Civilinė byla Nr. e2A-118-553/2024
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00150-2022-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.6.2.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. G. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrarė“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrarė“ dėl preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrarė“ priešieškinį ieškovei E. G. dėl avanso, baudos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. G. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia su atsakove uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Agrarė“ 2022 m. gegužės 9 d. sudarytą preliminariąją žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – Preliminarioji sutartis), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad su atsakove 2011 m. kovo 15 d. sudarė sutartį, kuria įsipareigojo pastarajai parduoti nurodytą žemės sklypą bei jame esančius du vandens telkinius, taip pat per šešis mėnesius Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR) įregistruoti vandens telkinius kaip srutų kaupimo rezervuarus. Atsakovė pagal nurodytą sutartį sumokėjo 179 000 Lt (51 841,98 Eur) avansą, tačiau vandens telkinių nustatytu terminu nepavyko įregistruoti NTR kaip srutų kaupimo rezervuarų. Nepaisant šios aplinkybės, atsakovė vis tiek pageidavo sudaryti pagrindinę nurodyto turto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau palaikė reikalavimą NTR įregistruoti srutų kaupimo rezervuarus. Ieškovė nurodė, kad net pasitelkus architektą ir matininką jos prašymas NTR įregistruoti vandens telkinius kaip srutų kaupimo rezervuarus buvo atmestas. Paaiškino, kad šalims ilgą laiką dėl įvairių priežasčių nepavyko nuvykti pas notarą ir sudaryti pagrindinės žemės sklypo su jame esančiais vandens telkiniais pirkimo – pardavimo sutarties.
3. Ieškovė nurodė, kad 2022 m. kovo mėnesį atsakovės vadovas atvyko pas ją ir atsivežė jau parengtą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, o atvykęs 2022 m. balandžio 17 d. pasiūlė papildomai už perkamą žemę sumokėti 30 000 Eur ir pasirašyti jo parengtą sutartį, pavadintą „Sutartis Priedas“. Šioje sutartyje buvo nurodyta, kad atsakovė perka iš ieškovės: 1) 5,23 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 0,5 ha žemės sklypo tarp rezervuaro ir fermos link kelio pusės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) du srutų rezervuarus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei statinį. Sutartyje taip pat nurodyta, kad atsakovė yra sumokėjusi 51 841,98 Eur ir jai dar reikia sumokėti 30 000 Eur už srutų kaupimo rezervuarus.
4. Ieškovė paaiškino, kad 30 000 Eur jai nebuvo sumokėti, pasiteiravus atsakovės pastaroji nurodė, jog negali išsiimti pinigų iš banko, nes reikalingas ieškovės parašas ant dokumento. 2022 m. gegužės 9 d. anksti ryte pas ją atvyko atsakovės vadovas ir liepė skubiai pasirašyti dokumentą, kuris neva reikalingas pateikti bankui tam, jog būtų ieškovei sumokėti pinigai pagal 2022 m. balandžio 17 d. susitarimą. Atsakovės vadovas nurodė, kad skuba į banką, todėl neturi laiko laukti, kol ieškovė perskaitys dokumentą, patikino, jog jų susitarimas nesikeičia ir paliko jai vieną pateikto pasirašyti dokumento egzempliorių. Susipažinusi su šiuo dokumentu ieškovė nustatė, kad tai Preliminarioji sutartis su neaptartomis ir nesuderintomis sąlygomis.
5. Ieškovė teigė, kad Preliminariosios sutarties bei kitų šalių susitarimų turinys nėra aiškus: neaiškus pirkimo – pardavimo objektas, nesusitarta dėl galutinės kainos, sklype nėra jokio statinio, srutų kaupimo rezervuarai nėra įregistruoti NTR. Nurodė, kad Preliminarioji sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – srutų kaupimo rezervuarai negali būti civilinės apyvartos objektu. Žemės sklype esantys vandens telkiniai niekada negalės būti įregistruoti kaip srutų kaupimo rezervuarai, nes tai prieštarautų Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ 2 lentelės 7 punkto nuostatoms. Be to, Preliminariojoje sutartyje kaip pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties objektas yra nurodytas 0,5 ha žemės sklypas link kelio pusės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo numeriu yra pažymėtas 2,75 ha ploto žemės sklypas. Šis neatitikimas prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.396 straipsnio 1 daliai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet kurios rūšies žemės sandorio sudėtinė dalis yra žemės sklypo planas, tačiau prie ginčo sutarties toks dokumentas nėra pridėtas.
6. Ieškovė teigė, kad Preliminarioji sutartis pripažintina negaliojančia ir dėl suklydimo bei apgaulės. Atsakovės vadovas apgavo ją, teikdamas pasirašyti Preliminariąją sutartį – neleido susipažinti su pasirašomo dokumento turiniu, teigė, kad šis dokumentas skirtas lėšoms už žemės sklypo pirkimą iš kredito įstaigos gauti. Ieškovė nurodė, kad jos valia buvo parduoti atsakovui tik 5,27 ha žemės sklypą, bet ne srutų kaupimo rezervuarus, jog nebuvo tartasi ir dėl 0,5 ha žemės sklypo pardavimo. Be to, šalys nesitarė dėl sankcijų ieškovei už pagrindinės sutarties nesudarymą. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė yra verslo subjektas, o ji – garbaus amžiaus, neturinti teisinių žinių bei nesuprantanti, kokių dokumentų reikia įmonėms, siekiančioms atlikti pinigines operacijas.
7. Atsakovė UAB „Agrarė“ su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 51 842 Eur avansą, 51 842 Eur baudą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
8. Nurodė, kad Preliminariojoje sutartyje šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, jog pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Vadovaujantis sutarties 8 punktu ieškovė turėjo užtikrinti, kad iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. srutų kaupimo rezervuarai bus įteisinti – kaip nuosavybės teisių objektai įregistruoti viešame registre, tačiau ji sutartyje prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė. Pagrindinės sutarties nesudarius dėl ieškovės kaltės, ji privalo grąžinti 51 842 Eur avansą bei sumokėti tokio paties dydžio baudą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė atsakovei iš ieškovės 51 842 Eur avansą, 10 000 Eur baudą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, 5 941,59 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitą priešieškinio dalį atmetė.
Dėl ginčo faktinių aplinkybių
10. Teismas nustatė, kad ieškovė nuosavybės teise valdo 5,23 ha žemės sklypą, kurio 1,7296 ha sudaro vandens telkiniai, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2022 m. gegužės 17 d. NTR galioja įrašas, kad dėl šio nekilnojamojo turto 2022 m. gegužės 9 d. sudaryta Preliminarioji sutartis su atsakove. Teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. balandžio 17 d. atsakovė pervedė ieškovei 90 000 Lt avansą už žemę su melioraciniais įrengimais (vandens telkiniais), 2010 m. liepos 1 d. – 40 000 Lt avansą už srutų rezervuarą, 2011 m. kovo 15 d. – 4 000 Lt avansą už žemę pagal 2011 m. kovo 15 d. sutartį, 2011 m. kovo 15 d. – 45 000 Lt avansą už srutų rezervuarą pagal 2011 m. kovo 15 d. sutartį. Bendra atsakovės ieškovei pervesto avanso suma – 179 000 Lt (51 842 Eur).
11. Teismas nurodė, kad 2011 m. kovo 15 d. sutartimi ieškovė prisiėmė pareigą parduoti atsakovei 5,23 ha žemės sklypą, kurio 1,7296 ha sudaro vandens telkiniai, esantį (duomenys neskelbtini), ir įsipareigojo vandens telkinius įregistruoti NTR kaip srutų kaupimo rezervuarus per 6 mėnesius. Šalys susitarė, kad, ieškovei srutų kaupimo rezervuarų neįteisinus, žemės sklypo pirkimas bus neįmanomas. Iš atsakovės 2011 m. lapkričio 29 d. ir 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimų teismas nustatė, kad atsakovė informavo ieškovę, jog pastaroji nebedėtų pastangų įteisinti srutų kaupimo rezervuarus, nes atsakovė pasirinko kitą alternatyvą.
12. Teismas nustatė, kad valstybės įmonės (toliau– VĮ) Registrų centro Šiaulių filialo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu, išnagrinėjus ieškovės prašymą, atsisakyta į NTR įrašyti nekilnojamųjų daiktų – srutų kaupimo rezervuarų – duomenis. Atsisakymas motyvuotas tuo, kad ieškovė deklaravo pati pastačiusi srutų kaupimo rezervuarus, tačiau prašomų registruoti statinių plotai didesni nei 1 500 kv. m, todėl šie rezervuarai negali būti laikomi nesudėtingais statiniais ir jų negalima registruoti pagal pareiškėjos deklaraciją apie statybos užbaigimą.
13. Teismas nustatė, kad 2022 m. balandžio 17 d. šalys pasirašė dokumentą ,,Sutartis Priedas“, kuriame nurodyta, jog atsakovė perka iš ieškovės 5,23 ha žemės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,5 ha žemės sklypo tarp srutų rezervuaro ir fermos link kelio pusės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), du srutų kaupimo rezervuarus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir statinį. Šiame dokumente nurodyta, kad atsakovė ieškovei sumokėjo 130 000 Lt už rezervuarus ir 49 000 Lt už žemę, jog sutartis turi būti sudaryta notariškai per du mėnesius, o atsakovė turi papildomai už srutų rezervuarus sumokėti 30 000 Eur. Dokumente ieškovė padarė prierašą, kad pinigus atsakovei reikia sumokėti per 10 dienų – iki 2022 m. gegužės 5 dienos, o 0,5 ha žemės sklypą šalys keičia prie tvenkinio iš miško pusės.
14. Teismas nustatė, kad 2022 m. balandžio 29 d. šalys sudarė preliminariąją sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti 5,23 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais srutų kaupimo rezervuarais, ir 0,5 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigoja šį turtą nupirkti. Šalys susitarė, kad pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį pasirašys iki 2022 m. rugsėjo 30 d., turto pardavimo kaina – 81 842 Eur, kainos dalį – 51 842 Eur, atsakovė jau yra sumokėjusi, likusią kainos dalį už srutų rezervuarus – 30 000 Eur, atsakovė įsipareigojo sumokėti pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną. Sutarties 8 punktu ieškovė įsipareigojo, kad turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienai visi turto dokumentai bus tinkamai paruošti ir turtas įregistruotas. Sutarties 11 punkte nustatyta, kad jei sutartis nebus sudaryta dėl ieškovės kaltės, ji privalo grąžinti atsakovei avanso sumą ir sumokėti palūkanas, skaičiuojant nuo 2009 m. balandžio 7 d. iki visiško atsiskaitymo. Teismas nustatė, kad šioje sutartyje ieškovė padarė prierašą, jog bendra turto kaina didinama iki 100 000 Eur.
15. Iš 2022 m. gegužės 9 d. Preliminariosios sutarties teismas nustatė, kad ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei 5,23 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,5 ha žemės sklypą link kelio pusės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir srutų kaupimo rezervuarus, o atsakovė įsipareigoja šį turtą nupirkti, jog pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį šalys įsipareigojo sudaryti iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., kad turto kaina yra 100 000 Eur už perkamą žemę ir srutų kaupimo rezervuarus. Sutarties 5 punkte nurodyta, kad kainos dalį – 51 842 Eur, pirkėjas yra sumokėjęs pardavėjai mokėjimo pavedimais į pardavėjos sąskaitą, iš jų 130 000 Lt už srutų kaupimo rezervuarus ir 49 000 Lt už žemę, tai patvirtina 2011 m. kovo 15 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Sutarties 6 punkte nurodyta, kad likusią kainos dalį už srutų kaupimo rezervuarus – 48 158 Eur, pirkėjas sumoka pardavėjai turto pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo dieną, bet ne vėliau kaip per 7 darbo dienas. Preliminariosios sutarties 8 punkte nurodyta, kad pardavėja užtikrina, jog turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienai visi turto dokumentai bus tinkamai paruošti, turtas įteisintas ir įregistruotas.
Dėl ieškinio reikalavimų
16. Teismas nurodė, kad šalims sudarant Preliminariąją sutartį egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta – žemės sklype esantys srutų kaupimo rezervuarai nebuvo įstatymų nustatyta tvarka suformuoti ir identifikuoti kaip atskiri civilinės apyvartos objektai. Be to, 0,5 ha žemės sklypas nebuvo atidalintas iš bendro 2,75 ha žemės sklypo. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nebuvo kliūtis šalims pasirašyti Preliminariąją sutartį, nes pagal kasacinio teismo praktiką ikisutartinėje stadijoje šalys gali susitarti dėl daikto pardavimo, kuris dar nėra suformuotas ir identifikuotas kaip atskiras civilinės apyvartos objektas ir tai bus padaryta ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad nurodytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
17. Teismas konstatavo nesant pagrindo Preliminariąją sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Pažymėjo, kad ieškovės nurodytos šio sandorio pasirašymo aplinkybės nėra patvirtintos įrodymais, išskyrus jos paaiškinimus. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė buvo informuota apie negalimumą įteisinti srutų kaupimo rezervuarus kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus. Įvertinęs šalių 2022 m. balandžio 17 d., 29 d. susitarimų prierašus bei kitus bylos duomenis, teismas nurodė, kad ieškovė aktyviai derėjosi dėl ketinamo parduoti turto kainos, reiškė savo pastabas, kreipėsi į valstybės institucijas dėl žemės sklypų pardavimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovei priklauso daug žemės sklypų, kurių disponavimo pastaroji nėra perdavusi kitiems asmenims. Dėl to teismas nusprendė, kad ieškovė nebuvo apgauta ar suklaidinta atsakovės vadovo dėl Preliminariosios sutarties pasirašymo ir sąlygų.
18. Teismas pažymėjo, kad ieškovė reikalavimą pripažinti ginčo sutartį negaliojančia dėl suklydimo grindžia tais pačiais argumentais kaip ir reikalavimą ją pripažinti negaliojančia dėl apgaulės. Atsižvelgdamas į tai ir nenustatęs sąlygų Preliminariąją sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, teismas nusprendė, kad šiuo atveju neįrodytas ir sutarties negaliojimas CK 1.90 straipsnio pagrindu.
Dėl priešieškinio reikalavimų
19. Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti objektyvias priežastis, dėl kurių ieškovė atsisakė sudaryti ginčo sutartį, teko ieškovei. Nors ieškovė nurodė, kad jai nepavyko rasti srutų kaupimo rezervuarų statybos dokumentų ir dėl to suformuoti jų kaip daiktų, įregistruoti nuosavybės teises į šiuos objektus, teismas nusprendė, jog ieškovės teiginiai, kad ji negalėjo gauti srutų kaupimo rezervuarų statybą patvirtinančių dokumentų, neįrodo, jog ji objektyviai neturėjo galimybės įteisinti srutų kaupimo rezervuarų kaip atskirų turto objektų.
20. Pažymėjo, kad remiantis kasacinio teismo praktika, teismas gali sumažinti sutartines netesybas, manydamas, jog jos yra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju viena iš ginčo sandorio šalių yra verslo subjektas, kita – fizinis asmuo, kuris derybų dėl ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo atstovaujamas profesionalaus teisininko. Nors atsakovė ieškovei avansą už ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą buvo sumokėjusi dar 2009-2011 m., teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, jog būtų reikalavusi ieškovės grąžinti sumokėtas lėšas, atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kad patyrė didelių nuostolių dėl ieškovės atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį ar jų patirs ateityje. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė yra pensinio amžiaus, turi sveikatos problemų, jos bei jos šeimos pajamos nėra didelės, o Preliminariojoje sutartyje nustatyta bauda sudaro 50 procentų ginčo turto vertės. Dėl nurodytų aplinkybių teismas nusprendė, kad yra pagrindas sumažinti sutartyje nustatytos baudos dydį iki 10 000 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
21. Ieškovė E. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas priešieškinis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnį ir nepagrįstai nusprendė, kad ginčo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Preliminariosios sutarties objektas – srutų kaupimo rezervuarai, nebuvo civilinės apyvartos objektais nei šio sandorio sudarymo metu, nei galėjo jais tapti ateityje, nes jie buvo sukurti neteisėtai, pažeidžiant įstatymo reikalavimus.
21.2. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nekilnojamasis turtas ir teisės į jį NTR registruojamos, jei tai neprieštarauja įstatymams. Ieškovė dėjo dideles pastangas, kad sklype esantys vandens telkiniai būtų įregistruoti kaip srutų kaupimo rezervuarai – kreipėsi į VĮ Registrų centrą, į matininką, architektą, tačiau VĮ Registrų centras atsisakė atlikti nurodytų objektų registraciją. Teismas neįvertino fakto, kad šalys tarėsi dėl objekto, kuris buvo savavališkos statybos rezultatas. Savavališkos statybos statinys negali būti civilinės apyvartos objektu (CK 4.103 straipsnio 1dalis).
21.3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Preliminariojoje sutartyje susitarimas dėl 0,5 ha žemės sklypo pirkimo neprieštaravo imperatyvioms teisės normoms. Teismas pripažino, kad nurodytas žemės sklypas Preliminariosios sutarties sudarymo metu nebuvo identifikuotas, tačiau netinkamai įvertino aplinkybę, jog net ir taikant lingvistinį ginčo sutarties aiškinimą, šalys nebuvo susitarusios, kaip tiksliai identifikuos šį sklypą ateityje. Teismas nenustatė, koks nekilnojamojo turto objektas bus parduotas ateityje – sklypo dalis ar atskirai suformuotas 0,5 ha žemės sklypas. Nesant pirkimo – pardavimo sutarties dalyko, sandoris laikytinas nesudarytu, o sudarytas prieštarauja imperatyviam CK 6.305 straipsniui, nustatančiam pirkimo – pardavimo sutarties sampratą.
21.4. Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas. Prie ginčo sutarties nėra pridėtas 0,5 ha žemės sklypo planas, nurodytas sklypas nėra suformuotas, nenurodytos šio sklypo ribos, lokacija.
21.5. Teismas neteisingai nusprendė, kad, sudarant ginčo sutartį, atsakovė nepanaudojo apgaulės. Atsakovė tiek ginčo sutartį, tiek ir ankstesnius dokumentus parengė jų sąlygų neaptarusi ir nesuderinusi su ieškove, todėl Preliminariojoje sutartyje išreikšta ne abiejų šalių, o atsakovės valia. Atsakovės vadovas pasinaudojo, kad ieškovė yra senyvo amžiaus, neturi teisinių žinių, juo pasitikėjo, todėl sąmoningai suorganizavo skubaus dokumentų pasirašymo situaciją ir taip gavo ieškovės parašą apgaule. Ieškovė neturėjo galimybės susipažinti su ginčo sutartimi, kuri buvo pridengta kitais dokumentais, paliekant vietos tik parašui, nurodant melagingą informaciją, kad ieškovės parašo trūksta tik tam, jog atsakovė galėtų iš banko išsiimti pinigus ir nusipirkti žemę.
21.6. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad į bylą nėra pateikta duomenų, jog atsakovė būtų informuota apie negalimumą įteisinti srutų kaupimo rezervuarus. Teismas neįvertino, kad atsakovė du kartus raštu atsisakė pirkti srutų kaupimo rezervuarus. Nors teismo posėdyje atsakovės atstovas paaiškino, kad jis nieko nežino apie šių raštų surašymą ir siuntimą ieškovei, teigė, jog šiuos raštus galėjo siųsti bendrovės buhalteris, kuris neturėjo įgaliojimo veikti bendrovės vardu, pažymėtina, kad atsakovė yra juridinis asmuo, todėl atsako už savo atstovų veiksmus.
21.7. Ieškovė, 2014 m. gavusi VĮ Registrų centro sprendimą dėl atsisakymo vandens telkinius registruoti kaip srutų kaupimo rezervuarus, nedelsiant apie tai informavo atsakovės atstovą, pateikė jam sprendimo kopijas. Kadangi ieškovė pasitikėjo atsakovės atstovu, nereikalavo, kad šis pasirašytų, jog sprendimus gavo. Ieškovei yra žinoma, kad atsakovės atstovas pats kreipėsi į VĮ Registrų centrą, jog jam būtų paaiškintas nurodytas sprendimas, todėl nuo 2014 m. iki 2022 m. atsakovė nerodė iniciatyvos pirkti žemės sklypą. Ginčo sutartį atsakovė parengė ir uždengtą tekstą pateikė pasirašyti ieškovei po to, kai 2022 m. ieškovės iniciatyva šalys atnaujino derybas ir susitarė dėl 5,23 ha žemės sklypo su jame esančiais vandens telkiniais pirkimo.
21.8. Atsakovės atstovas su iš anksto paruoštais raštais ir nepranešęs ieškovei atvykdavo pas ją, stengdamasis, kad tuo metu namuose nebūtų ieškovės šeimos narių, jog ieškovė būtų viena. Šią aplinkybę teismo posėdyje pripažino atsakovės atstovas.
21.9. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovės parengtuose dokumentuose esantys ieškovės ranka surašyti prierašai įrodo jos aktyvų dalyvavimą derybose dėl būsimos pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų. Iš prierašų akivaizdu, kad buvo tariamasi ne dėl būsimų srutų kaupimo rezervuarų, o dėl žemės sklype esančių vandens telkinių kainos.
21.10. Teismas sprendime iškreipė ieškovės paaiškinimų esmę. Ieškovė teigė, kad 2022 m. abi šalys žinojo apie negalimumą žemės sklype esančių vandens telkinių įregistruoti kaip srutų kaupimo rezervuarų, todėl tarėsi tik dėl žemės sklypo su vandens telkiniais pardavimo. Vandens telkiniai žymiai didina žemės sklypo vertę, juose galima veisti žuvis, todėl jais domėjosi ir kiti pirkėjai. Atsakovė didino kainą dėl to, kad gretimų žemės sklypų savininkai, turėdami pirmenybės teisę pagal įstatymą, nepareikštų noro jį pirkti. Kaip paaiškėjo vėliau, atsakovė net neketino pirkti žemės sklypo su vandens telkiniais, ji kėlė kainą, neketindama jos mokėti.
21.11. Ieškovė nesitarė ir neįsipareigojo įteisinti bei parduoti srutų kaupimo rezervuarus, nes jau nuo 2014 m. buvo žinoma, kad sklype esančių vandens telkinių negalima įforminti kaip srutų kaupimo rezervuarų. Žinodama šią aplinkybę ieškovė nebūtų sutikusi su tokiomis griežtomis sankcijomis už sutarties neįvykdymą. 2022 m. balandžio 29 d. preliminariojoje sutartyje esantis prierašas įrodo, kad turimi omenyje vandens telkiniai, o ne srutų kaupimo rezervuarai.
21.12. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovės valia atitiko Preliminariojoje sutartyje išreikštą valią dėl 0,5 ha žemės sklypo pardavimo. Šią išvadą teismas nepagrįstai motyvavo ieškovės prierašu 2011 m. kovo 15 d. sutartyje, kad ieškovė gavo iš atsakovės 4 000 Lt avansą už 0,5 ha žemės sklypą. Šis prierašas reiškia atsakovės patvirtinimą, kad atsakovė sumokėjo avansą už dalį sutartyje aptaro 5,23 ha žemės sklypo. Be to, 2011 m. kovo 15 d. sutartis nebuvo įvykdyta – pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės prierašu kaip įrodymu tariamam šalių susitarimui, vykusiam tarp šalių po vienuolikos metų pertraukos.
21.13. Teismas neįvertino, kad ieškovė, kaip ir joks kitas protingas ir apdairus asmuo, nebūtų sutikusi dėl tokių neprotingų ir neproporcingų sankcijų jos atžvilgiu, nes vien palūkanos nuo 2009 m. balandžio 7 d. už trylikos metų laikotarpį yra 53 915,68 Eur. Tuo labiau kad abi šalys gerai žinojo, jog pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis negalės būti sudaryta dėl objektyvių priežasčių – nesant galimybės įregistruoti vandens telkinius kaip srutų kaupimo rezervuarus. Teismas nepagrįstai nevertino griežtų sankcijų ieškovei kaip atsakovės apgaulės.
21.14. Teismas neįvertino, kad nuo ginčo sutarties pasirašymo iki ieškovės kreipimosi į atsakovę dėl jos panaikinimo praėjo keturiolika dienų. Būtent šis trumpas laiko tarpas įrodo, kad ieškovė buvo apgauta, sutartis neatitiko jos tikrosios valios.
21.15. Teismas nepagrįstai neįvertino byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė sunkiai sirgo ir atsakovė tuo pasinaudojo. Ieškovė nuo 2022 m. sausio 31 d. iki 2022 m. vasario 4 d. gydėsi viešojoje įstaigoje Šiaulių ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini). 2022 m. gegužės 27 d. dėl pilvo skausmų ieškovei iškviesta greitoji medicinos pagalba, 2022 m. birželio 14 d. atlikta (duomenys neskelbtini) pašalinimo operacija. Taigi, ginčo sutarties pasirašymo laikotarpiu ieškovė sirgo, kentė stiprius skausmus, todėl neturėjo galimybės pasikonsultuoti su teisininkais, pasitikėjo atsakove ir elgėsi pagal jos nurodymus.
21.16. Teismas nevertino atsakovės melagingų teiginių, kad ieškovė santykiuose su atsakove dėl nekilnojamojo turto pardavimo tarėsi su sūnumi V. G. , nors pastarasis mirė dar 1998 m. Teismas neįvertino atsakovės teiginių, kad derybas dėl žemės sklypo su vandens telkiniais pardavimo vedė ne su ieškove, o su jos vyru, nors šis turtas nėra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl atsakovė turėjo tartis su ieškove, o ne su jos vyru. Dėl kokių žemės sklypo pardavimo sąlygų atsakovė tarėsi su ieškovės sutuoktiniu, ieškovei nėra žinoma.
21.17. Teismas neteisingai nusprendė, kad ieškovė neįrodė suklydimo fakto. Teismas neįvertino liudytojos M. G. parodymų, kad ieškovė sutarties pasirašymo dieną šeimos nariams teigė, jog ginčo sutartį pasirašė jos nepaskaičiusi, labai dėl to pergyveno, kad sutarties pasirašymo metu ieškovė sunkiai sirgo. Teismas neatsižvelgė į sandorio šalių nelygiavertiškumą.
22. Atsakovė UAB „Agrarė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis buvo patenkintas tik iš dalies, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Preliminariosios sutarties 11 punkte šalys susitarė dėl netesybų nesudarius pagrindinės sutarties. Tai reiškia, kad šalys aiškiai susitarė, jog nesudarius pagrindinės sutarties dėl ieškovės kaltės, ji privalo grąžinti avansą ir sumokėti atsakovei 51 842 Eur dydžio baudą (netesybas), tai laikytina neįrodinėtinais atsakovės nuostoliais.
22.2. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti ieškovei Preliminariojoje sutartyje nustatytą baudą, nes ji nėra neprotingai didelė ir atitinka sutartyje įtvirtintą consensus ad idem (šalių valios sutapimas). Ieškovė sutiko su sutartyje nustatytu netesybų dydžiu.
22.3. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės pasyvumo (neveikimo), neužtikrinant, jog turtas būtų teisiškai parengtas pardavimui.
22.4. Pagrindo mažinti sutartines netesybas šiuo atveju nėra ir dėl to, kad baudos dydis yra proporcingas ieškovės, kaip fizinio asmens, galimybėms ją sumokėti. Be to, tai, kad ieškovė yra fizinis asmuo, neatleidžia jos nuo prievolės nevykdymo sukeliamų padarinių atsiradimo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklausė net 25 žemės sklypai. Dėl to nebuvo jokio pagrindo ieškovę laikyti silpnesniąja sutarties šalimi bei vertinti, kad bauda turėtų būti mažinama dėl subjektyvių priežasčių, susijusių su ieškovės asmeniu.
22.5. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė atsakovės lėšomis naudojosi nuo 2011 m. Dėl to ieškovei už beveik vienuolika metų pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį galėtų būti priskaičiuota net 28 186,41 Eur ir tokia aplinkybė turėtų būti vertinama sprendžiant dėl baudos dydžio protingumo. Nepaisant to, kad ieškovė ilgiau nei dešimt metų naudojosi atsakovės lėšomis, teismas priteisė iš ieškovės tik 10 000 Eur dydžio netesybas, kurios prieštarauja ne tik šalių sulygtam jų dydžiui, bet ir yra mažos, lyginant su atsakovės praradimais.
23. Ieškovė E. G. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Atsakovė nepagrįstai skunde teigia, kad šalys susitarė dėl ginčo sutarties sąlygų. Procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžiuose ieškovė nuosekliai tvirtino, kad ginčo sutartį pasirašė atsakovės vadovo apgauta, tyčia suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų, kad sutartis neatitiko tikrosios jos valios.
23.2. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad, sumažinęs baudos dydį, teismas pažeidė sutarties laisvės principą. Šalių nustatytos netesybos gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas pagrįstai atsižvelgė, kad ginčo sutartį parengė atsakovė, kuri yra verslininkė, turinti tokių sutarčių rengimo praktiką, jog atsakovę nuolat konsultavo teisininkai, o ieškovė sutartį pasirašė jos neperskaičiusi, nesuprasdama, kokio dydžio baudą ji turės mokėti už sutarties neįvykdymą.
23.3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad sutartyje numatytos netesybos nebuvo neprotingos ar akivaizdžiai per didelės. Ieškovė, kaip ir joks protingas bei apdairus asmuo, nebūtų sutikusi dėl tokių neprotingų ir neproporcingų sankcijų, kokios buvo nustatytos ginčo sutartyje.
23.4. Byloje ieškovė įrodinėjo, kad pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios. Šalims buvo gerai žinoma, kad srutų kaupimo rezervuarai nėra ir negali būti įstatymo nustatyta tvarka suformuoti ir identifikuoti kaip atskiri civilinės apyvartos objektai.
23.5. Ieškovės valdomi žemės sklypai yra mažo ploto ir nėra vertingi. Ieškovė visus žemės sandorius sudarydavo tik pas notarą, anksčiau preliminariosios sutarties nebuvo sudariusi, todėl nežinojo, kas tokioje sutartyje turi būti nustatyta ir dėl kokių sąlygų turi būti susitarta. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, kad gauna minimalią senatvės pensiją, jog šeimos pajamos iš jos vyro vardu registruotos ūkininko veiklos yra mažos.
23.6. Atsakovė neįrodinėjo patirtų nuostolių dydžio ir nesiejo prašomos priteisti baudos dydžio su jos patirtais nuostoliais, todėl nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į nuostolių dydį.
23.7. Ieškovė ne kartą siūlė atsakovės atstovui vykti pas notarą dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, atiduoti atsakovei jos sumokėtą avansą, bet pastaroji nesutiko. Ieškovė dėl to negalėjo disponuoti žemės sklypu ir jo parduoti kitiems asmenims. Būtent ieškovės pastangomis buvo atnaujintos šalių derybos dėl žemės sklypo pardavimo.
24. Atsakovė UAB „Agrarė“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Tai, kad srutų kaupimo rezervuarai nebuvo įregistruoti NTR, nereiškia, kad dėl jų negalėjo būti sudaroma Preliminarioji sutartis ar kad ši sutartis dėl to yra negaliojanti. Nurodyta aplinkybė yra pagrindas šalims sudaryti ne pagrindinę, o preliminariąją sutartį.
24.2. Ieškovės į bylą pateikti duomenys nepatvirtina, kad ji neturėjo galimybės gauti visus reikiamus dokumentus ir įregistruoti rezervuarus. Nurodyti duomenys patvirtina, kad ieškovė pasirinko netinkamą turto įregistravimo būdą.
24.3. Šioje byloje neįrodyta aplinkybė, kad rezervuarai buvo pastatyti neteisėtai ir dėl to negalėjo būti įregistruoti NTR.
24.4. Argumentai dėl neteisėtos rezervuarų statybos ir prieštaravimo CK 4.103 straipsnio nuostatoms buvo pateikti tik ieškovės baigiamojoje kalboje, todėl apeliantė jais negali grįsti savo skundo. Be to, Preliminariąja sutartimi nebuvo susitarta dėl disponavimo ginčo turtu, todėl nurodyta norma nagrinėjamu atveju neaktuali.
24.5. Ginčo sutartis neprieštarauja ir skunde nurodytoms normoms dėl 0,5 ha žemės sklypo pardavimo. Preliminarioji sutartis yra organizacinė, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Ginčo sutartimi buvo susitarta dėl pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje, o ne dėl žemės sklypo ar dėl teisių ir pareigų, susijusių su šiuo objektu.
24.6. Skunde ieškovė patvirtina, kad jos inciatyva šalys 2022 m. atnaujino derybas. Ieškovė derybų metu nuosekliai įtikinėjo atsakovę, jog jai pavyks sutvarkyti ginčo objektų dokumentus.
24.7. Ieškovės paaiškinimai yra prieštaringi, nes vienu metu ji teigia, kad Preliminarioji sutartis ir kiti dokumentai buvo uždengti, kitu metu – jog dokumentai nebuvo uždengti, o tiesiog nebuvo perskaityti arba nebuvo perskaityti atidžiai, bet buvo matyti, kad juose kalbama apie srutų kaupimo rezervuarus.
24.8. Ieškovė nebuvo verčiama sudaryti Preliminariąją sutartį. Priešingai, ji siekė parduoti žemės sklypą ir srutų kaupimo rezervuarus ir šio tikslo siekė įvairiais būdais. Buvo pasirašytos net keturios preliminariosios sutartys dėl to paties dalyko, ieškovė didino tiek avansą už parduodamą turtą, tiek ir turto – srutų kaupimo rezervuarų, kainą, kuri padidėjo nuo 51 841,93 Eur iki 100 000 Eur.
24.9. Pažymėtina, kad atsakovė yra netoli ginčo žemės sklypo esančios fermos savininkė. Būtent tam, kad būtų galima naudotis įsigyta ferma, atsakovė siekė įsigyti srutų kaupimo rezervuarus ir būtent šių objektų įsigijimas buvo pagrindinis siekis sudarant susitarimus su ieškove.
24.10. Atmestini ieškovės argumentai, kad šalys tarėsi tik dėl žemės sklypo pardavimo, nes iš į bylą pateiktų NTR išrašų matyti, jog žemės sklypo rinkos kaina yra vos 18 000 Eur. Ieškovė nepaaiškina, kodėl atsakovė sutiko mokėti net penkis kartus didesnę kainą už žemės sklypą, jei šalys nesitarė dėl srutų kaupimo rezervuarų.
24.11. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovė nuolat kėlė ginčo turto kainą. Nesuprantama, koks loginis bei verslo interesas būtų tenkinamas, jei pati atsakovė savo noru keltų perkamo turto kainą.
24.12. Nors priešieškiniu atsakovė nereiškė reikalavimo priteisti palūkanas pagal Preliminariosios sutarties nuostatas, tai nereiškia, kad atsakovė tokio reikalavimo atsisakė. Priešieškinyje prašoma priteisti procesines palūkanas. Šis reikalavimas neturi nieko bendro su sutartyje nustatytomis palūkanomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų
26. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė ginčijo 2022 m. gegužės 9 d. Preliminariąją sutartį, kuria ji įsipareigojo parduoti atsakovei 5,23 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais vandens telkiniais (srutų kaupimo rezervuarais) bei 0,5 ha žemės sklypą, esantį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sudėtyje. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad Preliminarioji sutartis, kuria ji prisiėmė pareigą iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. sudaryti pagrindinę nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, yra niekinė dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), be to, negalioja ir dėl to, jog buvo sudaryta dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis) bei atsakovės vadovo prieš ją panaudotos apgaulės (CK 1.91 straipsnis).
27. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kurio esminiai reikalavimai – priteisti iš ieškovės 51 842 Eur avansą ir 51 842 Eur baudą už pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymą. Nurodė, kad Preliminariąja sutartimi ieškovė prisiėmė pareigą sutvarkyti parduodamo turto – srutų kaupimo rezervuarų, dokumentus – šiuos objektus įteisinti ir įregistruoti NTR, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl nustatytu terminu pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
28. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė nė vieno iš jos nurodytų Preliminariosios sutarties negaliojimo pagrindų. Nors teismas nustatė, kad pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, konstatavo, jog Preliminariojoje sutartyje nustatytas netesybų dydis – 51 842 Eur bauda, atsižvelgiant į baudos santykį su ginčo turto kaina, į tai, kad atsakovė yra verslo subjektas, o ieškovė – pensinio amžiaus nedideles pajamas gaunantis fizinis asmuo, yra neprotingai didelė, todėl atsakovei priteistiną baudą sumą sumažino iki 10 000 Eur.
29. Ieškovė nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia netinkamu sandorių negaliojimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, netinkamu ir nevisapusišku bylos duomenų ištyrimu ir vertinimu, atsakovė – nevisapusišku įrodymų vertinimu.
Dėl ieškovės skundo argumentų
30. Apeliantė skunde kvestionuoja teismo išvadą, kad Preliminarioji sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliantės teigimu, nekilnojamojo turto objektas – srutų kaupimo rezervuarai, ne tik nebuvo civilinės apyvartos objektu sutarties sudarymo metu, bet ir negalėjo būti suformuoti kaip nekilnojamieji daiktai, nes buvo sukurti neteisėtai, pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog šalys tarėsi dėl objektų, kurie buvo savavališkos statybos rezultatas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
31. Priešingai nei skunde teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino jos teiginius, kad Preliminariosios sutarties sudarymo metu žemės sklype esantys vandens telkiniai (srutų kaupimo rezervuarai) nebuvo įregistruoti NTR kaip atskiri nuosavybės teisės objektai, jog srutų kaupimo rezervuarai yra savavališkos statybos objektai. Nors pastaroji aplinkybė teismo nebuvo aptarta sprendžiant dėl Preliminariosios sutarties teisėtumo CK 1.80 straipsnio prasme, tai nesudaro iš esmės teisingo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo (CPK 328 straipsnis).
32. Pažymėtina, kad teismas, įvertinęs preliminariąją sutartį, pirkimo – pardavimo sutartį reglamentuojančias teisės normas bei kasacinio teismo suformuotą šių institutų taikymo ir aiškinimo praktiką, nurodė, jog, priešingai nei pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo atveju, reikalavimas turėti nuosavybės teisę į ketinamą įsigyti objektą nėra privalomoji preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo sąlyga. Teismas pažymėjo, kad ikisutartinėje stadijoje šalys gali susitarti dėl daikto pardavimo, kuris dar nėra suformuotas ir identifikuotas kaip atskiras civilinės apyvartos objektas ir tai bus padaryta ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendime aptartos nurodytus institutus reglamentuojančios teisės normos bei jas aiškinanti kasacinio teismo praktika patvirtina, kad aplinkybė, jog 1985-1987 m. ginčo žemės sklype įrengti srutų kaupimo rezervuarai yra savavališkos statybos objektai, nelemia Preliminariosios sutarties neteisėtumo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad preliminarioji sutartis – ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima vykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020, 19 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartimi nebuvo perleista srutų kaupimo rezervuarų nuosavybės teisė, o tik susitarta dėl tokios teisės perleidimo pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, apeliantės nurodyta CK 4.103 straipsnio 1 dalis, draudžianti disponuoti savavališkos statybos statiniu ir (ar) jo dalimi, nebuvo pažeista.
34. Į bylą apeliantės pateikti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo, Šiaulių apskrities archyvo sprendimai patvirtina tik tai, kad savavališkai ginčo žemės sklype įrengtus srutų kaupimo rezervuarus buvo atsisakyta įregistruoti NTR kaip nesudėtingus statinius, kurie registruojami pagal pareiškėjo pateiktą deklaraciją apie statybos užbaigimą (ieškinio priedai Nr. 8, 10). Tačiau teisės aktai nustatė galimybę įteisinti savavališką statybą (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo ir statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymas) redakcijos, galiojusios nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. sausio 24 d., 14 straipsnio 5 dalis). Esant tokiai galimybei ir apeliantei nepateikus duomenų, kad savavališkos statybos įteisinimas teisės aktuose nustatyta tvarka šiuo konkrečiu atveju nebuvo galimas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuspręsti, jog srutų kaupimo rezervuarų įregistravimas NTR Preliminariosios sutarties sudarymo metu buvo objektyviai neįmanomas.
35. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl aplinkybių, jog Preliminariąja sutartimi buvo sulygta, be kita ko, ir dėl savavališkos statybos objektų pardavimo, pasisakė, spręsdamas atsakovės priešieškinio reikalavimų pagrįstumą – ieškovės atsakomybės dėl nesudarytos pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties taikymo klausimą. Vienas iš apeliantės atsikirtimų į priešieškinį buvo tai, kad ji pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties negalėjo sudaryti dėl objektyvių priežasčių – negalėjimo įregistruoti srutų kaupimo rezervuarų NTR. Taigi, nors nurodytu klausimu teismas pasisakė, spręsdamas ne apeliantės, o atsakovės byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumą, teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo sprendžiama atsižvelgiant ne į pavienius jo argumentus, bet į jame išdėstytų argumentų visumą.
36. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kuriais kvestionuojama teismo išvada, kad Preliminariosios sutarties sąlyga dėl 0,5 ha žemės sklypo link kelio pusės pardavimo neprieštaravo imperatyvioms teisės normoms. Apeliantė, teigdama, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog šalys nebuvo susitarusios, kaip tiksliai identifikuos nurodyto ploto žemės sklypą, esantį didesnio žemės sklypo sudėtyje, ignoruoja pačios skunde cituojamą kasacinio teismo išaiškinimą, kad viena iš pagrindinių preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų – šalys turi susitarti dėl būsimo pirkimo – pardavimo objekto, kuris gali būti aiškiai identifikuotas arba gali būti susitarta jį tiksliai identifikuoti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-382/2006). Taigi, aplinkybės, kad Preliminariosios sutarties sudarymo metu 0,5 ha žemės sklypas nebuvo atidalintas iš bendro 2,75 ha žemės sklypo ar kad Preliminariojoje sutartyje nebuvo nustatyta, kokia idealioji 2,75 ha žemės sklypo dalis bus parduota atsakovei, nelėmė Preliminariosios sutarties neteisėtumo. Dėl galimybės preliminariojoje pirkimo – pardavimo sutartyje susitarti dėl ateityje identifikuotino civilinės apyvartos objekto, ginčo sutarties neteisėtumo nelėmė ir tai, kad joje nebuvo numatyta, kokiu konkrečiu būdu 0,5 ha žemės sklypas bus perleidžiamas atsakovės nuosavybės, t. y. ar atsakovė taps 2,75 ha žemės sklypo bendrasavininke, ar bus parduodama atidalinta 0,5 ha žemės sklypo dalis. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, šalims esminę reikšmę turėjo tai, kuri konkrečiai 2,75 ha žemės sklypo 0,5 ha žemės dalis teks atsakovei – iš pradžių šalys tarėsi dėl 0,5 ha žemės sklypo tarp vieno iš rezervuarų ir fermos link kelio pusės (2022 m. balandžio 17 d. susitarimas), vėliau – prie tvenkinio iš miško pusės (2022 m. balandžio 17 d. susitarimo pataisa), kol galiausiai Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė, kad bus perkamas 0,5 ha žemės sklypas link kelio pusės.
37. Atsiliepime į apeliantės skundą atsakovė pagrįstai teigia, kad preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis yra organizacinė, jos objektas – pagrindinė sutartis, todėl ginčo sutartimi buvo susitarta dėl pagrindinės žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje, o ne dėl žemės sklypų perleidimo. Atsižvelgiant į tai, atmestinas skundo argumentas, jog Preliminariosios sutarties privalomas priedas pagal Žemės įstatymo 29 straipsnį turėjo būti žemės sklypo planas.
38. Kita apeliantės skundo argumentų grupė susijusi su teismo išvados, kad ginčo sandoris nebuvo sudarytas dėl atsakovės vadovo prieš ją panaudotos apgaulės ir suklaidinimo, teisėtumu. Apeliantė nesutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu, teigia, kad teismas neatsižvelgė, jog srutų kaupimo rezervuarai ginčo žemės sklype nebuvo ir negalėjo būti įteisinti, nepagrįstai nusprendė, kad ji apie tai neinformavo atsakovės.
39. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta dėl to, jog teismas nurodytas aplinkybes skundžiamame sprendime įvertino. Pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais teismo išvada, kad apeliantė byloje neįrodė, jog objektyviai nėra galimybės žemės sklype esančių vandens telkinių NTR įregistruoti kaip srutų kaupimo rezervuarų, pripažinta teisėta ir pagrįsta. Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų informuota apie nurodytos registracijos negalimumą. Nors apeliantė skunde teigia, kad informavo atsakovę apie VĮ Registrų centro Šiaulių filialo sprendimą atsisakyti atlikti srutų kaupimo rezervuarų registraciją NTR, tačiau tai nepaneigia teismo išvadų, jog apeliantė nebuvo išnaudojusi visų srutų kaupimo rezervuarų įregistravimo galimybių, kad neinformavo atsakovės, jog šių objektų registracija yra objektyviai negalima. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys tvirtina priešingai – atsakovė po VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo atsisakyti įregistruoti aptariamus objektus NTR kaip nesudėtingus statinius su atsakove sudarė dar tris susitarimus (2022 m. balandžio 17 d. susitarimas, 2022 m. balandžio 29 d. preliminarioji sutartis, Preliminarioji sutartis), kuriais prisiėmė pareigą įteisinti srutų kaupimo rezervuarus ir juos parduoti atsakovei. Nors apeliantė byloje teigė, kad neskaitė ir nesusipažino ne tik su Preliminariąją sutartimi, bet nieko nežinojo ir apie 2022 m. balandžio 29 d. preliminariąją sutartį, šis jos argumentas pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestas, nustačius, jog nurodytame dokumente yra ne tik apeliantės parašas, bet ir jos ranka padarytas prierašas dėl nuo 81 842 Eur iki 100 000 Eur padidintos ginčo turto kainos (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo nuspręsti, kad ginčo sutarties sąlyga dėl srutų kaupimo rezervuarų įregistravimo NTR iki pagrindinės sutarties sudarymo buvo nustatyta apgavus ieškovę. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu apeliantė nebūtų skaičiusi ir vertinusi su atsakove sudarytų susitarimų, susijusių su įsipareigojimu perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą, neigiamos tokio neatsakingo ir bonus pater familias (racionalaus, protingo asmens) principo neatitinkančio elgesio pasekmės tektų apeliantei.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, Preliminariojoje sutartyje bei 2022 m. balandžio 29 d. preliminariojoje sutartyje nustatytų sankcijų apeliantei dydis pagrindinės sutarties nesudarymo atveju savaime nepatvirtina apeliantės teiginių, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ir neatitiko tikrosios jos valios. Kaip minėta, sutarties pasirašymo jos neskaičius neigiamos pasekmės tenka šaliai, kuri nesielgė kaip racionalus ir protingas sutartinių teisinių santykių dalyvis, šiuo atveju – apeliantei. Nors apeliantė teigia, kad atsakovė žinojo, jog pagrindinės sutarties nebus galima sudaryti, todėl ir nustatė dideles ir neprotingas sankcijas, tokia jos pozicija stokoja pagrįstumo. Atsakovės žinojimas apie pagrindinės sutarties sudarymo negalimumą grindžiamas tik subjektyvaus pobūdžio apeliantės teiginiais (CPK 178, 185 straipsniai), o pirmiau šioje nutartyje aptarti bylos duomenys nesudarė pagrindo teismui nuspręsti, jog Preliminariosios sutarties sudarymo metu apeliantė neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti sutartimi prisiimtą įsipareigojimą – įregistruoti srutų kaupimo rezervuarus. Be to, apeliantė byloje neįrodė, kad neskaitė ir nesusipažino ir su 2022 m. balandžio 29 d. preliminariąja sutartimi, kurioje taip pat buvo nustatytos sankcijos už pagrindinės sutarties nesudarymą – atsakovės sumokėto avanso grąžinimas ir palūkanų, skaičiuojamų nuo 2009 m. balandžio 7 d. iki visiško atsiskaitymo, sumokėjimas. Kaip minėta, nurodytoje sutartyje apeliantės ranka padarytas prierašas, jog sutartyje nustatyta bendra parduodamo turto kaina – 81 842 Eur, didinama iki 100 000 Eur. Ši aplinkybė leidžia spręsti, jog apeliantei buvo žinomos ir kitos šios sutarties sąlygos, tame tarpe ir sankcijos už pagrindinės sutarties iki 2022 m. rugsėjo 30 d. nesudarymą dėl pardavėjos kaltės. Vien tai, kad ginčo sutartimi, kuri buvo sudaryta po kelių dienų – 2022 m. gegužės 9 d., pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo terminas buvo sutrumpintas iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. ir papildomai nustatyta 51 842 Eur baudos sankcija, neįrodo apeliantės apgavystės fakto. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryti keturi preliminarūs susitarimai (2011 m. kovo 15 d., 2022 m. balandžio 17 d. ir 29 d., 2022 m. gegužės 9 d.) dėl ginčo turto pardavimo, kurių sąlygos dėl kainos, turto sudėties, sankcijų buvo keičiamos ir (ar) papildomos. Pirmiau išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste manyti, kad su ginčo sutarties sąlygomis dėl sutartinės atsakomybės taikymo apeliantė savo valia nebūtų sutikusi, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės apgaulės pasirašant ginčo sutartį neįrodo ir tai, kad, praėjus kelioms savaitėms nuo sutarties pasirašymo, pastaroji kreipėsi į atsakovę – nurodė, jog buvo apgauta ir siūlė atitinkamai pakeisti sutarties sąlygas (ieškinio priedas Nr. 16). Apgaulė dėl pasirašomų dokumentų esmės yra mažai tikėtina tokio apeliantės elgesio priežastis. Byloje nustatyta, kad apeliantė buvo pakankamai aktyvi susitarimų su atsakove šalis – ranka padarytais prierašais keitė atitinkamas susitarimų sąlygas, o tai, kaip pagrįstai nusprendė teismas, patvirtina, jog ji domėjosi su atsakove sudarytų sutarčių sąlygų turiniu. Be to, apeliantė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl ginčo žemės sklypo pardavimo. Apeliantės paaiškinimai, kad atsakovės apgaulė dėl Preliminariosios sutarties sudarymo pasireiškė tuo, jog pastarosios vadovas teigė skubantis į banką, uždengė pateiktus pasirašyti dokumentus, nurodydamas, kad apeliantės parašas reikalingas likusios pinigų sumos, mokėtinos už nekilnojamąjį turtą, iš banko gavimui, stokoja racionalumo ir neatitinka apeliantės elgesio sutartiniuose santykiuose su atsakove iki ginčo sutarties pasirašymo. Visapusiškai vertinant apeliantės elgesį šalių sutartinių santykių metu, jos gyvenimišką patirtį bei tai, kad ji pati nuo 2009 m. vykdė derybas su atsakove dėl jai priklausančio turto pardavimo, kreipėsi į valstybės institucijas – VĮ Registrų centrą, Nacionalinę žemės tarnybą, disponuoja kitu nekilnojamuoju turtu, jos nurodytas elgesys ginčo sutarties pasirašymo metu – sutarties neskaitymas, tikėjimas atsakovės atstovo nurodyta aplinkybe, jog atsakovės ir banko santykiuose reikalingas jos parašas, vertintinas kaip nerūpestingas ir prieštaraujantis jau minėtam bonus pater familias principui. Tuo labiau kad bylos duomenys nesudaro pagrindo manyti, jog šalis siejo tokie tarpusavio santykiai, kad apeliantė turėjo pagrindą besąlygiškai pasitikėti bet kokia atsakovės – verslo subjekto (jo vadovo), siekiančio įsigyti jos turtą, nurodyta aplinkybe (CPK 185 straipsnis).
42. Nors apeliantė skunde akcentuoja, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Preliminariosios sutarties sudarymo metu ji buvo itin prastos sveikatos būklės, kentė stiprius skausmus dėl (duomenys neskelbtini), atliktos (duomenys neskelbtini) pašalinimo operacijos, į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad nurodytos sveikatos būklės problemos buvo iškilusios prieš ginčo sutarties pasirašymą – 2022 m. sausio, vasario, kovo mėnesiais, o operacija atlikta 2022 m. birželio 14 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo sutarties pasirašymo. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės ligos nebuvo susijusios su psichine sveikata, todėl vertinti jos sveikatos būklę kaip objektyvią priežastį, dėl kurios ji negalėjo susipažinti su pasirašomos sutarties tekstu ir (ar) šio teksto nesuprato, nėra pagrindo.
43. Kitais skundo argumentais dėl teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais, apeliantė iš esmės kitaip vertina tuos pačius bylos duomenis, tačiau nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tos, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška, todėl nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais duomenimis, bet ir visa bylos medžiaga.
44. Apeliantė skunde kvestionuoja ir teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies buvo patenkinti priešieškinio reikalavimai, tačiau nesutikimą iš esmės grindžia tais pačiais pirmiau šioje nutartyje įvertintais argumentais – dėl objektyvios galimybės įteisinti srutų kaupimo rezervuarus neturėjimo, sutarties pasirašymo atsakovei prieš ją panaudojus apgaulę, todėl teisėjų kolegija pakartotinai dėl nurodyto nepasisako.
45. Apeliantė skunde taip pat nurodo Teritorijų planavimo ir statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo, Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymo „Dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimo aprašo patvirtinimo“ nuostatas. Remdamasis šiais teisės aktais bei aplinkybėmis dėl šiuo metu esančios srutų kaupimo rezervuarų būklės (rezervuarai užlieti paviršinio vandens), apeliantė teigia, kad neturėjo ir neturi objektyvios galimybės projektuoti ir gauti statybos leidimą atvirame vandens telkinyje įrengti srutų kaupimo rezervuarų. Pažymi, kad negalėjo ir neturėjo pateikti teismui įrodymų dėl negalėjimo objektyviai įteisinti ar įrengti srutų kaupimo rezervuarų, nes tai susiję su teisės aktų reikalavimais, kuriuos žino ir turi taikyti teismas.
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškinio faktinis pagrindas nebuvo grindžiamas aplinkybėmis dėl ginčo žemės sklype esančių vandens telkinių (srutų kaupimo rezervuarų) būklės ir jos įtakos srutų kaupimo rezervuarų, kaip neteisėtos statybos objektų, įteisinimui, taip pat aplinkybėmis dėl naujų srutų kaupimo rezervuarų įrengimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl šių aplinkybių ir (ar) savo iniciatyva jas tirti (CPK 12, 13 straipsniai), o teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos institutą, kuris, be kitų aspektų (pavyzdžiui, draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kelti naujus reikalavimus, teikti naujus įrodymus), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo argumentus, ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, neturi pareigos pasisakyti dėl nurodytų skundo argumentų.
47. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepaisant to, jog teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, ši prerogatyva yra ribojama ieškinio pagrindo bei dalyko. Teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti aktualias teisės normas, kurios atitinka byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, kuriomis šalys rėmėsi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi, nepaisant to, kad pareiga pritaikyti ginčui tinkamą teisinį reglamentavimą tenka teismui, nurodyti klausimai sprendžiami šalių reikalavimais bei atsikirtimais suformuotame ginčo kontekste, kuris, atsižvelgiant į CPK įtvirtiną ribotos apeliacijos modelį, negali būti keičiamas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
48. Dėl esminių ieškovės skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl atsakovės skundo argumentų
49. Atsakovė skunde nesutinka su teismo išvada dėl sutartinių netesybų – 51 842 Eur baudos, sumažinimo. Teigia, kad baudos suma nėra neprotingai didelė bei atitinka sutartyje įtvirtintą šalių susitarimą – pasirašydama sutartį ieškovė sutiko mokėti nurodytą baudą, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl jos kaltės. Tokiu būdu šalys patvirtino, kad Preliminariosios sutarties sąlygos, nustatančios netesybas, laikytinos sąžiningomis, teisingomis ir protingomis.
50. Pasisakydama dėl šių skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl iki 10 000 Eur mažintinos baudos buvo pagrįsta ne tik CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi, kurios suteikia teismui teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio, bet ir šių normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota kasacinio teismo, be kita ko, ikisutartinių teisinių santykių kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020; 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-421/2021). Taigi, aptariama teismo išvada buvo motyvuota, todėl vien deklaratyvūs skundo argumentai, kad baudos suma nėra neprotingai didelė ir atitiko suderintą šalių valią, jos teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
51. Apeliantės teigimu, jos prašomos priteisti baudos dydis yra proporcingas ieškovės, kaip fizinio asmens, galimybėms ją sumokėti. Apeliantė nurodo, kad vien tai, jog ieškovė yra fizinis asmuo, neatleidžia jos nuo prievolės nevykdymo sukeliamų padarinių atsiradimo. Pažymi, kad ieškovė Preliminariosios sutarties sudarymo metu turėjo galimybes derėtis dėl kitokių sutarties sąlygų, turėjo ir galėjo suvokti sudaromos sutarties esmę. Be to, ieškovei nuosavybės teise priklauso net 25 žemės sklypai, todėl teismas neturėjo pagrindo ieškovę laikyti silpnesniąja sutarties šalimi bei nuspręsti, kad ji nėra pajėgi sumokėti sutartyje nustatytą baudos sumą.
52. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti skundo argumentai nepaneigia teismo nustatyto sutartinių netesybų sumažinimo pagrindo. Teismo išvada dėl pernelyg didelio baudos dydžio buvo pagrįsta ne tik faktine aplinkybe, jog ieškovė yra fizinis asmuo, bet ir įvertinus jos (jos šeimos) gaunamas pajamas. Nors apeliantė nurodo, kad ieškovė disponuoja 25 žemės sklypais, byloje nėra duomenų apie šio turto vertę, todėl nurodytas skaičius savaime neįrodo tokios ieškovės finansinės padėties, kuriai 51 842 Eur suma nebūtų didelė. Tuo labiau kad žemės sklypai, kaip nekilnojamojo turto objektai, nėra likvidus turtas. Šią išvadą patvirtina ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės – dėl ieškovei priklausančių žemės sklypų pardavimo šalys derybas pradėjo dar 2009 m. Be to, teismas, spręsdamas, ar sutartyje nustatytas baudos dydis atitinka protingumo kriterijų, atsižvelgė į tai, kad bauda sudaro 50 procentų sutartyje nustatytos ginčo turto vertės. Toks nurodytų rodiklių santykis, byloje apeliantei nepateikus duomenų apie dėl nesudarytos pagrindinės sutarties patirtus jos nuostolius, leidžia spręsti apie nepagrįstą apeliantės praturtėjimą.
53. Aptariamų skundo argumentų kontekste aktuali kasacinio teismo praktika dėl netesybų mažinimo, kurioje pažymėta, kad teismas, nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas, turi taikyti esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 30 punktas).
54. Vienintelė aplinkybė, kuria apeliantė byloje įrodinėjo savo nuostolius dėl nesudarytos pagrindinės sutarties, yra tai, jog ieškovė jos sumokėto avanso lėšomis naudojosi nuo 2011 m. Skunde apeliantė teigia, kad pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį ieškovei už beveik vienuolikos metų laikotarpį galėtų būti paskaičiuota 28 186,41 Eur suma, kuri teismo turėjo būti įvertinta sprendžiant baudos pagrįstumo klausimą. Teisėjų kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą.
55. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apeliantės pastangas susigrąžinti ieškovei sumokėtą avansą ir ieškovės atsisakymą tai padaryti (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad apeliantė neatsisakė savo siekio įsigyti ginčo žemės sklypą po to, kai nepavyko sudaryti pagrindinės sutarties 2011 m. kovo 15 d. preliminaraus susitarimo pagrindu, ar 2014 m., kuomet ieškovei nepavyko įregistruoti NTR srutų kaupimo rezervuarų, taip pat 2022 m. apeliantė sutiko tęsti ikisutartinius santykius su ieškove ir sudarė naujus preliminarius susitarimus. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliantė nurodytu laikotarpiu nebuvo praradusi suinteresuotumo įsigyti ginčo turtą, todėl, tikėtina, ir nereikalavo ieškovės grąžinti sumokėtą avansą (CPK 185 straipsnis).
56. Antra, CK 6.210 straipsnio 1 dalis penkių procentų dydžio metinių palūkanų skaičiavimą sieja su termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimu. Kadangi apeliantė byloje neįrodė, kad reikalavo ieškovės grąžinti jai sumokėtą avansą, jog nustatė terminą iki kada pastaroji turėjo įvykdyti šią prievolę, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo apeliantės nuostolių dėl nesudarytos pagrindinės sutarties prilyginti nurodytos normos pagrindu paskaičiuotinai palūkanų sumai.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
57. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai aiškino ir pritaikė preliminariąją sutartį, sandorių negaliojimą bei netesybų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
58. Atmetus ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Marius Bajoras
Aldona Tilindienė