Civilinė byla Nr. 3K-3-262/2006 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
34.4.3; 34.5; 128.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (teisėjų kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pranešėjas) ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. M. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. pareiškimą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo; suinteresuotieji asmenys byloje J. M., G. P. ir A. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėja O. K. nurodė, kad 2003 m. lapkričio 29 d. mirė jos ir suinteresuotųjų asmenų motina A. M. Po jos mirties liko nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), žemės sklypai, taip pat namų apyvokos daiktai, mirusiosios asmeninis turtas. Dėl įstatymų nežinojimo pareiškėja po motinos mirties nesikreipė į notarą su pareiškimu paveldėti turtą, tačiau faktiškai palikimą priėmė. Nuo 1982 m. pareiškėja nuolatos naudojasi tuo turtu, gyvena toje sodyboje, prižiūri ir apdirba žemės valdą, moka mokesčius už elektros energiją, žemės mokestį. Be to, faktiškai priėmė ir namų apyvokos reikmenis. Tik po motinos mirties 2004 m. sužinojo, kad mama parašiusi testamentą ir turtą paliko sūnui J. M. Pareiškėja taip pat nori paveldėti dalį turto, o į notarą nesikreipė dėl nežinojimo, iš notaro pranešimą gavo tik 2005 m. kovo mėnesį. Dėl to prašė nustatyti juridinį faktą, kad ji, kaip ir brolis J. M., faktiškai priėmė po motinos A. M. mirties atsiradusį palikimą. Tokį juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti reikia turint tikslą gauti paveldėjimo teisės liudijimą į palikimą, nes notarė jo neišduoda, motyvuodama tuo, kad pareiškėja laiku nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notaro biurą, be to, motina A. M. turtą testamentu paliko sūnui J. M., kuris faktiškai priėmė palikimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą paveldėjimo teisės liudijimui gauti, kad pareiškėja O. K. po motinos A. M. mirties 2003 m. lapkričio 29 d. faktiškai priėmė jos vardu atsiradusį turtą. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir suinteresuotieji asmenys yra pirmosios eilės įpėdiniai į mirusiosios A. M. turtą. Pareiškėja O. K. po motinos mirties 2003 m. lapkričio 29 d. gyvena gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Pareiškėja perėmė namų apyvokos daiktus, asmeninius mirusiosios daiktus. Šių aplinkybių neginčija ir suinteresuotieji asmenys. Pareiškėja įrodė, kad ji moka mokesčius už elektros energiją sodyboje (b. l. 22-23), įdirba pasodybinį sklypą, tai patvirtina apklausti teisme liudytojai J. T., E. L. bei Kruonio seniūnijos pažyma apie naudojimąsi turtu (b. l. 14). Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėja po motinos mirties 2003 m. lapkričio 29 d. faktiškai pradėjo valdyti palikimą. J. M. palikimą priėmė kitu būdu – paduodamas pareiškimą notarui.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 13 d. nutartimi suinteresuoto asmens J. M. apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja O. K. ir suinteresuotas asmuo J. M. yra 2003 m. lapkričio 29 d. mirusios A. M. vaikai, t. y. pirmosios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą lygiomis dalimis. (CK 5.11 straipsnis). O. K. yra įstatyminė įpėdinė ir turi teisę į palikimo dalį, todėl paveldėjimo pagal testamentą liudijimas J. M. nebuvo išduotas. Pastarasis šių notarės veiksmų neapskundė ir jos į bylą neįtraukė. J. M. faktiškai nepradėjo valdyti paveldimo turto ir negali juo disponuoti neturėdamas paveldėjimo teisės liudijimo (CK 5.59 straipsnio 1 dalis). Dėl to po motinos A. M. mirties jos turtą paveldėjo pagal įstatymą lygiomis dalimis ir palikimą priėmė tiek pareiškėja O. K., tiek ir jos brolis J. M., tik abu skirtingais būdais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotasis asmuo J. M. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartį, ir bylą nutraukti arba pareiškimą atmesti. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas tuo, kad:
1. CK 5.2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek tai nepakeista testamentu. Esant viso turto paveldėjimui pagal testamentą, paveldėjimas pagal įstatymą neatsiranda, todėl įpėdinių eiliškumo nustatinėjimas neturi prasmės, taip pat negali būti nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad įpėdinis pagal įstatymą priėmė palikimą. Po A. M. mirties 2003 m. lapkričio 29 d. atsirado paveldėjimas ne pagal įstatymą, tačiau pagal testamentą, nes 1998 m. rugpjūčio 12 d. A. M. sudarė testamentą, kuriuo visą jai priklausantį turtą, kuris mirties dieną jai priklausė, t. y. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir kiemu bei jai priklausančią žemę paliko kasatoriui J. M. Testamentą patvirtino Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnas. Testamentas nebuvo panaikintas ar pakeistas, taip pat nebuvo pripažintas negaliojančiu įstatymų nustatyta tvarka. Taigi kasatorius vienas pagal testamentą paveldėjo visą po motinos A. M. mirties likusį turtą. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Taigi įstatymų leidėjas įpėdinio, tame tarpe ir paveldėtojo pagal testamentą palikimo priėmimą sieja inter alia pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimu notarų biurui, o ne su paveldėjimo pagal testamentą liudijimo išdavimu, todėl įpėdinis, padavęs pareiškimą apie palikimo priėmimą atitinkamam notarų biurui, laikomas priėmęs palikimą. Tokį pareiškimą įstatymo nustatytu terminu kasatorius padavė, t. y. priėmė palikimą. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad turėtų teisę į privalomą palikimo dalį (pareiškėja yra darbinga 55 m. amžiaus moteris (gimusi 1950 m. lapkričio 12 d.), todėl CK 5.20 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos ir šiuo pagrindu pareiškėja paveldėti negali. Faktas, kad pareiškėja perėmė mirusiosios asmeninius ir namų apyvokos daiktus,gali būti reikšmingas, jei būtų atsiradęs paveldėjimas pagal įstatymą.
2. Apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų bei pablogino apelianto procesinę padėtį, palyginus su pirmos instancijos teismo sprendimu, nors apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimo pateikė tik kasatorius ir pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas byla turėjo būti nagrinėjama tik kasatoriaus apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas ne tik konstatavo, kad paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas nebuvo išduotas ir dėl to testamentas liko neįgyvendintas, bet ir padarė išvadą, kad po A. M. mirties jos turtą paveldėjo pagal įstatymą lygiomis dalimis ir palikimą priėmė tiek pareiškėja, tiek kasatorius, t. y. apeliacinės instancijos teismas nustatė naują teisinį santykį bei de facto padarė išvadą, kad A. M. 1998 m. rugpjūčio 12 d. testamentas negalioja ir nesukelia pasekmių, nors tam nebuvo nei materialinio, nei procesinio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėja neginčijo testamento. Toks atvejis, kai apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva nutartyje konstatuoja aplinkybes ir nustato juridinę reikšmę turinčius faktus, apie kuriuos nebuvo kalbama ir rašoma nei apeliaciniame procese, nei pirmosios instancijos teisme, ir apie kurias apeliacinį skundą pateikusi šalis nežinojo, negalėjo duoti paaiškinimų, teikti įrodymų ir panašiai, neatitiko procesinių priemonių lygybės principo ir negali būti laikomas tinkamu teisės į teisingą teismą įgyvendinimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta teisė į teisingą teismą, prasme. Europos žmogaus teisių teismas 2005 m. birželio 3 d. sprendime (Europos žmogaus teisių teismo byla Walston v. Norway, no. 37372/97) nurodė, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje keliamas teisingumo reikalavimas apima ir teisę į rungtynišką procesą, kuris reiškią šalių galimybę gauti ir komentuoti visus pateiktus įrodymus arba pastabas, siekiant daryti įtaką teismo sprendimo priėmimui; procesinių priemonių lygybės principas - vienas iš teisingo teismo aspektų - reikalauja suteikti kiekvienai šaliai tinkamą galimybę pristatyti savo bylą suteikiant iš esmės ne blogesnę padėtį vis-a-vis oponento atžvilgiu.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimo (Nr. 2) 1 punkte nurodyta, kad kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių pasekmių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), teisėjai turi atsisakyti priimti tokius pareiškimus ir nutraukti bylas, kai jos buvo užvestos. Byloje pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nesukuria teisinių pasekmių, dėl to byla turėjo būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atsiliepimu į suinteresuoto asmens J. M. kasacinį skundą pareiškėja O. K. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius J. M. yra priėmęs palikimą, nes padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Palikimą priėmė ir O. K., nes ji po motinos mirties pradėjo palikimą faktiškai valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Todėl tiek kasatorius J. M., tiek pareiškėja O. K. yra vienodoje teisinėje padėtyje - abu yra priėmę palikimą. Nesant paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą, negalima teigti, kad visas turtas yra paveldėtas pagal testamentą. Be to, pagal CPK 328 straipsnį draudžiama naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą formaliais pagrindais. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, jo netenkino, nepažeidžia nei rungtyniškumo principo, nei teisės į teisingą teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos byloje aplinkybės
1998 m. rugpjūčio 12 d. testamentu A. M. visą savo turtą, t. y. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais,kiemu ir žeme, esančiais (duomenys neskelbtini), paliko savo sūnui J. M. (b. l. 27). Kaišiadorių rajono 1-ojo notarų biuro notarė Regina Ališauskienė 2004 m. birželio 10 d. paliudijo, kad po A. M. mirties 2003 m. lapkričio 29 d. yra užvesta 2004 m. vasario 10 d. paveldėjimo byla, kurios duomenimis pagal paduotą pareiškimą apie palikimo atsiradimą palikimą priėmė J. M. (b. l. 26). Pareiškėja O. K. po savo motinos A. M. mirties 2003 m. lapkričio 29 d. faktiškai valdo palikimą – sodybą (duomenys neskelbtini), namų apyvokos reikmenis, žemės valdą, išlaiko ir prižiūri šį turtą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje šalių ginčas yra dėl turto paveldėjimo 2003 m. lapkričio 29 d. mirus šio turto palikėjai A. M.
Paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančio CK 5.5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad esant testamentui po palikėjo mirties asmenys paveldi pagal testamentą. Pagal CK 5.19 straipsnio 1 dalį kiekvienas palikėjas testamentu turi teisę savo nuožiūra palikti visą savo turtą ar jo dalį vienam ar keliems asmenims, nepaisant to, ar tie asmenys būtų laikomi įpėdiniais paveldėjimo pagal įstatymą atveju. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad jei nustatyta forma yra sudarytas galiojantis testamentas, tai yra taikomos testamentinio paveldėjimo teisės normos bei testamento sąlygos, ir nėra taikomos įstatyminio paveldėjimo teisės normos (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Kadangi nagrinėjamos bylos duomenimis pagal galiojantį testamentą atsirado testamentinis paveldėjimas, tai įstatyminis paveldėjimas neatsirado. Toks įstatymo nustatytas reglamentavimas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kurie asmenys laikomi įstatyminiais įpėdiniais, turtą paveldi tik įvardyti testamente konkretūs asmenys, t. y. testamentiniai įpėdiniai. Ši taisyklė taip pat reiškia tai, kad sudarydamas testamentą testatorius gali kitokia, negu paveldėjimo pagal įstatymą tvarka paskirstyti paliekamą turtą įpėdiniams bei atimti paveldėjimo teisę iš įstatyminių įpėdinių (CK 5.19 straipsnio 3 dalis).
Byloje pareiškėja O. K. nurodo, kad ji yra įstatyminė A. M. įpėdinė, nes ji pradėjusi faktiškai valdyti paliktą turtą priėmė palikimą. Tačiau pagal 1998 m. rugpjūčio 12 d. sudarytą testamentą A. M. paliko sūnui J. M. visą savo turtą, kuris mirties dieną palikėjai priklausys, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, t. y. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir kiemu, bei palikėjai priklausančią senelio žemę (b. l. 27). Ši aplinkybė paneigia tai, kad pareiškėja O. K. paveldėja turtą kaip įstatyminė įpėdinė, nes testamento turinys rodo, jog jokio kito nepaminėto testamente turto nėra. Iš testamento turinio aiškiai matyti, kad testatorė paskyrė vieninteliu įpėdiniu J. M., dėl to testatorės valia paveldėjimo teisės netenka visi kiti asmenys, galintys būti įpėdiniais pagal įstatymą, tarp jų ir pareiškėja O. K. Šis testamentas yra galiojantis, jį pripažįsta ir neginčija bylos šalys. Jeigu testatorė savo valią testamente išreiškė laisvai ir aiškiai, ši valia turėtų būti gerbiama ir testamento sąlygos įvykdomos po jos mirties. Negali būti keliamas testamentu paliekamo turto įpėdiniams jų įvardijimo pagrįstumo klausimas. Pati testatorė, per savo gyvenimą įgijo turtą ir juo rūpinosi, dėl to ji geriausiai išmano, kaip tas turtas tinkamiausiai turi būti tvarkomas po testatorės mirties. Todėl testatoriui įstatymu suteikta teisė nurodyti paveldėtoją bei atimti paveldėjimo teisę iš kitų asmenų, galinčių būti paveldėtojais (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 5.19 straipsnio 3 dalis). Testamente neįvardijusi pareiškėjos O. K. įpėdine, testatorė A. M. nepaskyrė jai palikimo. Priešingu atveju, pareiškėjos pripažinimas paveldėtoja prieštarautų palikėjos (testatorės) valiai paveldėtoju paskirti J. M.
Paskirtas testamentiniu įpėdiniu J. M. priėmė palikimą paduodamas notarui pareiškimą apie palikimo atsiradimą (b. l. 26). Įstatyme numatyta, kad testamentinių įpėdinių prašymu notaras paveldėjimo teisės liudijimą išduoda suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos; toks liudijimas gali būti išduodamas ir anksčiau, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra (CK 5.67 straipsnio 2 dalis). Taigi nagrinėjamos bylos atveju notarui nėra įstatyme nustatyto pagrindo delsti paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą testamentiniam įpėdiniui J. M.
Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį pareiškėja galėtų pretenduoti į privalomą palikimo dalį esant šioje teisės normoje nurodytoms sąlygoms, t. y. jeigu darbingo amžiaus pareiškėjai O. K. (gimusiai 1950 m.) dėl jos sveikatos būklės nulemto nedarbingumo būtų reikalingas išlaikymas palikėjos A. M. mirties dieną. Nenustačius tokių aplinkybių nebūtų pagrindo pripažinti pareiškėją O. K. palikimo privalomosios dalies paveldėtoja.
Dėl išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pareiškėjai, neturinčiai teisės į palikimą, juridinio fakto, jog ji priėmė palikimą, nustatymas, negali sukelti pareiškėjos norimų teisinių pasekmių – palikimo įgijimo. Darytina išvada, kad teismai dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo nepagrįstai nusprendė pripažinti pareiškėją O. K. priėmusią palikimą.
Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato tuos juridinę reikšmę turinčius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 5 punkte pažymima, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tuo tarpu teismai nesiaiškino, ar pagal byloje esančias aplinkybes pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas dėl palikimo priėmimo apskritai gali būti nustatomas ir ar dėl tokio fakto nustatymo pareiškėjai atsirastų testamentu nesuteikta teisė į palikimą. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė ir dėl įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant skiriama privalomoji palikimo dalis, bei su tuo susijusių nustatytinų bylos faktinių aplinkybių, būtent pareiškėjos O. K. darbingumo ir ar iki mirties dienos A. M. teikė išlaikymą O. K. Tuo teismai pažeidė CPK 444 straipsnio 1 dalies normą, pagal kurią teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius juridinius faktus, o tik tokius, nuo kurių priklauso asmens materialinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Dėl šių esminių bylos aplinkybių turi būti aiškinamasi bylą nagrinėjant iš naujo, nurodytų procesinių pažeidimų ištaisymas yra galimas tik nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir atskleidus bylos esmę pirmosios instancijos teisme. Todėl byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos procesiniai sprendimai panaikintini, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nauja teisėjų sudėtimi (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu,
n u t a r i a :
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kaišiadorių rajono apylinkės teismui kita teisėjų sudėtimi.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Aloyzas Marčiulionis
Bronius Pupkovas