Civilinė byla
Nr. 2-1283/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 113.6.2.4. (S)
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugpjūčio 26
d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės bankas „SNORAS“ atskirąjį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje
byloje Nr. 2-984-578/2010, kuria buvo sustabdyta byla pagal ieškovo akcinės
bendrovės banko „SNORAS“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Upės
centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Ranga group“, restruktūrizuojamai
uždarajai akcinei bendrovei „Ranga IV“ ir L. P. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas AB
bankas „Snoras“ pareiškė Vilniaus apygardos teisme ieškinį atsakovams UAB „Upės
centras“, UAB „Ranga group“, RUAB „Ranga IV“ ir L. P. dėl skolos priteisimo,
kuriuo reikalauja priteisti iš atsakovų solidariai ieškovo naudai 10531199,48 Lt
skolos pagal 2008-02-12 kredito sutartį ir 8% dydžio metines palūkanas nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei
20923665,10 Lt skolos pagal 2008-02-14 kredito sutartį ir 8% dydžio metines
palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
dienos.
Ieškovas savo
ieškinio reikalavimus atsakovams byloje kildino iš 2008-02-12 kredito sutarties
Nr.031-03159, 2008-02-14 kredito sutarties Nr.031-03161, 2008-12-17 skolos
perkėlimo sutarties bei laidavimo sutarčių (1 t., b. l. 8-54). Kredito sutarčių
įvykdymas yra užtikrintas atsakovei UAB „Upės centras“ nuosavybės teise priklausančio
nekilnojamojo turto įkeitimu.
Vilniaus
apygardos teismas nustatė, kad priverstinio skolos išieškojimo procedūros
ieškovas nėra pradėjęs. Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismo vertinimu, ieškovo
pareikšto ieškinio reikalavimai gali būti nagrinėjami iš esmės tik
išsiaiškinus, ar hipotekos kreditorius (ieškovas) turi reikalavimo teisę
materialiąja prasme, t. y. kai paaiškės, kad įkeisto turto nepakanka įvykdyti
prievoles kreditoriui. Todėl civilinė byla Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
gegužės 20 d. nutartimi buvo sustabdyta iki kol ieškovas AB bankas „SNORAS“
baigs išieškojimą iš prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeisto atsakovės UAB
„Upės centras“ turto, arba hipoteka pasibaigs kitais įstatyme numatytais
pagrindais (CPK 164 str. 4 p.).
Ieškovas pateikė
atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 197-213), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės –
atmesti atsakovų prašymus dėl civilinės bylos Nr. 2-984-578/2010 sustabdymo. Atskirajame
skunde nurodomi šie argumentai:
1) Skundžiama
nutartis yra priimta nesant sutartinio ar įstatyminio pagrindo. Ieškovas neturi
nei sutartyse nei įstatyme nustatytos pareigos nukreipti išieškojimą pirmiausia
į hipoteka ar įkeitimu įkeistą turtą, o tik po to į laiduotojus (pagal
laidavimo sutartis, laiduotojų atsakomybė solidari);
2) Skundžiama teismo nutartis prieštarauja
šiai dienai jau suformuotai vieningai teismų praktikai,
leidžiančiai ieškovui (kreditoriui) pasirinkti, kokią
prievolės įvykdymo
užtikrinimo
priemonę realizuoti ar
kokiu eiliškumu realizuoti
kelias prievolės
įvykdymo užtikrinimo priemones (Lietuvos
apeliacinio teismo 2010-04-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
2A-308/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2010-03-04 nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 2-330/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-10-15
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1168/2010, Lietuvos apeliacinio
teismo 2009-10-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1082/2009 ir kt.).
3) Kadangi ieškinio reikalavimas yra
didesnis už prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisto turto vertę, byloje
nagrinėtina situacija savo esme yra analogiška nagrinėtai šiose bylose:
Lietuvos apeliacinio teismo 2009-04-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
2-415/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008. Apygardos teismas nukrypo ir nuo šiose
bylose suformuotos praktikos. Bendra įkeisto turto vertė yra ne didesnė kaip 19
675 000 litų (pagal antstolio V. M. pateiktą turto vertės nustatymo pažymą Nr.
09/07-748, hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto vertė tesiekė 17 675 000 litų,
o įkeistų UAB „Upės centras“ akcijų bendra vertė įkeitimo momentu tesiekė 2 mln
litų).
3) Skundžiamoje nutartyje nurodyta Civilinio
kodekso (toliau – CK) 4.193 str. 1 d. norma negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje, kadangi
ši norma nenustato pareigos kreditoriui nukreipti išieškojimą pirmiausia į hipoteka
ar įkeitimu įkeistą turtą ir tik po to į laiduotojus. Norma pradeda veikti tik pradėjus įkeisto turto realizavimo
procesą (Lietuvos
apeliacinio teismo 2010-02-25 nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 2-191/2010);
4) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktika, kuria rėmėsi apygardos teismas, šioje byloje nesivadovautina, kadangi
šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, nes ieškovas nėra pradėjęs
įkeisto turto realizavimo procedūros.
4) Skundžiama nutartis priimta
remiantis situacijos neatitinkančiais motyvais. Apygardos teismo teiginys, kad
hipoteka pasižymi greitomis supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo
patenkinimo procedūromis, nėra tiesa, be to nėra ir negali būti ieškovo
pareigos pradėti išieškojimo iš įkeisto turto šaltinis bei teisėtas pagrindas
sustabdyti nagrinėjamą bylą. Tokiu pagrindu negali būti ir teiginys, kad hipotekos
institutą sudarančios materialinės teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui
privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos
išieškojimo iš įkeisto turto. Teismo
teiginiai, kad ieškovui išieškojus skolą iš atsakovų bendra tvarka, skolininkui
būtų sukeltos sunkios pasekmės, nepagrįsti atsakovo turtinę padėtį
atspindinčiais duomenimis, kurie rodo kitką.
5) Vilniaus apygardos teismas procesine priemone (skundžiama
nutartimi) pakeitė tarp šalių
kredito ir laidavimo sutartimis aptartų materialiniu teisinių santykių turinį,
kadangi
teismas skundžiama nutartimi iš esmės paneigė atsakovų solidarią atsakomybę,
kuri
buvo įtvirtinta teismui kartu su ieškiniu
pateiktomis sutartimis. Skundžiama nutartis de
facto įtvirtina šalių subsidiarią atsakomybę, kas iš esmės prieštarauja
Civilinio kodekso
6.6 str. įtvirtintoms nuostatoms.
Pažymėtina, kad kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda
teisės pareikšti tokį patį ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam
pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta, ar,
kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Be
to, Lietuvos apeliacinis teismas 2010-02-25
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1016/2009, nurodė, kad byla prieš laiduotoją neturi
būti stabdoma, kol paaiškės, kokią prievolės dalį įvykdys bankrutuojanti įmonė.
6) Skundžiamos teismo nutarties rezoliucinė dalis nepagrįstai
suvaržo Ieškovo teises, lyginant su teisėmis, kurias ieškovui suteikia CK, CPK bei kiti įstatymai ir teisės aktai. Apygardos
teismas, nutardamas sustabdyti bylą
iki kol ieškovas AB bankas „Snoras“ baigs išieškojimą iš prievolių įvykdymo
užtikrinimui įkeisto atsakovės UAB „Upės centras“ turto, arba hipoteka
pasibaigs kitais įstatyme numatytais pagrindais, ieškovo teisę išieškoti
įsiskolinimą susiejo su dviem aplinkybėmis: pirma sąlyga – pabaigimas
išieškojimo iš įkeisto turto, antra sąlyga – hipoteka pasibaigia kitais
pagrindais. Be to, skundžiama
nutartis prieštarauja CPK
723 str. 4 d. normai.
UAB „Upės centras“ pateikė
atsiliepimą į atskirąjį skundą (t. 3, b. l. 2-6). Juo prašo netenkinti
atskirojo skundo ir nurodo šiuos argumentus:
1) Fakultatyvaus bylos sustabdymo
atveju (CPK 164 str.) teismas turi diskrecijos teisę, įvertinęs konkrečios
bylos aplinkybes, spręsti, ar tikslinga sustabdyti konkrečią bylą. Šios bylos
sustabdymas atitinka šalių pusiausvyros principus.
2) CK 4.193
straipsnis turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis kreditorių visų pirma
išieškoti iš įkeisto turto.
3) Kai
paraleliai nagrinėjama byla ypatingąja teisena dėl išieškojimo iš įkeisto turto
ir byla ginčo teisenos tvarka dėl skolos priteisimo, remiantis CPK 163 str. 3
p., pastaroji turi būti sustabdoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-02-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
2-112/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
2-112/2010). Ši nuostata turėtų būti taikoma ir tada, kai kreditorius dar nėra
pradėjęs išieškojimo iš įkeisto turto.
4) Kreditoriaus, kurio reikalavimo
įvykdymas užtikrintas hipoteka, nesinaudojimas savo kaip privilegijuoto
kreditoriaus teisėmis neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei
ekonomiškumo principų. Teismui išnagrinėjus bylą, ieškovas galėtų nukreipti
išieškojimą į neįkeistą turtą, o kol būtų vykdomas išieškojimas iš neįkeisto
turto, hipoteka išliktų.
5) Lietuvos teismai nėra suformavę
viningos praktikos dėl CK 4.193 str. 1 d. taikymo. Ieškovo nurodytose nutartyse
(Lietuvos apeliacinio teismo 2009-09-03
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-889/2009 ir Lietuvos
apeliacinio teismo 2010-03-04 nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 2-330/2010, Lietuvos apeliacinio teismo
2009-12-03 nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 2-1358/2009 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009-10-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1085/2009) teismai aiškiai nepasisakė, ar
kreditorius turi absoliučią teisę rinktis. Ieškovo pateiktos citatos yra ne
teismo, o kreditorių argumentai, kurie nėra teisės šaltinis.
6) Apygardos
teismo nutartis nepaneigia atsakovų solidariosios atsakomybės.
Atsakovai UAB „Ranga IV“, UAB
„Ranga group“ ir L. P. taip pat pateikė atsiliepimą (t. 3, b. l. 9-15). Juo
prašo netenkinti atskirojo skundo ir nurodo šiuos argumentus, kurių dauguma savo
esme yra analogiški argumentams, nurodytiems UAB „Upės centras“ atsiliepime:
1) CK 4.193 straipsnis turi būti
aiškinamas kaip įpareigojantis kreditorių visų pirma išieškoti iš įkeisto
turto. Tokią kreditoriaus pareigą suponuoja ir jo kaip privilegijuoto
kreditoriaus statusas.
2) Vadovaujantis
Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo
2010-02-11 nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 2-112/2010), kai paraleliai nagrinėjama byla ypatingąja teisena dėl
išieškojimo iš įkeisto turto ir byla ginčo teisenos tvarka dėl skolos
priteisimo, remiantis CPK 163 str. 3 p., pastaroji turi būti sustabdoma. Šiuo
išaiškinimu turėtų būti vadovaujamasi ir tada, kai kreditorius dar nėra
pradėjęs išieškojimo iš įkeisto turto.
3) Kreditoriaus,
kurio reikalavimo įvykdymas užtikrintas hipoteka, nesinaudojimas savo kaip
privilegijuoto kreditoriaus teisėmis
neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei ekonomiškumo principų.
4) Lietuvos teismai nėra suformavę
viningos praktikos dėl CK 4.193 str. 1 d. taikymo.
5) Atsakovai neginčija ieškovo teisės
į ieškinį, tačiau ieškovo reikalavimai atsakovams gali būti nagrinėjami tik
išsiaiškinus, ar ieškovas kaip hipotekos kreditorius turės reikalavimo teisę ir
kokia apimtimi.
6) Atsakovai laidavimo sutartis sudarė
ieškovui primygtinai to reikalaujant, o atsakovai, jas sudarydami, pagrįstai
tikėjosi, kad skolininkui nevykdant savo įsipareigojimų, ieškovas visų pirma
savo reikalavimą nukreips į įkeistą turtą.
7) Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad
apygardos teismas nutartimi
pakeitė šalių materialinį teisinį
santykį ir de facto įtvirtino šalių
subsidiarią atsakomybę.
8) Apygardos teismo nutarties
rezoliucinės dalies netikslumai neturi įtakos jos teisėtumui.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Galiojantis
CPK numato teismo teisę sustabdyti civilinę bylą tais atvejais, kai teismas
pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina (CPK 164 str. 4 d.). Civilinės
bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis,
nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios,
dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos.
Byloje kilo
ginčas, ar pagrįstai apygardos teismas sustabdė civilinę bylą dėl skolos
išieškojimo iš solidarių atsakovų. Todėl nagrinėtina, ar aplinkybės, kurias
apygardos teismas vertino kaip trukdančias išnagrinėti bylą, egzistavo ir ar
dėl jų egzistavimo apygardos teismas negalėjo išnagrinėti bylos.
Ieškovo
prašoma priteisti skola kildinama iš kredito sutarties ir laidavimo sutarčių,
numatančių solidarią atsakovų atsakomybę. Kolegija pažymi, kad Lietuvos
apeliacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad, esant solidariai
skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų
tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to,
tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d., 6.81 str.
1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
2-762//2010, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006
ir kt.). Taigi, kreditorius turi
teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką,
bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5, 13
str., CK 6.6 str. 4 d.).
Kolegija
taip pat pažymi, kad kreditoriaus, kurio reikalavimas yra užtikrintas hipoteka,
privilegijuota padėtis pasireiškia tuo, kad jis gali reikalauti prievolės
įvykdymo iš įkeisto turto (CK 4.192 str.). Tačiau, skirtingai nei teigiama
atsiliepimuose į atskirąjį skundą, CK 4.193 straipsnis nepaneigia kreditoriaus
teisės pasirinkti vieną iš galimų savo teisių gynimo būdų (dispozityvumo
principas civiliniame procese) ir neįpareigoja pirmiausia reikalauti įvykdyti
prievolę būtinai iš įkeisto turto. Tokį aiškinimą atitinka ir formuojama teismo
praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-308//2010).
Minėta kreditoriaus
pasirinkimo teisė, skirtingai nei teigia atsakovai, nėra nesuderinama su
teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei ekonomiškumo principais, kuriais turi
būti grindžiamas civilinis procesas. CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
nuostatos, kuria remiasi atsakovai, paskirtis – nurodyti, jog kreditorius,
įgyvendinęs teisę patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto, nepraranda teisės
bendra tvarka reikalauti įvykdyti likusią neįvykdytą prievolės dalį. Ši
nuostata nėra skirta apriboti kreditoriaus teisę pasirinkti, kokia tvarka
reikalauti prievolės įvykdymo. Nuostata reglamentuoja išieškojimo iš įkeisto
turto pasekmes. Normos esmė yra ta, kad skolininko, kurio įsipareigojimo
įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu, įsipareigojimai kreditoriui nėra apriboti
įkeistu turtu. Tai reiškia, kad kreditorius, užtikrinęs reikalavimo įvykdymą
įkeitimu ir pasinaudojęs teise reikalauti įvykdyti prievolę iš įkeisto turto,
vadovaujantis CK 4.193 straipsniu, nepraranda teisės reikalauti įvykdyti
neįvykdytą prievolės dalį bendra tvarka. Pastebėtina ir tai, kad CK 4.193
straipsnio vieta CK (skyriuje Skolos išieškojimas hipotekos kreditoriaus
naudai) taip pat suponuoja išvadą, kad CK 4.193 straipsnis taikytinas tik
kreditoriui pasirinkus pasinaudoti savo kaip privilegijuoto kreditoriaus (jo
reikalavimo įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka) teise nukreipti išieškojimą į
įkeistą turtą. Skirtingai nei teigiama atsiliepimuose į atskirąjį skundą,
sistemiškai ši norma neturi būti taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius
pasirenka reikalauti prievolės įvykdymo bendra tvarka, t.y. nepasinaudoja savo
teise pirmiausiai nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Šią išvadą patvirtina Lietuvos
apeliacinio teismo praktika 2010-02-25 nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje Nr. 2-191/2010. Atitinkamai pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje neturi būti
vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo
praktika, kuria nutartį motyvavo apygardos teismas bei rėmėsi atsakovai
atsiliepimuose į atskirąjį skundą, kadangi tose bylose kreditorius buvo
pradėjęs įkeisto turto realizavimo procedūras. Ši aplinkybė yra svarbi, kai
sprendžiamas klausimas, ar konkrečioje byloje taikytinas CK 4.193 straipsnis.
Konstatavus
tai, kad kreditorius, užtikrinęs reikalavimo įvykdymą hipoteka, nepraranda
teisės pasirinkti, kokia procesine tvarka reikalauti ginti savo pažeistas
teises, bylos išnagrinėjimui teisiškai nereikšmingas tampa argumentas, kad
laiduotojas, sudarydamas laidavimo sutartį ir prisiimdamas iš jos kylančius
įsipareigojimus, pagrįstai tikėjosi, jog skolininkui neįvykdžius prievolės,
kreditorius pirmiausiai nukreips išieškojimą į hipotekos objektą.
Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino
ir taikė išieškojimo iš įkeisto turto tvarką reglamentuojančias teisės normas (CK
4.193 str.) ir todėl nepagrįstai sustabdė civilinę bylą, šie argumentai sudaro
pakankamą pagrindą tenkinti atskirąjį skundą. Todėl dėl kitų atskirojo skundo
ir atsiliepimuose į jį pateiktų argumentų (dėl situacijos neatitinkančių
apygardos teismo motyvų, dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių
pakeitimo apygardos teismo nutarties rezoliucine dalimi, dėl įkeisto turto
vertės ir kt.), kolegija nepasisako kaip dėl teisiškai nebereikšmingų atskirojo
skundo išnagrinėjimui.
Vadovaudamasi
tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir bylą
perduoti nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Algirdas Gailiūnas
Vigintas Višinskis