Administracinė byla Nr. A-3061-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01903-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas H. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-8), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-352 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2014 m. spalio 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šį prašymą H. E. motyvavo tuo, kad yra Lietuvoje įregistruotos UAB „Burgundita“, kurios įstatinis kapitalas (duomenys neskelbtini) Lt, vienintelis akcininkas ir vadovas. Atsakovas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1568(00234) atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2014 m. gruodžio 23 d. remdamasis šiuo sprendimu priėmė skundžiamą sprendimą uždrausti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką. Šį sprendimą pareiškėjas gavo tik 2015 m. kovo 16 d. H. E. su sprendimu nesutinka, mano, kad draudimas atvykti nepagrįstai suvaržo teises ir yra neproporcingas.
Nurodė, jog pareiškėjas nusprendė plėtoti savo verslą Lietuvoje. Kadangi verslo steigimo klausimai reikalauja specialių žinių, H. E. dėl įmonės įsteigimo ir susijusių dokumentų sutvarkymo bei dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje parengimo kreipėsi į UAB „Tobulas sprendimas“, užsiimančią įmonių steigimu. Migracijos departamentui teiktus dokumentus UAB „Tobulas sprendimas“ parengė netinkamai. Sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvą buvo įvestas į antros kartos Šengeno informacinę sistemą, o tai reiškia, kad H. E. draudžiama atvykti į Šengeno valstybes. Pareiškėjas daugelį metų laisvai važinėjo po įvairias pasaulio ir Europos Sąjungos valstybes, gaudavo Šengeno vizas ir nėra pažeidęs migracijos taisyklių.
Nurodė, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Sąrašo sudarymo taisyklės), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Vertinimo tvarka), bei atsižvelgiant į tai, kad H. E., vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi.
Nurodė, jog Sąrašo sudarymo taisyklių 101 punktas nustato 5 darbo dienų terminą, per kurį Migracijos departamentas turi teisę priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvą, šio termino pratęsimas ar atnaujinimas nenustatytas. Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo neišdavimo buvo priimtas 2014 m. lapkričio 27 d., o sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką buvo priimtas 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. praleidus 5 darbo dienų terminą, todėl ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas.
Pareiškėjas pažymėjo, jog Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis neįtvirtina besąlyginio įpareigojimo uždrausti atvykti į Lietuvą. Kriterijų sąrašą ir jų vertinimo tvarką priimant sprendimą uždrausti atvykti, kai asmeniui atsisakyta išduoti leidimą gyventi, nustato Vertinimo tvarkos II skyriaus antrasis skirsnis. Vertinimo tvarkos 5 punktas nurodo, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie draudimo atvykti laikotarpiai, todėl sprendimas turi būti individualizuotas. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo principais, tarp jų proporcingumo bei objektyvumo, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Asmens teisių apribojimai turi būti proporcingi ir adekvatūs pažeidimui, turi atitikti siekiamus tikslus ir neturi varžyti asmens labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Pažymėjo, jog tai, kad įmonės adresas sutampa su kitų juridinių asmenų buveinės adresais, nepatvirtina, kad neketinama užsiimti komercine ūkine veikla. Užsienio piliečiai samdo Lietuvoje veikiantį asmenį, kad šis parengtų įmonei steigti ir leidimui laikinai gyventi išduoti būtinus dokumentus, atitinkamai suteikdamas adresus. Gavus leidimą surandama veiklos vykdymo ir gyvenamoji vieta. Pirminiai adresai yra laikini. Pareiškėjas nesiekė nurodyti klaidingų duomenų, o situacija dėl adresų nulemta yra UAB „Tobulas sprendimas“ netinkamai suteiktų paslaugų. Pareiškėjas jau ir taip patyrė neigiamų pasekmių, priėmus jo atžvilgiu sprendimą neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje, todėl sankcijos, apribojančios jo galimybes keliauti, turi neigiamas pasekmes ir yra neproporcingai suvaržančios H. E. teises labiau nei būtina.
Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje pareiškėjo H. E. atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas yra sėkmingas (duomenys neskelbtini) verslininkas, kuriam priklauso 50 proc. 2005 m. gegužės 30 d. įsteigtos įmonės M/S SAFA Enterprises, kurios įstatinis kapitalas yra apie (duomenys neskelbtini) Eur. Pareiškėjas valdo turto už (duomenys neskelbtini) Eur. Pažymėjo, kad 5 darbo dienų termino draudimo atvykti nustatymui pažeidimas gali sąlygoti nuostolių atsiradimą, jei asmuo praėjus šiam terminui nusipirktų kelionę į Šengeno erdvę. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas kitų asmenų atžvilgiu priima palankesnius sprendimus, t. y. pagal tokius pačius dokumentus išduoda leidimą gyventi, netaiko draudimo atvykti. Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (15/4-1)I3-1568(00243) pareiškėjas neskundė, nes nusivylė Lietuvos institucijomis ir atsisakė planų įkurti verslą Lietuvoje.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 70-74) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1568(00243) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E.“. Sąrašo sudarymo taisyklės nenustato pareigos Migracijos departamentui kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus, aiškintis, ar užsienietis gali keliauti po Šengeno valstybes darbo reikalais. Užsienietis turi teisę pateikti rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir nurodyti visas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas negavo pareiškėjo rašytinio prašymo išbraukti jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.
Pažymėjo, jog Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-1568(00243) buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, konstatavus, jog pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas ne realiai vykdyti teisėtą veiklą ir faktiškai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą, gaunant tam reikalingą asmens dokumentą. Šio sprendimo H. E. teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus – H. E. šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta.
Atsakovas pažymėjo, jog jis perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS) įvedė vadovaudamasis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas) 24 straipsniu. Pagal Sąrašo sudarymo taisyklių 111 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Reglamento 24 ir 25 straipsnių pagrindus.
Atsakovo nuomone, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas turėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, domėtis tiek įmonės veiklos vykdymo vieta, tiek kitais klausimais, ir užtikrinti, kad Migracijos departamentui teikiami duomenys atitiktų tikrovę. Leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – reali, teisėta veikla. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Šiuos migracijos politikos tikslus įtvirtina Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – ir Gairės). Įvertinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tikslą, duomenis apie pareiškėjo patikimumą, atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindą, sprendimas yra proporcingas siekiamiems tikslams, o pareiškėjo ketinimai keliauti po Šengeno erdvę, vykti į verslo susitikimus su (duomenys neskelbtini) įregistruotos įmonės verslo partneriais Europoje yra abstraktūs, jis nepateikė dokumentų, pagrindžiančių šias aplinkybes. Nuo 2009 m. H. E. buvo išduotos tik kelios Šengeno vizos, paskutinė 2014 m. išduota turizmo tikslais.
Nurodė, jog, jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi arba jeigu šis jau turi vienos iš susitariančiųjų šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje atšaukiamas. Jeigu Šengeno valstybės kompetentingos institucijos spręstų klausimą dėl leidimo gyventi ar ilgalaikės vizos pareiškėjui išdavimo ir pradėtų konsultacijas su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, Migracijos departamentas svarstytų galimybę išbraukti H. E. duomenis iš C. SIS. Šiuo atveju H. E. nepateikė duomenų, kad jis kreipėsi dėl leidimo gyventi ar vizos konkrečioje valstybėje išdavimo.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad sprendimas praleidus 5 darbo dienų terminą negalėjo būti priimtas. Net ir pripažinus, kad šie veiksmai sudaro procedūrinį pažeidimą, jis nėra esminis ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu. Sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, ją galima vykdyti pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (t. II, b. l. 42-49) pareiškėjo H. E. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis H. E. 2014 m. spalio 10 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad yra įregistravęs UAB „Burgundita“ ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės tikslų bei vykdant veiklą. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė paso kopiją, UAB „Burgundita“ steigimo aktą ir įstatus, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 14-09/09-3, akcininkų sąrašą, vienintelio akcininko sprendimą dėl vadovo skyrimo, 2014 m. rugsėjo 9 d. darbo sutartį Nr. 1, 2014 m. rugsėjo 9 d. įsipareigojimą savo laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu laiku mokėti nustatyto dydžio UAB „Burgundita“ socialinio draudimo įmokas ir gyvenamąją vietą patvirtinantį dokumentą. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1568(00243) atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Buvo padaryta išvada, kad pagrindinis užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, o tik legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Tai leidžia manyti, kad pareiškėjas neketina vykdyti realios teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje, o jo vienintelis tikslas yra patekti į Šengeno erdvę, todėl galima konstatuoti, kad H. E., siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. (15/4-16)10K-57894 informavo Migracijos departamento Užsienio reikalų skyrių apie 2014 m. lapkričio 27 d. priimtą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir prašė svarstyti klausimą dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Migracijos departamento Užsienio reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Sąrašo sudarymo taisyklių 4, 5, 6 111, 113 ir 12 punktais, Reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3K-6 (toliau – ir Nuostatai), 7.14, 7.15, 7.16 ir 11.5 punktais, Vertinimo tvarka bei atsižvelgęs į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1568(00243), 2014 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-352, kuriame nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 23 d. Šiame sprendime taip pat nuspręsta į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo H. E. iki 2017 m. gruodžio 23 d. atvykti bei apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį. Sprendimo kopija, pareiškėjo atstovui advokatui L. B. prašant, jam buvo išsiųsta su atsakovo 2015 m. kovo 12 d. raštu Nr. (15/4-16)10K-12059. Nurodė, jog pareiškėjas su sprendimu nesutinka ir mano, kad jam pritaikytas draudimas nepagrįstai suvaržo jo teises ir yra neproporcingas. Be to, sprendimas buvo priimtas pasibaigus nustatytam 5 darbo dienų terminui.
Teismas, spręsdamas nurodytą ginčą, pažymėjo, jog Įstatymo 133 straipsnio, reglamentuojančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, aktualios redakcijos 1 dalies 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šis reglamentavimas reiškia, kad sprendimui dėl uždraudimo atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų. Pagal to paties straipsnio 4 dalį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (Įstatymo 133 str. 5 d.).
Kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustato Vertinimo tvarkos antrasis skirsnis. Pagal Vertinimo tvarkos 12 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Sąrašo sudarymo taisyklių 4 punkte įtvirtinta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C. SIS teikia Migracijos departamentas. Į šį sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu (5 p.). Duomenys, kurie įrašomi į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, nurodyti Sąrašo sudarymo taisyklių 6 punkte. Pagal šių taisyklių 111 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Šengeno konvencija) 96 straipsnyje nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį. Pagal šio straipsnio 1 dalį duomenys apie užsieniečius, kurie pagal duotą perspėjimą yra neįsileistini, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas.
Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad prašomas panaikinti Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (15/4-1)I3-1568(00243). Iš šio sprendimo buvo matyti, kad juo, padarius išvadą, jog pagrindinis užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, o tik legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, buvo atsisakyta išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstatuota, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Sprendimas apskųstas nebuvo. Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. (15/4-1)I3-1568(00243) yra galiojantis. Teismas pažymėjo, jog, remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sudaro pagrindą uždrausti atvykti į šią valstybę. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. (15/4-1)I3-1568(00243) buvo konstatuota, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, atsižvelgdamas į Vertinimo tvarkos 12 punkte įtvirtintus kriterijus bei įvertinęs tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, sprendė, kad atsakovas pagrįstai uždraudė H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką.
Teismas rėmėsi Reglamento 24 straipsniu ir nurodė, jog Europos Sąjungos teisė leidžia priimti administracinį sprendimą, kurio pagrindu įvedamas perspėjimas dėl draudimo atvykti, kai asmeniui atsisakoma išduoti leidimą gyventi. Reglamento 21 straipsnis numato, kad prieš pateikdama perspėjimą valstybė narė įvertina jo proporcingumą, t. y. nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Pareiškėjas pateikė duomenis, kad (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcijos duomenimis yra pusę įmonės M/S Safa enterprises turintis savininkas. 2015 m. sausio 20 d. pateiktos ataskaitos duomenimis įmonė turi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikė savo banko sąskaitos išrašą bei įmonės banko sąskaitų išrašus. Pareiškėjas pateikė paso išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas 2004 m. turi (duomenys neskelbtini) Šengeno vizas. Šiais duomenimis pareiškėjas įrodinėjo priimto perspėjimo neproporcingumą bei kaltę už netinkamai leidimo laikinai gyventi gavimui parengtus dokumentus perkėlė tarpininkams, kurie šiuos dokumentus rengė.
Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl atsakomybės perkėlimo tarpininkams, pažymėdamas, kad pareiškėjas turi galimybę kontroliuoti darbų atlikimą, priimti sprendimus dėl įmonės veiklos ar savo gyvenamosios vietos. Perkėlus atsakomybę dokumentus rengusiam asmeniui bet kokio administracinio sprendimo priėmimas būtų labai apsunkintas, nes administravimo subjektas negalėtų spręsti dėl realios dėl administracinio sprendimo ar paslaugos gavimo besikreipiančio asmens valios. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui neišduotas nustačius jo ketinimų verstis teisėta veikla Lietuvos Respublikoje nerealumą. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti informaciją apie būsimą verslą, tačiau nepateikė. Iki šiol taip pat ir šiame procese pareiškėjo ketinimų realumą rodantys dokumentai nėra pateikti. Todėl jo kreipimasis dėl leidimo laikinai gyventi pareigūnams sukėlė pagrįstas abejones dėl neteisėtos migracijos. Tokios galimybės užkardymui draudimas atvykti yra pakankamai proporcinga priemonė.
Teismas, remdamasis Šengeno konvencijos 25 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, Įstatymo 26 straipsnio 7 dalimi, nurodė, jog šis teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad, jeigu Šengeno kompetentingos institucijos spręstų klausimą dėl leidimo gyventi ar ilgalaikė vizos pareiškėjui išdavimo ir pradėtų konsultuotis su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, Migracijos departamentas svarstytų galimybę išbraukti pareiškėjo duomenis iš C. SIS. Be to, jeigu kita Šengeno valstybė išduotų H. E. leidimą gyventi arba vizą, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje būtų atšaukiamas. Taigi pareiškėjo teisė keliauti į Europos Sąjungą, nors šiuo metu ir apsunkinta, tačiau nėra negalima. Nors H. E. tvirtina, kad į C. SIS įvestas perspėjimas dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi iki 2017 m. gruodžio 23 d. užkirto kelią pareiškėjui keliauti po Šengeno erdvę, tačiau nepateikė dokumentų, pagrindžiančių vykimo į Šengeno valstybes būtinumą. Pareiškėjo nurodyta galimai ateityje kilsianti būtinybė vykti į kurią nors Europos Sąjungos valstybę yra hipotetinė. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, tai asmuo gali daryti pasitelkdamas atstovus ar nuotoliniu būdu.
Teismas taip pat rėmėsi Sąrašo sudarymo taisyklių 16, 17 punktais ir nurodė, jog H. E. turi teisė pateikti atsakovui motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis už užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo prašyme nurodyti visas reikšmingas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pastebėjo, jog Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-352 pagal pobūdį yra individualus administracinis aktas, kadangi tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Taigi jis turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Iš sprendimo turinio buvo matyti, kad atsakovas aiškiai nurodė priežastį, lėmusią jo priėmimą – sprendimo dėl atsisakymo išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimą. Sprendime taip pat nurodytas teisinis jo priėmimo pagrindas, todėl H. E. esmės galėjo ir turėjo suvokti minėto Migracijos departamento sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus ir priėmimo motyvus. Atitinkamai, teismas sprendė, kad išvada dėl sprendimo prieštaravimo VAĮ 8 straipsnio 1 daliai yra nepagrįsta.
Teismas nurodė, jog Sąrašo sudarymo taisyklių 101 punkte nustatyta, kad, jeigu Migracijos departamentas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima atsižvelgdamas į savo priimtą sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba grąžinti į kilmės ar užsienio valstybę, toks sprendimas priimamas per 5 darbo dienas nuo vieno iš minėtų sprendimų priėmimo. Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgiant į tai, kad sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas 2014 m. lapkričio 27 d., sprendimas dėl draudimo H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką turėjo būti priimtas iki 2014 m. gruodžio 4 d. įskaitytinai, tačiau buvo priimtas tik 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. praleidus nustatytą terminą. Teismo vertinimu, 5 darbo dienų terminas yra procedūrinis administracinių institucijų veiksmų atlikimo terminas. Terminas nustatytas ne pareiškėjui, bet administravimo subjektui sprendimui priimti. Nustačius taisyklę, jog tam tikras sprendimas gali būti priimtas per tam tikrą laiką, nėra sprendžiama, kad šiam laikui pasibaigus sprendimas negali būti priimamas. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, jog negalima daryti išvados, kad sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką termino pažeidimas galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą bei kad nesilaikant nustatyto termino buvo pabloginta pareiškėjo teisinė padėtis ar suvaržytos jam garantuojamos teisės. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo šį atsakovo padarytą procedūrinį pažeidimą vertinti kaip esminį ir darė išvadą, kad jis yra formalus ir negali lemti ginčijamo sprendimo neteisėtumo.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai H. E. uždraudė iki 2017 m. gruodžio 23 d. atvykti į Lietuvos Respubliką ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo jam iki šio termino atvykti bei apsigyventi. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad jis buvo diskriminuojamas, jo atžvilgiu priimant blogesnius sprendimus nei kitų asmenų atžvilgiu, tačiau konkrečių pavyzdžių nenurodė. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas taip pat nepriteisė jam ir bylinėjimosi išlaidų.
III.
Pareiškėjas H. E. apeliaciniu skundu (b. l. 52-62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą – panaikinti Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką“ Nr. (15/5-9)4U-352. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Remiasi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad ši įstatymo nuostata neįtvirtina besąlyginio įpareigojimo taikyti draudimą atvykti į Lietuvą užsieniečiams, kuriems buvo priimtas vienas iš minėtoje dalyje nurodytų sprendimų. Nėra pakankama vien nustatyti aplinkybę, jog užsieniečio atžvilgiu yra priimtas vienas iš Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų, bet taip pat taikomas draudimas, kadangi jis yra susijęs su asmens teisių ribojimu, turi būti būtinas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Taigi, tuo atveju, kai egzistuoja Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, sprendžiant dėl draudimo atvykti į valstybę taikymo turi būti atsižvelgiama į konkretaus atvejo individualias aplinkybes, vadovaujamasi būtinumo ir proporcingumo principu.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo individualias aplinkybes. Teismas taikė tik Vertinimo tvarkos 12 punktą ir neatsižvelgė į kituose punktuose, tarp jų 5 ir 11 punktus, bei Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.
Pažymi, jog įmonių adresų sutapimas nei praktikoje užkerta kelią užsiimti komercine ūkine veikla, nei yra formaliai draudžiamas įmonių steigimą ir veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas remiantis vien galimomis prielaidomis ir spėlionėmis, jog pareiškėjas neketina vykdyti verslo veiklos, kas yra paneigta pareiškėjo pateiktais įrodymais.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad taikomas draudimas yra proporcinga priemonė. Trejų metų draudimas, užkertantis kelią vykti ir į kitas Šengeno valstybes, yra neproporcingas pareiškėjo teisių ribojimas, atsižvelgiant į tai, kad pateikdamas dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jis nesiekė nurodyti klaidingų duomenų ar pateikti tikrovės neatitinkančios informacijos, o situacija susidariusi dėl adresų, kuriais registruota daugiau juridinių asmenų ir daugiau gyventojų (kas daugelį metų iki šiol net nebuvo laikoma pažeidimu ir asmenims būdavo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje), buvo sąlygota UAB „Tobulas sprendimas“ netinkamų paslaugų suteikimo. Tokio draudimo neproporcingumą patvirtina ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra sėkmingai veikiantis verslininkas, kuriam ribojimas keliauti sudaro kliūtis vystyti savo verslą ir turi neigiamas pasekmes. Iki šiol pareiškėjas daugelį metų keliavo po įvairias pasaulio valstybes ir nebuvo padaręs migracinių pažeidimų, dėl kurių jam ši teisė būtų apribota. Be to, tai, kad duomenų įvedimas į C. SIS turi atitikti proporcingumo reikalavimus, patvirtina ir Reglamento 21 straipsnis.
Pareiškėjas nurodo, jog sprendimų priėmimo termino nesilaikymas nėra vien tik formalus pažeidimas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-63-1745/2010 ir pažymi, kad teisės aktai nustato 5 darbo dienų terminą, per kurį asmens teisės gali būti apribotos, o jei toks sprendimas nepriimamas laikytina, kad administravimo subjektas nusprendė ribojimo netaikyti. Taigi valstybės institucijos negali aiškinti teisės aktų nuostatų taip, kad ir praleidus įstatymų nustatytą terminą, jos gali bet kada priimti sprendimą, kuris yra susijęs su asmens teisių ribojimu.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 68-72) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad Migracijos departamento sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas ne tik į pateiktus įmonės steigimo dokumentus, bet į visus susijusius duomenis. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti informaciją apie būsimą verslą, tačiau nepateikė. Šios aplinkybės (t. y. aplinkybės, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis) yra konstatuotos galiojančiame Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. (15/4-1)31-1568(00243) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E.”, kurio teisėtumas ir pagrįstumas nėra ginčijamas ar nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjo pateiktuose dokumentuose įmonės tikslai, veiklos pobūdis apibūdinti formaliai, abstrakčiai, nekonkrečiai. Leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, kad pareiškėjas ketina užsiimti realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir šis ketinimas yra pagrindinis pareiškėjo tikslas.
Migracijos departamento vertinimu, tai, kad pareiškėjas yra sėkmingai veikiantis (duomenys neskelbtini) verslininkas, savaime nepatvirtina pareiškėjo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje realumo. Šias aplinkybes galėtų patvirtinti pareiškėjo su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi teikti dokumentai (pvz., verslo planas, užpildytas apklausos lapas). Pareiškėjo atstovas advokatas L. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat informavo, kad pareiškėjas vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje neketina.
Atsakovas nurodo, jog iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jis aiškiai nurodė priežastį, lėmusią jo priėmimą, šiame sprendime taip pat nurodyti teisiniai jo priėmimo pagrindai, todėl pareiškėjas iš esmės galėjo ir turėjo suvokti minėto Migracijos departamento sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus ir priėmimo motyvus.
Pastebi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes nėra prigimtinė užsieniečių teisė. Teisė atvykti į Šengeno erdvės valstybių teritoriją suteikiama tik teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir sąlygas atitinkantiems užsieniečiams, o esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti tiek į Lietuvos Respublikos, tiek į visos Šengeno erdvės valstybių teritoriją.
Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad trejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę yra neproporcingas pareiškėjo teisių ribojimas. Remiasi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog, įvertinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tikslą, duomenis apie pareiškėjo patikimumą, atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi pagrindą ir aplinkybes, pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, ginčijamas sprendimas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Pareiškėjo nurodyta galimai ateityje kilsianti būtinybė vykti į kurią nors Europos Sąjungos valstybę yra hipotetinė. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, tai asmuo gali daryti pasitelkdamas atstovus ar nuotoliniu būdu.
Pažymi, jog Sąrašo sudarymo taisyklių 101 punkte nurodytas terminas skirtas Migracijos departamento tarnautojams vidinėms procedūroms dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimui priimti. Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad praleidus Sąrašo sudarymo taisyklių 101 punkte nustatytą 5 darbo dienų terminą, sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką apskritai negalėjo būti priimtas. Tokiu atveju poįstatyminio teisės akto taikymas susiaurintų Įstatymo taikymą ir dėl formalių priežasčių užkirstų kelią, esant Įstatyme įtvirtintam pagrindui, priimti sprendimą dėl draudimo asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-352 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką, jo duomenys įrašyti į Užsieniečių registrą, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka.
Visų pirma pažymėtina, kad byloje ginčijamas tik Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-352 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumas ir pagrįstumas, pareiškėjas šioje byloje neginčija Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1568(00234). Pastaruoju sprendimu (t. I, b.l. 9-11) atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui H. E. leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas tokį sprendimą priėmė padaręs išvadą, jog iš pareiškėjo pateiktų leidimui gyventi Lietuvoje gauti dokumentų matyti, jog jis neketina užsiimti teisėta (komercine) veikla, o tik siekia įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, taigi, pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus. Kaip matyti iš byloje ginčijamo Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-352 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką“ turinio, jis buvo priimtas atsižvelgiant į Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1568(00234) priėmimą. Atitinkamai, šio sprendimo priėmimo motyvai iš esmės sutampa su byloje ginčijamo sprendimo priėmimo motyvais, kadangi ginčijamame sprendime papildomų motyvų nėra pateikta.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo (2014 m. spalio 18 d. redakcija) 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Vertinimo tvarkos 11 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika.
11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Vertinimo tvarkos 12 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Tuo tarpu Vertinimo tvarkos 5 punkte nurodyta, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai.
Sąrašo sudarymo taisyklių 4 punkte nurodyta, kad sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C.SIS teikia Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, o 5 punkte nurodyta, kad į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu.
Kiek tai susiję su asmens duomenų įrašymu į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, bylai reikšmingos 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento Nr. 1987/2006/EB Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas), nuostatos.
Šio reglamento 24 straipsnyje nurodyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka (1 dalis); perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Minėto reglamento 21 straipsnyje numatyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II.
Vertindama byloje ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.
Kaip matyti iš Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1568(00234) turinio (t. I, b.l. 9-11), atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (t. y. informaciją apie tai, kur registruota UAB „Burgundita“, taip pat informaciją apie turimą gyvenamąją patalpą ir jo būsimos veiklos aprašymą) ir taip siekė legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, nes vienintelis pareiškėjo tikslas yra patekti į Šengeno erdvę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, ginčijamame Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. (15/5-9)4U-352 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (t. I, b.l. 12-13) nėra pateikti jo priėmimą pagrindžiantys motyvai, tokiu sprendimu siekiami tikslai. Šiuo požiūriu minėtas teisės aktas ydingas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., 2009 m. spalio 22 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).
Kaip minėta, Migracijos departamentas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1568(00234) pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, taigi siekė įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje. Iš šio sprendimo matyti, kad atsakovui abejonių sukėlė pareiškėjo nurodyti adresai, taip pat neišsami informacija apie būsimus pareiškėjo verslo planus. Taigi atsakovas sprendimą priėmė siekdamas užkirsti kelią nelegaliai migracijai. Kadangi kitų, atskirų ginčijamo Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-352 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką“ priėmimo pagrindų nėra nurodyta, manytina, kad tokio paties tikslo siekta priimant ir šį ginčijamą aktą.
Vis dėlto šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelealiai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Į bylą pateikti įrodymai, be kita ko, pareiškėjui įvairių valstybių išduotų Šengeno zonos ir kitų valstybių vizų kopijos (t. I, b.l. 19-49) patvirtina, kad jis yra ne kartą keliavęs į ES valstybes nares. Ginčijamame sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, kodėl yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tai, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka gali kreiptis į atsakovą su prašymu dėl jo duomenų išbraukimo, patvirtina ginčijamo sprendimo proporcingumą, kadangi vertinamas būtent šis teisės aktas, o ne galimi vėlesni pareiškėjo ir atsakovo veiksmai.
Atsižvelgdama į pirmiau minėtus argumentus ir byloje surinkus įrodymus teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas nelaikytinas proporcingu, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.
Atitinkamai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė priteisti visas jo patirtas bylinėjimo išlaidas.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, kad pareiškėjas nepateikė tokio prašymo pagrindimo, t. y. nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo, nepridėjo jas pagrindžiančių dokumentų, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui išaiškintina teisė paduoti ABTĮ atitinkančius prašymus dėl išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo H. E. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-352 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. E. atvykti į Lietuvos Respubliką“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė