Administracinė
byla Nr. I-681-554/2010.
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00313-2010-4.
Procesinio sprendimo kategorija: 16.5
, 74. (S)
KAUNO APYGARDOS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R
E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. birželio 28 d.
Kaunas
Kauno
apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,
sekretoriaujant
Vaidai Martusevičiūtei,
dalyvaujant
pareiškėjui B. B.,
nedalyvaujant atsakovo
- Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų įgaliotam atstovui,
trečiojo suinteresuoto
asmens - Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos įgaliotam atstovui,
viešame teismo
posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B.
prašymą atsakovui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui – pataisos
namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentas prie LR
Teisingumo ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi
į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 6157,43
Lt (b. l. 4-10).
Pareiškėjas
prašyme nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis nuo
1992 m. rugsėjo mėn. dirba Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos
namuose Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų budinčiosios pamainos
vyresniojo pareigose. Atsakovas jam nepagrįstai nesumokėjo priklausančių priedų
ir priemokų nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 ir dėl to susidarė 6157,43 Lt
neišmokėto darbo užmokesčio skirtumas, kurį prašo priteisti. Be to, Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta
apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų
buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams,
dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas
užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir
priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje
nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1
dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už
darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui
konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms,
išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo
užmokesčio mokėjimą. Dėl senaties taikymo neprieštarauja, tačiau prašo
neatidėti sprendimo vykdymo 1 metams, nes jei būtų bloga padėtis, naujų
darbuotojų į darbą nepriiminėtų. Atsakovas ir dabar priima į darbą naujus
darbuotojus.
Atsakovas - Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai
atsiliepime į prašymą prašė pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies.
Atsakovas atsiliepime (b.l. 15-17) nurodė, kad pareiškėjas į teismą
kreipėsi po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo, o
skundžiami veiksmai atlikti iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo
įsigaliojimo. Todėl 2007-2008 metų laikotarpiu atsakovas pagrįstai,
skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, taikė tuo metu galiojusią Valstybės
tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą 70 procentų priemokų ir
priedų ribą. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas
teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas
Konstitucijai, todėl atsakovas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal
tuo metu galiojusius teisės aktus. Prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems
metams, nes 2010 m. įstaigos biudžete darbo užmokesčio lėšos skirtos tik
apmokėti darbuotojams už atliekamas jų pareigas, lėšų susidariusioms darbo užmokesčio
nepriemokoms padengti nenumatyta. Nurodė, jog pareiškėjas prašo priteisti
neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, tačiau
prašymas teismui pateiktas tik 2010-04-13, todėl atsakovas teismo prašo taikyti
ieškinio senaties terminą, numatytą DK 27 str., priteisiant pareiškėjui 4503,68
Lt nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio.
Į teismo
posėdį neatvyko atsakovo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos
namų atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR
Teisingumo ministerijos atstovas, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta
tinkamai, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas
yra statutinis valstybės tarnautojas ir jo reikalavimai kildinami iš valstybės
tarnybos teisinių santykių. Atsakovo parengtose pažymose nurodyta, jog už 2007
- 2008 metus pareiškėjui buvo neišmokėta 6157,43 Lt priemokų ir priedų dalis,
viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b. l. 11).
Valstybės
tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės
tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) VI skyriuje. Iki
2005-12-21 galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos
4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams
šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai,
išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006-06-07
galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje
numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio
Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23
straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės
tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Šiame kontekste
pažymėtina, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka, be jokių išlygų
taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuri buvo nustatyta Valstybės
tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo
skaičiuojamas ir mokamas, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu. Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“
(2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo
nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti
už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių
dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą
darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos
įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija)
nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1
dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...>
gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės
principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo
neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo
atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui.
Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų
nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui,
kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad
jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus
teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis
būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės
teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo
2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai). Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos
Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos
dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad
atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio
4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti
prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo
įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose
dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti
situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti
koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos,
reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to
momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti
laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio
nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio
4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio
vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų
kolegijos nutartyse administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A1-638/2005
išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo
ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje
byloje. Taigi, pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą
priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme. Nagrinėjamoje
byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį
negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį
ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra
įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas
funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas
įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai. Pareiškėjas atliko
savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal
įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui
priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas
„įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies
prasme, nes pareiškėjas yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu
pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po
Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo iš Lietuvos
Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008 m. gruodžio 9 d. Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti
Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas
vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis
pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto
darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo
reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Darbo kodekso
27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas į
teismą, gindamas savo pažeistas teises dėl negauto darbo užmokesčio dalies
priteisimo, kreipėsi 2010 m. balandžio 13 d. (b. l. 4), todėl pareiškėjas
praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties
terminą pareikšti reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies
priteisimo už 2007 metų sausio - kovo mėnesius ir iki 2007 m. balandžio 13 d. Pagal
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo
atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašė
taikyti senaties terminą. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu
konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio
pagrįstas, tačiau tenkintinas iš dalies ir priteistina 4503,68 Lt neišmokėto
darbo užmokesčio suma už laikotarpį nuo 2007-04-13 iki 2010-04-13, nes toks
priteisimas neprieštarauja Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatai, kad
valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo
santykiais susijusios sumos priteisimos ne daugiau kaip už trejus metus (b. l.
19).
Atsakovas prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės
analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų
pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui
principą), pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d.
nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto
atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią
atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti
sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Toks sprendimo vykdymo
atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl,
vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284
straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę
dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į
turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar
išdėstyti), sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 -
87 str., 88 str. 1 p., 4 p., teismas
n u
s p r e n d ž i a:
pareiškėjo prašymą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui B. B. iš atsakovo Kauno
nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį - 4503,68 Lt (keturis
tūkstančius penkis šimtus tris litus 68 cnt.).
Sprendimo
vykdymą atidėti vieneriems metams.
Likusioje
dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per
14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam
administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas
Algis Markevičius