Administracinė byla Nr. eI2-1324-631/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03498-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3.
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėja Gitana Butrimaitė,
sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ruscargo“ atstovui advokatui V. M.,
atsakovės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui A. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ruscargo“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Ruscargo“ (toliau – ir Bendrovė) 2023 m. kovo 17 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Vilniaus skyriaus nutarimą Nr. NUĮPBJ20903 Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui (toliau – ir Nutarimas); 2) priteisti UAB „Ruscargo“ naudai iš VDI patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad VDI Vilniaus skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai atliko tyrimą dėl galimai nelegalaus darbo Bendrovėje. Atlikę tyrimą ir įvertinę surinktus duomenis, 2023 m. sausio 18 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. UIPPJ 1090-0069 (toliau – ir Protokolas). Nutarime nurodyta, kad krovininius automobilius, kurių valdytojas pagal VI „Regitra“ informaciją apie kelių transporto priemones, yra Bendrovė, nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. vairavo asmenys, kurie nėra įdarbinti Bendrovėje.
Pareiškėja pažymi, kad nėra ginčo dėl to, kad vairavę asmenys neįdarbinti Bendrovėje, tačiau nurodė, kad pagal 2019 m. sausio 3 d. vilkikų nuomos sutartį Bendrovė transporto priemones išnuomoja kitai įmonei – OOO „V. P.“ skirtingiems terminams (nuo kelių dienų iki kelių mėnesių), išrašant vilkiko priėmimo-perdavimo aktus, todėl tikėtina, kad išvardyti asmenys yra OOO „V. P.“ darbuotojai. Pareiškėja taip pat nurodė, kad poreikis išnuomoti kitai įmonei vilkikus atsiranda, susiformavus turimam transporto priemonių pertekliui dėl darbo pasiūlos bei paklausos svyravimo tarptautinio kroviniu pervežimo rinkoje. Lietuvos darbo rinkoje trūksta vairuotojų, įmonės tarpusavyje konkuruoja dėl darbuotojų, esant galimybei persivilioja vairuotojus, todėl kartais nėra kam dirbti ir vairuoti vilkiką. Siekiant minimalizuoti vilkikų stovėjimo nuostolius, bendrovė priversta ieškoti kitų būdų vilkikų eksploatavimui – išnuomoti transporto priemones ir gauti tam tikras pajamas. Šiai aplinkybei patvirtinti pareiškėja pateikė krovinių važtaraščių CMR kopijas ir paaiškino, kad vilkikai važiavo per Lietuvos Respublikos sieną išimtinai kai buvo ne Bendrovės dispozicijoje.
Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovei buvo pateikti visi dokumentai, paneigiantys tariamus nelegalius darbo santykius su nurodytais darbuotojais, tačiau atsakovė, nevertindama jų turinio, priėmė neteisėtą ir nepagristą sprendimą, motyvuodama tuo, kad inspektavimo metu VDI kreipėsi i Lietuvos transporto saugos administraciją (toliau – ir LTSA) su prašymu pateikti informaciją apie Bendrovei išduotas Licencijų kopijas ir šioms (UAB „Ruscargo“ valdomoms) transporto priemonėms išduotų Leidimų krovinių pervežimui kopijas.
Pažymi, kad nelegalus darbas konstatuotas tik atsakovei konstatavus licencijų naudojimo tariamą netinkamumą, kas nėra atsakovės kompetencija, ir tik keliant prielaidas, kad OOO „V. P.“ darbuotojai vykdė Bendrovės nurodymus vien todėl, kad įmonių vadovas yra tas pats asmuo, ignoruojant faktą, kad yra sudarytos darbo sutartys su OOO „V. P.“ ir taip pat vilkikų nuomos sutartys tarp abiejų įmonių. Vertina, kad nagrinėjamos situacijos atveju, atsakovė nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti pagristą išvadą, kad darbuotojai privalo laikytis Bendrovės darbo tvarkos ir paklusti šios įmonės nurodymams, o tik kėlė prielaidas dėl tokios tikimybės esant abiejų įmonių vadovui – tam pačiam asmeniui.
Pažymi, kad asmenį kaltinant nelegaliu darbu, negali būti ignoruojami įstatymo imperatyvai ir sprendimas priimamas remiantis tik prielaidomis. Šiuo atveju nenustatyta, kad darbuotojai būtų gavę kokį nors užmokestį/darbo užmokestį iš Bendrovės, todėl pareiškėja teigia, kad šis požymis yra nenustatytas. Nagrinėjamos situacijos vertinimui pažymi, kad darbuotojai Bendrovės nebuvo apmokomi, kadangi darbo santykiai darbuotojų ir Bendrovės nesiejo. Nelegalus darbas negali būti konstatuotas vien atsakovei ne pagal savo kompetenciją nustačius netinkamą suteiktų vežimo licencijų naudojimą.
Laiko, kad atsakovė, priimdama skundžiamą Nutarimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas, kadangi Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnis reglamentuoja administracinę atsakomybę, nustačius nelegalų darbą. Minėtoje teises normoje nurodyta, kad bauda už minėtą veiką gali būti skiriama darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Užimtumo įstatymas pateikia išimtį, kuria nurodo, kad jei padaryta veika užtraukia administracinę ar baudžiamąją atsakomybę fiziniam ar juridiniam asmeniui, bauda pagal Užimtumo įstatymą negali būti skiriama. Bendrovės direktoriaus atžvilgiu surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje fiziniam asmeniui, kuriuo VDI, vadovaudamasi ANK 95 straipsnio 1 dalimi, nutarė skirti pastarajam asmeniui (Bendrovės vadovui) baudą už tą patį pažeidimą, kuris yra aprašytas Nutarime. Taigi, pareiškėjos nuomone, Bendroves direktorius, kaip fizinis asmuo, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl iš esmės tų pačių teisės aktų pažeidimų. Atsakovė, patraukusi administracinėn atsakomybėn Bendrovės atstovą (direktorių), skundžiamu Nutarimu taip pat skyrė baudą ir Bendrovei, kaip darbdaviui, remdamasi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu.
Pabrėžia, kad visi nurodyti faktai bei teises aktai suponuoja, jog atsakovė skyrė pareiškėjai ekonominę sankciją, ignoruodama ir neatsižvelgdama į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad šio straipsnio 5 dalies 4 punkte bauda gali būti skiriama tik tuo atveju, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Tai yra, jei padaryta veika gali užtraukti atsakomybę fiziniam ar juridiniam asmeniui, papildoma bauda darbdaviui negali būti skiriama.
Nurodo, kad dokumentai VSDF buvo pateikti tą pačią dieną, kai trečiųjų šalių piliečiai (L. S., S. B., D. V., V. V., A. C., S. S., V. V., A. K., P. S., A. I.) pradėjo dirbti bendrovėje, o ne dieną prieš įdarbinimą, dėl techninių priežasčių, kadangi prieš dieną negalėjo gauti ir surinkti visų duomenų, kurie reikalingi šių asmenų tinkamam įdarbinimui. Dėl šios priežasties ir darbo sutartys sudarytos jų pirmą darbo dieną. Teigia, jog šie asmenys nedirbo nei vienos dienos nelegaliai, visi mokesčiai už šiuos darbuotojus buvo mokami nuo pirmos darbo dienos, todėl nėra pagrindo manyti, kad Bendrovė piktnaudžiavo ar bandė nuslėpti faktiškai dirbančius asmenis ir tokiu būdu siekė nesumokėti mokesčių.
Atsakovė VDI su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VDI nelegalaus darbo faktą grindžia Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) pateiktais duomenimis, kad krovininiai automobiliai, kurių valdytojas yra Bendrovė, nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. vairuojami įmonėje neįdarbintų asmenų, kirto Lietuvos valstybės sieną; pareiškėjos pateiktomis tarptautinio krovinių pervežimo važtaraščių (CMR) kopijomis, kuriose nurodyta, kad vežėjas yra Bendrovė, darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, nuomos sutarčių ir automobilių perdavimo aktų duomenimis, paaiškinimais ir kt. dokumentais; Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir LTSA) 2022 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 15B-6974 pateiktais kelionės leidimais išduotais Bendrovei, LTSA 2022 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 15B-7410 pateiktu išaiškinimu dėl UAB „Ruscargo“ licencijų ir kelionės leidimų naudojimo.
Vertina, kad nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių – buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalių, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 62 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes su vairuotojais – S. Y., D. B., D. K., S. I., A. R., D. S., L. S., A. C., D. S., S. B., M. T., S. B., D. V., V. V., A. C., Y. K., A. Z., S. S., A. C., D. S., S. B., M. T., S. B., D. V., V. V., A. C., Y. K., A. Z., S. S., V. V., A. K., I. S., T. A., P. R., Y. A., P. R., D. K., D. S., A. S., A. K., P. S., V. A., A. V., A. l., I. H., A. P., D. R., M. K., S. B., S. A., A. Y., V. C., V. V., M. K. (toliau – ir trečiųjų šalių piliečiai) nebuvo sudarytos darbo sutartys, teisės aktų nustatyta tvarka pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, taip pat Bendrovės direktorius sudarė darbo sutartis su A. K., P. S., L. S., S. B., D. V., V. V., A. C., V. V., A. l., S. S. ir tą pačią dieną leido jiems dirbti Bendrovės naudai.
Pažymi, kad LTSA pateikė išaiškinimą, kuriame nurodė, kad Bendrovė kelionės leidimų naudojimo metu buvo faktinis vežėjas. Ir VDI, atsižvelgusi į įrodymų visumą, jų prieštaravimus bei neteikiant nė vienai įrodymų rūšiai pranašumo prieš kitus, nutarime padarė išvadą, kad prisidengiant civiliniais santykiais (automobilių nuomos sutartimi) ir vairuotojų darbo sutartimis, pasirašytomis su bendrove „V. P.“, buvo siekiama paslėpti (užmaskuoti) nelegalų darbą Bendrovės naudai ir padėti V. Č. ir UAB „Ruscargo“ išvengti atsakomybės už nelegalų darbą.
VDI nesutinka su pareiškėjos išsakyta pozicija, kad Nutarime neįrodyta, jog buvo laikomasi Bendrovės darbo tvarkos ir paklūstama šios įmonės nurodymams. Nutarime aiškiai išdėstyta, kad kroviniai buvo vežami su UAB „Ruscargo“ valdomomis transporto priemonėmis, krovinio važtaraščiais CMR, kuriuose nurodyta, kad UAB „Ruscargo“ yra krovinio vežėjas, be to, buvo naudojami šios įmonės kelionės leidimai. Savarankiškai veikiantis asmuo be Bendrovės vadovo direktoriaus žinios negalėtų naudotis įmonės resursais ir veikti naudojant Bendrovės vardą kelionės dokumentacijoje. Be to, pažymi, kad krovinių vežimas tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos teritorijoje yra licencijuojama veikla ir Bendrovė, būdama licencijos turėtoju ir valdydama transporto priemones, kurioms išduotos šios licencijos kopijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir KTK) 8 straipsnio 4 dalimi, neturėjo teisės perleisti suteiktos teisės vykdyti licencijuojamą veiklą kitiems asmenims.
VDI vertina, kad Nutarime konstatuojant nelegalaus darbo faktą išanalizuota pažeidimo esmė ir motyvuotai nurodyta, kad šiuo atveju pažeidimui konstatuoti visiškai pakako fakto, kad darbuotojai realiai pradėjo dirbti įmonės naudai, buvo susitarę dėl darbo ir vykdė darbdavio nurodymus, taip pat, kad buvo pažeistos darbo sutarčių sudarymo taisyklės, t. y. kad pranešimai nebuvo pateikti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės normos, įpareigojančios darbdavį apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka pranešti prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios ir yra sukurtos siekiant išvengti piktnaudžiavimų, jų aiškinimui bei taikymui esminės reikšmės neturi aplinkybė, ar valstybės bei VSDFV biudžetas nukentėjo, ar ne.
Pažymi, kad protokolas ir nutarimas pagal Užimtumo įstatymo pažeidimus buvo surašytas juridiniam asmeniui – Bendrovei. Užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą - nelegalų darbą. Juridiniam asmeniui už nelegalų darbą yra numatyta atsakomybė – finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtinta juridinio asmens administracinės atsakomybės.
VDI mano, kad nagrinėdama juridinio asmens padaryto pažeidimo bylą, ją ištyrė kruopščiai, objektyviai ir nešališkai, įvertino įrodymų visumą, jų pakankamumą, nuosekliai, logiškai ir pašalinant prieštaravimus bei neteikiant nė vienai įrodymų rūšiai pranašumo prieš kitus bei motyvuotai ir pagrįstai pripažino Bendrovę kalta padarius nusižengimą, įrodytą VDI 2023 m. vasario 23 d. nutarimu Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20903. VDI skirdama baudą (finansinę sankciją) juridiniam asmeniui, atsižvelgė į tai, kad pažeidimai truko pakankamai ilgą laiką – apie 10 mėnesių, jie susiję su 43 asmenų, trečiųjų šalių piliečių, darbo ir socialinių teisių pažeidimais, darant pažeidimus buvo imamasi priemonių juos užmaskuoti ir (ar) nuslėpti, prisidengiant civiliniais santykiais, konstatuota, kad pažeidimai sisteminio pobūdžio. Įmonės atstovai pažeidimų faktų nepripažino, jos atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuota, kad nuobaudos (finansinės sankcijos) už padarytą pažeidimą paskyrimo tikslai bus pasiekti paskyrus baudą, atitinkančią Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkto sankcijos dispozicijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų dydžių vidurkį už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, t. y. Bendrovei už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį skirta 1882 eurų bauda. VDI skirdama baudą (finansinę sankciją) juridiniam asmeniui atsižvelgė į Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino Įmonės atstovų kaltės pripažinimą, ir gailėjimąsi dėl padaryto pažeidimo.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas iš esmės palaikė skunde nurodomus argumentus. Papildomai paaiškino, kad nekvestionuoja bendros kompetencijos teisme nagrinėjant nelegalaus darbo bylą nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau paskirtą sankciją laiko neproporcingai didele ir prašo sumažinti baudą, kiek tai įmanoma. Kartu pažymėjo apie įmonės veiklos pasikeitimus, labai ženkliai sumažėjusį darbuotojų skaičių ir pesimistines perspektyvas dėl tolesnės veiklos esant tokiems dideliems suvaržymams, taikomiems iš valstybės institucijų pusės.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. vasario 23 d. priimto nutarimo Nr. NUĮPBJ20903 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad VDI Vilniaus skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai atliko tyrimą dėl galimai nelegalaus darbo Bendrovėje. Atlikus tyrimą ir įvertinus surinktus duomenis, VDI 2023 m. sausio 18 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. UIPPJ 1090-0069, UAB „Ruscargo“, atstovaujamai direktoriaus V. Č. (V. Č.).
Nutarime nurodyta, kad Bendrovė, leisdama vairuotojams – trečiųjų šalių piliečiams, laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. vairuoti Bendrovės valdomą krovininį kelių transportą, vykdyti vairuotojų darbą teikiant įmonei naudą, nesudarydama su darbuotojais darbo sutarties bei nepranešdama VSDF teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą, tokiais savo veiksmais (neveikimu) pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalis bei padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto (pirmą kartą) dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą.
Pažymėtina, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, Užimtumo įstatymas, UPTĮ nuostatos (teisės aktų redakcijos, galiojusios pažeidimo padarymo metu)
UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio darbo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, šis Įstatymas ir Europos Sąjungos teisės aktai (straipsnio 4 dalies redakcija iki 2022 m. liepos 31 d., nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. šio straipsnio 6 dalis).
UTPĮ 62 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus (straipsnio 2 dalies redakcija iki 2022 m. liepos 31 d., nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. šio straipsnio 3 dalis).
UTPĮ 571 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kvota nustatoma užsieniečiams, kurie atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, kurie atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti ir dėl kurių darbo atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams Užimtumo tarnyba neturi priimti sprendimo (toliau – kvota). Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Išnaudojus kvotą, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti užsieniečiai, kurie ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti.
UTPĮ 58 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu jis atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 571 straipsnį.
Byloje nustatyta, kad byloje minimų užsieniečių darbuotojų profesija – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (profesijos kodas pagal LPK (ISCO-08 versija) – 833209) yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2022 metams, patvirtintą Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2021 metų lapkričio 12 dienos įsakymu Nr. V-457.
Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal UTPĮ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba trečiosios šalies pilietis įdarbintas įgyvendinant stambaus projekto investicijų sutartį ar investicijų sutartį, sudarytą tarp investuotojo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, ir ne vėliau kaip darbo sutarties sudarymo dieną yra pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Investicijų įstatymo 131 straipsnio 3 dalies arba 155 straipsnio 6 dalies pagrindu.
Darbo sutarties sąvoka apibrėžta DK 32 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Nuostata, kad darbo sutartis turi būti rašytinė ir sudaryta dviem egzemplioriais įtvirtinta ir DK 43 straipsnio 1 dalyje. Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, laikoma, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus.
Darbdavio pareiga pranešti apie darbuotojo darbo pradžią įtvirtinta DK 42 straipsnio 2 dalyje. Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-2013),
Byloje nustatyta, kad nelegalaus darbo faktą VDI grindė VSAT pateiktais duomenimis, kad Bendrovės valdomi krovininiai automobiliai, vairuojami įmonėje neįdarbintų asmenų, nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. kirto Lietuvos valstybės sieną, taip pat pareiškėjos pateiktomis tarptautinio krovinių pervežimo važtaraščių (CMR) kopijomis, kuriose nurodyta, kad vežėjas yra Bendrovė, darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, nuomos sutarčių ir automobilių perdavimo aktų duomenimis, paaiškinimais, LTSA 2022 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 15B-6974 pateiktais kelionės leidimais, išduotais Bendrovei, LTSA 2022 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 15B-7410 pateiktu išaiškinimu dėl UAB „Ruscargo“ licencijų ir kelionės leidimų naudojimo.
Nutarime nustatyta, kad asmenys buvo pradėjo dirbti realiai, t. y. kiekvieno nelegaliai dirbusio asmens realaus darbo faktą patvirtina duomenys apie šio asmens Lietuvos valstybės sienos kirtimą vairuojant Bendrovės valdomas transporto priemones. Darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymius, tai yra darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus: dirbamas tam tikros profesijos, specialybes, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos – darbuotojai atliko tarptautinio krovinių pervežimo vairuotojų darbą su jiems perduotomis Bendrovės valdomomis transporto priemonėmis, darbuotojai vežė krovinius tarptautiniais maršrutais, darbą vykdė sistemiškai laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. Asmenys dirbo paklusdami darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, ir atliekamas Bendrovės naudai, nes – CMR krovinio važtaraščiuose nurodyta (spaudai), kad „vežėjas“ yra Bendrovė, darbas buvo vykdomas su UAB „Ruscargo“ licencija Nr. 6016694-EBKR ir turint kitos šalies (dažniausiai Baltarusijos Respublikos) kelionės leidimus išduotus Bendrovei. Dėl darbo atlygintinumo požymio konstatuota, kad nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį – atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais Įstatymo leistinais įrodymais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) teisėjų kolegija pažymėjo, kad nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį – atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes galima konstatuoti, kad dirbamas atlygintinas darbas, įvertinant darbo pobūdį, jo trukmę ir pan., o tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto.
LAT taip pat pabrėžė, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).
Byloje nustatyta, kad buvo nesilaikoma darbo sutarties sudarymo taisyklių – buvo pažeistos imperatyvios DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalių, UTPĮ 62 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes su vairuotojais – trečiųjų šalių piliečiais – nebuvo sudarytos darbo sutartys, teisės aktų nustatyta tvarka nepranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Bendrovės direktorius sudarė darbo sutartis su trečiųjų šalių piliečiais (A. K. (2022 m. vasario 2 d.), P. S. (2022 m. birželio 21 d.), L. S., S. B., D. V., V. V., A. C., V. V. (2022 m. rugpjūčio 26 d.), A. l. (2022 m. rugsėjo 14 d.), S. S. (2022 m. lapkričio 15 d.) ir tą pačią dieną leido jam dirbti jiems Bendrovės naudai pažeidžiant DK 42 straipsnio 2 dalies, UTPĮ 62 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus regiono apylinkės teismas, išnagrinėjęs V. Č. atstovo advokato V. M. skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. sausio 31 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-89-2024 panaikinimo, 2024 m. birželio 13 d. nutartimi V. Č. skundo netenkino. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą pagal V. Č. atstovo advokato V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutarties panaikinimo, 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-257-957/2024 apeliacinio skundo netenkino ir paliko Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą.
Kaip matyti, Vilniaus regiono apylinkės teismas, nagrinėdamas nelegalaus darbo bylą, konstatavo, kad Institucija, spręsdama klausimą, ar kaltinime nurodyti darbuotojai dirbo UAB „Ruscargo“ naudai bei pakluso UAB „Ruscargo“ nustatytai darbo tvarkai išanalizavo šių darbuotojų pateiktas darbo sutartis su OOO „V. P.“, iš kurių matyti, kad sutartyse nurodyti duomenys neatitinka chronologinės sekos, t. y. užsieniečių sudarytos darbo sutartys yra anksčiau, nei sutartyse nurodytos asmens dokumentų išdavimo datos, todėl Institucija priėjo prie išvados, vertindama kitus byloje surinktus duomenis, jog šios darbo sutartys sudarytos tik po Institucijos tyrimo pradžios ir skirtos nelegaliam darbui UAB „Ruscargo“ naudai paslėpti, tuo pačiu pateisinti vairuotojų darbinių funkcijų atlikimą. Be to, Institucija, grįsdama prieitą išvadą dėl kaltinime nurodytų darbuotojų darbo UAB „Ruscargo“ naudai nurodo, kad CMR važtaraščiuose yra nurodyti keli vežėjai ir UAB „Ruscargo“, ir OOO „V. P.“, kadangi krovinių vežimo metu visoms kelionėms buvo naudojami būtent UAB „Ruscargo“ išduoti leidimai, todėl atmestinos bet kokios abejonės, kad tuo metu galėjo funkcijas vykdyti kitas, o ne leidime nurodytas vežėjas. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys leidimai, kuriuose įsakmiai nurodyta, jog leidimai skirti tik tarptautiniam krovinių vežimui ir nesuteikia teisės vykdyti vietinius pervežimus, šis leidimas negali būti perleidžiamas/perduodamas tretiesiems asmenims. Leidimai buvo išduoti ne OOO „V. P.“, o būtent UAB „Ruscargo“. Pažymėta, kad kaip teisingai nurodo Institucija, pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 14 dalį sustabdžius ar panaikinus licencijos (licencijos kopijos) galiojimą, perleidus (pardavus, išnuomojus, grąžinus nuomotojui) kitam asmeniui kelių transporto priemonę, turinčią galiojančią licencijos kopiją, vežėjas turi grąžinti licenciją (licencijos kopijas), išskyrus šio kodekso 8 straipsnio 2 dalies 3, 4 ir 5 punktuose nurodytas licencijas (licencijų kopijas), jas išdavusiai institucijai per 10 darbo dienų nuo sužinojimo apie licencijos (licencijos kopijos) galiojimo sustabdymą ar panaikinimą dienos (redakcija galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.). Taigi, UAB „Ruscargo“ nagrinėjamuoju atveju neįvykdė savo pareigos sustabdyti išduotą licenciją arba grąžinti ją išdavusiai institucijai, OOO „V. P.“ nesikreipė dėl tarptautinių krovinių vežimo leidimų išdavimo ir OOO „V. P.“ tokie leidimai nebuvo išduoti. Nors susidariusią situaciją pareiškėjas bei jo atstovas advokatas grindžia sudaryta 2019 m. sausio 3 d. vilkikų nuomos sutartimi tarp OOO „V. P.“ bei UAB „Ruscargo“, vis dėlto kyla pagrįstų abejonių, ar ši sutartis nebuvo apsimestinis sandoris, kuriuo iš tiesų nebuvo siekiama sukurti teisių ir pareigų pagal šio sandorio turinį (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-118-817/2024). Šią abejonę taip pat patvirtina ir tai, kad pareiškėjas (V. Č.) yra UAB „Ruscargo“ direktorius bei OOO „V. P.“ buvęs vadovas bei šiuo metu akcininkas. Taigi, sudaryta nuomos sutartis, byloje esantys važtaraščiai bei juose esantys įrašai apie krovinio vežėją UAB „Ruscargo“ leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „Ruscargo“ priklausančiais automobiliais buvo vežami kroviniai, kurių vežėjas Lietuvos Respublikoje buvo ne OOO „V. P.“, taip pat, kad vairuotojai atliko darbines funkcijas ne OOO „V. P.“, bet UAB „Ruscargo“ naudai.
Institucijos išnagrinėti duomenys patvirtina faktą, jog darbuotojai, su kuriais nebuvo sudarytos darbo sutartys, dirbo UAB „Ruscargo“. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai D. K. ir S. S. nurodė, kad tais atvejais, kai vairavo UAB „Ruscargo“ priklausančią transporto priemonę, teikė muitinės pareigūnams dokumentus, kuriuose nurodyta, kad vienas iš vežėjų yra UAB „Ruscargo“, tai vairuotojai dirbo UAB „Ruscargo“, o ne buvo komandiruojami, kaip teigė teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas. Be to, bendrosios kompetencijos teismas, pažymėjo, jog UTPĮ 62 straipsnyje taip pat įtvirtinta ir užsieniečių, kurie yra komandiruojami laikinai dirbti įforminimo tvarka. Tai darbdavio arba įmonės pareiga, į kurią užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką informaciją apie įdarbintą arba komandiruotą laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsienietį teikia VDI ir Užimtumo tarnybai per VSDF informacinę sistemą VSDF direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka.
Atkreipė dėmesį ir į tai, jog teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. S. nurodė, kad iš OOO „V. P.“ perėjo į UAB „Ruscargo“, kadangi jam buvo mokamas didesnis atlyginimas. Taigi, kaip matyti, įsiteisėjusia teismo nutartimi yra konstatuota, kad už UAB „Ruscargo“ naudai atliktą darbą ši mokėdavo šalių sulygtą darbo užmokestį.
Bendrosios kompetencijos teismas įvertino, kad Institucija taip pat nutarime nuosekliai ištyrė ir UAB „Ruscargo“ įmonei priklausančių automobilių Lietuvos Respublikos sienos kirtimus bei juos sulygino su pareiškėjos pateiktais automobilių perdavimo aktais. Be to, nustatyta, kad kaltinime nurodyti darbuotojai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną su UAB „Ruscargo“ priklausančiomis transporto priemonėmis bei turėdami Baltarusijoje išduotus leidimus vykdyti tarptautinius krovinių vežimus.
Teismo vertinimu, VDI Nutarime konstatuojant nelegalaus darbo faktą buvo išanalizuota pažeidimo esmė ir motyvuotai nurodyta, kad bendrovės „Ruscargo“ atžvilgiu pažeidimui konstatuoti visiškai pakako fakto, kad darbuotojai realiai pradėjo dirbti įmonės naudai, buvo susitarę dėl darbo ir vykdė darbdavio nurodymus, taip pat, kad buvo pažeistos darbo sutarčių sudarymo taisyklės, t. y. kad pranešimai nebuvo pateikti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės normos, įpareigojančios darbdavį apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka pranešti prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, ir yra sukurtos siekiant išvengti piktnaudžiavimų, jų aiškinimui bei taikymui esminės reikšmės neturi aplinkybė, ar valstybės bei VSDFV biudžetas nukentėjo, ar ne.
Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad VDI nagrinėdama pažeidimo bylą, visas aplinkybes ištyrė kruopščiai, objektyviai ir nešališkai, byloje įvertino įrodymų visumą, jų pakankamumą, nuoseklumus, logiškumus ir prieštaravimus, neteikiant nė vienai įrodymų rūšiai pranašumo prieš kitus įrodymus, bei motyvuotai ir pagrįstai pripažino pareiškėją UAB „Ruscargo“ kalta padarius nusižengimą įrodytą VDI 2023 m. vasario 23 d. nutarimu Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20903.
Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką: šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 2 896 iki 5 792 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį;
Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi VDI Nutarimo priėmimo metu), VDI, nustačiusi, kad darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, padarė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 ir (ar) 2 dalyje numatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skyrė darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, baudą nuo 200 iki 400 Eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą.
Teismas atsižvelgia į tai, jog VDI, skirdama baudą (finansinę sankciją) juridiniam asmeniui Bendrovei atsižvelgė į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir skyrė sankcijos dispozicijoje numatytos baudos minimalų dydį, t. y. 200 eurų baudą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. VDI už ginčo pažeidimo padarymą pareiškėjai skyrė 1 822 eurų baudą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, t. y. bendrai Bendrovei skirta 43 x 1882 = 80 926 eurų bauda; už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies (pirmą kartą) dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą Bendrovei skirta 200 eurų bauda, apibendrinant skirta 80 926 Eur bauda.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas proporcingumo principą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija), šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, nuo teisingumo principo, kaip universalaus bendrojo teisės principo, neatskiriamas proporcingumo principas, kurio esmė yra tai, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą. Tačiau teisės teorijoje ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad teisingumo principas reikalauja, jog asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio (2016 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Atsižvelgiant į tai, kad VDI atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino įmonės atstovų kaltės pripažinimą, ir gailėjimąsi dėl padaryto pažeidimo, byloje nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kartu atsižvelgus į pareiškėjos atstovo paaiškinimus dėl Bendrovės finansinės situacijos ir veiklos aktualiu ginčui laikotarpiu tęstinumo, bei vadovaujantis nurodomais teismų išaiškinimais taikant teisingumo ir proporcingumo principus, darytina išvada, kad nuobaudos (finansinės sankcijos) už padarytą pažeidimą paskyrimo tikslai bus pasiekti paskyrus Bendrovei baudą, atitinkančią Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkto sankcijos dispozicijoje numatytą minimumą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, t. y. baudą sumažinus iki 37 324 eurų (43 x 868 Eur).
Pažymėtina. Kad pareiškėjos skunde kitos dėstomos aplinkybės bylos procesinei baigčiai reikšmės neturi, todėl teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.), dėl jų plačiau nepasisako.
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės patirtas 4 318 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).
ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, bei įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Jei skundo reikalavimai patenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018, 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies ne dėl to, kad atsakovės veiksmai, priimant pareiškėjos skundžiamą atsakovės administracinį teisės aktą ir pareiškėjos atžvilgiu taikant sankciją, pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog, įvertinus pareiškėjos skundo argumentus bei byloje esančius įrodymus, teisės normas, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovės neteisėtais veiksmais, bauda sumažinta. Todėl atsakovė negali būti laikoma atsakinga dėl pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Atsižvelgus į tai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktas, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ruscargo“ skundą tenkinti iš dalies.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2023 m. vasario 23 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 20903 pakeisti, sumažinant uždarajai akcinei bendrovei „Ruscargo“ paskirtą baudą iki 37 324 eurų.
Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ruscargo“ skundo dalį atmesti.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėja Gitana Butrimaitė