Administracinė byla Nr. AS-515-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01104-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų              Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Mesi LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Mesi LT“ skundą atsakovui Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB „Mesi LT“ (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 18 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymus Nr. DI-79, DI-80, DI-81.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. DI-80 galiojimą, kad pareiškėjas galėtų toliau vykdyti licencijuojamą veiklą.

Pareiškėjas, prašydamas laikinai stabdyti Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. DI-80, kuriuo panaikinta pareiškėjui 2015 m. vasario 19 d. išduota licencija Nr. 000017 organizuoti didžiąsias loterijas, galiojimą, nurodė, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, būtų pažeistas proporcingumo principas, nes pareiškėjas nebegalėtų vykdyti ūkinės-komercinės veiklos, patirtų finansinių nuostolių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Mesi LT“ skundą. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 1 d., 71 str.).

Teismas konstatavo, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. jog priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismo vertinimu, su skundu pridėti dokumentai nepatvirtina, jog nepritaikius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės iškiltų reali grėsmė galimam teismo sprendimo įvykdymui, jo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. DI-80 pareiškėjui išduota licencija Nr. 000017 panaikinta dėl to, kad pastarasis per metus laiko nepradėjo vykdyti joje nurodytos ūkinės veiklos, t. y. nepradėjo organizuoti didžiųjų loterijų. To, kad pareiškėjas yra pradėjęs vykdyti ir šiuo metu vykdo šią ūkinę veiklą, nepatvirtina ir kiti įrodymai. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. DI-80 ir jo vykdymo sustabdymas negali turėti įtakos pareiškėjo ūkinei veiklai. Teismo nuomone, tam tikra neigiama įtaka nesustabdžius Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. DI-80 galiojimo pareiškėjui gali atsirasti, kuri, be kita ko, gali būti susijusi su finansiniais nuostoliais, tačiau tai nelaikytina pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai teismų praktikoje paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se (lot. pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Įvertinus skundo turinį ir prie jo pridėtus dokumentus, pareiškėjo teiginiai, kad laikinai nesustabdžius Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. DI-80 galiojimo būtų pažeistas proporcingumo principas, vertintini kritiškai. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. DI-80 galiojimą, atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę; vadovaujantis ABTĮ 71 straipsniu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. DI-80 galiojimą, kad pareiškėjas galėtų toliau vykdyti licencijuojamą veiklą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog LVAT formuodamas praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra nurodęs, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla nėra nagrinėjama iš esmės. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr. pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr. pvz., 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012). Šiuo atveju ginčas byloje būtent kyla dėl to, ar Tarnybos direktorius savo įsakymu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nevykdo veiklos. Teismas nagrinėdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmetimą grindžia būtent ginčijamu Tarnybos direktoriaus sprendimu. Teismas visiškai ignoruoja faktines aplinkybes bei netinkamą Tarnybos veikimą. Tokia Nutarties motyvacija jau išsakoma teismo nuomonė dėl būsimos bylos baigties. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus padaryta negrįžtama žala. Tarnybos direktoriui savo sprendimu panaikinus licenciją bendrovei kyla ne tam tikri finansiniai nuostoliai, o esminiai ir vedantys prie bankroto. Bendrovė siekdama vykdyti veiklą turėjo suformuoti net 144 810 Eur (500 000 Lt) įstatinį kapitalą, iš pateiktų banko išrašų matyti, kad bendrovė išleido apie 16 200 Eur vykdydama loterijų veiklą. Bendrovė turėjo ne tik dar finansines išlaidas vykdydama loterijų veiklą, bet ir sukūrė unikalius intelektualinius, neturtinius produktus – internetinį tinklapį bei du loterijų žaidimus, kurių vertė yra itin didelė, nes šios internetinės svetainės bei minėti loterijų žaidimai yra visiškai užbaigti kurti, veikiantys ir gali būti paleisti iškart, kai tik Tarnyba priims teigiamą sprendimą dėl loterijų taisyklių suderinimo. Tačiau be patvirtintų loterijų taisyklių pareiškėjas negalėjo pardavinėti loterijų bilietų, todėl dėl minėtų Tarnybos sprendimų ir veiksmų bendrovė negali vykdyti jokios ūkinės veiklos, o atliktos labai didelės finansinės investicijos bei investicijos materialiniu bei nematerialiniu turtu (paslaugomis, intelektine nuosavybe ir kt.) yra visiškai užšaldytos, negali būti realizuojamos, todėl negali sugeneruoti absoliučiai jokių pajamų. Pabrėžia, jog pareiškėjas, kaip loterijų organizatorius, turi teisę vykdyti tik loterijų ir su loterijomis susijusią veiklą, ir negali užsiimti jokia kita veikla, o aptariamos investicijos į bendrovę, kaip loterijų organizatorių, neteks prasmės atėmus licenciją, nes šios loterijų veiklos tokiu atveju nebus galima vykdyti ir nebus galima panaudoti sukurto turto – loterijų žaidimų. Loterijų reguliavimas yra specifinis ir norint atlikti bet kokį veiksmą, susijusį su loterijų veikla, pvz., net kreiptis dėl loterijos taisyklių suderinimo į Tarnybą, galima tik turint licenciją organizuoti loterijas. Taigi, panaikinus licenciją, pareiškėjas negali vykdyti jokių veiksmų, kad vykdytų loterijų veiklą. Šiuo atveju nėra jokios teisės pažeidimo ar galimo pavojaus visuomenei dėl to, kad pareiškėjas vykdytų savo veiklą ir visos neigiamos pasekmės dėl priimto įsakymo tenka tik pareiškėjui, nes jam visiškai užkertamas kelias vykdyti loterijų veiklą. Esami investuotojai nesutiks laukti dar kelių metų, kol pareiškėjas galės vykdyti žaidimus, todėl bendrovė praras dideles galimas investicijas, nebus pradėta platinti daugelio loterijų bilietai ir nebus gauta daug planuotų pajamų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas užtikrintų teisingumą ir sąžiningumą šioje byloje, nes priešingu atveju yra pažeidžiamas proporcingumo principas. Pareiškėjas mano, jog jis vykdė licencijoje nurodytą veiklą – organizavo loterijas – kadangi pareiškėjas sukūrė visą reikalingą tiek techninę, tiek ir materialinę bazę, siekiant pardavinėti loterijų bilietus (sukurtos veikiančios internetinės svetainės, iki galo sukurti veikiantys internetiniai loterijų žaidimai, turimi serveriai, pareiškėjo ofisas ir kt.), buvo surasti visi reikalingi partneriai, tiekėjai, reikalingi loterijų veiklai ir kt. Pareiškėjui išdavus licenciją, jis iškart kai tik buvo sukurta visa materialinė bazė pradėjo derinti su Tarnyba loterijų taisykles, todėl pagrįstai laikytina, jog pareiškėjas nuo pat licencijos išdavimo dienos organizavo loterijas. Loterijos taisyklių derinimas tai yra tik administracinis procedūrinis ilgo darbo įforminimas, kuris užfiksuoja ir išviešina sukurto žaidimo taisykles.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas ginčijamo įsakymo Nr. DI-80 neteisėtumą sieja su tokiu pagrindiniu argumentu – įsakymas buvo priimtas remiantis neteisėtu pagrindu – pareiškėjui, kuris vykdė licencijoje nurodytą didžiųjų loterijų organizavimo veiklą, neteisėtai pritaikytas Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1550 (toliau – ir Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklės) 29.3 papunktis. Sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-826/2013). Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog teismo nutartis, kuria buvo sprendžiamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones klausimas, yra neteisėta dėl to, kad joje teismas nagrinėjo ginčą iš esmės, padarydamas išvadą, jog įsakymo pagrindas susijęs su tuo, kad bendrovė per metus laiko nepradėjo vykdyti joje nurodytos veiklos, t. y. nepradėjo organizuoti didžiųjų loterijų. Tačiau atskirajame skunde pareiškėjas, įrodinėdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, dėsto argumentus, susijusius su įsakymo teisiniu pagrindu ir jo neteisėtumu (nurodo, jog pareiškėjas vykdė didžiųjų loterijų organizavimo veiklą). Taigi pareiškėjas iš esmės atskirajame skunde remiasi argumentais, kurių, kaip pats teigia, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, neturi vertinti. Tarnybos nuomone, šiuo atveju teismas, nagrinėdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nenagrinėjo ginčo iš esmės. Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę siejo su pareiškėjo negalėjimu vykdyti ūkinės-komercinės veiklos bei būsimais finansiniais nuostoliais. Pagal LVAT formuojamą praktiką, galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai teismų praktikoje paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se (lot. pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Pažymi, kad pareiškėjo nurodyti motyvai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šioje byloje yra susiję ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su neigiamomis materialinėmis pasekmėmis pareiškėjui. Pareiškėjo teiginiai apie galimus nuostolius iš esmės yra paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, o ne konkrečiais ir išsamiais finansiniais apskaičiavimais. Pareiškėjas teismui nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio pareiškėjo argumentus, apie vykdomą veiklą bei bendrovės finansinę būklę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143- 825/2013). Nors pareiškėjas nurodo, jog nurodytos investicijos atėmus licenciją neteks prasmės, nes šios loterijų veiklos tokiu atveju nebus galima vykdyti ir nebus galima panaudoti skirto turto – loterijų žaidimų, bei jam visiškai užkertamas kelias vykdyti loterijų veiklą, tačiau subjektas, kuriam licencijos galiojimas panaikintas Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklių 29.3 papunktyje nustatytu pagrindu, nepraranda teisės pakartotinai kreiptis su prašymu išduoti naują licenciją. UAB „Mesi LT“ 2016 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu išduoti licenciją organizuoti didžiąsias loterijas. Tarnybos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Atskirajame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Tikrinamoje byloje pareiškėjas inicijavo ginčą dėl Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymų Nr. DI-79, DI-80, DI-81 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymais Nr. DI-79, DI-81 atsisakyta suderinti didžiųjų loterijų taisykles, o Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymu DI-80 pareiškėjui išduotos licencijos Nr. 000017 organizuoti didžiąsias loterijas galiojimas panaikintas, nustačius, jog pareiškėjas per vienerius metus nuo licencijos išdavimo dienos nepradėjo joje nurodytos veiklos, nes su Tarnyba nebuvo suderintos nei vienos pareiškėjo pateiktos didžiųjų loterijų taisyklės.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti būtent Tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. DI-80 galiojimą (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y., kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013 ir kt.).

Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs LVAT, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės siejo su aplinkybėmis, kad skundžiamas 2016 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. DI-80 yra neteisėtas, nes priimtas neteisėtu pagrindu (pareiškėjo teigimu, jis vykdė didžiųjų loterijų organizavimo veiklą), taip pat jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, patirs esminių finansinių nuostolių. Be to, pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas užtikrintų teisingumą ir sąžiningumą šioje byloje, nes priešingu atveju yra pažeidžiamas proporcingumo principas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, pasisakė dėl pareiškėjo skundo iš esmės. Priešingai, pareiškėjo atskirajame skunde pateikti argumentai dėl ginčo esmės neturi reikšmės nagrinėjant jo pateiktą prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, teisėjų kolegijos manymu, negalima daryti išvadą, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti motyvai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šioje byloje yra susiję ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su neigiamomis, tarp jų – ir materialinėmis, pasekmėmis pareiškėjui. Teisėjų kolegija pastebi, jog galimi finansiniai nuostoliai per se nesuteikia pagrindo visais atvejais taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, be to, tokie argumentai turi būti pagrįsti atitinkamais įrodymais. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai apie galimus nuostolius iš esmės yra paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, o ne konkrečiais ir išsamiais finansiniais paskaičiavimais. Taip pat pareiškėjo asmeniniai, turtiniai interesai negali nusverti valstybės ir visuomenės interesų.

Kaip paminėta anksčiau, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešųjų interesų principų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog loterijų rengimo ir organizavimo veikla patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį. Didžiųjų loterijų organizatorių veiklą prižiūri ir kontroliuoja Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (Lietuvos Respublikos loterijų įstatymo 23 str. 1 d.);  pagrindinis priežiūros ir kontrolės institucijų uždavinys yra teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrėti ir kontroliuoti loterijų organizavimą, kad būtų užtikrinta žaidėjų ir loterijų organizatorių interesų ir jų teisių apsauga. Pagal Lietuvos Respublikos loterijų įstatymo nuostatas loterijų organizavimas yra licencijuojama veikla – taigi jau vien tai įrodo, kad ši veikla yra itin reikšminga visai visuomenei.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „Mesi LT“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                                              Dainius Raižys

                                                                                                                              Arūnas Sutkevičius