(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 10 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Rasai Varaneckienei,
dalyvaujant ieškovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinės sąjungos atstovams T. R., advokatui Mantui Mikalopui,
atsakovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis atstovams Z. S., advokatui Arnui Paliukėnui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinės sąjungos ieškinį atsakovei VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stočiai dėl kolektyvinio darbo ginčo dėl teisės.
Teismas
n u s t a t ė:
VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – ir ieškovė, Profesinė sąjunga) po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija, komisija, DGK) 2020 m. kovo 2 d. priimto sprendimo Nr. DGKS-1578 darbo byloje Nr. APS-131-2318, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinės sąjungos prašymą, kaip paduotą praleidus Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnio 1 dalies nustatytą terminą ir DGK jo neatnaujinus, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stočiai (toliau – ir atsakovė, Įstaiga, darbdavys), prašydama įpareigoti atsakovę atkurti ieškovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinė sąjungos atstovaujamų darbuotojų pažeistas teises - taikyti Profesinės sąjungos nariams (operatyvinės pagalbos tarnybos darbuotojams (išvažiuojamųjų brigadų medikams, paramedikams, paramedikams - vairuotojams, vairuotojams pagalbiniams darbuotojams ir kt.), dispečerinės tarnybos darbuotojams, įrangos ir vaistų komplektavimo punkto darbuotojams) atsakovės 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 1-R-120 dėl 30 darbo dienų kasmetinių pailgintų atostogų suteikimo (pripažįstant, jog šis įsakymas taikomas nuo jo įsigaliojimo dienos, t. y. 2019 m. sausio 1 d.), skirti atsakovei 1 500 Eur dydžio baudą DK 217 straipsnio 2 dalies pagrindu, išieškant ją ieškovės naudai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodo, kad atsakovė 2018 m. gruodžio 19 d. priėmė įsakymą Nr. 1-R-120 dėl kasmetinių atostogų nustatymo (toliau – Įsakymas, ginčo įsakymas), kuriuo nustatė nuo 2019 m. sausio 1 d. Operatyvinės pagalbos tarnybos darbuotojams (išvažiuojamųjų brigadų medikams, paramedikams, paramedikams – vairuotojams, vairuotojams pagalbiniams darbuotojams ir kt.), Dispečerinės tarnybos darbuotojams, Įrangos ir vaistų komplektavimo punkto darbuotojams pailgintas 30 darbo dienų kasmetines atostogas.
2019 m. vasario 18 d. šalys pasirašė Kolektyvinę sutartį (toliau – Kolektyvinė sutartis), kurios 28 punktu išvažiuojamųjų brigadų, dispečerinės tarnybos ir įrangos bei vaistų komplektavimo punkto (skyriaus) darbuotojams buvo nustatyta 27 darbo dienų pailgintų kasmetinių atostogų trukmė, kuri, vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 30 punktu, prailginama, atsižvelgiant į darbuotojų nepertraukiamąjį darbo stažą Įstaigoje, t. y.: 1) už daugiau nei 5 metų nepertraukiamąjį stažą nustatomos 28 darbo dienų pailgintos atostogos; 2) už daugiau nei 10 metų nepertraukiamąjį stažą - 29 darbo dienų pailgintos atostogos; 3) už daugiau nei 15 metų nepertraukiamąjį stažą - 30 darbo dienų pailgintos atostogos; 4) už daugiau nei 20 metų nepertraukiamąjį stažą - 31 darbo dienos pailgintos atostogos; 5) už daugiau nei 25 metų nepertraukiamąjį stažą - 32 darbo dienų pailgintos atostogos (Kolektyvinės sutarties 30 punktas). Kolektyvine sutartimi Profesinės sąjungos nariams buvo užtikrintos ilgesnės trukmės pailgintos kasmetinės atostogos, lyginant jas su tomis, kurias numato darbo teisės normos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintas kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas atostogas, sąrašas ir šių atostogų trukmės aprašas).
Šalims pasirašius naują Kolektyvinę sutartį ir jai įsigaliojus, atsakovė atsisako taikyti minėtą ginčo Įsakymą, o ieškovės atstovaujantiems darbuotojams taiko Kolektyvinės sutarties 28, 30 punktų nuostatas. Tokiu būdu atsakovė sudaro blogesnes sąlygas ieškovės atstovaujamiems darbuotojams – Profesinės sąjungos nariams, lyginant su kitais darbuotojais – ne Profesinės sąjungos nariais, diskriminuoja ieškovės atstovaujamus darbuotojus dėl jų priklausymo Profesinei sąjungai, sukuria neigiamas pasekmes Profesinės sąjungos nariams, jiems taiko mažiau palankias sąlygas kitų įstaigos darbuotojų atžvilgiu ir kt.. Atsakovės veiksmais sąmoningai buvo sukurta situacija, kuomet Profesinės sąjungos nariai, įgiję papildomų garantijų Kolektyvinės sutarties pagrindu, atsidūrė mažiau palankioje padėtyje, negu kiti įstaigos darbuotojai, Įsakymo netaikymas skatina Profesinės sąjungos narius, kurie gauna trumpesnes atostogas, svarstyti apie išstojimą iš Profesinės sąjungos, galimų naujų narių apsisprendimą nestoti į ją. Ieškovė ne kartą kreipėsi į darbdavį, prašydama nutraukti Profesinės sąjungos narių teisių (teisėtų interesų) pažeidimą - taikyti ginčo įsakymą visiems įstaigos darbuotojams, kaip tai ir nurodyta lokaliame teisės akte, t. y. ir tiems darbuotojams (Profesinės sąjungos nariams), kurie turi mažesnį nei 20 metų nepertraukiamąjį darbo stažą, ginčo įsakymo pagrindu suteikti 30 darbo dienų trukmės pailgintas kasmetines atostogas. Atsakovė su pastaraisiais ieškovės reikalavimais (taikyti ginčo įsakymą visiems vienodai) nesutiko, 2019 m. gruodžio 5 d. raštu nurodydama, jog Kolektyvinė sutartis turi aukštesnę teisinę galią, kuri darbdavio įsakymu negali būti paneigta, t. y. ginčo įsakymas Kolektyvinės sutarties nuostatų pakeisti negali, tuo tarpu, Profesinės sąjungos nariams (neturtintiems 20 metų nepertraukiamojo darbo stažo) siekiant įgyvendinti teisę į 30 darbo dienų pailgintas kasmetines atostogas, tai privalo būti padaryta įforminant Kolektyvinės sutarties pakeitimą.
Ieškovė pažymi, jog šalims (darbuotojus atstovaujančiam subjektui (Profesinei sąjungai) ir darbdaviui) kolektyvine sutartimi sulygus dėl darbuotojų atžvilgiu taikytinų palankesnių, negu numatyta darbo teisės normose, sąlygų, nė viena DK norma nedraudžia darbdaviui taikyti dar palankesnes nuostatas, lyginant jas su tomis, kurios įtvirtintos pačioje Kolektyvinėje sutartyje. Pastaroji situacija visiškai atitinka tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje akcentuojamą bendrąjį darbuotojams palankesnio teisinio režimo (in favorem) principą, vadovaujantis kuriuo, nepriklausomai nuo to, kokios galios teisės akte ar sutartyje bebūtų įtvirtinta darbuotojui palankesnė darbo sąlyga, ji turės pirmenybę prieš kituose teisės aktuose/sutartyje įtvirtintą tokį santykį reguliuojančią (mažiau palankią) nuostatą.
Tuo tarpu Darbdavys, nesilaikydamas savo paties priimtu ginčijamu įsakymu nustatytų sąlygų, darbuotojams, esantiems Profesinės sąjungos nariais, taiko mažiau palankias sąlygas kitų Įstaigos darbuotojų, nesančių Profesinės sąjungos nariais, atžvilgiu. Ieškovės atstovaujami darbuotojai, neišdirbę Įstaigoje 15 metų, įgyja teisę tik į 27 - 29 darbo dienų trukmės pailgintas kasmetines atostogas, tuo tarpu kiti darbuotojai, kurių ieškovė neatstovauja, turi galimybę pasinaudoti 30 darbo dienų trukmės atostogomis, nepriklausomai nuo jų darbo stažo.
Ieškovės nuomone, toks nevienodų sąlygų darbuotojams sudarymas laikytinas diskriminuojančiu ir nėra galimas.
Ieškovė taip pat prašo skirti atsakovei 1 500 Eur dydžio baudą DK 217 str. 2 d. pagrindu. Nurodo, kad atsakovė diskriminavo ieškovės narius, padarė sunkų darbo teisės normų pažeidimą, darbdavio požiūris į darbo teisės normų laikymąsi yra neatsakingas (nerūpestingas), todėl atsakovo veiksmai savo pobūdžiu laikytini sunkiu darbo teisės normų pažeidimu, kadangi jais yra pažeidžiamas asmenų lygybės principas, įtvirtintas ne tik DK normose, bet ir kituose teisės aktuose bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje. Toks darbdavio elgesys negali būti toleruojamas, o deklaratyvūs jo teiginiai, nurodant jog darbdavys turi teisę lokaliais aktais gerinti darbuotojų padėtį, lyginant ją su ta, kuri yra nustatyta teisės aktais, nepateisina pastarojo elgesio. Pažymėjo, jog atsakovė pažeidinėjo darbo teisės normas ir anksčiau. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-31203-996/2018 pagal ieškovės ieškinį atsakovei, 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu nusprendė Profesinės sąjungos ieškinį patenkinti iš dalies, panaikinti darbdavio priimtą ir ieškovės šioje byloje ginčytą Įstaigos direktoriaus įsakymą, įpareigoti atsakovę tinkamai laikytis informavimo ir konsultavimosi procedūrų pagal DK reikalavimus, o taip pat skyrė atsakovei 500 Eur dydžio baudą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1203-912/2019, pastarąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovės teigimu, ši aplinkybė yra reikšminga, sprendžiant klausimą dėl turtinės sankcijos atsakovei taikymo pagal DK 217 straipsnio 2 dalį dar kartą. Kadangi 500 Eur paskirta bauda neatgrasė atsakovės nuo tolimesnių neteisėtų veiksmų atlikimo, analogiško dydžio sankcijos paskyrimas DK 217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems tikslams pasiekti nebūtų pakankamas.
Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinį, prašė jį patenkinti visiškai. Akcentavo, kad ieškiniu prašo taikyti Įsakymą visiems darbuotojams pilnai ir vienodai, įskaitant ir Profesinės sąjungos narius, taip kaip tame įsakyme yra parašyta. Įsakymas iš esmės gerina darbuotojų padėtį, lyginant jį su Vyriausybės nutarimu Nr. 496, numatančiu kasmetinių atostogų trukmę tam tikrų kategorijų darbuotojams, tiek jį lyginant su Kolektyvine sutartimi. Teigė, jog tai yra ginčas dėl in favorem principo taikymo darbo teisėje (DK 3 str. 8 d., 6 str. 2 d., 138 str. 5 d.). Mano, kad šioje byloje yra akivaizdus šio principo pažeidimas, nes Įsakymas gerina darbuotojų padėtį, lyginant su Kolektyvine sutartimi. Įsakyme darbuotojams, dirbantiems iki 15 metų, nustato didesnį atostogų skaičių negu darbuotojams, dirbantiems iki 15 metų pagal Kolektyvinę sutartį, t. y. Profesinės sąjungos nariams.
Pačiame Įsakyme, anot ieškovės, kalbama apie visus įstaigos darbuotojus, neišskiriant nė vieno, tame tarpe ir Profesinės sąjungos narių, todėl jis turi būti taikomas visiems darbuotojams be jokių išlygų, neišskiriant jų į Profesinės sąjungos narius ir ne Profesinės sąjungos narius, kas vyksta de fakto.
Atsakovė ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Mano, jog nėra pagrindo konstatuoti diskriminacijos dėl priklausymo profesinei sąjungai fakto, todėl ieškinys turėtų būti atmestas. Nurodo, jog ginčo įsakymas Profesinės sąjungos nariams netaikomas, nes jų atžvilgiu privalomai taikoma Kolektyvinės sutarties nuostatų visuma - tą įpareigoja daryti įstatymas, numatantis, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti Kolektyvinė sutartis yra privaloma Kolektyvinės sutarties šalims ir taikoma darbuotojams – kolektyvinę sutartį sudariusios profesinės sąjungos nariams. Tuo tarpu ieškovė reikalauja priversti atsakovę taikyti ne šalių suderėtas Kolektyvinės sutarties nuostatas, o ieškovės direktoriaus įsakymą dėl kasmetinių atostogų dydžio taikymo. Ginčo įsakymo netaikymas Profesinės sąjungos nariams neblogina jų padėties kitų darbuotojų atžvilgiu, nes Profesinės sąjungos narių atžvilgiu yra privalomai taikoma visa Kolektyvinė sutartis, apimanti įvairias šalių suderėtas darbuotojų garantijas (iš kurių susitarimas dėl kasmetinių atostogų trukmės diferencijacijos yra tik nedidelė šių garantijų dalis).
Atsakovės nuomone, pasirašytos ir galiojančios Kolektyvinės sutarties nuostatos turi aukštesnę galią nei ginčo įsakymas. DK yra numatytos imperatyvios taisyklės dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo, jų galiojimo, taikymo, pakeitimo, todėl Kolektyvinės sutarties pasirašymas nutraukia Įsakymo galiojimą Profesinės sąjungos narių atžvilgiu. DK 3 str. 6 d. ir 197 str. numatytas kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo privalomumas, t.y. kolektyvinių sutarčių norminės nuostatos nustato į jų taikymo sritį patenkančių darbdavių ir darbuotojų tarpusavio teises ir pareigas ir yra jiems privalomos. Kadangi kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams, darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį privalo taikyti darbdavys – šios sutarties šalis. Todėl šalims privalomo norminio teisės akto – Kolektyvinės sutarties (jos nuostatų) taikymas negali būti vertinamas kaip tariama diskriminacija Profesinės sąjungos narių atžvilgiu.
Be to, atsakovė, elgdamasi apdairiai ir sąžiningai, siekdama išvengti bet kokio darbuotojų teisių pažeidimo, kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją (toliau – VDI) dėl situacijos išaiškinimo, t.y. ar šiuo atveju Profesinės sąjungos nariams turi būti taikomos Kolektyvinės sutarties ar Įsakymo nuostatos. 2019 m. kovo 29 d. buvo gauta VDI individuali konsultacija, kurioje nurodyta, kad DK 197 str. 1 d. yra įtvirtinta nuostata, jog kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams, todėl profesinių sąjungų nariams turėtų būti taikomos kolektyvinės sutarties sąlygos dėl pailgintų atostogų, o ne direktoriaus įsakymas. Todėl mano, kad ieškovės nariams taikydama Kolektyvinės sutarties nuostatas, nepažeidė nei norminio reglamentavimo, nei VDI teikto išaiškinimo, nediskriminavo ieškovės narių bei netaikė jiems blogesnių sąlygų.
Pažymėjo, jog šalių derybos dėl naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo vyko nuo 2018 m. lapkričio 20 d.. Atsakovė, elgdamasi kaip atsakingas darbdavys, įvertinęs, kad derybos dėl naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo nebus baigtos iki 2018 metų pabaigos, ir siekdama kasmetinių atostogų skaičiavimo darbuotojams tęstinumo, 2018 m. gruodžio 19 d. pasirašė ginčo įsakymą, kuriuo iš esmės atkartojo senos kolektyvinės sutarties nuostatas dėl operatyvinių padalinių darbuotojų atostogų trukmės, perskaičiavus kalendorines dienas į darbo dienas. Šiam įsakymui iki jo pasirašymo 2018 m. gruodžio 13 d. posėdyje pritarė 4 iš 5 atsakovės stebėtojų tarybos narių, prieš buvo tik Profesinės sąjungos atstovas. Tuo tarpu pirmo kolektyvinės sutarties projekto punkto, liečiančio kasmetines atostogas, aptarimas posėdyje vyko 2018 m. gruodžio 28 d., t.y. tuomet, kai ginčo įsakymas jau buvo pasirašytas ir su juo supažindinta ieškovė bei taikytas visų nurodytų darbuotojų (išvažiuojamųjų brigadų, dispečerinės tarnybos ir įrangos ir vaistų komplektavimo punkto (skyriaus) darbuotojų) atžvilgiu iki Kolektyvinės sutarties pasirašymo. Įsakymo galiojimo metu vyko šalių derybos dėl naujos kolektyvinės sutarties sudarymo. Profesinės sąjungos iniciatyva buvo deramasi ir dėl kasmetinių atostogų trukmės diferenciacijos operatyvinių padalinių darbuotojams (Profesinės sąjungos nariams) nuo 27 iki 32 darbo dienų. Todėl atsakovė mano, kad ieškovė negalėjo nesuprasti, dėl kokių sąlygų (tame tarpe ir kasmetinių atostogų) susitaria su atsakove šalims pasirašant Kolektyvinę sutartį, kurioje, be kitų sąlygų, buvo susitarta dėl geresnių darbuotojams garantijų - ilgesnių kasmetinių atostogų, lyginant jas su DK ir Vyriausybės nutarimo reikalavimais (DK 3 str., 126 str. 4 d., 138 str. 5 d., 193 str. 3 d.).
Atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu skirti jai baudą. Nurodo, jog norminis reglamentavimas, susiklosčiusios faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė ne tik teisingai, pagal įgaliotų institucijų išaiškinimus taikė norminius teisės aktus, bet ir dėjo pastangas sureguliuoti esamą situaciją labiausiai visų darbuotojų interesus atitinkančiu būdu, siūlė ieškovei išplėsti Kolektyvinės sutarties nuostatas dėl atostogų visiems darbuotojams, siūlė Kolektyvinės sutarties pakeitimo variantus, tačiau visus siūlymus ieškovė atmetė. Atsakovės vertinimu, ieškovės pozicija dėl susiklosčiusios situacijos buvo nestabili ir ekonomiškai nepagrįsta, ieškovė ne kartą keitė savo poziciją dėl Kolektyvinės sutarties įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių kasmetinių atostogų trukmę, keitimo, atsisakė pasirašyti daugumą derybų protokolų, tačiau nesiūlė savo protokolų variantų, neteikė konstruktyvių pastabų, neatsiėmė prašyto susitikimo garso įrašo, galiausiai pateikė ekonomiškai nuostolingą pasiūlymą dėl kasmetinių atostogų trukmės keitimo, kurio realizavimui atsakovei prireiktų 30,86 papildomų etatų, kainuojančių per metus apie 563 000 Eur. Mano, jog toks ieškovės elgesys sudaro pagrįstas abejones dėl ieškovės veiksmų sąžiningumo bei tikrųjų jos ketinimų šioje civilinėje byloje. Ieškovei galimai piktnaudžiaujant teise, galimai siekiant nesąžiningai pasipelnyti atsakovės sąskaita, jos reiškiami reikalavimai neturėtų būti tenkinami.
Teismo posėdžio metu atsakovė palaikė atsiliepime į ieškinį pateiktus argumentus, prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, jog iki 2019 m. galiojo Kolektyvinė sutartis, kurioje buvo įteisinta visiems darbuotojams 30 dienų atostogos. Kadangi nuo 2019 metų reikėjo sudaryti naują Kolektyvinę sutartį, 2018 metų lapkričio mėnesį pradėtos derybos. Pritarus stebėtojų tarybai, buvo priimtas Įsakymas, kuris buvo kaip tęsinys senos kolektyvinės sutarties, kurioje buvo įteisinta 30 dienų atostogos visiems darbuotojams. Patvirtino faktą, kad Įsakymas taikomas ne Profesinės sąjungos nariams, o Profesinės sąjungos nariams taikomos Kolektyvinės sutarties nuostatos. Pabrėžė, kad nebuvo nei vieno darbuotojo nusiskundimo dėl atostogų trukmės. Profesinė sąjunga vienija virš 50 proc. darbuotojų.
Ieškinys tenkintinas.
Byloje kyla kolektyvinis ginčas dėl darbo teisės, iš esmės susijęs su kasmetinių atostogų suteikimo ir jų skaičiavimo tvarka, įsigaliojusia po naujojo DK priėmimo ir taikymo nuo 20017 m.. Ieškovė įrodinėja aplinkybes, kad atsakovė, kaip darbdavys, 2018 m. gruodžio 19 d. priimtu Įsakymu nustatydama ilgesnes atostogas darbuotojams, kuriems netaikoma 2019 m. vasario 18 d. pasirašyta Kolektyvinė sutartis, pažeidė nediskriminavimo principą. Ieškovė kelia ginčą dėl galimai pažeistų savo narių teisių darbdaviui netaikant jų atžvilgiu atsakovės vadovo 2018 m. gruodžio 19 d. priimto įsakymo dėl pailgintų kasmetinių atostogų trukmės. Taip pat prašoma baudos darbdaviui taikymo pagal DK 217 straipsnio 2 dalį.
Teismas, išnagrinėjęs šį ginčą iš esmės, mano, jog yra teisinės prielaidos ir pagrindas sutikti su ieškovės teiginiais ir tenkinti ieškinį jame nurodytų motyvų ir bei pateiktų argumentų pagrindu dėl žemiau išdėstyto.
Dėl galimo nediskriminavimo principo pažeidimo.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2016 m. gruodžio 1 d. atsakovės įstaigoje įsigaliojo ginčo šalių 2016 m. lapkričio 23 d. pasirašyta kolektyvinė sutartis, kurioje buvo numatyta, jog visiems išvažiuojamųjų brigadų, dispečerinės bei įrangos ir vaistų komplektavimo punkto (skyriaus) darbuotojams (ne tik Profesinės sąjungos nariams) bus suteikiamos 42 kalendorinių dienų trukmės, t. y. ilgesnės, nei numatė tuo metu galiojusios darbo teisės normos, pailgintos kasmetinės atostogos. Nagrinėjamoje byloje abi ginčo šalys vienodai aiškino šias aplinkybes.
Keičiantis darbo teisinius santykius reguliuojančiam teisiniam normatyvui ir nuo 2017 m. įsigaliojus naujajam DK, minėtos kolektyvinės sutarties galiojimas turėjo pasibaigti 2019 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 11 dalis).
Kaip rodo byloje esantys rašytiniai duomenys, nagrinėjamo ginčo šalys dar 2018 m. rudenį pradėjo tarpusavio kolektyvines derybas bei 2019 m. vasario 18 d. pasirašė naują kolektyvinę sutartį, kurios VI skyriaus (27 - 36 punktų) nuostatomis sulygo dėl Įstaigos darbuotojų (Profesinės sąjungos narių) atostogų trukmės bei jų suteikimo tvarkos. Pagal naujos Kolektyvinės sutarties 28 p. išvažiuojamųjų brigadų, dispečerinės tarnybos ir įrangos bei vaistų komplektavimo punkto (skyriaus) darbuotojams buvo nustatyta 27 darbo dienų pailgintų kasmetinių atostogų trukmė, kuri, vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 30 p. prailginama atsižvelgiant į darbuotojų nepertraukiamąjį darbo stažą Įstaigoje, t. y.: 1) už daugiau nei 5 metų nepertraukiamąjį stažą nustatomos 28 darbo dienų pailgintos atostogos; 2) už daugiau nei 10 metų nepertraukiamąjį stažą - 29 darbo dienų pailgintos atostogos; 3) už daugiau nei 15 metų nepertraukiamąjį stažą - 30 darbo dienų pailgintos atostogos; 4) už daugiau nei 20 metų nepertraukiamąjį stažą - 31 darbo dienos pailgintos atostogos; 5) už daugiau nei 25 metų nepertraukiamąjį stažą - 32 darbo dienų pailgintos atostogos. Nauja Kolektyvine sutartimi Profesinės sąjungos nariams buvo užtikrintos ilgesnės trukmės pailgintos kasmetinės atostogos, lyginant jas su tomis, kurias numato darbo teisės normos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintas kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas atostogas, sąrašas ir šių atostogų trukmės aprašas).
Dar vykstant kolektyvinėms deryboms dėl naujos Kolektyvinės sutarties, 2018 m. gruodžio 19 d., t. y. iki kolektyvinių derybų pabaigos, atsakovės vadovas priėmė įsakymą Nr. l-R-120, kuriame nustatė Įstaigos operatyvinės pagalbos tarnybos darbuotojams (išvažiuojamųjų brigadų medikams, paramedikams, paramedikams - vairuotojams, vairuotojams - pagalbiniams darbuotojams ir kt.), dispečerinės tarnybos darbuotojams; įrangos ir vaistų komplektavimo punkto darbuotojams 30 darbo dienų pailgintas kasmetines atostogas.
Teismas pažymi, kad Įsakyme nėra jokių nuorodų į tai, kad jis galioja konkrečiai grupei žmonių. Todėl sutiktina su ieškovės byloje išreikšta pozicija, jog ji neturėjo jokių prielaidų manymui, kad jos nariams Įsakymas nebus taikomas, todėl pasirašė Kolektyvinę sutartį.
Vienok atsakovės vadovas teismui aiškino ir tai matyti iš bylos medžiagoje esančių rašytinių duomenų, kad šis vadovo Įsakymas de fakto taikomas tik darbuotojams, nesantiems Įstaigoje veikiančios Profesinės sąjungos nariais, o pastariesiems taikoma atostogų suteikimo ir skaičiavimo tvarka, apspręsta naujai pasirašytoje Kolektyvinėje sutartyje. Taigi, pakankamai akivaizdu, jog ginčo įsakymas aiškinamas ir taikomas ieškovės narius diskriminuojančiu būdu, nes nėra jiems taikomas.
Ginčo šalys vienodai aiškino šiuo metu Įstaigoje esančią situaciją, kuomet prailgintų atostogų suteikimo tvarka, numatyta Įsakymu ir taikoma ne Profesinės sąjungos nariams, yra pranašesnė nei Kolektyvinėje sutartyje numatyta, kuri taikoma Profesinės sąjungos nariams. Atostogų suteikimo ir skaičiavimo tvarka, kaip seka iš abiejų ginčo šalių paaiškinimų ir Įsakymo bei Kolektyvinio susitarimo minėtų nuostatų turinio analizės, yra skirtinga, Įsakymu patvirtinta atostogų suteikimo ir skaičiavimo tvarka yra palankesnė Profesinei sąjungai nepriklausantiems asmenims, ir tai, teismo giliu įsitikinimu, negali būti toleruojama, nes viena grupė darbuotojų tokiu būdu yra akivaizdžiai diskriminuojama dėl narystės profesinėje sąjungoje.
Manytina, kad atsakovės vadovas turėjo ir turi imtis priemonių, kad tarp Profesinės sąjungos narių ir jos nariais nesančių Įstaigos darbuotojų nebūtų jokios disproporcijos, juolab įgyvendinant gyvybiškai svarbią teisę į kasmetines atostogas, skirtas darbuotojui pailsėti. Netoleruotina situacija, kad vadovo priimtas lokalus teisės aktas, kuris pagal turinį vienodas visiems, o pagal jo taikymo faktą nėra vienodas visiems ir išskiria tam tikrą asmenų grupę, nes taikomas tik tam tikrai darbuotojų grupei, o būtent, darbuotojams, nesantiems Įstaigoje veik kelis dešimtmečius veikiančios Profesinės sąjungos nariais.
DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ar asociacijoms, aplinkybių nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais.
Darbdavys darbo santykiuose privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais (įskaitant nediskriminavimą dėl priklausymo/narystės asociacijose) principus (DK 26 straipsnio 1 dalis).
Draudimą diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, arba kitaip – asmenų lygybės principą – įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., o jį išplėtoja Lietuvos respublikos lygių galimybių įstatymas (toliau – LGĮ), įtvirtindamas ir pačios diskriminacijos sąvokas bei galimus jos pasireiškimus. LGĮ 2 str. 1 d. diskriminaciją apibrėžia kaip tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Pagal LGĮ 7 str. 1 d. 2 ir 6 punktus, įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, pilietybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo sudaryti vienodas darbo sąlygas bei užtikrinti, kad darbuotojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti. LGĮ 9 str. nuostata nurodo, kad draudžiama diskriminacija lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu narystės ir dalyvavimo darbuotojų ir darbdavių organizacijose ar kitose organizacijose (asociacijose), kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų (asociacijų) teikiamą naudą, atžvilgiu.
LGĮ 4 str., reglamentuojančio įrodinėjimo pareigą, nuostatos numato, kad teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.
Taigi šiuo atveju darbdavys, t. y. skundžiamas asmuo, turi įrodinėjimo pareigą. Tokios įrodinėjimo pareigos taisyklės išaiškinimą pateikia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3K-3-199-2014. Vienok byloje savo teisumo ir atliktų veiksmų pagrįstumo įvairioms darbuotojų grupėms taikant skirtingą atostogų suteikimo ir skaičiavimo mechanizmą neįrodė. Todėl esant virš išdėstytam teismas šią ieškinio reikalavimo dalį tenkina – atsakovė įpareigotina užtikrinti vienodą ginčo įstatymo veikimą visų įstaigos darbuotojų atžvilgiu.
Neatmetama galimybė, kad šis lokalus atsakovės vadovo aktas, jo galiojimas gali būti peržiūrėtas arba inicijuojamas Kolektyvinio susitarimo pakeitimas, kas nėra nagrinėjamo ginčo dalyku šioje byloje.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2019 m. kovo 27 d. atsakovė buvo pasikreipusi į Valstybinės darbo inspekcijos asmenų aptarnavimo skyrių, pateikdama paklausimą, kuri nuostata turi būti taikoma profesinės sąjungos nariams, neišdirbusiems Įstaigoje 15 metų - Kolektyvinės sutarties 30 p. ar 2018-12-19 Įstaigos direktoriaus Įsakymas. Gautoje individualioje konsultacijoje nurodyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus specialistų nuomone, Profesinės sąjungos nariams turėtų būti taikomos kolektyvinės sutarties nuostatos dėl pailgintų atostogų, o ne direktoriaus įsakymas. Vadovaudamasi pateiktu išaiškinimu, atsakovė Profesinės sąjungos nariams nuo Kolektyvinės sutarties pasirašymo dienos (2019-02-18) netaiko 2018-12-19 įsakymo dėl kasmetinių atostogų trukmės.
Teismas pažymi, kad VDI išaiškinimas, kuriuo remiasi atsakovė, kaip vienu iš atsikirtimo į ieškinį argumentu, negali būti vertinama kaip pagrindas priešingai išvadai daryti ar pateisinti tokį atsakovės akivaizdų veikimą. Išaiškinimas tėra rekomendacinio pobūdžio ir neturi privalomos galios, be to, jis, priešingai nei teismo šiame sprendime išreikšta pozicija, yra suformuotas nežinant ginčo faktinių aplinkybių, kitos šalies išreikštos pozicijos, nebevertinant šalių pateiktų rašytinių duomenų.
Aptariant ieškovės šio ieškinio reikalavimo poziciją dėl Įsakymo galiojimo atgaline data, pastebėtina, jog kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad bet kuri teisės norma gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus atsižvelgta į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, taip pat jos santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, esančiais visos teisės sistemos pagrindu. Pagal bendrąjį teisės principą lex benignior retro agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų atgalinis veikimas neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/1999; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, byla Nr. 3K-3-100/2013; kt.). Teisėtai įgyta teisė pripažįstama ir nuo pažeidimų ginama jos atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu, o atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinamas pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).
Esant tokiam kasacinio teismo aiškinimui bei įvertinus byloje turimą ginčo situaciją, teismas laiko, jog yra pakankamų teisinių prielaidų pripažinti ginčo įsakymo galiojimą ir jo taikymą ieškovės darbuotojams – Įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos nariams – atgaline data, t. y. nuo jo įsigaliojimo momento 2019 m. sausio 1 d.. Įsakyme nenurodytos jokios išimtys dėl jo galiojimo išskiriant vienokį ar kitokį subjektų ratą, todėl tuoj po priėmimo jam įsigaliojus jis turėjo galioti visiems darbuotojams. Darbdavys nepagrįstai jo veikimą de fakto išskyrė daliai dirbančiųjų, netaikant Įsakymo Profesinės sąjungos nariams. Toks niekuo nemotyvuotas atsakovės veikimas ir iškraipytas Įsakymo taikymo suvokimas sukūrė neigiamas pasekmes ieškovės nariams, kurie atsidūrė blogesnėje padėtyje nei kiti Įstaigos darbuotojai – ne Profesinės sąjungos nariai.
Todėl teismas sutinka su ieškovės išsakytais teiginiais, jog yra pagrindas taikyti Įsakymą ieškovės nariams nuo Įsakymo įsigaliojimo dienos.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nesusiję su jo esme ir turiniu bei nekeičia teismo padarytų išvadų.
Dėl baudos darbdaviui skyrimo.
DK 217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas kolektyvinius darbo ginčus dėl teisės, darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę darbo teisės normas ar šalių susitarimus pažeidusiai šaliai kitos šalies naudai skirti iki 3 000 eurų baudą. Baudos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir atgrasyti nuo teisės pažeidimo ateityje.
Teismas pažymi, kad darbdavio nustatyta ir jo toleruojama disproporcija suteikiant ir skirtingai skaičiuojant atostogų trukmę įvairioms darbuotojų grupėms, pažeidžia asmenų lygybės principą ir nėra pateisinama. Tai darbdavys daro sąmoningai, negalėdamas nežinoti to teisinių pasekmių.
Nors ieškovės nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-31203-996/2018 buvusi situacija ir teismo pateikti vertinimai baudai skirti nėra tapatūs nagrinėjamai, įvardinti pažeidimai nėra identiški ir nėra tęstiniai, minėtoje byloje priimtu sprendimu konstatuotas neteisėtas atsakovės elgesys savo pobūdžiu skiriasi nuo šiame ieškinyje aptariamo jos elgesio, vis dėlto, susiklosčiusi situacija (pakartotinis darbo teisės normų pažeidimas Profesinės sąjungos narių atžvilgiu) patvirtina neatsakingą ir nerūpestingą darbdavio požiūrį į darbo teisės normų laikymąsi bei savotišką jų ignoravimą, ir ši aplinkybė, teismo vertinimu, svarbi sprendžiant kausimą dėl turtinės sankcijos atsakovei taikymo DK 217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos pagrindu.
Todėl dėl virš nustatyto ir šiuo teismo sprendimu konstatuoto darbo teisės normų pažeidimo atsakovei skiriama 1 000 Eur bauda. Teismas mano, kad ši suma pakankama ir proporcinga sankcija ir pasekmė virš konstatuotam pažeidimui.
Šioje dalyje ieškinys faktiškai taip pat tenkinamas, nes parinktos sankcijos dydis nelemia jo atmetimo.
Procesiniai klausimai.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Teismas faktiškai tenkino ieškinio reikalavimus (minėta, parinktos sankcijos dydis nelemia šio ieškinio reikalavimo dalies atmetimo), todėl ieškovas turi teisę į visas byloje patirtas advokato pagalbos išlaidas, kurios pagal jo pateiktus dokumentus yra 1 028,50 Eur. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio jos nelaikytinos didelėmis ar neprotingomis už advokato indėlį byloje. Taip pat ieškovės naudai iš atsakovės išieškotina 109 Eur byloje sumokėto žyminio mokesčio (CPK 92 str.).
Atlygintinų pašto išlaidų byloje nesusidarė.
Išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčo komisijos 2020 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. DGKS-1578, priimtas darbo byloje Nr. APS-131-2318, pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.).
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 str., 307 str. nuostatomis,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį patenkinti.
Įpareigoti atsakovę VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotį, j. a. k. 124369537, atkurti ieškovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinė sąjungos, j. a. k. 124466356, atstovaujamų darbuotojų pažeistas teises - taikyti šios profesinės sąjungos nariams (operatyvinės pagalbos tarnybos darbuotojams (išvažiuojamųjų brigadų medikams, paramedikams, paramedikams - vairuotojams, vairuotojams pagalbiniams darbuotojams ir kt.), dispečerinės tarnybos darbuotojams, įrangos ir vaistų komplektavimo punkto darbuotojams) atsakovės vadovo 2018 m. gruodžio 19 d. priimtą įsakymą Nr. 1-R-120 dėl 30 darbo dienų kasmetinių pailgintų atostogų suteikimo. (pripažįstant, jog šis įsakymas taikomas nuo jo įsigaliojimo dienos, t. y. 2019 m. sausio 1 d.).
Skirti atsakovei VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stočiai, j. a. k. 124369537, 1 000 Eur (vieno tūkstančio Eurų) dydžio baudą DK 217 straipsnio 2 dalies pagrindu, išieškant ją ieškovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinė sąjungos, j. a. k. 124466356, naudai.
Priteisti ieškovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinės sąjungos, j. a. k. 124466356, naudai iš atsakovės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties, j. a. k. 124369537, 1 137,50 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą trisdešimt septynis Eurus 50 cnt) bylinėjimosi išlaidų.
Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. DGKS-1578, priimtas darbo byloje Nr. APS-131-2318, netenka galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė