Civilinė byla Nr. 3K-3-348-690/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-61-3-03589-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3; 4.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015  m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties, 2014 m. spalio 14 d. papildomo sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Komisijos ginčams dėl tarnybos stažo skaičiavimo išvados panaikinimo ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą nurodydamas, kad jis Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. rugpjūčio 3 d. dekretu Nr. 31 „Dėl apygardos administracinio teismo teisėjo skyrimo“ buvo paskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. birželio 5 d. dekretu Nr. 1K-1870 buvo atleistas iš Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų ir paskirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2010 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. TP-69 sudaryta Komisija (toliau – ir Komisija) 2010 m. lapkričio 24 d. išvada (toliau – ir Išvada) atmetė ieškovo prašymą įskaityti pedagoginį darbo stažą nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 3 d. į tarnybos stažą priedui už ištarnautus valstybei metus skaičiuoti. Komisija nurodė, kad pagal Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. lapkričio 15 d.) 97 straipsnio 2 dalį, į teisėjo darbo stažą priedams apskaičiuoti ir atostogų trukmei nustatyti įskaitomas asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažas, todėl  iki 2008 m. lapkričio 15 d. ieškovo pedagoginio darbo stažas faktiškai buvo įskaičiuotas į tarnybos stažą. 2008 m. lapkričio 15 d.  įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, priedas už ištarnautus valstybei metus mokamas einant tam tikras pareigas, tačiau pedagoginis darbas prie tokių nepriskiriamas. Atsižvelgusi į tai Komisija sprendė, kad nuo 2008 m. lapkričio 15 d. galiojantys teisės aktai nenustato galimybės įskaičiuoti asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginį darbo stažą į teisėjo tarnybos stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti. Toks stažas, Komisijos vertinimu, įskaitomas tik į teisėjo tarnybos stažą atostogoms skaičiuoti.

Ieškovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai taikė teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, nes Teisėjų atlyginimų įstatymo 2008 m. lapkričio 6 d. redakciją taikė santykiams, kurie susiklostė 2002–2004 metais. Teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisėjo darbo stažas priedui apskaičiuoti iki 2008 m. lapkričio mėn. 15 d. turi būti skaičiuojamas pagal Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalį. Ieškovo nuomone, į tarnybos stažą priedui už ištarnautus metus Lietuvos valstybei gauti turėjo būti įskaičiuojami laikotarpiai nuo 1998 m. birželio 7  d. iki 1998 m. lapkričio 30 d.; nuo 1999 m. vasario 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ir nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 2 d., kai ieškovas dirbo Lietuvos teisės akademijoje asistentu bei  doktorantu. 1998–1999 metais galiojusio Valdininkų įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojais laikomi darbuotojai, gaunantys atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžetų. Šiuo laikotarpiu Lietuvos policijos akademijos statutas įtvirtino, kad akademijos lėšas sudaro biudžetinės ir nebiudžetinės lėšos, todėl ieškovo darbas akademijoje nuo 1995 m. spalio 2 d. iki 1998 m. spalio 25 d. ir eitos doktoranto pareigos nuo 1998 m. spalio 26 d. iki 1999 m. liepos 29 d. laikytinos valstybės tarnyba. Kadangi jo pareigos nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos  1 d. patenka į vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195 patvirtintą valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą, tai šis laikotarpis taip pat įskaitytinas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Ieškovas nurodė, kad iki 2008 m. spalio 31 d. (jam dirbant Vilniaus apygardos administraciniame teisme) laikotarpis nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 2 d., kada jam buvo suteiktas socialinių mokslų teisės krypties daktaro laipsnis, buvo įskaičiuotas pareiginės algos priedui skaičiuoti.  2008 m. lapkričio 6 d. priėmus Teisėjų atlyginimo įstatymą, šis laikotarpis nebuvo įskaičiuotas priedui už ištarnautus metus gauti, todėl vietoj 13 metų 1 mėnesio ir 13 dienų stažo Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2009 m. gegužės 25 d. įsakymu ieškovui buvo nustatytas tik 7 metų 1 mėnesio ir 18 dienų stažas.

Ieškovas prašė  panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2010  m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. TP-69 sudarytos Komisijos ginčams dėl tarnybos stažo skaičiavimo spręsti 2010 m. lapkričio 24 d. Išvadą ir įpareigoti Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą įskaityti į ieškovo teisėjo darbo stažą, skaičiuojant pareiginės algos priedą, kaip asmens, turinčio teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginį darbo stažą nuo 2002 m. birželio 28 d. iki 2004 m. rugpjūčio 3 d.; priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo susidariusį darbo užmokesčio ir atostoginių skirtumą, delspinigius bei vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. liepos 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalį  (2003–2008 m. galiojusi redakcija) ieškovo, kaip turinčio teisės krypties socialinių mokslų daktaro laipsnį, pedagoginis darbo stažas nuo 2002 m. birželio 28 d. iki 2004 m. rugpjūčio 3 d. turėjo būti įskaitomas į ieškovo tarnybos stažą priedui ir atostogų trukmei apskaičiuoti. 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, teisėjų atlyginimai ir priedai už ištarnautus metus valstybei skaičiuojami vadovaujantis šiuo  įstatymu, kuriame pedagoginis stažas nėra nustatytas priedui už ištarnautus metus apskaičiuoti. Toks stažas įskaitomas tik pagal Teismų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 97 straipsnio 2 dalį į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei nustatyti. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ieškovas dirbti pradėjo jau įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, todėl jo teiginiai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles, nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad nuo 1998 m. birželio 7 d. iki 1998 m. lapkričio 30 d. ieškovas dirbo Lietuvos teisės akademijos asistentu, nuo 1999 m. vasario 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. dirbo Lietuvos teisės akademijos asistentu ir vėliau (nuo 1998 m. spalio 26 d.) – doktorantu.  Iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo galiojusio Valdininkų įstatymo pagrindu asistento ir doktoranto pareigybės buvo priskiriamos prie valstybės tarnautojų pareigybių. Valstybės tarnybos įstatymas, įsigaliojęs 1999 m. liepos 30 d., nustatė, kad valstybės pareigybių pavyzdinį sąrašą turi tvirtinti už valstybės tarnybą atsakingas ministras. Toks valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas buvo patvirtintas vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195, prie paslaugų valstybės tarnautojų pareigybės priskiriant asistento ir doktoranto pareigybes. 2002 m. balandžio 23 d. priimtame Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatyme (įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d.) paslaugų valstybės tarnautojų, kaip valstybės tarnautojų grupės, nenustatyta, t. y. asistento ir doktoranto pareigybės nebuvo priskirtos  prie valstybės tarnautojų.

Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. einant pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuose; į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles. Nurodyti teisės aktai nesudaro pagrindo ieškovo darbo, kai jis ėjo asistento ir doktoranto pareigas, skaičiuoti į ieškovo tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (iki 2002 m. liepos 1 d.), į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas laikotarpis einant Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, t. y. viešojo administravimo valstybės tarnautojo, A ir B paslaugų valstybės tarnautojo, taip pat Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1–6 punktuose nustatytas pareigas. Kadangi įstatyme išvardytų pareigų ieškovas iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo nėjo, todėl jam neįskaityti jo darbo asistentu ir doktorantu laikotarpiai nuo 1998 m. birželio 7 d. iki 1998 m. lapkričio 30 d. ir nuo 1999 m. vasario 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. pripažino Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau Konstitucinio Teismo sprendimas neturi atgalinio veikimo galios, todėl, 2008 m. lapkričio mėnesį apskaičiuodamas ieškovo tarnybos Lietuvos valstybei stažą, atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti tuo metu galiojusiomis įstatymų normomis.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties terminų, teismas pažymėjo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl Išvados dėl laikotarpio nuo  2002 m. birželio 28 d. iki 2004 m. rugpjūčio 3 d. pareikšti, tačiau laikytinas praleidusiu trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpių nuo 1998 m. birželio 7 d. iki 1998 m. lapkričio 30 d. ir nuo 1999 m. vasario 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. pareikšti, nes šis terminas skaičiuojamas nuo ieškovo atleidimo iš Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų (2009 m. liepos 7 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, jį iš dalies tenkino ir 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeitė iš dalies: iš dalies tenkino ieškovo ieškinį dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo ir priedo priteisimo atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui; priteisė ieškovui iš atsakovo 253,66 Lt (73,46 Eur) nesumokėto darbo užmokesčio ir 1000 Lt (289,62 Eur) kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką.

Pasisakydamas dėl laikotarpio, kai asmuo turi teisės krypties socialinių mokslų daktaro laipsnį, teismas konstatavo, kad iš Teisėjų atlyginimų įstatymo, kurio paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką, 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, jog bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjo atlyginimo sudedamajai daliai – priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus – skaičiuoti yra reikšmingos šios įstatymo normoje nustatytos sąlygos: priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus prie pareiginės algos mokamas nuo 1990 m. kovo 11 d., todėl stažui skaičiuoti yra reikšmingas darbo einant atitinkamas pareigas laikotarpis nuo šios datos; į ištarnautus Lietuvos valstybei metus priedui prie tarnybinės algos nustatyti gali būti įskaitytas tik tų pareigų, kurios nurodytos Teisėjų atlyginimų įstatymo 1 dalyje, o asmenų pedagoginis stažas pagal šio įstatymo nuostatas nėra įskaičiuojamas į teisėjų tarnybos stažą priedams už ištarnautus valstybei metus gauti, todėl Komisija pagrįstai atmetė ieškovo prašymą įskaityti nurodytu laikotarpiu jo pedagoginio darbo stažą priedui už ištarnautus valstybei metus gauti. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ieškovo ginčijamą išvadą priėmė 2010 m. lapkričio 24 d., t. y. jau galiojant Teisėjų atlyginimo įstatymui, todėl nėra pagrindo teigti, kad įstatymas buvo taikomas atgal.

Pasisakydamas dėl stažo skaičiavimo ieškovui dirbant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, teismas nustatė, kad  Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. rugpjūčio 3 d. dekretu Nr. 31 ieškovas buvo paskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju. Ieškovas prašė įskaičiuoti į darbo stažą procentiniam priedui už užtarnautus Lietuvos valstybei metus gauti dirbant Vilniaus apygardos teisme laikotarpį nuo 1998 m. birželio 7 d. iki 1998 m. lapkričio 30 d. (kai dirbo Lietuvos teisės akademijos Valstybinio valdymo fakulteto Administracinės teisės katedros asistentu)  ir nuo 1999 m. vasario 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. (kai dirbo Lietuvos teisės akademijos socialinių mokslų teisės krypties doktorantu), kaip asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas asistentu ir doktorantu dirbo mokslo įstaigoje, iš dalies finansuojamoje iš valstybės biudžeto, privalėjo prisiekti Lietuvos valstybei, darytina išvada, kad jam buvo taikomi valstybės tarnautojams keliami reikalavimai ir veiklos apribojimai, todėl jo darbas nuo 1998 m. birželio 7 d. iki 1999 m. liepos 29 d. (iki kol galiojo Valdininkų įstatymas) laikytinas darbu valstybės tarnyboje.

Nuo 1999 m. liepos 30 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymas, pagal kurio 8 straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą tvirtina už valstybės tarnybą atsakingas ministras. Vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 195 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinio sąrašo patvirtinimo“  18 punkte nurodytas asistentas, 75 punkte – doktorantas. 2002 m. balandžio 23 d. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-855, įsigaliojęs 2002 m. liepos 1 d., jis asmens buvimą valstybės tarnautoju siejo ne su atlyginimo mokėjimu iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, o su viešojo administravimo funkcijų atlikimu (1 straipsnio 2 dalis). Ginčo metu galiojusi Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 8 dalis bei Lietuvos teisės universiteto statutas neįtvirtino, kad asistento pareigybė yra susijusi su viešojo administravimo funkcijomis, todėl teismas sprendė, kad ieškovas valstybės tarnyboje dirbo tik 2002 m. liepos 1 d., t. y. iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, skaičiavęs stažo trukmę, 2012 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Ieškovo paskyrimo į pareigas (2004 m. rugpjūčio 3 d.) metu nebuvo specialaus teisės akto, detalizuojančio, kaip nustatyti ištarnautus Lietuvos valstybei metus teisėjams nuo 1990 m. kovo 11 d., einant Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas valstybės tarnyboje. Nesant specialaus teisės akto, turėjo būti vadovaujamasi teisės aktu, reglamentuojančiu panašų teisinį santykį, t. y. Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtinta Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarka, pagal kurią buvo skaičiuojamas tarnybos Lietuvos valstybei stažas valstybės tarnautojams, todėl laikotarpis, kai ieškovas buvo Lietuvos teisės akademijos asistentu ir doktorantu, turėjo būti įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, taip pat turėjo būti įskaitytas laikotarpis nuo 2002 m. birželio 28 d. iki 2002 m. liepos 1 d., nes ieškovui buvo suteiktas teisės krypties socialinių mokslų daktaro laipsnis. Atsižvelgdamas į tai teismas apskaičiavo ir 253,66 Lt (73,45 Eur) darbo užmokesčio bei  1000 Lt (289,62 Eur) kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties teismas pažymėjo, kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu, bet su asmens sužinojimu (objektyvusis kriterijus) ar turėjimu sužinoti (subjektyvusis kriterijus) apie savo teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą suvokė, kai 2009 m. balandžio 22 d. kreipėsi į teismo pirmininkę dėl stažo perskaičiavimo, o ieškinio senaties terminas privalo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. gegužės 22 d., kai buvo priimta Išvada, todėl ieškovas, kreipdamasis į teismą 2011 m. sausio 10 d., nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino ieškiniui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. papildomu sprendimu ištaisė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties motyvuojamąją dalį:

Pašalino iš 20 ir 22 puslapių pastraipas: „Kadangi ieškovui suteiktas daktaro mokslo laipsnis 2002 m. birželio 28 d., todėl nuo 2002-06-29 iki 2002-07-01 (dvi dienos) turėjo būti įskaitytos ieškovui į stažą priedui apskaičiuoti, kaip asmeniui, turinčiam teisės krypties socialinių mokslų laipsnį“ ir „Kaip jau aukščiau pasisakyta, laikotarpis nuo 2002-06-28 iki 2002-07-01 turi būti įskaitytas, kadangi ieškovui suteiktas teisės krypties socialinių mokslų daktaro laipsnis“;

Ištaisė motyvuojamojoje dalyje, 22 puslapyje, padarytą aiškią rašymo apsirikimo klaidą, patikslindamas pastraipą ir ją išdėstydamas taip:  „Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje pirmos instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl ginčo laikotarpis, kai ieškovas nuo 1998-06-07 iki 1998-10-25 buvo Lietuvos teisės akademijos asistentas, o nuo 1998-10-26 iki 1998-11-30, nuo 1999-02-02 iki 2002-07-01 – šios mokslo įstaigos doktorantas ir asistentas 0,5 etato, turėjo būti įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą“;

Priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. liepos 7 d. (įskaitytinai) 1729,37 Lt (500,86 Eur) nesumokėto priedo dalį už tarnybos stažą Lietuvos valstybei, į jį įskaičiuodamas pajamų mokestį ir privalomojo socialinio draudimo įmokas, ir 116,02 Lt (33,60 Eur) atostoginių.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį, 2014 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažo įskaičiavimo į tarnybos stažą Lietuvos valstybei einant teisėjo pareigas. Nors 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojęs Teisėjų atlyginimų įstatymas nenustatė, kad asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažas įskaičiuojamas procentiniam priedui už ištarnautus metus Lietuvos valstybei gauti, tačiau sprendžiant dėl laikotarpio nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki pirmiau nurodyto įstatymo įsigaliojimo (2008 m. lapkričio 15 d.), ieškovo nuomone, turėjo būti taikomos tuo metu  galiojusio Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias asmens, turinčio teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažas įskaitomas į teisėjo darbo stažą, nepaisant to, kad Išvada priimta 2010 m. lapkričio 24 d., t. y. jau galiojant Teisėjų atlyginimų įstatymui.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pasisakė tik dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. dėl nustatyto teisinio reguliavimo konstitucingumo, tačiau nenagrinėjo šios nuostatos taikymo, kaip teisės normų įgyvendinimo formos, todėl šiam ginčui išspręsti šis nutarimas nėra aktualus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos teisės akto nuostatos, yra nepriskirtini Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai).

Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Išvados panaikinimo ir neišmokėtos atlyginimo priedo dalies priteisimo, kuri susidarė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui neteisingai skaičiuojant ieškovo tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir mokant priedą už tarnybos metus Lietuvos valstybei, todėl materialiniai teisiniai santykiai sieja ieškovą su Lietuvos vyriausiuoju administraciniu teismu ir Vilniaus apygardos administraciniu teismu, o ne su Lietuvos Respublika, todėl ši nelaikytina atsakovu.

Dėl priteistinos kompensacijos už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį mažinimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė kriterijus, kuriais vadovaudamasis mažino priteistiną kompensaciją. Teismas nurodė, kad ieškovo tarnybos Lietuvos valstybei stažas buvo neteisingai apskaičiuotas dėl sudėtingo ir nepakankamai išsamaus teisinio reglamentavimo ginčo laikotarpiu, tačiau tai nėra pagrindas mažinti kompensaciją. Byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas delsė kreiptis dėl pažeistos teisės gynybos, todėl darytina išvada, kad, vadovaudamasis šiais kriterijais ir mažindamas priteistiną kompensaciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik iškreipė proporcingumo, teisingumo ir protingumo principo turinį, pažeidė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet taip pat nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008;  kt.)

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas su kasacinio skundo argumentais nesutinka, prašo jį atmesti ir ginčijamus sprendimus palikti nepakeistus.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimo įstatymui nebuvo nustatyta, kad asmenų, turinčių teises krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažas įskaitomas į darbo valstybės tarnybai stažą, todėl nebuvo į stažą įskaičiuotas laikotarpis nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 2 d. Atsakovas, skaičiuodamas teisėjo darbo stažą priedui gauti, taikė galiojančius teisės aktus ir pagrindo taikyti jau nebegaliojančio įstatymo neturėjo. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (administracinė byla Nr. A146-302/2012; A520-1272/2012).

Kasatorius skunde nurodė, kad pareiga teisingai apskaičiuoti stažą Lietuvos valstybei kilo teismui, vykdančiam teisingumą, kurio svarbiausia funkcija yra susijusi su teisės normų aiškinimu ir taikymu, todėl apeliacinės instancijos teismas, mažindamas priteistiną kompensaciją, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad ieškovo tarnybos Lietuvos valstybei stažas buvo neteisingai apskaičiuotas dėl sudėtingo ir nepakankamai išsamaus teisinio reglamentavimo ginčo laikotarpiu. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas, nes teismo veikla teisėjams apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį nėra teisingumo vykdymas. Šią funkciją, vadovaudamasi teisės aktais, atlieka teismo administracija, kurios veiksmų teisėtumas gali būti vertinamas kaip ir bet kurios kitos įstaigos administracijos veiksmai. Be to, mažindamas priteistiną kompensacijos dydį Vilniaus apygardos teismas teisingai atsižvelgė į tai, kad ieškovas delsė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas su kasacinio skundo argumentais nesutinka.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pareikštu ieškiniu ir kasaciniu skundu ieškovas iš esmės prašo, kad į jo stažą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatyme, būtų įtrauktas pedagoginio darbo laikotarpis, kurio įtraukimas į stažą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą, nėra nustatytas (tai pripažįsta ir kasatorius), tačiau šis laikotarpis buvo įtraukiamas į teisėjo darbo stažą pagal ankstesnius teisės aktus (Teismų įstatymo 97 straipsnį redakcija Nr. IX-732), galiojusius tuo metu, kai ieškovas pirmą kartą buvo paskirtas teisėju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-302/2012 konstatavo, kad į ištarnautus Lietuvos valstybei metus priedui prie tarnybinės algos nustatyti gali būti įskaitytas tik tų pareigų, kurios nurodytos Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (ji nukreipia į Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles), atlikimas nuo 1990 m. kovo 11 d. Remiantis šiuo sprendimu, galima teigti, kad, apskaičiuojant stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, turi būti vadovaujamasi atlyginimo mokėjimo metu galiojančiomis Teisėjų atlyginimų įstatymo normomis, o ne negaliojančiomis ieškovo nurodomomis Teismų įstatymo nuostatomis.

Ieškovas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme pradėjo dirbti įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui Nr. X-1771. Todėl teismas jo atlyginimą privalėjo skaičiuoti ir skaičiavo remdamasis galiojančiu įstatymu, kuris nenustato ieškovo nurodomo laikotarpio įskaitymo į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.

Asmenys neturi teisėto lūkesčio, kad jei tam tikru metu į stažą buvo įtraukiami pedagoginio darbo laikotarpiai, šie laikotarpiai bus įtraukiami į stažą ir bet kada vėliau, net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui dėl stažo skaičiavimo, nes įstatymų leidėjas gali keisti stažo apskaičiavimo taisykles ar apskritai atsisakyti stažo kaip kriterijaus apskaičiuojant teisėjo darbo užmokestį.

Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo atsakovo byloje nėra teisiškai reikšmingi, nes jo reikalavimas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pagrįstas.  Esant reikalui, galima pakeisti teismo sprendimą, parenkant tinkamą atsakovą.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad palaiko savo kasaciniame skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo šiuos:

Ieškovas neginčija, kad jo tarnybos stažas Lietuvos valstybei skirtingais laikotarpiais buvo skaičiuojamas diferencijuotai: asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažas į tarnybos stažą buvo įskaičiuojamas nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., tačiau nuo Teisėjų atlyginimo įstatymo įsigaliojimo (2008 m. lapkričio 15 d.) jis yra įskaičiuojamas tik į stažą atostogoms skaičiuoti. Nepaisant to, ieškovas nurodo, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė šias teisės normas, nes ieškovas pradėjo dirbti dar iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo, todėl šio įstatymo nuostatos jo atveju nėra aktualios. Ieškovas teigia, kad stažą jis įgijo ankstesnio teisinio reglamentavimo metu, todėl būtent tuo metu galiojusios teisės normos turėtų būti taikomos ir po 2008 m. lapkričio 15 d.

Teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklės reikalauja, kad atitinkamiems teisiniams santykiams būtų taikomi galiojantys teisės aktai. Nagrinėjamu atveju galiojantis yra Teisėjų atlyginimo įstatymas, nenustatantis galimybės įskaičiuoti ieškovo pedagoginį stažą į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Ieškovo teiginys, kad šis įstatymas gali būti taikomas tik ateityje, t. y. juo remiantis negalima perskaičiuoti jau sukaupto stažo, nėra pagrįstas, nes šį klausimą nagrinėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, jog valstybė turi teisę nustatyti naują tvarką, pagal kurią yra skaičiuojamas tarnybos Lietuvos valstybei stažas, su sąlyga, kad ši tvarka nepažeis konstitucinio principo, draudžiančio mažinti teisėjų socialines garantijas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje išnagrinėjo šias aplinkybes ir konstatavo, kad ieškovo  darbo užmokestis nesumažėjo, todėl valstybė turėjo teisę nustatyti naują stažo skaičiavimo tvarką.

Taip pat ieškovo argumentai dėl negaliojančių teisės aktų taikymo yra ydingi ir tuo aspektu, kad jie paneigia asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Šiuo metu visų Lietuvos teisėjų stažui skaičiuoti yra taikomas vienintelis teisės aktas – Teisėjų atlyginimų įstatymas. Vadovaujantis ieškovo logika, kiekvienu atveju turėtų būti taikomas teisės aktas, galiojęs atitinkamu laikotarpiu, už kurį stažas yra skaičiuojamas, t. y. turėtų būti taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, priklausomas nuo darbo teisėju pradžios, o tai nėra pagrįsta.

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį, 2014 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl netinkamo atsakovo. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, sutinka su ieškovo nuomone, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinio dalį, be pagrindo negautą darbo užmokesčio dalį priteisė iš Lietuvos valstybės. Ginčas byloje kilo Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui vykdant vidaus administravimo procedūras – nustatant tarnybos stažą, jokie valstybės (Seimo ar Vyriausybės) priimti teisės aktai nėra ginčijami. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1414-910/2012, kuria buvo grindžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, nurodyta teismų praktika nėra aktuali šiai bylai. Nurodytose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės (Seimo ir Vyriausybės) priimtais teisės aktais sumažinto teisėjų atlyginimo skirtumo priteisimo. Šiuo atveju ieškovas nekelia klausimo dėl ginčui taikytinų teisės aktų konstitucingumo ar teisėtumo, jis teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai apskaičiavo tarnybos Lietuvos valstybei stažą, ir prašo priteisti dėl to susidariusį atlyginimo skirtumą. Vien tai, kad kiti atsakovai yra valstybės biudžeto asignavimų valdytojai, o valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent valstybė yra atsakinga už galimai neteisingai apskaičiuotą tarnybos stažą.

Dėl ieškinio senaties taikymo. Pažymėtina, kad ieškovas yra pareiškęs du ieškinius tuo pačiu pagrindu – dėl nesumokėtos atlyginimo priedo dalies dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos Lietuvos valstybei stažo priteisimo. Paties ieškovo teigimu, du atskiri ieškiniai buvo pareikšti todėl, kad tuo metu dar galiojo DK 298 straipsnis (vėliau – 301 straipsnis), pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pirmojoje iš šių bylų (bylos Nr. 2-5552-803/2013) yra keliamas reikalavimas priteisti negautą atlyginimo priedo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu pripažino, kad ieškovas praleido ieškinio senatį, ir tuo pagrindu ieškinį atmetė, tačiau dėl šio sprendimo A. B. pateikė kasacinį skundą, jį kasacinis teismas priėmė (bylos Nr. CIK-1666/2014).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti negautą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 7 d., kai jis dirbo Vilniaus apygardos administraciniame teisme, ir už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. spalio 31 d., jam einant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo pareigas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo apeliacinį skundą dėl dalies dėl stažo skaičiavimo dirbant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, šis laikotarpis nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas.

Pasisakydamas dėl stažo skaičiavimo dirbant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartimi priteisė darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senatis nėra praleista, nes ieškovas 2011 m. rugsėjo 23 d. patikslintu ieškiniu prašė išskirti į atskirą bylą reikalavimą išmokėti darbo užmokesčio skirtumą iš Vilniaus apygardos administracinio teismo. Pabrėžtina, kad visas tariamas pažeidimas, trukęs nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d., ieškovo yra kildinamas iš tų pačių Vilniaus apygardos administracinio teismo veiksmų, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės įsakymo, kuriuo ieškovui nuo 2004 m. rugsėjo 14 d. buvo nustatytas 5 metų tarnybos Lietuvos valstybei stažas, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės sudaryta tarnybos stažo nustatymo komisijos 2009 m. gegužės 22 d. išvados Nr. 1, kuria buvo atsisakyta nustatytą stažą perskaičiuoti. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendime išanalizavo visas su ieškinio senaties pradžia susijusias aplinkybes ir nustatė, kad ji yra praleista, nes ieškovas apie savo teisių pažeidimą žinojo (arba privalėjo žinoti) nuo 2005 m. spalio 3 d., o  šioje byloje teismas nustatė, kad ieškinio senatis nėra praleista. Taigi, tas pats teismas, pasisakydamas dėl to paties reikalavimo, priėmė du skirtingus sprendimus. Akivaizdu, kad tokia situacija teisiškai negalima, todėl būtina vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendime konstatuotomis aplinkybėmis ir atmesti šios bylos reikalavimą priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d., kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

Dėl papildomo sprendimo. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo prašymą, 2014 m. spalio 14 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo ieškovui priteisė negautą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. liepos 7 d. Papildomo sprendimo būtinybę apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje buvo išspręsti ne visi ieškinio reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010 yra pažymėjęs, kad papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą. Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad, įsigaliojus 2008 m. lapkričio 15 d. Teisėjų atlyginimų įstatymui, kuriame nenustatytas asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažo įskaitymas atlyginimo priedui apskaičiuoti, Vilniaus apygardos administracinis teismas nuo 2008 m. lapkričio 15 d. neturėjo pagrindo įskaityti už ištarnautus valstybei metus jo kaip turinčio teisės krypties socialinių mokslų daktaro laipsnį pedagoginio stažo minimu laikotarpiu. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas papildomame sprendime dar kartą sprendė dėl darbo stažo už laikotarpį po 2008 m. lapkričio 15 d. įskaitymo ir priėmė priešingą sprendimą – nusprendė jį įskaityti ir priteisti atitinkamą sumą iš Lietuvos valstybės. Akivaizdu, kad teismas pažeidė pirmiau minėtą principą, kad teismas negali iš esmės pakeisti savo sprendimo turinio, nes šis klausimas gali būti sprendžiamas tik kasacine tvarka.

Dėl netinkamo teisės normų taikymo laiko atžvilgiu. Net ir tuo atveju, jeigu kasacinis teismas pripažintų, jog Vilniaus apygardos teismas turėjo teisę priimti papildomą sprendimą, papildomas sprendimas turėtų būti naikinamas dėl netinkamo teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu, nes 2008 m. lapkričio 15 d. įsigalioję teisės aktai (Teismų įstatymas, Teisėjų atlyginimų įstatymas ir kt.) nenustatė galimybės įskaičiuoti asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažą į teisėjo tarnybos stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti, toks stažas įskaičiuojamas tik į stažą atostogoms skaičiuoti. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje pasisakydamas dėl stažo skaičiavimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, konstatavo, kad A. B. darbo užmokestis nesumažėjo, todėl valstybė turėjo teisę nustatyti naują stažo skaičiavimo tvarką.

Papildomame sprendime apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje (t. y. 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje) apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog laikotarpiai nuo 1998 m. birželio 7 d. iki 1998 m. lapkričio 30 d. ir nuo 1999 m. vasario 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. turi būti įskaitomi į ieškovo stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti, todėl sprendė, jog šiuos laikotarpius Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo įskaityti ir po 2008 m. lapkričio 15 d., tačiau ieškovas šiais laikotarpiais turėjo pedagoginio darbo stažą, kuris nuo 2008 m. lapkričio 15 d. nebegalėjo būti įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Manytina, kad apeliacinės instancijos teismas teisiniams santykiams, susiformavusiems po 2008 m. lapkričio 15 d., taikė jau nebegaliojančias teisės normas, taigi, pažeidė teisės normų taikymo laiko atžvilgiu taisykles.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Vilniaus apygardos teismas, konstatavęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai neįskaitė atitinkamų laikotarpių į ieškovo darbo stažą, sprendė, kad šiuo atveju yra taikytina DK 141 straipsnio 3 dalis ir kad būtų teisinga bei protinga ieškovui priteisti fiksuotą 1000 Lt (289,62 Eur) kompensaciją už visą nuo 2009 m. liepos 7 d. uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Pažymėtina, kad DK 141 straipsnio  3 dalyje nustatytai sankcijai taikyti yra būtinos dvi sąlygos: pirma, atitinkama su darbo santykiais susijusi išmoka darbuotojui jau turi priklausyti atleidimo iš darbo dieną; antra, ji taikoma tik tuo atveju, jeigu nebuvo išmokėtas visas vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Nagrinėjamu atveju nebuvo nė vienos sąlygos taikyti šią teisės normą: Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai atsiskaitė su ieškovu jo atleidimo dieną, nes tik ieškovui palankus teismo sprendimas šioje byloje sukuria prievolę sumokėti jam dėl neįskaičiuoto darbo stažo nesumokėtą atlyginimą. Be to, ginčas šioje byloje kilo ne dėl viso darbo užmokesčio, o tik santykinai mažos jo dalies priteisimo. Taip pat dar kartą pabrėžtina, kad sankcija dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo veiksmų buvo pritaikyta valstybei, o tai dar kartą įrodo, kad teismas ieškinį tenkino netinkamo atsakovo atžvilgiu.

Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo kasacinio skundo.

Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą atsakovas Lietuvos vyriausiasis teismas nurodo, kad skundžiamų sprendimų dalys, kuriomis tinkamu atsakovu pripažinta ir Lietuvos Respublika, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra aktualios, todėl dėl jų nepasisakoma, taip pat Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neaktualūs kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo.

Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. papildomas sprendimas buvo priimtas kitų atsakovų (Lietuvos Respublikos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo) atžvilgiu, vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką priteistas ne iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ar ne dėl jo neteisėtų veiksmų, šie aspektai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai taip pat neaktualūs.

Teisiniams santykiams, susiformavusiems po 2008 m. lapkričio 15 d., negali būti taikomos jau nebegaliojančios teisės normos, o pagal teisinį reguliavimą (t. y. Teisėjų atlyginimų įstatymą), galiojantį nuo 2008 m. lapkričio 15 d., nenustatyta galimybė įskaičiuoti asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažą į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad  ieškovo darbo (pirmiausiai asistentu, vėliau doktorantu) Lietuvos policijos akademijoje (nuo 1997 m. liepos 17 d. – Lietuvos teisės akademijoje) laikotarpiai nuo 1998 m. birželio 7 d. iki 1998 m. lapkričio 30 d. ir nuo 1999 m. vasario 2 d. iki 2002 m. birželio 30 d. (imtinai), sprendžiant dėl jų įskaitymo į ieškovo tarnybos Lietuvos valstybei stažą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, Komisijos ginčams dėl tarnybos stažo skaičiavimo spręsti buvo prilyginti valstybės tarnybai ir įskaityti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, Teisėjų atlyginimų įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų ir kitų įvairiais laikotarpiais galiojusių teisės aktų sisteminės analizės pagrindu, ypač remiantis Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 ir 6.2 punktais, ieškovo eitos pareigos aukštojoje mokykloje nurodytais ginčo laikotarpiais buvo priskiriamos (prilyginamos) paslaugų valstybės tarnautojams, todėl šie laikotarpiai šiuo metu sudaro ne pedagoginio darbo stažą, o darbo stažą, kuris pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus yra prilyginamas valstybės tarnybai einant valstybės tarnautojo pareigas, o tai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, sudaro galimybę įskaityti juos į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Taigi kasaciniame skunde išdėstytos abejonės dėl buvusių iki 2002 m. liepos 1 d. laikotarpių įskaitymo į ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra nepagrįstos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje kasacine tvarka byloje kasacinius skundus yra pateikę ieškovas A. B. ir atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Atsižvelgdama į pateiktų kasacinių skundų ribas ir keliamus teisės taikymo ir aiškinimo klausimus teisėjų kolegija pasisako dėl kasatoriaus A. B. argumentų dėl stažo priedo už ištarnautus metus skaičiavimo bei  kasatoriaus Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, argumentų dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamoje byloje ir tik po to, atsižvelgiant į šiuos taikymo ir aiškinimo klausimus, bus aptariami kiti kasacinių skundų argumentai.

Dėl asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažo įskaičiavimo į tarnybos stažą Lietuvos valstybei einant teisėjo pareigas

Byloje nustatyta, kad kasatorius 2010 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su prašymu sudaryti komisiją dėl tarnybos stažo skaičiavimo ir įskaityti į ieškovo darbo stažą, skaičiuojant pareiginės algos priedą, kaip asmens, turinčio teisės krypties socialinių mokslų daktaro krypties ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažą nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio. Komisija 2010 m. lapkričio 24 d. priėmė  Išvadą,  kuria atsisakė ieškovo nurodytą laikotarpį įskaityti į tarnybos stažą priedui už ištarnautus valstybei metus skaičiuoti. Kasatorius šią išvadą ginčija ir reikalauja įskaityti į jo darbo stažą pedagoginio darbo stažą nuo 2002 m. birželio 28 d. iki 2004 m. rugpjūčio 3 d. ir nurodydamas, kad pagal tuo metu galiojusias Teismų įstatymo nuostatas šis stažas yra įskaitomas į teisėjo tarnybos stažą priedams už ištarnautus valstybei metus gauti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 3 d.  įstatymo redakcija Nr. IX-1450, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.) nustatė, kad į teisėjo darbo stažą priedams apskaičiuoti ir atostogų trukmei nustatyti įskaitomas ir darbo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, prokuroru, prokuroro pavaduotoju, prokuratūros tardytoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnu (tardytoju), valstybiniu arbitru stažas, darbo valstybės tarnyboje stažas. Asmenų, turinčių teisės krypties mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginis stažas taip pat turėjo būti įskaitomas į tarnybos stažą priedui ir atostogų trukmei apskaičiuoti. Atsižvelgiant į šias nuostatas darytina išvada, kad iki 2008 m. lapkričio 15 d. asmenų, turinčių teisės krypties mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginis stažas turėjo būti įskaitomas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo tarnybos stažą  atlyginimo priedui apskaičiuoti ir tai kasatoriaus atveju buvo padaryta.

Tačiau 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo specialus  Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas, nustatantis teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nuo 2008 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimų dydžiai  bei priedai už ištarnautus metus yra skaičiuojami vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymu. Šio įstatymo  4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis nustato, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus skaičiavimui yra reikšmingos šios įstatymo normoje nustatytos sąlygos: priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus prie pareiginės algos mokamas nuo 1990 m. kovo 11 d., todėl stažo skaičiavimui yra reikšmingas darbo einant atitinkamas pareigas laikotarpis nuo šios datos; į ištarnautus Lietuvos valstybei metus priedui prie tarnybinės algos nustatyti gali būti įskaitytas tik tų pareigų, kurios nurodytos Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 1 dalyje, ėjimas.

2008 m. lapkričio 6 d. įstatymu buvo pakeista ir Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalis, nustatant, kad į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei nustatyti įskaitomas ir darbo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, prokuroru, prokuroro pavaduotoju, prokuratūros tardytoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnu (tardytoju), valstybiniu arbitru stažas, darbo valstybės tarnyboje stažas, taip pat asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažas. Kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, Teismų įstatymo  97 straipsnio 2 dalies pakeitimo, lyginant ją su ankstesnės redakcijos norma (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1450 redakcija), esmė buvo ta, kad šioje Teismų įstatymo normoje liko tik atostogų trukmės skaičiavimo tvarka, nes priedų prie pareiginės algos apskaičiavimo tvarką nuo 2008 m. lapkričio 15 d. pradėjo reguliuoti specialusis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priedas už ištarnautus valstybei metus bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams mokamas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. einant pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais). Į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles. Šioje įstatymo normoje nurodytos Taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1–4 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Taigi, darytina išvada, kad pagal šiuo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pareigos neįskaitomos nustatant ištarnautus Lietuvos valstybei metus, skaičiuojamus teisėjų pareiginės algos priedui nustatyti. Tokių asmenų pedagoginis stažas pagal Teisėjų atlyginimo įstatymo nuostatas nėra įskaičiuojamas į teisėjų tarnybos stažą priedams už ištarnautus valstybei metus gauti, o nuo 2008 m. lapkričio 15 d. tokiems asmenims pedagoginis stažas įskaitomas tik į teisėjo darbo stažą atostogoms skaičiuoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kasatoriaus  ginčijamą išvadą priėmė 2010 m. lapkričio 24 d., t. y. kasatoriui  pradėjus dirbti teisėju šiame teisme ir galiojant Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymui. Dėl šios priežasties stažas priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus buvo pagrįstai skaičiuojamas vadovaujantis galiojančiu įstatymu ir  tai nelaikytina įstatymo taikymu atgal. Aplinkybė, kad ankstesni teisės aktai nustatė, jog atitinkamas darbas yra įskaičiuojamas į darbo stažą, mokant priedus, nesudaro teisinio pagrindo šį laikotarpį įskaityti į darbo stažą, mokant atlyginimą pagal 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojusį Teisėjų atlyginimo įstatymą, todėl kasatoriaus argumentai dėl netinkamo šio įstatymo taikymo ir aiškinimo atmestini ir dėl šios dalies  paliekama galioti apeliacinės instancijos nutartis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentu dėl konstitucinės doktrinos netinkamo taikymo nagrinėjamoje byloje ir konstatuoja, kad teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, jog atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia, pareiginės algos, priedų, priemokų, taip pat kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo. Kitaip tariant, valstybė turi teisę nustatyti naują tvarką, pagal kurią yra skaičiuojamas tarnybos Lietuvos valstybei stažas, esant vienintelei sąlygai – negali būti sumažintos teisėjų socialinės garantijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo atitiktį Konstitucijai, konstatavo, kad  priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą teisėjų atlyginimo pagrindinė sudedamoji dalis – teisėjų pareiginė alga – padidėjo, o teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo – santykinis dydis sumažėjo. Iš teisėjų atlyginimų dydžių skaičiavimų pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką ir pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą matyti, kad teisėjų atlyginimas (pareiginės algos ir priedo suma) priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą padidėjo.

Dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamoje byloje

Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas formuodamas praktiką yra pasisakęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB  „Alvora“,  bylos Nr. 3K-3-516/2010; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. S. R. ir kt. v. R. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-277-706/2015).

Ieškinio senaties darbo teisiniuose santykiuose samprata ir teisinis reglamentavimas įtvirtinti DK 27 straipsnio nuostatose. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (teisme). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties terminų taikymo, turi būti įvertintos DK įtvirtintos nuostatos bei kompleksiškai atsižvelgiama į CK bei CPK teisės normas, kurios taikomos tais atvejais, kai tam tikriems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams spręsti nėra įtvirtinto teisinio reglamentavimo pagal darbo teisės normas.

Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklių DK nereglamentuoja, tam taikytina CK 1.127 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Ieškovas šioje byloje pareiškė reikalavimą priteisti negauto tarnybinio atlyginimo priedo dalį už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir nurodydamas, kad ginčo laikotarpiai, prilyginami valstybės tarnybai ir laikytini pedagoginio darbo stažu, be teisėto pagrindo nebuvo įskaityti į ištarnautus Lietuvos valstybei metus tarnybinio atlyginimo sudedamajai daliai – priedui – skaičiuoti, taip pat prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką iki sprendimo įvykdymo dienos. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį dėl nurodyto reikalavimo tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 253,66 Lt (73,46 Eur) nesumokėto darbo užmokesčio ir 1000 Lt (289,62 Eur) kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką; papildomu sprendimu priteisė 1729,37 Lt (500,86 Eur) nesumokėto priedo dalį už tarnybos stažą Lietuvos valstybei ir 116,02 Lt (33,60 Eur) už nepanaudotas atostogas.

Byloje nustatyta, kad teisėjų darbo stažo apskaičiavimas nuo 2004 m. spalio 1 d. priedams už ištarnautą laiką mokėti atliktas Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2004 m. liepos 27 d. įsakymu, kuriuo ieškovui nustatytas penkerių metų darbo stažas procentiniam priedui gauti. Pažymėtina, kad kasatorius yra pareiškęs du ieškinius tuo pačiu pagrindu – dėl nesumokėtos atlyginimo priedo dalies dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos Lietuvos valstybei stažo priteisimo.  Pirmojoje iš šių bylų (bylos Nr. 2-5552-803/2013) yra keliamas reikalavimas priteisti negautą atlyginimo priedo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu pripažino, kad ieškovas praleido ieškinio senatį, ir tuo pagrindu ieškinį atmetė, tačiau dėl šio sprendimo kasatorius A. B. pateikė kasacinį skundą, kurį kasacinis teismas priėmė, bylą išnagrinėjo kasacine tvarka ir 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-303-415/2015) kasacinį skundą atmetė bei paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatavęs, jog  ieškinio senaties terminas šioje byloje pasibaigė iki ieškinio pareiškimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti negautą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 7 d., kai jis dirbo Vilniaus apygardos administraciniame teisme, ir už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. spalio 31 d., jam einant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo pareigas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo apeliacinį skundą dėl dalies dėl stažo skaičiavimo dirbant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme  ir, kaip konstatuota,  kasacinis teismas šią procesinio sprendimo dalį palieka nepakeistą, šis laikotarpis nagrinėjamu atveju tampa nereikšmingas.

Byloje nustatyta , kad tariamas ieškovo teisių pažeidimas, trukęs nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 9 d.,  yra kildinamas iš tų pačių Vilniaus apygardos administracinio teismo veiksmų, t. y.  Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės įsakymo, kuriuo ieškovui nuo 2004 m. rugsėjo 14 d. buvo nustatytas penkerių metų tarnybos Lietuvos valstybei stažas, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės sudarytos tarnybos stažo nustatymo komisijos 2009 m. gegužės 22 d. išvados Nr. 1, kuria buvo atsisakyta nustatytą stažą perskaičiuoti.  Pirmojoje iš nurodytų bylų (bylos Nr. 2-5552-803/2013)  apeliacinės instancijos teismas  nustatė, kad ieškinio senatis  yra praleista, nes ieškovas apie savo teisių pažeidimą žinojo,  o  nagrinėjamoje  byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškinio senatis nėra praleista. Taigi, tas pats teismas, pasisakydamas iš esmės  dėl to paties reikalavimo, skirtingai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą ir priėmė du skirtingus sprendimus. Pirmojoje byloje kasacinis teismas, palikdamas galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovo teisė buvo pažeista 2004 m. liepos 27 d. įsakymu, jam nustačius penkerių metų tarnybos stažą priedui gauti. Kasatorius pagal savo išsilavinimą, profesiją ir profesinę patirtį vertintinas kaip kvalifikuotas subjektas, kuriam taikytini aukščiausi teisės žinių (žinojimo, suvokimo ir taikymo) standartai (Teismų įstatymo 41, 43, 66 straipsniai), todėl jo teiginiai, jog jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, kai Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai 2009 m. balandžio 22 d. prašymu kreipėsi į teismo pirmininkę dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo ir jos sudaryta komisija 2009 m. gegužės 22 d. išvadoje konstatavo, jog nėra pagrindo įskaityti ginčo laikotarpį į laikotarpį priedui skaičiuoti, ir ši data laikytina sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu (subjektyviuoju momentu), laikytini nepagrįstais.  Dėl šios priežasties darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė iki ieškinio pareiškimo, todėl nenustačius aplinkybių, leidžiančių pripažinti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, yra pagrindas ieškinį atmesti (DK 27 straipsnio 2 ir 5 dalys, CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v.  Lietuvos valstybė,  bylos Nr. 3K-3-303-415/2015).

Teisėjų kolegija, sutikdama su kasatoriaus Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, argumentu, kad teismai analogiškose bylose skirtingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžią ir ieškinio senaties termino pabaigą ir dėl to priėmė skirtingus sprendimus, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį,  siekdama vienodai taikyti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį bylose dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo, ir įvertinusi tai, jog kasacinis teismas pirmojoje išnagrinėtoje byloje pasisakė, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė iki ieškinio pareiškimo, tenkina kasatoriaus Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą ir dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovui iš atsakovo yra priteista 253,66 Lt (73,46 Eur) nesumokėto darbo užmokesčio ir 1000 Lt (289,62 Eur) kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką. Dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas kasacinės instancijos teismo nurodytais motyvais (CPK  359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat panaikinamas papildomas sprendimas, kuriuo priteista 1729,37 Lt (500,86 Eur) nesumokėto priedo dalis už tarnybos stažą Lietuvos valstybei ir 116, 02 Lt (33,60 Eur) už nepanaudotas atostogas, ir prašymas dėl papildomo sprendimo atmetamas.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Kasatoriai A. B. ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasaciniuose skunduose teigia, kad šioje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos atlyginimo priedo dalies priteisimo, kuris susidarė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui neteisingai skaičiuojant ieškovo tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir mokant priedą už tarnybos metus Lietuvos valstybei, todėl materialieji teisiniai santykiai sieja ieškovą su Lietuvos vyriausiuoju administraciniu teismu ir Vilniaus apygardos administraciniu teismu, o ne su Lietuvos valstybe, todėl ši nelaikytina atsakove.

Teisėjų kolegija šiuos kasatorių argumentus laiko pagrįstais  ir pripažįsta, kad jeigu šioje byloje būtų teisinis pagrindas ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti, kaip atsakovai turėtų būti nurodyti tik teismai, kaip ginčo materialiųjų teisinių santykių subjektai, ir tą padaryti nebūtų procesinių kliūčių, nes Lietuvos vyriausiasis   administracinis  teismas  ir Vilniaus apygardos administracinis teismas buvo įtraukti  atsakovais šioje  byloje, įgijo šalies teises ir pareigas (CPK 42 straipsnis). Tačiau kadangi ieškinys  šiuo atveju buvo pagrįstai atmestas, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad tokia procesinė situacija kaip nors pažeidė kasatoriaus teises.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kasatoriaus Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Vyriausybės, kasacinio skundo argumentais dėl CPK 277 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo, nes papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes teismas, paskelbęs byloje sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti, o esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo prašymą, priėmė papildomą sprendimą, kuriuo jam priteisė negautą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. liepos 7 d. Papildomo sprendimo būtinybę apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad nutartyje buvo išspręsti ne visi ieškinio reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos  teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog, įsigaliojus 2008 m. lapkričio 15 d. Teisėjų atlyginimų įstatymui, kuriame nenustatytas asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažo įskaitymas atlyginimo priedui apskaičiuoti, Vilniaus apygardos administracinis teismas nuo 2008 m. lapkričio 15 d. neturėjo pagrindo įskaityti už ištarnautus valstybei metus jo, kaip turinčio teisės krypties socialinių mokslų daktaro laipsnį, pedagoginio stažo nurodytu laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad ši ieškinio dalis buvo atmesta,  papildomu sprendimu dar kartą sprendė dėl darbo stažo už laikotarpį po 2008 m. lapkričio 15 d. įskaitymo ir priėmė priešingą sprendimą – nusprendė jį įskaityti ir priteisti atitinkamą sumą iš Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. liepos 7 d., taip pažeisdamas CPK 277 straipsnio  1 dalies nuostatas dėl papildomo sprendimo priėmimo sąlygų.

Kasacinis teismas nepasisako dėl kasatoriaus Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, argumentų, susijusių su netinkamu teisės normų taikymu laiko atžvilgiu priimant  papildomą sprendimą, nes, atmetus ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad netinkamai taikius ir aiškinus  2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojusius  teisės aktus (Teismų įstatymą, Teisėjų atlyginimų įstatymą ir kt.), nustatančius galimybę asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginį darbo stažą įskaičiuoti į teisėjo tarnybos stažą priedui už ištarnautus metus, buvo pažeistos kasatoriaus teisės ar teisėti interesai.

Atmetęs ieškinį, kasacinis teismas nepasisako ir dėl ieškovo kasacinio skundo argumentų, susijusių su priteistinos kompensacijos už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį mažinimu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 8,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus ieškovo kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalis ir iš dalies patenkintas ieškovo A. B. ieškinys, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria  ieškinys atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2014 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą panaikinti ir ieškovo prašymą dėl papildomo sprendimo atmesti.

Priteisti iš A. B. (duomenys neskelbtini) 8,09 Eur (aštuonis Eur 9 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Virgilijus Grabinskas

              Egidijus Laužikas

              Rimvydas Norkus