Pranešėjas Eduardas Maškevičius                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-417/2016

Teisėjas Albinas Bazilius                                         Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00718-2013-7   

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos:

              1.2.3.5; 1.2.25.4.5; 2.1.16.2.12.     

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                               2016 m. sausio 8 d.             

   Klaipėda

              Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Daliaus Jocio, Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,

dalyvaujant prokurorams Sauliui Galminui, Juozui Sykui,

gynėjai advokatei Stanislavai Jorudienei,

išteisintajam A. U.,

nukentėjusiajai I. R.,

              teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Raimundo Aukštakalnio, nukentėjusiosios I. R., išteisintojo A. U. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymių ir sudėties bei baudžiamoji byla nutraukta. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. I. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Laikinoji apsaugos priemonė – A. U. turto areštas, taikyta Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nutartimi – palikta galioti iki civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo I. R. išsprendimo.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

              A. U. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. liepos 21 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausantį traktorių T-40, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), prie kurio buvo prikabinta savadarbė vienaašė priekaba, prikrauta mėšlo, važiavo lauku, priekaboje, kuri nebuvo pritaikyta vežti keleivius, vežė A. R., kuris buvo neblaivus (kraujyje rasta etilo alkoholio koncentracija – 1,73 promilės),  A. R. iškritus iš priekabos, jį pervažiavo priekabos ratas, nukentėjusysis mirė įvykio vietoje, tuo A. U. pažeidė KET 195 ir 201.5 punktų reikalavimus.

              Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. R. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. U. kaltu ir priteisti laidojimo išlaidas ir neturtinės žalos atlyginimą. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, teismas, vertindamas įrodymus, padarė neteisingas išvadas dėl nusikaltimo požymių, neatkreipė dėmesio į tai, kad pagrindiniai byloje liudininkai – L. B. ir K. B. bei kaltinamasis A. U. yra artimai tarpusavyje susiję giminystės ryšiais ir iš anksto galėjo susitarti, kaip liudyti teisme. Teismas turėjo remtis specialisto išvadomis ir pirminio tyrimo metu surašytais dokumentais, o ne tikėti vien galbūt šališkais liudytojų parodymais.

              Apeliantė teigia, kad A. U. bylos metu pasakė netiesą, kad A. R. niekada apie ją A. U. neminėjo ir A. U. nieko nežino apie jos bendravimą su tėvu A. R.. Nurodo, jog Tauragės rajono apylinkės teisme 2013-10-13 buvo nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, kur ūkininkas K. B. buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 413 str. l dalį (administracinė byla Nr. A2.1-1545-607/2013). Šioje byloje liudytoja L. B. nurodė, kad A. R. gyvenant pas juos, ji veždavo A. R. pas jo vaikus, kurie tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini) vaikų namuose. Apeliantė teigia, kad su tėvu A. R. bendravo ir išėjusi iš vaikų namų, kai jau savarankiškai gyveno ir dirbo. Dėl tėvo A. R. mirties patyrė turtinę žalą – laidojimo, paminklo pastatymo, kapo sutvarkymo išlaidų – 3589,49 Eur, taip pat patyrė ir moralinę žalą.

              Apeliaciniu skundu prokuroras R. A. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. U. pripažinti kaltu pagal BK 281 str. 5 d. ir nuteisti 3 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. Taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 2 m. 6 mėn., įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo terminą neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti I. R. 3 585,49 Eur turtinės ir 17 377,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

              Prokuroras teigia, kad teismas ištyręs įrodymus padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Atkreipia dėmesį, kad liudytoja L. B. yra išteisintojo duktė, o   K. B. – žentas, taigi jie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir jų parodymai negali būti objektyvūs, todėl turi būti vertinami kritiškai. Be to, liudytojos L. B. duoti parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi yra nustatyta, kad mėšlo krūva, į kurią turėjo A. R. iškrauti mėšlą iš priekabos, yra už 200 m nuo namų. L. B. parodė, kad ji matė, kaip jos tėvas išvažiavo pakrautu traktoriumi į lauką, o A. R. ir jos vyras K. B. išėjo paskui traktorių praėjus maždaug 5 min. Atsižvelgiant į traktoriaus važiavimo greitį ir žmogaus ėjimo greitį, traktorius tuos 200 metrų iki mėšlo krūvos per 5 minutes gali laisvai nuvažiuoti. Tokiu būdu A. R. niekaip negalėjo pasivyti važiuojančio traktoriaus ir bandyti į jį įlipti.

              Visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, jog A. R., nematant A. U., bandė įlipti į važiuojančio traktoriaus priekabą, nuslydo nuo jos ir pateko po ratais. Teisiamojo posėdžio metu surinkta neginčijamų įrodymų, kad A. U. vežė priekaboje A. R. ir pastarasis iš jos iškrito bei buvo pervažiuotas priekabos ratu. Teismo medicinos išvadoje nustatyta, kad A. R. buvo pervažiuotas transporto priemonės ratu. Teigia, kad A. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka faktines bylos aplinkybes.  Liudytojas O. Š., kuris apklausė A. U., neturėjo pagrindo įrašyti į protokolą neteisingų parodymų, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, šiais parodymais nesivadovavo. A. U. apklausos protokole nurodyti faktai, kad A. R. sėdėjo priekabos kairėje pusėje, atitinka ir įvykio vietos apžiūros protokole nurodytas aplinkybes, kad traktoriaus priekaboje kairėje pusėje yra nulenkta lenta. Taip pat A. R. rastas už priekabos prie kairiojo jos rato. Pagal BPK 20 str. šie A. U. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu gali būti pripažinti įrodymais.

              Prokuroras paneigdamas teismo versiją, kad A. R. bandė įlipti į važiuojančio traktoriaus priekabą, atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio vietoje A. R. rastas už 3,5 m nuo priekabos rato. Pats traktorius stovi prie mėšlo krūvos, t. y. atvažiavęs iki tos vietos, kur reikėjo iškrauti mėšlą. Kam A. R. reikėjo lipti į važiuojantį traktorių, jeigu jis praktiškai jau buvo atvažiavęs į vietą. Neaišku, kodėl teismas daro išvadą, kad A. R. turėjo lipti per kairę pusę į važiuojančio traktoriaus priekabą, kai traktorius jau beveik buvo atvažiavęs iki vietos. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad darbo įrankiai, t. y. šakės, buvo įsmeigtos į mėšlo krūvą dešinėje pusėje ir šiuos įrankius buvo daug lengviau paimti iš kitos pusės. Iš dešinės pusės priekaboje buvo tik viena lenta, t. y. buvo žemesnis priekabos bortas.

              Prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog A. R. kaklo piramidės lūžį galėjo patirti krisdamas ir atsitrenkdamas į priekabos konstrukciją ar į kietą buką daiktą ant žemės, juo galėjo būti akmuo, nes iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad įvykio vietoje jokių akmenų ar kraujo dėmių nerasta. Be to, lipdamas per kairę pusę į važiuojančią priekabą, kabindamasis į šonines lentas ir nuslydęs nuo jų, A. R. būtų kritęs tolyn nuo priekabos, ir tokiu būdu susitrenkti galvą į priekabos konstrukcijas, kad lūžtų kaklo piramidė, neįmanoma. Tokiu būdu krintant, neįmanoma patekti ir po priekabos ratais taip, kad ratas pervažiuotų krūtinės ląstą.

              Apeliaciniu skundu išteisintasis A. U. prašo pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendį ir iš nuosprendžio dalies pašalinti aplinkybes, kad miręs asmuo A. R. buvo pervažiuotas A. U. vairuojamo traktoriaus priekabos ratu; panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – A. U. turto areštą; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

              Apelianto nuomone, įvykio vietoje jis negalėjo būti apklausiamas kaip liudytojas, o galėjo būti iš jo paimtas tik paaiškinimas apie nelaimingo atsitikimo aplinkybes, todėl jo, kaip liudytojo, protokolas yra ydingas. Taip pat mano, kad ikiteisminio tyrimo metu jam tapus įtariamuoju, jo duoti parodymai nebegali būti vieninteliu įrodymu byloje prieš jį patį. Pažymi, kad 2013-07-21 liudytojo apklausos protokole yra tokių tariamai nurodytų aplinkybių, kurių niekuomet nežinojo, t. y.  A. R. asmens kodo, gimimo datos, jo dukters I. R. nepažįsta, nežino jos telefono numerio. Po įvykio buvo patyręs šoką, stresą, surašyto apklausos protokolo neskaitė ir nieko nesuprasdamas pasirašė, kur parodė policijos pareigūnas. Tuo tarpu 2013-08-20 duoti parodymai yra nuoseklūs ir aiškūs, juos patvirtina ir liudytojų K. B. ir L. B. parodymai.  Tvirtina, jog priekaboje ant mėšlo krūvos nevežė žuvusiojo, pastarasis kartu ėjo pėsčiomis su K. B.. Kokiu būdu A. R. buvo sužalotas ar susižalojo, nežino. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad  A. R. buvo pervažiuotas priekabos ratu. Taip pat nesutinka su teismo med. eksperto specialisto išvada, kad A. R. buvo pervažiuotas. Tvirtina, kad, kai pamatė A. R., jis sėdėjo už priekabos galo per kelis metrus, ant jo kūno ir rūbų nebuvo absoliučiai jokių traktoriaus priekabos žymių. Pervažiavimo žymių nematė ir kiti asmenys, t. y. K. B., L. B., atvykę policijos pareigūnai, medikai. Teismas nesiaiškino, kaip teismo med. ekspertas, davęs specialisto išvadą apie nelaimingą atsitikimą, niekieno neklausdamas ir nežinodamas įvykio aplinkybių, galėjo pateikti išvadą apie faktinį eismo įvykį. Mano, kad būtina skirti kompleksinę teismo medicinos ir eismo įvykio ekspertizę, siekiant atsakyti į klausimus, koks buvo nelaimingo atsitikimo mechanizmas, ar jis galėjo būti susijęs su eismo įvykiu, nes teismas padarė tik prielaidas, o jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų nėra surinkta. Apeliantas teigia, kad teismas be jokio teisinio pagrindo, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį ir ieškinį palikęs nenagrinėtą bei baudžiamąją bylą nutraukęs, paliko A. U. nuosavybės apribojimą – turto areštą.

              Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro ir nukentėjusiosios I. R. apeliacinius skundus tenkinti, išteisintojo atmesti. Išteisintasis bei jo gynėja prašė išteisintojo A. U. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiosios I. R. apeliacinius skundus tenkinti.

              Nukentėjusiosios I. R. ir prokuroro apeliaciniai skundai atmestini, išteisintojo A. U. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

              Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiosios I. R. ir prokuroro apeliaciniuose skunduose teigiama, jog byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. U. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d., padarymo, tvirtinama, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimus, nesivadovavo specialisto išvadomis ir pirminio tyrimo metu surašytais dokumentais, o patikėjo suinteresuotų liudytojų L. B. ir K. B. parodymais, kurie nėra objektyvūs, todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdama išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes, pašalinti prieštaravimus bei abejones ir išsamiai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumas, nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė teismo ekspertą A. G., taip pat išteisintąjį A. U..

              Ekspertas A. G. paaiškino, kad A. R. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos suspaudimo, dėl to atsirado daugybiniai šonkaulių lūžimai abiejose pusėse, sulaužytas menties kampas, išsiliejo kraujas į krūtinės ląstą bei išorinį skilvelį. Šie sužalojimai būdingi didelei jėgai, suspaudžiant krūtinės ląstą. Pagrindinė mirties priežastis – krūtinkaulio suspaudimas. Krūtinės ląstos suspaudimas galėjo atsirasti pervažiavus traktoriaus ar priekabos ratu. Duomenų, kad būtų pervažiuota per galvą, nėra, piramidės stogas galėjo lūžti galbūt A. R. krentant iš tos pačios priekabos, po to patenkant po ratu. A. R. buvo pervažiuotas skersai kūno. Pervažiavus tokiam svoriui kiti organai liko nesužaloti. Po tokių sužalojimų žmogus nebegali judėti, nes įvyksta didžiulis suspaudimas jo krūtinės organų, tiek plaučių, tiek širdies, kompresija širdies ir jos darbas sustoja, nors širdis neplyšta. Pateiktoje išvadoje nurodytos dvi tikėtinos išvados. Sužalojimų padarymas priklauso ir nuo to, kokia yra danga, jei ji minkšta, kūnas kartu gramzdinamas, jei kieta, mažiau gramzdinamas. Stuburas ir kiti organai galėjo būti nesužaloti, matyt, gana lygus, kietas paviršius buvo, o stuburas daugiausia lūžta nuo jo perlenkimo, o ne nuo kompresijos, suspaudimo, jis išsitiesia.

              Prokuroras vadovaudamasis BPK 256 str. 1 ir 2 punktais apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Pasak prokuroro, kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos nustatytoms teisminio bylos nagrinėjimo metu, be to, įvykio, kurio metu žuvo A. R., negalima laikyti eismo įvykiu Kelių eismo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, (2012-11-28 redakcija) 3 str. prasme. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras pakeitė kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis bei veikos kvalifikavimą.

              Pagal pakeistą kaltinimą A. U. kaltinamas tuo, jog 2013m. liepos 21 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), prieš tai į talką pakviestiems A. R. ir K. B. sodyboje pakrovus į A. U. priklausančią savadarbę vienaašę priekabą, prikabintą prie A. U. priklausančio traktoriaus „T- 40“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), mėšlą bei A. R. įlipus į priekabą, prieš pradėdamas vairuoti mobilųjį darbo įrenginį – minėtą traktorių su mėšlu pakrauta priekaba, A. U., būdamas atsakingas už saugų nuvykimą į iškrovimo vietą, neužtikrino, kad priekaba būtų įrengta taip, kad A. R. kelionės metu nekiltų pavojus ir važiavimo metu būtų užtikrintas jo saugumas, vežė A. R. į dirvą, kad joje iškrautų mėšlą. Kelionės metu A. R. važiuojant priekaboje arčiau jos kairiojo krašto, pasislinkus netinkamai įtvirtintai priekabos kairiojo borto lentai, A. R. prarado pusiausvyrą ir iškrito iš priekabos. Iškritęs iš priekabos buvo pervažiuotas kairiuoju priekabos ratu. Nuo šio įvykio metu patirtų sužalojimų A. R. mirė. Šiais neatsargiais veiksmais A. U. pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 (su 2005-10-17 įsakymu Nr. Al-271 patvirtintais pakeitimais), patvirtintų „Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų“ 1 priedo 2.7 p. – Reikiamų apsaugos priemonių turi būti imtasi, jeigu yra tikimybė, kad darbo įrenginio dalys gali lūžti, trūkti arba suirti, keldamos pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai; 3.1.1 p. – Darbo įrenginys, kuriuo važiuoja darbuotojai, turi būti įrengtas taip, kad darbuotojams kelionės metu nekiltų pavojus. Turi būti imtasi priemonių, kad darbuotojai nebūtų užkabinti ar įtraukti į mobilųjį darbo įrenginį ratų ar vikšrų; 2 priedo 2.4 p. – Mašininiais vairuojamais mobiliaisiais darbo įrenginiais darbuotojus vežti leidžiama tik tada, kai tam yra sudarytos saugios sąlygos. Jeigu važiavimo metu bus dirbama, privalo būti nustatytas tinkamas greitis; – reikalavimus ir tai buvo pagrindinė sąlyga įvykiui kilti. A. U. pažeidė šias specialiąsias elgesio saugumo taisykles ir neatsargiai atėmė gyvybę A. R. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 str. 3 d.

              Teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiosios I. R. ir prokuroro apeliaciniuose skunduose dėstomais argumentais, jog byloje esantys duomenys įrodo, kad A. U. atlikti veiksmai atitinka BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog A. U. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymių ir sudėties.

              Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

              Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–594/2012, 2K-110/2013).

              Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Pirmiausia akcentuotina, jog ne kiekvienas įvykis, kuriame dalyvauja transporto priemonė, gali būti laikomas eismo įvykiu KET 3 straipsnio prasme. Pagal KET 3 straipsnį eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu judant transporto priemonei žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.

              Byloje nustatyta, jog A. R. žuvo A. U. priklausančiuose laukuose, (duomenys neskelbtini), juose vyko žemės ūkio darbai – kraunamas mėšlas. Taigi A. R. žuvo ne kelyje ar tam prilygintoje vietoje, bet padedant A. U. atlikti laukuose žemės ūkio darbus – pakrauti ir iškrauti mėšlą iš A. U. priklausančios savadarbės priekabos, prikabintos prie traktoriaus T-40, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), aplinkybės, kaip A. R. atsirado po priekabos ratais, nėra aiškios. Taigi tokioje vietoje, kurioje buvo vykdomi žemės ūkio darbai, kelių eismas nevyksta, ir joje kitų transporto priemonių bei eismo dalyvių nebūna, todėl A. R. laikyti eismo dalyviu pagrindo nėra. 

              Specialios, šiuo atveju KET, taisyklės, kurių 195, 201.5 punktų pažeidimu kaltinamas A. U., numato, kad  keleivius vežti leidžiama tik tam skirtomis (arba specialiai tam pritaikytomis) transporto priemonėmis ir tik pagal konstrukciją keleiviams skirtose vietose. Krovininio automobilio kėbule keleivius vežti leidžiama tik pritaikius kėbulą keleiviams vežti (195 p.); draudžiama vežti keleivius krovininio automobilio kėbule (išskyrus šių taisyklių 195–199 punktuose nurodytus atvejus), krovininio motociklo kėbule, priekabose, prikabinamuose vasarnamiuose (201.5 p.). Iš bylos duomenų negalima daryti įrodymais pagrįstos neabejotinos išvados, jog A. R. važiavo traktoriaus priekaboje, todėl jį laikyti keleiviu ir šiuo pagrindu negalima. 

              Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog įvykis, kuriame dalyvavo A. U. priklausanti transporto priemonė – traktorius, prie kurio buvo prikabinta savadarbė priekaba, ir jo metu žuvo A. R., nelaikytinas eismo įvykiu KET 3 straipsnio prasme, todėl pagrindo konstatuoti, jog A. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir jam taikytina baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 str. 5 d., nėra. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. U. pagal jam pateiktą kaltinimą išteisino nepadarius veikos, turinčios BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo požymių.

              Teisėjų kolegijai konstatavus, jog A. R. žuvo ne dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir jo veika negali būti kvalifikuotina pagal BK 281 str. 5 d., svarstytinas prokuroro apeliacinės instancijos teisme pakeistas A. U. kaltinimas dėl specialių elgesio saugumo taisyklių kitose veiklos srityse pažeidimo, kai įvykio metu žuvo A. R..

              A. U. apeliaciniame teismo posėdyje dėl naujai pareikšto kaltinimo neprisipažino, parodė, kad savadarbe priekaba veža tik mėšlą bei malkas, žmonių priekaboje neveža. Traktorius senas, kai pirko, jokių instrukcijų nebuvo, priekabą pasidarė pats, kad galėtų vežti mėšlą, malkas. Priekabos bortai padaryti iš lentų. Tvirtina, jog nagrinėjamo įvykio metu A. R. priekaboje nesėdėjo, jis kartu su K. B. ėjo iš paskos. Įsukęs su priekaba į pievą sustojo prie vakar suvežtos mėšlo krūvos. Nuo tvarto iki laukų, kur buvo mėšlo krūva, nuvažiavo per 10–15 minučių. Kadangi A. R. ir K. B. nepradėjo krauti mėšlo, tuomet nusprendė juos paraginti, išlipęs iš traktoriaus pamatė, jog A. R. sėdi kojas sukėlęs ir rankas sudėjęs ant kelių už priekabos galo, kažką norėjo sakyti, bet nuvirto ant šono. Po to atėjo B., skambino 112. Jei A. R. būtų sėdėjęs priekaboje, tai būtų nukritęs į dobilyną, o ne po ratu. Lentos padėtis buvo ne tokia, kaip kad išvažiavus, ji buvo pakelta, o kas ir kaip ją pakėlė, nežino, važiuojant tos lentos nepakelsi.

              Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina trys esminiai požymiai: 1) veika (specialias elgesio taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus žūtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, t. y. būtina nustatyti ne tik kilusius padarinius, bet ir tai, kad būtent kaltininko veika (kuri gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu) buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 str. 3 d. asmeniui kyla nustačius, kad kaltininko veika buvo nukentėjusio asmens mirties priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Nustačius visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat būtina nustatyti kaltę – neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu dėl kito žmogaus mirties.

              BK 132 straipsnio 3 dalies dispozicija yra blanketinė ir baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma, nustačius, jog buvo nesilaikyta specialiųjų elgesio saugumo taisyklių. Specialiosios taisyklės, kurių pažeidimu kaltinamas A. U., įtvirtintos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 102 „Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. spalio 17 įsakymu Nr. A1-271 redakcija) (toliau -nuostatai) 1 priedo 2.7, 3.1.1. punktuose ir 2 priedo 2.4. punkte. Šie nuostatai nustato minimalius (būtinuosius) darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus darbo įrenginiams ir jų naudojimui. Nuostatai taikomi darbo įrenginiams ir naudojamiems visų rūšių ir ekonominės veiklos sričių bei nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, privalo imtis reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi nuostatuose nurodytų darbuotojų saugos ir jų sveikatos apsaugos reikalavimų darbo įrenginiams ir tai užtikrintų, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojasi darbuotojai įmonėje, būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, nekenktų darbuotojų saugai ir sveikatai. Darbdavys, parinkdamas darbo įrenginius, įvertina specifines darbo sąlygas bei pavojus įmonėje, ypač darbo vietoje, taip pat papildomus pavojus, kuriuos kelia naudojamas darbo įrenginys.

              Byloje nustatyta, jog A. U. yra ūkininkas. 2013-07-20 ir 2013-07-21 A. R. ir K. B. padėjo A. U. atlikti žemės ūkio darbus – pakrauti į A. U. priklausančią savadarbę priekabą prikabintą prie jam priklausančio traktoriaus „T-40“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), mėšlą jo sodybos kieme ir jį iškrauti A. U. laukuose. Išteisintasis A. U. teigia, jog A. R. nesamdė, jokių darbo sutarčių su juo nebuvo sudaręs. Nors byloje nėra jokių duomenų, jog A. R. buvo įdarbintas ir dirbo legaliai A. U. ūkyje, tačiau iš A. U. parodymų matyti, jog A. R. jau ne pirmą kartą dirba pas A. U., A. U. už darbą  jam atsilygindavo maistu, gėrimais, cigaretėmis, nupirkdavo rūbų bei batų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp A. U. ir A. R. susiklosčiusius santykius, jų pastovumą, mano, jog šie santykiai turėjo darbo santykiams tarp darbdavio ir darbuotojų būdingų požymių, tarp jų ir atlygintinumo, todėl A. U., kaip darbdavys, turėjo pareigą laikytis darbų saugos reikalavimų ir užtikrinti darbuotojo saugias darbo sąlygas. Minėtų nuostatų 2.7 p. punkte numatyti reikalavimai, kurių pažeidimu kaltinamas A. U., numatyta, jog darbdavys turi imtis reikiamų apsaugos priemonių, jeigu yra tikimybė, kad darbo įrenginio dalys gali lūžti, trūkti arba suirti, keldamos pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai. Byloje nustatyta, jog A. U. kartu su K. B. iš automobilio puspriekabės pasigamino priekabą, priekabos bortus padarė iš lentų, jos techninė apžiūra neatlikta. A. U. parodė, jog priekabą naudojo tik žemės ūkio darbuose – vežė mėšlą, malkas, žmonių niekada su ja nevežė. Šiuos jo parodymus patvirtino ir liudytojas K. B., papildomai nurodydamas, jog priekabą naudojo tik laukuose, į kelią su ja niekada nevažiuodavo. Liudytojas K. B. parodė, jog priekabos bortai žemi, tam, kad daugiau prikrautų mėšlo, bortai buvo paaukštinami nepritvirtintomis lentomis. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, jog priekaba prikrauta mėšlo, jos bortai padaryti iš lentų. Aptarti duomenys parodo, jog A. U. pagaminta priekaba nebuvo saugi bei nebuvo tinkamai pritaikyta žemės ūkio darbui bei galėjo kelti pavojų žmonių saugai ir sveikatai.

              Kaltinime nurodytame 3.1.1 punkte, kurį galbūt pažeidė A. U., numatyta, jog darbo įrenginys, kuriuo važiuoja darbuotojai, turi būti įrengtas taip, kad darbuotojams kelionės metu nekiltų pavojus. Turi būti imtasi priemonių, kad darbuotojai nebūtų užkabinti ar įtraukti į mobiliojo darbo įrenginį ratų ar vikšrų, 2 priedo 2.4 punkte numatyta, jog mašininiais vairuojamais mobiliaisiais darbo įrenginiais darbuotojus vežti leidžiama tik tada, kai tam yra sudarytos saugios sąlygos. Jeigu važiavimo metu bus dirbama, privalo būti nustatytas tinkamas greitis.

              Kaltinime nurodyta, jog A. U. vežė A. R. priekaboje, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra surinkta. A. U. neigia, jog vežė A. R. priekaboje, jo parodymus patvirtina kitų byloje apklaustų liudytojų L. B., K. B. parodymai, kad A. U. išvažiavus traktoriumi į lauką, K. B. ir A. R. pasiliko kieme, po kelių minučių jie nuėjo paskui traktorių išmesti iš priekabos mėšlą. Vien tai, kad liudytojai yra susiję giminystės ryšiais su išteisintuoju A. U., nesudaro pagrindo netikėti šių liudytojų duotais parodymais. Byloje nenustatyta, jog liudytojai būtų sulaužę priesaiką, davę melagingus parodymus, todėl nėra pagrindo jų parodymus apie tai, kad A. R. ne važiavo priekaboje, o ėjo pėstute, laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Teismas pažymi, jog visi byloje surinkti duomenys, taip pat ir liudytojų parodymai papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro bendrą medžiagą, kurią teismas vertina spręsdamas klausimą dėl A. U. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

              Prokuroras teigia, jog tai, kad A. R. važiavo priekaboje, užfiksuota ikiteisminio tyrimo metu A. U. apklausos protokole. Tačiau A. U. su policijos pareigūnų užrašytais parodymais nesutinka, teigia, jog policijos pareigūnai jį neteisingai suprato, tvirtina, jog niekada nesakė, kad jis vežė A. R., tik parodė, jog užėjęs už priekabos galo rado jį sėdintį. Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK normos numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gauti gali atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka. Apklausos metu gauta informacija prireikus gali būti tikrinama atliekant parodymų patikrinimo veiksmus. Nagrinėjamu atveju, A. U. vadovaujantis BPK 78–83, 183 straipsniais iš karto po įvykio buvo apklaustas kaip liudytojas, jam įtariamojo statusas suteiktas nebuvo, kaip įtariamasis A. U. buvo apklaustas praėjus daugiau kaip trims mėnesiams, todėl liudytojo apklausos protokole A. U. nurodytos aplinkybės apie įvykį nelaikytinos tinkamu įrodymu baudžiamojo procese prasme. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. U. nurodytos aplinkybės, kol jam nebuvo pareikštas įtarimas, nepripažintinos tinkamais ir leistinais įrodymais ir jais negalima remtis ir laikyti juos aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus, kuriuos A. U. davė, kai jam buvo pareikštas įtarimas, bei vėliau teisiamojo posėdžio bei apeliacinio teismo posėdžio metu. Pažymėtina, jog tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme A. U. duoti parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti liudytojų parodymai. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad A. U., apklausto kaip liudytojo, nurodytos aplinkybės neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai ir negali būti vertinamos kaip duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.

              Kaltinimas A. U. grindžiamas ir specialisto išvada, tačiau vien ja remiantis pagrįsti faktą, jog A. U., pažeisdamas specialiąsias elgesio saugumo taisykles, vežė A. R. priekaboje, negalima. Iš specialisto išvados nustatyta, jog A. R. mirties priežastis – suspaudimas, tačiau svarbu akcentuoti tai, jog A. R. žūties mechanizmas ir priežastys nėra aiškios. Ekspertas teisiamojoje posėdžio metu nurodė dvi galimas nukentėjusiojo mirties kilimo priežastis: viena iš jų, jog A. R. važiavo priekaboje, nukrito, krisdamas atsimušė galva į kietą paviršių, nukrito ant žemės ir pakliuvo po ratais, tačiau, kaip jau minėta, neginčijamų įrodymų, jog A. R. važiavo priekaboje, byloje nėra, kitas eksperto nurodytas mirties mechanizmas, jog A. R. nevažiavo priekaboje, tačiau traktoriui visiškai nesustojus, bandė lipti į priekabą, kojai nuslydus, galva atsimušė į kietą paviršių, nukrito ant žemės ir pakliuvo po ratu. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog pats A. R. nesilaikė darbo saugos taisyklių, t. y. dirbo neblaivus, jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,73 prom.).

              Įvertinus surinktą bylos medžiagą bei nustatytas aplinkybes, kurios turi reikšmės veikos kvalifikavimui, negalima daryti abejonių nekeliančios išvados, jog A. U. vežė priekaboje A. R. į dirvą, norėdamas iškrauti mėšlą, kelionės metu, pasislinkus netinkamai įtvirtintai priekabos kairiojo borto lentai, A. R. prarado pusiausvyrą ir iškrito iš priekabos ir papuolė po ratu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog labiau tikėtina, jog A. R. žuvo laukuose lipdamas į priekabą, prikrautą mėšlo, jo kojai nuslydus, jis nukrito, susitrenkė galvą bei papuolė po ratu.

              BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaltės principas iš baudžiamosios teisės eliminuoja objektyvųjį pakaltinimą, t. y. asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už padarinius, kurie atsiranda be jo kaltės.

              Atėmimas gyvybės kitam žmogui pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo).   Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 str. 2 d.). Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.).

              Teisėjų kolegija abejoja, jog A. U. galėjo suvokti, kad, naudodamas netinkamą priekabą žemės ūkio darbuose, pažeidžia specialiąsias saugumo taisykles, ir dėl to numatyti, kad jo veika gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus mirtį. A. U., suorganizavęs žemės ūkio darbus ir jų metu naudojęs netinkamą bei saugumo reikalavimų neatitinkančią priekabą, negalėjo numatyti A. R. veiksmų, t. y., jog pastarasis nesilaikys bendrųjų atsargumo taisyklių reikalavimų ir nesustojus priekabai bandys lipti į ją, paslys, susitrenks galvą, nukris ant žemės ir paklius po ratu. Pažymėtina, jog būtent pats A. R. elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, dirbo darbus, būdamas neblaivus, bandė įlipti į priekabą jai nesustojus, dėl to paslydo ir susitrenkė galvą bei nukrito po priekabos ratais. Teismo nuomone, tarp A. U. veikos – netinkamos, nesaugios priekabos naudojimo žemės ūkio darbuose – ir kilusių padarinių – A. R. mirties – nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Nepašalinus prieštaravimų dėl nukentėjusiojo mirties aplinkybių, esant abejonių ir trūkstant patikimų įrodymų, kad dėl A. U. veiksmų žuvo A. R., konstatuotina, jog nėra nusikaltimo sudėties, numatytos BK 132 str. 3 d.

              Kadangi A. U. išteisintas pagal BK 281 str. 5 d., nes nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių turinčios veikos, tai nukentėjusiosios civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės I. R. argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos paliktini nenagrinėti. Pažymėtina, jog nukentėjusioji turi teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

              Dėl išteisintojo A. U. apeliacinio skundo

              Išteisintasis A. U. prašo iš nuosprendžio dalies pašalinti aplinkybes, kad miręs asmuo A. R. buvo pervažiuotas A. U. vairuojamo traktoriaus priekabos ratu. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje pateikta specialisto išvada patvirtina, jog A. R. mirė nuo krūtinės ląstos suspaudimo, tai galėjo atsirasti per kūną pervažiuojant traktoriaus ar jo velkamos priekabos ratu. Objektyvių duomenų, leidžiančių paneigti specialisto padarytą išvadą, nėra, todėl pašalinti aplinkybę iš nuosprendžio, jog A. R. buvo pervažiuotas A. U. vairuojamo traktoriaus priekabos ratu, nėra pagrindo.

              Išteisintasis A. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – A. U. turto areštą. Atsakant į šį apelianto prašymą pažymėtina, jog laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga (BPK 151 str.). Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p. nuostatomis, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, panaikina procesines prievartos priemones (BPK 307 str. 4 d. 3 p.). Nagrinėjamu atveju teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, paliko galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nutartimi A. U. turtui taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą iki civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo I. R. išsprendimo. Šioje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas siekiant užtikrinti civilinės ieškovės I. R. galimybes išieškoti padarytos žalos atlyginimą, tačiau svarbu įvertinti tai, jog šioje byloje A. U. pagal BK 281 str. 5 d. yra išteisinamas nesant nusikaltimo sudėties ir dėl to nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Pažymėtina, jog ieškinį palikus nenagrinėtą, nukentėjusiajai paliekama teisė kreiptis į teismą su ieškiniu civilinio proceso tvarka, tačiau ar ieškovė šia teise pasinaudos, nėra žinoma. Taigi teismui palikus galioti procesines prievartos priemones – laikiną A. U. nuosavybės teisių apribojimą, be jokio teisinio pagrindo bus toliau varžomos A. U. nuosavybės teisės. Be to, pažymėtina ir tai, jog teismas, skirdamas A. U. laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nepagrįstai nenustatė termino, iki kurio taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, ir pažeidė baudžiamojo proceso normas (BPK 151 str., 152 str. 1 d. 9 p.). Atsižvelgiant į tai, šioje byloje paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. U. turtą, taikytas Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nutartimi, – naikintina (BPK 151 str. 8 d.). Esant šioms aplinkybėms nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstos  procesinės prievartos priemonės – laikino A. U. nuosavybės teisių apribojimo.

              Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Raimundo Aukštakalnio ir nukentėjusiosios I. R. apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendį, panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-12-18 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones A. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), turtui – piniginėms lėšoms, nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                            Eduardas Maškevičius

Teisėjai                                                                                           Dalius Jocys

                                                                                          Aurelija Sadauskaitė