Baudžiamoji byla Nr. 1-39-420/2016

Proceso Nr. 1-01-1-55710-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.4.8.1; 1.2.5.4; 2.1.10.1; 2.3.6.4.4.

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 18 d.

Zarasai

Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjas Vladimiras Kurasovas,

sekretoriaujant Žydrūnei Naujikienei,

dalyvaujant prokurorui M. R.,

kaltinamajam R. U., jo gynėjai advokatei Kristinai Rutkauskienei,

nukentėjusiajai V. U., jos atstovui advokatui M. B.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. U., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), registruotas adresu (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, ūkininkaujantis, vedęs, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK, BK) 140 str. 2 d., 140 str. 2 d., 145 str. 2 d.

Teismas

n u s t a t ė :

R. U. kaltinamas pagal LR BK 140 str. 2 d. tuo, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. apie 20-21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebdamas savo sutuoktinės V. U. kairiąją ranką, ją suspausdamas ir purtydamas, taip sukėlė nukentėjusiajai-šeimos narei V. U. fizinį skausmą.

Taip pat R. U. kaltinamas pagal LR BK 145 str. 2 d. ir 140 str. 2 d. tuo, kad nuo 2015 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytos dienos, 16 val. iki 2015 m. spalio 7 d., tiksliai nenustatytos valandos, panaudodamas psichinį smurtą terorizavo ir sistemingai baugino nukentėjusiąją, šeimos narę V. U., o būtent: namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę, grasino savo sutuoktinei V. U. sakydamas, kad bus tragedija, jei V. U. skyrybų metu bandys dalintis bendrą jų turimą turtą, kad tragiškai baigsis V. U. motinai. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2015 m. spalio 7 d. apie 20 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sugriebė savo sutuoktinės V. U. rankas ir jas suspaudė, užlaužė jas ir pakėlęs į viršų prispaudė V. U. prie sienos; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, prie sienos priremtai V. U. spyrė keliu vieną kartą į kairiąją koją, dėl ko V. U. atsitrenkė į spintelę ir užsigavo koją; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. U. atsitūpus ir išsilaisvinus, vėl sugriebė V. U. rankas, jas stipriai suspaudė ir papurtė, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai, šeimos narei V. U. fizinį skausmą.

Kaltinamasis R. U. kaltu neprisipažino ir parodė, kad V. U. yra jo sutuoktinė, jiedu santuokoje yra apie 20 m., turi du vaikus. Prieš keletą metų po konflikto, įvykusio atostogų metu, pradėjo blogėti jų santykiai. Kaltinime nurodytu laiku žmonos bute Panevėžio gatvėje jis nebuvo, jis buvo užėjęs į butą dienos metu. Jis apkabino žmoną, norėjo susitaikyti, bet žmona į apkabinimą sureagavo keistai, nesuprato jo veiksmų geranoriškumo, puolė jį draskyti. Gindamasis jis suėmė jos rankas ir ji atsitrenkė į spintelę ir užsigavo. Tik suėmė jos rankas, bet jų neužlaužė, specialiai nieko nedarė, kad sukeltų skausmą. Po šio įvykio jis kreipėsi į teisininkę ir ji patarė, kad jam geriausia prisipažinti ir tuo viskas pasibaigs. Tada parašė prisipažinimą, bet taip nebuvo. Neterorizavo savo žmonos, norėjo pagerinti savo santykius su žmona ir pasiūlė vykti į kelionę. Abu kartu sprendė visus reikalus kai pablogėjo sūnaus sveikata. Remontavo kartu vaiko kambarį. Negrasino sutuoktinei kaltinime minėtais žodžiais. Antro konflikto metu spalio mėnesį sutuoktinės nelietė, bet ji tuo metu šaukė ir jam susidarė įspūdis, kad sutuoktinė taip elgiasi norėdama, kad vaikas išgirstų ir atvažiuotų pažiūrėti kas vyksta. Apkabino žmoną ir tuo metu prasidėjo rėkimas ir draskymasis. Po konflikto paraudimo ir mėlynių nesimatė. Negrasino žmonai, kad nužudys arba sunkiai sužalos. Nesiekė, kad žmona bijotų dėl savo gyvybės ir sveikatos. Nebuvo jokio pagrindo, kad žmona jo bijotų. Nesakė žmonai, kad bus taip kaip (duomenys neskelbtini) šeimoje.

Nukentėjusioji V. U. parodė, kad R. U. yra jos sutuoktinis, kartu turi du vaikus. Su R. U. nuo 2014 metų sunkiai sutaria, vyksta konfliktai. R. U. nuolat grasina, atiminėja mašiną, tikrina telefoną ir užrašų knygelę, šantažuoja, daužo daiktus, užsimoja, bet netrenkia. Sutuoktinis minėdavo (duomenys neskelbtini) istoriją, ir tokias sąvokas kaip tragedija, šeimos tragedija. Leisdavo jai suprasti, kad bus labai blogai arba jai arba jos giminei, kad kentės visi. Sutuoktinio agresija suaktyvėjo 2015 metais. Kęsdama sutuoktinio nervinį nestabilumą, periodiškai išvykdavo pagyventi pas sesę, brolį arba pas tėvus. Nuo 2015 m. gegužės pabaigos gulėjo ligoninėje su sūnumi, nes jam buvo atlikta kepenų transplantacija. Sutuoktinis lankydavo sūnų ligoninėje, tačiau ir tada būdavo grasinimai. Kai iš ligoninės grįžo į namus, esančius Rokiškyje, po darbo turėdavo valgydinti sūnų, tačiau raktų nuo buto neturėjo, ir turėdavo skambinti vyrui, kad jis atvažiuotų ir atrakintų duris. Kelias dienas, ar savaitę išbuvo namuose, tačiau išėjo iš namų dėl nepakenčiamo vyro elgesio. Sutuoktinis rėkdavo, grasindavo, kad skyrybų atveju bus blogai. Buvo panaudojęs ir smurtą prieš ją – kartą pačiupo telefono atminties kortelę, nes bijojo, kad ten bus kažkas prieš jį. Neatidavė jai kortelės ir jie susigrūmė. Bandė sutuoktinį išstumti pro duris, bet jis vėl įsiveržė į vidų, stipriai suėmė jai už abiejų rankų-riešų, dėl to ji pajuto skausmą, bejėgiškumą ir užsidarė kambaryje. Liko mėlynė, dėl to kreipėsi į policiją. Šio konflikto niekas nematė, nes tuo metu bute buvo vieni. Name sutuoktinis irgi buvo panaudojęs smurtą. Ji tuo metu plovė indus virtuvėje, sutuoktinis prirėmė ją prie spintelės ir smarkiai spaudė riešus, keliu spyrė į kairę koją. Skaudėjo riešus, mėlynių nebuvo. Išgirdęs triukšmą į virtuvę invalido vežimėliu atvažiavo sūnus ir pamatė ją verkiančią prie spintelės. Daugiau smurto nebuvo. Prie vaikų R. U. vengdavo elgtis blogai. Dabar vyksta skyrybų procesas. R. U. 1000 Eur yra atlygino, todėl civilinio ieškinio atsisako.

Liudytojas D. B. parodė, kad yra R. U. pusbrolis. Su juo ir jo sutuoktine V. U. santykiai normalūs. 2015 metais tarp R. U. ir V. U. prasidėjo pykčiai dėl šeimyninių aplinkybių, jie kartu nebegyveno. Konfliktų ir muštynių tarp jų nėra matęs.

Liudytojas R. U. parodė, kad R. U. ir V. U. yra jo tėvai. Nuo rudens tėvai kartu nebegyvena. Šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), o motina gyvena kitur, tačiau lanko jį su seserimi. Su tėvu dabar nebendrauja. Gulėjo ligoninėje visą vasarą. Prieš ligoninę konfliktų neatsimena, po ligoninės mamai kažkas su koja buvo. Tuo metu jis buvo savo kambaryje, tėvas negražiai kalbėjo su mama virtuvėje. Girdėjo pykčius, ką kalbėjo neatsimena. Tėvas pradėjo konfliktą. Nuvažiavo su invalido vežimėliu į virtuvę ir pamatė juos barantis. Jie nesistumdė, jis grįžo į kambarį. Antrą kartą po keleto minučių išgirdo trenksmą ir, nuvažiavęs į virtuvę, pamatė mamą, stovinčią prie virtuvės kampo susiėmusią už kojos, tėvas stovėjo šone. Neklausė kas atsitiko. Sesuo pasakė, kad tėvas mamai spyrė į koją. Mama jai papasakojo. Mėlynės nematė. Kažkada matė mėlynę pas mama ant riešo, tačiau nepamena kada tai buvo. Nėra matęs smurto mamos atžvilgiu.

Liudytoja A. U. parodė, kad R. U. ir V. U. yra jos tėvai. Su mama santykiai geri, o su tėvu nebendrauja. Šiuo metu gyvenu name (duomenys neskelbtini), kartu su broliu. Mama gyvena bute, kur gyvena tėvas nežino. Mama prieš metus išėjo iš namų, o tėvas nuo rudens nebegyvena name. Mama negalėjo daugiau pakęsti tėvo, todėl išėjo, o tėvui name uždrausta gyventi. Mama ateina pas ją su broliu, atneša valgyti, žiemą pakuria pečių. Mama negalėjo pakęsti psichologinio smurto, tėvas nuolat rėkdavo ant mamos. Daug metų taip elgdavosi. Toks elgesys padažnėjo prieš 1,5 metų. Anksčiau to nematydavo, vėliau pradėjo pastebėti. Smurto tarp tėvų nėra mačiusi. Negirdėjo, kad tėvas sakytų „užmušiu“ ar panašiai kažką.

Liudytoja M. J. parodė, kad V. U. yra jos dukra, kuri su R. U. santuokoje gyvena apie 20 metų. Nuo 2014 m. dukros santykiai su R. U. konfliktiniai. Dukra į butą, esantį Panevėžio g., atsikraustė 2015 m. birželį. 2016-09-15 dukra telefonu papasakojo kas įvyko bute. Atvykusi pas ją pamatė ant kairės rankos mėlynę. Dukra pasakojo, kad žentas, atėjęs pas ją, griebė krepšį ir skaitė užrašų knygutę. Dukra norėjo atimti ir dėl to susigrūmė. Tyčiojosi iš jos, sudaužė telefoną. Dukra pasakojo, kad R. U. jai spyrė ir purtė rankas. Viskas vyko virtuvėje. Dukrai priekaištavo, kad nežiūri sūnaus. Grasino dukrai, kad bus kaip (duomenys neskelbtini) šeimoje.

Liudytojas E. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad R. U. yra jo draugas. Pas R. U. svečiuose lankėsi retai, prie jo jokių barnių nebuvo.

Dėl R. U. pateiktų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai)

Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y suvoktas sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Kaltinamasis R. U. teismui atiduotas kaltinat jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. R. U. yra kaltinamas tuo, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. apie 20-21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebdamas savo sutuoktinės V. U. kairiąją ranką, ją suspausdamas ir purtydamas, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. R. U. taip pat yra kaltinamas tuo, kad 2015 m. spalio 7 d. apie 20 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sugriebė savo sutuoktinės V. U. rankas ir jas suspaudė, užlaužė jas ir pakėlęs į viršų prispaudė V. U. prie sienos; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, prie sienos priremtai V. U. spyrė keliu vieną kartą į kairiąją koją, dėl ko V. U. atsitrenkė į spintelę ir užsigavo koją; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. U. atsitūpus ir išsilaisvinus, vėl sugriebė V. U. rankas, jas stipriai suspaudė ir papurtė, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Taigi, nagrinėjamu atveju esminis požymis, apibūdinantis BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai būtent smurtavimu.

Kaltinamasis R. U. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės nepripažino ir tvirtino, jog prieš sutuoktinę V. U. jis nesmurtavo. Pasak kaltinamojo, 2015-09-15 jis buvo susitikęs su V. U. pas ją bute, tačiau tai įvyko apie pietus, o apie 20-21 val., kaip kaltinime nurodyta, jis tame bute nebuvo. Tądien susitikęs su sutuoktine susiginčijo, V. U. jį pastūmė ar puolė, ir jis galėjo V. U. paimti už rankų, netyčia suspausti. Pati V. U. nurodė, kad 2015-09-15 buvo susitikusi su R. U., sutuoktinis norėjo patikrinti jos užrašų knygelę, ji neleido, dėl ko tarp jų įvyko susistumdymas, vyras jai sugriebė už rankos. Ji patyrė fizinį  skausmą, ant rankos liko mėlynė.

Pasak kaltinamojo, 2015-10-07 jis, būdamas namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), norėjo susitaikyti su sutuoktine, ją apkabino, tačiau žmona į apkabinimą sureagavo keistai, puolė jį draskyti, gindamasis jis suėmė jos rankas ir ji atsitrenkė į spintelę ir užsigavo. V. U. nurodė, kad tą dieną R. U. namuose prirėmė ją prie spintelės ir smarkiai spaudė riešus, keliu spyrė į kairę koją. 2015-10-07 namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buvo kaltinamojo ir nukentėjusiosios sūnus R. U., kuris nurodė, kad girdėjo tarp tėvų vykstantį žodinį konfliktą, tačiau jokių smurtinių veiksmų, kuriuos atliktų tėvai vienas kito atžvilgiu, nematė.

Pagal BK 140 str. 2 d. už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika priskiriama materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, t. y. norint asmens veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 d., būtina nustatyti nusikalstamos veikos pasekmes – nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą, ar trumpą susargdinimą. BK 141 str. imperatyviai įtvirtinta, kad BK 135, 138, 140 straipsniuose numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-298/158/A1-86 (toliau Taisyklės) 8 punkte imperatyviai nurodyta, kad „išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą.“ Kartu teismas pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis pagalbos į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014).

Kaip matyti, byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl R. U. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimas yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje yra nurodytas kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia. Pažymėtina, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kitu žmogumi, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, ir toks jo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipiamasi pagalbos į medikus. Šioje situacijoje, nors nukentėjusioji ir teigė, kad 2015-09-15 pajuto skausmą R. U. suėmus jos rankas, visgi šios aplinkybės nepatvirtino kiti bylos duomenys. Teismo vertinimu, R. U. suėmus už rankų V. U., ji iš tiesų galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, teismo vertinimu, vienareikšmiškos išvados daryti tikrai negalima. Pažymėtina, kad nukentėjusioji į medikus nesikreipė, taigi byloje nėra jokių kitų duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai 2015-09-15 būtų sukeltas fizinis skausmas.

2015-10-07 vykusio konflikto tiesioginių liudytojų taip pat nėra, tuo metu namuose buvęs kaltinamojo ir nukentėjusiosios sūnus R. U. nurodė, kad motinos atžvilgiu vartojamo smurto nematė. Pats kaltinamasis neigia smurtavęs prieš sutuoktinę, nurodė, kad tą dieną už rankų sutuoktinei sugriebė tik dėl to, kad nukentėjusioji jo nedraskytų nagais. Atsižvelgiant į tokius nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymus, akivaizdu, jog tarp jų yra konfliktiniai santykiai ir kiekvienas iš jų laikosi savo įvykių versijos.

Jau buvo minėta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis pagalbos į medikus. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymas nebuvo nustatytas, į medikus ji nesikreipė, ekspertų išvados nėra, asmenų, mačiusių įvykį, nėra. Kad V. U. įvykio metu nukentėjo ir fizinis smurtas jos atžvilgiu buvo panaudotas, nustatyta tik iš pačios nukentėjusiosios parodymų. Byloje nėra jokių objektyvių ir nešališkų duomenų patvirtinančių nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją pavartotą smurtą. Policijos pareigūnai ir medikai į įvykio vietą nebuvo kviečiami. Jokių smurto požymių ant nukentėjusiosios kūno nenustatyta. 2015-10-07 asmens apžiūros protokole (1 tomas, b. l. 99-102) užfiksuota, kad ant V. U. kairės rankos matosi kraujosruva. Nors apžiūros protokole nustatyta, kad ant nukentėjusiosios rankos yra kraujosruva, tačiau šis apžiūros protokolas nepatvirtina, kad būtent dėl R. U. veiksmų ant V. U. rankos atsirado kraujosruva. Be to, apžiūra atlikta 13.10 val. – 13.15 val., o įvykis, kurio padarymu kaltinamas R. U., įvyko apie 20 val. Atsižvelgiant į tai, kyla pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios patirto fizinio skausmo būtent 2015-10-07 įvykio dieną ir nurodomomis aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad siekiant konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. pasekmes, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas specialus tyrimas. Teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme metu tokio tyrimo atlikti nebuvo galimybės – nuo įvykių praėję metai laiko, medicininių dokumentų nėra, nes nukentėjusioji į medikus po įvykių nesikreipė.

Apibendrinant tai, kas paminėta, darytina išvada, jog be nukentėjusiosios parodymų, byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad R. U. būtų tyčia sukėlęs fizinį skausmą V. U.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo yra priešiški santykiai, šiuo metu vyksta skyrybų procesas, todėl akivaizdu, jog nukentėjusioji turėjo motyvą ir tikslą konfliktuoti su kaltinamuoju. Atsižvelgiant į tai, šioje situacijoje negalima besąlygiškai remtis nukentėjusiosios parodymais, juolab, kad jų nepatvirtina kita bylos medžiaga.

Ikiteisminio tyrimo metu R. U. prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, tačiau vėliau nurodė, kad jam inkriminuojamų veikų jis nepadarė. R. U. 2015-10-29 prašyme (1 t., b. l. 122-124) nurodė, kad gailisi dėl to kas įvyko, kad netinkamai pasielgė su žmona, supranta, kad nuskriaudė savo mylimą žmogų, tačiau jokių konkrečių įvykio aplinkybių šiame prašyme nenurodė. R. U. 2015-10-29 apklausos protokole (2 t., b. l. 7-8) nurodoma, kad R. U. visiškai prisipažįsta dėl jam pateiktų kaltinimų ir gailisi dėl to, kad netinkamai pasielgė su žmona V. U., tačiau jokių įvykio aplinkybių ar detalių šiame apklausos protokole taip pat nėra. 2015-10-29 raštu pateiktuose parodymuose (2 t., b. l. 39-41) R. U. nurodė, kad prisipažįsta dėl jam pateiktų įtarimų, tačiau nurodo, kad tiek 2015-09-15, tiek 2015-10-07 savo sutuoktinei tyčia fizinio skausmo nesukėlė, o tik suėmė sutuoktinę už rankų norėdamas ją nuraminti. R. U. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsamiai apklaustas apie įvykių aplinkybes, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo patikrinti atliekant parodymų patikrinimą įvykio vietoje. Šios aplinkybės lėmė situaciją, kad R. U. teisminio nagrinėjimo metu pakeitus duotus parodymus, jo formalus prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu iš esmės prarado įrodomąją vertę.

Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013).

Nenustačius akivaizdžių kaltinamojo kaltę dėl nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai tik patikint nukentėjusiąja ar kaltinamuoju, kaltinamasis pagal BK 140 str. 2 d. (2015-09-15 ir 2015-10-07 epizodai) išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl R. U. pateiktų kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 2 dalį

Nagrinėjama byla yra labai jautri, nes joje sprendžiama dviejų asmenų – vyro ir moters, beveik dvidešimt metų pragyvenusių santuokoje, kuri ilgą laiką tenkino abu sutuoktinius, tarpusavio santykių problema. Kaip patvirtino tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji, iki ikiteisminio tyrimo šioje byloje pradžios, šeiminiai santykiai tarp jų jau buvo pašliję, buvo svarstomas kaltinamojo ir nukentėjusiosios santuokos nutraukimo klausimas. Tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus, juo labiau kai šie kyla tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo procese ir pasireiškia žodine forma išreikštais veiksmais. Konfliktai šeimose neretas reiškinys mūsų visuomenėje. Konfliktinėse situacijose susijaudinę sutuoktiniai kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Ypač svarbu į tai atsižvelgti, kai tariamai nusikalstami vieno iš sutuoktinių veiksmai išoriškai pasireiškia žodine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013).

Pagal BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Šiame straipsnyje įtvirtinta viena iš alternatyvių nusikaltimo sudėtis – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Psichinė prievarta šio straipsnio prasme gali reikštis grasinimais šiuo metu ar ateityje nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą. Grasinimams, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą ar bauginimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), bei kad nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų (kad jie gali būti įgyvendinti) ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, jie turi būti pasikartojantys (atlikti ne mažiau kaip tris kartus), vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Tik tada juos galima laikyti sistema.

Kaltinime nurodyti R. U. veiksmai – periodiškai V. U. išsakyti teiginiai, kad „bus tragedija“, kad tragiškai baigsis V. U. motinai, jei V. U. skyrybų metu bandys dalintis bendrą jų turimą turtą – kaltinamajam inkriminuojami kaip BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai.

Pažymėtina, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Kaltinime visiškai neįvardinta, kuo pasireiškė R. U. nusikalstamas veikimas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo mėnesio iki 2015 m. spalio 7 d. Kaltinamajame akte nėra nurodyta minėtu laikotarpiu padarytų galimų nusikalstamų veiksmų laikas, būdai ir kitos svarbios aplinkybės, dėl to, manytina, kad pats kaltinimas yra ydingas. Kaltinimo formuluotė „nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę“ yra abstrakti, iš jos neaišku, kokius veiksmus konkrečiai, kada ir kur padarė kaltinamasis. Kaltinamasis kaltinamas, jog terorizavo ir sistemingai baugino nukentėjusiąją namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Iš R. U. ir V. U. parodymų ir pasų matyti, kad nuo 2015-03-15 iki 2015-03-22 jie kartu buvo Turkijoje, tačiau jokie veiksmai ten esant R. U. neinkriminuoti. Iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pateiktų dokumentų matyti, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios sūnus R. U. šioje įstaigoje 2015 metais buvo gydomas: nuo gegužės 4 d. iki gegužės 7 d. ir nuo gegužės 25 d. iki rugpjūčio 28 d. Iš R. U. ir V. U. parodymų matyti, kad V. U. visą šį laiką buvo Vilniuje, tačiau kaltinime nėra nurodyta kur, kada ir kokiais būdais V. U. per šį laikotarpį terorizavo ir sistemingai baugino nukentėjusiąją. 

Kaltinamasis neigia grasinęs savo sutuoktinei ar jos motinai, nurodo, kad sutuoktinės neterorizavo ir nebaugino. Kaltinamasis patvirtino, kad pastaruoju metu tarp jo ir sutuoktinės buvo konfliktiniai santykiai, tačiau psichinės prievartos jos atžvilgiu nevartojo ir jos nebaugino. Tai iš dalies patvirtina ir nukentėjusiosios V. U. elgesys – ji toliau gyveno kartu su R. U., vyko atostogų į užsienį. Teisme apklausti liudytojai – kaltinamojo ir nukentėjusiosios vaikai R. U. ir A. U., taip pat liudytojai D. B., M. J., E. Š. jokių grasinimų patys negirdėjo ir nedalyvavo tarp R. U. ir V. U. vykusiuose konfliktuose. Minėti liudytojai tik abstrakčiai užsiminė apie kaltinamojo ir nukentėjusiosios nesutarimus, nurodė, kad jie ginčydavosi, pykdavosi, konfliktavo, tačiau jokių konkrečių matytų įvykių detalių neįvardijo. Tokie liudytojų parodymai savaime nepatvirtina R. U. kaltės dėl jam inkriminuoto asmens terorizavimo epizodo, nes ginčai ir nesutarimai tarp sutuoktinių, galimi dėl įvairiausių priežasčių – nebūtinai siekiant vienas kitą įbauginti.

Išnagrinėjęs bylą, teismas laiko neįrodytu kaltinamajam inkriminuojamą grasinimo nukentėjusiajai veiksmą, kadangi šio grasinimo fakto nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus. Nukentėjusiosios parodymai dėl kaltinamojo išsakytų grasinimų yra gana lakoniški, nedetalūs, prieštarauja kaltinamojo paaiškinimams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, jog R. U. veikoje nėra įrodyti nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d. objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Byloje nenustatyta, kad R. U. būtų daręs pavojingą tyčinį poveikį V. U. psichikai, verčiant ją bijoti, ir kad būtų norėjęs taip elgtis, todėl jis dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., išteisintinas BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu.

Dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nukentėjusioji V. U. pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, prašydama priteisti iš kaltinamojo 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 tomas, b. l. 71), taip pat prašė priteisti jos turėtas 500 Eur išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą.

Teisiamojo posėdžio metu V. U. pareikšto ieškinio atsisakė ir nurodė, kad 1000 Eur neturtinę žalą R. U. jai atlygino, pretenzijų dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo nebeturi.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad R. U. yra išteisintinas, neįrodžius, jog buvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netenkintinas nukentėjusiosios prašymas patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš R. U..

Teismas, vadovaudamasis LR BPK 297 – 298 str., 301 – 308 str.,

n u s p r e n d ž i a :

R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. (dėl 2015-09-15 epizodo), išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. (dėl 2015-10-07 epizodo), išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

V. U. prašymą priteisti jos turėtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Zarasų rajono apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                               Vladimiras Kurasovas