Civilinė byla Nr. 2-166-881/2021
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00735-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.3; 3.4.3.12
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ainro“ 2020 m. spalio 2 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusios UAB „Ainro“ kreditorius A. K. pateikė skundą dėl 2020 m. spalio 2 d. BUAB „Ainro“ pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo prašė panaikinti 2020 m. spalio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu dėl papildomo nemokumo administratoriaus atlyginimo 5 395,80 Eur sumai nustatymo, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš UAB „Ritava“ arba iš BUAB „Ainro“, nurodant, kad jos turi būti išmokėtos iš administravimui skirtų lėšų. Nurodė, kad kreditoriai jau yra nustatę bankroto administratoriaus atlyginimą – 7 884,91 Eur, kuris daugiau kaip du kartus viršija jam priklausančio bazinio atlygio dydį (3 035 Eur). Didinti šios sumos nėra pagrindo. Šis kreditorių nustatytas atlygis administratoriui yra skirtas už visą įmonės administravimo laikotarpį ir administratorius jį yra gavęs, todėl turi pareigą užbaigti įmonės bankroto procedūras be papildomo atlygio. Pranešimuose kreditoriams klaidinančiai teigiama, kad poreikis papildomam atlygiui atsirado kartu su būtinybe nukreipti išieškojimą į įmonės savininkų turtą, tačiau ši aplinkybė administratoriui buvo žinoma nuo 2012 metų, kuomet įmonės savininkai buvo įtraukti į bankroto bylą bendraatsakoviais, areštuotas jų turtas, administratoriaus reikalavimu jie teikė duomenis apie turimą turtą ir kt. Todėl šios aplinkybės buvo įvertintos tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą ir nustatant administratoriui atlyginimą. Kita vertus, administratorius prašo padidinti jam atlyginimą šį prašymą siedamas ne su savo veiklos rezultatais, o su patirtomis išlaidomis. Tokios sąsajos prieštarauja įstatymui. 2020 m. birželio 11 d. pranešime kreditoriams nurodoma, kad už ruošiamus dokumentus ir atstovavimą civilinėse bylose (nuo 2014 m. iki 2020 m.) bankroto administratorius iš savo lėšų padengė juridines išlaidas 4 351,30 Eur sumai. 2020 m. rugsėjo 15 d. pranešime kreditoriams administratorius teigia, kad jo patirtos juridinės išlaidos padidėjo 1 044,50 Eur suma ir sudaro 5 395,80 Eur, kurią jis prašo skirti kaip papildomą atlyginimą. Toks prašymas neteisėtas. Atlyginimas administratoriui skirtas sumokėti už jo atliekamą darbą, tačiau iš pateiktos informacijos nematyti, kad administratorius būtų kažką dirbęs, o tik samdė advokatus ir laukė kol baigsis teisminiai procesai, todėl papildomas atlyginimas jam nepriklauso. Be to, administratorius kreditoriams neatskleidė, kad dalį jo nurodytų juridinių išlaidų patyrė ne bankrutuojanti įmonė, o jis pats kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių subjektas. Taip pat kreditoriams nėra nurodyta, kad kai kuriuos ginčus inicijavo pats bankroto administratorius, ir jo reikalavimai teismo buvo pripažinti nepagrįstais. Administratorius nepateikė kreditoriams jokių duomenų apie šių išlaidų susidarymą, nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, o jo nurodoma informacija atskiruose dokumentuose yra prieštaringa. Administratorius nurodo viršijęs nustatytą sąmatą ir juridines išlaidas ilgus metus, t. y. nuo 2014 ar 2015 m. iki 2020 m. dengęs iš savo lėšų. Administratorius neturėjo teisės to daryti. Jis turėjo pareigą šaukti kreditorių susirinkimą dėl papildomos sąmatos tokioms išlaidoms patvirtinimo, tačiau to nedarė. Administratorius veikė savo rizika, todėl jokios išlaidos jam negali būti kompensuojamos.
2. Bankrutavusios UAB „Ainro“ nemokumo administratorė, atsiliepdama į pareiškėjo skundą, prašė jį atmesti. Nurodė, kad kreditoriams pateikė 2020 m. rugsėjo 15 d. pranešimą, kuriame nurodė, kad papildomai už ruošiamus dokumentus ir atstovavimą civilinėse bylose (nuo 2014 m. iki 2020 m. rugsėjo 1 d.) nemokumo administratorė iš savo lėšų padengė juridines išlaidas 5 395,80 Eur sumai už bankroto procedūrų vykdymą nuo 2015 m. vasario 20 d., taigi, išsamiai pagrindė, dėl kokių aplinkybių 2020 m. spalio 2 d. kreditorių susirinkime buvo teikiamas klausimas dėl papildomo atlygio nemokumo administratoriui nustatymo, kreditorių dauguma pagrįstai nutarė pritarti pasiūlymui patvirtinti papildomą nemokumo administratorės atlyginimą 5 295,80 Eur sumai už bankroto procedūrų vykdymą nuo 2015 m. vasario 20 d. Būtinybę kreiptis dėl papildomo atlygio nustatymo nulėmė A. K. ir A. K. veiksmai, dėl kurių kilo visa virtinė įvairių teisminių ginčų. Pastarieji veiksmai buvo vykdomi nuo 2014 metų ir nemokumo administratorė 2012 m. neturėjo galimybių numatyti, kokiu veiksmų bus imamasi vilkinat nekilnojamojo turto pardavimo procedūras. Pažymėjo, jog 5 395,80 Eur sumą tvirtinti kaip kitas administravimo išlaidas (ne administratoriaus atlygį) būtų neracionalu, kadangi 5 395,80 Eur išlaidas patyrė ne bankrutavusi UAB „Ainro“, bet nemokumo administratorė UAB „Ritava“. UAB „Ritava“ savo (ne bankrutavusios įmonės) lėšomis apmokėjo 5 395,80 Eur sumą teisinėms paslaugoms, susijusiomis su bankrutavusios UAB „Ainro“ veikla, todėl yra visiškai pagrįsta šią sumą skirti nemokumo administratorei kaip papildomą atlygį už administravimą. Nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo pateikta bazinio atlygio skaičiuokle, nes, visų pirma, nagrinėjamam ginčui aktuali Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio redakcija nėra susieta su Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis Taisyklėmis dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių, ir šiuo atveju sprendžiant dėl administratorės atlyginimo dydžio nėra pagrindo jomis vadovautis, antra, bazinėje skaičiuoklėje suvesti duomenys apie turtą, kreditorių reikalavimų dydį yra neteisingi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas konstatavo, kad kreditorius nenurodo aplinkybių ir neginčija kreditorių susirinkimo sušaukimo / nutarimų priėmimo tvarkos. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti esant kreditorių susirinkimo sušaukimo ir (ar) nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų sušaukiant 2020 m. spalio 2 d. pakartotinį kreditorių susirinkimą ir (ar) priimant ginčo nutarimą, kurie būtų nulėmę galimai neteisėtų nutarimų priėmimą. Be to, ginčo byloje dėl to nėra.
5. Iš bankrutavusios UAB „Ainro“ 2020 m. spalio 2 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 18 teismas nustatė, jog pakartotiniame kreditorių susirinkime dalyvavo kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudaro 44,88 procentus visų patvirtintų kreditinių reikalavimų sumos. Už pasiūlymą antruoju darbotvarkės klausimu patvirtinti papildomą nemokumo administratoriaus atlyginimą 5 395,80 Eur sumai už bankroto procedūrų vykdymą nuo 2015 m. vasario 20 d. (kai atsirado būtinybė nukreipti išieškojimą į įmonės savininkų turtą) balsavo 76,44 procentai susirinkime dalyvavusių kreditorių, prieš – 23,56 procentai, todėl nutarimas 2-uoju darbotvarkės klausimu buvo patvirtintas. Kadangi skundų iš kitų kreditorių dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu daugiau negauta, teismas padarė išvadą, jog kreditoriai, balsavę „už“ minėtą pasiūlymą, nebuvo suklaidinti ir suprato, už ką balsuoja. Be to, teismo vertinimu, nemokumo administratorės 2020 m. rugsėjo 15 d. pranešimas yra aiškus.
6. Nemokumo administratorė siūlė patvirtinti papildomą jos atlyginimą 5 395,80 Eur sumai už bankroto procedūrų vykdymą nuo 2015 m. vasario 20 d., kuomet atsirado būtinybė nukreipti išieškojimą į įmonės savininkų turtą. Šios nutarties 11 punkte nurodyta esminė dalis tiek įmonės savininkų, tiek A. K. veiksmų, kurių pagrindu nemokumo administratorė buvo priversta inicijuoti teisminius procesus pati arba į juos įtraukta minėtų asmenų, ir šie procesai lėmė nemokumo administratorei papildomų išlaidų atsiradimą bei būtinybę kreiptis dėl papildomo atlygio nustatymo. Nors teismas sutiko su pareiškėjo A. K. nuomone, jog nemokumo administratorei nuo 2012 metų buvo žinoma, kad išieškojimas gali būti nukreiptas į įmonės savininkų turtą, tačiau tuo pačiu pažymėjo, jog nemokumo administratorė tikrai negalėjo žinoti ar numatyti to, jog įmonės savininkai ir pareiškėjas A. K., siekdami išvengti skolos išieškojimo, sudarys eilę sandorių, dėl kurių teks inicijuoti teisminius ginčus, ar inicijuos teisminius ginčus, į kuriuos bus įtraukta nemokumo administratorė, taigi, šių aplinkybių nemokumo administratorė negalėjo įvertinti tvirtinant pradinę administravimo išlaidų sąmatą ir nustatant administratoriui atlyginimą.
7. Administratoriaus atlyginimo suma nustatoma, be kita ko, atsižvelgiant ir į įmonei iškeltų bylų bei pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir kiekį. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog administratorius prašo padidinti jam atlyginimą šį prašymą siedamas ne su savo veiklos rezultatais, o su patirtomis išlaidomis. Papildomos išlaidos būtent ir susidarė dėl vykusių teisminių procesų.
8. Įvertinęs nemokumo administratorės atliktus veiksmus nuo 2015 m. vasario 20 d., kuomet atsirado būtinybė nukreipti išieškojimą į įmonės savininkų turtą, sutarties dėl teisinių paslaugų išrašą, nemokumo administratorei teiktų juridinių paslaugų detalizavimą, byloje pateiktus mokėjimus už minėtas paslaugas, teismas padarė išvadą, jog skundžiamas nutarimas 2- uoju darbotvarkės klausimu priimtas pagrįstai, pareiškėjas leistinais rašytiniais įrodymais ir savo skunde išdėstytais argumentais nepaneigė jo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl skundo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Savo skunde apeliantas buvo nurodęs, jog nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, visų pirma, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos, nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Ypač tai aktualu esant aplinkybei, kad ankstesniame kreditorių susirinkime kreditoriai nubalsavo „prieš“ papildomą administratorės atlyginimą. Bankroto administratorė UAB „Ritava“ įpareigotina pateikti teismui visus su 2020 m. rugsėjo 30 d. ir 2020 m. spalio 2 d. susirinkimų organizavimu susijusius dokumentus, kurių pagrindu būtų galima patikrinti kreditorių susirinkimo organizavimo procedūrų laikymąsi bei įsitikinti kreditorių pareikšta valia, patikrinti, ar balsai buvo atiduoti nepraleidus nustatyto termino.
9.2. Teismas nurodė nenustatęs aplinkybių, kurios leistų spręsti esant kreditorių susirinkimo sušaukimo ir (ar) nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų, tačiau tokią išvadą teismas padarė neišreikalavęs iš UAB „Ritava“ visų su 2020 m. rugsėjo 30 d. ir 2020 m. spalio 2 d. susirinkimų organizavimu ir nutarimų priėmimu susijusių dokumentų. Balsavimo raštu biuletenius buvo prašoma persiųsti iki 2020 m. rugsėjo 30 d. 8.30 val. el. paštu. Administratorius nepateikė teismui jokių įrodymų, kad balsavimo raštu biuleteniai buvo gauti iki nustatyto termino, nors apeliantas šį klausimą kėlė. Taigi teismas ir negalėjo nustatyti jokių pažeidimų, nes skundo šioje dalyje iš esmės nenagrinėjo.
9.3. Nors savo skunde kreditorius nurodė, jog bankroto administratorė UAB „Ritava“ įpareigotina pateikti teismui visus su jos atlyginimo šioje bankroto byloje nustatymu susijusius dokumentus ir informaciją, tačiau teismas jokių dokumentų iš administratorės nepareikalavo. Liko nežinoma, kokios nuostatos užfiksuotos su administratore sudarytoje pavedimo sutartyje.
9.4. ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administratoriaus atlyginimas nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, kuriose nustatomi rekomendaciniai administratoriaus atlyginimo dydžiai. Administratoriaus atlyginimas yra siejamas su administratoriaus veiklos rezultatais ir nepriklauso nuo bankroto procedūros trukmės. Teismas dėl šių kreditoriaus argumentų nepasisakė.
9.5. Neaišku, kokią sandorių eilę teismas turėjo omenyje, nes byla dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo tik viena, ir joje buvo ginčijamas tik vienas sandoris. Be to, buvo bylų, kurias nepagrįstai inicijavo pati administratorė ir jas pralaimėjo, arba dėl administratorės neteisėtų veiksmų bylą buvo priverstas inicijuoti kreditorius – šiose bylose patirtas išlaidas administratorė taip pat nepagrįstai laiko savo atlyginimu, o teismas į tai apskritai nesigilino.
9.6. Apeliantas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad administratorė prašo padidinti jai atlyginimą šį prašymą siedama ne su savo veiklos rezultatais, o su patirtomis išlaidomis. Tokios sąsajos prieštarauja įstatymui. Tačiau skundą nagrinėjęs teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti, nes papildomos išlaidos būtent ir susidarė dėl vykusių teisminių procesų. Ši teisinė išvada ne tik nepagrįsta jokiomis teisės normomis, bet ir stokoja logikos. Atlyginimas administratoriui skirtas sumokėti už jo atliekamą darbą. Iš kreditoriams pateiktos informacijos nematyti, kad administratorė būtų kažką dirbusi, o tik samdė advokatus ir laukė, kol baigsis teisminiai procesai. Todėl papildomas atlyginimas jai nepriklauso. Jei kiti kreditoriai skundų nepateikė, tai dar nereiškia, kad jie nebuvo suklaidinti ir suprato, už ką balsuoja.
9.7. Administratorė nepateikė kreditoriams jokių duomenų apie šių išlaidų susidarymą, nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, o jos nurodoma informacija atskiruose dokumentuose yra prieštaringa.
9.8. Administratorė nutylėjo ir kreditoriams neatskleidė, kad dalį jos nurodytų juridinių išlaidų patyrė ne bankrutuojanti įmonė, o ji pati kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių subjektas. Taip pat kreditoriams nėra nurodyta, kad kai kuriuos ginčus inicijavo pati bankroto administratorė ir jos reikalavimai teismo buvo pripažinti nepagrįstais. Teismas šių apelianto argumentų apskritai nenagrinėjo.
9.9. Teismas pasisakė apie bankroto administratorės patirtas išlaidas, tačiau jos nebuvo įrodytos. Apeliantas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad nors administratorė ir pateikė daug jai išrašytų sąskaitų, tačiau tik dvi iš jų yra lydimos apmokėjimą liudijančiais dokumentais (iš viso 326,70 Eur).
9.10. Bankroto administratorė teigia, kad išlaidos patirtos administruojant UAB „Ainro“, tačiau ne visi jos teismui pateikti dokumentai tokią aplinkybę patvirtina.
9.11. Bankroto administratorė kaip pagrindu papildomam atlyginimui laiko ir tas išlaidas, kurias patyrė reikšdama nepagrįstus skundus bei sumokėdamas teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų sumas ginčą laimėjusiai šaliai. Administratorė kreditorių susirinkimui neatskleidė, kad 2 060,90 Eur išleido reikšdama nepagrįstus reikalavimus jos pralaimėtose bylose. Taip pat teismų nustatytas įpareigojimas atlyginti laimėjusios ginčą šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas yra nukreiptas į UAB „Ritava“ tiesiogiai, todėl nekompensuotinos.
9.12. Bankroto administratorė, veikdama rūpestingai, privalėjo pateikti prašymą kiekvienoje konkrečioje byloje dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau kai kuriose bylose administratorė laiku nepateikė tokio prašymo teismui ir jos patirtos išlaidos liko nepriteistos. Administratorė elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, dėl ko bankrutuojančiai įmonei buvo padaryta žala. Už tokį nerūpestingą pareigų atlikimą administratorė neturi pagrindo reikalauti papildomo atlyginimo.
9.13. Apeliantas bankrutavusiai UAB „Ainro“ yra sumokėjęs iš viso 2 475,10 Eur teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų. Iš A. K. taip pat yra priteista sumokėti 1 294,70 Eur bankrutavusiai UAB „Ainro“ patirtų bylinėjimosi išlaidų. Bankroto administratorės pateiktoje lentelėje šios sumos neparodytos.
9.14. Bankroto administratorės pretenzijos dėl bankroto procedūrų vilkinimo yra nepagrįstos. Tai, kad bankroto procesas užtruko ir administratorė patyrė bylinėjimosi išlaidų, yra jos pačios sprendimų sąlygotas rezultatas.
9.15. Administratorė neprašo papildomo atlyginimo už jos nurodytus papildomus darbus įmonei bylinėjantis teismuose, o prašo atlygio, kuriuo būtų atlyginamos jos patirtos tik tiesioginės išlaidos, susijusios su BUAB „Ainro“ teisinių klausimų sprendimu. Tokiu atveju bankroto administratorė apskritai neteisingai suformulavo ir pateikė kreditorių susirinkimui svarstyti darbotvarkės klausimą, nes atlyginimas administratorei skirtas sumokėti už jos atliekamą darbą, o ne patirtų išlaidų kompensavimui. Administratorė, siekdama sau palankaus sprendimo, nuslėpė nuo kreditorių klausimui spręsti reikšmingą informaciją, todėl kreditorių sprendimas negali būti laikomas teisėtas ir pagrįstas.
9.16. Administratorė nurodo viršijusi kreditorių jai nustatytą sąmatą ir juridines išlaidas ilgus metus, t. y. nuo 2014 ar 2015 metų iki 2020 metų dengusi iš savo lėšų (nors to ir neįrodė). 2020 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkime kreditoriai balsavo „prieš“, t. y. nepatvirtino siūlomos papildomos administravimo išlaidų sąmatos. Tačiau administratorė ir toliau didino išlaidas (jos teigimu, juridinės išlaidos per tą laiką padidėjo 1 044,50 Eur suma). Administratorė veikė savo rizika, todėl jokios išlaidos jai negali būti kompensuojamos (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis).
10. Bankrutavusios UAB „Ainro“ nemokumo administratorė UA „Ritava“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. Apeliantui turėjo būti žinoma apie jo teisę gauti norimą informaciją iš bankrutavusios bendrovės bei šia teise galėjo pasinaudoti tiek pats, tiek per atstovą – advokatą. Be to, apeliantas, manydamas, kad jam nepakanka bankrutavusios UAB „Ainro“ kartu su atsiliepimu pateikiamų duomenų, galėjo teismui pateikti atskirą procesinį prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Apeliantas nurodytomis teisėmis nesinaudojo, todėl nepagrįstai teigia, kad įrodinėti jo skundo pagrįstumą privalėjo pats teismas.
10.2. Būtinybę kreiptis dėl papildomo atlygio nustatymo nulėmė apelianto ir A. K. veiksmai, dėl kurių kilo visa virtinė įvairių teisminių ginčų. Didelis kiekis teisminių ginčų nulėmė neplanuotai didesnes išlaidas administravimui.
10.3. Tiek šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas, tiek aktuali teismų praktika suteikia teisę kreditoriams priimti sprendimą dėl papildomo atlygio nemokumo administratoriui nustatymo.
10.4. 5 395,80 Eur sumą tvirtinti kaip kitas administravimo išlaidas (ne administratoriaus atlygį) būtų neracionalu, kadangi 5 395,80 Eur išlaidas patyrė ne bankrutavusi UAB „Ainro“, bet nemokumo administratorė UAB „Ritava“.
10.5. Šių metų vasarą tarp šalių vyko teisminiai ginčai, todėl natūralu, kad nuo 2020 m. birželio 11 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d. patiriamų išlaidų teisinėms paslaugoms dydis pakito.
10.6. Bankrutavusi UAB „Ainro“ su atsiliepimu į skundą pateikė sąskaitų už teisines paslaugas kopijas ir šių sąskaitų suvestinės kopiją, todėl apelianto argumentai nepagrįsti. Jei apeliantui reikia papildomų dokumentų, jis turėjo ir turi teisę kreiptis tiesiogiai į nemokumo administratorę dėl jų pateikimo.
10.7. Skundžiamu nutarimu kreditoriai netvirtino nemokumo administratorei papildomo atlygio, kuris viršytų administratorės patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms.
10.8. Tai, kad du teisiniai procesai pasibaigė nepalankiai, negali daryti įtakos administratoriaus teisei į atlyginimą. Teismas turėtų įvertinti tai, kad absoliučioje daugumoje inicijuotų (ar į juos įtrauktų) teisinių procesų bankrutavusi UAB „Ainro“ gavo palankius teismų sprendimus A. K. ir A. K. atžvilgiu.
10.9. Administratorė teikė prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau dalis šių išlaidų buvo nepriteista, kadangi dalis teisinių procesų nutrūko, dalis išlaidų buvo patirta jau pasibaigus terminui pateikti išlaidas į bylą, dalis buvo nepriteista, nes du procesai baigėsi nepalankiai.
10.10. Išlaidos buvo (arba bus) kompensuojamos ne nemokumo administratorei UAB „Ritava“, o bankrutavusiai bendrovei UAB „Ainro“. Kreditoriams nepatvirtinus papildomo atlygio UAB „Ritava“, ji neįgis pagrindo iš UAB „Ainro“ reikalauti atlyginti administratorės patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms.
10.11. Administratorė visuomet buvo pasirengusi ginčą baigti taikiai racionaliomis sąlygomis.
10.12. Nemokumo administratorė neturėjo pagrindo kreditorių susirinkimui teikti siūlymo skirti pinigų bankrutavusios UAB „Ainro“ išlaidų kompensavimui, kadangi šias išlaidas patyrė ne bankrutavusi UAB „Ainro“, o UAB „Ritava“.
10.13. BUAB „Ainro“ patvirtintos išlaidų sąmatos nėra viršijusi. Papildomų išlaidų dėl apelianto ir jo motinos inicijuotų ginčų patyrė nemokumo administratorė UAB „Ritava“.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apelianto skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Apelianto ginčijamu 2020 m. spalio 2 d. vykusiame pakartotiniame UAB „Ainro“ kreditorių susirinkime priimtu nutarimu kreditoriai nutarė patvirtinti papildomą nemokumo administratorės atlyginimą 5 395,80 Eur sumai.
15. Kreditorių priimto nutarimo teisėtumas pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 155 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta išlyga, vertintas pagal ĮBĮ nuostatas. Pastarajame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas atitinkamai taikomas ir apeliaciniame procese.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, panaikina kreditorių susirinkimo nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).
17. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantas nenurodo aplinkybių ir neginčija kreditorių susirinkimo sušaukimo / nutarimų priėmimo tvarkos; teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti esant kreditorių susirinkimo sušaukimo ir (ar) nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų; ginčo byloje dėl to nėra. Apelianto teigimu, teismas negalėjo nustatyti jokių pažeidimų, nes šios skundo dalies iš esmės nenagrinėjo.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų (skundo, rašytinių paaiškinimų) turinį, konstatuoja, kad teismui paduotame skunde apeliantas iš tiesų buvo nurodęs, jog, nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, visų pirma, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos, nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą; nemokumo administratorė įpareigotina pateikti teismui visus su 2020 m. rugsėjo 30 d. ir 2020 m. spalio 2 d. susirinkimų organizavimu susijusius dokumentus, kurių pagrindu būtų galima patikrinti kreditorių susirinkimo organizavimo procedūrų laikymąsi bei įsitikinti kreditorių pareikšta valia, patikrinti, ar balsai buvo atiduoti nepraleidus nustatyto termino.
19. Taigi, nors skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas ne visiškai tiksliai nurodė, kad ginčo dėl procedūrinių pažeidimų byloje nėra, vis dėlto pagrįstai nurodė, kad apeliantas nenurodė (konkrečių) aplinkybių dėl (pažeistos) kreditorių susirinkimo sušaukimo / nutarimų priėmimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas taip pat apsiribojo lakonišku teiginiu, kad „nors administratorius nurodo, kad jokie procedūriniai skundžiamo nutarimo pažeidimai neegzistuoja, tačiau tai galinčių patvirtinti dokumentų į bylą nepateikė“, tuo siekdamas perkelti jam tenkančią įrodinėjimo naštą nemokumo administratorei. Taigi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas nenurodė ir neįrodinėjo konkrečių kreditorių susirinkimo sušaukimo / nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų, įstatymo reikalavimus (CPK 199 straipsnis) atitinkančio prašymo dėl įrodymų išreikalavimo nesuformulavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau ginčijamo nutarimo priėmimo procedūrinių aspektų nenagrinėjo. Kaip teisingai nurodo nemokumo administratorė, aktyvus teismo vaidmuo bankroto bylose neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai).
20. Minėta, kad ginčas byloje yra kilęs dėl papildomo atlyginimo nemokumo administratorei nustatymo. Pagal administratorės pateiktą siūlymą kreditoriai kaip papildomą atlyginimą administratorei nustatė administratorės padengtas teisinės pagalbos išlaidas.
21. Bylai aktualios redakcijos (galiojusios iki 2016 m. gegužės 1 d.) ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis).
22. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalį, administratoriaus atlyginimo suma (atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti ir (arba) bankrutavusi įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį bei jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų bei pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir kiekį) ir jo mokėjimo tvarka (atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą) nustatoma pavedimo sutartyje.
23. Teismų praktikoje yra pažymima, kad bankroto (nemokumo) administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, todėl atlyginimo administratoriui mokėjimas kartu yra atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 1634-798/2019).
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Be to, atlyginimas turi būti pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais: ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, parduodamo įmonės turto rūšimi ir jo kiekiu, taip pat įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumu bei jų kiekiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-219/2018).
25. Remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reguliavimu ir teismų praktikos išaiškinimais daroma išvada, kad teisinės pagalbos išlaidos, kurios patiriamos bankrutuojančiai įmonei dalyvaujant teisminiuose procesuose, yra kita administravimo išlaidų rūšis; atlyginimas administratoriui yra atlygis būtent už jo teikiamas administravimo paslaugas, o įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių kiekis yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant administratoriaus atlyginimo dydį. Taigi teisinės pagalbos išlaidų prilyginimas administratoriaus atlyginimui yra teisiškai ydingas. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad tiek atlyginimas administratoriui, tiek kitos administravimo išlaidos (kaip teisinės pagalbos išlaidos) yra bankroto administravimo išlaidos, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, netinkamas administravimo išlaidų kvalifikavimas savaime nelemia kreditorių šiuo klausimu priimto nutarimo neteisėtumo, jeigu administratorius įrodo (ir atitinkamai teismas, kilus ginčui, patikrina), kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pakartotinai atkreipia dėmesį, kad bylai aktuali ĮBĮ 36 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2016 m. gegužės 1 d., todėl apeliantas nepagrįstai cituoja ir remiasi tomis ĮBĮ 36 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo nuo 2016 m. gegužės 1 d.
26. ĮBĮ nuostatos suteikia kreditorių susirinkimui teisę keisti patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis), todėl, iš esmės pasikeitus aplinkybėms ir teisėtai bei pagrįstai atsiradus didesnėms administravimo išlaidoms nei nustatyta kreditorių susirinkimo patvirtintoje sąmatoje, administravimo išlaidų sąmata administratoriaus iniciatyva gali būti peržiūrima (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 1616- 823/2016).
27. Teismų praktikoje pažymima, kad kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti, keisti administravimo išlaidų sąmatą ir nustatyti disponavimo administravimo išlaidomis tvarką yra išimtinė kreditorių susirinkimo teisė, kurios tinkamo įgyvendinimo priežiūrą, esant įmonės administratoriaus ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų skundams, atlieka teismas. Teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo nustatęs, kad ginčijamas nutarimas neatitinka ĮBĮ ir teismų praktikoje nustatytų kriterijų (žr. minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1616-823/2016).
28. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai nurodė, kad, įvertinus nemokumo administratorės atliktus veiksmus nuo 2015 m. vasario 20 d., kuomet atsirado būtinybė nukreipti išieškojimą į įmonės savininkų turtą, sutarties dėl teisinių paslaugų išrašą, nemokumo administratorei teiktų juridinių paslaugų detalizavimą, byloje pateiktus mokėjimus už minėtas paslaugas, daroma išvada, jog skundžiamas nutarimas 2-uoju darbotvarkės klausimu priimtas pagrįstai, o pareiškėjas leistinais rašytiniais įrodymais ir savo skunde išdėstytais argumentais nepaneigė jo teisėtumo ir pagrįstumo. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas nurodė konkrečius argumentus, kuriais ginčijo administratorės pateiktų dokumentų įrodomąją galią: teigė, kad tik dvi administratorei išrašytos sąskaitos lydimos apmokėjimą liudijančiais dokumentais; kad kai kurios sąskaitos išrašytos nenurodant konkrečių paslaugų, o administratorės pateikta teisinių paslaugų sutartis sudaryta ne tik dėl atstovavimo su UAB „Ainro“ susijusiuose procesuose; kad kai kurios išlaidos patirtos reiškiant nepagrįstus skundus bei prašymus; kad administratorė nesielgė rūpestingai siekdama patirtų išlaidų atlyginimo iš ginčą pralaimėjusios šalies; kad administratorės pateiktoje lentelėje neparodytos apelianto sumokėtos ir kitos sumos). Šių argumentų vertinimo pirmosios instancijos teismas nepateikė, nors jie, kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą kvalifikavus kitomis administravimo išlaidomis, o ne atlyginimu administratoriui, įgyja esminės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo sprendimui.
29. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, byloje netinkamai kvalifikavus bankroto administravimo išlaidas, tai galėjo lemti neteisingą nagrinėjamo klausimo išsprendimą. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
30. Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintą bankroto administravimo išlaidų sumą kitų administravimo išlaidų, o ne atlyginimo administratoriui, kontekste, spręsdamas, ar atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir ar jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Tuo tikslu teismas turėtų pasisakyti dėl atitinkamų šalių argumentų.
31. Klausimą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme, priklausomai nuo visos bylos baigties (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. K. skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ainro“ 2020 m. spalio 2 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu panaikinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėja Vilija Mikuckienė