Civilinė byla Nr. 2A-437-117/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01616-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:44.5.1; 61;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo OLAN – Haushaltsgerate apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo OLAN – Haushaltsgerate ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lavisos koncernas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai ,,PZU Lietuva“, akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas OLAN – Haushaltsgerate kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Lavisos koncernas“ 208 915,15 Lt dėl patirtų nuostolių dėl prekių vagystės, 10 033,60 Lt patirtų nuostolių, susijusių su prekių pervežimu, 15 944,27 Lt palūkanų už prievolės atlyginti ieškovo patirtus nuostolius nevykdymo, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad tarp šalių nuo 2007 m. susiklostė ekspedijavimo sutartiniai teisiniai santykiai, t.y. atsakovas veikė kaip ekspeditorius organizuodamas ir vykdydamas ieškovui priklausančių prekių pervežimą. 2008 m. spalio 9 d. ieškovas pateikė atsakovui užsakymą Nr. 861024 dėl buitinės technikos pervežimo organizavimo ir vykdymo maršrutu Kaunas – Almata. Krovinio pervežimui atsakovas pasitelkė trečiąjį asmenį AB Lietuvos geležinkeliai. Pristačius krovinį į galutinę stotį, paaiškėjo, kad dalis jo pavogta, o dalis sugadinta. Pagal susitarimą su ieškovu, atsakovas įsipareigojo ne tik teikti krovinio pervežimo organizavimo paslaugas, bet ir atlikti prekių pervežimą nurodytu maršrutu bei apdrausti krovinį. Ieškovo teigimu atsakovas yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius dėl krovinio vagystės ir sugadinimo bei turėtas išlaidas dėl jų pervežimo.

Atsakovas UAB „Lavisos koncernas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal CK 6.826 straipsnio 2 dalį ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas. Taigi ekspeditorius atsako tik tuo atveju, jeigu trečiųjų asmenų veiksmai lėmė netinkamą vežimo ar kitokios sutarties vykdymą ir dėl to atsirado žala. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-239-262/2011 pagal ieškovo UAB „Lavisos koncernas“ ieškinį atsakovui AB Lietuvos geležinkeliai, trečiajam asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl nuostolių priteisimo dėl vežimo metu prarasto ir sugadinto krovinio, nustatė, kad trečiasis asmuo tinkamai vykdė krovinio vežimo sutartį, o krovinio praradimo ir sugadinimo aplinkybes išsiaiškinti objektyviai užkirto krovinio gavėjo netinkami veiksmai ir/ar neveikimas – padaryti 1951 m. Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarime (toliau - SMGS) numatytų procedūrų pažeidimai (SMGS 18 straipsnio 2, 3 paragrafai, 29 straipsnio 7 paragrafas). Be to, pažymėjo, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo tinkamai vykdė pareigą apdrausti krovinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 22 869 Lt (6623,32 Eur) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Teismas nurodė, kad ekspedijavimo sutartis pagal savo sampratą neapima atsakomybės už nuostolius, atsiradusius vežimo metu praradus krovinį. Atsakovo atsakomybė ginčo atveju gali kilti tik iš vežimo sutarties, kurios sudarymą patvirtina SMGS važtaraštis, todėl ekspeditoriaus kaip ir vežėjo atsakomybė gali būti nustatyta tik vadovaujantis SMGS reglamentuota tvarka. SMGS 18 straipsnio 3 paragrafo 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad galinė stotis gali atsisakyti įforminti komercinį aktą, jeigu gavėjas pakeitė krovinio padėtį, nors to nereikėjo kroviniui išsaugoti nuo didesnio trūkumo. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartyje konstatuota, kad krovinio gavėjui turėjo būti žinoma, jog vagonas turi būti atidarytas ir krovinys iškraunamas dalyvaujant komisijai, tačiau jis šio reikalavimo nepaisė – vagoną atidarė ir pakeitė krovinio padėtį (krovinį iškrovė) nedalyvaujant komisijai. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nagrinėjant bylą nebuvo paneigtos. Be to, teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą atidarant vagoną turėjo dalyvauti vežėjo atstovas, o krovinio gavėjas, atidaręs vagoną nedalyvaujant vežėjo atstovams, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus bei neįvertino prisiimtos rizikos. Teismas pažymėjo, kad krovinio gavėjas turėjo objektyvias galimybes suprasti, kokias pareigas jis prisiima pats be vežėjo atstovų iškraudamas krovinį, o atitinkamų reikalavimų nevykdydamas dėl savo nerūpestingumo, pats prisiėmė riziką dėl tokio elgesio pasekmių. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatytos sąlygos vežėjo atsakomybei atsirasti, todėl, nesant vežėjo kaltės, ekspeditorius negali būti labiau atsakingas nei vežėjas, nes ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas (CK 6.826 str. 2 d.).

Spręsdamas, ar atsakovas nėra asmeniškai atsakingas už ieškovo patirtą žalą, teismas nurodė, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas tinkamai vykdė užsakymo sąlygą „visiškai padengiant Jūsų draudimu“. Teismas nurodė, kad nei iš sutarties – užsakymo turinio, nei iš kitų byloje surinktų įrodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovas įsipareigojo apdrausti ieškovo krovinį, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas įsipareigojo papildomai apdrausti krovinį ir dėl to turėtų būti atsakingas už netinkamą krovinių ekspedicijos sutarties vykdymą (CK 6.826 str. 1 d.)

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

              Apeliaciniu skundu ieškovas OLAN – Haushaltsgerate prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas dėl prarasto ir sugadinto krovinio patyrė žalą. Taip pat nėra užginčyta ir tai, kad dalis krovinio dingo, o dalis buvo apgadinta būtent pervežimo metu. Byloje nebuvo ginčijamas ir patirtos žalos dydis. Teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo reikalavimą, priežastinį ryšį nustatinėjo tarp žalos ir krovinio gavėjo veiksmų, vagonui atvykus į galinę paskirties stotį, tačiau pirma turi būti neteisėtas veiksmas, iš kurio kildinama žala. Krovinio gavėjo veiksmai negalėjo būti priežastiniame ryšyje su krovinio netekimu ir sužalojimu dėl to, kad jie buvo atlikti vėliau, nei buvo padaryta žala. Vertinant krovinio gavėjo atsakomybę dėl komercinio akto nesurašymo, byloje iš esmės nėra paneigta tai, kad krovinys nebuvo judinamas iki kreipimosi į geležinkelio galinės stoties atstovus ir neigiamo atsakymo gavimo, todėl šiuo atveju neturėtų būti taikomas SMGS 23 straipsnio 1 paragrafas.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ekspedijavimo sutartis pagal savo sampratą neapima atsakomybės už nuostolius, atsiradusius vežimo metu praradus krivinį. Byloje nustatyta, ką patvirtino ir atsakovas savo ieškinyje AB „Lietuvos geležinkeliai“, kad krovinys buvo prarastas ir sugadintas vežimo geležinkelių metu, krovinys buvo geležinkelio žinioje. Dėl to civilinės atsakomybės už krovinio praradimą ir sužalojimą kildinimas iš neva neteisėtų krovinio gavėjo veiksmų yra nepagrįstas. Nors vežėjui Vilniaus apygardos teismo sprendimu nebuvo taikyta civilinė atsakomybė dėl formalios priežasties, kad nebuvo surašytas komercinis aktas, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad krovinys buvo prarastas būtent dėl vežėjo kaltės jo gabenimo metu. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimą 2014 m. gegužės 8 d. nutartyje, už vežėjo veiksmus šiuo atveju atsakingas ekspeditorius, t. y. atsakovas, ką patvirtina ir ekspedijavimo sutarties esmė.
3. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos apdrausti krovinį. Užsakyme buvo nurodyta sąlyga „visiškai padengiant Jūsų draudimu“. Teismas sprendė, kad apdrausti krovinį yra paties užsakovo (ieškovo) pareiga, o atsakovo priimtas vykdymui užsakymas nesuponuoja jo pareigos apdrausti krovinį. Tačiau teismas neįvertino, kad užsakyme iš viso nėra kalbama apie krovinio pakrovimą, iškrovimą, geležinkelio rinkliavų sumokėjimą ir pan., nors šios paslaugos buvo teikiamos. Šios aplinkybės vienareikšmiškai parodo, kad atsakovas suprato ir vertino savo kaip ekspeditoriaus pareigų kompleksiškumą ir priimdamas vykdyti užsakymą, privalėjo užtikrinti jame įvardintų sąlygų vykdymą, t. y. tinkamai apdrausti krovinį. Be to, sutartys turi būti aiškinamos nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į  sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą. Vertinant tikruosius ieškovo lūkesčius, sudarant ekspedijavimo sutartį, tikslinga įvertinti šios sutarties esmę ir tikslą, t. y. krovinio pristatymas. Siekdamas, kad krovinys pasiektų krovinio gavėją, ieškovas buvo suinteresuotas visapusišku krovinio saugumu. Dėl to atsakovas, priimdamas užsakymą, privalėjo vykdyti jame nurodytą sąlygą, kuri neatsiejamai susijusi su krovinio gabenimu – apdrausti krovinį. Jei atsakovui trūko informacijos dėl draudimo apimties ir pobūdžio, jis privalėjo pareikalauti iš kliento visos reikalingos informacijos.
4. Teismo priteista 22 869 Lt bylinėjimosi išlaidų suma viršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-875 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos).

              Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB Lietuvos geležinkeliai nurodo šiuos argumentus:

1. Trečiasis asmuo nesutinka su skundo argumentais dėl vežėjo atsakomybės nustatymo. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad dalis krovinio buvo prarasta, o dalis apgadinta būtent pervežimo metu. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu atsakovo ieškinys dėl nuostolių priteisimo iš AB Lietuvos geležinkeliai buvo atmestas. Minėtu sprendimu nustatyta, kad galinė geležinkelio stotis negalėjo įforminti komercinio akto dėl paties krovinio gavėjo padarytų procedūrinių pažeidimų, o vežėjo atsakomybė gali būti įrodinėjama tik komercinio akto pagrindu. Minėtoje byloje teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti vežėjo atsakomybę, nes tai prieštarautų SMGS nuostatoms. Taigi vežėjo atsakomybės klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo spendimu ir iš naujo nenagrinėtinas, todėl visi skundo argumentai, susiję su vežėjo civiline atsakomybe, yra nepagrįsti. Vežėjo atsakomybės nustatymas įsiteisėjusiu teismo sprendimu turėtų būti pripažintas prejudiciniu faktu nagrinėjant ginčą, susijusį su ekspedijavimo teisiniais santykiais. Apelianto argumentai, kad dalis krovinio dingo, o dalis sugadinta būtent pervežimo metu yra nepagrįsti ir prieštarauja priimtiems teismų procesiniams dokumentams, kuriuose konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog krovinys prarastas būtent pervežimo metu. Teismo sprendimo dalis, kuria konstatuota, kad nėra pagrindo vežėjo atsakomybei nustatyti, yra pagrįsta.
2. Trečiasis asmuo neginčija to, kad ekspeditoriaus atsakomybė negali būti tapatinama su vežėjo atsakomybe. Ekspedijavimo sutartis savo turiniu platesnė nei vežimo, todėl ekspeditoriaus atsakomybė apima daugiau įsipareigojimų, už kurių vykdymą ekspeditorius atsako prieš užsakovą. Šiuo atveju turi būti taikomos sutartinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos. Kadangi trečiasis asmuo nedalyvavo teisiniuose ekspedijavimo santykiuose, negali vertinti, kokius įsipareigojimus atsakovas prisiėmė ir ar tinkamai juos įvykdė.
3. Teismas nepagrįstai priteisė visas atsakovo prašomas bylinėjimosi išlaidas.

              Atsakovas UAB „Lavisos koncernas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai sprendė, kad ekspedijavimo sutartis pagal savo sampratą neapima atsakomybės už nuostolius, atsiradusius vežimo metu praradus krovinį. Teismas pagrįstai pripažino, kad nesant vežėjo kaltės, atsakovas, būdamas ekspeditoriumi, negali būti labiau atsakingas nei vežėjas. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas (ar jo pasitelktas trečiasis asmuo) atliko neteisėtus veiksmus, t. y. kad pristatė krovinį su trūkumais. Krovinio trūkumo faktas pats savaime dar nepatvirtina vežėjo atsakomybės, nes turi būti įrodyta, jog krovinio trūkumas atsirado kroviniui būnant vežėjo dispozicijoje. Vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ir sugadinimą gali būti įrodinėjama tik komercinio akto pagrindu, kurio ieškovas nepateikė, nes toks aktas dėl krovinio gavėjo kaltės nebuvo sudarytas.
2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad krovinio gavėjas negali būti laikomas atsakingu už komercinio akto nesurašymą, nes būtent krovinio gavėjui buvo ar turėjo būti žinoma, kad vagonas turėjo būti atidarytas ir iškrautas dalyvaujant geležinkelio galinės stoties komisijai. Teismas pagrįstai sprendė, kad krovinio gavėjas, būdamas juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, turėjo numatyti savo veiksmų pasekmes, t. y. turėjo suprasti, kad atidaręs vagoną be geležinkelio atstovo, jis praras galimybę reikšti pretenzijas vežėjui dėl krovinio neišsaugojimo. Byloje nustatyta, kad krovinio gavėjas atidarė vagoną nesulaukęs geležinkelio komisijos, todėl atsakomybė už krovinio neišsaugojimą tenka būtent krovinio gavėjui, kuris nėra atsakovo pasitelktas asmuo. Krovinio gavėjui priskirtų pareigų neatlikimas bei vežėjo atsakomybės nebuvimas buvo pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartyje, todėl šioje byloje šis klausimas neturi būti sprendžiamas. Nustačius, kad vežėjui atsakomybė už krovinio praradimą netaikoma, tos pačios taisyklės turi būti taikomos ir atsakovo atsakomybei prieš ieškovą remiantis CK 6.826 straipsnio 2 dalimi.
3. Teismas pagrįstai nurodė, kad nei iš bendrųjų įstatyme nustatytų pareigų ekspeditoriui, nei iš tiesioginių ar numanomų tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatų atsakovui nekyla pareiga apdrausti patį krovinį krovinio draudimu. CK 6.824  straipsnis palieka laisvę sutarties šalims susitarti dėl tam tikrų papildomų ekspeditoriaus pareigų ir pateikia nebaigtinį sąrašą ekspeditoriaus įsipareigojimų. Tarp minėtame straipsnyje išvardintų įprastų pareigų papildomos pareigos rūpintis krovinio draudimu nėra. Analizuojant užsakymo Nr. 861024 sąlygas akivaizdu, kad jokio susitarimo dėl krovinio draudimo nebuvo. Tiek atsakovas, tiek vežėjas buvo apsidraudęs bendrosios civilinės atsakomybės draudimu ir šios rūšies draudimą atsakovas laikė pakankamu užsakyme nurodytos sąlygos įvykdymui. Be to, jei šalys būtų susitarę dėl krovinio draudimo, tai ši papildoma paslauga būtų įtraukta į ieškovui išrašytą sąskaitą faktūrą. Tačiau atsakovo pateiktoje sąskaitoje faktūroje papildomo mokesčio už tokį draudimą nėra, todėl gavęs sąskaitą, ieškovas turėjo suprasti, jog atskiro krovinio draudimo nebuvo. Be to, nesant duomenų, kad krovinys buvo prarastas pervežimo metu, draudimo apsauga šiuo atveju nebūtų taikoma net ir esant krovinio draudimui. Tuo tarpu, jeigu būtų pripažinta vežėjo atsakomybė už krovinio neišsaugojimą, tokiu atveju galiotų atsakovo turima civilinės atsakomybės draudimo apsauga.
4. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (reikalingos specialios žinios, plati teisės normų analizė, byla buvo grąžinta į pirmosios instancijos teismą), į procesinių dokumentų skaičių, posėdžių skaičių, pagalba ikiteisminėje ginčo stadijoje, pripažintina, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl netinkamai išaiškintos ir pritaikytos materialinės teisės normos

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2008 m. spalio 9 d. pateikė atsakovui užsakymą pristatyti krovinį (buitinę techniką) iš Kauno į Almatą (t. 1, b. l. 13-14). Atsakovas užsakymą priėmė. Taigi susitarimas dėl krovinio ekspedijavimo buvo sudarytas užsakymo sąlygomis (CK 6.173 straipsnio 1 dalis, 6.825 straipsnio 1 dalis). Užsakymo įvykdymui atsakovas pasitelkė trečiąjį asmenį AB Lietuvos geležinkeliai. Krovinį pristačius į paskirties vietą paaiškėjo, kad dalis krovinio sugadinta, o dalis pavogta. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovas įrodinėjo, kad jo patirtą žalą turi atlyginti atsakovas, nes jis, kaip ekspeditorius, priėmęs prekes pervežimui, neužtikrino jų tinkamo pristatymo. Be to, ieškovas nurodė, kad atsakovas neįvykdė savo pareigos  apdrausti krovinį.

Atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ekspedijavimo sutartis pagal savo sampratą neapima atsakomybės už nuostolius, atsiradusius vežimo metu praradus krovinį, o atsakovo atsakomybė ginčo atveju gali kilti tik iš vežimo sutarties, kurios sudarymą patvirtina SMGS važtaraštis, todėl ekspeditoriaus kaip ir vežėjo atsakomybė gali būti nustatyta tik vadovaujantis SMGS reglamentuota tvarka. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatytos sąlygos vežėjo AB Lietuvos geležinkeliai atsirasti, todėl teismas sprendė, kad nesant vežėjo kaltės, ekspeditorius negali būti labiau atsakingas nei vežėjas, nes ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas (CK 6.826 str. 2 d.). Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo ekspeditoriaus atsakomybės apimties aiškinimu nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.826 straipsnio 2 dalies normą, nustatančią ekspeditoriaus civilinės atsakomybės ribas.

CK 6.826 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspeditorius už krovinių ekspedicijos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako sutartyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, jog ekspeditoriui įrodžius, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad buvo neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas. Taigi ekspeditoriaus civilinė atsakomybė pagal nacionalinę teisę yra platesnė nei vežėjo, ir tik tais atvejais, jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl ekspeditoriaus pasitelkto vežėjo kaltės, ekspeditoriaus atsakomybė prilyginama vežėjo (CK 6.819-6.820 straipsniai). Pažymėtina, kad atsakovas UAB „Lavisos koncernas“ Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-239-262/2011 bandė įrodyti vežėjo AB Lietuvos geležinkeliai atsakomybę už krovinio praradimą/sugadinimą vežimo metu, ieškiniu prašė priteisti iš AB Lietuvos geležinkeliai 188 722,84 Lt dydžio nuostolius už prarastą/sugadintą krovinį, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi, atsakovui neįrodžius, kad dalis krovinio buvo pavogta, o dalis sugadinta dėl trečiojo asmens AB Lietuvos geležinkeliai kaltės, atsakovo atžvilgiu negalėjo būti taikoma CK 6.826 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią ekspeditoriaus atsakomybė prilyginama vežėjo atsakomybei. Pažymėtina, kad minėtos materialinės normos taikymo sąlygos jau buvo išaiškintos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartyje, kuria byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl krovinių ekspedijavimo sutarties aiškinimo ir atsakovo (ekspeditoriaus) atsakomybės

Krovinių ekspedijavimo apimtis priklauso nuo konkrečios krovinių ekspedicijos sutarties sąlygų, t. y. ekspeditorius gali veikti kaip užsakovo atstovas – atsakingas už krovinio pervežimą, taipogi jis gali veikti kaip vežėjas, neatliekantis vežimo asmeniškai, arba kaip vežėjas, vykdantis krovinio vežimą (CK 6.824 str. 7 d.). Ar konkrečiu atveju ekspedijavimo paslaugas teikia vežėjas ar ekspeditorius veikia kaip vežėjas, nustatoma pagal tai, ar ekspeditorius neįsipareigoja asmeniškai pervežti krovinio, ir, ar tai aiškiai nurodoma ekspedijavimo sutartyje. Siauriausia apimtimi ekspeditorius veikia tik kaip užsakovo atstovas, kurio tikslas organizuoti krovinio pervežimą. Vis dėlto krovinių ekspedijavimas, kaip kompleksinė paslauga, gali apimti ne tik krovinio vežimo organizavimo (maršruto, transporto parinkimas, vežimo sutarčių kliento vardu sudarymas), bet ir  kitas su krovinių vežimu susijusias pareigas, tokias kaip krovinio išsiuntimo, pakrovimo ar iškrovimo užtikrinimas (CK 6.824 straipsnio 5 dalis). Ekspeditorius inter alia gali teikti ir kitas (šalutines) paslaugas, pavyzdžiui gauti iš atitinkamų įstaigų krovinio eksportui ar importui reikalingus dokumentus, atlikti muitinės ir kitus formalumus, tikrinti krovinio kiekį ir būklę, iškrauti ir pakrauti krovinius, sumokėti rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugoti, sandėliuoti krovinį (CK 6.824 straipsnio 6 dalis). Konkreti ekspeditoriaus prisiimtų prievolių apimtis nustatoma krovinių ekspedicijos sutartyje, užsakovo pateiktame užsakyme (CK 6.825 str. 1 d.) arba krovinių vežimo važtaraštyje, pasirašytame abiejų šalių (CK 6.825 str. 2 d.). Priklausomai nuo ekspeditoriaus prisiimtų prievolių turinio ir pobūdžio, ekspeditorius įsipareigoja dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti arba/ir pasiekti tam tikrą rezultatą.

Taigi, krovinių ekspedijavimas yra kompleksinė paslauga, kurios negalima mechaniškai sutapatinti su krovinio pervežimo organizavimo paslaugos teikimu, todėl kiekvienu atveju privalu vertinti šalių susitarimo dėl krovinio ekspedijavimo turinį, jos sąlygas, o kartu ir ekspeditoriaus prisiimtų įsipareigojimų apimtį. Pažymėtina, kad įstatyminę galią turinčios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 8 d. nutartyje, kuria  byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad teismas nenustatinėjo ne tik atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir nesiaiškino atsakovo įsipareigojimų apeliantui turinio, nors pastarasis vienu iš atsakovo neteisėtų veiksmų, sąlygojusių apelianto patirtus nuostolius, įvardino krovinio neapdraudimą bei teigė, kad atsakovas neužtikrino pakankamo atidumo laipsnio prižiūrint krovinio pervežimą, iškrovimą ir perdavimą gavėjui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, šio apeliacinės instancijos teismo nurodymo neįvykdė. Skundžiamame sprendime pasisakyta tik dėl to, ar atsakovas tinkamai įvykdė užsakymo sąlygą, susijusią su krovinio draudimu.

Ieškovo teigimu, atsakovas ekspedicijos sutarties tinkamai neįvykdė, nes, priėmęs prekes pervežimui, neužtikrino jų tinkamo pristatymo gavėjui. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas priėmė 2008 m. spalio 9 d. užsakymą „pristatyti buitinę techniką iš Kauno (Lietuva) į stotį Almaty (Kazachstanas) įforminant lydinčiuosius dokumentus“ (1 t., 13-14 b. l.). Ieškovas 2008 m. lapkričio 6 d. mokėjimo pavedimais apmokėjo atsakovo pateiktas sąskaitas – faktūras MS-08 Nr. 02818 ir 02836 (1 t.,15-18 b. l.). Iš minėtų sąskaitų faktūrų matyti, už kokias paslaugas ieškovas sumokėjo atsakovui, t. y. už prekių pakrovimą ir iškrovimą, muitinės ir geležinkelio dokumentų įforminimą, geležinkelio stočių rinkliavas, tvirtinamąsias medžiagas, prekių sandėliavimą, vagono prastovą bei prekių pervežimą geležinkeliais maršrutu Kaunas – Almaty 2 (1 t., 19-22 b. l.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas, vykdydamas ieškovo užsakymą, 2008 m. spalio 13 d. prekes (484 vnt. buitinės technikos) pakrovė į vagoną Nr. 23988322 ir jį užplombavo, ką patvirtina Nepriklausomos kontrolės agentūros UAB „Sekargas ir kompanija“ 2008 m. spalio 13 d. Patikrinimo aktas Nr. 355/01/08 L (1 t., 118-125 b. l.). Vagonas Nr. 23988322 su kroviniu į galinę stotį Almatoje atvyko 2008 m. spalio 29 d., ką patvirtina SMGS važtaraščio Nr. 626449 47 skiltyje esantis galinės geležinkelio stoties spaudas (1 t., 108 – 117 b. l.). Atidarius vagoną paaiškėjo, kad dalis krovinio sugadinta, o dalis pavogta. Ginčas kilo dėl to, ar krovinys buvo tinkamai pristatytas ir įteiktas gavėjui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą, atidarant vagoną turėjo dalyvauti vežėjo, t. y. geležinkelių atstovas, o krovinio gavėjas, atidaręs vagoną, nedalyvaujant vežėjo atstovams, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus bei neįvertino prisiimtos rizikos ir teismas sprendė, kad yra pagrindas teigti, jog krovinio gavėjas turėjo objektyvias galimybes suprasti, kokias pareigas jis prisiima pats be vežėjo atstovų iškraudamas krovinį, o atitinkamų reikalavimų nevykdydamas dėl savo neatidumo ar nerūpestingumo, pats prisiėmė riziką dėl tokio elgesio pasekmių. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino tik krovinio gavėjo veiksmus, atsiimant krovinį ir visiškai nepasisakė dėl atsakovo, kaip ekspeditoriaus prisiimtų įsipareigojimų apimties krovinio išdavimo procese. Pažymėtina, kad krovinio gavėjas nėra dalyvaujantis byloje asmuo ir šios bendrovės atsakomybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Iš ieškovo apmokėtų sąskaitų matyti, kad atsakovui buvo sumokėta už iškrovimo paslaugą. Kokia šios paslaugos apimtis (ar ji apima tik krovos darbus ar visą iškrovimo ir perdavimo gavėjui procesą) teismas nesiaiškino. Dėl pirmiau išdėstytų argumentų nagrinėjamoje byloje teismas turėjo išsiaiškinti ir nustatyti, ar pagal šalių sudarytą sutartį atsakovas buvo prisiėmęs pareigą iškrauti krovinį, jeigu taip, tai ar atsakovas, vykdydamas šį įsipareigojimą, buvo pakankamai atidus, rūpestingas ir pilnai užtikrino tinkamą krovinio iškrovimą ir perdavimą krovinio gavėjui.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakomybė už krovinio neišsaugojimą tenka krovinio gavėjui, jam priskirtų pareigų netinkamas atlikimas bei vežėjo atsakomybės nebuvimas pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas vežėjo civilinės atsakomybės už krovinio praradimą ir sugadinimą klausimas, todėl, atsakovo manymu, nagrinėjamoje byloje atsakomybės už krovinio neišsaugojimą klausimas neturėtų būti iš naujo sprendžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo minimoje byloje atsakovo, kaip ekspeditoriaus, civilinės atsakomybės klausimas nebuvo sprendžiamas. Be to, atsakovo minimoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje teisėjų kolegija be kita ko pažymėjo, kad ne tik krovinio gavėjas, bet ir ieškovas (t. y. UAB „Lavisos koncernas“) nesiėmė reikiamų priemonių tam, kad komercinis aktas būtų surašytas, arba, kad galiniam geležinkeliui būtų pareikštos pastabos, pretenzijos dėl komercinio akto neįforminimo, kad būtų kreiptasi į teismą dėl geležinkelio įsipareigojimo įforminti komercinį aktą (2 t., 108-116 b. l.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo išaiškintos ir nustatytos reikšmingos šiai bylai tinkamai išspręsti aplinkybės ir netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, todėl buvo neatskleista bylos esmė (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Šie pažeidimai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

              panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjos                                                                                                                              Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                            Dalia Kačinskienė

                                                                                                                                            Danutė Milašienė