Administracinė byla Nr. eR-2-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00053-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 5.6; 5.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Darbo partijos atstovams V. F., advokatei Linai Zubovienei,

atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovams L. P., R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Darbo partijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. gruodžio 19 d. gautas pareiškėjo Darbo partijos (toliau – ir pareiškėjas, Partija) skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti kaip neteisėtą atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. gruodžio 4 d. priimtą sprendimą Nr. Sp-163 „Dėl Darbo partijos pripažinimo šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą“, išskyrus šio sprendimo 3 punkto dalį, kuria nustatyta, jog Darbo partija turi teisę į dalį, teismo sprendimu pervestos į Lietuvos valstybės biudžetą, dotacijos sumos, t. y. 759 935,90 Lt (220 092,97 Eur); 2) panaikinti kaip neteisėtus atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. priimtus sprendimus: Nr. Sp-164 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2005 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 20 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2005 m. sausio 1 d.“ pakeitimo“; Nr. Sp-165 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2005 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. Sp-54 „Dėl antrojo pusmečio valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2005 m. liepos 1 d.“ pakeitimo“; Nr. Sp-166 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. Sp-11 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2006 m. sausio 1 d.“ pakeitimo“; Nr. Sp-167 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. Sp-250 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms dydžio nustatymo“ pakeitimo“; Nr. Sp-168 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. Sp-309 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms dydžio nustatymo“ pakeitimo“; 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją priimti sprendimą patenkinti pareiškėjo Darbo partijos prašymą dėl valstybės biudžeto dotacijos sumų, Darbo partijos gautų, bet teismo sprendimu į Lietuvos valstybės biudžetą pervestų, grąžinimo (išmokėjimo) Darbo partijai, t. y. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 250 paskirtos 1 907 230,37 Lt (552 372,10 Eur) dotacijos sumos, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 309 paskirtos 1 903 616,86 Lt (551 325,55 Eur) dotacijos sumos, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17 paskirtos 2 542 490,72 Lt (736 356,21 Eur) dotacijos sumos grąžinimo (išmokėjimo) pareiškėjui Darbo partijai. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      2018 m. lapkričio 29 d. Komisijos darbo grupė parengė išvadą Nr. 3-64(1.2) (toliau – ir Išvada), kurioje nagrinėjamu klausimu suformulavo tam tikrus siūlymus Komisijai. Atsižvelgdama į Išvadą, Komisija 2018 m. gruodžio 4 d. priėmė skundžiamus sprendimus. Iš Komisijos sprendimų turinio matyti, kad sprendimuose pasisakyta dėl Darbo partijos veiksmų, vykusių (atliktų) 2004–2007 metų laikotarpiu. Sprendimais Komisija iš esmės papildė sprendimus Partijos atžvilgiu priimtus dar 2005–2007 metais, t. y. sprendimus priimtus daugiau nei prieš 10 metų, skaičiuojant nuo jų priėmimo. Komisijos sprendimais Partijai iš esmės buvo taikyta tam tikra teisinė sankcija.

2.2.                      Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir PPPKFKĮ) 30 straipsnis reglamentavo politinės partijos atsakomybę už šio įstatymo pažeidimą. Tuomet galiojusio PPPKFKĮ 30 straipsnio 1 dalis numatė Komisijos teisę už politinės partijos padarytą šiurkštų PPPKFKĮ pažeidimą sprendimu neskirti tokį pažeidimą padariusiai partijai valstybės biudžeto dotacijos pusmetinio dydžio. Tai PPPKFKĮ prasme yra viena teisinė sankcija, kuri gali būti taikoma politinės partijos atžvilgiu, esant šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms. Kitų teisinių sankcijų taikymą politinių partijų atžvilgiu už padarytus PPPKFKĮ (šiurkščius) pažeidimus reglamentavo šio įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje esanti blanketinė teisės norma. Pagal tuomet galiojusio PPPKFKĮ 30 straipsnio 2 dalį (redakcija, priimta 2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymu Nr. IX-2428) už šio įstatymo pažeidimus asmenys atsako šio įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) nustatyta tvarka. Pareiškėjas pastebi, kad net ir taikant baudžiamąją atsakomybę už PPPKFKĮ pažeidimus, BK yra numatyti senaties terminai, kuriems suėjus nebegali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, t. y. nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nebegali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nors PPPKFKĮ tiesiogiai nenumatė jokių senaties terminų, tačiau, vertinant PPPKFKĮ sistemiškai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) teisės normas bei principus, akivaizdu, kad susidarytų teisiškai nepagrįsta situacija, kuomet taikant griežčiausią (baudžiamąją) atsakomybės formą senatis būtų taikoma, tačiau ji negaliotų ar nebūtų taikoma esant lengvesnei atsakomybės rūšiai.

2.3.                      Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos (29 str. 1 d., 159 str. 3 d.) vienareikšmiai išreiškia įstatymų leidėjo valią siekti teisinio stabilumo ir teisinio tikrumo (apibrėžtumo) teisiniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja viešoji teisė ir kuri taikytina viešiesiems asmenims. Civilinėje teisėje bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Akivaizdu, kad fizinio asmens ar juridinio asmens, įskaitant politinę partiją, veiksmų teisinis vertinimas, veiksmų teisėtumo patikros procedūra negali būti atliekama nepaisant nagrinėjamų (tiriamų) veiksmų atlikimo laikotarpio. Senaties terminų nustatymas bei jų taikymas skatina viešosios valdžios institucijas savalaikiai imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti pažeistas teises, todėl Komisijos sprendimai, kuriais pildomi jau seniai įvykdyti Komisijos sprendimai, neatsižvelgiant į nuo jų priėmimo praėjusį laiką, ir kuriais taikomi šiuo metu nebegaliojantys teisės aktai, konkrečiai PPPKFKĮ, pažeidžia teisėtų lūkesčių, įgytų teisių konstitucinės apsaugos bei proporcingumo principus.

2.4.                      Nagrinėjamu atveju Komisijoje 2018 m. spalio 12 d. buvo gauta Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus dr. E. Š. 2018 m. spalio 12 d. ekspertinė išvada (toliau – ir Ekspertinė išvada). Darbo grupė, kaip matyti iš Išvados turinio, nutarė iš esmės neatsižvelgti į tai, kas yra pažymėta Ekspertinėje išvadoje. Komisijos sprendimai taip pat nėra grindžiami Ekspertinėje išvadoje nurodytais argumentais. Ekspertinės išvados turinys įrodo, kad Komisijos sprendimai turi esminių ir akivaizdžių trūkumų Konstitucijos nuostatų požiūriu. Dar 2018 metų kovo mėnesį, žinodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties turinį, Komisija nusprendė, kad pagrindo imtis kokių nors veiksmų ir keisti savo ankstesnius sprendimus nėra pagrindo. Komisijos sprendimas, įformintas 2018 m. kovo 16 d. raštu Nr. 2-301 (7.9), iki šiol nėra nei panaikintas, nei pakeistas, taigi šis Komisijos sprendimas buvo galiojantis Komisijos sprendimų priėmimo metu. Tokia pareiškėjo teisė nėra ginčijama ir Komisijos 2018 m. gegužės 9 d. rašte, kuriame Komisija nurodė negalinti tenkinti pareiškėjo prašymo dėl dotacijų lėšų grąžinimo vien tik tuo pagrindu, jog esą Komisija nedisponuoja minėtomis lėšomis. Praėjus beveik 2 metams nuo LAT 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties priėmimo, Komisija nusprendė atlikti Partijos veiksmų, atliktų 2004–2007 metais, vertinimą šiuo metu negaliojančio PPPKFKĮ nuostatų požiūriu, o priimdama sprendimus Komisija, iš esmės nesilaikydama paminėtų Konstitucijos imperatyvų, visiškai nepagrįstai nutarė revizuoti dar 2005–2007 metais Partijos atžvilgiu priimtus Komisijos sprendimus ir tuo neleistinai įsiterpti į tuos šių Komisijų sprendimų pagrindu jau itin seniai susiklosčiusius teisinius santykius, kurių šalimi buvo Partija.

2.5.                      Komisija neatlikusi jokio tyrimo sprendimuose konstatavo, kad Partija šiurkščiai pažeidė PPPKFKĮ. Komisijos sprendimuose, nenurodant jokios argumentacijos, buvo apsiribota tik Komisijos nurodymu, esą finansinėje deklaracijoje nurodžius tikrovės neatitinkančius duomenis buvo šiurkščiai pažeistas PPPKFKĮ. Komisija, pripažindama, kad Partija padarė šiurkštų PPPKFKĮ pažeidimą, rėmėsi šiuo metu nebegaliojančia šio įstatymo redakcija, kurioje nebuvo tiesiogiai įvardijama, kokie veiksmai laikytini šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu.  LAT 2016 m. gruodžio 30 d. nutartyje nevertino ir nepasisakė, ar teismo konstatuoti pažeidimai gali būti laikomi šiurkščiu PPPKFKĮ pažeidimu. Komisijos sprendimuose Komisija padarė nuorodas į PPPKFKĮ 1 straipsnį, 2 straipsnio 7 dalį, 10 straipsnio 6, 7 dalis, 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 3 dalį, 13 straipsnio 3 dalį, 15 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 5 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, tačiau sprendimuose apskritai nepaaiškinta ir nepasisakyta, kodėl Komisija vadovavosi būtent šiomis PPPKFKĮ teisės normomis ir kuo konkrečiai pasireiškė išvardytų teisės normų pritaikymas nagrinėjamam klausimui išspręsti.

2.6.                      Išvadoje nepagrįstai nurodoma, kad šiurkščiais įstatymo pažeidimais laikoma PPPKFKĮ 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta veika. PPPKFKĮ 15 straipsnio 3 dalis, kuri duoda nuorodą į PPPKFKĮ 22 straipsnio 5 dalį, negali būti taikoma aptariant valstybės biudžeto dotacijų paskirstymą politinėms partijoms, nes aiškiai nurodoma, kad ši nuostata reglamentavo dalies išlaidų politinei kampanijai finansavimą, o ne valstybės biudžeto dotacijų skyrimo klausimus, nes tai buvo du skirtingi įstatyme aptarti politinių partijų kampanijų finansavimo instrumentai (būdai). Komisijos sprendimais išspręstas klausimas yra susijęs ne su partijos išlaidų politinei kampanijai dalies kompensavimu, o su valstybės biudžeto dotacijų skyrimu ir išmokėjimu. Tokio klausimo sprendimas buvo reglamentuotas ne PPPKFKĮ 15 straipsnyje, o šio įstatymo 13 straipsnyje. Tai, kad PPPKFKĮ nebuvo sureglamentuota, kas yra laikoma šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, patvirtina ir Ekspertinės išvados turinys.

2.7.                      Valstybės biudžeto dotacijos, pagal Komisijos 2005–2008 metais priimtus sprendimus, kurie yra galiojantys ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikinti kaip neteisėti, faktiškai buvo išmokėtos Partijai, jas pervedant į Partijos turimą valstybės biudžeto dotacijoms skirtą sąskaitą. Taigi nagrinėjamu atveju Komisijos, taikant PPPKFKĮ nuostatas, dar 2005–2008 metais priimti individualūs administraciniai (teisės taikymo) aktai buvo įgyvendinti, o sąskaitoje esančias lėšas turėjo teisę valdyti Partija. Laikinasis nuosavybės teisių apribojimas buvo pritaikytas tik trims gautoms dotacijoms, t. y. konkrečiai dotacijoms 4–6, kurios irgi buvo išmokėtos ir kurios buvo Partijos sąskaitoje. Tik dotacijos 4–6 Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio pagrindu buvo grąžintos į Lietuvos valstybės biudžetą. Tiek Komisijos sudarytos darbo grupės Išvada, tiek ir Komisijos sprendimai reiškia, kad Komisijos sprendimais Partijos atžvilgiu taikoma teisinė sankcija nukreipiama į Partijos turėtas ir į Lietuvos valstybės biudžetą pervestas lėšas, o ne į jos ateityje gautiną dotaciją, kaip tai numatė įstatymas, konkrečiai PPPKFKĮ 30 straipsnio 1 dalis, be to, toji teisinė sankcija taip pat nukreipiama į tas anksčiau Partijos gautas dotacijų sumas, kurios nėra niekaip susijusios su paminėtu laikinu nuosavybės teisių apribojimu ir dėl kurių apskritai nepasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendyje. Komisija, nuspręsdama, jog pareiškėjas turi teisę tik į 759 935,90 Lt (220 092,97 Eur) dotacijų sumą, šią sumą apskaičiavo be jokio teisinio pagrindo vertindama ne tik dotacijų 4–6 skyrimo aplinkybes bei pagrindus, bet ir dotacijų 1–3 skyrimo aplinkybes bei pagrindus.

2.8.                      PPPKFKĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme Komisijos taikoma teisinė sankcija gali turėti tik perspektyvinį, o ne retrospektyvinį poveikį politinei partijai, taigi tokią sankciją Komisija politinei partijai pagal PPPKFKĮ galėjo taikyti tik į ateitį, Komisijai nustačius faktinį pagrindą tokiai sankcijai taikyti. Tai reiškia, kad, jeigu pažeidimas yra nustatomas už laikotarpį, kuomet valstybės biudžeto dotacijos jau buvo paskirtos atitinkamai politinei partijai, Komisija gali priimti sprendimą skirti tik vienintelę teisinę sankciją, t. y. neskirti ateinančio pusmečio dydžio dotacijos. Tai, be kita ko, reiškia, jog PPPKFKĮ pažeidimo paaiškėjimo atveju įstatymas nenumato Komisijos teisės revizuoti anksčiau priimtus sprendimus dėl dotacijų skyrimo pažeidimą padariusiam asmeniui. Būtent toks PPPKFKĮ 30 straipsnio turinio aiškinimas yra įsitvirtinęs ir Komisijos praktikoje.

2.9.                      Pareiškėjo vertinimu, darbo grupės Išvada ir Komisijos sprendimai ta apimtimi, kad esą Partija nepašalino pažeidimų, susijusių su netinkamu deklaracijų pateikimu, yra nepagrįsti. Partija galėjo pašalinti deklaracijų neatitikimus tik nuo to momento, kai jie buvo konstatuoti, o iki 2016 metų tai nebuvo padaryta nei Komisijos sprendimu, nei įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

2.10.                      Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme (toliau – ir Komisijos įstatymas) nėra konkrečių reguliacinių teisės normų, reglamentuojančių klausimus, kuriuos Komisija sprendžia pagal PPPKFKĮ. Komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra tik nukreipiančioji (blanketinė) teisės norma, pagal kurią vienas iš Komisijos uždavinių yra politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimo kontrolė įstatymo nustatyta tvarka ir formomis. Komisijos įstatymo 12 straipsnis bendruoju atveju reglamentuoja Komisijos sprendimų priėmimo bei jų pakeitimo ir panaikinimo tvarką, tačiau, kaip matyti iš Komisijos įstatymo turinio, šis įstatymas nenustato Komisijos sprendimų pakeitimo ir panaikinimo pagrindų, kuriems esant pati Komisija įgyja teisę pakeisti ar panaikinti ankstesnius sprendimus. Pareiškėjo įsitikinimu, Komisijos sprendimai, kuriais buvo papildyti Komisijos 2005–2007 metais Partijos atžvilgiu priimti ir jau įvykdyti sprendimai atitinkamo turinio pastabomis, neatitinka Komisijos įstatymo 4 straipsnyje išvardyto teisėtumo principo ir su juo tiesiogiai susijusių Konstitucijos principų bei teisės normų. Komisija, priimdama sprendimus, iš esmės veikė viršydama jai įstatymų suteiktos kompetencijos ribas.

2.11.                      PPPKFKĮ 13 straipsnio 3 dalies prasme valstybės biudžeto dotacijų skyrimą ir dotacijų dydį lemia atitinkamų rinkimų rezultatai. Nagrinėjamu atveju rinkimų rezultatai, dėl kurių Partijai buvo paskirtos dotacijos, išliko nepakitę, taigi aplinkybės, reikšmingos dotacijų skyrimui pagal PPPKFKĮ 13 straipsnį, išliko tos pačios (nepasikeitusios). Tokių aplinkybių nesant, negalima PPPKFKĮ 13 straipsnio 3 dalies prasme teigti, esą Partijai valstybės biudžeto dotacijos negalėjo būti 2005–2008 metais skirtos arba kad jos tuomet buvo paskirtos neteisėtai. Iš Komisijos sprendimų turinio matyti, kad jais Komisija nusprendė įrašyti į ankstesnius sprendimus atitinkamo turinio pastabas. Šių pastabų turinys rodo, kad 2005–2007 m. Komisijos sprendimų turiniui siekta suteikti tokį turinį, kokio jų priėmimo metu tokie sprendimai neturėjo. Pastabomis, taikant sprendimo pakeitimo (papildymo) institutą, Komisija nustatė, kad dotacija (kuri tuo pačiu sprendimu skiriama ir ta sprendimo dalis, kuria dotacija skiriama nėra panaikinama) negalėjo būti skiriama. Akivaizdu, jog taip elgdamasi Komisija nepaiso teisinio aiškumo ir teisinio tikrumo reikalavimų. Ankstesnių Komisijos sprendimų papildymas tokiomis pastabomis prieštarauja PPPKFKĮ 13 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, pagal kurias faktiškai Komisija priima du sprendimus, kurie gali nesutapti laike. Pirmas sprendimas būna pripažįstantis, kad yra šiurkštus įstatymo pažeidimas, o atskiru sprendimu yra paskirstomos valstybės biudžeto dotacijos. Komisija sprendimą Nr. Sp-163 priėmė praėjus daugiau nei 10 metų po dotacijos paskirstymo, todėl PPPKFKĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostata šiuo atveju negalėjo būti taikoma, nes paskirstant 2005–2008 m. dotacijas (išskyrus Komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 56 nepaskirtą Partijai dotaciją dėl šiurkštaus pažeidimo) Komisija nebuvo priėmusi sprendimų įstatymų nustatyta tvarka sustabdyti Partijos teisę gauti valstybės biudžeto dotaciją.

2.12.                      Iš Komisijos sprendimų turinio lieka neaišku, kuria konkrečiai iš paminėtų Konstitucijos 7 straipsnio 1–3 dalyse esančių nuostatų, kurios akivaizdžiai turi skirtingą teisinę reikšmę bei prasmę, Komisija vadovavosi, nes sprendimuose padarytoms išvadoms pagrįsti nėra nurodyta Komisijos argumentų, kuriais būtų pagrindžiamas Konstitucijos 7 straipsnio nuostatų taikymo nagrinėjamam klausimui išspręsti pagrindas. Komisijos sprendimai priimti ne vadovaujantis Konstitucijos 7 straipsniu, o būtent pažeidžiant šiame straipsnyje įtvirtintas konstitucines nuostatas bei su jomis susijusį konstitucinį teisinės valstybės imperatyvą. Komisija, 2018 m. gruodžio 4 d. priimdama sprendimus, veikė viršydama savo įgaliojimus.

II.

3.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti.

4.       Atsakovas nurodo, kad LAT 2016 m. gruodžio 30 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-304-976/2016) konstatavo, jog 2004, 2005 ir 2006 metų Darbo partijos metinėse finansinės veiklos deklaracijose buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie Darbo partijos veiklą ir turtą, todėl pagal PPPKFKĮ nuostatas turi būti sprendžiama, ar tikrovės neatitinkančių duomenų pakeitimas metinėse Partijos finansinės veiklos deklaracijose nėra esminis, šiurkštus šio įstatymo pažeidimas, dėl kurio valstybės biudžeto dotacijos už 2004, 2005 ir 2006 metus Partijai negalėjo būti paskirtos. LAT 2016 m. gruodžio 30 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės Komisijai nebuvo žinomos priimant 2005–2007 m. sprendimus dėl valstybės biudžeto dotacijos paskirstymo politinėms partijoms. Paaiškėjus naujoms aplinkybės, Komisijai kilo pareiga iš naujo vertinti LAT konstatuotas aplinkybes. Komisijos įstatymas atsakovui suteikia teisę pakeisti ar panaikinti savo sprendimus. PPPKFKĮ nenumato senaties terminų atsakovo priimtiems sprendimams pakeisti ar panaikinti. Atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi veikos padarymo metu galiojusio PPPKFKĮ redakcija. Pareiškėjo padarytas įstatymo pažeidimas nebuvo tęstinis.

5.       Atsakovas, jeigu teismas pripažintų neteisėtais atsakovo priimtus sprendimus, prašo atmesti pareiškėjo prašymą – įpareigoti Komisiją priimti sprendimą patenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybės biudžeto dotacijos sumų, pareiškėjo gautų, bet teismo sprendimu į valstybės biudžetą pervestų, grąžinimo (išmokėjimo) Partijai, kadangi tokiu atveju galiotų ankstesni atsakovo sprendimai, pagal kuriuos valstybės biudžeto dotacijos pareiškėjui jau buvo skirtos ir pervestos į pareiškėjo sąskaitą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

6.       Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) darbo grupė parengė 2018 m. lapkričio 29 d. išvadą Nr. 3-64(1.2) „Dėl 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. valstybės dotacijų skyrimo Darbo partijai“ (toliau – ir Išvada), kurioje pasiūlė: „1. Pripažinti, kad, paaiškėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartyje konstatuotoms naujoms aplinkybėms, Darbo partija: 1.1 2004 metų metinėje finansinės veiklos deklaracijoje nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą (pajamas ir išlaidas), šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą; 1.2 2005 metų metinėje finansinės veiklos deklaracijoje nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą; 1.3 2006 metų metinėje finansinės veiklos deklaracijoje nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą; 2. Pripažinti, kad Darbo partijai, šiurkščiai pažeidusiai Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, negalėjo būti skirtos 2005 metų pirmojo ir antrojo pusmečių, 2006 metų pirmojo pusmečio ir 2007 metų pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto dotacijos; 3. Pakeisti atitinkamus Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus: 3.1 Papildyti 2005 m. balandžio 15 d. Nr. 20 sprendimą pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio _ d. sprendimu Nr. _ Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2004 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, todėl jai negalėjo būti skirta 2005 metų pirmojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“; 3.2 Papildyti 2005 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 54 pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio _ d. sprendimu Nr. Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2004 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, šio pažeidimo nepašalino, todėl jai negalėjo būti skirta 2005 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“; 3.3 Papildyti 2006 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 11 pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio _ d. sprendimu Nr. _ Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2005 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, todėl jai negalėjo būti skirta 2006 metų pirmojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“; 3.4 Papildyti 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 250 pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio _ d. sprendimu Nr. _ Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2006 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, todėl jai negalėjo būti skirta 2007 metų pirmojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“; 3.5 Papildyti 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 309 pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio d. sprendimu Nr. _ Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2006 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, šio pažeidimo nepašalino, todėl jai negalėjo būti skirta 2007 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“; 4. Nustatyti, kad Darbo partija turi teisę į dalį, teismo sprendimu pervestos į valstybės biudžetą, dotacijos sumos, tai yra 759 935,90 Lt (220 092,97 Eur), kurią sudaro skirtumas tarp teismo sprendimu į valstybės biudžetą grąžintų Darbo partijai skirtų valstybės biudžeto dotacijų ir 2005 metų pirmojo ir antrojo pusmečių, 2006 metų pirmojo pusmečio ir 2007 metų pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto dotacijų, kurios Darbo partijai negalėjo būti skirtos, sumų“ (b. l. 127–135).

7.       VRK, atsižvelgdama į išvadą, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-163 nusprendė:
„1. Pripažinti, kad, paaiškėjus LAT 2016 m. gruodžio 30 d. nutartyje konstatuotoms naujoms aplinkybėms, Darbo partija: 1.1 2004 metų metinėje finansinės veiklos deklaracijoje nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą (pajamas ir išlaidas), šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą; 1.2 2005 metų metinėje finansinės veiklos deklaracijoje nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą; 1.3 2006 metų metinėje finansinės veiklos deklaracijoje nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą; 2. Pripažinti, kad Darbo partijai, šiurkščiai pažeidusiai Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, negalėjo būti skirtos 2005 metų pirmojo ir antrojo pusmečių, 2006 metų pirmojo pusmečio ir 2007 metų pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto dotacijos; 3. Nustatyti, kad Darbo partija turi teisę į dalį, teismo sprendimu pervestos į valstybės biudžetą, dotacijos sumos, tai yra 759 935,90 Lt (220 092,97 Eur), kurią sudaro skirtumas
tarp teismo sprendimu į valstybės biudžetą grąžintų Darbo partijai skirtų valstybės biudžeto dotacijų ir 2005 metų pirmojo ir antrojo pusmečių, 2006 metų pirmojo pusmečio ir 2007 metų pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto dotacijų, kurios Darbo partijai negalėjo būti skirtos, sumų“ (b. l. 23–24).

8.       VRK, atsižvelgdama į sprendimą Nr. Sp-163, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-164 nusprendė pakeisti VRK 2005 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 20 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2005 m. sausio 1 d.“ ir jį papildyti pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-163 Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2004 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, todėl jai negalėjo būti skirta 2005 metų pirmojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“ (b. l. 25).

9.       VRK, atsižvelgdama į sprendimą Nr. Sp-163, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-165 nusprendė pakeisti VRK 2005 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 54 „Dėl antrojo pusmečio valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2005 m. liepos 1 d.“ ir jį papildyti pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-163 Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2004 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, šio pažeidimo nepašalino, todėl jai negalėjo būti skirta 2005 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“  (b. l. 26).

10.       VRK, atsižvelgdama į sprendimą Nr. Sp-163, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-166  nusprendė pakeisti VRK 2006 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 11 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2006 m. sausio 1 d.“ ir jį papildyti pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-163 Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2005 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, todėl jai negalėjo būti skirta 2006 metų pirmojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“  (b. l. 28).

11.       VRK, atsižvelgdama į sprendimą Nr. Sp-163, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-167 nusprendė pakeisti VRK 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 250 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms dydžio nustatymo“ ir jį papildyti pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-163 Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2006 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, todėl jai negalėjo būti skirta 2007 metų pirmojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“ (b. l. 29).

12.       VRK, atsižvelgdama į sprendimą Nr. Sp-163, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-168 nusprendė pakeisti VRK 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 309 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms dydžio nustatymo“ ir jį papildyti pastaba: „Pastaba. 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-163 Vyriausioji rinkimų komisija konstatavo, kad Darbo partija, 2006 metų metinėse finansinės veiklos deklaracijose nurodžiusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie Darbo partijos, kaip juridinio asmens, veiklą ir turtą, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, šio pažeidimo nepašalino, todėl jai negalėjo būti skirta 2007 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto dotacija“ (b. l. 29).

13.       Pareiškėjo ginčijamais atsakovo sprendimais buvo pakeisti 2005–2007 metais Vyriausiosios rinkimų komisijos priimti sprendimai, kuriais Darbo partijai skirtos valstybės biudžeto dotacijos, pripažįstant, jog dėl Darbo partijos padarytų šiurkščių Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymo Nr. IX-2428 redakcija, galiojusi iki 2010 m. rugsėjo 15 d.) pažeidimų jai negalėjo būti skirta atitinkamų metų pusmečio valstybės biudžeto dotacija.

14.       Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymo Nr. IX-2428 redakcija, galiojusi iki 2010 m. rugsėjo 15 d.) 13 straipsnyje buvo įtvirtinta detali valstybės biudžeto dotacijos dydžio apskaičiavimo, paskirstymo, mokėjimo ir naudojimo tvarka:

        „1. Politinės partijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti dotacijų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

        2. Politinei partijai iš valstybės biudžeto skiriamos dotacijos dydis nustatomas šia tvarka:

        1) sumuojant tik tuos rinkėjų balsus, kurie buvo paduoti už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 3 dalį gali būti skiriama valstybės biudžeto dotacija, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius;

        2) vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto dotacijos dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus;

        3) politinei partijai skiriama valstybės biudžeto pusmetinė dotacija nustatoma vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padauginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus.

        3. Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo rinkimuose, savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija ir kurioms įstatymų nustatyta tvarka nėra sustabdyta teisė gauti valstybės biudžeto dotaciją.

        4. Valstybės biudžeto dotacija yra paskirstoma pagal Seimo rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus:

        1) paskutinių Seimo rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų daugiamandatėse rinkimų apygardose. Tuo atveju, kai keltų kandidatų sąrašas yra koalicinis, gautų balsų skaičius politinėms partijoms paskirstomas proporcingai koaliciniame sąraše esančių kandidatų skaičiui;

        2) paskutinių rinkimų, paskutinių pakartotinių rinkimų, paskutinių naujų rinkimų Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms;

        3) paskutinio pakartotinio balsavimo Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu pakartotinis balsavimas, išrinkus Seimo narį rinkimuose, pakartotiniuose rinkimuose ar naujuose rinkimuose, nebuvo rengiamas, tai vietoj pakartotinio balsavimo rezultatų imami paskutiniai rinkimų, pakartotinių rinkimų ar naujų rinkimų rezultatai šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms.

        5. Politinės partijos valstybės biudžeto dotacijos dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos apie tai pateikia pažymą Finansų ministerijai.

        6. Finansų ministerija, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato asignavimus politinėms partijoms. Finansų ministerija, vadovaudamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikta pažyma, valstybės biudžeto dotacijos dalį, skirtą politinei partijai, perveda į jos sąskaitą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šio straipsnio 5 dalyje nurodytų terminų pabaigos“.

15.       Iš pacituotų teisės normų matyti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijos valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai procedūrose pasibaigia priėmus sprendimus dėl valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai.

16.       Vyriausiajai rinkimų komisijai priėmus 2005 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 20, 
2005 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 54, 2006 m. kovo 3 d. sprendimą  Nr. 11,  2007 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 250, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 309 administracinės procedūros, susijusios su valstybės biudžeto dotacijų už atitinkamus pusmečius skyrimu Darbo partijai, buvo užbaigtos. Pažymėtina, kad pagal paminėtų Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą valstybės biudžeto dotacijos, po jų pervedimo į politinės partijos sąskaitą, tampa politinės partijos lėšomis, kuriomis ji, įgyvendindama partijos įstatuose numatytus tikslus, gali teisės aktų nustatyta tvarka disponuoti (Politinių partijų įstatymo (2004 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. IX-2072 redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 14 d.) 14 straipsnis).

17.       Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymo Nr. IX-2428 redakcija, galiojusi iki 2010 m. rugsėjo 15 d.)
30 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, jog nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu partijai neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis. Jo dalis paskirstoma kitoms politinėms partijoms. Politinė partija turi teisę pradėti gauti biudžeto asignavimų pusmetinį dydį tik kitą pusmetį nuo pažeidimo pašalinimo.

18.       Ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimo metu Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetencija dėl sankcijos politinei partijai, padariusiai šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, skyrimo yra nustatyta Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-614 redakcija) 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta: „Jeigu Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami“. 

19.       Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymo Nr. IX-2428 redakcija, galiojusi iki 2010 m. rugsėjo 15 d.)
30 straipsnio 1 dalyje nustatytas pusmetinio dydžio valstybės biudžeto dotacijos neskyrimas politinei partijai, padariusiai šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, bei Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-614 redakcija) 20 straipsnio 4 dalyje nustatytas valstybės biudžeto asignavimų neskyrimas iki dvejų metų politinei partijai, šiurkščiai pažeidusiai šį įstatymą arba padariusiai šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, yra sankcija.

20.       Pagal paminėtų įstatymų nuostatas Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, jog politinė partija  padarė šiurkštų politinių kampanijų finansavimo tvarkos ar Politinių partijų įstatymo nuostatų pažeidimą, galėjo (Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymo Nr. IX-2428 redakcija, galiojusi iki 2010 m. rugsėjo 15 d.) 30 straipsnio 1 dalis) ir pagal galiojantį teisinį reguliavimą gali (Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-614 redakcija) 20 straipsnio 4 dalis) neskirti tokiai politinei partijai valstybės biudžeto dotacijos už laikotarpį iki dvejų metų. Tačiau Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. įstatymo Nr. IX-2428 redakcija, galiojusi iki 2010 m. rugsėjo 15 d.) 30 straipsnio 1 dalies ir Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-614 redakcija) 20 straipsnio 4 dalies nuostatos nesuteikia teisės Vyriausiajai rinkimų komisijai, nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų politinių kampanijų finansavimo tvarkos pažeidimą, retrospektyviai eliminuoti politinės partijos teisę į valstybės biudžeto dotaciją, jau paskirtą Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimo metu ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose įstatymuose (Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme (2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-615 redakcija), Politinių partijų  įstatyme (2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-614 redakcija), Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme) nėra nuostatų eksplicitiškai suteikiančių teisę Vyriausiajai rinkimų komisijai, nustačius, jog politinė partija padarė šiurkštų politinių kampanijų finansavimo pažeidimą, pačiai panaikinti ar pakeisti savo priimtą sprendimą dėl valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai.

21.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

22.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), tik jeigu tokia galimybė yra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-35/2010; 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3537-822/2016; 2019 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eR-7-602/2019).

23.       Nors įstatymai, nustatantys Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetenciją, politinių partijų veiklą bei politinių kampanijų finansavimą, nenumato tiesioginio draudimo Vyriausiajai rinkimų komisijai pačiai panaikinti ar pakeisti sprendimą dėl valstybės biudžeto dotacijos skyrimo, kurio pagrindu, be kita ko, politinė partija įgyja subjektinę teisę gauti minėtą dotaciją, tačiau pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 6 straipsnio 3 dalį viešojo administravimo subjektai (šiuo atveju ir Vyriausioji rinkimų komisija) individualius administracinius aktus turi teisę priimti, turėdami įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus.

24.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016).

25.       Viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų, o plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas nėra galimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007; 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015; 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-825-492/2017).

26.       Kaip jau buvo minėta, pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto priimtą teisės aktą pripažinti neteisėtu pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą, numatantį, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

27.       Kadangi įstatymuose nėra tiesiogiai įtvirtinta Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetencija pakeisti savo priimtus sprendimus, kuriais buvo paskirta valstybės dotacija politinei partijai, todėl konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, peržengė jam įstatymais suteiktos kompetencijos ribas ir priėmė neteisėtus ginčijamus sprendimus, kurie vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu turi būti panaikinti. Šis ginčijamų atsakovo sprendimų panaikinimo pagrindas yra pakankamas tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl skundžiamų Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų panaikinimo, todėl kitos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis yra grindžiami minėti skundo reikalavimai, nevertinamos.

28.       ABTĮ 80 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės.

29.       Pareiškėjas neskundžia Vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. Sp-163 „Dėl Darbo partijos pripažinimo šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą“, 3 punkto dalies, kuria nustatyta, jog Darbo partija turi teisę į dalį, teismo sprendimu pervestos į Lietuvos valstybės biudžetą, dotacijos sumos, t. y. 759 935,90 Lt (220 092,97 Eur).

30.       Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl pareiškėjo teisės į dalį valstybės biudžeto dotacijos, kuri kaip matyti iš LAT 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties baudžiamoji byloje Nr. 2K-7-304-976/2016 (b. l. 31-122), įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu buvo grąžinta į valstybės biudžetą, buvo priimtas remiantis ginčijamais neteisėtais atsakovo sprendimais, kurie turi būti panaikinti, o tai yra pagrindas pripažinti neteisėta ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. Sp-163 3 punkto dalį, kuria nustatyta, jog Darbo partija turi teisę į dalį paskirtos valstybės biudžeto dotacijos. Ši neteisėtu pripažintina Vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. Sp-163 dalis yra susijusi su pareiškėjo teisių į 759 935,90 Lt (220 092,97 Eur) valstybės biudžeto dotacijos sumą, grąžintą į valstybės biudžetą, pripažinimu. Neperžengus pareiškėjo skundo reikalavimo ribų ir nepanaikinus minėtos pareiškėjo neskundžiamo Vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. Sp-163 3 punkto dalies, būtų reikšmingai pažeisti valstybės interesai, nes pripažintu neteisėtu Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu pareiškėjui yra suteikiama teisė į ženklią (220 092,97 Eur) valstybės biudžeto lėšų sumą. Todėl teisėjų kolegija peržengia pareiškėjo skundo reikalavimo ribas ir panaikina Vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. Sp-163 visą 3 punktą, t. y. ir tą dalį, kuria nustatyta, jog Darbo partija turi teisę į 759 935,90 Lt (220 092,97 Eur) dotaciją. 

31.       Vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. Sp-163 yra priimtas atsižvelgiant į Išvadą, iš kurios turinio matyti, kad joje buvo vertinami Vyriausiajai rinkimų komisijai paduoti Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. raštas Nr. SD-183 ir 2018 m. liepos 10 d. raštas Nr. SD-186 dėl Darbo partijos teisių į valstybės biudžeto dotacijas, kurios buvo paskirtos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 250, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 309 ir 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17. Taigi ginčijamu Vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. Sp-163 buvo išspręsti ir minėtuose pareiškėjo raštuose keliami klausimai.

32.       Skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto teisės akto galiojusio kito teisės akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama (ABTĮ 94 straipsnis). 

33.       Nagrinėjamu atveju, panaikinus Vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. Sp-163, atsakovas privalės iš naujo išnagrinėti Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. raštą Nr. SD-183 ir 2018 m. liepos 10 d. raštą Nr. SD-186, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą priimti sprendimą patenkinti pareiškėjo prašymą dėl gautų, bet teismo sprendimu pervestų į Lietuvos valstybės biudžetą, dotacijos sumų grąžinimo (išmokėjimo) Darbo partijai, atmetamas kaip nepagrįstas.

34.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir panaikinami skundžiami Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai (2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. Sp-163; 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. Sp-164; 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. Sp-165; 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. Sp-166; 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. Sp-167; 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. Sp-168), o kita pareiškėjo skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

35.       Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir 2 000 Eur (už skundo parengimą – 1 750 Eur; už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teisme – 250 Eur) atstovavimo išlaidų.

36.        ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

37.       Pareiškėjo skundas yra tenkinamas iš dalies, todėl jis turi teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur atstovavimo išlaidų už skundo parengimą suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, todėl, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte numatytas aplinkybes, patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų dalį, teisingumo ir protingumo kriterijus, pareiškėjui priteistina 1 200 Eur atstovavimo išlaidų. Taip pat, pareiškėjui priteistina dalis sumokėto 23 Eur žyminio mokesčio už skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu,  88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 126 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Darbo partijos skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. Sp-163 „Dėl Darbo partijos pripažinimo šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą“.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. Sp-164 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2005 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 20 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2005 m. sausio 1 d.“ pakeitimo“.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. Sp-165 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2005 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. Sp-54 „Dėl antrojo pusmečio valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2005 m. liepos 1 d.“ pakeitimo“.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. Sp-166 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. Sp-11 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms už rinkėjų balsus, paduotus rinkimuose, įvykusiuose iki 2006 m. sausio 1 d.“ pakeitimo“.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. Sp-167 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. Sp-250 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms dydžio nustatymo“ pakeitimo“.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. Sp-168 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. Sp-309 „Dėl valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms dydžio nustatymo“ pakeitimo“.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjui Darbo partijai iš atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 1 217 Eur (vieną tūkstantį du šimtus septyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Artūras Drigotas

                Dainius Raižys

                        Virginija Volskienė