Administracinė byla Nr. eA-1358-968/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03539-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 52.1.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Veslavos Ruskan, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. E. N. (E. E. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. E. N. (E. E. N.) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) struktūrinio padalinio Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijos Karalystei, Kuveito Valstybei ir Bahreino Karalystei (toliau – ir Ambasada) 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (jos struktūrinį padalinį Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijos Karalystei, Kuveito Valstybei ir Bahreino Karalystei) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir 2021 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijos Karalystei, Kuveito Valstybei ir Bahreino Karalystei su prašymu dėl nacionalinės vizos išdavimo pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Aprašas), 70.2 papunktį, t. y. kaip studentui, priimtam studijuoti į Lietuvos Respublikoje registruotą ir veikiančią aukštąją mokyklą (toliau – ir prašymas). Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą pateikė šiuos dokumentus: Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos (toliau – ir TTVAM) 2021 m. rugsėjo 8 d. pažymą apie studijas Nr. ISIC-26961, kuri patvirtina, kad pareiškėjas yra priimtas į „Business Management“ studijų programos nuolatinių studijų 1 kursą. Bendra studijų trukmė 3 metai; TTVAM 2021 m. rugsėjo 8 d. raštą Nr. S-19, kuriuo patvirtinama, kad pareiškėjui leidžiama atvykti į Lietuvą ir pradėti savo studijų programą ne vėliau kaip iki 2021 m. lapkričio 1 d.; uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Visuomenės ekologijos institutas“ išduotą patvirtinimą, jog pareiškėjas turės Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą „Ineko“ svečių namuose (Laisvės pr. 58, Vilnius); dalies įmokos už studijas sumokėjimą patvirtinantį dokumentą; „Obale&Sons Agricultural Miling and Procesing“ darbo pasiūlymą, kuris patvirtina, kokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo kviečiamas įsidarbinti; „Obale&Sons Agricultural Miling and Procesing“ raštą dėl pareiškėjo pristatymo, kuriame nurodyti pareiškėjo studijų Lietuvos Respublikoje tikslai; „Obale&Sons Agricultural Miling and Procesing“ raštą dėl pareiškėjo darbo įmonėje, kuris patvirtina pareiškėjo darbo įmonėje laikotarpį; „Obale&Sons Agricultural Miling and Procesing“ raštą apie pareiškėjo gautas darbo pajamas; „Obale&Sons Agricultural Miling and Procesing“ registracijos pažymėjimą; „Obale&Sons Agricultural Miling and Procesing“ pažymą apie mokumą; „Obale&Sons Agricultural Miling and Procesing“ registravimą į mokesčių mokėtojus patvirtinantį dokumentą; pareiškėjo motinos R. E. D. 2021 m. rugsėjo 6 d. pareiškimą dėl finansinės paramos teikimo pareiškėjui jo studijų laikotarpiu; pareiškėjo motinos R. E. D. pareiškimą dėl jo paskyrimo savo įpėdiniu; pažymą apie pareiškėjo motinos R. E. D. socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo nebuvimą. Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla elektroniniu būdu per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) taip pat pateikė būtiną tarpininkavimo raštą.
2.2. Ambasada, įvertinusi nurodytus dokumentus, ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes nustatė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 19 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (UTPĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (UTPĮ 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Pareiškėjas nesutiko su Ambasados priimtu Sprendimu, nes, pareiškėjo nuomone, kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą buvo pateikti pakankami, tikslūs ir teisingi dokumentai.
2.3. Ambasados priimtas Sprendimas yra neaiškus ir nemotyvuotas. Atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes buvo pažeisti lygiateisiškumo, teisėtumo, nešališkumo, objektyvumo bei proporcingumo principai. Skundžiamas Sprendimas neatitinka teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes pareiškėjui nėra žinoma, dėl kokių priežasčių (faktinių aplinkybių) jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, o tai iš esmės riboja jo teisę ginti pažeistas teises ir teisėtus interesus. Iš Sprendimo turinio nėra aišku, kuri dalis aplinkybių sudaro atsisakymo išduoti vizą pagrindą, t. y. ar dėl to, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, ar dėl to, jog kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Pareiškėjas iki šiol nėra informuotas, kurie jo pateikti dokumentai sukėlė Ambasadai nurodytas abejones. Sprendime taip pat nėra pateikta argumentų, kokios konkrečios aplinkybės, duomenys ar įrodymai sudarė Ambasadai rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
2.4. Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, turėjo plačią diskrecijos teisę vertinti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, taip pat, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog egzistuoja pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Tačiau tinkamai įvertinti priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bus galima tik šioje administracinėje byloje išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei Ambasados ir / ar kitų kompetentingų institucijų su pareiškėju susijusios turimos informacijos visumą. Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog jo prašymas dėl nacionalinės vizos išdavimo ir kartu su juo pateikti dokumentai buvo tikslūs, išsamūs ir pakankami, jog būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl nacionalinės vizos išdavimo. Ambasadai iškilus pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo prašyme pateiktų pareiškimų patikimumo ir / ar atsiradus rimtam pagrindui manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, Ambasada turėjo galimybę išsikviesti pareiškėją papildomam pokalbiui ir / ar paprašyti pateikti papildomus dokumentus, jog būtų pašalintos visos iškilusios abejonės dėl pateikto prašymo, tačiau tokių veiksmų nebuvo imtasi. Ambasados Sprendimas priimtas atlikus formalų ir biurokratišką nagrinėjimo procesą, nesuteikiant pareiškėjui galimybės pateikti papildomus dokumentus ir / ar atsakymus asmeninio pokalbio metu dėl visų klausimų ir abejonių, kurios Ambasadai iškilo nagrinėjant jo prašymą. Dėl nurodytų priežasčių Sprendimas negali būti laikomas tinkamai pagrįstu, motyvuotu ir teisingu, todėl skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:
3.1. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 12 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: šeiminė padėtis – nevedęs (9 punktas); dabartinė profesinė veikla – menedžeris (duomenys neskelbtini) kompanijoje (19–20 punktai); pagrindinis kelionės tikslas – studijos (21 punktas); numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2021 m. spalio 5 d. (29 punktas); numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2022 m. birželio 30 d. (30 punktas); kviečiantis asmuo – Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla (32 punktas); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs – rėmėjas (33 punktas). Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus, tarp kurių: Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos tarpininkavimo raštas išduoti vizą; TTVAM 2021 m. rugsėjo 8 d. pažyma apie studijas; sveikatos draudimas; lėktuvo bilieto rezervacija; rėmėjo įsipareigojimas dėl finansinės paramos; pareiškėjo ir / ar rėmėjo bankų sąskaitų išrašų kopijos; SEB banko dokumentas apie Belgijos piliečio Mr. F. F. sumokėjimą už pareiškėjo studijas TTVAM. Konsulas, nagrinėdamas prašymą ir pateiktus dokumentus, nustatė, kad: pateiktos dokumentų kopijos, įskaitant rėmėjo įsipareigojimą ir įgytą bendrąjį ugdymą patvirtinančius dokumentus, nėra tinkamai patvirtintos, todėl nebuvo galima nustatyti jų autentiškumo, o tai kėlė abejones dėl pateikiamos informacijos (faktų) tikrumo; nepateikta pažyma dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo; pareiškėjas nepateikė jokių motyvų dėl šios mokyklos ir studijų programos pasirinkimo kriterijų, niekaip nepaaiškino, kodėl netęsia studijų kilmės ar kitose šalyse; bendrojo ugdymo rezultatai vidutiniški, todėl kelia rimtų abejonių dėl jo pasirengimo studijuoti aukštojo mokslo įstaigoje ir anglų kalbos gebėjimo; pareiškėjo pateiktos bendrąjį ugdymą patvirtinančių dokumentų kopijos kelia abejonių, nes, pavyzdžiui, juose iš viso nėra įvertintos matematikos žinios, nors iš esmės visose pasaulio valstybėse tai yra privalomosios programos dalykas; iš pateikto dokumento kopijos matyti, kad nuo 2013 m. iki 2016 m. pareiškėjas studijavo tik tris dalykus – istoriją, ekonomiką ir geografiją; sveikatos draudimas maksimaliai galioja tik 92 dienas per vieną kelionę, todėl neatitinka nacionalinės vizos išdavimo reikalavimų ir sąlygų; apgyvendinimas rezervuotas tik 5 mėnesiams, nors vizos prašo vieneriems metams; mokėjimas už studijas atliktas iš Belgijos piliečio F. F. banko, kurio ryšys su pareiškėju niekaip paaiškintas, o iš Belgijos bankinio dokumento ryšio su pareiškėju neįmanoma nustatyti; pareiškėjas neturi finansinio stabilumo – finansavimo įsipareigojimas užpildytas JAV gyvenančių giminaičių, tačiau taip pat nepatvirtintas Apostille, įformintas afedavimo forma, t. y. priesaika, kuri nėra tikrinama tvirtinančio pareigūno, tačiau dokumentų, kad minėti asmenys iš tikrųjų turi priesaikoje minimas sumas pinigų, nėra pateikta; pavedimas už studijas padarytas iš Belgijos piliečio F. F. banko; pareiškėjas neturi jokių ryšių su buvimo valstybe – atvykdamas į Jungtinius Arabų Emyratus (toliau – ir JAE) neturėjo rimto ketinimo dirbti, nes tik atvykęs ir įsidarbinę JAE, siekia iš čia išvykti.
3.2. Ambasada vertino, kad TTVAM yra nepatikimas kvietėjas, kviečiantis asmenis tik iš nelegalios migracijos didelės rizikos Afrikos valstybių ((duomenys neskelbtini) ir kt.). Dažniausiai jų (asmenų iš Afrikos valstybių) su prašymu išduoti vizą pateikti patvirtinamieji dokumentai yra parengti pagal vieną šabloną, kviečiami asmenys silpnai moka anglų kalbą, o jų rėmėjai gyvena kitose Europos Sąjungos valstybėse. Ambasadai kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktos informacijos ir deklaruojamų ketinimų patikimumo bei dokumentų autentiškumo. Šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas siekia formaliai atitikti Lietuvos nacionalinei vizai studijų tikslais keliamus reikalavimus, o Lietuva pasirinkta dėl to, kad tai viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kurioje stojant į aukštąją mokyklą nereikia pateikti užsienio kalbos mokėjimo tarptautinio sertifikato, laikyti stojamųjų egzaminų, atlikti pateiktų išsilavinimo dokumentų atitiktį, taip pat imamas sąlyginai mažas mokesti už studijas, o tai yra sąlygos taip vadinamajam „viza shopping“ gauti (kai prašymas dėl vizos paduodamas ne tai valstybei, į kurią ketinama vykti, o tai, kurioje lengviau gauti vizą).
3.3. Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir surinktą papildomą informaciją, priėmė ginčijamą Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktų pagrindais, nes nustatyti faktai vertė abejoti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, todėl buvo pagrindas manyti, kad užsieniečio buvimas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
3.4. Lietuvos Respublikos diplomatas, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas, savarankiškai išnagrinėja užsieniečio prašymą (su pagrindžiančia medžiaga) dėl Šengeno ar nacionalinės vizos vykti į Lietuvą išdavimo ir vienasmeniškai priima sprendimą dėl tokio prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksas (toliau – Šengeno sienų kodeksas), Europos parlamento ir tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), Lietuvos Respublikos konsulinis statutas, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, Aprašas (su pakeitimais) apibrėžia konsulinio pareigūno kompetenciją, todėl konsuliniam pareigūnui, nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų, galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Kadangi teisės aktuose vienareikšmiai ir aiškiai nurodyta, kokius patvirtinamuosius dokumentus kartu su prašymu išduoti vizą turi pateikti užsieniečiai, tai užsienietis pats asmeniškai turi būti susipažinęs su šių teisės aktų reikalavimais dėl prašymą išduoti vizą pagrindžiančių dokumentų pateikimo konsuliniam pareigūnui ir šių reikalavimų privalo laikytis. Vadinasi, konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių, kaip jiems tinkamai parengti prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti minėtą užsieniečio prašymą.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. E. N. skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą grindė jo studijomis Tarptautinės teisės ir verslo mokykloje. Pareiškėjas šiai aplinkybei pagrįsti pateikė: TTVM tarpininkavimo raštą išduoti vizą; 2021 m. rugsėjo 8 d. pažymą apie studijas; sveikatos draudimą; lėktuvo bilieto rezervaciją; rėmėjo įsipareigojimą dėl finansinės paramos; pareiškėjo ir / ar rėmėjo bankų sąskaitų išrašų kopijas; SEB banko dokumentą apie piliečio iš Belgijos F. F. sumokėjimą už pareiškėjo studijas.
6. Teismas, įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų (Vizų kodekso, Šengeno sienų kodekso, Įstatymo, Aprašo) nuostatas, pažymėjo, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, nes turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis (nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjui). Pareiškėjas neginčija fakto, jog Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais jis grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.
7. Teismas nurodė, kad konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra pagrindų, numatytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, kuriais remiantis turi būti atsisakoma išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti tiek pareiškėjo pateiktus, tiek savo surinktus duomenis, ką ginčo atveju, teismo nuomone, pareigūnas padarė tinkamai – prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, pareiškėjo su prašymu išduoti vizą pateiktus duomenis ir dokumentus įvertino kartu su apie pareiškėją surinkta informacija.
8. Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog konsulinis pareigūnas, įvertinęs turimą informaciją bei pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų: 1) prašyme išduoti nacionalinę vizą pareiškėjas nurodė, kad jis dirba menedžeriu (duomenys neskelbtini) kompanijoje, tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjas turi oficialią darbovietę arba pajamų šaltinį (duomenys neskelbtini); 2) prašyme pareiškėjas nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas – studijos TTVAM, tačiau pareiškėjo pateiktos bendrąjį ugdymą patvirtinančių dokumentų kopijos kelia abejonių, jose nėra įvertintos matematikos žinios (iš esmės visose pasaulio valstybėse tai yra privalomosios programos dalykas), iš pateikto dokumento kopijos matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2016 m. studijavo tik tris dalykus: istoriją, ekonomiką ir geografiją. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei Ambasadai, nei teismui nepateikė svarių ir įtikinančių argumentų dėl aukštosios mokyklos Lietuvoje ir studijų programos pasirinkimo kriterijų, nenurodė, kodėl nenori studijuoti kilmės ar kitose šalyse.
9. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nei konsului, nei teismui nepateikė šias konsulinio pareigūno nustatytas abejones paneigiančių objektyvių duomenų, teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas vertinti, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, o tai lėmė teisėtą ir pagrįstą pareiškėjo prašomos vizos neišdavimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apgyvendinimą Lietuvoje rezervavo tik 5 mėnesiams, nors vizos prašė vieneriems metams, jo sveikatos draudimas galioja tik 92 dienas per vieną kelionę. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu buvo Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas nacionalinės vizos neišdavimo teisinis pagrindas.
10. Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgė ir į tai, jog vizą išduodantis subjektas ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, visapusiškai įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktą informaciją. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą, kėlė pagrįstų abejonių, todėl Ambasada, tinkamai įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, sutiko su Ambasados išvada, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, todėl pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai buvo taikytas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas nacionalinės vizos neišdavimo teisinis pagrindas.
11. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, nustatė, kad Sprendime tiksliai nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsniu, Sprendime yra aiškiai įvardinti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai. Ambasada objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, dėl to tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.
12. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
III.
13. Pareiškėjas E. E. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pareiškėjui priežastys ir aplinkybės, kodėl Ambasada atsisakė jam išduoti nacionalinę vizą, tapo žinomos tik susipažinus su atsakovo atsiliepimu į pareiškėjo skundą. Pareiškėjui kreipiantis į teismą su skundu, pareiškėjas iš Ambasados buvo gavęs tik standartinės formos sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą be jokių konkrečių motyvų ir argumentų. Teismas 2021 m. lapkričio 30 d. pranešimu informavo pareiškėją ir atsakovą, jog 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2022 m. sausio 11 d. 15.00 val. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovo atsiliepime nurodytos priežastys ir aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas Sprendimas, yra nepagrįstos, taip pat į tai, jog byla teismo posėdyje buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka, 2022 m. sausio 10 d. pateikė teismui prašymą dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų prijungimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Minėtame prašyme pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimus ir juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus dėl kiekvieno atsakovo atsiliepime į skundą nurodyto argumento. Su prašymu pareiškėjas pateikė net 8 papildomus rašytinius įrodymus, susijusius su ginčo esme, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Tačiau teismas, nagrinėdamas bylą, visiškai nevertino pareiškėjo pateikto prašymo dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų pridėjimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas sprendime net nenurodė, jog pareiškėjas tokį prašymą byloje iš viso būtų pateikęs. Pareiškėjas mano, kad jo prašymas teisme buvo užregistruotas neteisingai nurodant pateikto dokumento tipą, jog tai yra tik „Prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai priteisimo“. Dėl nurodytos priežasties, pareiškėjo vertinimu, teismas, manydamas, jog pareiškėjo į bylą pateiktas dokumentas yra tik prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nagrinėdamas bylą nepatikrino pareiškėjo pateikto dokumento turinio ir jo priedų.
14.2. Susidarius tokiai situacijai, teismas savo sprendimą atmesti pareiškėjo skundą iš esmės grindė tik atsakovo atsiliepime į ieškinį pateiktais argumentais ir motyvais, nors pareiškėjas 2022 m. sausio 10 d. prašyme buvo pateikęs išsamius rašytinius paaiškinimus ir juos patvirtinančius rašytinius įrodymus, kuriais buvo atsikertama į visus atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus ir motyvus. Teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nesusipažino su visais šalių paaiškinimais, netyrė ir nevertino nei vieno kartu su minėtu pareiškėjo prašymu pateikto rašytinio įrodymo.
14.3. Teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą neįvertinęs ir neištyręs visų byloje pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų bei įrodymų, todėl nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl tokio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta visa byla. Byloje liko neištirti ir neįvertinti esminę reikšmę turintys pareiškėjo paaiškinimai dėl ginčo esmės ir juos patvirtinantys rašytiniai įrodymai, todėl teismo sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, o jį panaikinus, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
14.4. Pareiškėjas neprieštarauja, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą, būtų priimtas naujas sprendimas dėl ginčo esmės (ABTĮ 145 str. 2 d.), t. y. jog apeliacinės instancijos teismas ištirtų ir įvertintų tuos pareiškėjo rašytinius paaiškinimus bei įrodymus, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas, ir priimtų sprendimą dėl ginčo esmės.
15. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo:
15.1. Byloje pateikti duomenys patvirtina, atsakovas 2021 m. lapkričio 24 d. pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo pagrindą ar dalyką per 14 kalendorinių dienų nuo atsakovo atsiliepimo gavimo dienos; tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas, kuris turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Taigi, pareiškėjas, siekdamas pateikti teismui papildomus (palyginus su pirminiu skundu) paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, galėjo ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 15 d. pateikti teismui patikslintą skundą su papildomais įrodymais. Tačiau pareiškėjas ABTĮ reikalavimų nepaisė ir įstatymo nustatytu laiku patikslinto skundo su naujais įrodymais neteikė, o 2022 m. sausio 10 d., t. y. bylos nagrinėjimo teismo posėdyje išvakarėse, pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, kurie nebuvo ne tik pateikti teismui su pirminiu skundu, bet nebuvo pateikti konsului vertinti iki skundžiamo Sprendimo priėmimo.
15.2. Pareiškėjas, 2022 m. sausio 10 d. teikdamas teismui rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, nepaaiškino, kodėl jis nepasinaudojo ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu institutu, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių ir neprašė teismo terminą atnaujinti. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai taikė vizos išdavimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir teisminę praktiką, todėl priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė.
2. Be to, atsakovas 2022 m. lapkričio 7 d. į bylą pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie buvo prijungti prie bylos medžiagos. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas nurodo:
16.1. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atnaujinus šios bylos nagrinėjimą, siekiant formuoti vienodą teisminę praktiką, kitos administracinės bylos (Nr. eA-1112-520/2022) dėl konsulo sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti vizą pareiškėjui toje byloje, šiam nepagrindus vykimo į Lietuvą tikslo – mokytis Vilniaus universitete – nagrinėjimas sustabdytas nebuvo ir 2022 m. spalio 19 d. buvo priimta nutartis, kuria atmestas atsakovo (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos) skundas. Šiuo aspektu atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi teisminės praktikos pavyzdžiais, priimtais jau po konsulo sprendimo priėmimo, todėl, pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas reinterpretavo savo ankstesnę jurisprudenciją, nors neturėtų būti vadovaujamasi išaiškinimais, priimtais po konsulinio pareigūno sprendimo priėmimo.
16.2. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovo sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų atsakovas savo papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė pagrindinius norminius aktus, reglamentuojančius vizų išdavimą, bei atkreipė dėmesį, kad Vizų kodekso 32 straipsnyje nustatyta, jog apie sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama užpildžius VI priede nustatytą standartinę formą tos valstybės narės kuri priėmė galutinį sprendimą dėl prašymo, kalba ir kita oficialiąja ES institucijų kalba. Vertinant sprendimą atsisakyti išduoti vizą kaip individualųjį administracinį aktą, svarbu tai, kad vadovaujantis Aprašo 87 punktu, sprendimas dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą yra priimamas užpildant Aprašo 10 priedą. Užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą dalyje „Pildo vizų tarnyba“ vizų tarnybos valstybės tarnautojas pažymi, kad priimtas sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nurodo Įstatymo 19 straipsnio punktą, kuriuo vadovaujantis atsisakoma išduoti vizą, savo pareigas, vardą, pavardę ir datą bei pasirašo. Taigi, nacionalinis reglamentavimas įtvirtina analogišką sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą formą, kaip yra nustatyta Vizų kodekse Šengeno vizų neišdavimo atveju. Šiuo aspektu atsakovas pastebėjo, kad jei sprendimams atsisakyti išduoti nacionalinę vizą būtų nustatyta kitokia vizos prašiusio asmens informavimo apie priimtą neigiamą sprendimą tvarka, nei nustatyta Vizų kodekso 32 straipsnyje, būtų sudarytos palankios sąlygos vadinamajai prekybai vizomis (angl. visa shopping), kai prašymas išduoti vizą pateikiamas vizų tarnyboms ne tos valstybės, kuri yra pagrindinis užsieniečio kelionės tikslas, arba ne tam tikslui, o toje valstybėje arba tai vizų rūšiai, kur (kurią) gauti lengviau. Nelegalios migracijos srityje veikiančių tarpininkų aktyvi veikla, atsakovo teigimu, pasižymi inter alia neretu kreipimusi į vizų tarnybas, reikalaujant smulkiai nurodyti, dėl kokių priežasčių buvo atsisakyta išduoti vizą, kad tokia informacija būtų galima pasinaudoti rengiant tokių nelegalia veikla užsiimančių tarpininkų kitų klientų duomenų paketus. Atkreiptas dėmesys, kad dėl galimybės naudotis informacija apie atsisakymo išduoti vizas priežastis tokiems tikslams, informacinė sistema blokuoja prieigą išorės paslaugų teikėjo darbuotojams, taip pat yra ribojamos prieigos prie tam tikrų informacinės sistemos modulių teisės pagal sutartis dirbantiems vizų tarnybų darbuotojams.
16.3. Atsakovas taip pat nurodė, kad kviečiantysis subjektas – mokymo įstaiga, yra suinteresuotas naudos gavėjas, nes su vizomis atvykstantys užsieniečiai už studijas Lietuvos aukštosioms mokykloms moka studijų mokestį. Lietuvos aukštosios mokyklos netaiko bendrosios egzaminų sistemos, nereikalauja pateikti tarptautinių užsienio kalbos mokėjimo sertifikatų, be to, Studijų kokybės vertinimo centras suteikė teisę universitetams patiems įvertinti studentų diplomų atitiktį, taigi, tiesioginis naudos gavėjas pats įvertina pateiktų diplomų atitiktį, ima mokestį už studijas ir tarpininkauja dėl vizos išdavimo. Aukštosios mokyklos, atsakovo teigimu, netikrina nei prašymus dėl studijų atsiuntusio asmens tapatybės, nei jo žinių, nei pateiktų diplomų tikrumo.
16.4. Pareiškėjas buvo nurodęs pagrindinį buvimo Lietuvoje tikslą – studijas Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje (TTVAM) ir pateikęs šios aukštosios mokyklos išduotą tarpininkavimo raštą. Atsakovo teigimu, 2021-08-01 – 2022-10-31 laikotarpiu TTVAM yra išdavusi 146 tarpininkavimo raštus, net 135 iš kurių – būtent (duomenys neskelbtini) piliečiams. Atsakovas palygino šios aukštosios mokyklos, Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto panašiu laikotarpiu išduotų tarpininkavimo raštų kiekį ir jais kviestų užsieniečių pilietybes bei darė išvadą, kad TTVAM išskirtinai kviečia studijuoti vienos, aktyvia nelegalios migracijos rizika pasižyminčios, valstybės piliečius, o tai kelia abejonių dėl šios aukštosios mokyklos taikomų studentų atrankos kriterijų. Taigi, šioje byloje ginčijamą sprendimą priėmęs konsulas įvertino aplinkybę, kad TTVAM yra nepatikimas kvietėjas. Taip pat nurodytos aplinkybės, atsakovo vertinimu, leidžia įtarti veikiantį nelegalios migracijos tarpininkų tinklą (dokumentai parengti pagal vieną šabloną, kviečiamieji asmenys prastai moka anglų kalbą, išsako vienodą Lietuvos pasirinkimo studijoms motyvaciją, jų rėmėjai gyvena kitose Europos Sąjungos valstybėse). TTVAM kaip kvietėjo nepatikimumą, atsakovo manymu, patvirtina ir aplinkybė, kad po 2021 m. gruodžio mėnesio vykusio TTVAM išorinio veiklos vertinimo gavus neigiamas ekspertų komisijos išvadas, šios aukštosios mokyklos savininko sprendimu nuspręsta nebevykdyti priėmimo į TTVAM studijų programas, nors iki 2024 m. liepos 1 d. ši institucija dar tęs veiklą kaip aukštoji mokykla ir baigs įgyvendinti studijas esamiems studentams. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių nuostatomis, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita).
16.5. Apibendrindamas, atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju konsulinis pareigūnas įvertino visas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą, ir priėmė pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka Apraše nustatytus tokio sprendimo formos ir turinio reikalavimus (parengtas pagal Aprašo 10 priede pateiktą standartinę formą), jame nurodyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai, sprendimo apskundimo tvarka.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos struktūrinio padalinio Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijos Karalystei, Kuveito Valstybei ir Bahreino Karalystei 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (jos struktūrinį padalinį Ambasadą) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą pagrįstumo.
4. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė inter alia į tai, jog vizą išduodantis subjektas ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, visapusiškai įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktą informaciją, taigi Ambasada priimdama ginčijamą Sprendimą vadovavosi nustatytų aplinkybių visuma. Anot teismo, pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą, kėlė pagrįstų abejonių, todėl Ambasada, tinkamai įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės. Konstatuota, kad Ambasados manymas, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, taip pat yra pagrįstas.
5. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tik susipažinus su atsakovo pateiktu atsiliepimu į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjui tapo žinomos konkrečios priežastys ir aplinkybės, kodėl Ambasada atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjui kreipiantis į pirmosios instancijos teismą su skundu, jis iš Ambasados buvo gavęs tik standartinės formos sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą be jokių konkrečių motyvų bei argumentų. Taigi, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl papildomų rašytinių paaiškinimų bei įrodymų prijungimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau gavęs pirmosios instancijos teismo priimtą skundžiamą sprendimą, nustatė, jog nagrinėdamas bylą teismas visiškai nevertino pareiškėjo minėto prašymo (sprendime net nenurodyta, jog pareiškėjas tokį prašymą byloje iš viso būtų pateikęs). Kitaip tariant, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą atmesti pareiškėjo skundą iš esmės grindė tik atsakovo atsiliepime į skundą pateiktais argumentais ir motyvais, nors pareiškėjas prašyme buvo pateikęs išsamius rašytinius paaiškinimus ir juos patvirtinančius rašytinius įrodymus, kuriais buvo atsikertama į visus atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus ir motyvus. Taigi, atidžiai nepatikrinęs pareiškėjo pateiktų dokumentų turinio, teismas, pareiškėjo vertinimu, padarė šiurkščius ABTĮ normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą pažeidimus, dėl kurių buvo neatskleista bylos esmė ir neteisingai išspręsta pati byla. Byloje liko neištirti ir neįvertinti esminę reikšmę turintys pareiškėjo paaiškinimai dėl ginčo esmės ir juos patvirtinantys rašytiniai įrodymai.
6. Atsakovas procesiniuose dokumentuose, be kita ko, teigia, kad jo Sprendimo forma ir turinys atitinka teisės aktuose išdėstytus reikalavimus. Taip pat atsakovas pabrėžia, kad pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo pagrindą ar dalyką per 14 kalendorinių dienų nuo atsakovo atsiliepimo gavimo dienos, taigi, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti papildomus paaiškinimus iki 2021 m. gruodžio 15 d., tačiau pateikė juos tik 2022 m. sausio 10 d., t. y. bylos nagrinėjimo teisme išvakarėse, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, neprašė praleistą terminą atnaujinti. Be to, pareiškėjo pateikti papildomi įrodymai nebuvo pateikti konsului su prašymu išduoti vizą. Atsakovas pažymėjo dokumentų, pateiktinų kartu su prašymu išduoti vizą, taip pat atsisakymo išduoti vizą pagrindų aspektais aktualų teisinį reguliavimą, sprendimų neišduoti vizų srityje egzistuojančią LVAT jurisprudenciją. Ginčijamo Sprendimo atitikties VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatoms aspektu atsakovas pažymi, kad nacionalinis reglamentavimas įtvirtina analogišką sprendimo dėl atisakymo išduoti nacionalinę vizą formą, kaip yra nustatyta Vizų kodekse Šengeno vizų neišdavimo atveju. Šiuo aspektu pažymėta palankių sąlygų vadinamajai prekybai vizomis (angl. visa shopping) grėsmė, jei būtų nustatyta kitokia vizos prašiusio asmens informavimo apie priimtą sprendimą tvarka
7. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 87 punkte (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) nustatyta:
„Nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (10 priedas). Užsieniečio prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytu gyvenamosios vietos adresu vizų tarnyba ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui registruotu paštu išsiunčia šio sprendimo kopiją, patvirtintą pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro nustatytus dokumentų rengimo reikalavimus, arba į užsieniečio prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytą elektroninį paštą išsiunčiama šio sprendimo skaitmeninė kopija, arba su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje ir jam įteikiama sprendimo kopija, patvirtinta pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro nustatytus dokumentų rengimo reikalavimus.
Užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą dalyje „Pildo vizų tarnyba“ vizų tarnybos valstybės tarnautojas pažymi, kad priimtas sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nurodo Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnio punktą, kuriuo vadovaujantis atsisakoma išduoti vizą, savo pareigas, vardą, pavardę, datą ir pasirašo.“
8. Aprašo 10 priede (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) nustatyta:
„Vizos išdavimo tvarkos aprašo
10 priedas
(Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba dėl nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo forma)
(Herbas)
____________________________________________________________
(vizų tarnybos pavadinimas)
SPRENDIMAS
DĖL ATSISAKYMO IŠDUOTI NACIONALINĘ VIZĄ ARBA NACIONALINĖS VIZOS PANAIKINIMO AR ATŠAUKIMO
_________________________________________________
(užsieniečio pilietybė (jei turi), vardas (-ai) ir pavardė)
_____________ Nr. ____________________
(data) (registracijos numeris)
_____________________
(sudarymo vieta)
(vizų tarnybos pavadinimas)
išnagrinėjo :
(užsieniečio pilietybė (jei turi), vardas (-ai), pavardė ir gimimo data)
? prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuris buvo pateiktas 20______ m. _____;
(mėnuo) (diena)
? dokumentus dėl nacionalinės vizos Nr. _______________________ panaikinimo;
? prašymą atšaukti nacionalinę vizą.
Nustatyta ši (šios) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje nurodyta (-os) aplinkybė (-ės):
? užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (19 str. 1 d. 1 p.);
? užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.);
? kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (19 str. 1 d. 3 p.);
? duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (19 str. 1 d. 4 p.);
? užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (19 str. 1 d. 5 p.);
? priimtas sprendimas užsienietį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės (19 str. 1 d. 6 p.);
? užsienietis veiksmu, žodžiu ar raštu pažemino vizas išduodančius pareigūnus, tarnautojus dėl jų veiklos arba Lietuvos Respublikos valstybę (19 str. 1 d. 7 p.);
? yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis yra padaręs nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus(19 str. 1 d. 8 p.);
? užsienietis neturi sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai būtina jį turėti kelionės metu (19 str. 1 d. 9 p.);
? yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 str. 1 d. 10 p.);
? užsienietis nepateikia leidimo dirbti, kai jį būtina turėti (19 str. 1 d. 11 p.);
? dėl užsieniečio į centrinę antrosios kartos Šengeno
(Šengeno valstybės narės pavadinimas)
informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (19 str. 1 d. 12 p.);
? užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (19 str. 1 d. 13 p.);
? užsienietis yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis (19 str. 1 d. 14 p.);
? nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką, per pastaruosius vienerius metus nesilaikė Įstatyme nustatytų įsipareigojimų, susijusių su užsieniečių atvykimu ir buvimu Lietuvos Respublikoje (19 str. 1 d. 15 p.);
? nustatyta, kad užsienietį kviečia (kvietė) fiktyvi įmonė (19 str. 1 d. 16 p.);
? užsienietis pateikė prašymą atšaukti jam išduotą nacionalinę vizą (19 str. 2 d.).
Vadovaudamasis (-asi) Įstatymo 19 straipsnio __ dalies __ punktu,
nusprendžiu:
? atsisakyti išduoti nacionalinę vizą;
? panaikinti nacionalinę vizą;
? atšaukti nacionalinę vizą.
________________________ _______________ ___________________________
(pareigų pavadinimas) (parašas) (vardas (-ai) ir pavardė)
A. V.
Pagal Įstatymo 137 straipsnio 1 dalį, šis sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vadovaujantis Įstatymo 138 straipsniu, skundas dėl šio sprendimo gali būti paduodamas per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Sprendimo kopija įteikta.
______________ _______________________ __________________________________
(data) (parašas) (užsieniečio vardas (-ai) ir pavardė)
______________“
9. Iš Aprašo 87 punkto ir jo 10 priedo nuostatų turinio matyti, kad pagal jas: 1) vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, priima administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą; 2) tokio sprendimo forma ir turinys įtvirtinti Aprašo 10 priede „sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba dėl nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo forma“, iš kurio turinio matyti, kad tokiais atvejais yra priimami standartizuoti sprendimai, kuriuose yra nurodoma: (i) šį administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, (ii) šio administracinio sprendimo data, (iii) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris, (iv) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; (v) administracinio sprendimo teisinis pagrindas, (vi) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; (vii) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
10. Lietuvoje administracinių sprendimų priėmimas ir tokių sprendimų turiniui keliami reikalavimai reglamentuoti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 lapkričio 1 d.). Šio straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtinta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta „5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; <...>“.
11. Konstatuotina, kad pagal Aprašo 87 punkte ir jo 10 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus).
12. Primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ 10 str. (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 d. 5–6 p. nuostatas) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
13. Išplėstinė teisėjų kolegija nekvestionuoja Aprašu nustatyto reguliavimo, pagal kurį vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti standartizuotos formos administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą. Tačiau, atsižvelgiant į prieš tai nurodytą aiškiai išplėtotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl individualiems administraciniams aktams VAĮ nustatytų reikalavimų, išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar Aprašo 87 punkte ir (arba) 10 priede patvirtintoje Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba dėl nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo formoje neturėtų būti sudaryta galimybė pažymėti pastabas, t. y. išdėstyti tokio administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus).
14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija mano esant tikslinga inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Aprašo 87 punktas ir 10 priedas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus) neprieštarauja VAĮ 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
15. Be to, išplėstinei teisėjų kolegijai nurodytas reglamentavimas abejonių kelia asmens teisės į teismą veiksmingo užtikrinimo kontekste. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.
16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus, 2016 m. birželio 28 d. sprendimą); teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus, 2016 m. birželio 28 d. sprendimą). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus, 2013 m. liepos 3 d., 2016 m. birželio 28 d. sprendimus). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. kovo 28 d., nutarimai, 2013 m. liepos 3 d., 2016 m. birželio 28 d. sprendimus).
17. Nagrinėjamai bylai reikšmingų Aprašo 87 punkto ir jo 10 priedo nuostatų atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija, pasisakydama dėl motyvavimo, kuris turi būti pateiktas kartu su galutiniu sprendimu atsisakyti išduoti vizą, remiantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, apimties, priminė, kad pagal ES pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Pasak Teisingumo Teismo, dėl pastarajame straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo įgaliojimų reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, tam, kad jis galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad šis atliktų visišką atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę. Pažymėta ir tai, kad valstybėms narėms vykdant pareigą užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą reikalaujama, kad šio sprendimo teisminė kontrolė nebūtų apribota formaliu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nagrinėjimu. Taigi ši kontrolė turi apimti ir minėto sprendimo teisėtumą, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, kuriomis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija jį pagrindė (2020 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo R.N.N.S. ir K.A. prieš Minister van Buitenlandse Zaken, sujungtose bylose C-225/19 ir C-226/19, EU:C:2020:951, 34, 42-43, 48 p.).
18. Pagal administracinių teismų praktiką administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021).
19. Atsižvelgiant į tai, išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Aprašo 87 punktas ir 10 priedas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
20. Taip pat išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Aprašo 87 punktas ir 10 priedas, kurie paminėta apimtimi galbūt prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir VAĮ 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams, neprieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame kontekste primintina, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymu, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).
21. ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą. ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo.
22. Kadangi išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia inicijuoti šio norminio teisės akto tyrimą nurodyta apimtimi ir sustabdyti nagrinėjamą bylą iki tol, kol bus priimtas sprendimas byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 101 straipsnio 3 punktu ir 137 straipsniu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
Administracinę bylą sustabdyti iki tol, kol bus priimtas sprendimas byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Veslava Ruskan
Milda Vainienė
Skirgailė Žalimienė