Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-05-26][nuasmeninta nutartis byloje][1A-496-530-2015].docx
Bylos nr.: 1A-496-530/2015
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
K.Vinerskas prokuroras
Kategorijos:
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei (BK XLIV skyrius)
Žiaurus elgesys su gyvūnais (BK 310 str.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Bendroji dalis
Bausmė (BK VII skyrius)
Bausmių rūšys fiziniams asmenims (BK 42 str., 44-51 str.)
Bauda ( BK 47 str.)
Specialioji dalis
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei (BK XLIV skyrius)
Žiaurus elgesys su gyvūnais (BK 310 str.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
Procesiniai dokumentai
Nuosprendis, nutartis (BPK 29, 31, 41 str. ir kt. str.)
Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Bylos parengimas nagrinėti teisme ir bendrosios bylos nagrinėjimo teisme nuostatos (BPK XVIII-XIX skyriai)
Bylos parengimas nagrinėti teisme (BPK XVIII skyrius)
Bylos perdavimas nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 str.)
Nuosprendžio priėmimas (BPK XXIII skyrius)
Nuosprendžių rūšys, surašymas ir paskelbimas (BPK 302 str., 308 str.)
Nuosprendžio surašymas ir paskelbimas (BPK 302, 308 str.)
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-496-530/2015;

Teisminio proceso Nr.1- 55-1-00146-2014-0;

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.30.5.; 2.4.7.

 


HERBAS


 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. gegužės 25 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Živilei Muliuolytei, kaltinamojo gynėjui advokatui G. Č.,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 str.,  ir nubaustas  10 MGL, t.y. 376,50 Eur (trijų   šimtų septyniasdešimt šešių eurų 50 ct) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė:

 

V. N. nuteistas už tai, kad pažeisdamas LR gyvūnų globos laikymo ir naudojimo įstatymo 4 str. 1 d., 2 d., žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl ko gyvūnas žuvo, o būtent 2014-04-14 apie 18 val.  (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, gatvėje, su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu ginklu, šovė į nukentėjusiajam A. G. priklausantį rusų kurtų veislės šunį, kuris dėl vidinio nukraujavimo tą pačią dieną apie 20.20 val. nugaišo. Tokiais veiksmais V. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 310 str.

Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015-02-24 Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1 -18-547/2015 ir priimti naują, V. N. išteisinantį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodė, kad teismas netinkami įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai, pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principai. Teismas remdamasis bylos duomenimis ir pripažindamas juos įrodymais turėjo ir privalėjo įvertinti juos objektyviai ir nešališkai, visapusiškai ištirti sudėjus į įrodymų visetą, taip pat pašalinti visus prieštaravimus, o nepavykus to padaryti vertinti teisiamojo naudai. Be to, nepripažintini įrodymais duomenys gauti pažeidžiant BPK 20 str. Pažymėtina, kad nepagrįstas ir neteisėtas įrodymų vertinimas yra BPK 20 str. pažeidimas, ko pasėkoje, neteisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir neteisėtai paskirta bausmė (BK 2 str. 3 d., 41 str. 5 d.). Apeliantas mano, kad šioje byloje buvo įvykdytas pasirinktinis teisingumas. Nukentėjusysis A. G. pats pažeidė LR gyvūnų globos įstatymo 6 str. bei naminių gyvūnų laikymo Varėnos rajone taisykles ir tai buvo priežastiniame ryšyje su šuns žuvimu. Byloje neginčytinai įrodyta, kad A. G. priklausantys šunys, tame tarpe ir žuvęs šuo, buvo laikomi palaidi ir laisvai bėgiojo po kaimo teritoriją. Tai patvirtino net liudytojais apklausti A. G. draugai D. J., A. B., A. P., nors byloje akivaizdžiai duoda A. G. palankius parodymus. Būtent ir įvykio dieną A. G. ėjo į ganyklą, o šuo bėgo be antsnukio ir pavadėlio kaip to reikalauja Naminių gyvūnų laikymo taisyklės. A. G. akivaizdžiai pažeidė LR gyvūnų globos įstatymo 20 str. 2 d., ko pasėkoje neužtikrino, kad jo laikomas šuo nekeltų grėsmės žmonėms, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Apeliantas mano, kad veikoje nėra nusikaltimo sudėties ir dėl to, kad jis neturėjo tikslo nužudyti ar sužaloti A. G. priklausančio šuns, t.y. jo veikoje nebuvo tyčios, kaip to reikalauja BK 310 str. Viskas įvyko labai greitai ir spontaniškai. Kiek bekalbėtų A. G. liudytojai (D. J., A. B., A. P.) apie A. G. priklaususio šuns vardu Lordas gerumą, tačiau neatlaiko kritikos A. G. ir šių liudytojų parodymai, kad, būk tai, apeliantui priklausantis nė metų laiko neturintis, keturis kartus mažesnis šunelis užpultų suaugusį daug kartų didesnį šunį. Tai negali būti paaiškinama jokiais logikos dėsniais, juo labiau, kaip teigia A. G., tai rašoma ir teismo nuosprendyje, jog jam priklausantis šuo buvo rusų kurtas, t.y. medžioklinis šuo, nors byloje tai patvirtinančių įrodymų ir dokumentų nėra. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių atmetė apelianto ir liudytojo A. S. parodymus, kad apelianto šunelis išbėgo pro vartus ir šalia lauko virtuvėlės, jo tėvui priklausančioje privačioje valdoje (kuri prieina iki kelio/gatvės) buvo užpultas A. G. šuns. Akivaizdu, kad kaltinimo prasme, tai rodo ir tas faktas, kad tariamą įvykio vietą rodė tik A. G. liudytojas A. P., o iš apelianto teismas vos priėmė kelias nuotraukas, kuriose buvo nufotografuota tikra įvykio vieta. Netikėti apelianto ir liudytojo A. S. parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo, nes jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus. Tuo tarpu tiek tariamas nukentėjęs A. G., tiek liudytojai D. J., A. B., A. P. davė prieštaringus parodymus, tačiau teismas to nevertino. Dar keisčiau yra tai, kad byloje prie įvykio vietos apžiūros protokolo yra fotonuotrauka (b.l. 7), kurioje matosi kuokštas juodos šersties, nors A. G. šuo buvo baltos ir geltonos/rusvos spalvų. Tai rodo bylą tyrusių pareigūnų „objektyvumą“. Teismas visai be jokio pagrindo nurodė, kad apeliantas, nesant būtinajam reikalingumui, atėmė šuns gyvybę, tačiau vadovaujantis to paties įstatymo (LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo) 5 str. 1 d. 5 p.; 8 p. jis netyčia galėjo sužeisti šunį ir taip gavosi tik todėl, kad norėjo apsaugoti savo mažesnį šuniuką nuo žūties, kadangi A. G. šuo jį užpuolė. Neatlaiko jokios kritikos teismo išvada, kad apeliantas šovė ne iš pneumatinio šautuvo, netgi nuosprendyje teigiama, kad jis buvo po įvykio išvykęs į namus, kad ten palikti mažo kalibro šautuvą, o vietoj jo pasiimti orinį (pneumatinį) šautuvą. Šioje byloje nėra jokių įrodymų bei duomenų leidžiančių teigti, jog apeliantas išvykęs į namus pakeitė šautuvą. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi ginklai, tame tarpe ir vadinamasis mažo kalibro šautuvas buvo išimtas, todėl vietoj to, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantui būtų pakeistas įtarimas, tiek prokuroras ikiteisminio tyrimo metu pats, tiek teismas pats galėjo paskirti ekspertizę ir neginčytinai nustatyti, kad buvo šauta iš vieno ar kito šautuvo, tačiau to nepadarė, vadinasi kaip teigia ir teismas savo nuosprendyje, jog visos abejonės aiškinamos teisiamojo naudai, tačiau, kaip ne keista, jos aiškinamos priešingai, kaltinamąja prasme. Teismo teiginys, kad byloje nėra kategoriškai ir neginčytinai nustatyta, kokiu ginklu buvo iššauta į šunį, paneigia apelianto teiginius, jog jis šovė iš pramoninės gamybos 5.5 mm kalibro pneumatinio šautuvo B2. Šį šautuvą apeliantas tą patį vakarą pateikė policijai, jis buvo apžiūrėtas specialisto, kaip įrodymas tiek kaltinamojoje išvadoje, tiek teismo nuosprendyje, tačiau remiantis tik abejonėmis, jog jis šautuvą galėjo pakeisti ir šio versijos netyrus, apelianto parodymai, jog šovė būtent šiuo šautuvu, yra atmetami nepagrįstai nors tai draudžia įstatymas. Mano, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai nepaneigia to fakto, kad apeliantas šovė iš pneumatinio šautuvo. Juolab, kad tik liudytojas A. P. parodė, kad jam atrodo, jog buvo šauta iš mažo kalibro šautuvo, tačiau kiti liudytojai ir pats nukentėjusysis parodė, kad šūvis buvo duslus. Antra vertus, bet kuris asmuo šiek tiek nutuokiantis ginkluose pasakys, kad pagal šūvio stiprumą ne visada galima pasakyti apie ginklo rūšį. Be to, byloje yra labai daug neaiškumų ir dviprasmybių, kurių nepašalino ikiteisminio tyrimo subjektai, to nepadarė ir teismas. Pagal Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą A. G. privalėjo pasirūpinti savo šunimi ir laikyti jį pagal taisykles ne tik iki įvykio, bet ir po jo. Jeigu tariamai šuo buvo sužeistas apelianto šūviu, kuo jis abejoja, nes iš specialisto F. L. apklausto liudytoju parodymų matyti, kad žaizda dėl kurios nugaišo šuo negalėjo būti padaryta 5.5 mm pneumatinio šautuvo šoviniu, jo negalėjo būti padaryta ir vadinamo mažo kalibro šautuvo šoviniu. Specialistas neatmeta galimybės, kad žaizda gali būti padaryta duriant strypu arba šaunant didesnio kalibro šaunamuoju ginklu, tačiau tokiu atveju šuns kūne turėjo likto šaudmuo arba turėjo būti kiauryminis šūvis, kuomet šaudmuo kiaurai perskrodžia kūną (šaudmens išėjimo vieta), tačiau nėra nustatytas nei vienas, nei kitas faktas. Juo labiau, kaip matyti iš liudytojo E. S. parodymų, jog jis darė pakartotinę šuns lavono apžiūrą, turėdamas tikslą surasti būtent likusį šaudmenį ar jo dalis, tačiau išskyrus skalpelio geležtės dalį, daugiau nieko nerado.

            V. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde ginčija kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, ko pasėkoje, nuteistojo teigimu, neteisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, ištyrusi įrodymus teisiamajame posėdyje konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo padarytą veiką ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. V. N. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Išvadą dėl nuteistojo kaltės pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 5 dalys.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnis įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, arba kankino gyvūną. Kaip matyti, BK 310 straipsnis įtvirtina du objektyviuosius alternatyvius nusikalstamos veikos požymius, t. y. žiaurus elgesys su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, ir gyvūno kankinimas. Nagrinėjamoje byloje V. N. buvo inkriminuotas ne kankinimo požymis, bet žiauraus elgesio su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo, požymis.

Žiaurus elgesys su gyvūnais pasireiškia visuomenėje netoleruotinais ir būtinumu nepagrįstais veiksmais, kuriais išreiškiamas nepateisinamas negailestingumas ir savivalė gyvūnų atžvilgiu. Ši veika gali pasireikšti tiek tęstiniais veiksmais, tiek ir vienkartiniu poelgiu, pavyzdžiui, veiksmu, kuriuo gyvūnui tiesiogiai atimama gyvybė arba jis suluošinamas. Iš bylos duomenų matyti, ką patvirtina ir pats V. N., kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, šovė į nukentėjusiajam A. G. priklausantį rusų kurtų veislės šunį, kuris dėl vidinio kraujavimo tą pačią dieną apie 20.20 val. nugaišo. 

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištirti byloje surinkti duomenys: apklaustas nukentėjusysis A. G., liudytojai A. Š., E. S., D. J., A. P., A. Č., A. B., F. L., D. Č., J. S., F. N., ištirti rašytiniai bylos įrodymai. Bylos įrodymais nustatyta, kad V. N., kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nenustatytu ginklu šovė šunų link. Nors apeliantas teigia, kad neturėjo tyčios nušauti šunį, tačiau iš VŠĮ Buivydiškių veterinarijos klinikos pažymos matyti, kad atlikus A. G. šuns lavono tyrimą nustatė, jog kairiame šone, pilvo, kirkšnies srityje, žemiau juosmens slankstelių lygio, aptikta vieno-dviejų centų monetos dydžio skylė susijungusi su krūtinės ląsta. Atidarius pilvo ląstą rasta keli litrai kraujo su krešuliu, pažeidimai žarnų pasaite bei kairiojo inksto sužalojimas, kas galėjo sukelti mirtiną vidinį kraujavimą į pilvo ląstą. Mirties priežastis - vidinis nukraujavimas (T.1, b. l. 23). Liudytojas, veterinarijos gydytojas F. L., parodė, kad šuo didelis, rado skylę šone, iš ten kraujuota. Mirtis dėl nukraujavimo. Šuniui buvo rastos skylės žarnose, sužaloti pasaitai, buvo sužalotas inkstas (T.1, b.l. 165). Nukentėjusysis A. G. parodė, kad jo šuo bėgo keliu, iš sodybos išbėgo kaltinamojo šuniukas ir ėmė loti ant nukentėjusiojo šuns. Išgirdęs iš karto ėmė bėgti prie savo šuns. V. atsidarė bagažinę, išsiėmė ginklą, šovė. Šuo nubėgo į savo voljerą, atsigulė ir nugaišo. Buvo šūvis, didelė skylė dešinėje pusėje, mano, kad šuo nugaišo nuo patirto šūvio (T.1, b.l. 164). Liudytoja D. J. parodė, kad dėl ko susikibo šunys negali pasakyti, pjovimasis užtruko neilgai, ji išgirdo šūvį. Ginklą matė N. rankose. Žaizda kurioj vietoj – nematė, bet nuo pusės link užpakalinių kojų buvo kruvina, šuo gyveno apie valandą, atvyko policija ir jis numirė (T.1, b.l. 167). Liudytojas A. B. parodė, kad N. šuo ėmė loti ant Lordo, tada buvo paleistas šūvis. N. iš kur ėmė šautuvą nežino, koks buvo šautuvas nežino. Kai šuo buvo pašautas, būtent to momento nematė, jam atrodo, kad po šūvio šuo nubėgo, bet nenukrito. Po šūvio girdėjo tik A. šuns cypimą, jis inkštė kai atsigulė voljere, po šūvio irgi keletą garsų išleido (T.1, b.l. 168-169). Liudytojas A. P. parodė, kad su šuniu kurtu ėjo link pievos. Išbėgo N. šuo iš kiemo, puolė kurtą, šunys susilojo. Išbėgo N., pamatė, kad loja šunys vienas ant kito, paėmė šautuvą iš bagažinės, šovė ir pataikė į šunį. G. sakė, ką tu darai, šuo nubėgo į voljerą, pamatė, kad šuniui bėga kraujas, iškvietė policiją, tada N. išvyko kažkur, laukė apie valandą policijos, kai atvyko policija, grįžo ir N., kol policija apklausinėjo – šuo nudvėsė (T.1, b.l. 178). Liudytojas A. Č. parodė, kad jam atėjus į įvykio vietą pasakė, kad nušovė šunį, tai sakė visi. Įvykio vietoje buvo A. Š., nukentėjęs, A. ir D. (T.1, b.l. 166). Liudytojas A. Š. patvirtino, kad be N. šuns buvo ir daugiau šunų, jie pjovėsi. Šunys pjovėsi ir išgirdo pokštelėjimą. Matė kaltinamąjį su ginklu ir nurodė, jog buvo namelyje ir matė po langą, kad pjaunasi šunys (T.1, b.l. 166). Šie liudytojų parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas apkalinamąjį nuosprendį pragrįstai juos laikė įrodymais ir jais vadovavosi. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad V. N. pataikyti į šunį nenorėjo, tik juos išbaidyti, tačiau  tokie jo parodymai vertintini kritiškai, nes kaip jis apeliaciniame skunde nurodė, šovė į šunų pusę (T.2, b.1. 39-40), tačiau ikiteisminio tyrimo apklausos metu, duodamas parodymus jis nurodė, jog išėjęs nuo tvoros link keliuko kelis metrus pamatė, kad nuo tos vietos, kur buvo susikibę šunys, link jo atbėga tas kurtų aviganis. Negali pasakyti, kokiam atstumui likus tarp šuns ir jo, bet apeliantas išsigando, nukreipė ginklą į tą šunį ir šovė. Į šunį šovė, kad gynėsi ir gynė savo šunį (T.1, b.l. 86-87). Teismo vertinimu, V. N. šaudamas iš nenustatyto ginklo į šunį turėjo suprasti, kad elgiasi su gyvūnu žiauriai, numatyti, kad dėl to gyvūnas gali žūti ar būti suluošintas ir to norėjo. Teismo vidiniu įsitikinimu, toks V. N. elgesys reaguojant į šunų pjautynes, yra netoleruotinas ir būtinumu nepagrįstas, rodantis nepateisinamą negailestingumą, savivalę  ir tuo pačiu žiaurų elgesį su gyvūnu, dėl ko šis žuvo.

Byloje esančiais duomenimis – nukentėjusiojo A. G., liudytojų D. J., A. P., A. B., parodymais bei 2014-04-15 VšĮ Buivydiškių veterinarijos klinikos pažyma – nustatyta, kad praėjus neilgam laiko tarpui (apie valandą) po V. N. šūvio, šuo nugaišo dėl vidinio nukraujavimo, kas patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp V. N. veiksmų, iš nenustatyto ginklo šaunant į šunį, ir atsiradusių padarinių – šuns žūties.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas visai be pagrindo nurodė, kad, V. N., neesant būtinajam reikalingumui atėmė šuns gyvybę, jis netyčia galėjo sužeisti šunį ir taip gavosi tik todėl, kad norėjo apsaugoti savo mažesnį šuniuką nuo žūties, kadangi A. G. šuo jį užpuolė. Tačiau būtinojo reikalingumo situacija atsiranda tada, kai baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms kyla pavojus. Šiuo atveju, pasak apelianto, pavojus kilo V. N. šuns gyvybei. Tačiau to nepakanka, kad būtų eliminuota atsakomybė už žalą. BK 31 nustato, kad būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik tuo atveju, kai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Šūvis į šunį turi būti vienintelis būdas išvengti padarinių. Apeliantas žinojo jog šuo buvo kaimyno, t.y. nebešeimininkis, šuns šeimininkas buvo netoliese, ir nors jo šuo buvo didesnis už apelianto, tačiau ne tik kad buvo galimybė, bet jis ir stengėsi, pasak A. G.,  juos išskirti. Todėl tikėtina, kad realaus V. N. šuniui gresiančio pavojaus, kurio negalima buvo pašalinti kitomis priemonėmis, nebuvo. Liudytojas A. B. taip pat patvirtino, kad N šuo necypė, matė kaip jis vaikščiojo iš pradžių (t.y. iš kart po incidento), kol jo neišvežė. Jo vertinimu, tuos šunis galima buvo išskirti kitaip (T.1, b.l. 168). Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad būtinojo reikalingumo šuns gyvybės atėmimui nebuvo, V. N. nereikėjo gintis nuo šuns užpuolimo nei pačiam, nei ginti savo šunį tokiu būdu. Tai, kad kaimyno palaidas šuo bėgo pro šalį ir, kad paties N. kieme buvęs šuo išbėgo iš kiemo teritorijos ir šunys susikibo, nesudarė pagrindo kaltinamajam žiauriai elgtis - griebtis ginklo ir šauti į gyvūną. Teisėjų kolegija laiko, kad jei   šuo ir kėsinosi apkandžioti apelianto šunį, tai jį V. N. apginti galėjo ir kitais būdais – nenušaudamas gyvūno. Taigi nėra antros būtinojo reikalingumo sąlygos. Dėl to nėra pagrindo kalbėti apie būtinąjį reikalingumą, kaip aplinkybę, šalinančią kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę (žr. LAT 2015-01-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-696/2015). Be to, priešingai nei teigia apeliantas, liudytojas A. Š., kuris nusikaltimo padarymo metu buvo atvykęs būtent pas V. N., nepatvirtino tos aplinkybės, kad apelianto šunelis išbėgo pro vartus ir šalia lauko virtuvėlės buvo užpultas A. G. šuns. Šis liudytojas parodė, kad būdamas virtuvėlėje išgirdo, kad kažkur kieme pjaunasi šunys. Tačiau teigia nematęs nuo ko prasidėjo konfliktinė situacija. Apeliantas nepagrįstai bando įrodyti, jog jis morališkai visiškai neatsakingas už įvykusias šunų pjautynes, ko pasėkoje buvo atliktas nusikalstamas veiksmas, tuo bandydamas paneigti savo atsakomybę. Lietuvos Respublikos įstatymai turi vienodą galią visų asmenų atžvilgiu, todėl LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo imperatyvias nuostatas tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis privalėjo vykdyti vienodai.

Apeliantas kelia abejones dėl šuns žūties priežasties. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje patikslinta aplinkybe, jog šuo buvo nušautas iš nenustatyto šaunamojo ginklo, kadangi bylos nagrinėjimo metu kategoriškai ir neginčijamai nebuvo nustatyta, kokiu ginklu buvo šauta į šunį.  BPK 20 str. 5 d. nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl, nors nagrinėjant bylą ir nebuvo nustatyta, kokia konkreti nusikaltimo padarymo priemonė, tačiau vadovaujantis minėtąją įstatymo nuostata, pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymų visetą, t.y. liudytojų D. J., A. Š., A. B., A. P. parodymus, nukentėjusiojo A. G. parodymus, 2014-04-15 pažymą, taip pat, jog pats nuteistasis neneigia, jog šovė, neturi pagrindo abejoti, jog šuo buvo sunkiai sužalotas, dėl ko vėliau nugaišo, būtent panaudojant nenustatytą šaunamąjį ginklą. Tai,  kad nebuvo rasta kulka ir nerasta jos išėjimo žymė, nepaneigia fakto, kad šuo nugaišo nuo šautinės žaizdos sukelto vidinio kraujavimo, kadangi pirminis skrodimas buvo atliktas veterinarijos gydytojo, kuris neturi specialių žinių kulkai suieškoti, o E. S., dirbančiam Varėnos valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje ir kuris pagal pareigas atlieka gyvūnų ligų profilaktiką, vaistų kontrolę, gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimų tyrimus ir kitus pavedimus, šuns gaišena buvo pateikta be dalies vidaus organų (pašalintos kepenys, skrandis, žarnynas bei dalis šlapimo išskyrimo sistemos organų), todėl šuns nugaišimo priežasties nenustatinėjo, o kitų svetimkūnių pasitelkus metalo ieškiklį, apart skalpelio ašmenų, nei gaišenos viduje nei išorėje nerado (T.1, b.l. 43-44,61,167). Tai suponuoja teismo nuomonę, kad kulka nerasta, kadangi, nugaišus šuniui, jo tyrimas iš karto nebuvo pavestas atlikti specialistui. Tačiau specialisto išvada nėra vienintelis įrodymas aukščiau nurodytoms išvadoms pagrįsti. Jis neturi išskirtinės galios kitų įrodymų kontekste, todėl žūties priežastis, ginklo panaudojimas šuniui sužaloti, buvo vertintas kitų įrodymų visumoje, tiek liudytojų parodymais, tiek rašytine medžiaga. 

Taigi aukščiau nurodytų įrodymų visuma, leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, jog V. N. kaltė padarius BK 310 straipsnyje nustatytą nusikaltimą yra įrodyta ir pagrįsta  įrodymų visuma. Teismo nuosprendis yra pakankamai motyvuotas, išvados logiškos, atitinkančios BPK įstatymo reikalavimus. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti V. N. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nuteistojo V. N. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo ir skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326str. 1d. 1p.,

 

n u t a r ė:

 

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                 Danutė Giačaitė

                                   

         Teisėjai                                                                                                       Kęstutis Dargužis

                   

                                                                                       Viktoras Preikšas

                                                                                                  

                           

 

 

 

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 310 str. Žiaurus elgesys su gyvūnais
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • BPK
  • BK 2 str. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos
  • 2K-10-696/2015
  • BPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys