Administracinė byla Nr. I-2884-394/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01626-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2.; 3.21.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 25 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,
sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,
dalyvaujant pareiškėjui E. V.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas E. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-4 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2010-08-01 įvairiais laikotarpiais buvo talpinamas į Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelius, tame tarpe ir į kiemelį Nr. 21, kurie neatitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių V skyriaus 22 punkto, kuriame nurodyta, kad kiemų durys turi būti kaip ir kamerų, tik neturi būti užsklendžiamų langelių, vidinių grotuotų durų. Šiaulių TI į minėtų taisyklių reikalavimus neatsižvelgia, todėl pareiškėjui einant pro pasivaikščiojimo kiemelius, jį stebėdavo kiti nuteistieji (suimtieji). Pasivaikščiojimo kiemelių vidinės grotuotos durys, kurių neturi būti, surūdijusios, blogai užsidaro, einant pro jas tenka patirti nepatogumus. Pasivaikščiojimo kiemai netvarkingi, grindys išdaužytos, nelygios, esant krituliams kaupiasi ir stovi vanduo, todėl dėl didelių vandens balų negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teise pasivaikščioti gryname ore, pajudėti, buvo žeminamas jo orumas.
2016 m. liepos 18 d. nutartimi teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpius nuo 2010-08-01 iki 2010-08-09 bei nuo 2015-03-06 iki 2016-07-01 (skundo padavimo dienos) ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį už laikotarpį nuo 2010-08-10 iki 2015-03-05, nes už šį laikotarpį yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (12-14 b. l.).
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (104 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (47-53 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176. Šių taisyklių 21 – 22 punktuose numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, juose įrengiamos rakinamos kameros, uždengtos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė. Iš teismui pateiktų situacinių pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, taigi atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Pareiškėjas E. V. skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, neturtinę žalą grindžia tuo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei higienos normų reikalavimų, dėl to buvo pažeista jo teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti (pajudėti) gryname ore.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jos laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2010-08-01 iki 2010-08-09 ir nuo 2015-03-06 iki 2016-07-01, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 1 d. (pagal spaudą ant voko – 8 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo2010-08-01 iki 2010-08-09 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2015-03-06 iki 2016-07-01.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-17 iki 2016-01-28) V skyriaus „Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimas“ 21 punktas numatė, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punkte buvo nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu, pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra, išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 22 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių); vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 18.4 p. buvo nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, jie turi būti periodiškai valomi, jei dulka – laistomi. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ visuomenės sveikatos saugos reikalavimų tardymo izoliatorių pasivaikščiojimo kiemeliams nenustato.
Byloje esančių dokumentų pagrindu nustatyta, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (31 b. l.) nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m., pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji) (32, 92-96 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. birželio 11 d., 2014 m. rugsėjo 25 d., 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir 2015 m. spalio 26 d., tikrindamas Šiaulių TI atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi, švarūs, yra šiukšliadėžės, juose neužuodžiamas nemalonus kvapas, pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 18 ir 20 virš durų yra nutrupėjusio tinko, plytų, tačiau nesaugių byrančių ir krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo (73-90 b. l.).
Išanalizavęs nurodytas teisės normas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių vidinių grotuotų durų ir duryse esančių stebėjimo langelių, ar nelygių grindų pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Pareiškėjas neginčija, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliuose. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs Šiaulių TI patikrinimus, nenustatė, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimas, jų priežiūra neatitiktų higienos normos reikalavimų. Iš byloje esančios 2016-07-20 Šiaulių TI pažymos Nr. 61/04-1703 ir kartu su ja pateiktų pareiškėjo skundų kopijų bei atsakymų į juos matosi, kad pareiškėjas E. V. laikotarpyje nuo 2015-03-06 iki 2016-07-01 į Šiaulių TI administraciją kreipėsi du kartus, tačiau skundai buvo dėl jo neišvedimo į pasivaikščiojimo kiemelius, o skundų dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių ar netinkamų jų įrengimo nebuvo gauta. Pareiškėjas teismui pateikė Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2016-06-14 atsakymą Nr. 2S-3374 (105 b. l.), iš kurio matosi, kad Šiaulių TI administracija surašė Kalėjimų departamentui pažymą apie Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą ir nurodė, jog penkiolikoje pasivaikščiojimo kiemelių yra įrengtos vidinės grotuotos durys, kurios netrukdo suimtųjų/nuteistųjų pasivaikščiojimams bei nesumažina pasivaikščiojimo kiemelių ploto, o šešiuose pasivaikščiojimo kiemeliuose grotuotų durų nėra; pasivaikščiojimo kiemelių duryse įrengti stebėjimo langeliai, kurie padeda užtikrinti nuolatinę suimtųjų/nuteistųjų elgesio kontrolę; nelygumai pasivaikščiojimo kiemeliuose bus pašalinti pagal sudarytus patalpų remonto grafikus. Taigi pareiškėjo pateiktas Kalėjimų departamento raštas patvirtina, kad dalyje Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių įrengtos vidinės grotuotos kamerų durys ir stebėjimo langeliai, kurių pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles neturėtų būti, kad pasivaikščiojimo kiemelių grindys yra nelygios, tačiau jeigu dėl to pareiškėjas ir patyrė tam tikrus nepatogumus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais ir, teismo nuomone, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje yra ne kartą pasisakęs, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo E. V. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Spendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.
Teisėja Jarūnė Sedalienė