Civilinė byla Nr. 2A-656-241/2015

Proceso Nr. 2-55-3-01496-2014-2

                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.2.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui ir teisėjams J. V. bei H. J. ir prašė: pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai J. V. bei H. J. pažeidė jo teises dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 nevykdymo per įmanomai trumpiausią laiką ir su jo nevykdymu susijusių nutarčių nevykdymo; priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1 005 247,89 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 nebuvo įvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką, nepagrįstai buvo atsisakyta šį sprendimą įvykdyti ir vykdomoji byla nutraukta. Tokiais neteisėtais veiksmais Lietuvos teismai padarė ieškovui turtinę ir moralinę žalą, kurią sudaro 805 247,89 Lt bendra padarytos turtinės žalos suma ir 100 000 Lt neturtinės žalos suma dėl išgyvenimų, susijusių su sprendimo nevykdymo ir atsisakymo įvykdyti sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką. Ieškovas nurodo, kad jam sukelti dvasiniai išgyvenimai ir turėti nepatogumų dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas ir jo teisėjai J. V. bei H. J. atsisakė atlyginti padarytą ir patirtą žalą dėl civilinio proceso pažeidimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 ir sprendimo neįvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką civilinėje byloje Nr. 2-4446-781/2014, kurioje 2014 m. liepos 3 d. priimtomis nutartimis ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtas bei netenkintas ieškovo prašymas dėl teisėjos nušalinimo nuo šios bylos nagrinėjimo.             

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013), nurodė, kad ieškovo reikalavimas pripažinti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 nevykdymu ir su jo nevykdymu susijusių nutarčių nevykdymu ir neįvykdymu bei atsisakymu įvykdyti per įmanomai trumpiausią laiką ir atlyginti padarytą žalą Vilniaus apygardos teismas ir teisėjai pažeidė ieškovo teises, reiškia ne ką kitą, kaip faktų, kurie reikalingi jo ginčui spręsti, pripažinimą. Tokio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, šie faktai yra betarpiškai nagrinėjami ir nustatinėjami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimų nustatyti, kad nepagrįstai nenusišalino (nebuvo nušalinti) bylą nagrinėję teisėjai, kad pažeisti ieškinio priėmimo ir išnagrinėjimo terminai, kad egzistuoja ieškovo reikalavimus dėl žalos priteisimo pagrindžiančios aplinkybės ir pan., šioje civilinėje byloje konstatavimas iš esmės reikštų ne ką kitą, kaip konstatavimą, kad prieš tai išnagrinėtoje byloje Nr. 2-1007-392/2009 (Nr. 2-3658-392/2013) procesiniai veiksmai ir sprendimai buvo priimti suvaržius ieškovo teises. Teismas pažymėjo, kad teismų veiksmai yra tikrinami konkrečioje byloje specialia instancine tvarka, apskundžiant atitinkamų teismų sprendimus pagal CPK normose įtvirtintą jų apskundimo tvarką. Ieškovo reikalavimas ir nurodomos aplinkybės galėtų (turėtų) būti apeliacinio ar kasacinio skundų minėtoje civilinėje byloje pagrindu ir dalyku, bet ne atskiru (savarankišku) materialiuoju teisiniu reikalavimu naujoje civilinėje byloje, todėl ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas jo patirtą ir prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą grindžia Vilniaus apygardos teismo ir šio teismo teisėjų H. J. bei J. V. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-4446-781/2014. Šioje byloje 2014 m. liepos 3 d. nutartimis ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas ir netenkintas ieškovo prašymas dėl teisėjos nušalinimo nuo minimos bylos nagrinėjimo; ieškovas tiek teismo šališkumą, tiek procesinių veiksmų neteisėtumą grindžia tik savo subjektyvia nuomone, nes procesinių veiksmų atlikimas, vadovaujantis įstatymais, arba nepalankaus ieškovui sprendimo priėmimas, savaime nereiškia, kad teisėjas ar teismas buvo šališkas. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti Vilniaus apygardos teismo teisėjų J. V. bei H. J. neteisėtus veiksmus, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4446-781/2014. Teisėjų kaltė galėtų būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, t. y. sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, t. y. ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareikštų materialiųjų reikalavimų ir ieškovo ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – neteisėtos teismo sudėties, kadangi teisėja A. Urbanavičienė nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Dėl tokių teisėjos A. Urbonavičienės veiksmų būtina pranešti prokuratūrai, o sprendimą panaikinti ir perduoti apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas pažeidė CPK 5, 6, 7, 21 straipsnius, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pažeidė Konstitucinio Teismo nustatytą privalomą precedentą civiliniame procese. Pagal nurodytą precedentą niekas negali būti teisėju savo paties byloje, nes taip yra pažeistas bendras objektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo teismuose principas; to paties teismo teisėjai negali nagrinėti bylų, kuriose kaip šalys ar asmenys dalyvauja kiti to paties teismo teisėjai, nes sprendime tenka pasisakyti ir vertinti savo kolegų darbą, procesinių veiksmų teisėtumą ar įtaką subjektyvių teisių pažeidimui. To padaryti objektyviai ir nešališkai yra neįmanoma, kadangi kartu dirbantys teisėjai yra pažįstami ir nuolat bendrauja.

2. Teismas pažeidė Konvencijos 6, 13, 14 straipsnius, I protokolo 1 straipsnį, Konstitucijos 23, 29, 30 , 109 straipsnį, CK 1.138 straipsnį, CPK 270 straipsnį, nes nenurodė argumentų, kuriais atmetė ieškovo pateiktus įrodymus ir nenustatė neteisėtų Kauno miesto apylinkės, apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiksmų nuo 1996 metų vilkinus sprendimo priėmimą ir įvykdymą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 ir vengimą atlyginti dėl to padarytą žalą, tarp jų ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų J. V. ir H. J. veiksmų.

Atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Teisėjas gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo arba dalyvaujančių asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo šališkumo.

2. Apeliantas neteisėtais veiksmais nurodo procesinių veiksmų atlikimą ir procesinių sprendimų priėmimą, tačiau procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas negali būti pripažįstami kaip neteisėti veiksmai, dėl ko valstybei kiltų civilinė atsakomybė. Neteisėti veiksmai galėtų būti konstatuoti instancine tvarka patikrinus priimtus procesinius sprendimus. Tokių įrodymų apeliantas nepateikė.

3. Teismo pareiga pagrįsti sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių pateiktą argumentą, jei jis esminės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Teismas priėmė ir įvertino visus apelianto pateiktus įrodymus, nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių, savo sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Ieškovas prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, kadangi būtinas įrodymų pateikimas ir tyrimas bei paaiškinimai. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjamą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliantas nepagrindžia savo prašymo dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo, tik nurodo, jog reikia pateikti įrodymus bei juos tirti, tačiau naujų įrodymų nepateikė ir prašymo dėl įrodymų išreikalavimo nesuformulavo. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.), todėl apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliantas sprendimo negaliojimą grindžia keliais CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytais sprendimo negaliojimo pagrindais. Nuo šių apelianto argumentų pagrįstumo priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, būtų pagrindas patikrinti apskųsto teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nustačius absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, būtų pagrindas konstatuoti tinkamo proceso byloje nebuvimą, dėl to teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantas nurodo, jog teismas pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką teismą, kadangi bylą išnagrinėjo šališka ir priklausoma teisėja iš to paties Vilniaus apygardos teismo kaip ir teisėjai J. V. bei H. J., todėl ji nevertino ir nenagrinėjo to paties teismo teisėjų neteisėtos veikos. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 str.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Ieškovas buvo pareiškęs nušalinimo pareiškimą tiek bylą išnagrinėjusiai teisėjai, tiek visam Vilniaus apygardos teismui, tačiau neištaisius pareiškimo trūkumų, pareiškimas buvo ieškovui grąžintas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog buvo priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, kad nebuvo nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, nereiškia, jog bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka. Pažymėtina, kad teisėjai J. V. ir H. J. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi buvo pašalinti iš bylos proceso, kadangi jie nepagrįstai į bylą įtraukti atsakovais, todėl nurodyti teisėjai nebuvo dalyvaujančiais byloje asmenimis. Apeliantas nenurodo nei vieno CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtintų teisėjo nušalinimo pagrindų, ar aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu, nepateikia įrodymų, realiai patvirtinančių galimą teisėjos šališkumą, nurodo tik savo paties nuomonę ir jos pagrindu daromas nepagrįstas prielaidas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaneigus preziumuojamo nešališkumo principo nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėja buvo šališka, todėl, nepasitvirtinus apeliacinio skundo argumentams, konstatuotina, kad šiuo atveju nenustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).

Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes sprendime nenurodė argumentų, kuriais atmetė jo pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu neturi pagrindo sutikti. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tuomet, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). CPK 270 straipsnyje įtvirtinti teismo sprendimo turinio reikalavimai. Šiuos reikalavimus skundžiamas teismo sprendimas atitinka. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė byloje nustatytas aplinkybes, faktinius ir teisinius argumentus (CPK 270 str. 4 d.). Tai, kad teismo sprendimo motyvai yra nepalankūs apeliantui, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustačius, nagrinėtinas faktinis ir teisinis apeliacinio skundo pagrindas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas atlyginti jam padarytą turtinę ir neturinę žalą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000, nevykdymo per įmanomai trumpiausią laiką. Atsakovas nurodo, kad dėl sprendimo neįvykdymo jo patirtą žalą sudaro 805 247,89 Lt turtinė žala ir 100 000 Lt neturtinė žala. Neteisėtais veiksmais ieškovas įvardina ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų J. V. ir H. J. atsisakymus atlyginti padarytą žalą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 ir sprendimo neįvykdymą per įmanomai trumpiausią laiką civilinėje byloje Nr. 2-4446-781/2014, nes ieškinį paliko nenagrinėtą.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodymų vertinimo

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Taigi taikant valstybės atsakomybę, turi būti nustatyta teisėjo kaltė nagrinėjant civilinę bylą, kurioje pareikštas ieškinys valstybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Ieškovas prie ieškinio pridėjo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko H. J. 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-4446-781/2014 (2-1354-781/2015), kurioje netenkintas ieškovo prašymas nušalinti  teisėją J. V. nuo civilinės bylos nagrinėjimo bei toje pačioje byloję teisėjos J. V. 2014 m. liepos 3 d. priimtą nutartį, kuria ieškovo ieškinys, jam neatvykus į parengiamąjį teismo posėdį, buvo paliktas nenagrinėtas. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi buvo panaikinta ir bylą perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti toliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad teismo nutartis dėl ieškinio palikimo nenagrinėto buvo panaikinta, neįrodo teismo neteisėtų veiksmų, taip pat priežastiniu ryšiu nėra susijusi su ieškovo patirta žala, o aplinkybė, kad teisėja nebuvo nušalinta nuo bylos nagrinėjimo taip pat neįrodo teisėjo H. J. neteisėtų veiksmų. Ieškovas prie ieškinio taip pat pridėjo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1517-345/52014, kurioje teismo pirmininkas netenkino ieškovo prašymo dėl teisėjo H. J. nušalinimo. Ieškovas teigia, kad žala jam buvo padaryta ir šio teisėjo veiksmais, tačiau konkrečių teisėjo neteisėtų veiksmų ir ryšio su ieškovo patirta žala nenurodo.

Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai atkreipė ieškovo dėmesį, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovas, reikšdamas valstybei reikalavimą dėl žalos, padarytos nagrinėjant civilines bylas, atlyginimo, privalo įrodyti neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir teisėjo kaltę. Įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta nei atsakovui, nei teismui. Ieškovas konkrečių neteisėtų veiksmų, kuriais jo patirta žala būtų susijusi priežastiniu ryšiu, neįrodė ir net nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo valstybės civilinės atsakomybės sąlygų neįrodymą ir ieškinį atmetė.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta teismo išvadą, kad ieškovas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                       Danutė Gasiūnienė

Romualda Janovičienė

Egidijus Žironas