Civilinė byla Nr. 3K-3-402/2007
Procesinio sprendimo kategorija 30.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl įpareigojimo notariškai įforminti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. J. prašė patvirtinti 12,92 aro namų valdos žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą ir įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją notariškai įforminti šio žemės sklypo dalies – 5 arų – pirkimą-pardavimą. Ieškovė nurodė, kad 2001 m. birželio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ji iš pardavėjo R. S. įsigijo 7,92 aro žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Pirminis šio žemės sklypo savininkas R. V. 1992 metais sumokėjo už 12,92 aro žemės sklypą, bet 1997 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su juo buvo sudaryta tik dėl 7,92 aro žemės. Ieškovė nurodė, kad R. V., 2005 m. lapkričio 14 d. sutartimi perleidęs jai visas turtines teises į įmokas, jo sumokėtas už namų valdos žemės sklypą, kartu perleido ir reikalavimo teisę sudaryti likusios žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, todėl ji kreipėsi į atsakovą, taip pat į trečiąjį asmenį dėl pirkimo-pardavimo sutarties dėl faktiškai apmokėtos žemės sklypo dalies sudarymo, tačiau prašymus atsisakyta tenkinti, nurodant, kad klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2005 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo Nr. 888 redakcija) nuostatas; tai reiškia, kad ieškovė turi parengti detalųjį planą, sklypą pirkti už kainą, atsižvelgiant į vidutinę jo rinkos vertę, ir kad šiuo atveju netaikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių normos dėl faktiškai naudojamų sklypų pardavimo. Ieškovės teigimu, 5 arų žemės sklypas, kurio pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti ji kreipėsi į atsakovą, yra ne naujas, bet faktiškai jos naudojamas sklypas; R. V. sumokėjo už 12,92 aro namų valdos žemės sklypą, ieškovės namų valdos techninės apskaitos byloje nuo 1993 metų nurodytas naudojamas 16,07 aro žemės sklypas; Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1997V nustatytas namų valdos plotas ir ribos yra 12,92 aro.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino: patvirtino namų valdos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 12,92 aro žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą; įpareigojo atsakovą per penkiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo notariškai įforminti sutartį dėl likusių 5 arų žemės sklypo pardavimo ieškovei ir išaiškino, kad, atsakovui neįvykdžius šio įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, jam skiriama 3000 Lt bauda; priteisė iš atsakovo ieškovei 1100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad pagal 1992 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus miesto Verkių seniūnijoje surašytą žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) Žaliųjų ežerų gatvės gyvenamųjų namų kvartale įkainojimo aktą 12,92 aro žemės sklypas įkainotas 51 890 rub., sklypo pirkėju įvardytas R. V., šis nurodytą sumą sumokėjo. 1992 m. rugsėjo 30 d. parengtame žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekte nurodyta, kad įkainojimo akte nurodytas sklypas parduodamas už 51 890 rub. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo sklypo ribos buvo nustatytos Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1997V; Individualių gyvenamųjų namų mikrorajono prie Žaliųjų ežerų gatvės kvartalo užstatymo korektūroje, kuri yra šio sprendimo priedas, patvirtintas ginčo sklypo plotas yra 12,92 aro. Nepaisant to, kad 1997 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypo naudotojui R. V. buvo parduotas 7,92 aro žemės sklypas, faktiškai 1992 metais R. V. buvo sumokėjęs už 12,92 aro žemės, todėl 1997 m. balandžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra 12,92 aro žemės sklypas (CK 6.306 straipsnio 4 dalis, 6.309 straipsnio 1 dalis). Teismas rėmėsi Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1997V, kuriuo nustatytas ginčo žemės sklypo plotas 12,92 aro, ir pripažino nepagrįstu atsakovo teiginį, kad sutarties turiniui nustatyti lemiamos reikšmės turėjo kitas aktas – Vilniaus miesto valdybos 1994 m. balandžio 21 d. potvarkis, kuriuo privačios namų valdos savininkui R. V. ne aukciono tvarka parduodamo žemės sklypo plotas nustatytas 7,92 aro. Teismas sprendė, kad 2005 m. lapkričio 14 d. sutartis, kuria R. V. ir V. V. perleido ieškovei visas teises į sumokėtas įmokas, kartu reiškė ir reikalavimo teisės į tinkamą dokumentų dėl likusios sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo įforminimą perleidimą (CK 6.309 straipsnio 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punktas). Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad žemės sklypo dalis turi būti parduodama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2005 m. rugpjūčio 20 d. nutarimo Nr. 888 redakcija) 2.15 punkte nustatytą tvarką; teismo vertinimu, namų valdos techninės apskaitos bylos duomenimis, šis žemės sklypas nuo 1993 metų yra laikomas naudojamu sklypu, Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1997V nustatytos namų valdos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plotas ir ribos yra 12,92 aro, todėl negali būti parduodamas kaip naujas laisvos valstybinės žemės sklypas nurodytame Vyriausybės nutarime nustatyta tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2007 m. kovo 27 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikino ir ieškovės ieškinį atmetė. Kolegija nustatė, kad gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkas R. V. pagal 1992 m. rugsėjo 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą sumokėjo žemės sklypo įkainojimo sumą – 51 890 rub., pageidavo pirkti 12,92 aro žemės. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas R. V. patvirtino, jog siekė įsigyti 13 arų žemės, tačiau išsiėmė pažymą dėl 8 arų, o dėl likusių 5 arų įgijimo nesidomėjo. Vilniaus miesto Lenino rajono LDT VK 1990 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 72 R. R. gyvenamajam namui, kurį vėliau įsigijo R. V., statyti buvo suteiktas apie 8 arų žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Kolegija argumentavo, kad R. V. 1997 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytas (privatizuotas) 7,92 aro žemės sklypas atitiko Vilniaus miesto valdybos 1994 m. balandžio 21 d. potvarkiu nustatytą R. V. privatizuoti skirto sklypo dydį, būtent tokio dydžio sklypą su nebaigtu statyti namu šis pardavė R. S., o pastarasis 2001 m. birželio 28 d. sutartimi – ieškovei. Kadangi ieškovė žemės sklypą su gyvenamuoju namu įsigijo ne iš R. V., t. y. asmens, kuris buvo sumokėjęs už namų valdos žemės sklypą valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais, tai kolegija padarė išvadą, jog 5 arų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai su ieškove sudaryti netaikytina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punkto norma; be to, kolegijos vertinimu, 2005 m. lapkričio 14 d. ieškovės ir R. V. bei V. V. sudaryta turtinių teisių į įmokas perleidimo sutartis nėra teisinis pagrindas ieškiniu reikalauti sudaryti sutartį dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovo prievolė sudaryti su ieškove valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį kyla iš Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1997V nuostatų. Kolegijos vertinimu, aplinkybės dėl teisinio pagrindo nurodytam atsakovo įpareigojimui atsirasti nėra įrodytos CPK 178 straipsnyje nustatyta tvarka: neįrodyta, kad atsakovui buvo pateikti ginčijamo sklypo duomenys, kadastriniai matavimai, kad sklypas pažymėtas kadastro žemėlapyje ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir kad trečiasis asmuo yra atlikęs visus veiksmus, kurie nustatyti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse. Dėl to skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas per penkiolikos dienų terminą notariškai įforminti likusios 5 arų žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei materialinės teisės normoms, reglamentuojančioms valstybinės žemės perleidimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė V. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, nes bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą išnagrinėjo šiam nesumokėjus žyminio mokesčio.
2. Teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, nes išnagrinėjo bylą, peržengdamas apeliaciniame skunde nustatytas ribas; taip pažeidė rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo ir šalių lygiateisiškumo principus (CPK 12, 13, 14, 17 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad 2005 m. lapkričio 14 d. ieškovės ir R. V. bei V. V. sudaryta turtinių teisių į įmokas už namų valdos žemės sklypą perleidimo sutartis nėra teisinis pagrindas ieškovei reikalauti, jog būtų sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sprendimą grindė aplinkybėmis ir motyvais, kurie nebuvo keliami apeliaciniame skunde. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. balandžio 21 d. potvarkis Nr. 728V nėra panaikintas, todėl jo pagrindu atliktas žemės sklypo privatizavimas yra teisėtas; atsakovas sutiko, kad R. V. yra sumokėjęs už 12,92 aro žemės, ir nurodė, jog įmokas pagal pirmiau nurodytą sutartį gali užskaityti ieškovei, tačiau negali atlikti šių veiksmų tol, kol Vilniaus miesto savivaldybės administracija nenustatė ginčo sklypo duomenų. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Nutarimo Nr. 260 2.4 punkto normą.
3. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes sprendime peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovui dėl įpareigojimo įforminti notarine tvarka valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį; ji laikė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis jau yra sudaryta: atsakovas 1992 metais surašė sklypo įkainojimo aktą, pagal kurį R. V. sumokėjo mokėjimo pranešime nurodytą sumą ir 1992 m. rugsėjo 30 d. pasirašė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą, o Vilniaus miesto valdyba 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1997V patvirtino 12,92 aro pirkimo-pardavimo sutarties projekte aptarto sklypo ribas ir plotą; taigi sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko buvo suderinta (CK 6.306 straipsnio 4 dalis); atsakovas perdavė žemės sklypą R. V. naudotis. Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį tai yra žemės sklypo pirkimas-pardavimas. Kadangi 7,92 aro sklypo pirkimą-pardavimą atsakovas įformino, sudaręs su R. V. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o dėl kitos sklypo dalies atsisakė įforminti sutartį įstatymų nustatyta tvarka, tai ieškovė, perėmusi R. V. turtines teises į įmokas pagal 2005 m. lapkričio 14 d. teisių perleidimo sutartį, įgijo teisę reikalauti įforminti likusios žemės sklypo dalies pirkimą-pardavimą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo nagrinėti, ar atsakovo atsisakymas įforminti pirkimo-pardavimo sutartį notarine forma yra pagrįstas, bet negalėjo nagrinėti reikalavimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, nes toks reikalavimas nebuvo pareikštas.
4. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimą reglamentuojančias taisykles; nevisapusiškai išnagrinėjo byloje įrodinėjamas aplinkybes, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas. Teismas išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo grindė tendencingai įvertintais liudytojo R. V. parodymais; iš bylos duomenų neišplaukia teismo padarytos išvados, kad šis sutiko dėl 7,92 aro privatizuojamo sklypo; liudytojo parodymai patvirtina aplinkybę, kad jį atsakovas suklaidino, pažadėjęs, jog sutartis dėl likusių 5 arų pirkimo-pardavimo bus įforminta vėliau. Išvada dėl sutarties dalyko, žemės pirkimo-pardavimo sutarties įforminimo dviem etapais išplaukia ir iš įkainojimo akto, kuriame esantys įrašai patvirtina, kad R. V. skirtas 12,92 aro žemės sklypas, todėl įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta dėl 12,92 aro.
5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė vieną bendrųjų teisės principų, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Teismas nepagrįstai laikė, kad ginčo žemės sklypas privatizuotas pagal Vilniaus miesto Lenino rajono LDT VK 1990 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 72 R ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. balandžio 21 d. potvarkį Nr. 728. Šiam teisiniam santykiui reguliuoti turėjo būti taikytos Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1997V, t. y. vėliau priimto, akto nuostatos, pagal kurias nustatytas namų valdos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo 12,92 aro plotas atitinka nurodytą pirkimo-pardavimo sutarties projekte.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodo, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovas byloje gina valstybės interesą, todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 2 dalį jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atsakovo vertinimu, ieškovės, kuri yra R. V. teisių perėmėja, reikalavimas sudaryti 12,92 aro naudojamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos potvarkiu nepatvirtintais 1992 m. rugsėjo 29 d. žemės sklypo įkainojimo aktu ir 1992 m. rugsėjo 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektu, yra nepagrįstas. R. V., įsigijęs nebaigtą statyti namą iš R. R., kuriam Vilniaus miesto Lenino rajono LDT VK 1990 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 72 suteikė apie 8 arus žemės, 1992 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos tarnybą dėl šio sklypo įsigijimo, o 1992 m. rugsėjo 24 d. prašė papildomai 5 arų žemės sklypo. Prašymų padavimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės. Pagal Taisyklių 8 punktą, supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, Žemėtvarkos tarnyba per penkias dienas turėjo pateikti šiuos dokumentus Vilniaus miesto valdybai, kuri potvarkiu tvirtino leidimą įsigyti žemės sklypą privačion nuosavybėn. Vilniaus miesto valdyba 1994 m. balandžio 21 d. potvarkiu Nr. 728V leido R. Varneliui įsigyti 7,92 aro namų valdos žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Vykdant šį potvarkį, su R. V. 1997 m. balandžio 22 d. sudaryta 7,92 aro valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1997V buvo patvirtinta Žaliųjų ežerų gatvės gyvenamųjų namų kvartalo sklypų užstatymo projekto korektūra ir planas su išvardytų sklypų, taip pat ir ginčo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), ribomis, bet ginčo sklypo duomenys nebuvo nustatyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 4, 5 punktuose nurodyta tvarka. Atsakovui negali būti pareikštas reikalavimas sudaryti 12,92 aro naudojamo namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tol, kol Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nenustatė ginčo sklypo duomenų; toks reglamentavimas nustatytas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 14-16 punktuose; pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas per penkiolika dienų privalo įforminti 5 arų žemės pirkimą-pardavimą, t. y. atlikti veiksmus nesilaikant nustatyto reglamentavimo, pripažintina neteisėta ir nepagrįsta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Vilniaus miesto Lenino rajono LDT VK 1990 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 72 R. R. gyvenamajam namui statyti buvo suteiktas apie 8 arų žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Nebaigtą statyti gyvenamąjį namą iš R. R. įsigijo R. V., kuris 1992 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi dėl sklypo įsigijimo, pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. žemės sklypo įkainojimo aktą sumokėjo už 12,92 aro žemės, tačiau 1997 m. balandžio 22 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi jam buvo parduota tik 7,92 aro žemės sklypas. R. V. perleido namų valdą R. S., iš kurio 7,92 aro žemės sklypą bei nebaigtą statyti gyvenamąjį namą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo ieškovė V. J. 2005 m. lapkričio 14 d. sutartimi pirmieji žemės sklypo savininkai R. V. ir V. V. perleido ieškovei visas turtines teises į įmokas už namų valdos žemės sklypo likusią dalį (5 arus), dėl kurios valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami klausimai yra tiesiogiai susiję su valstybinės žemės įgijimo privačion nuosavybėn pagrindais, sąlygomis ir tvarka, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia analizuoja ir pasisako dėl teisės normų, reglamentuojančių naudojamų valstybinės žemės sklypų įgijimo privačion nuosavybėn santykius, tinkamo aiškinimo ir taikymo šioje byloje.
1. Sprendžiant klausimą dėl ieškovės teisės lengvatine tvarka įsigyti valstybinės žemės sklypą, būtina nustatyti šios teisės atsiradimo teisinį ir faktinį pagrindą. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (anksčiau galiojęs 1964 m. CK), tačiau jame nustatytos tik bendro pobūdžio taisyklės. Šioje byloje spręstinas klausimas dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų įgijimo nuosavybėn sąlygų ir tvarkos, todėl visų pirma taikytini 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas Nr. I-1607, 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas Nr. I-446, taip pat atitinkami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Ginčijamos 1997 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Žemės įstatyme buvo nurodyta, kad žemės sandoriai dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo privačion nuosavybėn yra sudaromi įstatymų nustatyta tvarka (15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), žemė Lietuvos Respublikos piliečių gali būti įsigyta iš valstybės pagal Žemės reformos įstatymą bei šį įstatymą (17 straipsnio 1 dalis), valstybinę žemę parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių valdytojai įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (24 straipsnio 1 dalis). Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 ir 1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija) buvo nurodyta, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje ir visais atvejais miestuose žemė parduodama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (6 dalis), parduodamos valstybinės žemės ir miško kainą bei mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (7 dalis). Taigi nurodytuose įstatymuose, galiojusiuose tuo metu, kai buvo sudaryta 1997 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, buvo nustatyti tik valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn būdai (vienas iš jų – valstybinės žemės pardavimas), tačiau piliečių teisės pirkti valstybinę žemę įgyvendinimo tvarka detaliau nereglamentuota. Šią tvarką įstatymų buvo pavesta nustatyti Vyriausybei.
2. Byloje nustatyta, kad pirminis žemės savininkas R. V. dėl valstybinės žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn kreipėsi 1992 m. rugsėjo mėnesį. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. balandžio 21 d. potvarkiu Nr. 728V nuspręsta parduoti R. V. teisėtai naudojamą 792 kv. m (7,92 aro) ploto žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). 1997 m. balandžio 22 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija pagal pirmiau nurodytą Vilniaus miesto valdybos 1994 m. balandžio 21 d. potvarkį pardavė R. V. šį 792 kv. m žemės sklypą. Minėta, kad valstybinės žemės sklypų pardavimo piliečiams tvarka yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, todėl sprendžiant, ar kasatorė turi teisę reikalauti patvirtinti 5 arų ploto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, t. y. vertinant, ar teisėtai 1997 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne dėl 1292 kv. m (12,92 aro), kaip pageidavo tuometis žemės naudotojas R. V., bet dėl 792 kv. m žemės sklypo, taip pat tikrinant valstybės institucijų priimtų administracinių aktų teisėtumą, būtina vadovautis tomis atitinkamų Vyriausybės nutarimų nuostatomis, kurios galiojo valstybės institucijų administracinių aktų dėl šio žemės sklypo priėmimo ir ginčijamos sutarties sudarymo metu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, galiojusio iki 1993 m. liepos 29 d., 4.1.2. punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami nekonkurso tvarka, taikant nominalią žemės sklypo kainą, piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Iš esmės analogiška nuostata dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ne aukciono tvarka, taikant nominalią žemės kainą, piliečiams, kuriems iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. kitose vietovėse suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti, įtvirtinta ir vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6.1.2. punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.2. punkte, šiuo metu galiojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.3 punkte).
3. Byloje nustatyta, kad R. V., pirminis žemės sklypo savininkas ir ginčijamos 1997 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties šalis, teisę pirkti iš valstybės naudojamą žemės sklypą įgijo, įsigijęs iš R. R. nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį valstybinės žemės sklype, kuris 1990 metais buvo suteiktas R. R. gyvenamajam namui statyti. Tokiomis aplinkybėmis sprendžiant dėl teisės įsigyti šį žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis (t. y. nekonkurso tvarka ir taikant nominalią kainą) ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taikytinos ne pirmiau nurodytų Vyriausybės nutarimų nuostatos dėl naudojamų namų valdų žemės sklypų, bet šių teisės aktų normos, reglamentuojančios žemės sklypų, kurie iki 1992 m. vasario 7 d. Nutarimo Nr. 89 priėmimo dienos buvo suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti, pardavimo privačion nuosavybėn tvarką. Asmens, kuriam buvo suteiktas valstybinės žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti, teisių lengvatinėmis sąlygomis įsigyti nuosavybėn naudojamą žemės sklypą apimtis gali būti nustatyta tik išsiaiškinus, koks sklypas tokiu atveju pripažįstamas „naudojamu žemės sklypu“ pirmiau nurodytų Vyriausybės nutarimų nuostatų prasme. Pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 2 punktą naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie iki šių taisyklių patvirtinimo dienos nustatyta tvarka buvo suteikti naudoti (individualiems gyvenamiesiems namams statyti ir kt.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose. Taigi tuo atveju, kai žemės sklypas iki 1992 m. vasario 7 d. buvo suteiktas gyvenamajam namui statyti, teisėtas žemės sklypo naudojimas pagal Vyriausybės nutarimais patvirtintą naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarką reiškia nustatyta tvarka suteikto žemės sklypo naudojimą, bet ne faktišką naudojimąsi žemės sklypu, esančiu prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (namų valdos žemės sklypu). Tai reiškia, kad tais atvejais, kai valstybinės žemės sklypas buvo suteiktas ir naudojamas gyvenamajam namui statyti, tai parduodamas yra tokio dydžio žemės sklypas, koks buvo suteiktas naudotis, o ne faktiškai naudojamas. T. y. parduodamo žemės sklypo dydis priklauso nuo to, koks žemės sklypo dydis buvo nustatytas kompetentingos valstybės institucijos sprendime dėl žemės sklypo suteikimo gyvenamajam namui statyti, ir nesiejamas su tuo, kokio dydžio žemės sklypu asmuo faktiškai naudojasi.
4. R. R. 1990 m. vasario 14 d. sprendimu gyvenamajam namui statyti buvo suteiktas apie 800 kv. m valstybinės žemės sklypas. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, jis įgijo teisę įsigyti nuosavybėn tik suteiktą, bet ne didesnį žemės sklypą. Pirkimo-pardavimo sutartimi perleidęs nuosavybės teises į nebaigtą statyti namą R. V., R. R. negalėjo perduoti jam teisių į žemės sklypą daugiau, negu pats turėjo (nemo in alium potest transferre plus iuris, quam ipse habet – niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi). Atitinkamai ir R. V. tiek paskesniam namo ir žemės sklypo įgijėjui R. S., tiek ieškovei galėjo perleisti tik tokios pat apimties turtines teises į žemės sklypą. Pažymėtina, kad, kaip nurodyta pirmiau, šių žemės nuosavybės santykių teisinis reglamentavimas nesikeitė ir žemės sklypų naudotojams bei valdytojams Vyriausybės nutarimais nebuvo suteikta papildomų teisių.
5. Dėl tokių argumentų pripažintinas nepagrįstu kasatorės teiginys, kad 1997 m. balandžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne dėl 7,92, o dėl 12,92 aro žemės sklypo. Kasatorė šį teiginį grindžia 1992 m. rugsėjo 9 d. žemės sklypo įkainojimo aktu bei Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 1997V dėl Individualių gyvenamųjų namų mikrorajono prie Žaliųjų ežerų gatvės kvartalo užstatymo korektūros patvirtinimo, kuriuose ginčijamo žemės sklypo plotas nurodytas 12,92 aro. Pažymėtina, kad šie dokumentai nėra valstybinės žemės sklypo suteikimo aktai, todėl jais remiantis negali būti daromos išvados apie asmeniui teisėtai suteikto žemės sklypo dydį, kuris būtų pagrindas, sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, nustatyti šios sutarties dalyką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekte, kuriuo kasatorė taip pat grindžia savo reikalavimus, ginčijamo žemės sklypo plotas apskritai nenurodytas.
6. Žemės sklypo kadastriniai duomenys taip pat nepatvirtina kasatorės argumentų. Namų valdos žemės sklypo plane pažymėta, kad skirtas žemės plotas yra 792 kv. m, todėl nuoroda, kad naudojamas plotas yra 1607 kv. m, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes vertintinas yra ne faktiškas žemės naudojimas, bet jos suteikimas naudotis. Taigi šie duomenys ne tik nepaneigia, bet ir patvirtina pirmiau padarytą išvadą, kad namų valdai skirtas žemės sklypo plotas yra 792 kv. m.
7. Kasacinio skundo antrasis ir trečiasis argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė ieškinio ir apeliacinio skundo ribas, yra atmestini, nes Vyriausybės nutarimų nuostatų dėl teisės įgyti naudojamą valstybinės žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis (ne aukciono tvarka ir už nominalią kainą) aiškinimas ir taikymas, sprendžiant, ar konkretus asmuo turi teisę reikalauti patvirtinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorį, yra teisės klausimas. Teisės klausimų sprendimas, šalių santykių teisinis kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, todėl negali būti vertinamas kaip teismo kompetencijos ribų peržengimas.
8. Dėl pirmiau nurodytų argumentų 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 260 2.4 punkto nuostatos, reglamentuojančios namų valdos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą tais atvejais, kai pradinis gyvenamojo namo savininkas buvo sumokėjęs už perkamą žemę, bet sutartis nebuvo sudaryta, šioje byloje netaikytinas, todėl kasatorės argumentai dėl šių nuostatų netinkamo taikymo atmestini.
9. Kasacinio skundo argumentas, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta atsakovui nesumokėjus žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir taip pažeidžiant šalių procesinio lygiateisiškumo principą, yra nepagrįstas. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiamos valstybės ir savivaldybių institucijos, ginančios viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Pagal šio straipsnio 2 dalį jos atleidžiamos nuo žyminio mokesčio ir už apeliacinius skundus. Taigi Vilniaus apskrities viršininko administracija pagal nurodytas nuostatas yra atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
10. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje priėmė teisingą sprendimą, kurio teisėtumo ir pagrįstumo pirmiau išnagrinėti kasacinio skundo argumentai nepaneigia. Kiti kasacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis