Civilinė byla Nr. 2A-758-212/2010

Procesinio sprendimo kategorija:121.21

 (S)

 

 

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 17 d.

Panevėžys

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

Kolegijos teisėjų: Laimutės Sankauskaitės, Zinos Mickevičiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

dalyvaujant ieškovei A. J. ir jos atstovui adv. Vidmantui Žilinskui,

atsakovams V. M., L. M.,

 

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. M. ir L. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal A. J. ieškinį atsakovams V. M. ir L. M. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

 

n u s t a t ė:

 

Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų jos sūnui S. J. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, jai – 20 Lt turtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-05-16 apie 19 val. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo jos sūnų S. J. užpuolė ir sukandžiojo atsakovų – kaimynų nuo grandinės nutrūkęs ir iš kiemo į gatvę išbėgęs šuo, kuris buvo laikomas pririštas prie grandinės neaptvertame tvora namo kieme. S. J. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, jis iki šiol paniškai bijo šunų, blogai miega, tapo itin jautrus, dažnai dėl menkos priežasties susijaudina.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų S. J. 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2008-12-30, bylos iškėlimo teisme dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovei 20 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2008-12-30, bylos iškėlimo teisme dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė bylinėjimosi išlaidas: iš atsakovų – ieškovei, iš kiekvieno po 88,68 Lt, valstybei, iš kiekvieno po 72,45 Lt; iš ieškovės 35,69 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nustatė, kad 2007-05-04 apie 19 val. (duomenys neskelbtini), atsakovų šuo užpuolė ir sužalojo S. J., gim. (duomenys neskelbtini). Jam buvo padaryti odos nubrozdinimai kairiajame momenyje, pilvo dešinėje pusėje, poodinė kraujosruva kairiajame momenyje, kąstinės žaizdos dešiniajame žaste ir dešiniajame dilbyje, t.y. nežymus sveikatos sutrikdymas. Vaikas buvo gydomas iki 2007-05-14, taip pat 2008-07-11. S. J. sužalojęs šuo yra beveislis, nepriskiriamas agresyvių šunų veislei ar jų mišrūnams. Iš baudžiamosios bylos Nr. 76-1-0419-07 medžiagos nustatė, kad prieš įvykį šuo buvo laikomas pririštas 3 m. grandine prie garažo pastato, esančio atsakovų kieme (duomenys neskelbtini). Įvykio metu prasisegė šuns antkaklio sagtis, antkaklis liko prie grandinės, todėl šuo, išsinėręs iš antkaklio, pabėgo iš jo laikymo vietos. Nors byloje besąlygiškai nenustatyta, kurioje tiksliai vietoje vaikas buvo užpultas šuns, teismas darė išvadą, jog ši aplinkybė neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl žalos atlyginimo, kadangi byloje neginčijamai ir neabejotinai įrodyta, kad berniukas buvo užpultas ne šuns laikymo vietoje, t.y. prie garažo pastato, kur šuo buvo pririštas, o šuniui nutrūkus ir pabėgus, t.y. kitoje vietoje nei jis buvo laikomas. Ir būtent ši aplinkybė turi esminę reikšmę, sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės. Atsakovai, kaip šuns savininkai, neužtikrindami, kad šuo būtų pririštas, jokiomis aplinkybėmis nepabėgtų iš jo laikymo vietos, nepadarytų niekam žalos, pažeidė „Gyvūnų laikymo Panevėžio rajone taisyklių“, patvirtintų Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2003-09-04 sprendimu Nr. T-191, 1.9, 8.1 punktus, t.y. neįvykdė įstatymuose numatytos pareigos. Atsakovai nurodė, kad žalos atsiradimą lėmė paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas, kadangi prieš įvykį jis erzino šunį, mėtydamas į jį akmenimis. Tačiau teismas atsižvelgdamas į bylos duomenis, į atsakovo paaiškinimus, jog, jo teigimu, vaikas šunį erzino ne prieš pat įvykį, laikė, kad labiau tikėtina, jog šuo prieš pat užpuolimą nebuvo erzinamas. Teismas manė, kad atsakovai, kaip rūpestingi ir apdairūs, gyvūno savininkai privalėjo imtis tokių priemonių dėl šuns laikymo, kad šuniui, nors ir erzinamam, nebūtų galimybės nutrūkti ir padaryti žalos kitiems. Teismas laikė, kad nukentėjusiojo didelis neatsargumas nagrinėjamo delikto atveju neįrodytas, ir neturi būti vertinamas sprendžiant dėl atsakomybės taikymo. Nukentėjusiojo didelis neatsargumas, kaip aplinkybė, turinti įtakos atsakovų atsakomybei, būtų tik tuo atveju, jei S. J. būtų sužalotas šuns laikymo vietoje jam esant pririštam prie grandinės. Tačiau byloje besąlygiškai nustatytos priešingos aplinkybės - vaikas buvo užpultas ir sužalotas nutrūkusio šuns ir visai kitoje nei jo laikymo vieta. Todėl teismas sprendė, kad byloje nenustatyta nukentėjusiojo S. J. kaltė, dėl kurios žalos atlyginimas gali būti mažinamas ar reikalavimas atlyginti žalą atmestas. Vaiko atėjimas į neaptvertą, nerakintą svetimą namų valdą negali būti vertinamas kaip jo kaltė dėl įvykio. Dėl šuns užpuolimo S. J. buvo sužalota sveikata, padaryta neturtinė žala. Tyrimo dėl įvykio metu buvo gauta medicinos specialisto išvada, už kurią ieškovė sumokėjo, todėl dėl įvykio patirė žalą. Atsakovų neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Skolininkų kaltė nėra būtina nagrinėjamo delikto sąlyga. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad byloje nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos ir nenustatyta aplinkybių, dėl kurių atsakovams atsakomybė negalėtų būti taikoma ar jie būtų atleisti nuo atsakomybės.

Sprendė, kad ieškovės turėtos išlaidos dėl sūnaus sužalojimo pagrįstos bylos dokumentai, todėl jas priteisė iš atsakovų. Vertindamas neturtinės žalos pasekmes, teismas atsižvelgė į tai, jog dėl šuns užpuolimo nukentėjusiajam S. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir jis buvo gydomas dešimt dienų, bei 2008-07-11 iš žaizdos pašalintas svetimkūnis. Fotonuotraukos patvirtino, kad randai nuo šuns įkandimų S. J. žaste ir dilbyje išlikę iki šiol. Todėl nukentėjusiajam dėl įvykio pasireiškė nurodytos fizinio pobūdžio neturtinės žalos pasekmės – fizinis skausmas, nepatogumai. Nors ieškovė nurodė, kad S. J. po sužalojimo tapo jautrus, baikštus, susijaudina dėl menkavertės priežasties, sutrikęs jo miegas, t.y. padaryti dvasinio pobūdžio pakenkimai, tačiau jokiais įrodymais nurodytų aplinkybių ieškovė nepatvirtino. Pats S. J. apklaustas teismo posėdyje nurodė, kad įvykio gerai nepamena, atsakovų šuns bijo, bet kitų šunų ne, nepamena, ar įvykio metu jam skaudėjo, šiuo metu skausmo nejaučia. Pažymoje apie psichologo konsultacijas nėra nenurodoma konsultacijų tikslas ir vaikui nustatyti sutrikimai. Be to, konsultacijos buvo vykdomas beveik po dviejų metų po įvykio, t. y. po ieškinio teismui pateikimo. Teismas darė išvadą, kad neįrodyta, jog nukentėjusysis buvo konsultuojamas būtent dėl 2007-05-04 įvykio, todėl žymių žalos dvasinio pobūdžio pasekmių nukentėjusiajam nėra išlikę. Tačiau atsižvelgdamas į vaikui padarytus sužalojimus, jų pobūdį, vaiko amžių, įvykio aplinkybes, teismas pripažino, kad dėl šuns užpuolimo mažamečiui vaikui buvo sukeltas dvasinis sukrėtimas, išgyvenimai, t.y. ir dvasinio pobūdžio pasekmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas vertino, jog šios neturtinės žalos pasekmės nėra ypatingai žymios. Atsakovai nepaneigė jų kaip skolininkų kaltės prezumpcijos. Ieškovės, atsakovės L. M. paaiškinimais, liudytojų V. J., L. K. parodymais nustatė, kad atsakovų šuo nutrūko jau ne pirmą kartą. Nors šuo nėra priskiriamas agresyvių šunų veislei, tačiau yra didelis ir stiprus, todėl atsakovai, kaip rūpestingi ir apdairūs gyvūno savininkai, turėjo numatyti, kad pabėgęs toks šuo gali padaryti žalos, ir jau pirmą kartą nutrūkus šuniui, imtis atitinkamų priemonių, kad tai nepasikartotų ir žalos atsiradimui būtų užkirstas kelias. Atsakovai privalėjo besąlygiškai laikytis gyvūnų laikymo taisyklių reikalavimų, tačiau atsakovai to nepadarė. Dėl įvykio yra atsakovų kaltė, kuri pasireiškė elementarių, visiems žinomų saugumo reikalavimų, laikant naminį gyvūną, neužtikrinimu. Toks atsakovų elgesys nagrinėjamoje situacijoje vertinamas kaip ypač aplaidus ir nerūpestingas, pasireiškiantis didelio neatsargumo forma ir tai yra pagrindas priteisti didesnį žalos atlyginimą. Neturtinės žalos pasekmių ir ją padariusių asmenų kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais kriterijais (padarytos turtinės žalos dydis, kuris šiuo atveju nėra žymus, ar žalą padariusio asmens turtinė padėtis ir kt.), nustatant neturtinės žalos dydį. Vertindamas atsakovų turtinę padėtį, teismas atsižvelgė, į tai, jog jie yra pensininkai, gauna pastovias pajamas, abu bylos nagrinėjimo teisme metu jiems nuosavybės teise priklausiusius šešis nekilnojamojo turto objektus (žemės sklypus, namą su priklausiniais, butą) neatlygintinai perleido savo artimiems giminaičiams, taip dirbtinai pasunkindami savo turtinę padėtį. Šios aplinkybės neleido teismui mažinti nustatomos žalos dydį, atsižvelgiant į atsakovų turtinę padėtį. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, jog sužalotas buvo mažametis vaikas, kuriam įvykio metu buvo tik penkeri metai, į įvykio faktines aplinkybes, įstatyme įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Įvertinęs šias aplinkybes, darė išvadą, kad S. J. dėl atsakovų šuns užpuolimo buvo padaryta 4 000 Lt neturtinė žala. Toks žalos dydis atitinka ir formuojamą teismų praktiką.

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-08-11 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba ieškinį tenkinti iš dalies ir priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 500 Lt bei priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir joje surinktų įrodymų, priteista neturtinė žala yra per didelė, nes teismas ne visiškai teisingai įvertino bylos duomenis, dėl ko ne visiškai tinkamai pritaikė CK 6.250 str. 2 d. nuostatas. Teismas pirmiausia privalėjo nustatyti ar nėra aplinkybių šalinčių atsakovų atsakomybę, numatytą CK 6.270 str. 1 d., t. y. nukentėjusio tyčios arba didelio neatsargumo. To nebuvo padaryta, o sprendime buvo apsiribota formaliu konstatavimu, kad nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo nenustatyta. Mano, kad to nepakanka, nes byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą ir kategorišk priešingą išvadą. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 185 str., nes įrodymai nebuvo įvertinti visumoje, nebuvo įvertinta ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, sprendime neaptarta kodėl vienų liudytojų parodymai yra priimtini besąlygiškai, o kitų atmetami. Visi šie pažeidimai sąlygojo tai, kad buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas. Ieškovė ir jos sūnus yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymais beatodairiškai tikėti negalima ir juos reikėtų vertinti atsargiai ir tik visumoje su kitais įrodymais, kiek jie neprieštarauja kitiems įrodymams ir rašytinei bylos medžiagai. Tačiau teismas šiuos paaiškinimus priėmė besąlygiškai, jų net nesistengdamas analizuoti ir vertinti su kitais bylos įrodymais, todėl priimtas sprendimas yra be pakankamų motyvų. Pažymi, jog dėl šio įvykio buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų betarpiškai ir nesuinteresuotai surinkta tyrimo medžiaga turi labai svarbią reikšmę šioje byloje, nes tai yra rašytiniai įrodymai, kurie užfiksuoti iškart po įvykio ir nėra nuginčyti. Nurodo, kad atsakovai tinkamai prižiūrėjo šunį, jis buvo pririštas namo kieme, todėl grėsmės niekam nekėlė. Atsakovai negalėjo numatyti, kad S. J. su broliu, atėję į jų kiemą, ims erzinti šunį, o šis neapsikentęs nutrūks nuo grandinės. Nelaimingas atsitikimas įvyko todėl, kad vaikai erzino šunį ir apmėtė jį akmenimis. Jei to nebūtų buvę ir šuo nebūtų išerzintas, jis niekada nebūtų piolęs vaikų, kaip niekada ir nepuldavo kitų asmenų, kurie lankydavosi atsakovo namuose. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nurodyta, kad nelaimingą atsitikimą lėmė nepakankama vaikų Simo ir L. J. priežiūra, jiems buvo leidžiama vieniems be suaugusiųjų priežiūros vaikščioti į kitų privačių namų kiemus, o tuo labiau į atsakovų kiemą, prie kurio įėjimo yra prspėjantis užrašas „atsargiai piktas šuo“, reikalaujantis didelio atsargumo ir protingo elgesio ir, kad bet kokio šuns erzinimas yra pavojingas, o akmenų ar kitų daiktų mėtymas į šunį yra netinkamas elgesys, galintis sukelti žalą. Ieškovės ir liudytojos L. K. paaiškinimus paneigė liudytojos V. K. paaiškinimai, kad ieškovės vaikai netinkamai elgiasi, vieni vaikšto po kaimą bei dažnai matydavo vaikus atsakovų kieme. Liudytojas A. A. nurodė, kad jis ateidavo į atsakovų kiemą ir šuo visada buvo pririštas ir tik aplodavo jį, bet nepuldavo. Be to, šis liudytojas kartu su atsakove apgynė S. J. nuo šuns ir šuo net nebandė jo pulti ir visiškai neatrodė agresyvus. Mano, kad jei šuo būtų buvęs agresyvus, tai jis būtų puolęs ir liudytoją A. A., o ne stovėjęs nuošaliai. Tai, kad šuo puolė tik vieną S. J. įrodo, kad vaikas netinkamu savo elgiasiu iššaukė agresiją iš šuns pusės. Todėl konstatuotina, kad ieškovės sūnus buvo sužalotas dėl jo paties didelio neatsargumo. Pažymi, jog remiantis LAT nutartimis šios kategorijos bylose, neturtinė žala negali būti atlyginama visiškai. Nors ieškovės sūnui ir buvo padaryta neturtinė žala, tačiau teismas nepagrįstai priteisė 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes tai yra neprotinga suma, aiškiai neatitinkanti teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, neproporcinga padarytai žalai ir mūsų turtinei padėčiai. Ieškovė neįrodė, kad yra likę pasekmės vaiko psichikai, o tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie depresiją, išgąstį ir panašius nepatogumus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iki bylos iškėlimo ieškovė su sūnumi nesikreipė pas gydytojus dėl psichologinės pagalbos vaikui suteikimo. Ilgą laiką po šuns įkandimo vaikui nereikėjo lankytis pas psichologą, o iškėlus byl teisme staiga net 6 kartus per du mėnesius S. J. buvo vedamas pas psichologą. Mano, kad tai buvo daroma tik dėl to, kad dirbtinai sukurtų ir pateiktų teismui įrodymus, jog neva vaikui reikalinga psichologinė pagalba. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad vaikas turi kažkokių bendravimo sunkumų, kitų liekamųjų reiškinių jo fizinei ar psichinei sveikatai. Iš  objektyvių įrodymų matyti, kad S. J. sveikatos sutrikdymas buvo trumpalaikis, jo elgesys nepasikeitė. Teismas į šias svarbias aplinkybes visiškai neatsižvelgė ir jų nevertino, todėl priteisė per didelę žalą. Teismui paeiktos S. J. nuotraukos su neva išlikusiais randais negali būti tinkamu įrodymu byloje, nes nėra aišku kada ir kokiomis aplinkybėmis šios nuotraukos buvo darytos, taip pat nėra aiškus užfiksuotų žymių atsiradimo priežastys. S. J. yra mažametis, judrus vaikas, todėl teigti, kad tai likę randai nuo šuns įkandimo negalima. Teismas padarė keleta klaidingų išvadų, kurios yra esminės, todėl buvo neteisingai nustatytas neturtinės žalos dydis ir priteista aiškiai per didelė neturtinė žala. Teismas nesilaikė CK 6.282 str. 1 d. nuostatos ir visų įrodymų neištyrė, netinkamai nustatė S. J. ir atsakovų kaltės laipsnį, o tik formaliai konstatavo, kad byloje nukentėjusio S. J. kaltė nenustatyta. Todėl atsižvelgiant į atsakovų kaltę, į turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismo priteista ieškovės sūnui neturtinė žala yra mažintina. Atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus, nustatytas aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką, protinga ir teisinga suma neturtinei žalai atlyginti šioje byloje būtų ne didesnė kaip 500 Lt.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-08-11 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas tinkamai atskleidęs bylos esmę kvalifikavo atsakovų veikas ir gyvūno savininkų atsakomybės klausimą už gyvūno padarytą žalą ieškovės sūnui. Teismas nustatė teisingą kompensaciją už patirtus ieškovės sūnaus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, patirtą skausmą, sužalojimų sukėlimą, kentėjimą nuo fizinio skausmo sužalojimo ir gydymosi metu, parinko teisingą piniginę satisfakciją, kuri teisingai kompensuoja nukentėjusiajam sūnui neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatyto praktiką, taip pat Europos Teisių Teismo praktiką, teismo priteistas 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus ir yra įvertintas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Atsakovai, laikydami naminį gyvūną šunį, kuris gali sukelti pavojų aplinkiniams, nevykdė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, tinkamai pasirūpinti gyvūno priežiūra ir neužkirto kelio žalai atsirasti. Mano, kad teismas atsižvelgė į visus neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir įvertinęs surinktus byloje įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto nagrinėjimu, priteisė tinkamo dydžio piniginę satisfakciją, nes naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (CK 6.267 str.). Pažymi, jog jei ir buvo šuo pririštas prie grandinės, tai grandinė šuniui buvo parinkta netinkama, nes nutrūko.. Vaiko judėjimo laisvė negali būti ribojama vien todėl, kad namo kieme yra netinkamai pririštas prie grandinės šuo, kuris nežinia kada gali nutrūkti. Be to, stsakovai tik po įvykio įrengė šuniui stiprų ir patikimą voljerą. Apeliantų teiginiai apie akmenų mėtymą, erzinimą yra paremti tik jų niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir samprotavimais. Atsakovai nevertina tai, kad ieškovės sūnus yra mažametis ir kad jis patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, kurių pasekmės ateityje gali būti labai skaudžios, nes patirti išgyvenimai jau dabar atsiliepia jo elgsenai, sveikatos būklei, ieškovė priversta vaiką konsultuoti pas psichologą. Apeliantai iš vis nevertina tai, kad ieškovės sūnui liko šuns dantimis padaryti randai, kurie vasaros metu aiškiai yra matomi, o tai riboja galimybę nešioti lengvus rūbus be rankovių, maikutę ir kt.; jos sūnus patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus.

 

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

 Byloje nustatyta, kad ieškovės mažametis sūnus Simas, gim. 2001-09-06, buvo užpultas ir sužalotas šuns, priklausančio atsakovams. Tai įvyko 2007-05-04 apie 19 val. prie atsakovų namo, esančio (duomenys neskelbtini). Vaikui buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, po įvykio buvo gydomas iki 2007-05-14, o vėliau buvo kreiptasi psichologo pagalbos, nes po šio įvykio jis blogai miega, tapo itin jautrus, dažnai dėl menkos priežasties susijaudina.

Apeliantai teigia, kad jų atsakomybę, kaip gyvūno savininkų, šalina tik nukentėjusiojo vaiko didelis neatsargumas. Prieš pat įvykį ieškovės sūnus vienas, be suaugusiųjų priežiūros buvo jų kieme, šunį erzino, mėtė į jį akmenis, šukavo. Visos šios aplinkybės nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo nutrauktas ir kurio išvadų ieškovė neskundė. Nurodo, kad šuo vaiką užpuolė jų kieme, o ne gatvėje, todėl teisingai ir objektyviai įvertinus visas aplinkybes, surinktus įrodymus, akivaizdu, kad jie turi būti atleisti  nuo atsakomybės. Jei teismas nuspręstų, kad vaiko didelis neatsargumas neįrodytas, pateikia papildomus argumentus dėl priteistos neturtinės žalos dydžio. Mano, kad 4 000 Lt suma yra neprotingai didelė, nes vaikui sveikata sutrikdyta nežymiai, gydymas nebuvo ilgas, o kreipimasis į psichologą tik dirbtinas, kad sureikšminti padarytą žalą. Byloje nėra jokių duomenų apie vaiko elgesio pasikeitimą, bendravimo sunkumus, kitokius liekamuosius reiškinius po įvykio. Teismas visiškai neatsižvelgė į jų turtinę padėtį, amžių ir sveikatą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, išdėstytais apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nėra pagrindo teigti, jog nukentėjęs vaikas erzino šunį ir buvo atsakovų namo kieme. Kaip matyti iš nuotraukų (b. l. 50-51), atsakovų namas nuo gatvės neužtvertas tvora, o vieta, kurioje užpultas vaikas yra prie namo, tačiau netoli įvažiavimo į kiemą. Jokių objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų, kad vaikas erzino šunį, išskyrus atsakovų paaiškinimus, nėra. Atsakovų teiginiai, kad prieš įvykį vaikas mėtė akmenis į šunį, vertintini kritiškai, kaip siekimas išvengti atsakomybės. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme neigė, kad šuo jau kelis kartus buvo nutrukęs, tačiau šią aplinkybę pati pripažino teismo posėdyje, patvirtino liudytoja L. K. (b. l. 111-116). Kad šuo yra agresyvus ir sunkiai sutramdomas patvirtina  įvykio aplinkybės: pati atsakovė negalėjo šuns suvaldyti, kol neatbėgo kaimynas su strypu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiami tik įvykio dalyviai, liudytojai betarpiškai matę įvykį ir su juo susiję. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas tik todėl, kad baudžiamoji atsakomybė numatyta už tyčinę veiklą, o ikiteisminis tyrimas konstatavo, kad padarytoje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad vaikas erzino šunį, mėtė į jį akmenys, įvykio vieta tuojau pat po įvykio neapžiūrėta.

Įstatymas reglamentuoja, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6. 270 str. 1 d. numatytos aplinkybės, t. y., kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios arba didelio neatsargumo (CK 6. 267 str.). Šalys pripažįsta, kad ieškovės vaikai dažnai ateina į atsakovų kiemą, kad atsakovų anūkas bendrauja su ieškovės vaikais, jie kartu žaidžia, todėl ta aplinkybė, kad 2007-05-04 Simas atėjo į atsakovų kiemą ir kvietė jų anūką, neįrodo nukentėjusiojo vaiko didelio neatsargumo ir nešalina atsakovų atsakomybės, numatytos CK 6. 267 straipsnyje.

Atsakovai, būdami brandaus amžiaus, su pakankama gyvenimiška patirtimi, privalėjo suvokti, jog šuo yra agresyvus gyvūnas, galintis būti ir nesutramdomas. Jie turėjo įvertinti, kad vaikai žaisdami sukelia triukšmą ir tai gali erzinti šunį. Žinodami, kad jų šuo buvo kelis kartus nutrukęs nuo grandinės, neįvertino rizikos, nepasirūpino tinkamu ir saugiu šuns laikymu. Visas šias aplinkybes tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiojo didelis neatsargumas neįrodytas.

Pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra pasekmės, jeigu jos susijusios su asmens sveikatos pakenkimais, sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo sužalojimo ir gydymosi nuo sužalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje. Tėvai, auginantys vaiką ir matantys jo elgesį kasdienoje teigia, kad po įvykio sūnus pasikeitė: blogai miega, tapo itin jautrus, dažnai dėl menkos priežasties susijaudina ir susinervina. Kad įvykis vaiko elgesiui turėjo ir turi įtakos patvirtina ir ieškovės lankymąsis su Simu pas psichologą 2009 m. sausio mėnesį, t. y. po įvykio praėjus pusantrų metų. Atsižvelgtina ir į tai, kad sužalotas vaikas yra  mažametis, gimęs 2001-09-06, jo sužalojimai nurodytomis aplinkybėmis sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, sutrikdė emocinę būseną. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu žalos dydžiu, kuris atitinka įstatymo nustatytus neturtinės žalos dydžio vertinimo kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliantai teigia, kad teismas neatsižvelgė į jų turtinę padėtį, amžių ir sveikatą. Negalima sutikti su šiais teiginiais, nes teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų mažinti žalos dydį. Priešingai, atsakovai savo turtinę padėtį pablogino, nes turimą nekilnojamąjį turtą perleido jau bylos nagrinėjimo metu (b. l. 153-173).

Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 98 str., b. l. 200).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) po 200 Lt (du šimtus litų) iš kiekvieno advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir po 3 Lt (tris litus) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

 

 

Teisėjai                                                            Laimutė Sankauskaitė

 

                                                                        Zina Mickevičiūtė

 

                                                                        Laimantas Misiūnas