Civilinė byla Nr. e2A-68-555/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20581-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8.11.1; 2.6.20.4; 3.1.16; 3.1.7.6; 3.1.7.8;
3.3.1.14; 3.3.1.18.3
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Zuja“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SAVI FINANSAI“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1904-1088/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Zuja“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SAVI FINANSAI“ dėl įpareigojimo perduoti duomenis, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SAVI FINANSAI“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Zuja“ dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Zuja“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovę UAB „SAVI FINANSAI“ ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, už ne didesnius kaip 90,00 Eur + pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) duomenų perkėlimo kaštus, perduoti ieškovei, visą (kiekiu ir struktūra) UAB „Zuja“ duomenų bazę (arba duomenų bazės kopiją), esančią atsakovės naudojamoje buhalterinės apskaitos, finansų ir verslo valdymo sistemoje RIVILĖ, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove sudarė 2013 m. kovo 29 d. buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovė vedė ieškovės buhalterinę apskaitą bei teikė kitas buhalterinės apskaitos paslaugas. Atsakovė dirba su buhalterinės apskaitos valdymo sistema RIVILĖ, prie kurios atsakovė atlygintinai suteikė ieškovei prisijungimą. Ieškovė naudojosi šia apskaitos sistema ir suvedė į ją didžiąją dalį įmonės kasdienėje veikloje itin svarbios informacijos apie savo prekes (prekių kortelės, kainynai, barkodai ir kt.), prekių tiekėjus, klientus, sąskaitas faktūras ir kt. Suvestos informacijos pagrindu atsakovė vedė ieškovės buhalterinę apskaitą. Už buhalterinės apskaitos vedimą, taip pat už nuotolinį prisijungimą ir naudojimąsi RIVILĖ apskaitos sistema ieškovė kiekvieną mėnesį atsiskaitydavo pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė su atsakove yra visiškai atsiskaičiusi. Laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 28 d. iki 2019 m. liepos 1 d. atsakovė be jokio išankstinio įspėjimo užblokavo ieškovei prieigą prie RIVILĖ apskaitos sistemos, dėl ko ji keturias dienas negalėjo vykdyti jokios veiklos. 2019 m. liepos 1 d. įvykusio susitikimo tarp ieškovės ir atsakovės vadovų metu buvo prieita prie išvados, jog galimybių tęsti bendradarbiavimą nėra ir sutartis nutraukiama abipusiu susitarimu, abiem pusėms įvykdžius savo įsipareigojimus, t. y. atsakovei suteikus ieškovei buhalterinės apskaitos paslaugas už laikotarpį iki 2019 m. birželio 30 d. bei ieškovei perdavus visus dokumentus popierine forma. Tačiau atsakovė neperdavė ieškovei duomenų (jų kopijos), esančių RIVILĖ apskaitos sistemoje.
3. Atsakovė UAB „SAVI FINANSAI“ prašė ieškinį atmesti ir kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydama priteisti iš ieškovės 520,11 Eur skolą, 198,44 Eur delspinigius, 375,00 Eur nuostolių atlyginimą, 8,00 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento, bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė nurodė, kad ieškovės prašymas perduoti duomenų bazę yra perteklinis, nes ieškovei buvo perduoti visi dokumentai popierine forma. Atsakovės valdomoje sistemoje atlikti veiksmai, susiję su ginčo duomenų baze, yra intelektinės kūrybos rezultatas ir autorių teisių objektas bei išimtinė jos nuosavybė, todėl atsisakymas perduoti ginčo duomenų bazę, įsakmiai to reikalaujant ieškovei, turėtų būti ginamas remiantis nuosavybės neliečiamumo principu ir savininko teisių apsauga. Šiuo atveju nei žodžiu, nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais šalys nesulygo susitarimo dėl sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Ieškovės atstovas išreiškė vienašalį norą nutraukti sutartį, todėl ieškovė turi sumokėti sutarties 7.3 papunktyje numatytą sutarties nutraukimo mokestį, kuris yra pagrįstas poreikiu atlyginti padidėjusias išlaidas, susidarančias skubos tvarka ruošiant perduoti dokumentus. Atsakovė 2019 m. liepos 30 d. el. laišku pateikė ieškovei sąskaitą faktūrą sutarties nutraukimo mokesčio apmokėjimui ir šio mokesčio apskaičiavimo aktą, tačiau ieškovė sąskaitos neapmokėjo. Priešieškinio parengimo dieną ieškovė apmokėti pateiktą sąskaitą yra pradelsusi 169 dienas, todėl ieškovė turi sumokėti 175,76 Eur delspinigius. Atsakovės 2019 m. birželio 28 d. išrašytą sąskaitą už 2019 m. birželio mėn. paslaugas 628,67 Eur sumai ieškovė apmokėjo nesilaikydama sutarties 4.2 punkte nustatyto 15 dienų sąskaitos faktūros apmokėjimo termino ir uždelsė 18 dienų, todėl ieškovė turi sumokėti 22,68 Eur delspinigių. Iš viso ieškovė turi sumokėti 198,44 Eur delspinigių už terminų prievolėms įvykdyti praleidimą. Atsakovė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio pagrindu taip pat prašė iš ieškovės priteisti 375,00 Eur nuostolių atlyginimą, kurį sudaro patirtos išlaidos ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje. Ieškovei nevykdant prievolės atsiskaityti, atsakovė buvo priversta kreiptis į advokatę dėl teisinės pagalbos ir dėl to patyrė papildomų išlaidų.
5. Ieškovė UAB „Zuja“ nesutiko su atsakovės priešieškiniu ir prašė jį atmesti. Ieškovė papildomai nurodė, kad atsakovės prašomas priteisti sutarties nutraukimo mokestis ir delspinigiai paskaičiuoti remiantis atsiskaitymą už suteiktas paslaugas reglamentuojančiais sutarties 4.2 ir 4.4 punktais, o ne sutarties nutraukimo sąlygas reglamentuojančiomis sutarties 7 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Be to, atsakovei nevykdant žodinio susitarimo dėl duomenų perdavimo ieškovei, ieškovė CK 6.46 straipsnio 2 dalies pagrindu sustabdė prievolės apmokėti atsakovės 2019 m. birželio 28 d. sąskaitą vykdymą. Tuo tarpu atsakovės reikalavimą dėl 375,00 Eur ikiteisminėje ginčo stadijoje patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovė vertino kaip procesinį, spręstiną pagal bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančias procesinės teisės normas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino: įpareigojo atsakovę ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo už ne didesnius kaip 90,00 Eur + PVM duomenų perkėlimo kaštus perduoti ieškovei visą (kiekiu ir struktūra) jos duomenų, suvestų nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2019 m. birželio 30 d., bazę (arba duomenų bazės kopiją), esančią atsakovės naudojamoje buhalterinės apskaitos, finansų ir verslo valdymo sistemoje RIVILĖ; iš ieškovės atsakovei priteisė 520,14 Eur skolą, 198,44 Eur delspinigių, 8,00 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 718,58 Eur sumos nuo bylos iškėlimo 2020 m. vasario 5 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
7. Teismas nurodė, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje, ieškovė šiuo atveju turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimo į priešieškinį pagrindu, t. y., teigdama, kad neturi prievolės sumokėti atsakovei sutarties nutraukimo mokesčio pagal žodinį šalių susitarimą, turėjo įrodyti tokio žodinio susitarimo faktą.
8. Teismas padarė išvadą, kad paslaugų sutarties nutraukimą nulėmė paslaugų sutarties objektu nesantys ir į atsakovės prisiimtų pagal sutartį įsipareigojimų apimtį neįeinantys tarp šalių kilę nesutarimai programos RIVILĖ naudojimo bei jos patobulinimo pritaikant ieškovės poreikiams klausimai. Kilę nesutarimai dėl įdiegtos programos lėmė tai, jog 2019 m. birželio 28 d. atsakovė sustabdė ieškovės prieigą prie programos, o ieškovė iki 2019 m. liepos 1 d. negalėjo vykdyti veiklos.
9. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nors šalys 2019 m. liepos 1 d. vykusiame susitikime ir priėjo žodinį susitarimą sutartinių santykių pabaigą laikyti 2019 m. birželio 30 d., dėl ko atsakovė nepagrįstai teigė, jog ieškovė vienašališkai, be perspėjimo, nutraukė ginčo sutartį, tačiau tai neatleido ieškovės nuo sutarties nutraukimo mokesčio sumokėjimo. Ieškovei išreiškus pageidavimą nutraukti sutartį, o atsakovei tam neprieštaravus, tačiau nesant byloje įrodymų, patvirtinančių žodinio susitarimo atleisti ieškovę nuo sutarties nutraukimo mokesčio sumokėjimo fakto, teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai reikalauja sutarties nutraukimo mokesčio, kurio dydį pagrindžia atsakovės pateiktas mokesčio apskaičiavimo aktas, bei 175,76 Eur delspinigių už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
10. Teismas nurodė, kad ieškovė neginčijo fakto, jog atsakovės 2019 m. birželio 28 d. išrašytą sąskaitą 628,67 Eur sumai už 2019 m. birželio mėn. suteiktas paslaugas apmokėjo nesilaikydama sutarties 4.2 punkte nustatyto sąskaitos apmokėjimo termino ir dėl to uždelsė 18 dienų. Ieškovė nesutiko su atsakovės reikalavimu dėl paskaičiuotų 22,68 Eur delspinigių, grindžiamų sutarties 4.4 punktu, priteisimo, argumentuodama tuo, jog CK 6.46 straipsnio 2 dalies pagrindu sustabdė prievolės apmokėti atsakovės 2019 m. birželio 28 d. sąskaitą vykdymą, kadangi atsakovė nevykdė priešpriešinio reikalavimo – žodinio susitarimo perduoti ieškovei duomenis. Teismas vertino, kad po sutarties nutraukimo atsakovės veiksmai, neperduodant ieškovei duomenų, negali būti laikomi priešpriešine prievole CK 6.46 straipsnio 2 dalies prasme ir nesuteikė ieškovei teisės pasinaudoti prievolės sumokėti už faktiškai suteiktas ir neginčijamas paslaugas įvykdymo sustabdymu, todėl ieškovei delspinigių dydžio neginčijant, atsakovės reikalavimą dėl 22,68 Eur delspinigių laikė pagrįstų ir įrodytu.
11. Dėl atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės 375,00 Eur skolos išieškojimo ne teismo tvarka išlaidas teismas sprendė, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo instituto normų nustatyta tvarka, o ne remiantis CK normomis dėl nuostolių dydžio nustatymo.
12. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo perduoti duomenis, teismas, įvertinęs tai, jog šalių ginčas kilęs iš atlygintinių paslaugų teikimo teisinių santykių, nesutiko su atsakove dėl ginčo išsprendimui taikytinų Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatų. Teismas vertino, kad, nors atsakovė yra perdavusi ieškovei dokumentus popierine forma, tačiau ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkius elektroninėmis priemonėmis, t. y. atsakovei naudojant tokiam darbui skirtą kompiuterinę programą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 19 straipsnio 5 dalimi, ieškovei turėjo būti perduoti visi su ieškovės ūkine komercine veikla susiję ne tik popieriniai, bet ir elektroniniai duomenys (elektroninės dokumentų laikmenos) ir šios įstatyme įtvirtintos atsakovės pareigos nepašalina aplinkybė, jog šalių sudarytoje sutartyje nebuvo jokių nuostatų dėl elektronine forma esančių duomenų perdavimo / neperdavimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašomi perduoti duomenys yra atsakovės žinioje, o atsakovė yra nurodžiusi, jog ieškovės pageidaujamu formatu, kiekiu ir struktūra, t. y. pilna apimtimi, ieškovės prašomų duomenų iš atsakovės talpyklos gavimas yra galimas. Atsakovė neginčijo ieškovės nurodomų duomenų perdavimo kaštų, kitų dydžių nesiūlė. Teismas laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl duomenų perdavimo.
13. Teismas sprendė, kad patenkinus abiejų šalių materialius reikalavimus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstytinos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Zuja“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dalyje, kuria buvo patenkintas atsakovės priešieškinis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį atmesti, priteisti visas pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Ieškovė nesutinka su skundžiamame sprendime pateiktu ginčo sutarties nuostatų aiškinimu, t. y., kad net ir nutraukus sutartį abipusiu sutarimu, turėjo būti sudarytas žodinis susitarimas atleisti ieškovę nuo sutarties nutraukimo mokesčio sumokėjimo, ir tokio aiškinimo pagrindu padaryta išvada, jog nesant byloje įrodymų, patvirtinančių žodinio susitarimo atleisti ieškovę nuo sutarties nutraukimo mokesčio sumokėjimo fakto, atsakovė pagrįstai reikalauja sutarties nutraukimo mokesčio. Ieškovės įsitikinimu, toks ginčo sutarties aiškinimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas sutartį aiškino priešingai nei abi ją sudariusios šalys, be to, pateiktas aiškinimas neatitinka ir sutarties turinio (jokių nuostatų apie žodinį ar kitokį susitarimą, kaip atleidimo nuo sutarties nutraukimo mokesčio sumokėjimo sąlygą, sutartyje nėra). Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sutartį nutraukta bendru sutarimu, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai taikė ieškovei sutarties 7.3. punkte numatytas vienašalio sutarties nutraukimo teisines pasekmes – įpareigojo ieškovę sumokėti sutarties nutraukimo mokestį.
1.2. Ieškovė dar atsiliepime į priešieškinį nurodė argumentus, kuriems esant atsakovės reikalavimas dėl 175,76 Eur delspinigių priteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino jokių ieškovės argumentų dėl minėto reikalavimo priteisti delspinigius nepagrįstumo ir neteisėtumo, t. y. nei dėl sutarties 4.2. ir 4.4 punktų netaikymo, nei dėl delspinigių mažinimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai nusprendė priteisti atsakovei delspinigius. Ieškovė prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti ir įvertinti šio apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir panaikinti nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamo sprendimo dalį dėl 175,76 Eur delspinigių priteisimo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėlto įžvelgtų pagrindą delspinigius priteisti (nors su tuo ieškovė kategoriškai nesutinka), ieškovė prašo priteisiamus delspinigius apeliacinio skundo motyvų pagrindu mažinti (iki 0,02 procentų).
1.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo ir nepaaiškino, kodėl atsakovės veiksmai, neperduodant ieškovei duomenų, negali būti laikomi priešpriešine prievole CK 6.46 straipsnio 2 dalies prasme ir nesuteikė ieškovei teisės pasinaudoti prievolės sumokėti už faktiškai suteiktas paslaugas įvykdymo sustabdymu. Skundžiamas sprendimas šioje dalyje taip pat yra visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas. 2019 m. liepos 1 d. šalims sutarus dėl įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu įvykdymo, tačiau atsakovei savo įsipareigojimo (perduoti ieškovei duomenų bazę) vėliau nevykdant, ieškovė visiškai teisėtai ir pagrįstai sustabdė savo įsipareigojimų atsakovei (apmokėti sąskaitą už suteiktas paslaugas) vykdymą.
1.4. Ieškovė su skundžiamo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų nepaskirstymo nesutinka, nes toks sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų nepaskirstymo galėjo būti priimtas tik tokiu atveju, jei teismas tiek ieškinį, tiek priešieškinį būtų atmetęs. Pirmosios instancijos teismas nepriteisdamas bylinėjimosi išlaidų ieškovei, kurios ieškinio reikalavimus patenkino 100 procentų, akivaizdžiai pažeidė procesinės teisės normas ir ieškovės teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos.
1.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog patenkino visus šalių materialinius reikalavimus, kadangi vienas atsakovės materialinis reikalavimas – dėl 375,00 Eur nuostolių atlyginimo, buvo netenkintas. Teismas laikė, kad ikiteisminėje ginčo stadijoje patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą savo esme yra ne materialusis reikalavimas, bet turėtų būti vertinamas kaip procesinis reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tokiu būdu skundžiamu sprendimu buvo patenkinta tik dalis (66 procentai) atsakovės pareikštų materialinių reikalavimų.
1.6. Ieškovė sutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria jos ieškinys buvo patenkintas, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog be pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų, ieškovė savo ieškinio reikalavimą grindė ir eile kitų pagrindų, dėl kurių teismas nepasisakė (nenurodė, nei kad jais vadovaujasi, nei kad juos atmeta), todėl ieškovė prašo į juos atsižvelgti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ir jais papildyti skundžiamo sprendimo motyvus.
15. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „SAVI FINANSAI“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Zuja“ ieškinį atmesti ir priteisti pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, o taip pat priteisti išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismo įpareigojimas ieškovei perduoti elektroninių duomenų bazės, esančios jos naudojamoje buhalterinės apskaitos sistemoje RIVILĖ, kopiją grindžiamas iš esmės vienu argumentu – pareiga, įtvirtinta BAĮ 19 straipsnio 5 dalyje. Tokie teismo argumentai yra nepagrįsti. Teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, o nurodydamas ginčo santykiui teisinį reguliavimą akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas, klaidingai interpretuodamas BAĮ nuostatas, aiškindamas šį įstatymą atsietai nuo kitų norminių teisės aktų.
2.2. Pagal BAĮ privalu perduoti ne visus ar bet kokius dokumentus (duomenis), o tik nurodytus trijų rūšių, t. y. (1) apskaitos dokumentus, (2) apskaitos registrus ir (3) sudarytas finansines ataskaitas. Pagal įstatymą privalomi perduoti dokumentai, kurie gali būti ir elektroniniai, niekaip negali būti tapatinami su ginčo duomenų baze (arba duomenų bazės kopija), esančia atsakovės naudojamoje buhalterinės apskaitos, finansų ir verslo valdymo sistemoje RIVILĖ.
2.3. Bylos šalių ginčo duomenų bazė, jos elektroniniai duomenys nepatenka į elektroninio dokumento sampratą, kaip tai apibrėžiama šalių bendradarbiavimo laikotarpiu galiojusių (iki 2020 m. sausio 1 d.) Elektroninių dokumentų valdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-158 „Dėl elektroninių dokumentų valdymo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais), 11 punktas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino ginčo elektroninius duomenis su elektronine dokumento laikmena, kuri paprastai suprantama kaip materiali medžiaga dokumento turiniui fiksuoti. Teismas sprendime nepagrįstai sutapatino duomenų bazę (arba duomenų bazės kopiją), esančią atsakovės naudojamoje buhalterinės apskaitos, finansų ir verslo valdymo sistemoje RIVILĖ, su pagal įstatymą privalomais perduoti elektroniniais buhalterinės apskaitos dokumentais: elektroniniais apskaitos dokumentais, apskaitos registrais ar finansinėmis ataskaitomis.
2.4. Įmonės apskaitos politikoje turėtų būti detalizuota, kokie buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini elektroniniais, patvirtintas tokių dokumentų sąrašas. Ieškovės vadovas nebuvo patvirtinęs savo įmonės apskaitos politikos. Buhalterinių paslaugų teikėja (atsakovė), neturėdama užsakovės (ieškovės) patvirtintos minimos tvarkos, veikė pagal įstatymą, t. y. perdavė apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas popierine forma, nes perduoti dokumentus elektronine forma joks norminis teisės aktas neįpareigojo to padaryti.
2.5. Skundžiamo sprendimo dalies įsiteisėjimo atveju būtų neabejotinai apsunkinta duomenų perdavimo įvykdymo galimybė, nes esamomis sąlygomis nėra aišku, kas laikytina „visa (kiekiu ir struktūra) ieškovės duomenų, suvestų nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2019 m. birželio 30 d., baze (arba duomenų bazės kopija)“, nes ieškovės vadovas nėra patvirtinęs savo įmonės apskaitos politikos, kurioje būtų aiškiai nustatęs, kas laikytina elektroniniais dokumentais, koks turėtų būti jų kiekis, struktūra, formatas. Šių aplinkybių ieškovės atstovai negalėjo paaiškinti ir bylos nagrinėjimo metu.
2.6. Atsakovė nuosekliai laikosi pozicijos, jog ginčo duomenys galėtų būti perduoti tik dispozityviu susitarimu, sudaromu laisva valia apsisprendus ir sutarus dėl sandorio sąlygų. Atsakovė tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o ieškovės reikalavimas perduoti ginčo duomenų bazę nėra atsakovę įpareigojantis šalių sulygtos sutarties pagrindu. Atsakovės ir ieškovės tarpusavio įsipareigojimų apimtį detalizuoja ginčo šalių 2013 m. kovo 29 d. buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis.
2.7. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimo dalį, nusprendė dėl neįtrauktos dalyvauti byloje UAB „RIVILĖ“ materialiųjų teisių ir pareigų. Teismas deklaruodamas įstatyminę pareigą perduoti elektroninius duomenis, eliminavo UAB „RIVILĖ“, kaip sistemos savininkės teisę, leisti patiems buhalterinės apskaitos, finansų ir verslo valdymo sistemos RIVILĖ valdytojams ir šioje sistemoje esančių duomenų bazių administratoriams apsispręsti, kam perduoti duomenų bazių duomenis, o kam ne, ir suformulavo programos RIVILĖ gamintojai ir savininkei UAB „RIVILĖ“ pareigą perduoti programoje esančias duomenų bazes (ar jų kopijas) ūkio subjektams, apie kurių veiklą, tie duomenys sukaupti. Tai sudaro absoliutų skundžiamos sprendimo dalies negaliojimo pagrindą, kai teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų.
16. Atsakovė UAB „SAVI FINANSAI“ pateikė atsiliepimą į ieškovės UAB „Zuja“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo patenkintas atsakovės priešieškinis, nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
3.1. Ieškovė neteisingai aiškina skundžiamą sprendimą dėl sutarties nutraukimo mokesčio sumokėjimo privalomumo ir tokio aiškinimo pagrindu teikia nepagrįstus argumentus. Ieškovės akcentuojamuose skundžiamo sprendimo dalyse yra įtvirtinta pirmosios instancijos teismo išvada apie žodinį susitarimą dėl sutartinių santykių pabaigos datos, o ne dėl jų pasibaigimo pagrindo. Lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant skundžiamą sprendimą yra akivaizdu, kad teismas kalba apie sutartinių santykių pabaigą, o ne apie tai, kokiu pagrindu jie nutraukti. Teismas sprendimu pritarė atsakovės argumentams dėl ieškovės vienašalio sutarties nutraukimo, nesilaikius 60 (šešiasdešimties) dienų įspėjimo termino raštišku pranešimu. Atsakovė visą laiką nuosekliai tvirtino ir tebetvirtina, jog nei žodžiu, nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais jokio susitarimo dėl ginčo sutarties nutraukimo šalių bendru sutarimu ginčo šalys nesulygo.
3.2. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pagrindinį atsakovės reikalavimą sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, kartu patenkino ir išvestinį reikalavimą dėl delspinigių, paskaičiuotų už sutarties nutraukimo mokesčio nesumokėjimą. Ieškovei nepalanki teismo išvada dėl delspinigių priteisimo skatina ją nesutikti su ja, tačiau teigti, jog ši išvada yra nemotyvuota nėra pagrindo. Teismas, nusprendęs, kad kiti ieškovės argumentai dėl delspinigių priteisimo nepagrįstumo teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, dėl jų atskirai nepasisakė, tačiau tai nereiškia, jog skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas.
3.3. Bylos šalių susitarimas dėl delspinigių dydžio sutarties 4.4 punkte apima bet kokius tarpusavio atsiskaitymus, tame tarpe ir delsiant atsiskaityti už sutarties nutraukimo mokestį. Šį aiškinimą papildo sutarties 7.4 punkto turinys, pagal kurį, be kita ko, užsakovui nevykdant šios sutarties įsipareigojimų, vykdytojas turi teisę reikalauti pagal šią sutartį priklausančių mokėjimų, nuostolių, delspinigių ir žalos atlyginimo dėl užsakovo įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovės argumentas, jog sutarties 4 dalies „Atsiskaitymas“ 4.1.-4.5 punktuose apibrėžtos taisyklės taikomos, kai atsiskaitoma tik už suteiktas buhalterinės apskaitos paslaugas, o ne už sutarties nutraukimo mokestį, turi būti atmestas.
3.4. Nėra pagrindo mažinti atsakovės prašomų delspinigių dydžio, paskaičiuotų už delsimą atsiskaityti už sutarties nutraukimo mokestį. Susidariusi delspinigių suma nėra per didelė. Šalis siejanti sutartis yra sudaryta ieškovės laisva valia, kuri sutarties sudarymo procese ypač aktyviai veikė. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų priversta sutikti su sutartyje nustatytų netesybų dydžiu, kad suklydo sutikdama su tokia sutarties sąlyga, taip pat, kad toks sutartimi sulygtų delspinigių dydis yra laikytinas neprotingu. Atsakovė priešieškiniu reikalauja netesybų tik už 169 dienas, bet ne už visą ieškovės daromą sutarties pažeidimo laikotarpį, kuris siekia 15 mėn., kas reiškia, kad nors didesnė netesybų suma jau nebegali būti pareikalauta iš ieškovės, tačiau jos daromas pažeidimas toliau tęsiamas ir dėl to atsakovė patiria vis naujų nuostolių, kurie nebegalės būti atlyginami netesybų gavimo būdu.
3.5. Ieškovė neturėjo ir iki šiol neturi jokio priešpriešinio reikalavimo atsakovei CK 6.46 straipsnio 2 dalies prasme, nes atsakovė nebuvo prisiėmusi pareigos, dėl ko neprivalėjo ir iki šiol neprivalo perduoti ieškovei atsakovės naudojamoje buhalterinės apskaitos sistemoje RIVILĖ duomenų bazės apie ieškovės veiklą. Atsakovė niekada nebuvo įsipareigojusi perduoti ieškovei RIVILĖ duomenų bazę. Tuo tarpu atsakovės priešpriešinė pareiga grindžiama išimtinai tik ieškovės paaiškinimu, dėl kurio minimų faktinių aplinkybių nustatymo vyksta ginčas teisme. Tuo tarpu byloje nėra jokių kitų papildomų įrodymų, objektyviai patvirtinančių tokios pareigos buvimą.
3.6. Pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti atsakovės reikalavimą dėl 375,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų priteisimo kitu pagrindu, nei nurodė pati atsakovė, nesudaro pagrindo teigti, jog materialusis atsakovės reikalavimas (dėl 375,00 Eur nuostolių atlyginimo) yra atmestas. Be to, teismui patenkinus ieškinį ir priešieškinį principo „pralaimėjęs moka“ taikymas, t. y. ieškovės reiškiamas pageidavimas gauti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų visišką atlyginimą, niekaip nesiderina su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Tuo atveju, jei šioje byloje būtų patenkintas ieškovės reiškiamas reikalavimas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas atlyginti visiškai, taip pat ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas atlyginti visiškai, atsakovė turėtų papildomų neigiamų finansinių pasekmių vien dėl to, jog ieškovės pasirinktos advokatės honoraras yra beveik dvigubai didesnis nei atsakovės.
17. Ieškovė UAB „Zuja“ pateikė atsiliepimą į atsakovės UAB „SAVI FINANSAI“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dalyje, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys, palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
4.1. Atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai atsisako perduoti ieškovei duomenų bazę (arba jos kopiją). Ginčo duomenų bazę sukūrė (duomenis į ją suvedė) tiek ieškovė, tiek atsakovė. Atsakovės pozicija viso bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringa, o jos elgesys, atsisakant perduoti ieškovei net ir tą duomenų bazės dalį, į kurią duomenis suvedė pati ieškovė, nesąžiningas ir neteisėtas.
4.2. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pagal BAĮ privalomi perduoti dokumentai negali būti tapatinami su ginčo duomenų baze. Nors ginčo duomenų bazė apima ne tik elektroninius dokumentus, bet ir kitus duomenis (pvz., ieškovės suvesti duomenys apie prekes, klientus ir kt.), vis dėlto remiantis teismų praktika, tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita vedama naudojantis buhalterinės apskaitos sistemomis, tokio ūkio subjekto vadovas privalo išsaugoti bei prireikus kompetentingiems subjektams pateikti ne tik popierinius dokumentus, bet ir duomenų bazę, kurioje yra suvesti su įmonės veikla susiję duomenys (apskaitos registrai). Tai patvirtina, jog visi su ūkio subjekto buhalterine apskaita susiję dokumentai (tiek popieriniai, tiek elektroniniai, tarp jų – ir duomenų bazės) privalo būti ūkio subjekto žinioje. Atsisakydama pateikti ieškovei duomenis, atsakovė elgiasi akivaizdžiai neteisėtai ir netgi sudaro prielaidas teisinės atsakomybės taikymui ieškovės vadovui už įmonės duomenų bazės neturėjimą.
4.3. Atsakovė melagingai teigia, jog sudarant sutartį, atsakovė suteikė ieškovei išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitą informaciją, turinčią įtakos jos apsisprendimui sudaryti sutartį. Ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis buvo pasirašyta ant standartinės atsakovės parengtos sutarties formos. Ginčo sutartyje nėra jokių nuostatų apie duomenų bazę, ir juo labiau – apie jos perdavimą / neperdavimą ieškovei pasibaigus šalių sutartiniams santykiams, taip pat apie duomenų bazės „išsipirkimo“ mokesčio taikymą.
4.4. Ginčas byloje kilo ne dėl elektorinio dokumento sampratos, bet dėl ieškovės duomenų bazės jai neperdavimo. Tuo tarpu tiek iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusios Elektroninių dokumentų valdymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-158 „Dėl elektroninių dokumentų valdymo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais), tiek Elektroninių dokumentų specifikacijų reikalavimų aprašas, patvirtintas Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. VE(1.3E)-41, kuriais remiasi atsakovė, yra privalomi tik valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, valstybės įgaliotų asmenų oficialiesiems elektroniniams dokumentams. Ieškovė ir atsakovė yra privatūs juridiniai asmenys, dėl ko nėra jokio pagrindo aiškintis įstaigų (o ne privačių juridinių asmenų) oficialių elektroninių dokumentų sampratą ar gilintis į minėtų teisės aktų nuostatas.
4.5. Ieškovės reikalavimas aiškus – ieškovė prašo jai perduoti visą duomenų bazę (arba duomenų bazės kopiją), kuri buvo sukurta šalių bendradarbiavimo laikotarpiu. Toks reikalavimas įgyvendinamas paprastai, atjungiant visą duomenų bazę nuo apskaitos sistemos RIVILĖ (arba padarant jos kopiją), kurią licencijos pagrindu naudoja atsakovė, ir ją perkeliant į apskaitos sistemą RIVILĖ, kurią licencijos pagrindu naudoja ieškovei buhalterines paslaugas šiuo metu teikianti įmonė. Tik atsakovė turi prisijungimą prie ieškovės duomenų bazės. Ieškovė duomenų bazę naudojo ne tik buhalterinėms paslaugoms gauti, bet ir kaip verslo valdymo sistemą. Neturint reikalaujamos duomenų bazės, ieškovė negali normaliai vykdyti savo veiklos.
4.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu UAB „RIVILĖ“. Skundžiamas teismo sprendimas neturi jokios įtakos UAB „RIVILĖ“ teisėms ir pareigoms. Reikalavimas byloje pareikštas atsakovei dėl ieškovės duomenų bazės perdavimo, kurią sukūrė ieškovė ir atsakovė. Tuo tarpu atsakovės apeliaciniame skunde nėra atskleista, kokią įtaką UAB „RIVILĖ“ teisėms ir pareigoms gali turėti priimtas teismo sprendimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniuose skunduose nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo šalių (verslo subjektų) ginčas dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties nutraukimo padarinių ir dėl paslaugos teikėjos pareigos perduoti klientei į buhalterinės apskaitos programą suvestus duomenis.
Dėl paslaugų sutarties nutraukimo padarinių
20. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė UAB ,,Zuja“ ir atsakovė UAB ,,SAVI FINANSAI“ 2013 m. kovo 29 d. sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią užsakovas (ieškovė) pavedė, o vykdytojas (atsakovė) įsipareigojo pagal užsakovo pateiktus pirminius dokumentus vesti užsakovo buhalterinę apskaitą, sudaryti užsakovo finansinę atskaitomybę, atstovauti užsakovui mokesčių administratoriaus institucijose ir Valstybinėje socialinio draudimo valdyboje (sutarties 1 punktas).
21. Paslaugų sutarties samprata įtvirtinta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. CK 6.718 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis kriterijus, kuriuo visada privalo vadovautis paslaugų teikėjas: teikdamas paslaugas jis privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Taigi įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus dizaino kolegija v. V. K., bylos Nr. 3K-3-315/2012; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010).
22. Byloje tarp šalių nekyla ginčas dėl to, kad ginčo paslaugų sutartis nutraukta nuo 2019 m. birželio 30 d. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl ginčo paslaugų sutarties nutraukimo padarinių: atsakovė nepripažįsta fakto, kad sutartis nutraukta abišaliu susitarimu ir teigia, jog ieškovė, vienašališkai nutraukusi sutartį, turi prisiimti tokios savo teisės realizavimo pasekmes ir sumokėti sutartyje numatytą sutarties nutraukimo mokestį, o ieškovė teigia, kad sutartis nutraukta abipusiu šalių susitarimu, todėl atsakovė šį mokestį sumokėti reikalauja nepagrįstai.
23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, šalių elektroninių laiškų turinį, liudytojos parodymus, nustatęs, kad vykstant deryboms dėl sutarties nutraukimo šalys nepriėmė rašytinio bendro sprendimo dėl sutarties nutraukimo, sprendė, kad paslaugų sutarties nutraukimą nulėmė paslaugų sutarties objektu nesantys ir į atsakovės prisiimtų pagal sutartį įsipareigojimų apimtį neįeinantys tarp šalių kilę nesutarimai programos RIVILĖ naudojimo bei jos patobulinimo, pritaikant ieškovės poreikiams, klausimai. Teismas, nors ir nesutikęs su atsakovės argumentais, kad ieškovė vienašališkai, be perspėjimo, nutraukė sutartį, tačiau nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žodinio susitarimo atleisti ieškovę nuo sutarties nutraukimo mokesčio sumokėjimo, sprendė, kad paslaugos teikėja (atsakovė) pagrįstai reikalauja sutarties nutraukimo mokesčio.
24. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Meilina ir KO“ v. UAB „Naderna“, bylos Nr. 3K-3-494/2005). Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007; 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Teledema“ v. M. P., bylos Nr. 3K-3-476/2013).
25. Taigi kliento teisė sutarties vykdymo metu ir nesant paslaugų teikėjo kaltės vienašališkai nutraukti sutartį pripažįstama pagal įstatymą, ši teisė gali būti siejama su kliento interesų pasikeitimu po paslaugų sutarties sudarymo, kai klientui neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, tuo remdamasis jis pagrįstai turi teisę pasitraukti iš sutarties. Kai naudojasi šia teise klientas, turi būti užtikrinta ir paslaugų teikėjo interesų pusiausvyra, apsaugoti jo turtiniai interesai – pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį nutraukdamas sutartį klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus dizaino kolegija v. V. K., bylos Nr. 3K-3-315/2012).
26. Ieškovės (apeliantės) teigimu, pripažinęs sutartį nutraukta bendru sutarimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai taikė ieškovei sutarties 7.3. punkte numatytas vienašalio sutarties nutraukimo teisines pasekmes – įpareigojo ieškovę sumokėti sutarties nutraukimo mokestį.
27. Į bylą pateiktas šalių elektroninio susirašinėjimas patvirtina, kad ginčo sutarties šalys nebematė galimybių vykdyti sutartį nuo 2019 m. birželio 30, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, jog 2019 m. liepos 1 d. vykusiame susitikime visgi nebuvo priimtas bendras sprendimas dėl sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. nebuvo suderinta šalių valia dėl sutarties nutraukimo. Byloje nėra ginčo dėl to, jog šalys vykdė derybas dėl sutarties nutraukimo, tačiau byloje esantys duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, neįgalina spręsti, kad šalys priėmė bendrą sprendimą dėl sutarties nutraukimo.
28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl sutarties nutraukimo pagrindo ir sutarties nutraukimo padarinių yra prieštaringa: teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad sutartis nutraukta vienašališkai klientės iniciatyva, tačiau tuo pačiu ieškovės atžvilgiu taikė ginčo sutarties 7.2 punkte įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias vienašališkai nutrauktos sutarties teisines pasekmes.
29. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyti vienašališko paslaugų sutarties nutraukimo padariniai – klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatos sutarties šalių nevaržo sutartyje nusistatyti išsamią kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį tvarką, nustatant papildomas nutraukimo tvarkos taisykles, atitinkančias protingumo principą ir nepaneigiančias CK 6.721 straipsnio 1 dalies esmės.
30. Aptariamu atveju šalys sudarytos ginčo sutarties 7.2 punkte suderino valią dėl 60 (šešiasdešimt) dienų įspėjimo termino. Pirmosios instancijos teismas analizavo šalių sudarytos sutarties sąlygas ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad ginčo sutarties 7.3 punkto nuostata grįsta poreikiu atlyginti atsakovei padidėjusias išlaidas dėl skubos tvarka rengiamų dokumentų ieškovei perdavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo sutarties sąlyga nepaneigia ir neapriboja kliento (ieškovės) teisės nutraukti sutartį. Ginčo santykių pobūdis taip pat neteikia pagrindo išvadai, kad šia sutarties sąlyga neleistinai apsunkinamas kliento teisės nutraukti sutartį įgyvendinimas. Taigi ieškovė (klientas), neketindama tęsti sutartinių santykių, teisėjų kolegijos vertinimu, privalėjo laikytis sutartyje nustatyto 60 dienų įspėjimo termino sutarčiai nutraukti.
31. Byloje ieškovė (klientė) yra pateikusi argumentus, kad jos netenkino atsakovės teikiamų paslaugų apimtis, o pateiktas šalių susirašinėjimas įgalina spręsti, kad sutarties nutraukimą inicijavo būtent ieškovė. Ieškovė (klientė), nusprendusi nuo 2019 m. birželio 30 d. nebetęsti sutartinius santykius (juos nutraukti), žodines derybas su atsakove pradėjo 2019 m. liepos 1 d., t. y. apie savo ketinimą nutraukti sutartinius santykius paslaugų teikėjos (atsakovės) prieš 60 (šešiasdešimt) dienų, kaip tai yra nustatyta sutarties 7.2 punkte, neįspėjo. Byloje nėra įrodinėjama, kad sutartis nutraukta dėl paslaugos teikėjos (atsakovės) kaltės, taip pat byloje nepateikti įrodymai, jog šalys suderino bendrą valią dėl sutartinių santykių pabaigos.
32. Atsižvelgiant į šios nutarties 30-31 punktuose nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos išvada, kuria atsakovės argumentai, jog ieškovė vienašališkai, be perspėjimo, nutraukė sutartį, vertinti nepagrįstais, sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami spręsti, jog sutartis nutraukta vienašališkai klientės (ieškovės) iniciatyva, todėl jos atžvilgiu pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti šalių sudarytos sutarties 7.3 punkte nustatytas sutarties nutraukimo pasekmes bei sutartyje nustatytas netesybas (sutarties 4.2 punktas).
33. Ieškovė (apeliantė) nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos atsakovės naudai yra priteistos netesybos (delspinigiai), argumentuodama savo nesutikimą tuo, kad teismas neturėjo pagrindo priteisti netesybas, kadangi ginčo sutarties 4.4 punkte numatyti delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už vėlavimą atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiuo ieškovės argumentu.
34. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
35. Atsakovė 2019 m. liepos 30 d. elektroniniu laišku pareikalavo sumokėti sutarties nutraukimo mokestį pridėdama ir mokesčio apskaičiavimo aktą. Nagrinėjamu atveju atsiradusi piniginė prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį ji tapo vykdytina po pareikalavimo ją įvykdyti. Ginčo sutarties 4.4 punkte šalių susitarta, kad delsiant atsiskaityti skaičiuojami 0,2 procentų dydžio delspinigiai už kiekvieną dieną. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog ši sutarties nuostata taikoma tik vėluojant atsiskaityti už paslaugos teikėjo suteiktas paslaugas, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių susitarimas dėl delspinigių dydžio sutarties 4.4 punkte apima bet kokius tarpusavio atsiskaitymus, tame tarpe ir delsiant sumokėti sutarties nutraukimo mokestį. Be to, paslaugos teikėjo (atsakovės) teisė reikalauti pagal šią sutartį priklausančių mokėjimų, nuostolių, delspinigių ir žalos atlyginimo dėl užsakovo (ieškovės) įsipareigojimų nevykdymo nustatyta ir ginčo sutarties 7.4 punkte.
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Pagal suformuotą teismų praktiką 0,2 procento netesybų dydis savaime nelaikomas neprotingai dideliu, pažeidžiančių skolininko interesus, arba vertintinas kaip galimybė kreditoriui nepagrįstai praturtėti.
37. Spręsdama šalių ginčą teisėjų kolegija pažymi, kad šalys yra verslo subjektai, kuriems taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Taigi laikytina, kad ieškovė, sudarydama sutartį, turėjo (galėjo) įvertinti sutarties nuostatas, įvertinti savo galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, o jos pažeidimo atveju – galimas sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Ieškovė turėjo įvertinti ne tik sandorio būtinumą (rizikingumą), bet ir sandorio neįvykdymo pasekmes, sulygtų netesybų dydžio formą. Kaip jau buvo minėta, ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad buvo verčiama pasirašyti būtent tokią, jai nepalankaus turinio sutartį, ir kad neturėjo galimybės derėtis dėl kitokių sąlygų.
38. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje dėl netesybų mažinimo galimybės akcentuojama, kad būtent šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, kuriomis siekiama skatinti skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuoti kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).
39. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šalių sutartimi nustatyti delspinigiai atitinka protingumo kriterijų, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl netesybų mažinimo.
Dėl paslaugos teikėjos pareigos perduoti klientei į buhalterinės apskaitos programą suvestus duomenis
40. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė buhalterinės apskaitos tvarkymui pasitelkė atsakovę. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pasikeičia ūkio subjekto apskaitos paslaugas teikianti įmonė ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka ir per nustatytą laikotarpį ūkio subjekto apskaitos paslaugas teikianti įmonė apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas perduoda tvarkyti ūkio subjekto vadovo paskirtam asmeniui. Byloje nėra ginčo, jog nutrūkus šalių sutartiniams santykiams ieškovei visi buhalterinės apskaitos dokumentai popierine forma perduoti 2019 m. rugpjūčio 12 d. priėmimo-perdavimo aktu.
41. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad atsakovė, vykdydama šalių sudarytą ginčo sutartį, kaip priemonę ir įrankį, teikiant ieškovei buhalterinės apskaitos paslaugas, naudojo buhalterinės apskaitos programą RIVILĖ, kurioje buhalterinę apskaitą tvarkė elektroninėmis priemonėmis, sprendė, kad ieškovei turėjo būti perduoti visi su ieškovės ūkine komercine veikla susiję ne tik popieriniai, bet ir elektroniniai duomenys (elektroninės dokumentų laikmenos). Atsakovė (apeliantė) su šia teismo išvada nesutinka, argumentuodama savo nesutikimą tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai sutapatino duomenų bazę (arba duomenų bazės kopiją), esančią atsakovės naudojamoje buhalterinės apskaitos, finansų ir verslo valdymo sistemoje RIVILĖ, su pagal įstatymą privalomais perduoti elektroniniais buhalterinės apskaitos dokumentais: elektroniniais apskaitos dokumentais, apskaitos registrais ar finansinėmis ataskaitomis.
42. Paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Taigi paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, tačiau galimybė susitarti ir dėl tam tikro rezultato nustatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B. , bylos Nr. 3K-3-559/2010; 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus dizaino kolegija v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-315/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.).
43. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos ginčo sutarties dalykas aiškiai įvardytas ginčo sutarties 1 punkte, t. y. užsakovas (ieškovė) pavedė, o vykdytojas (atsakovė) įsipareigojo pagal užsakovo (ieškovės) pateiktus dokumentus vesti ieškovės buhalterinę apskaitą, sudaryti ieškovės finansinę atskaitomybę, atstovauti ieškovę mokesčių administratoriaus institucijose ir Valstybinio socialinio fondo draudimo valdyboje. Ginčo sutarties 2.1 punkte išvardytos konkrečios paslaugos, dėl kurių teikimo susitarta, sutarties 2.4 punkte įtvirtinta paslaugos tiekėjo pareiga parinkti (derinti) apskaitos tvarkymo sistemą bei apskaitos metodą su klientu. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytos sutarties turinį sprendžia, kad sutartyje detaliai išvardytos paslaugos, dėl kurių teikimo susitarta, taip pat suderinta ir šalių valia dėl apskaitos tvarkymo sistemos ir metodo. Iš šalių paaiškinimų seka, kad dalį atsakovei teikiamų dokumentų ieškovė teikė popierine forma, dalį pati klientė (ieškovė), turėdama prieigą prie buhalterinės programos, susistemindavo ar metodiškai sutvarkydavo, kad jais galima būtų naudotis elektroniniu būdu.
44. CK 6.718 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta paslaugų teikėjo pareiga teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. Šios įstatymo normos analizė leidžia teigti, kad paslaugų teikėjo pareigos ir funkcijos gali būti apibrėžtos ne tik sutartyje, bet gali atsirasti iš sutarties vykdymo metu kliento duodamų nurodymų. Įstatyme paslaugų teikėjui teisė atsisakyti vykdyti kliento nurodymus nustatyta tik tuo atveju, jei kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos taisyklėms, standartams, profesinės veiklos etikai ar sutarties sąlygoms.
45. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad pagal sutarties sąlygas paslaugos tiekėja (atsakovė) privalėjo suderinti apskaitos tvarkymo sistemą bei apskaitos metodą su kliente (ieškove), todėl bendra šalių valia buhalterinė apskaita buvo vedama apskaitos sistemoje RIVILĖ. Minėta, kad vykdydamos sutartį tiek ieškovė, tiek atsakovė susistemindavo teikiamus dokumentus, sudarydamos galimybę juos naudotis elektroniniu būdu. Ginčo sutarties 4.1 punkte šalys sulygo tiek dėl minimalaus paslaugos mokesčio, tiek ir dėl konkrečių paslaugų, kurių įkainiai nustatyti sutarties priede Nr. 1. Iš ginčo sutarties nuostatų galima spręsti, kad sutartyje buvo suderinta ne tik minimali paslaugos kaina, bet ir susitarta apmokėti už faktiškai atliktus darbus, tame tarpe ir naudojantis buhalterinės apskaitos sistema RIVILĖ.
46. Aptariamu atveju apeliantė (paslaugos teikėja), atsisakydama perduoti ieškovės reikalaujamus duomenis, neįrodinėja, kad dokumentų bazę kūrė savarankiškai ar, kad už šių dokumentų susisteminimą bei naudojimąsi elektronine apskaitos programa nebuvo sumokėtas sutartyje nustatytas atlygis. Taigi nustačius, kad sutarties vykdymo metu buhalterinę apskaitą atsakovė, esant susitarimui su ieškove, vedė apskaitos sistemoje RIVILĖ, kurioje dokumentai naudojami elektroniniu būdu, susitarimo su ieškove pagrindu joje susistemindavo ar metodiškai sutvarkydavo iš ieškovės gautus dokumentus, taip pat, kad už suteiktas paslaugas atsakovė gavo atlygį, teisėjų kolegija sprendžia, kad gavusi iš ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus popierine forma, juos susistemindama ar metodiškai sutvarkydama, tam kad jais būtų galima naudotis elektroniniu būdu, atsakovė veikė ieškovės nurodymu, t. y. kaip ieškovės duomenų tvarkytoja.
47. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkius elektroninėmis priemonėmis, t. y. atsakovei naudojant tokiam darbui skirtą kompiuterinę programą, vadovaujantis BAĮ 19 straipsnio 5 dalimi, atsakovė ieškovei, kaip duomenų valdytojai, turėjo perduoti visus su jos ūkine komercine veikla susijusius ne tik popierinius, bet ir buhalterinės apskaitos duomenis, kuriais galima naudotis elektroniniu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios įstatyme įtvirtintos atsakovės pareigos nepašalina aplinkybė, kad šalių sudarytoje sutartyje nebuvo jokių nuostatų ir dėl elektronine forma esančių duomenų (ne)perdavimo, kadangi duomenų bazė neįgijo savarankiškos turtinės vertės.
48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė turi savo žinioje ieškovės prašomus perduoti duomenis, atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu pripažino faktą (CPK 187 straipsnis), jog ieškovės pageidaujamu formatu, kiekiu ir struktūra, t. y. pilna apimtimi ieškovės prašomų duomenų iš atsakovės talpyklos gavimas yra galimas, todėl aplinkybės, jog šalių sudarytoje sutartyje nebuvo įtvirtintos nuostatos, kurie buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini elektroniniais, taip pat nebuvo patvirtintas tokių dokumentų sąrašas ir, kad ieškovės vadovas nebuvo patvirtinęs savo įmonės apskaitos politikos, nesudaro kliūčių įvykdyti teismo sprendimą.
49. Atsakovė (apeliantė) apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą nepagrįstai trečiuoju asmeniu neįtraukė UAB „RIVILĖ“, kurios teisėms ir pareigoms priimtas teismo sprendimas turės įtakos, todėl šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu.
50. Įstatyme konkrečiai įvardyti atvejai, kurie pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Šie atvejai – proceso teisės normų pažeidimai – iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso, todėl ir jų ištaisyti aukštesnės instancijos teisme neįmanoma. Jei aukštesnės instancijos teismas taisytų tokius pažeidimus, tai reikštų, kad bylos šalys prarastų galimybę į tinkamą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kiekvienoje byloje (esant teismo sprendimui (nutarčiai), apskųstam apeliacine ar kasacine tvarka) patikrinimas, nepriklausomai nuo skundo turinio, ex officio (pagal pareigas) priklauso teismui; konstatavus tokius pagrindus, sprendimas visada naikinamas (nors skunde šalys to ir neprašo), o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
51. Vienu iš įstatyme pripažintų absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindų yra atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Esant tokiam proceso teisės normų pažeidimui, objektyviai neįmanoma šio pažeidimo bei jo sukeltų padarinių pašalinti bylos negrąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes, nusprendus dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens (asmenų) materialiųjų teisių ir pareigų, toks asmuo apskritai netenka galimybės pasinaudoti visomis jam proceso pirmosios instancijos teisme suteikiamomis teisėmis.
52. Nagrinėjamos byloje teisminis ginčas vyko dėl įpareigojimo duomenų tvarkytoją (atsakovę), kuri sudarytos sutarties pagrindu vedė ieškovės buhalterinę apskaitą, nutrūkus sutartiniams santykiams perduoti klientei buhalterinius duomenis, kuriais sudaryta galimybė naudotis elektronine forma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė jokių materialiųjų reikalavimų buhalterinės apskaitos programos administratorei nereiškė, o pirmosios instancijos teismo sprendime dėl UAB „RIVILĖ“ materialiųjų teisių ir pareigų tiesiogiai nepasakyta bei nenuspręsta. Visa tai įgalina konstatuoti, kad apeliaciniame skunde įvardintas kaip absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris galėtų atitikti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto atvejį, šiuo atveju nustatytas nebuvo.
Dėl delspinigių ir nuostolių atlyginimo
53. Atsakovė (apeliantė), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat buvo pareiškusi reikalavimą dėl 375,00 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų iš ieškovės priteisimo, kurį grindė CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu. Prašydama priteisti iš ieškovės skolos išieškojimo ne teismo tvarka išlaidas, atsakovė pateikė sąskaitas, kurių pagrindu advokatė M. S. atsakovei teikė konsultacijas dėl buhalterinių paslaugų sutarties su ieškove nutraukimo sąlygų, rengė atsakymus į ieškovės 2019 m. rugpjūčio 1 d. pretenziją, į 2019 m. rugpjūčio 19 d. ir 21 d. pasiūlymus.
54. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl išieškojimo ne teismo tvarka išlaidų priteisimo netenkino, nurodęs, kad CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata taikytina tik bylose, kuriuose pareikšti reikalavimai dėl civilinės atsakomybės taikymo. Teismas sprendė, kad atsakovės teiktų konsultacijų bei atsakymų į ieškovės pretenziją ir pasiūlymus išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas šioje byloje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo instituto normų nustatyta tvarka.
55. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į šią nuostatą, darytina išvada, kad ieškovės prašomos priteisti išieškojimo išlaidos nelaikytinos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, kaip tai numato CPK 88 straipsnis, t. y. bylinėjimosi išlaidomis, o atsakovės reikalavimas dėl šių išlaidų atlyginimo yra materialusis, bet ne procesinio pobūdžio.
56. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl šio reikalavimo, tačiau iš teismo sprendimo motyvuojamos dalies motyvų darytina išvada, kad materialinis reikalavimas yra nepagrįstas. Kadangi atsakovės apeliaciniame skunde argumentai dėl teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas atsakovės reikalavimas atlyginti nuostolius, susijusius su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka neteikiami, todėl teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies nepasisako.
57. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nepaaiškino, kodėl atsakovės veiksmai neperduodant ieškovei duomenų negali būti laikomi priešpriešine prievole CK 6.46 straipsnio 2 dalies prasme ir nesuteikė ieškovei teisės pasinaudoti prievolės sumokėti už faktiškai suteiktas paslaugas įvykdymo sustabdymu.
58. Savigyna – išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Savigyna leidžiama tik CK nustatytais atvejais, ji gali būti taikoma tik tada, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų, taikomi savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 straipsnis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Taigi, savigyna yra teisėta, kai atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus, taikantis savigyną asmuo prisiima riziką dėl neteisėto savigynos priemonių panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-916/2015).
59. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl sutarties šalies teisės sustabdyti savo prievolės vykdymą, kai savo priešpriešinės prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) kita sutarties šalis, taikytinos atitinkamos CK 6.46, 6.58 ir 6.207 straipsnių nuostatos. Tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, sąlygos sustabdyti kitos šalies prievolės vykdymą yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti kita šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2014; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014; kt.).
60. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad 2013 m. kovo 29 d. atlygintinių paslaugų sutarties pagrindu atsakovė 2019 m. birželio 28 d. išrašė ieškovei sąskaitą faktūrą 628,67 Eur sumai už 2019 m. birželio mėn. suteiktas paslaugas, kurią, sutinkamai su ginčo sutarties 4.2 punktu, ieškovė turėjo apmokėti iki 2019 m. liepos 13 d. (per 15 kalendorinių dienų nuo sąskaitos gavimo). Byloje ginčas dėl atsakovės suteiktų paslaugų suteikimo fakto, jų kiekio ir kokybės, už kurias išrašyta 2019 m. birželio 28 d. sąskaita, taip pat, kad sąskaita apmokėta 2019 m. rugpjūčio 21 d., nekyla. Byloje taip pat nustatyta, kad, nutrūkus šalių sutartiniams santykiams, šalių atstovų 2019 m. liepos 1 d. įvykusiame susitikime ieškovės atstovas prašė atsakovę perduoti duomenų bazę, o atsakovės atstovas sutiko pasidomėti duomenų perdavimo klausimais, tačiau duomenų bazė ieškovei perduota nebuvo.
61. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 47 punkte padaryta išvada, kad nutrūkus sutartiniams santykiams bei vadovaujantis BAĮ 19 straipsnio 5 dalimi, ieškovei turėjo būti perduoti visi su ieškovės ūkine komercine veikla susiję ne tik popieriniai, bet ir buhalterinės apskaitos duomenys, kuriais galima naudotis elektroniniu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta aplinkybė yra pagrindas byloje konstatuoti, kad ieškovė, neperdavus reikalaujamų įmonės buhalterinių dokumentų, turi reikalavimo teisę į atsakovę, o ši, nepamokėjus už suteiktas paslaugas, atitinkamai – prievolę atsakovei (CK 6.46 straipsnis).
62. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po sutarties nutraukimo atsakovės veiksmai, neperduodant ieškovei jos reikalaujamų duomenų, negali būti laikoma priešpriešine prievole CK 6.46 straipsnio 2 dalies prasme ir sprendžia, kad ieškovė įrodė, jog ji turėjo teisę pasinaudoti prievolės sustabdymo teise. Sprendžiant, kad ieškovė teisėtai pasinaudojo savigynos teise, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino atsakovės reikalavimą priteisti 22,68 Eur delspinigius, ieškovei pradelsus apmokėti atsakovės 2019 m. birželio 28 d. išrašytą sąskaitą faktūrą 628,67 Eur sumai už 2019 m. birželio mėn. suteiktas paslaugas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo
63. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
64. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nusprendus, kad atsakovės reikalavimas priteisti 22,68 Eur delspinigius yra nepagrįstas, dėl ko šioje dalyje yra keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o taip pat, kad atsakovės reikalavimas dėl 375,00 Eur nuostolių priteisimo iš ieškovės yra materialinis reikalavimas, tačiau, pirmosios instancijos teismui netenkinus šio reikalavimo, o atsakovei apeliaciniu skundu neginčijus šios sprendimo dalies, darytina išvada, kad pasikeitė ir tenkintų bei atmestų reikalavimų dalys, todėl yra pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
65. Atsižlegiant į šios nutarties 64 punktą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai, t. y. 100 procentų, o atsakovės priešieškinis buvo patenkintas iš dalies, t. y. 63,64 procentais (695,90 x 100 / 1 093,58). Kadangi byloje buvo pareikštas tiek ieškovės ieškinys, tiek ir atsakovės priešieškinis, atitinkamai ieškovė ir atsakovė turėjo apsiginti nuo pareikštų reikalavimų, todėl darytina išvada, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme ginčą laimėjo 68,18 procentais (100 + 36,36 / 2), o atsakovė – 31,82 procentais (0 + 63,64 / 2). Atitinkamai yra paskirstomos ir jų pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
66. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 112,50 Eur žyminis mokestis ir 3 400,00 Eur (300,00 Eur teisinės konsultacijos ir 2019 m. rugpjūčio 1 d. pretenzijos parengimas, 650,00 Eur atsiliepimo į priešieškinį parengimas, 500,00 Eur pasirengimas bylai ir atstovavimas teisme, 1 150,00 Eur ieškinio parengimas, 800,00 Eur dubliko parengimas) teisinės pagalbos išlaidos.
67. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių. Kita vertus, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas taip pat turi atsižvelgti į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).
68. Pažymėtina ir tai, kad spręsdamas klausimą dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).
69. Jau minėta, kad byloje buvo reiškiami tiek ieškovės, tiek ir atsakovės materialūs reikalavimai, byloje ginčas abiejų šalių laimėtas iš dalies. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos net pustrečio karto yra didesnės nei atsakovės, nors ginčo suma nėra didelė, byloje taip pat nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, nebuvo keliamas klausimas ir dėl specialių žinių poreikio, o šalių teiktų procesinių dokumentų skaičius ir apimtis yra iš esmės tokia pati. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kuomet proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirsčius šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, o taip pat įskaičius vienos šalies išlaidas į kitos, ieškovei priteistina suma viršytų atsakovės visas turėtas byloje bylinėjimosi išlaidas, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, todėl darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas mažinti pustrečio karto ieškovės pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. iki 1 360,00 Eur (3 400,00 / 2,5). Atitinkamai ieškovei iš atsakovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 1 003,95 Eur ((1 360,00 + 112,50) x 68,18 / 100).
70. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 25,00 Eur žyminis mokestis ir 1 350,00 Eur (400,00 Eur atsiliepimo į ieškinį parengimas, 400,00 Eur priešieškinio parengimas, 200,00 Eur tripliko parengimas, 50,00 prašymo dėl papildomų įrodymų parengimas, 300,00 Eur pasirengimas bylai ir atstovavimas teisme) teisinės pagalbos išlaidos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijomis, sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl atsakovei iš ieškovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 437,53 Eur (1 375,00 x 31,82 proc. / 100).
71. Kadangi ieškovės ir atsakovės reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra vienarūšiai priešpriešiniai, todėl juos įskaičius, ieškovei iš atsakovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, suma sudaro 566,42 Eur (1 003,95 – 437,53). Kadangi pirmosios instancijos teismas šalių bylinėjimosi išlaidų nepaskirstė, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keičiamas, ieškovei iš atsakovės priteisiant nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Dėl bylos procesinės baigties
72. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino atsakovės reikalavimą dėl 22,68 Eur delspinigių, ieškovei pradelsus apmokėti atsakovės 2019 m. birželio 28 d. išrašytą sąskaitą faktūrą 628,67 Eur, priteisimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas – atsakovės reikalavimas dėl 22,68 Eur delspinigių atmetamas, atitinkamai sumažinant teismo sprendimu priteistą delspinigių sumą, taip pat pakeičiant ir sprendimo dalį dėl byloje patirtų šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, likusią sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
73. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nusprendus, kad atsakovės reikalavimas priteisti 22,68 Eur delspinigius yra nepagrįstas, laikytina, kad ieškovės apeliacinis skundas buvo tenkintas 3,16 procentais (22,68 x 100 / 718,58), tuo tarpu pripažinus, kad, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį, laikytina, kad atsakovės apeliacinis skundas buvo atmestas. Kadangi byloje buvo pareikštas tiek ieškovės, tiek ir atsakovės apeliacinis skundas, atitinkamai ieškovė ir atsakovė turėjo apsiginti nuo pareikštų reikalavimų, todėl darytina išvada, kad iškovė apeliacinės instancijos teisme ginčą laimėjo 51,58 procentais (3,16 + 100 / 2), o atsakovė – 48,42 procentais (96,84 + 0 / 2). Atitinkamai yra paskirstomos ir jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
74. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas: 16,00 Eur žyminį mokestį ir 1 300,00 Eur (700,00 Eur apeliacinio skundo parengimas ir 600,00 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas) teisinės pagalbos išlaidas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijomis, sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 678,79 Eur (1 316,00 x 51,58 / 100).
75. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas: 75,00 Eur žyminis mokestis ir 1 000,00 Eur (500,00 Eur apeliacinio skundo aprengimas ir 500,00 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas) teisinės pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijomis, sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl atsakovei iš ieškovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 520,52 Eur (1 075,00 x 48,42 / 100).
76. Kadangi ieškovės ir atsakovės reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra vienarūšiai priešpriešiniai, todėl juos įskaičius, ieškovei iš atsakovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, suma sudaro 158,27 Eur (678,79 – 520,52).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei
77. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme išlaidos, jas padalinus proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Zuja“, j. a. k. 303020107, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,SAVI FINANSAI“, j. a. k. 302656942, priteisti delspinigiai ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos pakeisti.
Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimu priteistą iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Zuja“, j. a. k. 303020107, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,SAVI FINANSAI“, j. a. k. 302656942, 198,44 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis eurus 44 ct) delspinigių sumą sumažinti iki 175,76 Eur (vieno šimto septyniasdešimt penkių eurų 76 ct) sumos.
Nustatyti, kad 8 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos nuo 695,90 Eur (šešių šimtų devyniasdešimt penkių eurų 90 ct) priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,SAVI FINANSAI“, j. a. k. 302656942, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Zuja“, j. a. k. 303020107, naudai 566,42 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,SAVI FINANSAI“, j. a. k. 302656942, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Zuja“, j. a. k. 303020107, naudai 158,27 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus 27 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Gintautas Koriaginas
Albina Rimdeikaitė
Egidijus Tamašauskas