Civilinė byla Nr. e2S-113-775/2023
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14076-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5
Kauno apygardos teismas
Nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-23502-475/2022 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui A. G. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. B. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti nepilnamečio sūnaus D. A. B. ir nepilnametės dukters E. B. nuolatinę gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo A. G. (toliau – atsakovas) išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis kas mėnesį D. A. B. po 570 Eur ir E. B. po 520 Eur; priteisti iš atsakovo 8 575 Eur išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiui sūnui už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d. ir 8 575 Eur išlaikymo įsiskolinimą nepilnametei dukrai už laikotarpį nuo2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalys 2000 metais pradėjo artimai draugauti, vesti bendrą ūkį. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto civilinės metrikacijos biure sudarė santuoką. Santuokos metu šalys susilaukė sūnaus D. A. B., gimusio (duomenys neskelbtini), ir dukters E. B., gimusios (duomenys neskelbtini). Iki 2016 m. ieškovė, atsakovas ir jų nepilnamečiai vaikai gyveno kartu Jungtinėje Karalystėje, kol atsakovas susirado kitą moterį ir, palikęs šeimą, išėjo gyventi su ja. Praėjo jau 6 metai, kai atsakovas paliko šeimą, tačiau per visą šį laikotarpį atsakovas ne tik kad nesirūpina ir nesidomi savo nepilnamečiais vaikais, su jais palaiko minimalų kontaktą, bet ir neteikia vaikams jų poreikius atitinkančio išlaikymo, nesuteikia jiems jokių galimybių tinkamai augti ir vystytis. Atsakovas ne kartą buvo raginamas prisidėti prie vaikų išlaikymo, tačiau piktybiškai vengia vykdyti šią prievolę. Visa nepilnamečių vaikų išlaikymo našta iki šiol teko vienai ieškovei, nors tokią prievolę turi abu tėvai. Ieškovė pažymėjo, kad tarp šalių Jungtinėje Karalystėje yra pradėtas santuokos nutraukimo procesas, kuriame nagrinėjami tik su santuokos nutraukimu susiję, t. y. santuokos metu įgyto turto ir prievolių pasidalinimo klausimai. Procesas kol kas yra mediacijos stadijoje, teisminė byla nėra užvesta. Minėtame procese nėra sprendžiami klausimai dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo klausimai, todėl ieškovė, siekdama apginti nepilnamečių vaikų interesus, kreipėsi į teismą, reikšdama atsakovui reikalavimus dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos teismams.
4. Teismas nustatė, kad tiek ieškovės, tiek nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bylos nagrinėjimo metu yra ne Lietuvos Respublikoje. Kadangi ieškovė su nepilnamečiais vaikais gyvena Jungtinėje Karalystėje, teismas vadovavosi aktualiu Europos Komisijos pranešimu „Jungtinės Karalystės išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ (toliau – Taisyklės) ir jame įtvirtintu išaiškinimu, kad Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos pakeičia Europos Sąjungos (toliau – ES) teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose su sąlyga, kad tiek ES/ES valstybės narės, tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys.
5. Vadovaudamasis Taisyklėmis ir įvertinęs į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, t. y. ginčas susijęs su Jungtine Karalyste, teismas padarė išvadą, kad kiekvieno iš ieškinio reikalavimų teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas pagal tarptautinės teisės aktuose nustatytas taisykles. Teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove teismingumas spręstinas vadovaujantis 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Konvencija). Reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo teismingumas spręstinas vadovaujantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos Konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Konvencija).
6. Teismas nurodė, kad 1996 m. Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Vadovaudamasis nurodyta nuostata, teismas vertino ieškinyje nurodytas aplinkybes bei ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir nustatė, kad ieškovė su nepilnamečiais vaikais gyvena Jungtinėje Karalystėje, kurioje vaikai lanko ugdymo įstaigas. Ieškovė teismui nepateikė duomenų apie savo reguliarų lankymąsi Lietuvos Respublikoje, nenurodė kokiais konkrečiais socialiniais, šeimyniniais ir ekonominiais ryšiais ji yra susijusi su Lietuvos Respublika. Ieškovė nurodė ir pateikė duomenis, kad atsakovas turi Lietuvoje registruotą transporto priemonę, savo nekilnojamojo turto neturi. Nors ieškovės teigimu, atsakovas gyvena Lietuvos Respublikoje ir yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau teismas šią aplinkybę vertino kaip neturinčią pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublika yra atsakovo socialinių, šeimyninių ir ekonominių ryšių centras, kas sudarytų prielaidas spręsti apie Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos taikymą vadovaujantis tarptautinių teisės aktų nuostatomis. Teismas nustatė, kad atsakovas Lietuvoje nedirba, Jungtinėje Karalystėje turi įmonę, šalys yra pradėjusios santuokos nutraukimo mediacijos procesą Jungtinėje Karalystėje. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, reikalavimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo pripažino neteismingu Lietuvos teismams.
7. Vertindamas ieškovės reikalavimo dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo teismingumą, teismas vadovavosi 2007 m. Konvencija, kuri taikoma ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose prašymams ir paraiškoms, pateiktiems Jungtinei Karalystei tapus savarankiška Konvencijos šalimi, tai yra nuo 2021 m. sausio 1 d. Teismas nurodė, kad 2007 m. Konvencija tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose, tačiau, sprendžiant apie teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles. Tai yra, atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą, remdamasis tuo, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš 2007 m. Konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Šios taisyklės yra iš esmės analogiškos nustatytosioms 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamente Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – 2008 m. Reglamentas), pagal kurį, teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl vaiko išlaikymo, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės teismas, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų.
8. Teismas nurodė, kad kaip ir 1996 m. Konvencijoje, taip ir 2007 m. Konvencijoje „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka nėra apibrėžta, todėl tai, ar kreditorius nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, priklausys nuo byloje žinomų faktų. Nuolatinė gyvenamoji vieta paprastai nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip, pavyzdžiui, kur tas asmuo turi būstą, kur jis paprastai gyvena ir dirba. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje neturi, duomenų apie jo nekilnojamąjį turtą Jungtinėje Karalystėje nepateikta. Atsakovas Lietuvoje nedirba, tačiau turi įmonę Jungtinėje Karalystėje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, jog byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovo gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje. Ieškovės pateiktus duomenis iš trečiojo asmens internetinės „Facebook“ paskyros vertino, kaip nei patvirtinančius, nei paneigiančius atsakovo ryšius su Lietuva, kadangi minėtoje paskyroje pateikiamos fotonuotraukos iš įvairių pasaulio vietų. Todėl reikalavimą dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nepilnamečiams vaikams taip pat pripažino neteismingu Lietuvos teismams.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. ieškovės vertinimu, teismas itin formaliai vertino byloje pateiktus įrodymus. Teismas sprendė, jog šalių socialiniai ir ekonominiai interesai sietini su jų gyvenimu Jungtinėje Karalystėje, todėl laikė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra būtent Jungtinėje Karalystėje. Teismas išskirtinai vertino ieškovės nurodytą aplinkybę apie atsakovo įmonės turėjimą Jungtinėje Karalystėje, formaliai taikė įstatymų nuostatas, tokiu būdu nepagrįstai užkirsdamas ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų teisę į teisminę gynybą, nors teismo pareiga yra užtikrinti ne išlaikymo neteikiančio tėvo interesus, o nepilnamečių vaikų interesus tokį išlaikymą gauti;
9.2. ieškovė teismui pateikė įrodymus, kurie, priešingai nei sprendė teismas, patvirtina, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Byloje pateikta Gyventojų registro pažyma patvirtina, kad atsakovas nuo (duomenys neskelbtini), tai yra beveik 2 metus savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas pats yra patvirtinęs viešai, kad gyvena Lietuvoje. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės atskirajame skunde pateikta nuoroda į 2022 m. balandžio 20 d. LRT televizijos laidos „Kas ir kodėl?“ filmavimą. Minėtos laidos metu atsakovas patvirtino, jog gyvena Kaune, yra grįžęs iš emigracijos, dirba nuotoliniu būdu;
9.3. ieškovė pažymėjo, kad atsakovas, palikęs šeimą dar kurį laiką gyveno Jungtinėje Karalystėje, tačiau jau ilgą laiką yra išvykęs ir gyvena Lietuvoje, su sugyventine yra nusipirkęs gyvenamąjį namą, kuriame gyvena kartu su ja ir jų bendru vaiku, šią jos nurodytą aplinkybę patvirtina su ieškiniu pateiktas straipsnis, kuriame aptariamos atsakovo ir jo antrosios pusės gyvenamojo namo įsirengimo detalės. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovo gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje;
9.4. atsakovas Lietuvoje turi savo vardu 2022 m. rugsėjo 2 d. registruotą transporto priemonę, o jo sugyventinė žiniasklaidoje yra pasidalinusi straipsniu apie jų bendrai įsigytą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), būtent atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys byloje pateikti įrodymai akivaizdžiai patvirtina atsakovo socialinius, šeimyninius ir ekonominius saitus su Lietuvos Respublika. Byloje taip pat pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas Lietuvoje lankosi restoranuose, leidžia laiką su sugyventine turimuose bendruose namuose. Vien tai, kad atsakovas Lietuvoje nedirba, o turi įmonę Jungtinėje Karalystėje, kuri ieškovės žiniomis jokios realios veiklos nevykdo, nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovas gyvena ne Lietuvoje, kadangi asmenys teisę į juridinius asmenis gali turėti visame pasaulyje ir tai nėra lemiantis kriterijus, patvirtinantis, jog būtent ten yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Kad atsakovas neturi Lietuvoje jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, taip pat savaime nepatvirtina, kad Lietuvos Respublikos teismai nėra teismingi nagrinėti šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimą;
9.5. ieškovė pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, teismas turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, tai yra nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį. Ieškovė mano, jog byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl byla teisminga Lietuvos teismams.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
12. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
13. Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė pažymą apie atsakovo gyvenamosios vietos deklaravimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė, teikdama atskirąjį skundą, nesuformulavo prašymo dėl pastarojo įrodymo priėmimo, tad vien ši aplinkybė būtų pakankamas pagrindas įrodymą atsisakyti priimti. Be to, minėtas dokumentas jau buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl siekiant išvengti byloje perteklinės to paties pobūdžio informacijos, ieškovės teikiamą įrodymą atsisakoma priimti ir šiuo pagrindu (CPK 314 straipsnis).
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta ieškinį priimti kaip neteismingą Lietuvos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, tai yra kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Tais atvejais, kai byla yra su tarptautiniu elementu, teismingumo taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, ES teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas. Esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas).
16. Svarbu pažymėti, kad Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „Jungtinės Karalystės išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ įtvirtintas išaiškinimas, kad 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajma laikotarpiui, ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose pakeičia Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos su
sąlyga, kad tiek ES/ES valstybės narės, tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys.
17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodomas taisykles, į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su Jungtine Karalyste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai dėl reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo sprendė vadovaudamasis 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, o dėl išlaikymo priteisimo - vadovaudamasis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos Konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo.
18. Atskirajame skunde ieškovė iš esmės nurodo tik argumentus, susijusius su neteisingai nustatytu reikalavimo dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo teismingumu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atskiruoju skundu ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartį panaikinti visa apimtimi, pasisakytina dėl abiejų ieškinio reikalavimų teismingumo.
Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo
19. Kaip minėta, dėl ieškinio reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo, spręstina vadovaujantis 1996 m. Konvencijos 5 straipsniu, kuriame įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą.
20. 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad susitariančiosios Valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Šios konvencijos 10 straipsnyje taip pat nurodyta, kad nepažeisdamos 5–9 straipsnių, Susitariančiosios Valstybės institucijos, turinčios jurisdikciją spręsti dėl vaiko, kuris nuolatos gyvena kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, tėvų prašymo nutraukti jų santuoką, teisiškai pripažinti gyvenančiais skyrium (separacija) arba jų santuoką pripažinti negaliojančia, gali, jei jų valstybės teisė tai numato, imtis priemonių tokio vaiko asmeniui arba jo turtui apsaugoti, jei: a) pradedant bylos nagrinėjimą, vienas iš jo tėvų nuolatos gyvena toje valstybėje ir vienas iš jų turi tėvų pareigas vaiko atžvilgiu, ir b) šių institucijų jurisdikciją imtis tokių priemonių pripažįsta tėvai ir bet kuris kitas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui, ir tai atitinka vaiko interesus.
21. Nuolatinė gyvenamoji vieta yra pagrindinis siejamasis veiksnys ir jurisdikcijos pagrindas, taikomas 1996 m. Konvencijoje. 1996 m. Konvencijoje „nuolatinė gyvenamoji vieta“ neapibrėžta – jos apibrėžtį turi nustatyti atitinkamos institucijos, kiekvienu atveju remdamosi faktinėmis aplinkybėmis. Tai savarankiška sąvoka, kuri turėtų būti aiškinama, atsižvelgiant į 1996 m. Konvencijos tikslus, o ne į apribojimus nacionalinėje teisėje. 1996 m. Konvencijoje nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka apskritai vartojama siekiant įvertinti, kurios susitariančiosios valstybės institucijos turi jurisdikciją imtis apsaugos priemonių ir ar jų sprendimai turėtų būti pripažįstami ir vykdomi kitose susitariančiosiose valstybėse. Kadangi nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktais grindžiama sąvoka, gali būti įvairių dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, nustatant nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą pagal 1996 m. Konvenciją.
22. Šiuolaikinėje šeimos teisėje nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos (angl. habitual residence) kriterijus tampa vis populiaresnis lyginant su šalių ar vaiko pilietybe dėl lankstumo, kurį šis kriterijus leidžia taikyti. Šiandieninėmis laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių sąlygomis svarbu užtikrinti bent jau vaiko, kaip socialiai pažeidžiamesnio ir didesnės apsaugos reikalaujančio asmens, gyvenimo stabilumą ir jo įprasto gyvenimo būdo tęstinumą. Taip pat jurisdikcijos nustatymas pagal vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos kriterijų leidžia užtikrinti vieną pagrindinių vaiko teisių būti išklausytam.
23. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra svarstyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pagal Reglamentą „Briuselis IIa“. ESTT nusprendė, kad nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta, atsižvelgiant į visas konkrečias to individualaus atvejo aplinkybes. Visų pirma, ši sąvoka „turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės <...> teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje“ (byla C-523/07, A, 2009 m. balandžio 2 d., 37–39 punktai).
24. Ieškovė ieškinyje savo gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini). Ieškinyje taip pat nurodė, kad su ja gyvena ir šalių nepilnamečiai vaikai, kurie Jungtinėje Karalystėje lanko ugdymo įstaigas. Ieškovė nurodė, kad iki 2016 m. ieškovė, atsakovas ir jų nepilnamečiai vaikai gyveno kartu Jungtinėje Karalystėje, kol atsakovas susirado kitą moterį ir paliko šeimą. Nuo 2020 m. gruodžio 7 d. atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje. Taip pat pateikė duomenis, kad nei ji, nei atsakovas savo vardu registruoto nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje neturi. Ieškovė transporto priemonių savo vardu Lietuvos Respublikoje nėra įregistravusi, atsakovas 2022 m. spalio 5 d. yra įregistravęs transporto priemonę „Yamaha“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, sutinka su apylinkės teismo išvada, jog ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų nuolatine gyvenamąja vieta laikytina ne Lietuvos Respublika, o Jungtinė Karalystė, šios aplinkybės neginčijo ir pati ieškovė. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo, pagrįstai pripažino, jog šis reikalavimas nėra teismingas Lietuvos teismams.
Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo teismingumo
26. Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo reikalavimų teismingumo spręstina vadovaujantis 2007 m. Konvencija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad 2007 m. Konvencija tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose, tačiau vertinant teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (2007 m. Konvencijos 20 straipsnis). Kaip minėta, visų pirma, atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš 2007 m. Konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Šios taisyklės yra iš esmės analogiškos nustatytosioms Išlaikymo reglamente, tai yra teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl vaiko išlaikymo, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų, teismas.
27. Kaip jau minėta, tiek 1996 m. Konvencijoje, ir 2007 m. Konvencijoje „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka neapibrėžta, todėl tai, ar skolininkas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, priklausys nuo toje byloje žinomų faktų. Turėtų būti atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, asmens pareiškimus apie jo gyvenamąją vietą, asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto buvimo vietą (jeigu turi) ir kitą. Esminiai bruožai, apibūdinantys nuolatinę asmens gyvenamąją vietą, yra tai, kad asmuo ją traktuoja kaip centrinę savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą.
28. Kaip minėta, atsakovas nuo 2020 m. gruodžio 7 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto savo vardu Lietuvoje neturi, tačiau nuo 2022 m. spalio 5 d. yra įregistravęs transporto priemonę „Yamaha“. Ieškovė byloje pateikė „L.rytas.lt“ straipsnio publikaciją apie Kauno rajone įrengtą 150 m2ploto namą, kuriame, jos teigimu, gyvena atsakovas su savo sugyventine. Ieškovė nurodė, kad minėta straipsnio publikacija savo „Facebook“ socialinėje paskyroje yra pasidalinusi atsakovo sugyventinė I. V. Atskirajame skunde ieškovė taip pat pateikė 2022 m. balandžio 20 d. LRT televizijos laidos „Kas ir kodėl?“ nuorodą. Laidos įraše asmuo, kuris prisistato esantis A. G., patvirtina, kad jis gyvena Kaune, po daugelio metų yra grįžęs iš emigracijos, sako, kad jau metus laiko su šeima gyvena Lietuvoje, dirba nuotoliniu būdu. Iš minėtoje „Facebook“ paskyroje pasidalintų įrašų matyti, kaip atsakovas kartu su įrašais pasidalinusia šios paskyros savininke, savo laisvalaikį leidžia namuose (2021 m. rugsėjo 11 d. įrašas), restorane (duomenys neskelbtini) (2021 m. gruodžio 1 d, įrašas), kiti paskyroje esantys įrašai yra iš atsakovo ir paskyros savininkės kelionių akimirkų.
29. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybės, jog atsakovas Lietuvoje nedirba, turi Lietuvoje registruotą transporto priemonę, tačiau savo nekilnojamojo turto neturi, Jungtinėje Karalystėje turi įmonę, šalys yra pradėjusios santuokos nutraukimo mediacijos procesą Jungtinėje Karalystėje ir nors, ieškovės teigimu, atsakovas gyvena Lietuvos Respublikoje ir yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, nesudaro pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublika yra atsakovo socialinių, šeimyninių ir ekonominių ryšių centras, kas sudarytų prielaidas spręsti apie Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos taikymą vadovaujantis tarptautinių teisės aktų nuostatomis. Ieškovės pateiktus duomenis iš I. V. „Facebook“ socialinės paskyros teismas vertino nei kaip patvirtinančius, nei kaip paneigiančius atsakovo ryšius su Lietuva.
30. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti nėra pagrindo, kadangi, nustatant kur yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, yra svarbi byloje nustatytų aplinkybių visuma (CPK 178, 185 straipsniai). Sutiktina su atskirajame skunde ieškovės nurodyta aplinkybe, kad vien tai, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto ir Lietuvoje nedirba, o turi savo vardu registruotą įmonę Jungtinėje Karalystėje, nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovas gyvena ne Lietuvoje, kadangi asmenys teisę į juridinius asmenis gali turėti visame pasaulyje ir tai nėra lemiantis kriterijus, nurodantis, jog būtent ten yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Be to, kaip nurodė ir viešai patvirtino pats atsakovas (žr. 29 punktą), jis gyvena Kaune, yra grįžęs iš emigracijos, dirba nuotoliniu būdu, t. y. pats viešai teigia, kad gyvena Lietuvoje. Papildomai šią aplinkybę patvirtina ir nuo 2020 m. gruodžio 7 d. Lietuvoje deklaruota jo gyvenamoji vieta. Nors pirmosios instancijos teismas ieškovės pateiktus duomenis iš I. V. internetinės „Facebook“ paskyros vertino nei kaip patvirtinančius, nei kaip paneigiančius atsakovo ryšius su Lietuva, sutikti su tokia pirmosios instancijos pozicija taip pat nėra pagrindo, kadangi vertinant aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, jie patvirtina, kad atsakovas su drauge savo gyvenimą kuria Lietuvoje.
31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pateiktus įrodymus ir sprendė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo yra neteismingi Lietuvos teismams.
32. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamos nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo naikintina, šio reikalavimo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kita skundžiamos nutarties dalis paliekama nepakeista.
33. Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Vadovaudamasis CPK 335 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti ieškinio reikalavimus dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo panaikinti ir šių reikalavimų priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Edita Šliumpienė