Administracinė byla Nr. A-1794-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00990-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 3–6) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą          Nr. 14-IL-30-02401-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu atsakovo sprendimu neperregistruotas ir panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 56 ir nuspręsta jo turimus ginklus: lygiavamzdį šautuvą MOSSBERG 500, 12 x 70 kal., Nr. L716001, lygiavamzdį šautuvą SIMSON SUHL, 12 x 76 kal., Nr. 195339, graižtvinį šautuvą ANSCHUTZ 1361, 22 wmr kal., Nr. 3009911, ir pistoletą HECLER KOCH P7K3, 7,62 mm Brow kal., Nr. 3127, realizuoti įstatymo nustatyta tvarka, nes jis Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu, padaręs Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą, ir jam paskirta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartimi nuosprendis paliktas nepakeistas. Pareiškėjas argumentavo, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą, šaunamųjų ginklų ir šaudmenų negali įsigyti neturintis nepriekaištingos reputacijos asmuo (turintis teistumą). Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punktu, asmuo, nuteistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą, laikomas turinčiu teistumą tik bausmės atlikimo laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai jis realiai atlieka bausmę. Jis nuteistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą, ir bausmės vykdymas jam yra atidėtas, t. y. realiai jis bausmės neatlieka. Nors BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad turinčiu teistumą laikomas ir asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punktas yra specialioji norma, apibrėžianti specifinį subjektų ratą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 12–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad bausmės vykdymo atidėjimas – tai tokia baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, kai pilnamečiui nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo (bandomuoju) laikotarpiu paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) vienas ar keli baudžiamajame įstatyme numatyti įpareigojimai, o nepilnamečiui – viena ar kelios auklėjamojo poveikio priemonės, kai kontroliuojamas jų elgesys bei grasinama jiems pratęsti ar net panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jei minėtu laikotarpiu nuteistieji savo elgesiu neįrodys, kad sugeba laikytis įstatymų reikalavimų. Asmeniui, kuris bausmės vykdymo atidėjimo metu nepadaro naujo nusikaltimo arba kuriam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu ar jam pasibaigus nebūna priimtas teismo sprendimas panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti bausmę, teistumas išnyksta, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo terminas. Teigė, jog pareiškėjui yra taikoma viena iš baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų – bausmės vykdymo atidėjimas (su paskirta baudžiamojo poveikio priemone), ir šiuo metu iki teismo nustatytos datos pareiškėjas, kaip nuteistasis, privalo savo elgesiu įrodyti, kad sugeba laikytis įstatymų reikalavimų. Pareiškėjas bausmės dar nėra atlikęs ir nėra atleistas nuo bausmės atlikimo, teistumas jam išnyks tik suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui ir įvykdžius teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemones bei kitus reikalavimus, t. y. savo elgesiu įrodžius,        kad sugeba laikytis įstatymų reikalavimų. Atsakovo teigimu, pareiškėjui taikytinos Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, ir jis nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu                 (b. l. 45–48) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 14-IL-30-02401-e teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas. Ginčui nagrinėti aktuali prašymo dėl leidimo išduoti, įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą padavimo metu ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo redakcija nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2014 m. spalio 4 d. Teismas vadovavosi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

Teismas nurodė, kad teistumas – teisinės nuteisto už nusikaltimo padarymą asmens,    kuriam įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, padėties ypatybė, būdinga tam       tikrą baudžiamajame įstatyme numatytą laiką. Teistumas tęsiasi nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teistumo išnykimo ar panaikinimo dienos. Pareiškėjui argumentuojant, kad yra nuteistas už neatsargų nusikaltimą, o bausmės vykdymas jam atidėtas, todėl neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės jis negali būti laikomas turinčiu teistumą, teismas pažymėjo, jog reikšminga yra ne tai, kokio pobūdžio nusikaltimą asmuo padarė ir ar jis realiai atlieka laisvės atėmimo bausmę, o nepriekaištingos reputacijos kriterijus. Nagrinėjamu atveju lemiamas kriterijus ir yra asmens teistumas, kuris riboja asmens teisę įsigyti ginklą bei turėti ginklus ir šaudmenis. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 1 dalimi, asmens teistumas yra siejamas ne su bausmės atlikimo faktu, bet su įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu jo atžvilgiu. Nustatė, kad ginčijamame sprendime nurodyta, jog pareiškėjas Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, už kurį jam paskirta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams ir įpareigojant per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-6-83/2013 įsiteisėjo 2014 m. kovo 24 d. apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą Klaipėdos apygardos teismui (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 336 str. 2 d.). Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis, teismas nustatė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-530/2014 pareiškėjo kasacinis skundas atmestas. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu yra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, todėl pagal BK 97 straipsnio 1 dalį jis yra asmuo, turintis teistumą.

Teismas taip pat nurodė, kad BK 97 straipsnio 3 dalies nuostatos detalizuoja ir apibrėžia teistumo laikotarpį. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą, turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Nurodyta teisės norma būtent ir reglamentuoja nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją ir nediferencijuoja teistumo pagal padaryto nusikaltimo pobūdį ar sunkumą. Teismo vertinimu, BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punktas, kuriame įtvirtinta, jog turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus, – bausmės atlikimo laikotarpiu, ir kuriuo skundą grindžia pareiškėjas, nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes, kaip paminėta, to paties straipsnio 3 dalies 1 punktas apima    ir tuos atvejus, kai asmenys nuteisti už neatsargius nusikaltimus. BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punkto interpretavimas, kaip skunde dėstė pareiškėjas, lemtų situaciją, jog asmuo, įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs neatsargų nusikaltimą, kuriam atidėtas bausmės vykdymas, būtų laikomas neteistu. Tokia išvada nėra pagrįsta ir nesuderinama su apkaltinamojo nuosprendžio teisine reikšme ir kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.

Teismas, atsižvelgęs į tai, jog asmuo laikomas turinčiu teistumą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, kuris nagrinėjamu atveju yra vieneri metai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo (2014 m. kovo 24 d.), o nuosprendžio vykdymas atidedamas nuosprendžiui įsiteisėjus (BPK 338 str. 3 d.), konstatavo, jog pareiškėjas yra laikomas turinčiu teistumą nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 23 d. Nustatė, jog leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikintas ir neperregistruotas 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu, t. y. pareiškėjo teistumo laikotarpiu. BK 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai (šiuo atveju Įstatymas). Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pažymėjo, jog Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamą, jei yra nustatomas kuris nors iš 40 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų. Nustatęs, jog pareiškėjas neatitiko nepriekaištingos reputacijos kriterijų (18 str. 2 d. 5 p.), atsakovas turėjo įstatymo nustatytą pareigą panaikinti išduotą leidimą nešiotis (laikyti) B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis ir juos paimti vadovaujantis Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 12 d., 2001 m. spalio 2 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimus. Nurodė, kad Įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtintas visuotinai svarbus tikslas – žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas ginklų apyvartos srityje. Atsižvelgiant į šį tikslą, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas ribojimas – leidimo laikyti (nešiotis) ginklus ir šaudmenis panaikinimas asmeniui, kuris nėra nepriekaištingos reputacijos, nes turi teistumą, yra proporcinga poveikio priemonė.

Teismas nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinęs teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog ginčijamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 14-IL-30-02401-e yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti skunde nurodytais motyvais. Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 52–55) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai interpretavo BK nuostatas, reglamentuojančias asmens teistumą. BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad turinčiu teistumą laikomas asmuo, kuriam bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Tačiau BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punktas nurodo, kad asmuo, nuteistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą, laikomas turinčiu teistumą tik bausmės atlikimo laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai jis realiai atlieka bausmę. Apeliantas nuteistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą ir bausmės vykdymas jam       yra atidėtas, t. y. realiai jis laisvės atėmimo bausmės neatlieka. Todėl šioje situacijoje susiduriama su teisės normų konkurencija. Pagal normų konkurencijos taisykles, nuostata, numatyta BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punkte, yra specialioji norma nuostatai, numatytai BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punkte, nes numato siauresnio rato asmenų teisinį statusą, t. y. iš visų nuteistų asmenų (tiek        už tyčines, tiek už neatsargias nusikalstamas veikas) išskiria asmenis, nuteistus dėl neatsargių nusikaltimų padarymo, ir įtvirtina tik jiems būdingą teisinį statusą. Esant tokios rūšies teisės normų konkurencijai, vadovaujamasi principu lex specialis derogat legi generali, kurio esmė ta, kad, esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji teisės norma (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai;                Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-339/2013). Atsižvelgiant į faktą, kad asmuo, nors ir nuteistas       dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo, realiai bausmės neatlieka, negali būti pripažįstama, kad apeliantas turi teistumą ir dėl to nėra nepriekaištingos reputacijos pagal Įstatymo 18 straipsnio prasmę. Įstatymų leidėjo nuostata išskirti atskirų asmenų (pripažintų kaltais dėl nusikaltimo padarymo) grupes ir numatyti jiems skirtingą teisinį statusą atitinka proporcingumo principą             ir pažymi mažesnį pavojingumą, kurį sukelia neatsargi nusikalstama veika. Be to, asmuo,    pripažintas kaltu dėl neatsargios nusikalstamos veikos, pagrįstai laikomas mažiau pavojingu, jo teisių suvaržymai yra ir turi būti mažesni nei tie, kuriuos patiria asmenys, nuteisti dėl tyčinių nusikalstamų veikų. Teismas neteisingai interpretavo susidariusią normų konkurenciją – nepagrįstai nepadarė išvados, kad BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punktas yra specialioji norma nuostatai, numatytai BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Taikant specialiąją normą – BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punktą, asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus, laikomi turinčiais teistumą tik bausmės atlikimo laikotarpiu. Taigi bausmės atidėjimo laikotarpiu asmuo negali būti laikomas turinčiu teistumą. Šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomas ir praradusiu nepriekaištingą reputaciją      pagal Įstatymo 18 straipsnio prasmę. Todėl sprendimas neperregistruoti pareiškėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus yra nepagrįstas. BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punktas yra specialioji norma ir nuostatai, išdėstytai BK 97 straipsnio 1 dalyje, nes ne visi asmenys (pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo) ir ne neapibrėžtą laiką laikomi turinčiais teistumą. Teismas nepagrįstai supriešino BK 97 straipsnio 1 dalies nuostatą ir nesivadovavo konkrečia nuostata, specialiąja norma, numatyta BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

2. Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantui turi būti taikomas principas in dubio pro reo, nes jis turi procesinį statusą baudžiamajame procese, vykstančiame dėl jo galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nurodytu principu, visos abejonės, visi neaiškumai aiškinami įtariamojo / kaltinamojo / nuteistojo – konkrečiu atveju, pareiškėjo – naudai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad šio principo taikymas administracinėje     teisenoje taip pat yra aktualus ir atspindintis pagrindinius šiuolaikinės demokratinės ir            teisinės valstybės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-55/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1488/2011; Lietuvos   vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1498/2014).

3. Teismas neatsižvelgė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. kovo 24 d., t. y. nuo šios dienos atsirado pagrindas vienaip ar kitaip vertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teistumu, ir jų sukeliamas teisines pasekmes. Tačiau tam tikros institucijos atkreipė dėmesį į apelianto teisinio statuso pasikeitimus Įstatymo kontekste tik rugpjūčio mėnesį. Tai padaryta tik tada, kai pats pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyrių dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus pratęsimo suėjus terminui. Taigi net pačiam subjektui, sprendžiančiam leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pratęsimo ir panaikinimo klausimus, daugiau nei 5 mėnesius nekilo klausimų ar abejonių dėl 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio įtakos pareiškėjo turimo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus aspektu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 65) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, reikiamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame išdėstytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 14-IL-30-02401-e ,,Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo“, kuriuo, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio       1 dalies 5 punktu, nuspręsta neperregistruoti pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus    Nr. 56. Pirmosios instancijos teismas pripažino šį sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nustatęs, kad jo priėmimo metu pareiškėjas turėjo teistumą. Todėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei su šiuo punktu siejamos Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, kurios išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimą sieja su aplinkybe, kad tokį leidimą turintis asmuo įgijo teistumą turinčio asmens statusą, pareiškėjui buvo pritaikytos teisėtai ir pagrįstai.

Iš bylos matyti, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą, ir jam paskirta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartimi nuosprendis paliktas nepakeistas. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl paminėtose įstatymo nuostatose panaudotos sampratos „turintis teistumą asmuo“ aiškinimo, t. y. ne dėl fakto nustatymo, o dėl teisės aiškinimo. Todėl šioje byloje yra būtina pateikti šios sampratos aiškinimą Įstatymo taikymo prasme.

Pasisakydama šiuo  klausimu, kolegija pažymi, kad aptariamos sampratos aiškinimas nėra pateiktas Įstatyme. Todėl yra būtina vadovautis BK nuostatomis, kuriose ši samprata yra atskleista.

Teistumo samprata BK taikymo prasme yra pateikta šio kodekso 97 straipsnyje (2014-03-13 įstatymo Nr. XII-776 redakcija). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal jo 3 dalį, turinčiais teistumą laikomi:

1) asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, - laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas;

2) asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus, - bausmės atlikimo laikotarpiu;

3) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, - bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo:

a) trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą;

b) penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą;

c) aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą;

d) dešimt metų, jeigu jie yra pavojingi recidyvistai.

Aiškindama išvardytas BK nuostatas, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio    2 dalies nuostata, jog, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai, Įstatymo taikymo požiūriu yra svarbi ta prasme, kad ji patvirtina būtinumą vadovautis BK, sprendžiant klausimą, ar asmuo yra priskirtinas prie turinčių teistumą asmenų kategorijos Įstatymo taikymo prasme. Aiškindama kitas išvardytas BK 97 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija pažymi, kad aptariamo straipsnio 1 dalies nuostatos yra bendrojo pobūdžio nuostatos, kuriose nėra detalizuota teistumo samprata atskiroms nuteistųjų asmenų kategorijoms bei pasisakyta dėl teistumo reikšmės kitų BK normų taikymo prasme. Todėl, sprendžiant nagrinėjamai bylai aktualų (reikšmingą) klausimą, ar pareiškėjas gali (skundžiamo sprendimo priėmimo metu galėjo) būti laikomas turinčiu teistumą, yra būtina vadovautis BK 97 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuriose teistumo samprata yra specialiai aptarta atskiroms nuteistų asmenų kategorijoms už skirtingo pobūdžio nusikaltimų padarymą. Aiškindama aptariamo straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, kolegija daro išvadą, kad paminėtos 1 punkto nuostatos yra skirtos situacijoms, kai nuteistam asmeniui paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas tam tikram laikotarpiui. Šioje teisės normoje nėra kalbama apie jos taikymui nustatytas išimtis. Todėl darytina išvada, kad vienintelis ir šios teisės normos taikymą lemiantis kriterijus yra bausmės vykdymo atidėjimas. Tai reiškia, kad ši teisės norma yra taikoma visiems nuteistiems asmenims (kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas) nepriklausomai nuo to, kokį nusikaltimą (tyčinį ar neatsargų) jie padarė. Aptariamo straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata turi būti suprantama ir aiškinama, neatsiejamai nu šios straipsnio dalies 1 punkto konteksto. Jos        (2 p.) specialioji paskirtis nukreipta į situaciją, kai nuteistas už neatsargų nusikaltimą asmuo realiai atliko paskirtą bausmę, t. y. į skirtingą, palyginus su 1 punkto taikymui skirta, situaciją. Todėl abiejų aptariamų (BK 97 str. 3 d.) punktų nuostatos negali būti pripažintos tarpusavyje konkuruojančiomis nuostatomis. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktas pareiškėjui atsakovo (paminėtame 2014-08-12 sprendime) pritaikytas teisingai ir pagrįstai.  

Kalbant apie pareiškėjui pritaikytos sankcijos proporcingumą, pasakytina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną teismas turi teisę nuspręsti netaikyti įstatyme nustatytos sankcijos, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, kai individualioje byloje nustato itin svarbių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog asmeniui taikytina sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas tokią išvadą gali padaryti tik įvertinęs teisinių santykių bei padaryto teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio     21 d. nutarimą). Duomenų, kad ginklų bei šaudmenų laikymas pareiškėjui būtų susijęs su jo sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu, byloje nėra. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste taip pat nenustatyta išimtinai svarbių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o kartu akivaizdaus jos neteisingumo. Todėl kolegija daro išvadą, kad proporcingumo požiūriu pareiškėjui paskirta sankcija negali būti pripažinta neteisinga. 

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė