Baudžiamoji byla Nr. 1A-35-309/2014
Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00029-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.12; 2.1.3.1; 2.1.7.4; 2.2.1.2; 2.4.2.1; 2.4.7.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 13 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teisėjų Raimundo Jurgaičio, Gražvydo Poškaus,
sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,
dalyvaujant prokurorei Jūratei Tamašauskienei,
nuteistajai R. B., jos gynėjai advokatei Violetai Savickienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį ir jai skirta 40 MGL dydžio (5 200 Lt) bauda.
R. B. pripažinta kalta pagal BK 208 straipsnio 2 dalį ir jai skirta 45 MGL dydžio (5 850 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta 45 MGL dydžio (5 850 Lt) bauda.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
R. B. nuteista už tai, kad dėl UAB „(duomenys neskelbtini)” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruoto (duomenys neskelbtini)) nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: būdama UAB „(duomenys neskelbtini)” akcininku ir direktoriumi, bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, 2010 metų rugsėjo mėnesį, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 2010-11-01 dienai turi 547 668 Lt nuostolio bei 1 010 972 Lt trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)” esant sunkioje ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, po to, kai 2010-09-14 ji pateikė (duomenys neskelbtini) apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus, t. y. 2010-09-14 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) išrašytos PVM sąskaitos- faktūros, serija ATV Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu, ji, kaip atskaitingas asmuo, pagal avanso apyskaitą tą pačią dieną išmokėjo 9 000 Lt UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už bankroto administravimo paslaugas, taip pat, 2010-09-15 susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, 2010-08-31 šio susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) priedų Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2010-09-15 išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, atitinkamai už skolą perleido UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) turto – audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus už 20 000 Lt (su PVM) ir UAB ,,N. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) turto - restorano virtuvės techniką už 20 000 Lt (su PVM), taip pat, susijusiam asmeniui, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010-09-20 iš įmonės kasos, pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo 13 770 Lt, už negyvenamųjų patalpų nuomą ir todėl padarė likusiems kreditoriams turtinę 62 770 Lt žalą.
Be to, R. B. buvo nuteista už tai, kad dėl UAB „(duomenys neskelbtini)” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)), nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, iššvaistė įmonės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, o būtent: būdama UAB „(duomenys neskelbtini)” akcininke ir direktore bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 547 668 Lt nuostolio laikotarpio pabaigai, turi 2008-01-01 dienai 2 144 506 Lt, 2009-01-01 – 1 673 186 Lt, 2010-01-01 – 1 333 792 Lt, 2010-11-01 – 1 010 972 Lt trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)” esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, UAB „(duomenys neskelbtini)” mokėdama už susijusią įmonę UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) lizingo įmokas UAB „(duomenys neskelbtini)“, viso laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 sumokėjo 128 632,51 Lt, išvaistė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų ir turto už 128 632, 51 Lt, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 128 632,51 Lt turtinės žalos kreditoriams.
Apeliaciniu skundu nuteistoji R. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti.
Apeliantė mano, kad Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados prieštarauja bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Pasak apeliantės, nuosprendyje teismas tinkamai aiškina materialinės teisės normas – BK 208 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies sampratas, šių straipsnio dalių dispoziciją, taikymo teoriją ir praktiką, tačiau netinkamai šias įstatymines normas taikė šioje baudžiamojoje byloje. BK 208 straipsnis priskiriamas prie nusikaltimų ekonomikai ir verslui, gina kreditorių interesus. Atkreipia dėmesį į tai, jog bankrotą inicijavo ji pati, prašydama teismo iškelti bankroto bylą, o ne kreditoriai, kuriems būtų buvę didelės skolos ar su kuriais būtų užsitęsęs atsiskaitymas. Ikiteisminis tyrimas pradėtas ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių prašymu, kurių interesus gina ir juos atstovauja bankroto administratorius, o prokuratūros, net neturint kreditorių pareiškimų dėl jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų. BK 208 straipsnis gina kreditorių teises ir teisėtus interesus, tačiau patys UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriai nemano, kad ji viena, nusikalstamais veiksmais, pažeidė jų teises, padarydama jiems žalą. Baudžiamojoje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriai jai civilinio ieškinio nepareiškė. Šiaulių apygardos teisme, dėl atsiskaitymų su tais pačiais kreditoriais, jie pareiškė ieškinį visiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams.
Apeliantės vertinimu, Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai ją pripažino kalta, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 208 straipsnio l ir 2 dalyse. Apeliantė teigia, kad neginčija Šiaulių apylinkės teismo teiginių, kad nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 jau buvo nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, kad būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke ir direktore bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, ji žinojo apie šią situaciją ir, kad neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus. Šios aplinkybės yra nustatytos, šias aplinkybes ji pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir niekada jų neneigė. Pabrėžia, jog tai darė veikdama sąžiningai ir tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos kreditorių naudai. Iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo daugiau ar mažiau atsiskaitinėjama su visais UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais, kad atsiskaitymai su tais kreditoriais dėl kurių jai pateikti kaltinimai ir yra nuteista, buvo neišvengiamai būtini, siekiant išvengti dar didesnės žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ galutinai nenutrauktų savo veiklos ir pati galėtų bent kiek mažinti kreditorinius įsiskolinimus. Byloje neginčijamai nustatyta, kad visi jai inkriminuoti kaip nusikalstami atsiskaitymai su kreditoriais, buvo atliekami arba vykdant ilgalaikius sutartinius įsipareigojimus, kurių nevykdymas būtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams padaręs žymiai didesnę žalą, (atsiskaitymai už patalpų nuomą, lizingo gavėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdytų prievolių mokėjimas), arba siekiant sumažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorinius įsiskolinimus akcininkams naudingiausiomis sąlygomis (atsiskaitymai turtu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“), mokėjimai buvo vykdomi akcininkų, turinčių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų paketą nurodymu (13 000 Lt skolos išmokėjimas A. B.).
Be to, apeliantės teigimu, atsiskaitymai su kreditoriais, kurie pripažinti nusikalstamais ir už kuriuos ji nuteista, nebuvo vieninteliai ir sumos, kurias išmokėjo nėra ženklios, lyginant su kitomis išmokomis kitiems kreditoriams. Kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados, pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-11-01, t. y., kuriuo buvo sudaryti, tariamai, nusikalstami sandoriai, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), buvo sumokėta net 218 578 Lt mokesčių, Valstybinio socialinio draudimo fondui (toliau – SODRA), buvo sumokėta 172 460 Lt įmokų, sumokėta 1 633 Lt baudų, 242 534 Lt sumokėta prekių tiekėjams, 151 379 Lt sumokėta paslaugų tiekėjams ir kt. (žr. švados 47, 48 psl.). Atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovė su kitais kreditoriais atsiskaitinėjo net ir prieš pat bankroto bylos iškėlimą, t. y. 2010 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados, būtent 2010 m. rugpjūčio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ VMI sumokėjo 30694 Lt PVM, o 2010 m. rugsėjo mėn. 19746 Lt PVM, o rugpjūčio- rugsėjo mėn., t. y. tuo metu, kai, pasak teismo, jau buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą, iš AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos kreditoriams buvo sumokėta iš viso 102100 Lt (61 136 Lt rugpjūčio mėn. ir 40 964 Lt rugsėjo mėn.), o iš AB „(duomenys neskelbtini) bankas“ sąskaitos buvo sumokėta iš viso 67 279 Lt (atitinkamai 41 649 Lt ir 25 630 Lt), t. y., 2010 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. laikotarpiu iš bendrovės sąskaitos kreditoriams buvo sumokėta viso 169 370 Lt (be išvadoje nurodytų atsiskaitymų iš UAB kasos). Kyla klausimas, kodėl prokuratūra ir teismas visų išmokų 2008-20l0 m. laikotarpyje, išmokėtų visiems kitiems kreditoriams, nevertina kaip nusikaltimo, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ liko neatsiskaičiusi daugiau nei su 2 kreditoriais ? Apeliantė mano, kad teisėsaugos institucijos taiko dvigubus standartus skirtingiems kreditoriams, todėl toks baudžiamojo įstatymo taikymas prieštarauja Konstitucijai ir sveikai logikai.
Apeliantė teigia, kad įstatymas nedraudžia skolininkui iki bankroto bylos iškėlimo sudaryti sandorius su vienu iš kreditorių ir tenkinti vieno iš kreditoriaus reikalavimą, nors ir yra suėję prievolių įvykdymo kitiems kreditoriams terminai. Tai leidžia galiojančios civilinės teisės normos. Teismas jos veiksmuose nenustatė ypatingo nesąžiningumo, pyktybiškumo, tyčinio sąmoningo kenkimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo kreditoriams, jos kažkokių savanaudiškų paskatų ar siekimo asmeninės naudos, kas leistų jos veiksmus, civilinių teisinių santykių sferoje ir reguliuojamus civilinių teisės normų, pripažinti nesąžiningais, o baudžiamųjų įstatymų prasme nusikalstamais. Esant šioms aplinkybėms nesupranta, kodėl jos keli atlikti sandoriai pripažinti nusikalstamais, nors nepažeistos net civilinės teisės normos, reglamentuojančios įmonių atsiskaitymo su kreditoriais betarpiškai prieš bankroto bylos iškėlimą, tvarką. Tuo metu, kai ji atliko sandorius už kurių atlikimą nuteista, Lietuvos Respublikos laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas jau nebegaliojo (nustojo galioti nuo 2009-07-01). UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymas su kreditoriais nebuvo saistomas minėtame įstatyme nustatytos mokėjimų eilės. Joks įstatymas nenumatė, kad bendrovė, visų prima, turėtų pilnai atsiskaityti su valstybe, darbuotojais, o tik paskui su kitais kreditoriais, net jeigu tai būtų akcininkai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę pati spręsti, kaip paskirstyti gaunamas ir turimas lėšas bendrovės kreditoriams. Bendrovė tuo metu atsiskaitinėjo su visais kreditoriais po truputį pagal tuo metu buvusias finansines galimybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (civilinėse bylose), pažymima, kad „sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis“. Apeliantės įsitikinimu, negali būti pripažįstami kaip nusikalstami sandoriai, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto.
Apeliantės nuomone, nepagrįsta teismo išvada, kad ji neteisėtai, pažeisdama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas nuostatas, po to, kai 2010 m. rugsėjo 14 d. pateikė (duomenys neskelbtini) apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tą pačią dieną, t. y. 2010-09-14 išrašytos PVM sąkaitos-faktūros serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kaip atskaitingas asmuo, pagal avanso apyskaitą, 2010 m. rugsėjo 14 d išmokėjo 9 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ už bankroto administravimo paslaugas, todėl ši veika nusikalstama. Pasak apeliantės, UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis ėmė sunkėti 2008 metų pradžioje, tačiau, kaip ir visos įmonės, ekonominės krizės sąlygomis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ visais būdais stengėsi „išgyventi“, siekti pelno. Iki pat 2010 metų vasaros vidurio, UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracija, taip pat ir ji, laukė ir tikėjosi, jog pažadais maitinęs investitorius savo lėšomis padės stabilizuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę-finansinę būklę. 2010 m. liepos mėnesį galutinai tapo aišku, jog jokio investitoriaus nebus ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsigaus. Tapo aišku, kad bankrotas neišvengiamas. Pagrindiniai akcininkai jo neįnicijavo, todėl jai neliko nieko kito, kaip tai daryti pačiai. Bankrotą inicijavo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, o ne kaip fizinis asmuo, nes bankrutavo jos vadovaujamas UAB, o ne ji asmeniškai. Apmokėti išlaidas įvairiems juristams už dokumentų bankroto bylos iškėlimui paruošimą, bankroto administravimą buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievolė. Ji, veikdama kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, nemokėjo ir negalėjo tinkamai paruošti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų bankrotui. Nežinojo kaip tai daroma, kaip tvarkomi dokumentai, kaip paruošiamas ieškinys teismui. Be teisininkų konsultacijų ir pagalbos ji, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, negalėjo apsieiti. Aiškinosi pas kokius teisininkus jai kreiptis. Verslininkas, kuris jau buvo susidūręs su įmonės bankroto klausimais, jai patarė kreiptis konsultacijų ne į advokato kontorą, o tiesiai į įmonę, kuri administruoja bankrotus, kadangi joms tai įprasti klausimai, tuo labiau, kad jų pagalba bus tiesiog būtina iškėlus bankroto bylą. Atsitiktinai pasirinko UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio vidurio, konsultavosi visais bylos dėl bankroto iškėlimo klausimais, naudojosi visais patarimais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai 2010 m. rugsėjo 14 d. paruošė ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, kurį tą pačią dieną nunešė į (duomenys neskelbtini) apygardos teismą. Tą pačią dieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo jų prašomą 9000 Lt sumą už atliktą darbą ir už būsimą darbą, nes buvo patenkinta paslaugų kokybe ir ieškinyje prašė leisti ir toliau UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikti bankroto administravimo paslaugas. Nežinojo, kad tai, galimai, neteisinga ar neteisėta. (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kurioje pasiūlyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2010 m. rugsėjo 22 d. į (duomenys neskelbtini) apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5000 Lt teismo ir administravimo išlaidoms, kopiją gavo tik apie 2010 m. rugsėjo 20 d., t. y., po to, kai pinigai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sumokėti. Tada ji 2010 m. rugsėjo 23 d. pareiškimu, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apygardos teismą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau turi susitarimą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl administravimo bankroto byloje, pridėjo kasos pajamų orderio kopiją ir prašė panaikinti šią nutartį. 2010 m. spalio 13 d. nutartimi (duomenys neskelbtini) apygardos teismas iškėlė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirmiau nurodytais jos veiksmais UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams žala nepadaryta, kadangi, jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu juridinės konsultacijos dėl bankroto bylos iškėlimo būtų kreipusis į advokato kontorą, tai visų klausimų sprendimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų kainavęs apie 4000 Lt, o, priskaičius 5000 Lt, kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pervedęs bankrotą administruojančiai įmonei per teismo depozitinę sąskaitą, išlaidos nebūtų mažesnės, negu 9000 Lt. Už šiuos 9000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo ir juridines paslaugas, paruošiant dokumentus teismui ir apmokėjo būsimas teismo bei administravimo išlaidas. Šitos UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidos buvo būtinos, neišvengiamos ir ne per didelės, todėl jos veiksmai, jas išmokant, negali būti pripažinti nusikalstamais. Apeliantės vertinimu, teismo motyvas, kad PVM sąskaitoje-faktūroje bei kasos pajamų orderio kvite nėra nurodyta, jog sumokama ir už dokumentų tvarkymą ne tik už bankroto administravimo paslaugas, nėra pakankamas motyvas jo veiksmus pripažinti nusikalstamais, nes, apeliantės įsitikinimu, sąvoka „už bankroto administravimo paslaugas“ plati ir apimanti dokumentų paruošimą, todėl papildomai tai įrašyti į PVM sąskaitą-faktūrą nebuvo būtina.
Apeliantė nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog ji, 2010 m. rugsėjo 15 d. susitarimo Nr. 7 „Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr.(duomenys neskelbtini)“, 2010-08-31 šio susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) priedų Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2010-09-15 išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, atitinkamai už skolą nepagrįstai, veikdama nesąžiningai, perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto - audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus už 20 000 Lt (su PVM) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto - restorano virtuvės techniką už 20 000 Lt (su PVM), nes dėl šio sandorio UAB „(duomenys neskelbtini)“ likusiems kreditoriams buvo padaryta 40 000 Lt turtinė žala, todėl šis sandoris pripažintinas nusikaltimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad šio sandorio nenaudingu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepripažįsta net patys likusieji UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriai, kurie civilinio proceso tvarka, neieško šiuo sandoriu padarytos žalos. Mano, kad šio sandorio naudingumas likusiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams nekelia abejonių. Jis buvo ekonomiškai naudingas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirmiausia, UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo sandoriu padengė susidariusias skolas už 2010 m. patalpų nuomą, komunalines paslaugas bei marketingą dviems kreditoriams – UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y., sumažino UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių skaičių. Perleistas turtas buvo įvertintas aiškiai didesne kaina, negu buhalterinėje apskaitoje, kurioje šis turtas skaitėsi nusidėvėjusiu, beveik beverčiu, t. y., itin naudingai sumažino UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorinius įsiskolinimus. Visas šis turtas (virtuvės įrangos dalys, baro įranga, dalis restoranų baldų, audiovizualinė ir restoranų apskaitos kompiuterinė programa) skirtas išimtinai restoranų ir kavinių veiklai, kurią rengėsi vykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tik todėl jie sutiko su tokia padidinta perleidžiamo turto verte. Jeigu šis turtas būtų likęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanse, bankroto administratorius už didesnę kainą jo niekam nebūtų pardavęs ir joks kitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius nebūtų jo perėmęs už tokią kainą, nes nebuvo kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių, kurie užsiėmė visuomeniniu maitinimu. Sudarydama šį sandorį, ji, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, veikė, išimtinai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jų kreditorių interesais ir naudai, elgėsi sąžiningai ir nepadarė jokios žalos.
Apeliantė taip pat nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog ji, susijusiam asmeniui, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010 m. rugsėjo 20 d. iš įmonės kasos, pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo 13 770 Lt, už negyvenamųjų patalpų nuomą, nes, remiantis jos teiginiu (duomenys neskelbtini) apygardos teismui, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, jokios veiklos nebevykdo, jai, kaip direktorei, nebuvo reikalo išsaugoti nuomojamų patalpų, pagal patalpų nuomos sutartį laiku išmokant 13 770 Lt dalinį mokėjimą už negyvenamųjų patalpų nuomą rugsėjo mėn, dėl ko šie jos veiksmai pripažintini nusikalstamais. Apeliantės teigimu, ši išmoka buvo padaryta vykdant Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sutartinius įsipareigojimus. Šiose patalpose UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė ūkinę-komercinę veiklą, buvo sudėtas jos turtas. Dar nebuvo aišku, ar bankroto byla bus iškelta, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant nors dalinai atsiskaitinėti su kreditoriais, buvo būtina tęsti savo veiklą. Minimos sutarties 13.1 punkte numatyta, kad nuomotojas turi nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu nuomotojas nesumoka nuompinigių 2 mėnesius iš eilės, ką padaryti pagrasino V. B.. Be to, tiek jos, tiek V. B. teigimu, tuo metu jų santuokiniai ryšiai buvo galutinai nutraukti, jis gyveno su kita moterimi, todėl ji šią išmoką padarė tikrai ne todėl, kad jis susijęs su ja, kaip neteisingai teigia teismas. Atvirkščiai, esant tokiems jos ir V. B. santykiams, ji bijojo, kad jis staiga nutrauks patalpų nuomos sutartį, dėl ko, neišvengiamai, būtų nutrūkusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinė-komercinė veikla. Esant šioms aplinkybėms, pasak apeliantės, darytina išvada, kad jos veiksmuose, atliekant šį mokėjimą pagal sutartį, atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesį nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių, nes kiekvienas protingas ir rūpestingas asmuo, esant tokioms aplinkybėms, būtų taip elgęsis.
Apeliantės manymu, ji nepagrįstai nuteista už tai, kad iššvaistė įmonės turtą, kuris galėjo
būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams (BK 208 straipsnio 2 dalis), nes būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke ir direktore, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, toliau mokėjo už susijusią įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizingo įmokas UAB „(duomenys neskelbtini)“, viso laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 sumokėdama 128 632,51 Lt, mano, kad jos, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės, atžvilgiu, neteisinga taikyti baudžiamuosius įstatymus, pripažinti kalta ir nuteisti, jeigu, už padarytus veiksmus (atliktą sandorį), negalima taikyti net civilinės atsakomybės, kurią vadovui, už žalą, padarytą bendrovei ir jos kreditoriams galima taikyti tik tuo atveju, jeigu bendrovės vadovo veiksmai buvo tyčiniai ar pasireiškė dideliu neatsargumu ir tik esant civilinės atsakomybės pagrindams, numatytiems Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio l dalyje, t. y., nustačius, kad vadovas atliko veiksmus, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis arba, juos atliko, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismų praktikoje pažymima, kad „vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t.y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančiu aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės–komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario l d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kad būtų galima, taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Mano, kad baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, nenustatytos net būtinosios jos civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėti jos veiksmai, sudarant laidavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaltė, priežastinis ryšys tarp jos veiksmų ir žalos, pačios žalos buvimas. Laidavimo sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ Nr. 2006-08-20 Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau - laidavimo sutartis), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo vykdyti visas lizingo bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ prisiimtas prievoles , jeigu ši, per dvi savaites nuo lizingo bendrovės raštiško pranešimo apie tai, kad neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, jų neįvykdys, buvo sudaryta 2006 m. rugpjūčio l0 d. nepažeidžiant jokių tuo metu galiojančių įstatymų, veikiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos akcininkų naudai (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis), nes buvo siekiama išplėsti, tuo metu pelningą kavinių veiklą. Ją sudarė ir pasirašė vykdydama UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. Visuotinio akcininkų susirinkimo Nr. 2006 8 nutarimą, ką privalėjo, kaip direktorė, daryti. Laidavimo sandoris negali būti laikomas neteisėtu vien dėl to, kad verslo prasme, dėl prasidėjusios ekonominės krizės ar kitų objektyvių priežasčių, nepasiteisino. 2006 m. rugpjūčio mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo pelningai, (2006 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 367 711,00 Lt gryno pelno), ir net nebuvo pagrindo įtarimams, kad pelnas gali mažėti, kad bendrovė nebesugebės atsiskaityti su visais kreditoriais. Mokėjimai pagal laidavimo sutartį už UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėti atlikti ne iš karto po jos pasirašymo, o tik nuo 2007 m. balandžio mėnesio. Privalėjo vykdyti pagal laidavimo sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ prisiimtus įsipareigojimus, kadangi kiekviena sutartis yra privaloma vykdyti (CK 6.189 straipsnis). Tuo metu bendrovės akcininkai ieškojo investuotojų, buvo deramasi su keliais asmenimis. Nepaisant susidariusių finansinių problemų, visą laiką buvo tikima, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai sunkumai tėra laikini ir bendrovė atsigaus, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus lizingo bendrovei vykdė iki pat 2010 m. liepos mėn., nes nevykdant įsipareigojimų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo nutraukti lizingo sutartį ir pradėti išieškojimus tiesiogiai iš laiduotojo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Mano, kad baudžiamoji atsakomybė už civiliniais įstatymais reguliuojamus santykius, gali būti taikoma bent jau nustačius ir įrodžius jos civilinės atsakomybės pagrindus.
Pasak apeliantės, Lietuvoje per nepriklausomybės laikotarpį, ypatingai prasidėjus ekonominei krizei, bankrutavo daug įmonių. Įvertinant verslo rizikos faktorių ir buvo išleistas Įmonių bankroto įstatymas, kuriame įmonių bankrotas įtvirtintas kaip natūralus procesas (ne nusikaltimas), kurio eigą įstatymas reglamentuoja. Visos bankrutavusios įmonės praėjo vienodus etapus: prieš paskelbiant bankrotą, buvo sunkioje ekonominėje padėtyje, t. y., jų veiklos efektas nepadengė veiklos sąnaudų, jos tapo nemokiomis, neturėjo galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, nes įmonių turto aktyvo ir turto pasyvo santykis ekonominiu požiūriu tapo neigiamas. Visas jas sunki ekonominė padėtis privedė prie bankroto grėsmės ir neišvengiamai buvo iškeltos bankroto bylos. Visais atvejais, po bankroto bylos iškėlimo, buvo didesnis ar mažesnis skaičius kreditorių, su kuriais bankrutavusi įmonė liko neatsiskaičiusi. Dauguma atvejų bankrutavusios įmonės dirbo iki pat bankroto bylos iškėlimo, vykdė veiklą, pagal galimybes atsiskaitinėjo su kreditoriais, t.y., patenkino tik dalies kreditorių reikalavimus, nes tokia padėtis yra neišvengiama įmonei bankrutuojant. Vertindama visas šias aplinkybes, apeliantė nesupranta, kodėl, kaip bankrutavusios įmonės vadovė, ji pripažinta nusikaltėle, yra nuteista, kai kitų bankrutavusių įmonių vadovų atžvilgiu, net tais atvejais, kai bankroto bylos iškėlimą inicijuoja kreditoriai, ikiteisminiai tyrimai nepradedami ir jie neteisiami. Teismo nuosprendžio motyvuose tikėjosi gauti atsakymus į šiuos klausimus, t. y., tikėjosi, kad bus motyvuotai išaiškinta, kodėl atsiskaitymas ne su visais kreditoriais iki bankroto bylos UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo, vertinamas kaip nusikaltimas ir, kokiais atvejais favoritizmas vieno ar kelių kreditorių atžvilgiu yra nusikaltimas. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina visų piliečių lygybės prieš įstatymą principą. Apeliantės manymu, Šiaulių apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu, aiškiai demonstruoja, kad šios konstitucinės nuostatos nepaisoma, pažeistos jos konstitucinės teisės.
Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių mano, kad teismas, nepagrįstai jos veiksmus įvertino kaip nusikalstamus, todėl netinkamai pritaikė BK 208 straipsnio l, 2 dalis, nepagrįstai konstatavo, jog atlikdama atsiskaitymus su nuosprendyje nurodytais kreditoriais veikė nusikalstamai, ypatingai nesąžiningai ir savo veiksmais padarė žalos likusiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kaltės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį
BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – pasireiškia vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. Būtinieji objektyvieji požymiai: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tada, kai skolininkas minėtus veiksmus padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui dėl to padarius turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. kai turtinės žalos dydis pinigine išraiška viršija 150 MGL sumą. Pažymėtina, kad reikalavimą užtikrinantis sandoris turi būti sudaromas likusių kreditorių nenaudai, suteikiant galimybę išskirtiniam kreditoriui užimti aukštesnę vietą kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilėje. Neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus – tai tokia situacija, kai kaltininko įmonės turto aktyvo ir turto pasyvo santykis ekonominiu požiūriu yra neigiamas (kasacinė nutartis Nr. 2K-411/2009).
Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris jį perleidžia vienam ar keletui kreditorių, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams (kasacinė nutartis Nr. 2K-450/2013). Subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba įmonė nemoki, kai šiai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir tai, jog sąmoningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, kad dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalos, ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kitiems kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis Nr. 2K-450/2009).
Byloje neginčijamai nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01, R. B. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį atsakinga už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat tiriamu laikotarpiu žinojo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunkią ekonominę padėtį, nemokumą ir gresiantį bankrotą.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte. Kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, administratoriaus patirtos administravimo išlaidos taip pat apmokamos iš įmonės savininko (savininkų) parduoto turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, į kurį šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, kai šis turtas yra parduotas įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 3 d. nutartimi bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 22 d. nutartimi panaikino (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį ir bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi paskyrė R. P.. Taigi šios aplinkybės leidžia teigti, kad R. B. 2010 m. rugsėjo 14 d. apmokėdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą sąskaitą 9000 Lt sumai pažeidė ĮBĮ 36 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimus ir tokiu būdu padarė žalos kitiems kreditoriams. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas principas, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taigi R. B. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore privalėjo žinoti su bendrovės veiklos vykdymu susijusius teisės aktus ir veiklą organizuoti taip, kad teisės aktų reikalavimai nebūtų pažeisti.
Nors apeliaciniame skunde R. B. teigia, kad ji siekė sumažinti kreditorių kiekį atsiskaitydama su jais, siekė proporcingai dengti įmonės skolas ir veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais, tačiau byloje nustatytos aplinkybės rodo priešingai. Iš (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nutarties, kuria buvo patvirtintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių reikalavimų sąrašas matyti, kad šiame sąraše iš viso yra 101 kreditorius, kurių bendra reikalavimų suma yra 1 196 568,30 Lt. Patvirtintame kreditorių sąraše nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimų suma yra 4676,50 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 20697,87 Lt, taigi R. B. 2010 m. rugsėjo 15 d. susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, 2010-08-31 šio susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) priedų Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2010-09-15 išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, atitinkamai už skolą perleisdama UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto – audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus už 20 000 Lt (su PVM) ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turto - restorano virtuvės techniką už 20 000 Lt (su PVM), pažeidė kitų kreditorių interesus. Be to, kreditorių reikalavimų sąraše V. B. yra pripažintas pirmosios eilės kreditoriumi, kas reiškia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki bankroto bylos iškėlimo visiškai atsiskaitė su V. B. už negyvenamųjų patalpų nuomą. Tokiu būdu R. B. suvokdama tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, visiškai padengė įsiskolinimą V. B., bei didelę dalį įsiskolinimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, byloje nėra nustatyta, kad R. B. būtų padengusi kitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolas didesnėmis dalimis. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašų matyti, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos 2010 m. rugsėjo mėn. buvo vykdomi išieškojimai pagal VMI sprendimus, kurie nelaikytini savanoriškais UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimais. Pažymėtina, kad R. B. kaip nusikalstami atsiskaitymai inkriminuoti tik nuo to momento, kai R. B. suvokė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, tai yra priėmė sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliaciniame skunde R. B. teigia, kad 2010 m. liepos mėnesį galutinai tapo aišku, jog jokio investitoriaus nebus ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsigaus, taigi būtent nuo to momento R. B. įgijo pareigą vykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą taip, kad vykdant atsiskaitymus su vienais ar kitais kreditoriais nebūtų pažeisti likusių kreditorių interesai.
Šios aplinkybės patvirtinta, kad šie R. B. neteisėti veiksmai lėmė išskirtinę V. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „N. B.“ padėtį prieš kitus kreditorius ir tokiu būdu buvo padaryta 62 770 Lt turtinė žala kitiems kreditoriams.
Nors apeliaciniame skunde R. B. teigia, kad ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė geresnėmis kainomis nei tai būtų padaręs bankroto administratorius, tačiau tai nepaneigia jos kaltės padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Net ir tuo atveju jei turtą R. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pardavusi geresnėmis kainomis nei bankroto administratorius, tokiu atveju vistiek būtų pažeisti kitų kreditorių interesai, kadangi pagal ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalį visų pirma tenkinami pirmosios eilės kreditorių reikalavimai, tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pripažinti trečiosios eilės kreditoriais, todėl bet koks atsiskaitymas su trečiosios eilės kreditoriais pažeidžia pirmosios ir antrosios eilės kreditorių interesus, ir padaro jiems turtinės žalos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos ir pirmiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistoji R. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje, ir tai patvirtinia ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Dėl kaltės pagal BK 208 straipsnio 2 dalį
Teismas pažymi, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Pagal BK 208 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Būtinieji objektyvieji požymiai: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) turto, kuris galėjo būti panaudotas skoloms padengti paslėpimas, iššvaistymas, perleidimas, pervedimas į užsienį ar nepateisinamai pigus pardavimas turtą. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tada, kai skolininkas minėtus veiksmus padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui dėl to padarius turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. kai turtinės žalos dydis pinigine išraiška viršija 150 MGL sumą.
Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01, R. B. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį atsakinga už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat tiriamu laikotarpiu žinojo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunkią ekonominę padėtį ir galimą nemokumą, gresiantį bankrotą.
Teisėjų kolegija išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinkti duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kilusi akivaizdi bankroto grėsmė. Iš bylos duomenų visumos ir specialisto išvados matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2008 m. sausio 1 d. nuosekliai mažino įsiskolinimų dydį, o realaus bankroto grėsmė kilo 2010 m. liepos mėn., kai buvo sužinota, jog investitoriaus nebus ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsigaus. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo kilusi akivaizdi bankroto grėsmė.
Be to, R. B. nuteista už tai, kad išvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad išvaistymas BK 208 straipsnio 2 dalies prasme suprantamas kaip aktyvūs kaltininko veiksmai, kai kaltininkas įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti vertė. Teismų praktikoje turto iššvaistymu laikoma situacija, kai kaltininkas jam patikėtą (arba jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims (kasacinės nutartys Nr. 2K-191/2013; 2K-630/2013 ir kt.). Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyvinės pusės požymiui – kaltei – būdinga tyčia – arba tiesioginė, arba netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinė nutartis Nr. 2K-615/2006). Taigi siekiant inkriminuoti turto išvaistymą pagal BK 208 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti, kad kaltininkas veiksmus atlieka neteisėtai.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 208 straipsnio 2 dalį užtraukia tokie juridinio asmens veiksmai, kurie nėra tiesiogiai nukreipti į pelno siekimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, juridinis asmuo vykdydamas savo veiklą turi teisę plėsti verslą kurdamas naujas įmones, taip pat plėsdamas veikiančios įmonės veiklą, sudaryti verslo sandorius su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis, prisiimant ir šių sandorių riziką. Visuotinai pripažintina, kad verslo kūrimas ir vystymas yra rizikinga veikla.
CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Tai reiškia, kad šalys teisėtai sudarytas ir galiojančias sutartis privalo vykdyti. ABĮ 37 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais.
Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai yra R. B., V. B. ir G. P., kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai yra V. B. ir G. P., R. B. duodama parodymus nurodė, jog mokėjimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal laidavimo sutartį už UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievoles mokėjo akcininkų sprendimu, ką iš dalies patvirtina rasti, tačiau nepasirašyti: 2006-06-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo sprendimas dėl visuotinio akcininkų susurinkimo sušaukimo; 2006-08-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini); kurio skiltyje „nuspręsta“ įrašyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ laiduos UAB „(duomenys neskelbtini)“ už UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad nėra duomenų apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai būtų pareiškę pretenzijas dėl savavališko prievolių vykdymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl daroma išvada, kad mokėjimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ R. B. vykdė akcininkų nurodymu. Kadangi R. B. vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus ir už UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjo lizingo įmokas UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. vykdė sudarytą laidavimo sutartį, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuos veiksmus ji būtų vykdžiusi neteisėtai, daroma išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad R. B. išvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, kuris galėjo būti panaudotas skoloms padengti. Byloje taip pat nenustatyta, kad tokiu būdu R. B. siekė išvengti ar apsunkinti prievolių vykdymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams, t. y. kad atliko tyčinius veiksmus.
Apeliacinės instancijos teismas remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, kad byloje nenustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-10-01 akivaizdžiai grėsė bankrotas, kad R. B. būtų neteisėtai ir nepagrįstai vykdžiusi mokėjimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ už UAB „(duomenys neskelbtini)“ prisiimtus įsipareigojimus, konstatuoja, kad R. B. veiksmuose nėra BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos, todėl ji išteisintina kaip nepadariusi nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų skundo argumentų
Pažymėtina, kad pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas: gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (1 punktas), prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal vieno iš kreditoriaus, (duomenys neskelbtini) apskrities mokesčių inspekcijos, pareiškimą dėl galimai neteisėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų veiksmų, dėl kurių kreditoriai galėjo patirti žalos (1 t., 19-20 b. l.). Vien tai, kad baudžiamojoje byloje kreditoriai nepareiškė civilinio ieškinio, nepaneigia to, kad kreditoriams neteisėtais R. B. veiksmais buvo padaryta žala.
Iš bylos duomenų matyti, kad bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartimi iškelta pagal ieškovės R. B. ir ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinius, todėl apeliantės argumentas, kad bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta tik pagal jos prašymą yra nepagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas pirmiau išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą objektyviai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, pagrįstai R. B. pripažino kalta padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau padarė nepagrįstas išvadas dėl R. B. kaltės pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, dėl šios priežasties Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio dalis dėl R. B. pripažinimo kalta pagal BK 208 straipsnio 2 dalį ir paskirtų bausmių subendrinimo naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį pakeisti.
R. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 2 dalį kaip nepadarusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinės bausmės nustatymo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Zigmas Kavaliauskas
Teisėjai Raimundas Jurgaitis
Gražvydas Poškus