Civilinė byla Nr. 2-1770-553/2019

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00929-2014-3

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Parama verslui“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Parama verslui“ prašymas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. Z.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

2.       Pareiškėja UAB ,,Parama verslui“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB ,,Vicus“ (toliau – ir bendrovė) bankrotą tyčiniu. 

3.       Nurodė, kad bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes buvęs bendrovės vadovas laiku nepasikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir apgaulingai vedė bendrovės buhalterinę apskaitą, siekiant nuslėpti tikrąją jos finansinę padėtį. Pareiškėjos teigimu, bendrovė nemokia tapo 2011 m. gruodžio 31 d. Kredito įstaigoms vienašališkai nutraukus kredito sutartis, bendrovė turėjo virš 7,24 mln. Eur (25 mln. Lt) pradelstų įsipareigojimų vien kredito įstaigoms, taip pat turėjo finansinių įsipareigojimų ir privatiems juridiniams asmenims. Bendrovės turimas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas po kelis kartus, turto areštai taikomi nuo 2010 metų. Audito įmonės UAB „Verus Auditus“ parengtoje specialisto išvadoje nustatyta, kad bendrovė nemokia tapo vėliausiai 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. šiai dienai turėjo 8 296 709,35 Eur pradelstų skolų, kurios bendrovės 2011 m. gruodžio 31 d. balanse nebuvo atvaizduotos. Minėtame balanse apskaityta tik 403 099 Eur per vienerius metus mokėtina suma, taip pat neteisingai apskaitytas ir bendrovei priklausantis turtas. Pareiškėja nurodė, kad bendrovės vadovybė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir viešiesiems registrams teikė tikrovės neatitinkančius finansinius duomenis ir apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, tikslu nuslėpti bendrovės nemokumą ir galimai pasisavinti bendrovės turtą. Buvęs bendrovės vadovas ne tik dirbtinai didino turimo turto vertę, bet ir, siekdamas toliau vilkinti bankroto bylos iškėlimą, tiek kreditoriams, tiek teismui teikė realios bendrovės finansinės padėties neatitinkančius duomenis.

4.       Suinteresuotas asmuo V. Z. atsiliepime nurodė, kad nėra sąlygų bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir kad pareiškėja nepateikė prašyme nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

5.       Bendrovė atsiliepimu su prašymu sutiko. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Teismas, iškeldamas restruktūrizavimo bylą, įvertino bendrovės finansinę situaciją, todėl abejoti minėtos teismo nutarties teisėtumu, nėra pagrindo. Bendrovės restruktūrizavimo byla nutraukta 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi, nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 28 d. Tokiu būdu nuo pastarosios datos suinteresuotam asmeniui ir kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bankroto administratorius taip pat nurodė, kad jam nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, o pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo patvirtina procesiniai teismų sprendimai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 22 d. nutartimi pareiškėjos prašymo pripažinti BUAB „Vicus“ bankrotą tyčiniu netenkino. 

7.       Dėl vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad nuo 2011 m. bendrovės atžvilgiu buvo inicijuota ne viena teisminė procedūra, kurios metu buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės galimybių vykdyti savo įsipareigojimus: 2011 m. keltas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau tuo metu bankroto byla nebuvo iškelta, nustačius, kad įmonė yra moki; 2012 m. spalio mėn. bendrovės vadovas inicijavo restruktūrizavimo procesą, kuris nutrauktas 2014 m. rugpjūčio 28 d.; 2014 m. keltas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo pagal AB „DnB bankas“ pareiškimą ir tuo pat metu keltas klausimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagal suinteresuoto asmens pareiškimą; Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Pareiškėja bendrovės nemokumą nurodytu laikotarpiu grindžia į bylą pateikta specialisto išvada, tačiau, teismo vertinimu, ši išvada nėra pakankama įrodinėjimo priemonė, galinti pagrįsti pareiškėjos prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes. Specialisto išvada yra užsakyta pareiškėjos iniciatyva, išvada paremta išimtinai pareiškėjos specialistui pateiktais dokumentais, kas leidžia abejoti jos objektyvumu. Pareiškėja neįrodė, kad bendrovė 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir buvęs jos vadovas jau tuo metu turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, teismų nustatytos aplinkybės dėl bendrovės mokumo nebegali būti kvestionuojamos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad bendrovė nemokia buvo anksčiau nei nutraukta restruktūrizavimo byla. Bendrovės nemokumas nustatytas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi, įvertinus 2015 m. finansinės atskaitomybės duomenis, taip pat teismo ekspertizės aktų išvadas, kitus įmonės finansinę padėtį pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Pareiškėjai neįrodinėjant priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo, nėra pagrindo išvadai, kad bendrovės vadovas, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o inicijuodamas restruktūrizavimo bylą, tyčia blogino bendrovės turtinę padėtį ir siekė privesti ją prie bankroto. Nenustačius buvusio bendrovės vadovo sąmoningai blogo valdymo ar neveikimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.           

8.       Dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo. Teismas nustatė, kad didžioji dalis bendrovės dokumentų bankroto administratoriui yra perduoti, tačiau pareiškėja įrodinėja, kad buvęs bendrovės vadovas nėra perdavęs visų dokumentų. Tačiau teismo vertinimu, vien tik ši aplinkybė nelemia išvados dėl bendrovės tyčinio bankroto. Be to, bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl buvusiam vadovui įstatyme numatytų sankcijų taikymo, pastarajam nevykdant jam įstatyme numatytų ir teismo nutartimi pavestų įpareigojimų. Priešingai, iš bendrovės bankroto byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad bankroto administratorius būtų susidūręs su sunkumais, siekdamas nustatyti bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Bankroto bylos duomenys patvirtina, kad iškilus ginčui dėl realios bendrovei priklausančio turto vertės, buvo paskirtos teismo ekspertizės. Vien ta aplinkybė, kad ekspertizės atlikimo metu (2015-2016 m.) nustatyta bendrovei priklausančio turto vertė buvo mažesnė, nei 2011 m. balanse (ar vėlesniuose balansuose) nurodyta turto vertė, nesant byloje kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplaidų bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir priežastinį ryšį tarp aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ir jos nemokumo, nesudaro pagrindo išvadai, kad šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis. Balanso duomenų tikrumas ir teisingumas gali būti įvertintas taikant buvusiam vadovui įstatyme įtvirtintą atsakomybės institutą, tačiau savaime negali nulemti išvados dėl bendrovės tyčinio bankroto. Teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė tyčiniam bankrotui būdingų požymių egzistavimo, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl pareiškėjos prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu teismas netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9.       Pareiškėja (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl BUAB „Vicus“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas priėmė neteisėtą nutartį, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes paviršutiniškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, daugelio jų nevertino ir netyrė.

9.2.                      Kauno apygardos teismo nutartys dėl bankroto bylos neiškėlimo ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje. Minėti teismo procesiniai sprendimai priimti iš esmės suklaidinus teismą dėl bendrovės turimo turto realios vertės ir pradelstų skolų visumos.

9.3.                      Teismas neįvertino apeliantės nurodytų ir bendrovės bankroto byloje nustatytų faktų bei nepagrįstai nesivadovavo apeliantės pateikta audito įmonės UAB „Verus Auditus“ išvada, kurioje nustatyta, kad bendrovė nemokia tapo 2011 m. gruodžio 31 d., nes turėjo 8 296 709,35 Eur pradelstų skolų, o reali turimo turto vertė sudarė 4 019 300 Eur. Specialistas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 31 d. balanse apskaityta tik 403 099 Eur per vienerius metus mokėtina suma. Visas nekilnojamasis bendrovės turtas buvo įkeistas, areštai turtui taikomi nuo 2010 m., bendrovė 2011 m. patyrė 125 337 Eur nuostolį. Bendrovės finansiniai įsipareigojimai nuolat augo ir nebuvo dengiami iki pat bankroto bylos iškėlimo.

9.4.                      Apeliantė sutiko su bendrovės bankroto administratoriaus pozicija, kad suinteresuotas asmuo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo turėjo kreiptis bent jau 2014 m. rugpjūčio 28 d., t. y. kai buvo nutraukta restruktūrizavimo byla. Tačiau suinteresuotas asmuo savo pareigos nevykdė ir nepagrįstai inicijavo restruktūrizavimo procesą, vietoje kurio bendrovei buvo iškelta bankroto byla.

9.5.                      Teismas iš esmės nesprendė ir nenustatė faktinio bendrovės nemokumo momento, netyrė ir nevertino apeliantės nurodytų naujų aplinkybių, kurios teismui nebuvo žinomos nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo 2011 m., taip pat aplinkybių dėl bendrovės valdymo organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, sudarytų sandorių, veiklos, įsipareigojimų kreditoriams ir jų dinamikos nuo 2011 m. iki bankroto bylos iškėlimo.

9.6.                      Tai, kad 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi bendrovei nebuvo iškelta bankroto byla, o vėlesnėmis nutartimis iškelta restruktūrizavimo byla, nesudaro pagrindo aplaidaus ir/arba apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo pateisinimui. Be to, teismų procesiniais sprendimais restruktūrizavimo ir bankroto bylose konstatuotas bendrovės apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, tačiau skundžiamoje nutartyje tai nebuvo įvertinta.

9.7.                      Bankroto administratorius dėl neperduotų dokumentų negalėjo atsakyti į apeliantės užklausas dėl skolintų lėšų panaudojimo, ir todėl buvo apsunkintas apeliantės kreditorinio reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimo klausimas. Taip pat administratorius negalėjo atsakyti ir dėl turto perkainojimo pagrindo. Neperduotų dokumentų apimtis yra gana didelė, neperduoti dokumentai yra pagrindiniai bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių pagrindu nustatytinas bendrovės turtas, įsipareigojimai, ūkinės, finansinės veiklos rezultatai, vykdytos operacijos. Šių dokumentų trūkumas apsunkina bankroto procesą, tikrųjų bankroto priežasčių nustatymą bei bendrovės sudarytų sandorių įvertinimą.

9.8.                      Byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą. Suinteresuotas asmuo iškraipė balansų duomenis, dirbtinai padidindamas 18 mln. Eur sumai bendrovės turto vertę, tikslu klaidinti kreditorius dėl bendrovės mokumo, ir todėl egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.

9.9.                      Teismas nepagrįstai nevertino specialisto nustatytų reikšmingų faktų, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, tikslu nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, tokiu būdu darydamas žalą bendrovės ir jos kreditorių interesams.

10.       Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Nuo 2011 m. bendrovės atžvilgiu buvo inicijuota ne viena teisminė procedūra, kurios metu buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės galimybių vykdyti savo įsipareigojimus. Apeliantės nurodytu laikotarpiu įsiteisėjusiais teismų sprendimais nebuvo konstatuotas bendrovės nemokumas, todėl pagrįstai teismas sprendė, kad anksčiau teismų nustatytos aplinkybės dėl bendrovės mokumo nebegali būti kvestionuojamos. Bendrovės nemokumas buvo nustatytas tik Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi.

10.2.                      Apeliantės pateikta specialisto išvada nėra pakankama įrodinėjimo priemonė, galinti pagrįsti apeliantės prašyme dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes.

10.3.                      Nenustačius suinteresuoto asmens sąmoningai blogo valdymo ar neveikimo, kuriuo būtų siekta bendrovę privesti prie bankroto ir apsunkinti jos padėtį, taip išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas tyčinio bankroto pagrindas.

10.4.                      Bankroto administratoriui buvo perduota didžioji dalis bendrovės dokumentų, o apeliantės nurodomi neperduoti dokumentai nesuponuoja išvados dėl bendrovės tyčinio bankroto. Vien ta aplinkybe, kad ekspertizės atlikimo metu nustatyta bendrovei priklausančio turto vertė buvo mažesnė, nei 2011 m. balanse (ar vėlesniuose balansuose) nurodyta vertė, nesudaro pagrindo išvadai, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

11.       Atsakovė BUAB „Vicus“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Skundžiama nutartis yra motyvuota, atitinka bylose dėl įmonių bankroto pripažinimo tyčiniu suformuotą teismų praktiką. Akivaizdžių teisės taikymo ar aiškinimo klaidų bankroto administratorė neįžvelgia.

11.2.                      Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta iškelti bendrovei bankroto bylą, bei 2013 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria iškelta bendrovei restruktūrizavimo byla, sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Apeliantė bendrovės reikalavimo teises perėmė 2016 m. vasario mėn., pradiniai kreditoriai minėtose bylose dalyvavo, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad šios nutartys neturi prejudicinės galios apeliantei.

11.3.                      Bendrovė restruktūrizuojamos įmonės statusą turėjo nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d., todėl suinteresuotam asmeniui pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado nutraukus restruktūrizavimo bylą, t. y. 2014 m. rugpjūčio 28 d. Suinteresuotas asmuo šios pareigos nevykdė, todėl egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. 

11.4.                      Nors suinteresuotas asmuo bankroto administratoriui neperdavė visų bendrovės dokumentų ir todėl administratorius susidūrė su tam tikrais sunkumais, tačiau pagrindinės bankroto procedūros yra vykdomos sėkmingai – patvirtintas kreditorių sąrašas, bendrovei priklausantis turtas pardavinėjamas, iš jo dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai.

11.5.                      Dėl apgaulingo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo bankroto administratorius atkreipė dėmesį į prejudicinę galią turinčius teismų procesinius sprendimus – Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-712-236/2015 konstatuota, kad bendrovė balanse netinkamai nurodė jos turimą turtą ir įsipareigojimus; Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-552-555/2016 konstatuota, kad reali bendrovės turto vertė yra ženkliai mažesnė nei ta, kurią deklaravo bendrovė 2015 m. balanse; pastaroji nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1517-407/2016.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

13.       Apeliacijos dalyką sudaro, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta UAB „Vicus“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl tyčinio bankroto sąlygų

14.       Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu, o 3 dalyje nustatė požymius, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis.

15.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

16.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

17.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs tyčinio bankroto požymių, atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą UAB „Vicus“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nesutikimą su skundžiamu procesiniu sprendimu pareiškėja iš esmės grindžia netinkamu byloje nustatytų aplinkybių, pateiktų įrodymų vertinimu.

18.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad UAB „Vicus“ mokumas laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio negali būti kvestionuojamas, nes nurodytu laikotarpiu teismų nutartimis buvo konstatuotas bendrovės mokumas. Apeliantės teigimu, teismų nutartys, kuriomis buvo sprendžiami bankroto ir restruktūrizavimo bylų UAB „Vicus“ iškėlimo klausimai, neturi prejudicinės galios šioje byloje, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis kitų teismų nustatytomis aplinkybėmis dėl bendrovės mokumo. Apeliacinės instancijos teismas nurodytą skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

19.       Pirma, pirmosios instancijos teismas kitų teismų nustatytomis aplinkybėmis dėl UAB „Vicus“ mokumo skundžiamoje nutartyje nesirėmė kaip prejudicinėmis. Spręsdamas apeliantės teiginių dėl laiku neinicijuotos bendrovės bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą, teismas atsižvelgė į teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais nustatytas UAB „Vicus“ finansinės padėties aplinkybes, kurias įvertinęs kartu su apeliantės naujai pateiktu įrodymu – specialisto išvada, konstatavo, kad UAB „Vicus“ vadovas neturėjo pareigos 2011 m. inicijuoti bendrovės bankroto bylą (CPK 185 straipsnis).

20.       Antra, tai, kad apeliantė 2011 m. – 2015 m. laikotarpiu, kuomet buvo sprendžiami UAB „Vicus“ bankroto ir restruktūrizavimo bylų iškėlimo klausimai, nebuvo bendrovės kreditore ir nedalyvavo paminėtų bylų nagrinėjime, nesudaro pagrindo teismui nesivadovauti šiose bylose įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip įrodymais (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

21.       Priešingai nei teigiama skunde, teismas skundžiamoje nutartyje motyvavo, kodėl apeliantės į bylą pateiktos 2019 m. gegužės 17 d. specialisto išvados nevertina kaip objektyvaus įrodymo, galinčio paneigti teismų nustatytas aplinkybes dėl UAB „Vicus“ mokumo 2011 m. – 2015 m. laikotarpiu. Kaip nurodė teismas, specialisto išvada buvo parengta apeliantės užsakymu, paremta išimtinai pastarosios specialistui pateiktais dokumentais (2012 m., 2016 m. – 2018 m. teismų nutartimis, 2010 m. – 2016 m. balansais, 2015 m. ir 2016 m. ekspertizės aktais, VĮ „Registrų centras“ išrašu). Kaip matyti iš apeliantės pateikto įrodymo, specialistas, pakartotinai įvertinęs teismų vertintus UAB „Vicus“ finansinę padėtį apibūdinančius duomenis, padarė išvadą, kuri atitiko apeliantės poziciją šioje byloje, t. y. kad bendrovė buvo nemoki jau 2011 m. gruodžio 31 d. Pateikto dokumento subjektyvus pobūdis ir nevisapusiški duomenys, reikalingi juridinio asmens finansinės padėties įvertinimui, lėmė apygardos teismo išvadą dėl menkos apeliantės pateiktos specialisto išvados įrodomosios vertės. Pažymėtina, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Apeliantės nesutikimas su teismo byloje atliktu įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina skundžiamo procesinio sprendimo neteisėtumo.

22.       Atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones, bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie sąmoningą UAB „Vicus“ vadovo siekį privesti bendrovę prie bankroto (CPK 12, 178 straipsniai). Iš bylos duomenų matyti, kad bendrovės vadovas aktyviai dalyvavo teismams sprendžiant bendrovės bankroto ir / ar restruktūrizavimo bylų iškėlimo klausimus, siekė restruktūrizuoti įmonę, su atskirais kreditoriais derėjosi dėl skolų suderinimo ir gavo jų palaikymą dėl bendrovės restruktūrizavimo. Viena iš tokių kreditorių, kaip nustatė teismas, buvo ir apeliantė, kuri, Kauno apygardos teismui 2016 m. nagrinėjant klausimą dėl UAB „Vicus“ bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, palaikė bendrovės vadovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Vicus“ iškėlimo, o teismui atsisakius pareiškimą patenkinti ir iškėlus bendrovei bankroto bylą, apeliantė teikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti tokį teismo procesinį sprendimą, nesutiko su 2016 m. vasario 12 d. teismo ekspertizės akte nustatyta bendrovės turto verte, teigdama, jog ši yra žymiai didesnė (Kauno apygardos teisme nagrinėta civilinė byla Nr. B2-552-555/2016). UAB „Vicus“ vadovo inicijuotas bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimas ir tai, kad bendrovė nebuvo restruktūrizuota, savaime neįrodo vadovo siekio privesti bendrovę prie bankroto ar dar labiau pabloginti sudėtingą jos finansinę padėtį.

23.       Skunde apeliantė nurodo, kad susipažinimas su į UAB „Vicus“ bankroto bylą pateiktais duomenimis lėmė jos pozicijos dėl UAB „Vicus“ finansinės padėties ir galimybės vykdyti veiklą, pasikeitimą. Sutiktina su apeliante, kad pozicijos pasikeitimas nepaneigia jos teisės ginti savo teisėtus interesus. Kita vertus, sudaro pagrindą kritiškai vertinti tikslą, kurio yra siekiama prašant UAB „Vicus“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Mažai tikėtina, kad apeliantė, neturėdama jokių duomenų apie UAB „Vicus“ finansinę padėtį, būtų teikusi atskirąjį skundą, prašydama panaikinti teismo procesinį sprendimą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, įrodinėdama, kad bendrovė yra moki ir gali vykdyti veiklą. Tuo labiau kad byloje nėra duomenų, jog iš karto po bankroto bylos iškėlimo buvo gauti nauji duomenys apie UAB „Vicus“ finansinę padėtį (CPK 185 straipsnis).

24.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės selektyviai atrinkti teismų, nagrinėjusių UAB „Vicus“ bankroto ir restruktūrizavimo bylų iškėlimo klausimus, pavieniai argumentai dėl netinkamai bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose apskaitytų turto ir įsipareigojimų, dėl konkrečių veiksmų spręsti bendrovės mokumo problemas nesiėmimo, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti aplaidaus ir / ar apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Ne bet koks buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės normų pažeidimas vedant bendrovės finansinę atskaitomybę įrodo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimą. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp UAB „Vicus“ vadovo netinkamai vestos buhalterinės apskaitos ir bendrovės nemokumo (CPK 12, 178 straipsniai).

25.       Skunde apeliuojama ir teismo išvada, kad dalies bendrovės dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui nelemia UAB „Vicus“ tyčinio bankroto, tuo labiau kad bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl sankcijų bendrovės vadovui taikymo. Apeliantė nurodo, kad bankroto administratoriaus nepakankamas aktyvumas nereiškia, jog tokie bendrovės vadovo veiksmai gali būti pateisinami ir vertinami tik kaip nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi. Apeliantės teigimu, atitinkamų bendrovės dokumentų trūkumas neabejotinai apsunkiną patį bankroto procesą, tikrųjų bankroto priežasčių nustatymą bei bendrovės sudarytų sandorių įvertinimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija.

26.       Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui dėl juridinio asmens bankroto bylos iškėlimo už greitą ir efektyvų bankroto procesą yra atsakingas bankroto administratorius, kuris organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus, be kita ko, ir peržiūri atitinkamo laikotarpio bendrovės sudarytus sandorius bei, nustatęs, kad jie prieštarauja bendrovės veiklos tikslams ir (ar) galėjo turėti įtakos bendrovės neatsiskaitymui su kreditoriais, kreipiasi dėl jų pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnis). Pažymėtina, kad nuo 2016 m. nagrinėjamoje UAB „Vicus“ bankroto byloje bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl bendrovės vadovo neįvykdytos pareigos perduoti įmonės dokumentus, byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl apeliantės nurodytų dokumentų neperdavimo būtų iš esmės sutrikdytas ar apsunkintas UAB „Vicus“ bankroto procedūrų vykdymas (CPK 178 straipsnis). Priešingai, atsiliepime į atskirąjį skundą UAB „Vicus“ bankroto administratorius nurodo, kad pagrindinės bankroto procedūros buvo ir yra sėkmingai vykdomos. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmiau nurodyti skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

27.       2016 m. vasario 12 d. teismo ekspertizės akte (Kauno apygardos teismo nagrinėta civilinė byla Nr. B2-552-555/2016) nustatytos UAB „Vicus“ nekilnojamojo turto vertės neatitikimas bendrovės balanse apskaitytai šio turto vertei nelemia kitokio skundžiamos nutarties teisėtumo vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo pozicija, kad tokį turto vertės neatitikimą galėjo nulemti rinkos pokyčiai. Tuo labiau kad bendrovės nekilnojamojo turto vertė finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo apskaityta, remiantis VĮ „Registrų centras“ 2010 m. atlikta nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita, atskirų bendrovės kreditorių pasiriktų turto vertintojų nustatyta verte bei kitais, 2015 m. jau neaktualiais buvusiais, duomenimis. Apeliantė skunde akcentuoja Nekilnojamojo turto agentūros Ober – Haus duomenis, pagal kuriuos nekilnojamojo turto kainos 2015 m. lyginant su 2011 m. išaugo 6,8 procentais, tuo tarpu bendrovė savo turto vertę nepagrįstai padidino 513 procentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš apeliantės pateiktų duomenų nėra aišku, kokio konkrečiai nekilnojamojo turto kainos yra lyginamos. Tuo tarpu UAB „Vicus“ nekilnojamąjį turtą sudarė prekybos centro „Kalniečiai“ patalpos, taip pat žemės sklypai. Tokio turto, kaip prekybos centro patalpos, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo imtasi jokių priemonių šiam turtui pagerinti, kad rinkoje atsiranda vis naujų prekybos ir laisvalaikio pramogų centrų, vertė, tikėtina, turėjo žymiai pasikeisti lyginant su buvusia 2011 m. (CPK 185 straipsnis).

28.       Skunde pakartotinai nurodomi pareiškimo dėl UAB „Vicus“ bankroto pripažinimo tyčiniu argumentai, dėl kurių pagrįstumo pasisakė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliantei nenurodžius nesutikimo su apygardos teismo atliktu šių argumentų vertinimu motyvų, apeliacinės instancijos teismas papildomai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

29.       Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra ir negali būti savitikslis. Šia procesine priemone suinteresuoti asmenys turi naudotis racionaliai, o ne siekdami vilkinti bankroto procesą bei padaryti nepatogumų kitiems bankroto procese dalyvaujantiems asmenims. Blogu bendrovės valdymu pažeistas teises suinteresuotieji asmenys gali ginti ir pareiškiant atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir / ar konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pasinaudoti pastaraisiais teisių gynimo būdais galima net ir nepripažinus bendrovės bankroto tyčiniu, t. y. bendrovės tyčini bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Taigi, net ir nepripažinus tyčinio bankroto, administratorius ir kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės ir jos skolininkų sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt. Net ir nepripažinus bankroto tyčiniu, administratoriui nedraudžiama patikrinti ir ginčyti, jei yra pagrindas bei nepraleistas įstatymuose nustatytas terminas, bendrovės sandorius už daugiau nei 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 21-23 straipsniai), nepriklausomai nuo fakto, pripažintas įmonės bankrotas tyčiniu, ar ne.

30.       Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                             Aldona Tilindienė