Baudžiamoji byla Nr. 2K–654/2012

                                                                        Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00825-2006-9

                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                       1.2.18.10; 2.1.7.4;(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovės K. G. kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nuosprendžio.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda, UAB „M.“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 480 MGL (60 000 Lt) dydžio bauda, UAB „M.“ pripažinta kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį ir byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pradėtas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio dėl 167 355,56 Lt žalos valstybės biudžetui atlyginimo procesas nutrauktas.

Šiuo nuosprendžiu K. S. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendis pakeistas: iš kaltinimų A. Ž. ir juridiniam asmeniui UAB „M.“ pašalinta, kad A. Ž. pats išmokėjo UAB „M.“ darbuotojams papildomą darbo užmokestį, taip pat pakeisti kaltinimuose A. Ž. ir juridiniam asmeniui UAB „M.“ nurodyti UAB „M.“ darbuotojams išmokėto papildomo darbo užmokesčio, kuris nebuvo pagrįstas apskaitos dokumentais, neregistruotas apskaitos registruose, neišrašyti kasos išlaidų orderiai ir išmokėtos sumos neregistruotos kasos knygoje, dydžiai ir nustatyta, kad UAB „M.“ darbuotojams išmokėta papildomo darbo užmokesčio iš viso 112 250,70 Lt: 2005 m. gegužės mėn. – 5378 Lt, 2005 m. birželio mėn. – 43 427 Lt, 2005 m. liepos mėn. – 30 743 Lt, 2005 m. rugpjūčio mėn. – 32 702,70 Lt. A. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta nuo 60 MGL (7500 Lt) iki 40 MGL (5200 Lt) dydžio, UAB „M.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta nuo 480 MGL (60 000 Lt) iki 400 MGL (52 000 Lt) dydžio. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria UAB „M.“ pripažinta kalta pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį ir byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. UAB ,,M.“ baudžiamoji byla pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 straipsnis). Iš A. Ž. ir UAB ,,M.“ į Lietuvos Respublikos biudžetą išieškota po 191,46 Lt proceso išlaidų. Kita nuosprendžio dalis dėl A. Ž. ir UAB „M.“ palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

A. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o juridinis asmuo UAB ,,M.“ pagal 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, būtent: laikotarpiu nuo 2004-11-18 iki 2005-09-21 A. Ž., būdamas UAB ,,M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorius, veikdamas juridinio asmens „M.“ naudai ir interesais, eidamas vadovaujančias pareigas ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 5 d. iki rugsėjo 21 d. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad apskaitos dokumentas – popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, 16 straipsnį – kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, bei 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 punktą, kuris numato, kad pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį; pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus, išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo įmonės vadovas ir finansininkas, 16 punktą – kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, bendrovės darbuotojams be pagrindinio, faktiškai priskaitomo ir išmokamo darbo užmokesčio, nurodyto bendrovės apskaitos registruose bei metiniame 2005 m. balanse, per tiksliai nenustatytus UAB „M.“ darbuotojus išmokėjo UAB „M.“ darbuotojams 112 250,70 Lt papildomo darbo užmokesčio, kuris nebuvo pagrįstas apskaitos dokumentais, neregistruotas apskaitos registruose, neišrašyti kasos išlaidų orderiai ir išmokėtos sumos neregistruotos kasos knygoje; dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB ,,M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2005 metus.

Juridiniam asmeniui UAB ,,M.“ baudžiamoji byla pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau tai kasacine tvarka neskundžiama.

Kasaciniais skundais (atskirais, tačiau analogiškais) nuteistasis A. Ž. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovė K. G. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniuose skunduose skundžiami abiejų instancijų teismų sprendimai dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų padarymo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Kasatoriai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes pripažino įrodytu kaltinimą dėl mokėjimų darbuotojams, kurie nebuvo apklausti teisme ir kurių parodymai nebuvo perskaityti teismo posėdyje, taigi teismas vadovavosi nuostata, jog ne valstybinis kaltintojas turi įrodyti, kad nuteistieji yra kalti, o patys nuteistieji – kad nepadarė jiems inkriminuotų veikų. Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą patvirtina ir tai, kad teismo motyvacija yra minimali, neparemta bylos duomenimis. Spekuliuodamas bylos duomenimis, teismas nustatė, kad būtent moteriškos lyties bendrovės buhalterijoje dirbę asmenys dalyvavo padarant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką – padėjo išmokėti bendrovės apskaitoje neapskaitytus pinigus. Išvadoms apie nusikaltimą įvykdžiusį asmenį padaryti teismui pakako samprotavimų apie darbo funkcijas ir asmens lytį. Kasatorių nuomone, padaręs tokias išvadas, pirmosios instancijos teismas privalėjo perduoti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad teismas negalėjo remtis kai kurių liudytojų parodymais, nes arba jų parodymai nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, arba liudytojai neigė, jog jiems buvo mokamas buhalteriniais dokumentais neapskaitytas atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrindas (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktai) taip pat patvirtina pirmosios instancijos teisme nebuvus tinkamo teismo proceso, nes nė vienos iš įstatyme numatytos pareigos teismas tinkamai neatliko. Tai dar kartą patvirtina buvus nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, kartu tai reiškia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 2 straipsnio 1 dalies pažeidimą: nuteistiesiems garantuota teisė bent vieną kartą apskųsti nuosprendį aukštesnės instancijos teismui buvo atimta, nes nebuvo priimtas teise į tinkamą teismo procesą pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Taip pat kasatoriai mano, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Dėl teisėjo Mindaugo Striauko bylos proceso metu buvo priimtas Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimas, kuriuo Lietuvos Respublikos Prezidentei patarta perkelti teisėją iš Šiaulių miesto apylinkės teismo į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą, tačiau ši neužbaigta nagrinėti byla teisėjui buvo kliūtis jo karjerai, todėl jis nagrinėjo bylą skubotai: atsisakė paskirti nuteistųjų prašomą ekspertizę, kviesti į teismo posėdį neatvykusius liudytojus, nesiėmė visų galimų priemonių kaltinamajame akte nurodytiems liudytojams iškviesti į teismo posėdį. Be to, teisėjas pažeidė Viešųjų ir privačių intereso derinimo valstybės tarnyboje įstatymą, nes nedeklaravo savo privataus intereso būti perkeltam į kitą teismą, kai toks perkėlimas siejamas su teisėjo iki perkėlimo pradėtų nagrinėti bylų išnagrinėjimu. Teismo šališkumą netiesiogiai pripažino apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų vertinant liudytojų parodymus. Aplinkybės būti perkeltam į kitą teismą teisėjas proceso dalyviams neatskleidė, nors ji būtų buvusi pagrindas pareikšti jam nušalinimą. Kasatorių vertinimu, išdėstytos aplinkybės, patvirtinančios teisėjo šališkumą, buvo pagrindas panaikinti priimtą nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat kasatoriai mano, kad dėl šių aplinkybių buvo pažeista Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio 1 dalis, nes, nuosprendį priėmus šališkam pirmosios instancijos teismui, nuteistiesiems garantuota teisė bent vieną kartą apskųsti nuosprendį aukštesnės instancijos teismui buvo atimta, t. y. motyvuojant tuo, kad aplinkybės jau ištirtos pirmosios instancijos teisme,  buvo atmesti prašymai dėl teismo dar neapklaustų liudytojų apklausos ir dėl buhalterinės ekspertizės paskyrimo.

Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nuosprendis prieštaringas. Bendrovės buhalterei D. K. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas motyvuojant tuo, kad ji nežinojo apie tariamai be dokumentų išmokamą darbo užmokestį. Teisme ji taip pat neigė gavusi tokių pinigų. Tačiau teismas, nepaisydamas prokuroro nutarimu nustatytų aplinkybių, pripažino, kad D. K. gavo neįformintą dokumentais darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis prieštaringas ir dėl A. Ž. Jei būdamas direktoriumi A. Ž. išmokėjo pats sau priklausančias bendrovei pinigų sumas, kurių gauti neturėjo pagrindo, tai tokie veiksmai neturi jokio ryšio su buhalterine apskaita, nes tokiu atveju direktorius disponuoja turtu, kuris jam yra patikėtas ir už kurį jis yra atskaitingas. Tačiau baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad A. Ž. būtų skolingas juridiniam asmeniui kaip atskaitingas asmuo.

Abiejų instancijų teismai nuosprendžiuose nepateikė motyvų, kuo reiškėsi ryšys tarp UAB „M.“ vadovų, buhalterio veiklos ir tariamai vykusių pinigų išmokėjimo faktų. Teismai nenurodė, kuo konkrečiai reiškėsi A. Ž. netinkamas įstatymų vykdymas organizuojant buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismai nenustatė, kad ūkines operacijas – tariamai be dokumentų įvykusį pinigų išmokėjimą darbuotojams – būtų atlikę būtent UAB „M.“ darbuotojai arba asmeniškai direktorius A. Ž.

Be to, abiejų instancijų teismai pažeidė reikalavimus nuosprendyje atskleisti išdėstytų įrodymų turinį, t. y. kokias svarbias aplinkybes jie patvirtina arba paneigia. Taip pat teismų nuosprendžiuose išvados, padarytos šalinant įrodymų prieštaravimus, nepakankamai motyvuotos, sprendimai surašyti neįtikinamai.

Kasatoriai atkreipia dėmesį į kaltinančių ir teisinančių įrodymų disproporciją, kuri, jų nuomone, sudaro pagrindą konstatuoti nepašalintus prieštaravimus ir spekuliatyvų teismo išvadų pobūdį. Iš kaltinamajame akte nurodytų 152 asmenų, tariamai gavusių darbo užmokestį be dokumentų, teismo posėdyje apklausti tik 94, bet iš jų tik 8 paminėjo, tačiau kategoriškai negalėjo patvirtinti, kad gavo į buhalterinę apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį, taigi jie negali paneigti kategoriškų 84 liudytojų parodymų, jog kitokio dydžio darbo užmokesčio, nei nurodyta sutartyje, jie negavo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neapskaitytas darbo užmokestis buvo išmokėtas asmenims, kurie nebuvo apklausti teismo posėdyje; jų parodymai teisiamajame posėdyje tiriant įrodymus neperskaityti. Šiame kontekste kasatoriai atkreipia dėmesį į Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę apklausti liudytojus. Dėl šių liudytojų išvados nuosprendyje padarytos remiantis prielaidomis: nenustatyta, ar teismo neapklausti liudytojais asmenys apskritai dirbo UAB „M.“, kiek ir kokias funkcijas vykdė, be to, nebuvo jokio pagrindo vadovaujantis vien nenustatytos kilmės užrašais, neturinčiais būtinų rekvizitų, ir daryti išvadų, kad neapklausti teismo posėdyje asmenys gavo kokias nors pinigų sumas. Tyrimo metu rasti lapeliai, ant kurių neva liudytojai pasirašydavo už gautus pinigus, yra neinformatyvūs, nėra jokių pagrindų teigti, kad juose nurodytos būtent pinigų sumos, o ne kiti rodikliai, nežinoma, kas surašė lapelius, nenustatyta, ar juose tikrai yra nurodytų asmenų parašai. Liudytojų pareiškimais, kad neva jie savo parašus atpažįsta, nėra pagrindo tikėti, nes jie nėra asmenys, kurie nuolat dirba su dokumentais, be to, tokie liudytojų parodymai buvo nulemti ikiteisminio tyrimo pareigūnų jiems daromo poveikio – jiems buvo trukdoma laisvai duoti parodymus, taip pat grasinama.

Taip pat kasatorius nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose apklausti 25 liudytojai teigė, kad neprisimena faktinių aplinkybių, todėl jų parodymai teismo posėdyje apsiribojo klausimu, ar ikiteisminio tyrimo metu jie davė teisingus parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kasatorių nuomone, šioje situacijoje buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies nuostatos: teisė apklausti liudytojus buvo tik formali, nes liudytojai nurodė į parodymus, kuriuos duodant nuteistieji nedalyvavo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad didelė dalis liudytojų buvo apklausti apeliacinės instancijos teisme, pažeista Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio 1 dalis, nes teisė apskųsti nuosprendį aukštesnei teismo instancijai buvo realizuojama formaliai, t. y. realiai neužtikrinta. Šie pažeidimai vertintini kaip esminiai BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimai.

Be to, vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais nebuvo pagrindo, nes jų apklausos buvo atliktos iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas privalėjo užrašyti liudytojų parodymus kiek įmanoma pažodžiui (BPK 183 straipsnio 3 dalis), tačiau veikė priešingai: visiems liudytojams buvo primesti tyrėjo V. M. suformuluoti teiginiai – apklausos protokoluose identiškai nurodyta, kad „neoficialius atlyginimus man išmokėdavo ir už tai duodavo pasirašyti moteris, kurios pareigų, vardo, pavardės nežinau ir jos nebepažinčiau“ (pvz., 2008 m. sausio 4 d. A. B. apklausa, T. 2) arba kad „galiu paaiškinti, kad neoficialius atlyginimus gaudavo dauguma metalo cecho darbuotojų“ (liudytojų A. B., V. B. apklausos, T. 2). 2008 m. birželio 25 d. G. K. ir D. K. apklausų protokolai (T. 4) perkopijuoti, todėl vertintini kaip suklastoti. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta nuteistųjų teisė dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus, pareikšti prašymus dėl šių liudytojų.

Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme 28 liudytojai patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausas atlikęs tyrėjas darė spaudimą reikalaudamas UAB „M.“ kaltinančių parodymų (apie jiems darytą psichologinį spaudimą nurodė liudytojai S. K., R. J., R. Z. ir kt.). Kadangi apie ikiteisminio tyrimo pareigūno darytą neteisėtą poveikį nurodė didelis skaičius liudytojų, jais netikėti nėra pagrindo ir dėl šios priežasties teismo posėdyje perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu atliktų liudytojų apklausų protokolų negalima laikyti teisėtais įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Abiejų instancijų teismai, grįsdami savo išvadas duotais ikiteisminio tyrimo metu liudytojų parodymais, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti parodymais negali būti paneigti teisme duoti asmenų parodymai (kasacinės nutartys Nr. 2K-554/2006, 2K-7-198/2008). Be to, skundžiamo nuosprendžio kontekste nepasirašyti, nenustatyto autoriaus užrašai, neturintys privalomų dokumentams rekvizitų, paimti su bendrove nesusijusiose patalpose, negali patvirtinti neišsamių ir formaliai užrašytų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų parodymų, gautų naudojant psichologinį spaudimą, taip pat nesudarant nuteistiesiems galimybės dalyvauti ir užduoti klausimų liudytojams. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai asmenų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes nenustatytos kilmės užrašai be privalomų rekvizitų yra neinformatyvūs ir, vertinant juos vienus, negali patvirtinti jokių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad užrašai, kurių atsiradimo aplinkybės nenustatytos, buvo rasti UAB „M.“ nuomojamose patalpose, tačiau šios savo išvados niekaip nemotyvavo ir nenurodė bylos dokumento, kuriame yra tokie duomenys.

Kasatorių nuomone, nuteistojo K. S. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą tarp juridinio asmens ir K. S. kilo teisminis ginčas, todėl jis apkalba.

Dėl nuosprendyje išvardytų 152 asmenų, nurodytų kaip gavusių dokumentais neįformintą darbo užmokestį, teismo padarytos išvados visiškai nesusietos su konkrečiomis įrodinėtomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo motyvavimas yra nominalus. Kokie konkrečiai įrašai, ant kokių konkrečiai buhalterinių dokumentų, kurie iš jų sutampa tarpusavyje, iš teismo motyvų nesuprantama ir prieštarauja specialisto išvadai, kad bendrovėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų – jei tik nebūtų nustatyta, kad prie bylos pridėti nepasirašyti užrašai, lapeliai su parašais yra susiję su bendrovės buhalterine apskaita. Specialisto išvada yra sąlyginė ir negali patvirtinti aukščiau išdėstytų teismo teiginių. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pažeidė nuteistųjų teisę į gynybą, nes nuteistieji neturi galimybės žinoti teismo motyvų, o apeliacinės instancijos teismas minėtų pažeidimų nepašalino – nuosprendyje pateikė tik deklaratyvias, nekonkrečias išvadas.

Baudžiamojoje byloje pateiktos specialisčių išvados neaiškios, paremtos prielaidomis, šališkos, be to, paskirtos neužtikrinant nuteistiesiems teisės užduoti klausimus, teikti įrodymus, paaiškinimus, todėl teismai neturėjo pagrindo jomis remtis. Specialistės V. Grublauskienė ir V. Černakauskienė buvo šališkos, nes susijusios su ikiteisminį tyrimą atlikusia institucija. Šių specialisčių pateiktos išvados yra sąlyginės, be to, jose remiamasi juodraštiniais užrašais, kurie nepasirašyti, datos nenurodytos, taigi remiamasi nepatikrintais informacijos šaltiniais, o liudytojai dėl išmokėtų sumų ir laiko nieko parodyti negalėjo arba jų parodymai buvo nesavarankiški. Be to, specialistėms buvo pavesta atsakyti į teisinius klausimus (pvz., ar kartos metu paimtus apskaitos dokumentus galima vertinti kaip „juodos buhalterinės apskaitos“ fakto buvimą), o šios atsakydamos peržengė savo įgaliojimų ribas.

Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, jog dauguma liudytojų nurodė, kad, sudarant darbo sutartis, su jais nebuvo tariamasi dėl neapskaityto darbo užmokesčio, taip pat jie nenurodė asmenų, kurie būtų susiję su neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimu. Kas ir kokiais pagrindais išmokėjo pinigų sumas pranešime apie įtarimą išvardytiems liudytojams, ikiteisminiame tyrime nenustatyta, todėl tvirtinimas, kad tai susiję su bendrovės veikla, reiškia, jog specialistės buvo šališkos – turėjo išankstinį nusistatymą vertinti bendrovės buhalterinę veiklą kaip apgaulingą.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad apeliaciniais skundais buvo prašoma paskirti buhalterinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams. Teismas šį prašymą atmetė nepagrįstai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausiant liudytojus darytas poveikis kelia pagrįstų abejonių ir specialisčių, kurios yra tos pačios ikiteisminio tyrimo įstaigos darbuotojos, nešališkumu. Atlikus ekspertizę būtų nustatyta, ar pagal UAB „M.“ ekonominį pajėgumą, veiklą, jos rezultatus, darbuotojų faktiškai dirbtą darbo laiką ir rinkoje tokios kvalifikacijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį objektyviai buvo įmanomas darbo užmokestis, kurį kaip neapskaitytą pripažino teismas. Apeliacinės instancijos teismo atsisakymas skirti ekspertizę reiškia tai, kad teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų ir taip padarė esminį BPK pažeidimą.

Toliau kasatoriai nurodo, kad pagal bylos aplinkybes yra pagrindas vertinti, jog liudytojai buvo suklaidinti dėl jų parašų ant lapelių priklausomybės. Liudytojai nėra rašysenos specialistai, jiems nebuvo pateikti tariamai jų parašų originalai, dalis liudytojų neprisimena aplinkybių, kuriomis tariamai buvo išmokėtos neapskaitytos pinigų sumos, neprisimena, ar pasirašė jiems parodytus lapelius, kiti kategoriškai neigė savo parašus. 2006 m. lapkričio 15 d. kratos metu buvo paimti juodraštiniai užrašai, ant kurių yra rankraščiu darytų įrašų. Ir nors asmenys, tariamai mokėję neapskaitytą darbo užmokestį, nenustatyti, tačiau neatlikta jokių veiksmų jiems nustatyti, taip pat ir veiksmų, kad ištirti nepasirašytus rankraštinius užrašus, kuriuos specialistės nurodė kaip savo išvadų pagrindą ir duomenų šaltinį. Minėtus argumentus pripažino ir pats teismas, nurodydamas, kad liudytojai vienais atvejais prisipažino gavę pinigus, kitais – tai neigė. Tačiau vietoje to, kad išsiaiškintų tikrąsias tiriamo įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi prielaidomis, nuosprendyje įrašė aiškiai nelogiškus teiginius, kad minėtų asmenų vardu pinigai buvo išmokėti kitiems asmenims.

Tai, kad nuteistiesiems prašant paskirti rašysenos ekspertizę tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pačiam teismui pripažįstant prieštaravimų faktą, nuteistųjų prašymai buvo atmesti, patvirtina teismo šališkumą, taip pat rodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ribojo nuteistųjų teisę į gynybą, nes atmetė pagrįstus, susijusius su byla nuteistųjų prašymus.

Apeliaciniu skundu nuteistieji prašė paskirti nuosprendyje išvardytų kaip neva gavusių dokumentais neįformintas išmokas asmenų parašų ekspertizę, užduodant klausimą, ar 2006 m. lapkričio 15 d. kratos metu paimtuose juodraštiniuose užrašuose rankraštinius įrašus padarė UAB „M.“ darbuotojai, ar lapelius pasirašė juose nurodyti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti buhalterinę ekspertizę, nes masinis liudytojų pareiškimas apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų darytą poveikį kelia pagrįstų abejonių dėl liudytojų parodymų teisingumo ir lemia būtinumą išsamiau patikrinti liudytojų parodymus apie tariamai jų pasirašytus lapelius, kuriuose nurodyti įvairūs skaičiai, teismų interpretuoti kaip darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismo atsisakymas skirti ekspertizę yra pagrindas pripažinti, kad teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 222 straipsnio 1 dalį – ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos.

Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai nenustatė jokių konkrečių veiksmų, kuriais UAB „M.“ vadovai būtų prisidėję prie tariamai išmokėto neapskaityto darbo mokesčio, taip pat ir prie tuo susijusių duomenų pateikimo bendrovės buhalteriams. Abiejų instancijų teismų nuosprendžių aprašomoje dalyje UAB „M.“ buhalteriai apskritai nepaminėti. Šiuo aspektu teismai neatsižvelgė į analogiškoje byloje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-41/2012 pateiktus išaiškinimus, kad įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik esant tarpiniam vykdymui, t. y. tokiu atveju, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas. Nagrinėjamoje byloje būtina buvo padaryti išvadas dėl visų faktų, susijusių su vadovo asmeniniu informuotumu apie neteisėtas ūkines operacijas ir neteisingų duomenų pateikimu buhalteriui.

Be to, skundžiami teismų nuosprendžiai prieštaringi. UAB „M.“ buhalterei D. K. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas motyvuojant tuo, kad ji nežinojo apie tariamai be dokumentų išmokamą darbo užmokestį. D. K., duodama parodymus pirmosios instancijos teismui, taip pat neigė gavusi pinigus. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. K. gavo neįformintą dokumentais darbo užmokestį, o šio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi prokuratūrai pranešta apie galimai padarytą nusikaltimą – D. K. melagingus parodymus teisme. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą D. K. nustatytas aplinkybes, jog ji su tariamai be dokumentų išmokėtu darbo užmokesčiu niekaip nėra susijusi. Be to, darydami tokias prieštaringas išvadas abiejų instancijų teismai privalėjo perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, nes kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų – nenurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, t. y. nurodoma, kad UAB „M.“ vadovas apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, tačiau objektyviai ir pagal teisės aktų reikalavimus juridinio asmens apskaitą tvarkė ir už ją atsakingas buvo juridinio asmens buhalteris, tačiau šis nuosprendžiuose nepaminėtas. Taigi kaltinamajame akte tik minimaliai yra nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės, o faktiškai – jame nurodytos aplinkybės prieštaringos ir neaiškios.

Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo A. Ž. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovės K. G. kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime prokuroras nesutinka su kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo padarytus proceso pažeidimus, susijusius su apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimu teismo posėdyje neištirtais liudytojų parodymais, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ištaisė apeliacinės instancijos teismas: dar kartą patikrino bei įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes, atliko byloje įrodymų tyrimą, ėmėsi priemonių į teismo posėdį iškviesti teisme neapklaustus bei neišsamiai apklaustus liudytojus, o atvykusiuosius apklausė. Ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvuotai išdėstė, kokiais įrodymais grindžiamos išvados dėl A. Ž. ir UAB „M.“ kaltės apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą, taip pat nurodė motyvus, kodėl ir kokia apimtimi tenkina nuteistųjų skundus. Šiaulių apygardos teismas, iš dalies tenkindamas nuteistųjų apeliacinius skundus, pripažino, kad nuteistųjų nurodytų kai kurių liudytojų (A. L., A. A., A. M., A. T., A. B. ir pan.) parodymai nebuvo tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo, nes teisme dalis šių liudytojų, taip pat ir nuteistasis A. Ž., teigė, jog jiems dirbant UAB ,,M.“ nebuvo mokamas buhalterijoje neapskaitytas atlyginimas, kiti negalėjo patvirtinti, kad gaudami atitinkamas pinigų sumas pasirašė ant kratos metu rastų lapelių šalia savo pavardžių, o dar kiti išvis nebuvo apklausti. Dėl šios priežasties teismas, pripažinęs, kad kaltinimai mokėjus papildomą darbo užmokestį minėtiems liudytojams, taip pat ir neigiančiam savo kaltę nuteistajam A. Ž., nėra neginčijamai įrodyti, bei vertindamas šias aplinkybes nuteistųjų naudai, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino kaltinimo dalį, jog nuteistasis A. Ž. pats sau bei pirmiau minėtiems UAB „M.“ darbuotojams mokėjo buhalteriniais dokumentais neapskaitytą atlyginimą. Taigi, prokuroro nuomone, kasatorių teiginiai dėl neišsamaus bei šališko liudytojų parodymų vertinimo, nuteistųjų teisės į gynybą suvaržymo, atimant jiems galimybę užduoti klausimus teismo posėdyje nedalyvavusiems liudytojams, nepagrįsti.

Taip pat atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nepagrįstai atmetė kasatorių prašymus skirti buhalterinę bei rašysenos ekspertizes. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai išsprendė klausimą dėl buhalterinės ekspertizės skyrimo, pagrįstai atkreipdamas dėmesį į tai, kad byloje buvo gautos trys specialistų išvados, kuriomis nustatyta, jog buhalterinė apskaita UAB „M.“ buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisiamajame posėdyje taip pat buvo apklausta specialistė V. Černakauskienė, kuri motyvuotai patvirtino specialistų išvadas. Apeliacinės instancijos teismo atsisakymo tenkinti nuteistųjų prašymus dėl rašysenos ekspertizės taip pat nėra pagrindo vertinti kaip BPK pažeidimo. Liudytojams, kurių parašų autentiškumą buvo prašoma ištirti, paneigus savo parašus arba parodžius, kad jie neprisimena pasirašymo aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismui kaltinimo dalį dėl neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo šiems asmenims pripažinus neįrodyta, rašysenos ekspertizės skyrimas neteko prasmės.

Prokuroro vertinimu, kasaciniuose skunduose nenurodoma aplinkybių, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumą. Bylos medžiaga nepatvirtina kasatorių nurodytų aplinkybių apie skubotą bylos nagrinėjimą. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad į teismo posėdžius buvo šaukiami visi liudytojai, buvo nustatinėjamos jų buvimo vietos, skiriamos sankcijos už neatvykimą, taip pat išsamiai sprendžiami kiti su bylos nagrinėjimu bei įrodymų tyrimu susiję klausimai. Kai kurių liudytojų teisiamajame posėdyje apklausti nepavyko dėl objektyvių priežasčių, nes dalies jų buvimo vieta nenustatyta, dalis – išvykę į užsienį, kiti – mirę, tačiau tai nesudaro pagrindo laikyti teismą skubotai bei šališkai nagrinėjus bylą. Be to, teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nė vienas iš proceso dalyvių nepareiškė nušalinimo teismui. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė klaidų, susijusių su įrodymų vertinimo motyvacijos stoka, savaime nėra pagrindas pripažinti teismą šališku. Procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, nagrinėjamu atveju nepatvirtina teismo šališkumo.

Priešingai nei nurodo kasatoriai, byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus. Jame detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, atitinkančios BK 222 straipsnio 1 dalyje (papildomai – ir BK 20 straipsnio 2 dalyje) aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, būtent: nusikalstamos veikos laikas, vieta, padarymo aplinkybės, pasekmės, konkretūs Buhalterinės apskaitos įstatymo bei Vyriausybės nutarimu patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių pažeidimai. Nurodyti duomenys apie padarytą nusikalstamą veiką yra pakankamai konkretūs ir kaltinamųjų teisės gintis nuo pareikšto kaltinimo nevaržo.

Prokuroro teigimu, nagrinėjamoje byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas, pripažinus nuteistuosius A. Ž. kaltu pagal BK 222  straipsnio 1 dalį, o UAB „M.“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį, buvo pritaikytas tinkamai. A. Ž., būdamas UAB „M.“ direktorius ir atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, sąmoningai netinkamai vykdė įstatymus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, ir per tiksliai nenustatytus UAB „M.“ darbuotojus išmokėjo darbuotojams 112 250,70 Lt papildomo darbo užmokesčio, kuris nebuvo pagrįstas apskaitos dokumentais ir neregistruotas apskaitos registruose, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2005 metus. Be to, A. Ž., eidamas vadovaujančias pareigas bendrovėje, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir priimti sprendimus juridinio asmens vardu, aiškiai veikė UAB „M.“ naudai ir interesais, todėl UAB „M.“ taip pat pagrįstai nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo A. Ž. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovės K. G. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų leistinumo, jų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar bylos proceso metu nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnis).

Kasacinės instancijos teismui BPK suteikti įgaliojimai nagrinėti bylą tik teisės taikymo aspektu reiškia, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šių klausimų nagrinėjimas priskirtinas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams, todėl tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas tik patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant, pripažįstant įrodymais bei vertinant nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, tačiau pats teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nepervertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, nes tai yra ne teisės, o faktų klausimai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad nuteistasis A. Ž. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovė skundžia kai kurių liudytojų parodymų pripažinimą leistinais įrodymais ir nurodo apie šališką, neišsamų, pažeidžiant teisę į gynybą, nekaltumo prezumpcijos principą bylos aplinkybių išnagrinėjimą bei vertinimą. Tačiau su šiais kasacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose pateikiami teiginiai iš esmės atkartoja nuteistųjų A. Ž. ir juridinio asmens UAB „M.“ atstovo apeliacinių skundų argumentus, dėl kurių išsamiai buvo pasisakyta ir teisingai įvertinta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Dalis kasacinių skundų argumentų pateikiami neatsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino nuteistųjų A. Ž. ir juridinio asmens UAB „M.“ atstovo apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, susijusius su teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimu tiesiogiai teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis), ėmėsi priemonių iškviesti į teismo posėdį pirmosios instancijos teismo neapklaustus liudytojus, atvykusius apklausė, dėl objektyvių aplinkybių neatvykusių ir neapklaustų liudytojų parodymus paskelbė, o darydamas išvadas rėmėsi tik tiesiogiai teisme ištirtais, t. y. leistinais, įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), taigi šiuo aspektu baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tiek nuteistasis A. Ž., tiek nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovas bei jų gynėjai turėjo galimybę užduoti klausimus teisme apklausiamiems liudytojams, o tai, kad, liudytojams tiksliai neprisimenant visų aplinkybių, buvo perskaityti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jie patvirtino, nėra kaltinamojo teisės užduoti klausimus (BPK 22 straipsnio 3 dalis) suvaržymas. Priešingai, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti tiriami ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos apimtį (ją susiaurindamas), rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kurie iš esmės prisipažino gavę neoficialų atlyginimą ir patvirtino pasirašę jiems tyrimo metu parodytuose lapeliuose, neužfiksuotuose apskaitos registruose. Nors liudytojai įvairiai įvardijo gautas grynųjų pinigų sumas – kaip priedus, premijas, papildomą atlyginimą, komandiruotpinigius ir pan., tačiau tai esminės reikšmės šiuo atveju neturi, nes gaunamos išmokos nebuvo pagrįstos apskaitos dokumentais ir fiksuojamos apskaitos registruose, taigi buhalterinė apskaita buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismai pagrįstai rėmėsi specialistų išvadomis, kuriomis buvo įvertinti tiek oficialūs UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, tiek „juodosios buhalterijos“ duomenys bei kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija. Tai, kad lapeliuose, kuriuose buvo nurodoma pavardė vardas, atitinkama suma ir kt. duomenys, nebuvo nurodyti visi apskaitos dokumentui reikalingi rekvizitai, paaiškinama tuo, kad šie dokumentai nebuvo skirti oficialiai buhalterijai tvarkyti. Aplinkybė, kad specialistė V. Grubliauskienė dirbo institucijoje, pradėjusioje ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamoje byloje, nepatvirtina jos šališkumo, be to, byloje buvo gautos net trys specialistų išvados, atliktos skirtingų kompetentingų specialistų, kurios sutampa. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pašalinta kaltinimo dalis dėl darbo užmokesčio išmokėjimo D. K. ir A. Ž., taigi skundų teiginiai, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog D. K. ir A. Ž. gavo neįformintą darbo užmokestį, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybėms.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino apeliacinių skundų argumentus dėl šališko pirmosios instancijos teismo, tačiau aplinkybių, nurodytų BPK 58 straipsnio 1, 2 dalyse, nenustatė ir byloje tokių duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas nepatvirtina kasaciniuose skunduose nurodytų teiginių, kad byla buvo nagrinėjama skubotai: skirtingai nei teigia kasatoriai, teismas į teisiamąjį posėdį kvietė visus liudytojus, pakartotinai kvietė neatvykusius, skyrė sankcijas be pateisinamų priežasčių neatvykusiems, be to, motyvuotai išsprendė proceso dalyvių prašymus dėl buhalterinės ekspertizės skyrimo atmetant juos kaip nepagrįstus. Kasatorių abejonės dėl būtinybės skirti lapeliuose esančių parašų ekspertizes taip pat buvo paneigtos: liudytojai, kurių parodymais apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje grindžiama nuteistųjų kaltė, patvirtino, jog jie pasirašė jiems pateiktuose lapeliuose, ir nurodė gavę atitinkamas juose nurodytas pinigų sumas.

Kasatorių teiginiai, kad buvo pažeista kaltinamajam įstatymo garantuota teisė apskųsti teismo nuosprendį aukštesnės instancijos teismui, motyvuojant, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, bylą nagrinėjo skubotai, buvo atmesti prašymai dėl neapklaustų liudytojų apklausimo, buhalterinės ekspertizės skyrimo, taip neišsamiai nagrinėjant bylą, nepagrįsti, nes tai abu kasatoriai turėjo teisę apskųsti apeliacinės instancijos teismui, taip pat kasaciniam teismui ir šia teise jie abu pasinaudojo.

A. Ž. bei juridinio asmens UAB „M.“ nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos kaip apgaulingos apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (juridinio asmens – papildomai ir pagal BK 20 straipsnio 2 dalį). Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Byloje nustatytu laikotarpiu ir aplinkybėmis A. Ž. buvo UAB „M.“ direktorius (ūkio subjekto vadovas) ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad įmonėje apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio nuostatas bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 16 punktų reikalavimus, t. y. be pagrindinio faktiškai priskaitomo ir išmokamo darbo užmokesčio darbuotojams buvo mokamas papildomas apskaitos dokumentais nepagrįstas ir apskaitos registruose nefiksuotas atlyginimas (iš viso išmokėta 112 250,70 Lt), o tai sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros už 2005 metus. Šiuos buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus A. Ž. padarė kaip UAB „M.“ direktorius, t. y. eidamas vadovaujamas pareigas, ir turėdamas teisę šiam juridiniam asmeniui atstovauti, priimti sprendimus jo vardu, kontroliuoti veiklą bei veikdamas juridinio asmens vardu ir interesais, taigi pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį teisėtai pripažintas kaltu bei nuteistas ir juridinis asmuo – UAB „M.“.

Kasaciniuose skunduose nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012 kaip precedentu nėra pagrindo vadovautis, nes nagrinėjamoje byloje ir byloje, kurioje priimta minima kasacinė nutartis, faktinės situacijos nėra analogiškos ar panašios. Baudžiamojoje byloje, kurioje priimta kasacinė nutartis Nr. 2K-41/2012, įmonės vadovas buvo kaltinamas apgaulingai tvarkęs buhalterinę apskaitą, ir bylos esmę sudarė tai, kad bendrovės kasoje nurodyti pinigų likučiai neatitiko pagal tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus apskaičiuotų lėšų likučių (kasoje pinigų nebuvo, tačiau buvo įforminami pinigų išmokėjimai iš kasos). Įmonės vadovas buvo išteisintas nesant nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes įmonėje buhalterinę apskaitą tvarkė ne jis, o buhalteris, tačiau įmonės vadovas nebuvo kaltinamas bendrininkaujant su buhalteriu apgaulingai tvarkius atskaitą ar per buhalterį, kaip tarpininką, neteisėtai vykdžius šiuos veiksmus. Nagrinėjamoje byloje situacija yra kitokia: A. Ž. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas kaltinime nurodytų teisės aktų nuostatas dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, per nenustatytus asmenis UAB „M.“ darbuotojams išmokėjo papildomą darbo užmokestį, tačiau apskaitos dokumentai dėl to nebuvo išrašyti ir šios ūkinės operacijos nebuvo užfiksuotos apskaitos registruose, be to, nenustatyta, kad tiesiogiai oficialią buhalteriją tvarkę buhalteriai apie tai žinojo ir prisidėjo prie tokių veiksmų atlikimo. Atsižvelgiant į tai, už tokiais veiksmais pasireiškusios buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą tiesiogiai atsakingas UAB „M.“ vadovas A. Ž. Jis, būdamas įmonės direktorius, eidamas vadovaujamas pareigas ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu, veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais bei turėdamas pareigą kontroliuoti jo veiklą, būdamas atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, jos neorganizavo ir savo veiksmais apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, todėl pagrįstai teismo buvo pripažintas šio nusikaltimo vykdytoju bei tinkamu šio nusikaltimo subjektu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamų teismų nuosprendžių turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti kasaciniuose skunduose nurodytų netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti A. Ž. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovės K. G. kasacinius skundus.

Teisėjai                                                                                    Alvydas Pikelis

                                                                                                                                                                                      Gintaras Goda

                                                                                    Vytautas Greičius