Civilinė byla Nr. e2A-150-910/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00521-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos:          2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.18.4

 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. balandžio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Vilijos Mikuckienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“ ir atsakovių akcinės bendrovės Lietuvos geležinkelių, akcinės bendrovės „LTG Cargo“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skinest Baltija“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei Lietuvos geležinkeliams ir akcinei bendrovei „LTG Cargo“ dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skinest Baltija“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Lietuvos geležinkelių (toliau – ir LG) ir AB „LTG Cargo“ (toliau – ir Cargo; abi kartu – atsakovės) solidariai priteisti ieškovei 534 906,54 Eur ir bylinėjimosi išlaidas.  

2.       Ieškovė nurodė, kad jos pagrindinė veikla yra įvairių atsarginių dalių visų tipų riedmenims ir viršutinių kelio statinio medžiagų tiekimas Europoje, Skandinavijoje, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (toliau – NVS) šalyse; geležinkelio kelių tiesimas, projektavimas, priežiūra, remontas; krovininių vagonų nuoma, pardavimas. Lietuvos geležinkelių (toliau – LG) įmonių grupė nuo 2010 iki 2017 metų aktyviai vykdė (viešuosius) pirkimus, iš jų dalį laimėjusios ieškovės įsigijo prekių ir (ar) paslaugų už 33 058 480,50 Eur. Kiekvienais šio laikotarpio metais ieškovės pardavimai LG įmonių grupei buvo nuo 12 iki 51 proc. visų pajamų. Per 2010–2017 m. ieškovė su LG sudarė 134 sutartis, kurių bendra vertė – (duomenys neskelbtini), su LG krovinių vežimo direkcija – 32 sutartis, kurių bendra vertė – (duomenys neskelbtini), su kitomis LG dukterinėmis įmonėmis buvo sudaryta 18 sutarčių, kurių bendra vertė – (duomenys neskelbtini). 2018–2020 m. su LG įmonių grupe buvo sudarytos tik 5 sutartys, kurių bendra vertė – (duomenys neskelbtini). LG 2017 m. nustojus vykdyti viešuosius pirkimus, ieškovė kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą (toliau – ir VPT), Valstybės kontrolę ir teismus dėl neteisėtų LG įmonių grupės veiksmų. LG įmonių grupė viešųjų pirkimų nebevykdė, t. y. ieškovei buvo neteisėtai eliminuota galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir, juos laimėjus, tiekti prekes (teikti paslaugas), kaip tai vykdavo anksčiau. Ieškovė nuo 2018 m. iš esmės nesudarė sutarčių su LG įmonių grupe, o 2018 m. ieškovės pajamos iš esmės buvo gautos vykdant anksčiau sudarytas viešųjų pirkimų sutartis. Iš Perkančiojo subjekto pateiktuose dokumentuose esančių duomenų nustatyta, kad AB Lietuvos geležinkeliai savo dukterinių bendrovių AB „LTG Cargo“, UAB Vilniaus lokomotyvų remonto depo (toliau ir – VLRD) ir UAB Geležinkelio tiesimo centro nelaiko perkančiosiomis organizacijomis ar perkančiaisiais subjektais ir dėl šios priežasties dukterinės bendrovės, vykdydamos pirkimus (sudarydamos sutartis), netaiko viešuosius pirkimus reglamentuojančių įstatymų nuostatų. VPT nusprendė, kad LG grupės įmonės turėtų būti pripažintos perkančiosiomis organizacijomis ir LG įmonių grupei perkant prekes, paslaugas ar darbus turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – PĮ) reikalavimai. Nepaisydamos tokių VPT išvadų, LG grupės įmonės toliau nevykdė viešųjų pirkimų, atsakovės nelaikė savęs perkančiosiomis organizacijomis. Siekdama, kad situacija keistųsi, ieškovė kreipėsi į teismus, atsakovais dėl konkrečių pirkimų patraukdama ir šios bylos atsakoves. Nepaisydama VPT išvados, trijų teismų sprendimų, kuriuose buvo pakartota, kad LG ir LG įmonių grupė yra perkančiosios organizacijos ir joms yra privaloma organizuoti viešuosius pirkimus, LG įmonių grupė viešųjų pirkimų nevykdo, taip iš esmės piktnaudžiauja turimais įgalinimais, išvengdama neigiamų pasekmių. Tokiu elgesiu, be kita ko, yra iš esmės ribojama (LG įmonių grupės nuožiūra) konkurencija rinkoje, kurioje veikia ieškovė, ne tik nesilaikoma valstybės ir privataus sektoriaus balanso, tačiau atvirai demonstruojamas teisinis nihilizmas ir nebaudžiamumas.

3.       Ieškovės teigimu, visos atsakovės nevykdė įstatymų nustatytos pareigos organizuoti viešuosius pirkimus; tikėtinai sudarė sutartis, susitarimus, pirko prekes ir paslaugas, nesilaikydamos įstatymų; pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovės teigimu, neteisėtus veiksmus LG atliko kartu su dukterinėmis bendrovėmis – VLRD ir Cargo. Kadangi neįmanoma atskirti, kurios LG funkcijos buvo perduotos VLRD, Cargo, o vėliau VLRD ir Cargo tarpusavyje perdavinėjo funkcijas viena kitai, ieškovė jos patirtą žalą prašo priteisti iš visų atsakovių solidariai, nes visos atsakovės, turėdamos pareigą organizuoti viešuosius pirkimus, tokių veiksmų neatliko, t. y. darė tęstinį pažeidimą, kurio nenutraukė iki šiol.

4.       Dėl atsakovių padaryto delikto ieškovė negalėjo gauti tikėtinai gautinų pajamų (pelno). Ieškovės negautas pelnas apskaičiuotas atsižvelgus į tai, kiek ieškovė 2010–2017 m. laikotarpiu vidutiniškai gaudavo pajamų iš LG įmonių grupės pirkimų, atėmus visas jos dėl šių prekių (paslaugų) patirtas sąnaudas. Ieškovė pažymėjo, kad nepretenduoja į visų LG įmonių grupės pirkimų pajamas, nes ji 2010–2017 m. laikotarpiu nedalyvavo visuose paskelbtuose pirkimuose, be to, tuose, kuriuose dalyvavo, ne visus laimėjo. Kartu ieškovė nurodė, kad septynerių metų praktika įrodo, jog niekada nėra buvę, kad ieškovė nelaimėtų pirkimų dalies ir negautų pajamų iš LG įmonių grupės.

5.       Ieškovės teigimu, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovių atlikto delikto ir ieškovės negauto pelno: jeigu atsakovės būtų organizavusios viešuosius pirkimus, jų dalį ieškovė būtų laimėjusi ir atitinkamai gavusi pelno. Ieškovės pajamos iš LG įmonių grupės, atsižvelgiant į aštuonerių metų (2010–2017 m.) istoriją, galėjo būti gautos ir 2018–2021 m., nes ieškovės pajamos iš LG įmonių grupės nuo 2010 iki 2017 m. buvo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini); atitinkamai ieškovės pelningumas iš bendradarbiavimo su LG įmonių grupe buvo nuo (duomenys neskelbtini) nuostolio iki (duomenys neskelbtini) pelno, taigi per aštuonerių metų laikotarpį vidutiniškai 183 396,53 Eur. Dėl to galima teigti, kad, jeigu nebūtų neteisėtų LG įmonių grupės veiksmų, ieškovė būtų gavusi vidutines nurodyto laikotarpio pajamas. LG įmonių grupė nevykdė arba dėl korporatyvinės struktūros pertvarkos nuo 2017 m. atitinkamo momento nebevykdo viešųjų pirkimų. Ieškovė siekia prisiteisti žalą, patirtą per paskutinių trejų metų laikotarpį, konkrečiai – 2018 m. gegužės mėn. – 2021 m. balandžio mėn. (35 mėn.). Dėl atsakovių neteisėtų veiksmų nurodytu laikotarpiu ieškovės patirta žala (negautas pelnas) yra 534 906,54 Eur (183 396,53 : 12 mėn. x 35 mėn.).

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

6.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: solidariai iš atsakovių ieškovei priteisė 177 402,20 Eur negautų pajamų (negauto pelno); kitą ieškinio dalį atmetė; iš ieškovės atsakovei AB Lietuvos geležinkeliai priteisė 7 332,18 Eur, o iš atsakovės AB „LG Cargo“ ieškovei – 1 531,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Spręsdamas dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, teismas nurodė, kad atsakovės iš esmės neginčija, jog 2018–2021 m. pirkimų dalį vykdė pagal kiekvienoje bendrovėje patvirtintas vidines pirkimo taisykles.

8.       Teismas įvertino: 1) VPT 2019 m. birželio 7 d. Tikrinimo ataskaitoje Nr. 4S-704 pateiktą išvadą, kad AB „LG Cargo“, UAB Vilniaus lokomotyvų remonto depas ir UAB Geležinkelio tiesimo centras atitinka Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimo įstatymo (toliau – VPĮ) 2 straipsnio 25 dalies sąlygas ir pripažintinos perkančiosiomis organizacijomis, todėl, įsigydamos prekes, paslaugas ar darbus turi vadovautis VPĮ reikalavimais (ieškinio priedas Nr. 1), kurios teisėtumas, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nebuvo paneigtas teismų sprendimais; 2) Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3840-933/2019, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys atsakovėms ir nutrauktas 2019 m. balandžio 17 d. paskelbtas riedmenų įsigijimo konkursas, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-570-790/2000, kuria nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, pateiktus išaiškinimus; 3) Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3627-779/2020, kuriame konstatuotos visos būtinos sąlygos atsakovei VLRD pripažinti perkančiosios organizacijos teisinį statusą, VLRD veiksmai, vykdant riedmenų stabdžių sistemos atsarginių dalių pirkimą pagal vidines pirkimo taisykles, pripažinti neteisėtais, o pirkimo–pardavimo sutartys, sudarytos su SIA „ANLAS“ ir UAB „GTB Trade“, – negaliojančiomis; šioms išvadoms pritarta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1265-581/2020; 4) Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1320-236/2019 padarytas išvadas, kad AB „LG Cargo“ atitinka VPĮ 2 straipsnio 25 dalies sąlygas. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatavo, kad VPT 2019 m. birželio 7 d. tikrinimo ataskaitos Nr. 4S-704 išvada ir įsitiesėjusiais bei prejudicinę reikšmę turinčiais teismų sprendimais nustatyta, jog atsakovės Cargo ir VLRD yra perkančiosios organizacijos (VPĮ 2 straipsnio 25 dalis), jų veikla, 2018–2021 m. laikotarpiu nevykdant įstatymo nustatytos pareigos organizuoti viešuosius pirkimus, vertintina kaip neteisėta.

9.       Teismas pažymėjo, kad atsakovių iškelta problema dėl atsakovių statuso buvo išnagrinėta bendrosios kompetencijos teismuose ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotos visos būtinos sąlygos pripažinti atsakovėms perkančiųjų organizacijų teisinį statusą, t. y. kiekvienas iš atsakovių sandorių, sudarytų viešojo intereso poreikiams tenkinti, tačiau ne VPĮ nustatyta tvarka, prieštarauja imperatyvioms VPĮ normoms. Teismo nuomone, kasacinio teismo praktika dėl konkretaus pirkimo metu atliktų neteisėtų veiksmų tiekėjui padarytos žalos atlyginimo nagrinėjamoje faktinėje situacijoje netaikytina, nes suformuota atvejams, kai prikimai buvo vykdomi pagal VPĮ įtvirtintas nuostatas.

10.       Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės Cargo ir VLRD, atlikusios konsultacijas su išorės teisės ekspertais, įvertinusios įsiteisėjusių teismų sprendimų motyvus, vykdomos veiklos pobūdį, 2020 m. vasario 27 d. įsiregistravo centrinėje viešųjų pirkimų sistemoje kaip perkantieji subjektai, VLRD nuo 2020 m. spalio 7 d. pirkimus pradėjo vykdyti pagal VPĮ, t. y. atsakovės pripažino, jog rinkoje privalo veikti kaip perkančiosios organizacijos.

11.       Spręsdamas dėl žalos (negautų pajamų), teismas nurodė, kad, ieškovės vertinimu, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės mėn. iki 2021 m. balandžio mėn. dėl sumažėjusio su atsakovėmis sudaromų sutarčių skaičiaus ji negavo 534 906,54 Eur pelno. Atsakovės iš esmės neginčijo, kad 2018–2021 m. su ieškove sudarytų sutarčių skaičius gerokai sumažėjo, todėl ieškovė neteko pelno dalies. Atsakovės kvestionuoja priežastinį ryšį tarp atsakovių neveikimo (viešųjų pirkimų neorganizavimo) ir ieškovei kilusių pasekmių – su ieškove sudarytų sutarčių skaičiaus ir atitinkamai jos pelno sumažėjimo.

12.       Spręsdamas dėl priežastinio ryšio, teismas nustatė kad atsakovės nevykdė įstatymo nustatytos pareigos organizuoti viešuosius pirkimus, todėl ieškovės su atsakovėmis sudarytų sandorių skaičius gerokai sumažėjo. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė specializuojasi tiekdama įvairias atsargines dalis visų tipų riedmenims ir viršutines kelio statinio medžiagas Europoje, Skandinavijoje, NVS šalyse, o atsakovės yra pagrindinės šio rinkos segmento prekių ir paslaugų pirkėjos Lietuvoje. Atsakovės nepaneigė, kad 2010–2017 m. ieškovė iš sandorių, sudarytų viešųjų pirkimų būdu su LG įmonių grupe, generuodavo nuo 12 iki 51 proc. visų savo pajamų. Teismo vertinimu, priežastinis ryšys šiuo atveju pasireiškia tuo, kad, atsakovėms nevykdant įstatyme nustatytos pareigos organizuoti viešuosius pirkimus, nebuvo taikomi imperatyvūs viešųjų pirkimų principai – tiekėjų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo. Atsakovės taip pat nevykdė pareigos užtikrinti sąžiningą tiekėjų konkurenciją (VPĮ 17 straipsnis). Ieškovės teisė laisvai konkuruoti buvo apribota. Teismas nusprendė, kad tarp atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovei kilusių pasekmių (viešojo pirkimo sutarčių skaičiaus ir ieškovės pelno sumažėjimo) yra priežastinis ryšys.

13.       Spręsdamas dėl žalos (negautų pajamų) dydžio, teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes dėl prašomos priteisti žalos dydžio bei ieškovės prašymu byloje atliktos teismo ekspertizės 2023 m. gegužės 25 d. teismo ekspertizės akte Nr. A1873 (SKvLG) pateiktas išvadas, sutiko su eksperto pastabomis dėl metodiškai netinkamo ieškovės pateikto negauto pelno apskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 iki 2018 m., todėl ieškovės pateiktu negautų pajamų (negauto pelno) apskaičiavimu nesivadovavo. Teismo vertinimu, kasacinio teismo praktikoje nustatytus negauto pelno apskaičiavimo principus ir kriterijus labiausia atitinka pelno apskaičiavimas, pateiktas atsakant į 2 klausimą. Ekspertas apskaičiavo, kad ieškovė galbūt būtų uždirbusi 177 402,20 Eur grynojo pelno, jeigu tiriamuoju 2018 m. gegužės 1 d. – 2021 m. balandžio 30 d. laikotarpiu būtų pardavusi Cargo ir VLRD prekes mažesne kaina, nei šios buvo įsigytos Cargo ir VLRD.

14.       Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovės veikė ne kaip trys atskiri savarankiški subjektai, tačiau kaip vienas ūkio subjektas. VPT tikrinimo ataskaitoje padarė išvadą, kad atsakovės, atsižvelgiant į jų ryšį su patronuojančia bendrove, buvo tiesiogiai susijusios LG pagrindinėje veikloje, kuri yra susijusi su viešuoju interesu ir buvo nekomercinio, nepramoninio pobūdžio; įmonės įsteigtos iš esmės tam, kad užtikrintų kontroliuojančios įmonės tikslų įgyvendinimą ar prie jų prisidėtų; dukterinių įmonių veikla buvo organizuota nekonkurencinėmis sąlygomis (VPT 2019 m. birželio 7 d. tikrinimo ataskaitos Nr. 4S-704 išvadų 1.2–1.4 papunkčiai). Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti atsakovėms solidariąją atsakomybę.

15.       Teismas proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

 

I.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

16.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Skinest Baltija“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas tik iš dalies, pakeisti ir ieškinį visiškai – solidariai iš atsakovių LG ir Cargo priteisti ieškovei 534 906,54 Eur; arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, įpareigojant teismą išreikalauti iš Cargo visus duomenis apie VLRD laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. balandžio 31 d. įvykdytus pirkimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Visais įrodymais, reikalingais žalai apskaičiuoti, disponavo tik atsakovės. Šie duomenys yra vidiniai atsakovių apskaitos duomenys, todėl nebuvo ir negalėjo būti prieinami tretiesiems asmenims, tarp jų – ieškovei. Atsakovėms į bylą nepateikus visos apimties dokumentų, teismas neužtikrino ieškovės teisės į tinkamą gynybą, nesudarė galimybių surinkti visus ir teisingus duomenis ginčui išspręsti, neatsižvelgė į tai, kad atsakovės į bylą nepateikė visos apimties informacijos apie vykdytus pirkimus, kurią buvo įpareigotos pateikti 2021 m. lapkričio 8 d. žodine nutartimi. Teismas, matydamas, kad atsakovės neteikia į bylą reikšmingų įrodymų, reikalingų žalai apskaičiuoti, privalėjo taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklę ir visas aplinkybes vertinti nepalankiausiai atsakovėms, t. y. konstatuoti, kad ieškovė būtų pristačiusi prekes pigiau, nei jas įsigijo atsakovės, ir ieškovės nuostoliai, patirti dėl atimtos galimybės tiekti prekes, yra 534 906,54 Eur.

16.2.                      Teismas netinkamai apskaičiavo ieškovės patirtą žalą. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės patirtos žalos dydžio, neatsižvelgė į tai, kad atsakovės į bylą nepateikė visų duomenų apie laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. vykdytus pirkimus. Ieškovės nuomone, vadovaujantis ekspertizės akto 6.1 lentelėje nustatyta metodika, ieškovės negautas grynasis pelnas turėtų būti apskaičiuotas įvertinus VLRD viešai paskelbtus finansinius duomenis apie įsigytų prekių ir paslaugų savikainas. Pvz., atsakovės į bylą pateikė įrodymus, kad 2019 m. įsigijo prekių už 7 247 399,26 Eur, o iš viešai skelbiamo balanso matyti, jog šiuo laikotarpiu VLRD prekių įsigijo už 22 357 000 Eur, t. y. už tris kartus didesnę sumą; pagal atsakovių pateiktus duomenis 2020 m. jos prekių įsigijo už 19 077 862,66 Eur, o pagal viešai skelbiamą VLRD balansą prekių buvo įsigyta už 40 140 000 Eur. Jeigu ieškovė būtų turėjusi galimybę dalyvauti atsakovių (šiuo atveju – VLRD) organizuotuose pirkimuose ir būtų laimėjusi 28 proc. šių pirkimų, kaip būdavo įprastai, kai atsakovės organizavo viešuosius pirkimus, ginčo laikotarpiu ieškovė būtų gavusi 1 245 912 Eur grynojo pelno.

16.3.                      Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo vadovautis išdėstytais argumentais ir contra spoliatorem taisykle, tai yra pagrindas bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas nesudarė galimybių byloje surinkti visus reikšmingus įrodymus ir ieškovei tinkamai apginti savo pažeistas teises. Visų įrodymų nesurinkimas neužtikrino, kad būtų atskleistos visos bylai reikšmingos aplinkybės, todėl teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl dalies ieškinio priėmė nepagrįstą sprendimą.

17.       Atsakovės LG ir Cargo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovės pateikė į bylą visus teismo 2021 m. lapkričio 8 d. žodine nutartimi nurodytus pateikti duomenis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovių pateikti duomenys yra neišsamūs, todėl teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo vertinti, jog atsakovių į bylą pateikti teismo išreikalauti dokumentai yra neišsamūs, bei taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Teismas pagrįstai netenkino ieškovės 2022 m. balandžio 10 d. prašymo išduoti teismo liudijimą rinkti įrodymus, nes prašymas pateiktas priėjus vienuolikai mėnesių nuo ieškinio padavimo, ieškovė, atstovaujama advokato, turėjo visas galimybes rinkti bylai reikšmingus įrodymus.

17.2.                      Ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės tariama žala turėtų būti apskaičiuota remiantis ekspertizės akto 6.1 lentelėje pateikta metodika, įvertinus VLRD viešai paskelbtus finansinius duomenis apie įsigytų prekių ir paslaugų savikainas, pirma, yra naujas (nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teisme), antra, yra absoliučiai nepagrįstas. Apeliaciniame skunde apskaičiuodama naują tariamos žalos dydį, ieškovė remiasi teismo nevertintais ir prie bylos nepridėtais VLRD duomenimis, kuriais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nesirėmė. Apeliacinėje instancijoje draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis bei kelti naujus reikalavimus, todėl ieškovės apeliacinio skundo 4 dalies argumentai negali būti vertinami (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

17.3.                      Ieškovė naują žalos skaičiavimą grindžia neva viešai prieinamais VLRD balanso duomenimis, tačiau nepatikslina, kur konkrečiai yra nurodyta kaip viešai prieinama informacija, kokios konkrečios balanso eilutės ieškovės nurodomą informaciją tariamai patvirtina. Dėl to nėra galimybės atsakyti į šiuos nepagrįstus ieškovės teiginius. Kita vertus, teismas pirmiau nurodyta žodine nutartimi įpareigojo atsakoves pateikti duomenis apie konkrečių prekių (keleivinių ir krovinių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detalių bei krovininių riedmenų) įsigijimo sandorius, o ne apskritai visus atsakovių sudarytus prekių pirkimo sandorius. Dėl to akivaizdu, kad atsakovių į bylą pateikti duomenys apie konkrečius pačios ieškovės prašytus pateikti pirkimus gali nesutapti su VLRD balansiniuose dokumentuose nurodyta informacija apie visus jos atitinkamu laikotarpiu vykdytus prekių įsigijimo sandorius ir jų apimtis. Apeliaciniame skunde ieškovė tariamos žalos naują skaičiavimą nepagrįstai grindžia prielaida, kad kiekvienais žalos skaičiavimo metais ji būtų laimėjusi 28 proc. pirkimų.

17.4.                      Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ieškovė turėjo visas galimybes surinkti ir pateikti, jos nuomone, bylai reikšmingas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau tokia teise dėl neaiškių priežasčių nepasinaudojo. Ieškovės netinkamas procesinių teisių, tarp jų – teisės rinkti ir teikti įrodymus, įgyvendinimas negali būti pagrindas taukyti CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Byloje nėra procesinių kliūčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas negalėtų išnagrinėti bylos iš esmės.

18.       Apeliantės (atsakovės) LG ir Cargo apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-330-340/2023 ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės visas apeliančių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Teismas netinkamai taikė VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018). Ieškovė atskirose bylose neginčijo atsakovių pagal jų vidines tvarkas vykdytų pirkimų. Kai nėra įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais būtų konstatuotas kiekvieno konkretaus iš atsakovių vykdytų pirkimų, iš kurių ieškovė kildina savo žalą, neteisėtumas, teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo dalį. Ieškovė kitose bylose ginčijo tris atsakovių vykdytus konkrečius pirkimus, tai reiškia, kad ieškovė žinojo apie atsakovių vykdomus pirkimus ir galėjo juos ginčyti, tačiau šia teise nepasinaudojo. Vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė šioje byloje privalėjo įrodyti atsakovių neteisėtus veiksmus kiekvieno konkretaus pirkimo atveju.

18.2.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi ankstesnėse bylose priimtuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais. Aptariamose bylose nebuvo nagrinėtas pirkimų, kurių pagrindu ieškovė grindžia žalą šioje byloje, teisėtumas, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo laikyti, kad konkretaus pirkimo atveju teismų įsiteisėjusiais sprendimais pripažintas Cargo bei VLRD veiksmų neteisėtumas savaime suponuoja atsakovių veiksmų neteisėtumą visų kitų vykdytų pirkimų atžvilgiu. Šiuo atveju ieškovė neįrodinėjo ir atitinkamai teismas nevertino kiekvieno konkretaus atsakovių vykdyto pirkimo, iš kurio kildinama ieškovės žala, aplinkybių, tokio pirkimo teisinio pagrindo, todėl įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuotos aplinkybės šioje byloje, kurioje žala kildinama iš kitų pirkimų, nėra teisiškai reikšmingos. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškia tariamos pareigos organizuoti viešuosius pirkimus nevykdymu, ir šią aplinkybę grindžia keletu įsiteisėjusių teismų sprendimų konkrečiose pirkimų bylose, ignoruodamas byloje nustatytą faktą, jog VLRD nuo 2020 m. spalio 7 d. pirkimus pradėjo vykdyti pagal VPĮ. Atitinkamai teismas nepagrįstai konstatavo atsakovių neteisėtus veiksmus.

18.3.                      Teismas, vertindamas priežastinio ryšio buvimą, itin formaliai įvertino situaciją, nurodydamas, kad buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai. Ieškovė neįrodė, kad, nesant tariamai neteisėtų atsakovių veiksmų, būtų dalyvavusi visuose atsakovių pirkimuose ir būtų šiuos pirkimus laimėjusi. Ieškovės nurodoma tariamos žalos atsiradimo pradžia (2018 m. gegužės 1 d.) iš esmės sutampa su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 bei 2018 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 597, kuriais ieškovės ir atsakovės LG ketinami sudaryti sandoriai pripažinti neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų, priėmimo datomis. Ieškovė neįrodė, kad tuo atveju, jeigu ji būtų dalyvavusi pirkimuose, kiekvieno konkretaus sandorio atveju būtų atitikusi kvalifikacinius reikalavimus, susijusius su nacionaliniu saugumu. Be to, iš byloje esančių ieškovės finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad ieškovės pardavimo pajamos nuo 2018 m., kai ieškovė pradeda skaičiuoti tariamus nuostolius, ne mažėjo, o augo. Tai rodo, kad ieškovė prekes pardavė kitiems rinkos dalyviams. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kiekvieno konkretaus pirkimo atveju būtų turėjusi resursų (konkretų kiekviename pirkime pirktų detalių kiekį) ir būtų objektyviai galėjusi dalyvauti konkrečiame pirkime, be to, kad būtų juos laimėjusi. Teismas, įvertinęs, kad yra nustatytas priežastinis ryšys, neleistinai išplėtė priežastinio ryšio sampratą, nes susijusius priežastiniu ryšiu pripažino bet kokius teisinius padarinius, nepriklausomai nuo to, kiek jie yra nutolę nuo tariamai neteisėto veiksmo (neveikimo). Teismas iš esmės eliminavo ieškovės pareigą įrodyti priežastinį ryšį, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnio, CPK 178 straipsnio nuostatas.

18.4.                      Teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, nepagrįstai neįvertino atsakovių nurodytų aplinkybių dėl žalos dydžio nepagrįstumo, tai nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teismo ekspertizės akte apskaičiuotas žalos dydis ginčo laikotarpiu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad VLRD nuo 2020 m. spalio 7 d. pirkimus pradėjo vykdyti pagal VPĮ, t. y. nuo šio momento VLRD sudaryti sandoriai negali būti ieškovės žalos apskaičiavimo pagrindas. Teismas neatsižvelgė, kad ekspertizės akte vartojamos sąvokos „galimai“, „tikėtinas“, t. y. žala apskaičiuota kaip tikėtinos, o ne realios, įrodytos ir neišvengiamos pajamos. Teismas ignoravo aplinkybę, kad ekspertas, atsakydamas į antrąjį klausimą, 2018 m. ir 2019 m. negautas pajamas apskaičiavo pagal faktinį ieškovės sandorių su atsakovėmis metu taikytą vidutinį antkainį (atitinkamai – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), o 2020 m. – pagal penkerių metų (2015–2019 m.) antkainių vidurkį – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini)). Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2015 m. iki 2019 m. ieškovės taikytas antkainis nuosekliai augo, todėl nelogiška teigti, jog 2020 m. jos taikytas antkainis sumažėjo net 4,91 proc., lyginant su 2019 m., ypač kai tokio ženklaus pokyčio priežasčių ieškovė net nebandė įrodyti. Teismui žalos dydį apskaičiavus pagal mažiausios kainos kriterijų, teismo eksperto pritaikytas mažesnis antkainio dydis nulėmė mažesnę galutinę prekių kainą, o tai reiškia, kad nepagrįstai nuspręsta, jog ieškovė būtų galėjusi pasiūlyti mažiausias kainas tam tikruose pirkimuose, kuriuose pritaikytas nepagrįstai mažas antkainis (2020 m. ir 2021 m.). Teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovių argumentus dėl ekspertizės akte nurodyto ieškovės antkainio 2021 m. netinkamo apskaičiavimo.

18.5.                      Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovių atsakomybę esant solidaria. Atsakovių civilinę atsakomybę ieškovė kildina iš pareigos vykdyti viešuosius pirkimus pagal VPĮ nuostatas nevykdymo. Kai nėra įstatyme nustatyto pagrindo atsakovių solidariajai atsakomybei kilti, o prievolės vykdyti viešuosius pirkimus dalykas yra dalus (t. y. kiekvienas subjektas privalo užtikrinti, kad jo vykdomi pirkimai atitiktų teisės aktų nuostatas), solidari atsakovių atsakomybė negalima. Ieškovės nurodoma žala negalėjo būti padaryta bendrais atsakovių veiksmais, nes kiekviena iš atsakovių yra atskiras ūkio subjektas, turintis individualias iš VPĮ kylančias pareigas.

19.       Ieškovė UAB „Skinest Baltija“ atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir iš atsakovių priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018 suformuotos praktikos, yra nepagrįsti. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad tiekėjas perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą gali įrodinėti ir tame pačiame procese, kuriame prašo žalos priteisimo, jeigu dėl objektyvių priežasčių negalėjo to padaryti iš anksto. Ieškovė pasirinko būdą įrodinėti atsakovių neteisėtus veiksmus byloje dėl žalos priteisimo, nes objektyviai neturėjo galimybės ginčyti atsakovių veiksmų dėl kiekvieno konkretaus pirkimo, kadangi atsakovės neskelbė informacijos apie vykdomus pirkimus ir įsigyjamas prekes. Ieškovei apie įsigytas prekes, jų kiekius ir vertes tapo žinoma tik kai teismas išreikalavo šiuos duomenis iš atsakovių, t. y. 2022 m. kovo 2 d. Pirkimus, apie kuriuos ieškovei tapo žinoma, ji skundė teismui. Iš ieškovės nepagrįstai reikalaujama, kad ji įrodytų, jog jai nebuvo žinoma apie atsakovių slaptai vykdytus pirkimus.

19.2.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovių veiksmų neteisėtumo ir nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais dėl pirkimų, kuriais negrindžiama nagrinėjamoje byloje reikalaujama priteisti žala. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad tiek VLRD, tiek Cargo atitinka visus perkančiosios organizacijos požymius, įtvirtintus VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog atsakovės prekes, iš kurių įsigijimo ieškovė kildina patirtą žalą, pirko nesilaikydamos imperatyvų VPĮ nuostatų, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovių veiksmus.

19.3.                      Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovės, ieškovė įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Teismo paskirtas ekspertas nustatė atvejus, kai ieškovė galėjo pristatyti prekes pigiau, nei šias įsigijo apeliantės, ir tik pagal šias prekes apskaičiavo ieškovės patirtą žalą. Atsakovės, siekdamos įrodyti, kad su ieškove nebūtų sudarytos pirkimų sutartys ir tuo atveju, jeigu ieškovė būtų galėjusi pasiūlyti mažesnę prekių kainą nei jos įsigijo tapačias prekes, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o ne remtis tik hipotetiniais pasvarstymais, jog ieškovė nebūtų galėjusi pristatyti prekių.

19.4.                      Atsakovės nepagrįstai nurodo, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos dydžio, o ekspertizės aktas nėra pakankamas įrodymas, nes nėra išsamus ir pakankamas ieškovės reikalaujamai priteisti žalai pagrįsti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės nepateikė prašymo apklausti ekspertą, neprašė skirti pakartotinės ar papildomos teismo ekspertizės, taip pat nesirėmė tuo, kad ekspertizės akte pateiktas tyrimas ir atsakymai į pačių atsakovių pateiktus klausimus yra neišsamūs. Atsakovės neįrodinėjo, kad teismo ekspertizės akte nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tai, kad atsakovėms nepatinka eksperto pasirinkta žalos apskaičiavimo metodika, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog teismo ekspertizės aktas yra nepatikimas įrodymas šalių ginčui išspręsti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

20.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21.       Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

22.       Nagrinėjamoje byloje yra paduoti du apeliaciniai skundai. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl ieškovei iš atsakovių priteistos žalos (negautų pajamų) dydžio ir remiasi tuo, kad teismas, priteisdamas tik dalį ieškovės reikalaujamos žalos (negautų pajamų), pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nenustatė reikšmingų žalos (negautų pajamų) dydžiui apskaičiuoti aplinkybių. Atsakovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio dalis, ir ginčija teismo išvadas dėl atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, taip pat solidarios atsakomybės taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojama deliktinė civilinė atsakomybė, solidariosios skolininkų prievolės nustatymo pagrindai, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl reikšmingų faktinių šalių ginčo aplinkybių ir bylos procesinės eigos

23.       Bylos duomenimis, ieškovės pagrindinė veikla yra atsarginių dalių visų tipų riedmenims ir viršutinių kelio statinio medžiagų tiekimas, geležinkelio tiesimas, projektavimas, priežiūra ir remontas, taip pat krovininių vagonų nuoma, pardavimas.

24.       Nuo 2010 iki 2017 m. ieškovė su atsakove LG sudarė 134 sutartis, kurių bendra vertė – (duomenys neskelbtini), su LG krovinių vežimo direkcija – 32 sutartis, kurių bendra vertė – (duomenys neskelbtini), su kitomis atsakovės LG dukterinėmis įmonėmis – 18 sutarčių, kurių bendra vertė – (duomenys neskelbtini). Nuo 2018 iki 2020 metų ieškovė su atsakovės LG grupės įmonėmis sudarė 5 sutartis, kurių bendra vertė – (duomenys neskelbtini).

25.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018–2021 m. laikotarpiu atsakovės didžiąją pirkimų dalį vykdė ne vadovaudamosi ne viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais, o pagal savo pačių patvirtintas vidines tvarkas.

26.       VPT, atlikusi LG priimtų sprendimų, susijusių su perkančiojo subjekto dukterinių įmonių – UAB Geležinkelių tiesimo centro, VLRD, Cargo – statusu, ir sudarytų sandorių teisėtumo bei atitikties VPĮ, PĮ reikalavimams patikrinimą, 2019 m. birželio 7 d. tikrinimo ataskaitoje konstatavo, kad Cargo, VLRD ir UAB Geležinkelio tiesimo centras atitinka VPĮ 2 straipsnio 25 dalies sąlygas ir pripažintinos perkančiosiomis organizacijomis, todėl, įsigydamos prekes, paslaugas ar darbus, turi vadovautis VPĮ reikalavimais.

27.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje e2-3840-933/2019 patenkintas ieškovės UAB „Skinest Baltija“ ieškinys ir pripažinti neteisėtais atsakovių Cargo ir LG veiksmai, vykdant 2019 m. balandžio 17 d. paskelbtą riedmenų, pritaikytų ir sertifikuotų naudoti tarptautiniame susisiekime 1 520 mm pločio vėžėje, įsigijimo konkursą, nurodytas pirkimas nutrauktas. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1320-236/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, pritarta išvadai, kad Cargo atitinka VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatytus perkančiosios organizacijos požymius ir turi pareigą laikytis imperatyvaus viešųjų pirkimų reglamentavimo.

28.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 18 d. sprendimu civilinėje byloje e2-3872-934/2019 patenkintas ieškovės UAB „Skinest Baltija“ ieškinys ir pripažinti neteisėtais atsakovės VLRD veiksmai, vykdant pirkimą Nr. 12-60/2019, nurodytas pirkimas nutrauktas. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-570-790/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, konstatuota, kad VLRD atitinka VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatytus perkančiosios organizacijos požymius ir turi pareigą laikytis imperatyvaus viešųjų pirkimų reglamentavimo.

29.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3627-779/2020 patenkintas ieškovės UAB „Skinest Baltija“ ieškinys ir pripažinti neteisėtais atsakovės VLRD veiksmai, vykdant riedmenų stabdžių sistemos atsarginių dalių pirkimą, pripažintos negaliojančiomis 2020 m. liepos 14 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartis NR. (duomenys neskelbtini), sudaryta su SIA „ANLAS“, 2020 m. liepos 14 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta su UAB „GTB Trade“. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1265-381/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, konstatuota, kad VLRD yra perkančioji organizacija, kuri pirkimus turi vykdyti pagal VPĮ nuostatas.

30.       Ieškovė 2021 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovių LG, VLRD, Cargo solidariai priteisti 534 906,54 Eur žalą (negautas pajamas). Atsakovių deliktinę civilinę atsakomybę ieškovė grindė tuo, kad atsakovės, atitikdamos VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje apibrėžtą perkančiųjų organizacijų statusą, 2018–2021 m. laikotarpiu nevykdė VPĮ numatytos pareigos organizuoti viešuosius pirkimus, dėl to ieškovė neteko galimybės dalyvauti LG įmonių grupės pirkimuose, kuriuose ji iki 2018 m. sėkmingai dalyvavo ir gavo pajamų; dėl nurodytų neteisėtų atsakovių veiksmų ieškovė patyrė žalą, t. y. negavo pajamų ir pelno.

31.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartimi ieškovės reikalaujamos žalos (negautų pajamų) dydžiui nustatyti byloje buvo paskirta teismo ekspertizė, kurią atliko teismo ekspertas R. B.. 2023 m. gegužės 25 d. pateiktame teismo ekspertizės akte nustatyta: 1) jeigu UAB „Skinest Baltija“ pajamos iš Cargo ir VLRD per kalendorinius metus būtų vidutiniškai tokios pačios, kaip laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., o pelno marža būtų tokia, kokia buvo iš pardavimų LG ir VLRD, tai UAB „Skinest Baltija“ 2018 m. gegužės 1 d. – 2021 m. balandžio 30 d. laikotarpiu iš keleivinių ir krovininių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detalių pardavimo būtų uždirbusi 192 679 Eur grynojo pelno; 2) UAB „Skinest Baltija“ galbūt būtų uždirbusi 177 402,20 Eur grynojo pelno, jeigu tiriamuoju 2018 m. gegužės 1 d. – 2021 m. balandžio 30 d. laikotarpiu būtų pardavusi Cargo ir VLRD prekes mažesne kaina, nei jos buvo įsigytos Cargo ir VLRD; 3) 2011–2017 m. laikotarpiu UAB „Skinest Baltija“ pardavimo pajamos LG grupės įmonėms buvo 14 995 644 Eur, grynasis pelnas – 462 081 Eur; 4) UAB „Skinest Baltija“ 2018–2019 metais dirbo pelningai; UAB „Skinest Baltija“ pajamos 2018 m., palyginus su 2017 m., sumažėjo 0,17 proc., o 2019 m., palyginus su 2018 m., išaugo 8,20 proc.; UAB „Skinest Baltija“ grynasis pelnas 2018 m., palyginus su 2017 m., išaugo 14,71 proc., 2019 m., palyginus su 2018 m., išaugo 169,60 proc.; 5) ieškovė iš keleivinių ir krovininių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detalių pardavimo atsakovėms 2018 m. gegužės 1 d. – 2021 m. balandžio 30 d. laikotarpiu gavo 1 114 301 Eur pajamų, iš jų – 60 066 Eur grynojo pelno; 6) ieškovė tiriamuoju 2018 m. gegužės 1 d. – 2021 m. balandžio 30 d. laikotarpiu būtų uždirbusi 640 819,16 Eur grynojo pelno, jeigu būtų sudariusi su atsakovėmis sandorius ir pardavusi visas keleivinių ir krovininių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detales, kurias atsakovės įsigijo iš kitų šių prekių tiekėjų laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d.; 7) darant prielaidą, kad 28 proc. sandorių vertinami ne pagal sandorių skaičių, o pagal gautas pajamas, ir skaičiavimams naudojant vidurkius, galima padaryti išvadą, kad ieškovė galbūt būtų gavusi 179 429,36 Eur (640 819,16 Eur x 28 proc.) grynojo pelno iš pajamų, kurias galbūt būtų gavusi, jeigu ji, o ne kiti šių prekių tiekėjai, tiriamuoju laikotarpiu būtų patiekusi atsakovėms 28 proc. visų jų įsigytų keleivinių ir krovininių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detalių (9 t., b. l. 1–25).

32.       AB „LG Cargo“ įsteigta 2018 m. gruodžio 28 d., veiklą vykdyti pradėjo nuo 2019 m. gegužės 1 d. AB „LG Cargo“ pavadinimas 2020 m. pakeistas į AB „LTG Cargo“.

33.       LG valdyba 2021 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą perleisti VLRD vykdomą veiklą (kaip turtinį kompleksą) kitai susijusiai bendrovei – Cargo. VLRD valdybos 2021 m. kovo 18 d. sprendimu nuspręsta sudaryti geležinkelių riedmenų remonto ir susijusių paslaugų veiklos pardavimo sandorį. VLRD ir Cargo 2021 m. kovo 30 d. sudarė Geležinkelio riedmenų remonto ir susijusių paslaugų tiekimo verslo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria VLRD pardavė, o Cargo nupirko riedmenų remonto ir susijusių paslaugų tiekimo verslą, kaip turtinį kompleksą. 2021 m. balandžio 1 d. VLRD verslas perkeltas į Cargo, įskaitant veiklai vykdyti reikalingą turtą, darbuotojus ir su veikla susijusius įsipareigojimus bei reikalavimus. VLRD 2021 m. gruodžio 16 d. išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro, nurodant, kad jos teises ir pareigas perėmė LG. Teismas 2022 m. vasario 2 d. teismo posėdyje žodine nutartimi VLRD pašalino iš bylos.

34.       Pirmosios instancijos teismas 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – solidariai iš atsakovių LG ir Cargo ieškovei priteisė 177 402,20 Eur negautų pajamų (negauto grynojo pelno). Teismas konstatavo, kad atsakovės, atitikdamos perkančiųjų organizacijų statusą, nevykdė VPĮ nustatytos pareigos organizuoti pirkimus VPĮ nustatyta tvarka, taip pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas (neteisėti veiksmai (neveikimas)); tai nulėmė, kad ieškovė negalėjo dalyvauti atsakovių organizuojamuose pirkimuose, todėl gerokai sumažėjo ieškovės su atsakovėmis sudarytų sutarčių skaičius, atitinkamai sumažėjo pelnas (priežastinis ryšys); dėl atsakovių neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 177 402,20 Eur žalą, t. y. negavo tikėtinų pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu atsakovės pirkimus būtų vykdžiusios viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

35.       Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytu jos patirtos žalos (negautų pajamų)  dydžiu, apeliaciniame skunde teigia, kad: 1) atsakovės nepateikė visų reikalautų įrodymų, reikšmingų teisingam ieškovės negautų pajamų dydžiui nustatyti, todėl jų atžvilgiu turėjo būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija; 2) teismas netinkamai apskaičiavo žalos dydį. Atsakovės, kvestionuodamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl iš jų ieškovei priteistos žalos (negautų pajamų), apeliaciniame skunde remiasi tuo, kad teismas: 1) netinkamai taikė VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, tai nulėmė nepagrįstą išvadą dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymo; 2) itin formaliai nustatė priežastinį ryšį, neleistinai išplėtė šios būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos sampratą; 3) netinkamai nustatė žalos negautų pajamų forma dydį; 4) nepagrįstai konstatavo atsakovių atsakomybę esant solidaria.

Dėl atsakovėms reikalaujamos taikyti deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų

36.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovių, ginčo laikotarpiu (2018 m. gegužės 1 d. – 2021 m. balandžio 30 d.) atitikusių perkančiųjų organizacijų teisinį statusą, tačiau prekes ir paslaugas pirkusių ne viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, o pagal pačių patvirtintas vidines tvarkas, deliktinės civilinės atsakomybės ieškovei, kuri, iki ginčo laikotarpio aktyviai dalyvavusi atsakovių organizuotuose viešuosiuose pirkimuose ir dalį jų (apie 28 proc.) laimėjusi, ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės gauti pajamų iš LG įmonių grupės pirkimų, atliktų ne pagal viešuosius pirkimus reglamentuojančius įstatymus.

37.       Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

38.       Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalaujama atlyginti žala kildinama ne iš sutartinių santykių, todėl spręstina dėl atsakovių deliktinės civilinės atsakomybės.

39.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, jog asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės). Deliktinės civilinės atsakomybės tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 92 punktas).

40.       Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi, taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 29 punktas).

41.       VPĮ 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tiekėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo, gali reikalauti atlyginti tiesioginius ar netiesioginius nuostolius, kurių atsirado dėl to, jog perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ reikalavimų. Kai tiekėjas reikalauja atlyginti žalą, kuri apima ir tiesioginius, ir netiesioginius nuostolius, teismas tenkina didesnės vertės reikalavimą.

42.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiekėjų teisės į žalos atlyginimą reguliavimas, jo aiškinimas ir  taikymas neturi iš esmės skirtis nuo kitų panašaus pobūdžio reikalavimų dėl civilinės atsakomybės. Be to, šios teisės įgyvendinimas turi būti realus ir veiksmingas. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad VPĮ taikymo prasme tiekėjui, siekiančiam prisiteisti žalos atlyginimą iš perkančiosios organizacijos, reikia įrodyti tik jos neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų, o perkančiosios organizacijos civilinė atsakomybė kyla be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

43.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilęs šalių ginčas yra specifinis. Tai nėra tiekėjo ir perkančiosios organizacijos ginčas dėl žalos, grindžiamos vykdant konkrečius viešuosius pirkimus pažeistais viešųjų pirkimų reikalavimais, atlyginimo. Ieškovė reikalaujamą priteisti iš atsakovių žalą grindžia tuo, kad atsakovės jų veikoje reikalingas prekes ir paslaugas pirko nepagrįstai neskelbdamos viešųjų pirkimų, o pagal savo vidaus taisykles iš savo pasirinktų tiekėjų, dėl to ieškovė neturėjo galimybės parduoti analogiškas prekes, paslaugas LG grupės įmonėms, nors iki ginčo laikotarpio, kai tokioms prekėms, paslaugoms pirkti atsakovės skelbdavo viešuosius pirkimus, ieškovė juose dalyvaudavo, dalį jų laimėdavo ir gaudavo pajamų bei pelno. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje dėl galimos atsakovių civilinės atsakomybės spręstina ne pagal VPĮ 107 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šios nutarties 42 punkte aptartus kasacinio teismo išaiškinimus dėl perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės už tiekėjo patirtus nuostolius būtinų sąlygų, bet pagal generalinio delikto taisyklę (nutarties 40 punktas).

Dėl atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kaltės

44.       Ieškovė, teigdama, kad atsakovės pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, rėmėsi tuo, jog ginčo laikotarpiu atsakovės atitiko VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatytus perkančiųjų organizacijų požymius, todėl, įsigydamos prekes, paslaugas ar darbus, turėjo vadovautis VPĮ reikalavimais, tačiau prekes ir paslaugas pirko neorganizuodamos viešųjų pirkimų ir taip sukėlė žalą ieškovei – ji negalėjo dalyvauti atsakovių pirkimuose, parduoti joms prekes bei gauti pajamų.

45.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs VPT 2019 m. birželio 7 d. tikrinimo ataskaitą, įsiteisėjusius teismų sprendimus, priimtus ieškovės inicijuotose trijose civilinėse bylose, kuriose konstatuota, kad Cargo ir VLRD atitinka perkančiųjų organizacijų statusą, tai, jog atsakovės 2020 m. vasario 27 d. įsiregistravo centrinėje viešųjų pirkimų sistemoje kaip perkantieji subjektai, padarė išvadą, kad atsakovės pripažino, jog rinkoje privalo veikti kaip perkančiosios organizacijos ir pirkimus organizuoti VPĮ nustatyta tvarka, tačiau ginčo laikotarpiu atsakovės nevykdė pareigos organizuoti viešuosius pirkimus. 

46.       Atsakovės, nesutikdamos su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi VPT tikrinimo ataskaita, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie priimti dėl kitų pirkimų, o ne tų, iš kurių ieškovė kildina reikalaujamą priteisti žalą (negautas pajamas), netinkamai taikė VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018 suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

47.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš VPT 2019 m. birželio 7 d. tikrinimo ataskaitos matyti, jog tikrinimas atliktas siekiant įvertinti, ar perkančiojo subjekto (LG) dukterinės įmonės – UAB Geležinkelių tiesimo centras, VLRD, Cargo – pripažintinos perkančiosiomis organizacijomis (perkančiaisiais subjektais), ir padaryta išvada, jog Cargo, VLRD ir UAB Geležinkelio tiesimo centras atitinka VPĮ 2 straipsnio 25 dalies sąlygas ir pripažintinos perkančiosiomis organizacijomis, todėl, įsigydamos prekes, paslaugas ar darbus, turi vadovautis VPĮ reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1872-815/2021 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjų LG, UAB Geležinkelio tiesimo centro, VLRD, Cargo skundas, panaikino bei administracinę bylą pagal nurodytų pareiškėjų skundą atsakovei VPT dėl tikrinimo ataskaitos panaikinimo nutraukė (1 t., b. l. 73-86). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad VPT tikrinimo ataskaitos teisingumas nebuvo paneigtas teismine tvarka, ir šį dokumentą pagrįstai analizavo bei vertino kaip vieną iš rašytinių įrodymų.

48.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybėms, kad atsakovės ginčo laikotarpiu atitiko VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje įtvirtintus perkančiosios organizacijos požymius ir turėjo pareigą pirkimus vykdyti viešųjų pirkimų tvarka, įrodyti ieškovė teisėtai ir pagrįstai rėmėsi pirmiau įvardytose trijose civilinėse bylose priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriuose konstatuota atsakovių atitiktis perkančiosios organizacijos statusui ir pareiga įsigyjant prekes, paslaugas, darbus vadovautis imperatyviu viešųjų pirkimų reglamentavimu. Šios įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose konstatuotos aplinkybės nagrinėjamoje byloje pripažintinos turinčiomis prejudicinę reikšmę, nes nustatytos civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tos pačios šalys ir kuriose aptariamos aplinkybės buvo įrodinėjimo dalyko dalis (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nors aptariamos teisiškai reikšmingos aplinkybės konstatuotos ieškovės inicijuotose bylose, kuriose buvo kvestionuojamas konkrečių atsakovių pirkimų, atliktų ne pagal viešųjų pirkimų reglamentavimą, teisėtumas, tačiau išvados dėl atsakovių atitikties perkančiosios organizacijos teisiniam statusui ir pareigos įsigyjant prekes, paslaugas, darbus vadovautis imperatyviu viešųjų pirkimų reglamentavimu, savo esme yra bendro pobūdžio. Įvardytose civilinėse bylose teismai, pasisakydami tiek dėl VLRD, tiek Cargo, kaip perkančiųjų organizacijų statuso, atsakovių teisinį statusą šiuo aspektu įvertino bendrai pagal šių bendrovių įstatus bei juose nustatytus jų veiklos tikslus, ne tik konkrečių tose bylose ginčytų jų įvykdytų pirkimų aplinkybių kontekste.

49.       Jau nurodyta, kad atsakovės pripažino, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jų veikloje reikalingų prekių bei paslaugų jos pirko pagal savo vidines taisykles (šią aplinkybę atsakovės patvirtino atsiliepime į ieškinį (1 t., b. l. 29-42)), t. y. ne viešųjų pirkimų tvarka. Be to, atsiliepime į ieškinį atsakovės nurodė, kad, atlikusios konsultacijas su išorės teisės ekspertais, įvertinusios jų atžvilgiu priimtų teismų sprendimų motyvus, jų vykdomos veiklos pobūdį, 2020 m. vasario 27 d. įsiregistravo centrinėje viešųjų pirkimų sistemoje kaip perkantieji subjektai ir pirkimus pradėjo vykdyti PĮ (Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatyme) nustatyta tvarka, o VLRD nuo 2020 m. spalio 7 d. pirkimus pradėjo vykdyti pagal VPĮ nuostatas.

50.       Aptartų bylos duomenų analizė teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškovės įrodė, jog ginčo laikotarpiu atsakovės, atitikdamos perkančiųjų organizacijų teisinį statusą, pažeidė pareigą prekes, paslaugas, darbus pirkti viešųjų pirkimų tvarka. Aplinkybės, kad atsakovės konsultacijas su išorės teisės ekspertais atliko, įsiregistravo centrinėje viešųjų pirkimų sistemoje kaip perkantieji subjektai ir pirkimus pradėjo vykdyti pagal viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus tik po VPT 2019 m. birželio 7 d. atlikto tikrinimo, ieškovės inicijuotose civilinėse bylose teismų priimtų procesinių sprendimų patvirtina, jog atsakovės savo veikloje pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, taigi įrodo jų kaltą elgesį (CK 6.248 straipsnio 3 dalis), kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą.

51.       Atsakovių pozicija, kad ieškovė, siekdama įrodyti atsakovių neteisėtus veiksmus, turi nuginčyti kiekvieną pirkimą, su kuriuo sieja reikalaujamą priteisti žalą (negautas pajamas), šioje konkrečioje byloje kilusio ginčo atveju pripažintina nepagrįsta. Jau nurodyta, kad atsakovių veiksmų neteisėtumą ieškovė sieja ne su konkrečiais atsakovių įvykdytais pirkimais, bet jų, kaip subjektų, atitinkančių VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatytus perkančiosios organizacijos požymius, ginčo laikotarpiu nevykdyta įstatyme įtvirtinta pareiga prekes ir paslaugas įsigyti viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai.

52.       Atsakovės apeliaciniame skunde be pagrindo remiasi VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos pažeidimu ir nukrypimu nuo kasacinio teismo pateikto šios teisės normos aiškinimo.

53.       Pagal VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktą tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ reikalavimų ar nepagrįstai nutraukė sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl žalos atlyginimo. Ši teisės norma skirta reglamentuoti kitokiems teisiniams santykiams, nei sprendžiami nagrinėjamoje byloje. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisinio pagrindo vadovautis ir atsakovių įvardytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, pagal kurias: 1) tiekėjui pripažįstamas teisinis suinteresuotumas iš perkančiosios organizacijos reikalauti atlyginti patirtą žalą (VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jei šis reikalavimas bus grindžiamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo bus pripažinta, kad perkančiosios organizacijos sprendimas, dėl kurio jis nebuvo pripažintas viešojo pirkimo laimėtoju, yra neteisėtas; 2) vis dėlto tiekėjo teisė tame pačiame procese prisiteisti negautas pajamas iš perkančiosios organizacijos dėl šios neteisėtų veiksmų turi būti pripažįstama, jei civilinės atsakomybės byloje tiekėjas įrodo, kad jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš anksto nuginčyti neteisėto perkančiosios organizacijos sprendimo. Nurodytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės kasacinio teismo suformuluotos civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas šalių ginčas, kai ieškovė, nepripažinta vėliau neteisėtu pripažinto viešojo pirkimo laimėtoja, prašė iš perkančiosios organizacijos priteisti negautas pajamas. Nagrinėjamoje byloje spendžiamo šalių ginčo faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo kasacinio teismo išnagrinėtos bylos faktinių aplinkybių, kurioms esant suformuluotos aptartos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, todėl atsakovė jomis remiasi nepagrįstai.

54.       Jau nurodyta, kad nagrinėjamo ginčo ypatumas yra tas, jog ieškovė žalos negautų pajamų forma reikalauja dėl to, kad ginčo laikotarpiu atsakovės, atitikdamos perkančiųjų organizacijų statusą, prekes ir paslaugas pirko pagal vidines taisykles iš savo nuožiūra pasirinktų tiekėjų, o ne viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, atsakovėms neskelbiant tam tikrų prekių ir paslaugų viešųjų pirkimų, ieškovė apie visus pagal vidaus taisykles atsakovių atliktus pirkimus objektyviai negalėjo žinoti, taigi ir neturėjo objektyvios galimybės juos ginčyti teisme. Atsižvelgiant į aptartus nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio reikalavimo ypatumus, nepagrįsta ir neprotinga reikalauti, kad ieškovė turėtų nuginčyti visus atsakovių ne viešųjų pirkimų tvarka, o pagal vidines taisykles įvykdytus pirkimus, apie kuriuos jai objektyviai negalėjo būti žinoma.

55.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo aspektu pažymėtina tai, kad būtent atsakovėms, vykdžiusioms konkrečius pirkimus pagal savo vidaus taisykles, geriausiai žinoma, kuriuos iš jų jos galėjo įvykdyti ne pagal viešųjų pirkimų teisinį reglamentavimą. Dėl to atsakovės, siekdamos apsiginti nuo ieškovės pareikšto reikalavimo (jo dalies), turėjo pateikti įrodymus, kad konkrečius pirkimus, iš kurių ieškovė kildina reikalavimą dėl negautų pajamų atlyginimo, atsakovės teisėtai vykdė pagal vidaus taisykles, o ne pagal viešųjų pirkimų reglamentavimą (CPK 12, 178 straipsniai).

56.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš atsakovių pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar visi atsakovių ginčo laikotarpiu įvykdyti pirkimai turėjo būti organizuoti pagal viešųjų pirkimų teisės normas. Atsakovės, geriausiai žinodamos savo vykdytų pirkimų pobūdį, apimtis, galėjo ir turėjo pateikti duomenis, kurie iš vykdant pirmosios instancijos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. žodinę nutartį nurodytų pirkimo sandorių buvo sudaryti laikantis viešųjų pirkimų reikalavimų (atsakovės teigia, kad nuo 2020 m. spalio 7 d. VLRD pirkimus vykdė pagal VPĮ nuostatas; ieškovė ieškinyje taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu su LG grupės įmonėmis buvo sudariusi penkias viešųjų pirkimų sutartis), ar buvo sandorių, kuriems galėjo būti netaikomi viešųjų pirkimų reikalavimai (CPK 12, 178 straipsniai).

57.       Atsakovėms tokių duomenų nepateikus, pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai išspręsti šalių ginčą ir teisingai nustatyti atsakovių pareigos, iš kurios pažeidimo kildinama jų deliktinė atsakomybė, nevykdymo mastą, turėjo pagrindą patikslinti šalių įrodinėjimo pareigą ir pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

58.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai: įvertinti įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2021, 44 punktas). Procesinių teisių išaiškinimas, taip pat išaiškinimas šalims, ką jos turi įrodinėti ir kokius konkrečius galimus įrodymus jos turėtų pateikti, reiškia teismo siekį tinkamai išnagrinėti ginčą ir padeda šalims tinkamai įgyvendinti jų pareigą pateikti visus su byla susijusius reikiamus įrodymus. Tokie teismo veiksmai nelaikytini teismo nešališkumo pažeidimu, jeigu atliekami vienodai visų dalyvaujančių byloje asmenų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-469/2022, 34 punktas).

59.       Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovės pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes, atitikdamos perkančiųjų organizacijų statusą ir jų veikloje reikalingas prekes bei paslaugas turėdamos įsigyti viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, šios pareigos tinkamai nevykdė, taigi yra pagrindas konstatuoti jų kaltę ir neteisėtus veiksmus, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Tačiau pirmosios instancijos teismui nepatikslinus šalių įrodinėjimo pareigos, nepasiūlius atsakovėms pateikti papildomų įrodymų nesutikimui su ieškiniu pagrįsti (CPK 179 straipsnio 1 dalis), pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės įvertinti aptartos pareigos pažeidimo apimtį ir, atitinkamai, tinkamai nustatyti ieškovės reikalaujamos žalos (negautų pajamų) dydį, taip pat priežastinį ryšį tarp atsakovių pažeistos pareigos ir ieškovės reikalaujamos atlyginti žalos.    

Dėl žalos (negautų pajamų) fakto ir dydžio   

60.       Ieškovė byloje įrodinėjo, kad dėl atsakovių neteisėto elgesio patyrė 534 906,54 Eur žalą negautų pajamų forma. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje atliktos teismo ekspertizės išvadomis (konkrečiai – atsakymu į 2 klausimą), padarė išvadą, kad dėl atsakovių neteisėtų veiksmų ieškovė negavo 177 402,20 Eur pajamų (grynojo pelno). Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliaciniuose skunduose nesutinka ir ieškovė, ir atsakovės.

61.       Pažymėtina tai, kad žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprasta tvarka. Pateikti žalos faktą patvirtinančius įrodymus yra ieškovo pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad negautos pajamos kaip nuostoliai yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-611/2021, 24 punktas; kt.). Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 34 punktas, kt.). Pirmiau nurodytų kriterijų iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje dėl deliktinės perkančiųjų organizacijų atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011).

62.       Esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018).

63.       Negautų pajamų, patirtų dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų, įrodinėjimas, pasižymi tam tikrais ypatumais, kuriuos lemia viešųjų pirkimų teisinių santykių specifika. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tiekėjo patirtos netiesioginės žalos dydis privalo būti grindžiamas atsižvelgiant į konkursiniame pasiūlyme nurodytas kainas, kurios galiojo pirkimo metu, t. y. tiekėjo gautinomis pajamomis yra laikoma tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018, 110 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tokiais atvejais, atsižvelgiant į tai, jog tiekėjo pasiūlymo kaina (pajamos) yra žinoma, pagrindinis negauto pelno įrodinėjimo objektas yra ieškovo pateikiami duomenys dėl numatytų (apskaičiuotų) išlaidų, sutarties vykdymo sąnaudų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359-469/2018).

64.       Nagrinėjamu atveju susiklostė specifinė ginčo situacija. Ieškovė byloje įrodinėja, kad dėl neteisėtų atsakovių veiksmų (nuo 2018 m. gegužės 1 d. pirkimus organizuojant pagal pačių atsakovių pasitvirtintas vidaus taisykles, nesilaikant viešųjų pirkimų normų reikalavimų), ieškovei buvo apribota galimybė dalyvauti atsakovių vykdomuose pirkimuose ir bent dalį jų laimėti, dėl to ieškovė negavo dalies pajamų, kurias ji gaudavo iki ginčo laikotarpio, kai atsakovės pirkimus vykdydavo pagal viešųjų pirkimų reglamentavimą. Ieškovė jai padarytos žalos dydį įrodinėjo tiek procentine išraiška įprastai praeityje jos kasmet laimėtų viešųjų pirkimų (28 proc.), tiek galimybėmis patiekti prekes mažesne kaina, nei jas ginčo laikotarpiu įsigijo atsakovės iš kitų jų pasirinktų tiekėjų. Siekiant nustatyti ieškovės patirtos žalos negautų pajamų forma dydį, pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartimi byloje buvo paskirta teismo ekspertizė, pavedant teismo ekspertui atsakyti į 9 klausimus, kuriuos ekspertas, nekeisdamas tyrimo apimties ir esmės, patikslino ir suformulavo 7 klausimus. Teismo ekspertas, atlikęs tyrimą pateikė išvadas (šios nutarties 31 punktas).

65.       Jau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės žalos negautų pajamų forma dydį, rėmėsi teismo ekspertizės akte pateikta išvada, atsakant į 2 klausimą. Teismo ekspertas nustatė, kad pagal byloje esančius duomenis (atsakovių ginčo laikotarpiu sudarytus pirkimo sandorius bei ieškovės galimybes patiekti tam tikras prekes pigiau, nei atsakovės jas įsigijo) ginčo laikotarpiu ieškovė galbūt būtų uždirbusi 177 402,20 Eur grynojo pelno.

66.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nurodyta teismo ekspertizės akto išvada, neatsižvelgęs į tai, jog atsakovės nepateikė visų duomenų apie jų ginčo laikotarpiu sudarytus sandorius. Ieškovės įsitikinimu, atsakovėms nepateikus visų duomenų, reikšmingų teisingam žalos dydžiui apskaičiuoti, jų atžvilgiu turėjo būti taiko contra spoliatorem prezumpcija.

67.       Pagal contra spoliatorem prezumpciją, šaliai slepiant, sunaikinus ar atsisakius pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų pasitvirtinęs. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tada, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-1120/2023).

68.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. patirtą žalą (negautas pajamas) įrodinėjo lygindama iš sandorių su LG grupės įmonėmis 2010–2017 m. laikotarpiu gautas pajamas (pelną), pateikė atitinkamus apskaičiavimus (ieškinio priedas Nr. 5), iš kurių matyti, kad iš sandorių su LG grupės įmonėmis nuo 2010 iki 2017 m. ieškovė vidutiniškai per metus gaudavo 183 396,526 Eur grynojo pelno, atitinkamai nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. (35 mėn.) negavo 534 906,54 Eur (183 396,53 Eur : 12 mėn. × 35mėn).

69.       Ieškovė, siekdama tiksliai apskaičiuoti negautą pelną, 2021 m. spalio 11 d. pateikė teismui prašymą įpareigoti LG, VLRD, Cargo pateikti informaciją apie visus sandorius, sudarytus ginčo laikotarpiu, kuriais buvo įsigytos keleivinių ir krovininių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detalės bei krovininiai riedmenys, nurodant: 1) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros, kuria buvo įformintas prekių pristatymas, numerį ir datą; 2) sutarties, jeigu jos pagrindu buvo pristatytos prekės, numerį ir datą; 3) įsigytos prekės(-ių) pavadinimą, kiekį bei kainą (1 t., b. l. 102–105). Pirmosios instancijos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. teismo posėdyje žodine nutartimi ieškovės prašymą patenkino ir įpareigojo atsakoves pateikti nurodytus duomenis (2021 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 08 min. 30 sek. – 13 min. 47 sek.). 2022 m. vasario 1 d. teismo posėdyje teismas pakartojo įpareigojimą atsakovei pateikti įrodymus bei nustatė terminą iki 2022 m. kovo 1 d. (2022 m. vasario 1 d. teismo posėdžio garso įrašas: 14 min. 40 sek. – 24 min. 17 sek.). Atsakovės 2022 m. kovo 2 d. pateikė į bylą duomenis apie laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 31 d. jų sudarytus ieškovės prašyme įvardytų prekių, paslaugų įsigijimo sandorius (3 t. b. l. 1–243; 4 t. 1–140).

70.       Ieškovė 2022 m. kovo 28 d. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad atsakovės pateikė ne visą 2021 m. lapkričio 8 d. žodine nutartimi nurodytą pateikti informaciją, ir prašė, jog teismas įpareigotų  atsakoves pateikti visus duomenis, kuriuos šios buvo įpareigotos pateikti 2021 m. lapkričio 8 d. žodine nutartimi (4 t., b. l. 154–156). Šio ieškovės prašymo teismas 2022 m. kovo 29 d. žodine nutartimi netenkino (2022 m. kovo 29 d. teismo posėdžio garso įrašas: 14 min. 40 sek. – 15 min. 00 sek.). Ieškovė 2022 m. balandžio 11 d. pateikė į bylą prašymą, kuriuo be kita ko, prašė išduoti jai teismo liudijimą apie teisę iš nurodytų juridinių asmenų gauti PVM sąskaitų faktūrų kopijas, išrašytas atsakovių ginčo laikotarpiu, iš Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gauti duomenis apie atsakovių ginčo laikotarpiu importuotas prekes iš trečiųjų valstybių bei įsigytas iš kitų Europos Sąjungos valstybėse narėse veikiančių bendrovių (5 t., b. l. 1–6). Šį prašymą teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi atmetė (7 t., b. l. 82–87).

71.       Atsakovės 2022 m. balandžio 19 d. pateikė rašytinius paaiškinimus ir patikslintus duomenis apie atsakovės VLRD įsigytų detalių sandorius ginčo laikotarpiu (6 t., b. l. 1–203). Ieškovė 2022 m. balandžio 22 d. pateikė į bylą prašymą dėl įrodymų priėmimo, prie kurio, be kita ko, pridėjo žalos apskaičiavimo lentelę, kuri, ieškovės teigimu, patvirtina, kad iš atsakovių į bylą pateiktų ne visų dokumentų akivaizdu, jog, atsakovėms vykdant viešuosius pirkimus, ieškovė būtų galėjusi uždirbti 362 318,93 Eur pelno, ir tai yra ieškovės nuostoliai dėl neteisėtų atsakovių veiksmų (7 t., b. l. 1–5; 8–19). 2023 m. gegužės 25 d. į bylą pateiktas teismo ekspertizės aktas (9 t., b. l. 1–25).

72.       Jau nurodyta, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę pareiga pateikti žalos faktą patvirtinančius įrodymus tenka ieškovui, prašančiam priteisti žalos atlyginimą (CPK 12, 178 straipsniai). Tačiau šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje ginčo situacijoje esminga dalimi įrodymų, reikalingų ieškovės reikalaujamai atlyginti žalai negautų pajamų forma teisingai nustatyti, disponuoja atsakovės. Dėl to pirmosios instancijos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. žodine nutartimi pagrįstai įpareigojo atsakoves pateikti duomenis apie visus ginčo laikotarpiu sudarytus sandorius, kuriais buvo įsigytos keleivinių ir krovininių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detalės bei krovininiai riedmenys, nurodant PVM sąskaitos faktūros numerį ir datą; sutarties, jeigu jos pagrindu buvo pristatytos prekės, numerį ir datą; įsigytų prekių pavadinimą, kiekį bei kainą. Atsakovės įpareigojimą įvykdė per du kartus: 2022 m. kovo 2 d. ir 2022 m. balandžio 19 d. pateikė nurodytus duomenis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės būtų netinkamai įvykdžiusios teismo įpareigojimą ir pateikusios neišsamius, ne visus duomenis, tam tikrus duomenis ar jų dalį būtų sąmoningai nuslėpusios. Tiek ieškovė prašyme išreikalauti rašytinius įrodymus, tiek teismas 2021 m. lapkričio 8 d. žodine nutartimi įpareigojo atsakoves pateikti duomenis apie sandorius, kuriais ginčo laikotarpiu buvo įsigytos būtent keleivinių ir krovininių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detalės bei krovininiai riedmenys, o ne apie visus apskritai atsakovių ginčo laikotarpiu sudarytus prekių įsigijimo sandorius. Kai byloje nėra objektyvių įrodymų, kad atsakovių pateikti duomenys nėra išsamūs, kad sąmoningai pateikti ne visi turimi duomenys, nėra pagrindo taikyti atsakovėms contra spoliatorem prezumpciją.

73.       Atsakovės apeliaciniame skunde iškėlė abejones dėl teismo ekspertizės akte, atsakant į antrąjį klausimą ir apskaičiuojant žalos dydį taikyto antkainio už 2020 ir 2021 metus.

74.       Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio, reglamentuojančio eksperto išvados vertinimą,  išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą, arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016 ir kt.). Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

75.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

76.       Nagrinėjamu atveju, susipažinus su teismo ekspertizės akte pateiktu tyrimo, atsakant į antrąjį klausimą, turiniu, sutiktina su atsakovių apeliacinio skundo argumentu dėl apskaičiuojant ieškovės negautą pelną 2020 ir 2021 m. taikytų antkainių prieštaringumo. Viena vertus, teismo ekspertizės akto 2.16 papunktyje nurodyta, kad istorinių duomenų analizė rodo, jog ieškovės antkainio procentas nuo 2014 m. nuosekliai augo iki pat 2019 m.; Lietuvoje įvedus eurą, iš tikrųjų buvo daug struktūrinių pokyčių, turėjusių įtakos kainų augimui ir t. t.; byloje nepateikta duomenų, kodėl ieškovė, jeigu būtų prekiavusi su LG grupės įmonėmis 2020 m., būtų taikiusi mažesnius antkainio procentus nei, pvz., 2018 ar 2019 m.. Eksperto vertinimu, 5 metų (2015–2019 m.) laikotarpiu antkainio vidurkio taikymas būtų logiškas, jis būtų (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini)) : 5). Kita vertus, teismo ekspertas, apskaičiuodamas ieškovės negautą pelną 2020 m., jau taikė 5 metų ieškovės taikyto antkainio vidurkį, kuris yra reikšmingai (4,91 proc.) mažesnis, nei buvo taikytas 2019 m. Tokios metodikos taikymą teismo ekspertas pagrindė tik teiginiu, kad tai būtų logiška.

77.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia antkainio skaičiavimo metodika nagrinėjamu atveju vertintina kaip prieštaringa. Pats teismo ekspertas nurodė, kad antkainiai nuo 2014 iki 2019 m.  nuosekliai augo, todėl neaišku, kodėl 2020 m. antkainis galėtų būti gerokai mažesnis, nei buvo 2019 m. Nagrinėjamo ginčo atveju sutiktina su atsakovių apeliacinio skundo argumentais, kad teisingas antkainio nustatymas yra reikšminga aplinkybė, nes nuo taikomų antkainių dydžio tiesiogiai priklauso ieškovės negautų pajamų bei atitinkamai negauto pelno dydžio apskaičiavimas. Atsakovių teisingai pažymėta, kad, kuo didesnis antkainis, tuo didesnė prekių kaina, ir atvirkščiai, kuo mažesnis antkainis, tuo mažesnė prekių kaina, atitinkamai šiuo atveju didesnė apskaičiuota ieškovės galimai negautų pajamų suma. Šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nesiaiškino ir nepašalino.

78.       Atsakovės apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, neatsižvelgė į tai, jog atsakovė VLRD nuo 2020 m. spalio 7 d. pirkimus vykdė pagal VPĮ nuostatas.

79.       Jau pažymėta, kad dėl nagrinėjamo ginčo specifikos, sprendžiant dėl ieškovės reikalaujamų negautų pajamų, yra reikšminga nustatyti, kokia atsakovių ginčo laikotarpiu vykdytų pirkimų dalis turėjo būti, bet nebuvo įvykdyta viešųjų pirkimų normų reglamentuota tvarka. Atsižvelgiant į tai, pritartina atsakovių pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tiek dėl atsakovių neteisėtų veiksmų masto, tiek dėl žalos (negautų pajamų) dydžio, turėjo atsižvelgti tai, jog atsakovė VLRD nuo 2020 m. spalio 7 d. pirkimus vykdė pagal VPĮ nuostatas. Kartu primintina tai, kad būtent atsakovės, kurioms geriausiai žinoma apie jų ginčo laikotarpiu įvykdytus pirkimus, gali pateikti duomenis, kokie konkretūs pirkimai galėjo būti atlikti ne pagal VPĮ nuostatas, taip pat konkrečiai įvardyti, kokią įtaką žalos negautų pajamų forma dydžiui apskaičiuoti turi jų akcentuojama aplinkybė, jog atsakovė VLRD nuo 2020 m. spalio 7 d. pirkimus vykdė pagal VPĮ nuostatas. 

80.       Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškovės patirtos žalos (negautų pajamų) dydžio, išsamiai ir objektyviai neištyrė byloje esančių duomenų visumos, nepašalino teismo ekspertizės akte, atsakant į antrąjį klausimą, esančių prieštaravimų, kurie kelia abejonių dėl ekspertizės akte apskaičiuoto negauto pelno dydžio pagrįstumo, nepatikslino šalių įrodinėjimo pareigos ir nepasiūlė atsakovei pateikti papildomus įrodymus nesutikimui su ieškovės reikalaujamų negautų pajamų dydžiu pagrįsti (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovei priteistino žalos negautų pajamų forma dydžio negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Dėl priežastinio ryšio (ne)buvimo

81.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tarp atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovei kilusių neigiamų padarinių (sudarytų viešojo pirkimo sutarčių skaičiaus sumažėjimo ir atitinkamai negautos dalies pajamų) yra priežastinis ryšys.

82.       Atsakovės, kvestionuodamos šią teismo išvadą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas priežastinio ryšio buvimą įvertino formaliai, nepagrįstai išplėtė jo sampratą. Atsakovių teigimu, ieškovė neįrodė, kad tuo atveju, jeigu nebūtų tariamai neteisėtų atsakovių, t. y. atitinkamos prekės ir paslaugos būtų įsigyjamos viešųjų pirkimų normų nustatyta tvarka, ieškovė būtų dalyvavusi visuose atsakovių pirkimuose, be to, būtų šiuos pirkimus laimėjusi.

83.       Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Toks priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020).

84.       Kasacinio teismo yra suformuluotos pagrindinės priežastinio ryšio perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės atveju įrodinėjimo taisyklės: 1) jei pagal atitinkamame pirkime susidėjusias konkrečias aplinkybes labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), kad perkančioji organizacija, laikydamasi VPĮ ir pirkimo sąlygose įtvirtintos tvarkos, tiekėjo (ieškovo), siekiančio žalos atlyginimo iš jos, pasiūlymą būtų pripažinusi laimėtoju (pavyzdžiui, pirkime liko tik vienas tiekėjas arba, įvertinus neatmestus tiekėjų pasiūlymus, ieškovo siūloma kaina mažiausia), tada jai (perkančiajai organizacijai) tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant jos skundžiamų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškovu nebūtų sudaryta; 2) bet kokiu atveju iš tiekėjo, kurio pasiūlymas pirkimo procedūrų metu nebuvo atmestas, negali būti reikalaujama įrodinėti hipotetinių bei sau nepalankių perkančiosios organizacijos veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

85.       Tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui (tiekėjui) nereikia įrodinėti sau nepalankių veiksmų, nereiškia, jog, atsakovei (perkančiajai organizacijai) pateikus argumentus (įrodymus), kad viešojo pirkimo sutartis su ieškovu dėl kokių nors teisėtų priežasčių nebūtų sudaryta, pastarajam nereikia į tai atsikirtinėti, t. y. kad jis atleidžiamas nuo savo reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017).

86.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad, sprendžiant dėl negautų pajamų priteisimo, iš esmės susiduriama su tam tikro pobūdžio tikimybės vertinimu, nes bet kokiu atveju teismas vertina teorinę situaciją – ar galėjo būti sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas tokio pobūdžio ginče pagal šalių pateiktus įrodymus ir argumentus turi nuspręsti, kurios šalies pateikiamas nematerializuotos (nesamos) situacijos scenarijus realesnis, bei nustatyti pagrįstų prielaidų jam įvykti, jei nebūtų buvę atlikti neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017).

87.       Nagrinėjamo ginčo specifika yra ta, kad ieškovė pareikštu ieškiniu prašo priteisti jai žalą (negautas pajamas) dėl atsakovių, turėjusių perkančiųjų organizacijų statusą, ginčo laikotarpiu nevykdytos pareigos pirkimus organizuoti pagal viešųjų pirkimų normas, ir prekes bei paslaugas įsigijusių pagal savo vidaus taisykles, iš savo nuožiūra pasirinktų tiekėjų. Taigi šiuo atveju nustatinėjant priežastinį ryšį tarp atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovės patirtos žalos (negautų pajamų), nėra galimybės vertinti konkrečių viešųjų pirkimų sąlygų ir ieškovės atitikties ar neatitikties atitinkamų pirkimų sąlygų kvalifikaciniams reikalavimams. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovės patirta žala ir jos priežastinis ryšys su atsakovių neteisėtais veiksmais (neveikimu) nustatyti remiantis ieškovės galimybėmis patiekti atsakovių per ginčo laikotarpį įsigytas prekes (jų dalį) mažesne kaina, nei atsakovės įsigijo iš kitų tiekėjų.

88.       Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad ji, nepaisant ginčo laikotarpiu turėtų įsipareigojimų kitiems pirkėjams (pvz., Europos, Skandinavijos, NVS šalių, kt.), būtų turėjusi realias galimybes patiekti atsakovėms atitinkamas prekes ne tik už mažesnę nei atsakovės įsigijo iš kitų tiekėjų kainą, bet ir tai, jog ginčo laikotarpiu ji būtų turėjusi reikiamus prekių kiekius. Taigi ieškovė, be kita ko, turi pagrįsti, kad ji, nepaisant ginčo laikotarpiu vykdytos prekybos su kitais kontrahentais, būtų turėjusi resursų ir pajėgumų dalyvauti atsakovių organizuotuose viešuosiuose pirkimuose, o atitinkamą jų dalį laimėjusi, būtų galėjusi patiekti atsakovėms reikiamus prekių kiekius per nustatytus terminus (CPK 12, 178 straipsniai).

89.       Atitinkamai atsakovės, siekdamas paneigti jų pareigos prekes, paslaugas įsigyti organizuojant viešuosius pirkimus nevykdymo ir ieškovės reikalaujamos žalos (negautų pajamų) priežastinį ryšį, turi teisę įrodinėti, kad, nepaisant ieškovės galimybės patiekti atitinkamas prekes, be to, už mažesnę nei jos įsigytos iš kitų tiekėjų kainą, viešojo pirkimo sutartys su ieškove nebūtų sudarytos dėl kitų konkrečių aplinkybių (CPK 12, 178 straipsniai).

90.       Atsakovių apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė neįrodė, jog tuo atveju, jeigu būtų dalyvavusi pirkimuose, kiekvieno konkretaus sandorio atveju būtų atitikusi kvalifikacinius reikalavimus, susijusius su nacionaliniu saugumu, vertintinas kaip stokojantis pagrįstumo. Pažymėtina tai, kad tiek iš atsakovių procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį, rašytinių paaiškinimų), tiek iš atsakovių pateiktų į bylą duomenų apie jų ginčo laikotarpiu sudarytus sandorius, tiek teismo ekspertizės akto (išvada šeštuoju klausimu) matyti, jog ginčo laikotarpiu atsakovės su ieškove buvo sudariusios pirkimo sandorių, įskaitant ir viešojo pirkimo būdu. Šias aplinkybes pati atsakovė nurodė atsiliepime į ieškinį. Iš su 2022 m. balandžio 19 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktų duomenų apie atsakovių ginčo laikotarpiu sudarytus sandorius matyti, kad ginčo laikotarpiu su ieškove buvo sudaryta pirkimo sutarčių. Teismo ekspertizės akte nustatyta, kad ginčo laikotarpiu ieškovė iš keleivinių ir krovininių riedmenų, šilumvežių ir lokomotyvų detalių pardavimų atsakovėms gavo 1 114 301 Eur pajamų, iš jų – 60 066 Eur pelno. Tokie bylos duomenys paneigia atsakovių argumentus, kad ieškovė visuose ginčo laikotarpio pirkimuose, jeigu šie būtų vykdyti viešiesiems pirkimams nustatyta tvarka, būtų neatitikusi nacionalinio saugumo reikalavimų.

91.       Atsakovės apeliaciniame skunde taip pat remiasi tuo, kad ieškovė ginčo laikotarpiu dirbo pelningai, finansiniuose dokumentuose nurodė, jog neprarado pagrindinių klientų ir nepatyrė nuostolių. Atsakovių teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad kiekvieno konkretaus pirkimo atveju būtų turėjusi resursų ir būtų objektyviai galėjusi dalyvauti konkrečiuose pirkimuose. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais atsakovių apeliacinio skundo argumentais.

92.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tiekėjai iš esmės neturėtų būti ribojami vienu metu užsidirbti iš kelių sandorių, tačiau galimybė vienu metu užsidirbti iš kelių sandorių (viešojo pirkimo sutarties, kuri liko nesudaryta su tiekėju dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų, ir kitų to paties tiekėjo sandorių) būtų objektyviai ribota tokiu atveju, jei byloje būtų nustatyta, kad ginčo viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu tiekėjo kitų sutarčių sudarymas iš esmės išsėmė jo resursus ir (ar) jis jų negalėjo kompensuoti, pasitelkti papildomai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020).

93.       Tokiu atveju būtent ieškovas, turi pareigą įrodyti aplinkybes, kad jis būtų turėjęs pakankamai žmogiškųjų, techninių, finansinių ir kitų resursų tuo pačiu laikotarpiu vykdyti tiek įsipareigojimus pagal tariamai laimėtus pirkimus, iš kurių byloje kildinama žala, tiek ir faktiškai žalos laikotarpiu vykdytus įsipareigojimus pagal realiai sudarytas prekių pardavimo sutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-602-790/2023).

94.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ginčo laikotarpiu dirbo pelningai. Teismo ekspertizės akte, atsakant į 5 klausimą, nustatyta, jog ieškovės pajamos 2018 metais, palyginus su 2017 metais, sumažėjo 0,17 proc., o 2019 m., palyginus su 2018 m., išaugo 8,20 proc.; grynasis pelnas 2018 m., palyginus su 2017 m., išaugo 14,71 proc., 2019 m., palyginus su 2018 m., grynasis pelnas išaugo 169,60 proc. Kartu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog ginčo laikotarpiu ieškovė dirbo pelningai, savaime nepaneigia, kad ieškovė, atsakovėms nevykdžius imperatyvių VPĮ nuostatų ir pirkimus organizavus pagal savo vidines taisykles, nepatyrė žalos negautų pajamų forma. Su atsakovių apeliacinio skundo argumentais sutiktina tuo aspektu, kad ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog tuo atveju, jeigu atsakovės prekes ir paslaugas būtų pirkusios vykdydamos viešuosius pirkimus, ieškovė būtų turėjusi realias galimybes, t. y. reikiamų pajėgumų ir resursų, dalyvauti atsakovių organizuojamuose viešuosiuose pirkimuose, o juos laimėjusi būtų turėjusi pajėgumų ir resursų juos įvykdyti (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino.

95.       Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, nuspręsdamas dėl priežastinio ryšio tarp atsakovių nevykdytos pareigos organizuoti viešuosius pirkimus ir ieškovės patirtos žalos (negautų pajamų), pirmosios instancijos teismas instancijos teismas, nenustatinėjo ir nevertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, šį klausimą išsprendė formaliai. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo, padaryta neištyrus byloje esančių duomenų, nenustačius šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nepatikslinus įrodinėjimo pareigos ir nepasiūlius ginčo šalims pateikti papildomų įrodymų tiek reikalavimams, tiek atsikirtimams pagrįsti, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Dėl atsakovių solidariosios atsakomybės

96.       Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovių solidariosios atsakomybės, iš esmės vadovavosi tik VPĮ tikrinimo ataskaitoje nurodytais duomenimis dėl atsakovių tarpusavio sąsajų, kad atsakovės veikė ne kaip atskiri ūkio subjektai, o kaip vienas ūkio subjektas.

97.       Atsakovės kvestionuoja tokią teismo išvadą, apeliaciniame skunde nurodydamos, kad atsakovės pirkimus vykdė atskirai, kiekviena pagal savo vidines tvarkas; VPĮ nenumatyta, jog už VPĮ pažeidimus perkančioji organizacija atsako solidariai su kitais subjektais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams.

98.       Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

99.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę, esant skolininkų daugetui, prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Tačiau deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalis ir 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018).

100.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, kad žala nėra bendra. Jeigu atsakovai įrodys, kad toks pagrindas yra (kad jų veiksmai lemia tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu), atsakomybė bus dalinė arba išvis nebus taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021).

101.       Nagrinėjamos bylos duomenimis, atsakovės ginčo laikotarpiu pirkimus vykdė atskirai kiekviena pagal savo vidines taisykles. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, VPĮ tikrinimo ataskaitoje nurodyti duomenys, kad atsakovės yra susiję asmenys, savaime nesuteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog nagrinėjamo ginčo atveju atsakovių deliktinė civilinė atsakomybė yra solidari (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad VPĮ tikrinimo ataskaitoje buvo sprendžiama dėl atsakovių, kaip perkančiųjų organizacijų statuso, o ne dėl jų atsakomybės pagal prievoles.

102.       Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatinėjo ir netyrė faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl atsakovių solidariosios ar dalinės civilinės atsakomybės, todėl išvada, jog atsakovių prievolė atlyginti ieškovės reikalaujamas negautas pajamas yra solidari, stokoja tiek faktinio, tiek teisinio pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

103.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios specifinės ginčo situacijos, nepatikslino ginčo šalims įrodinėjimo pareigos, nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų tiek reikalavimams, tiek atsikirtimams pagrįsti, tinkamai nenustatė, neištyrė, faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę sprendžiant dėl atsakovių deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nenustatė konkrečias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas patvirtinančių arba paneigiančių aplinkybių, taip pat be pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo konstatavo solidarią atsakovių prievolę ieškovei. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė šalių ginčo esmės, todėl apskųstas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

104.       Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

105.       Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

106.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, nulemtą to, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šiuo konkrečiu atveju kilusio šalių ginčo ypatumų, nepatikslino įrodinėjimo pareigos, nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų tiek reikalavimams, tiek atsikirtimams pagrįsti, dėl to tinkamai nenustatė ir neįvertino aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl atsakovių deliktinės civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, faktinio ir teisinio pagrindo atsakovių solidariajai prievolei pripažinti, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės faktiškai visa apimtimi. Tokia situacija neabejotinai pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo teisinių santykių kvalifikavimu, reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu ir įvertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

107.       Perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidos šalims nepaskirstomos.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos                                                                                         Jadvyga Mardosevič

 

 

                                                                                                         Vilija Mikuckienė

 

 

                                                                                                 Laima Ribokaitė