Civilinė byla Nr. e2-1416-464/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00802-2015-3

              Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Laringa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo Bergmille United LLP prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Laringa“ iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4587-467/2015.

Teisėja

n u s t a t ė :

                                                        I. Ginčo esmė

Ieškovas Bergmille United LLP Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teisme pareiškimo dienos – areštuoti būsimam atsakovui UAB „Laringa“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, neviršijant ketinamo atsakovui pareikšti reikalavimo sumos (105 681,79 Eur).

Nurodė, kad atsakovas vežė ieškovui priklausantį krovinį – vario gaminius iš Vilniaus į Hamburgą, tačiau savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, transporto priemonė su puspriekabe ir ja vežtas krovinys buvo prarastas, o ieškovas dėl krovinio praradimo patyrė 105 681,79 Eur žalą, dėl kurios atlyginimo, vadovaudamasis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (toliau – ir CMR) įtvirtinta vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą ar jo sugadinimą prezumpcija (CMR 17 str.), jis ruošiasi pareikšti atsakovui ieškinį. Ieškovo reikalavimas atsakovui yra pakankamai pagrįstas, reikalavimo suma – didelė, žalą padaręs asmuo savanoriškai jos neatlygino ir gali siekti išvengti savo atsakomybės, todėl iki ieškinio parengimo būtina imtis ieškovo ketinamo pareikšti reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonių (CPK 145 str. 1 d., 3 d.; 147 str. 3 d.).  

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015-04-23 nutartimi patenkino ieškovo Bergmille United LLP prašymą ir jo reikalavimų užtikrinimui nutarė areštuoti atsakovui UAB „Laringa“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat turtines teises 105 681,79 Eur sumai, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – ir atsakovo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.

Teismas nurodė, kad ieškovas Bergmille United LLP tikėtinai pagrindė ketinamo reikšti teismui ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, kadangi prie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo pridėjo preliminarų būsimo ieškinio pagrįstumą patvirtinančius rašytinius įrodymus, taip pat sumokėjo reikalaujamą užstato dydį. Teismas sprendė, jog būsimo ieškinio suma yra pakankamai didelė net ir juridiniam asmeniui, o teismas neturi duomenų apie atsakovo turtinę padėtį ir jo galimybes įvykdyti jam galimai nepalankų teismo sprendimą. Dėl nurodyto teismas patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau, vadovaudamasis proporcingumo bei ekonomiškumo principais, pirmiausia areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, ir tik šių nesant ar esant nepakankamai nurodė areštuoti ir atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias banko ir/ar kitose kredito įstaigose, neviršijant būsimu ieškiniu reikalaujamos sumos – 105 681,79 Eur (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 1 p. ir 3 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Laringa“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-04-23 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, o atsisakius tenkinti šį prašymą, leisti atsakovui naudotis 5 000 Eur per mėnesį suma iš areštuotų piniginių lėšų ūkinės – komercinės veiklos vykdymui ir atsiskaitymams pagal sudarytas sutartis. Nurodo šiuos argumentus:

1. Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl teismas, prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi įvertinti konkrečios bylos aplinkybes bei atsižvelgti į atsakovo finansinę padėtį. Atsakovo įmonė nėra didelė (dirba 8 darbuotojai), tačiau bendrovė stabiliai verčiasi komercine – ūkine veikla, gauna komercinių pasiūlymų ir užsakymų bei sėkmingai vysto savo veiklą, iš kurios gauna nuolatines pajamas, be to, atsakovas neturi įsiskolinimų valstybinėms įstaigoms ir laiku moka mokesčius. Nagrinėjamu atveju teismas, neįvertinęs atsakovo finansinių galimybių, be pagrindo areštavo jo turtą.

2.  Krovinys, dėl kurio praradimo (vagystės) ieškovas reikalauja iš atsakovo nuostolių atlyginimo, yra apdraustas Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimu ir atsakovas jau yra kreipęsis į draudimo bendrovę dėl žalos (nuostolių) už pavogtą krovinį sureguliavimo procedūrų. Išmokėjus draudimo išmoką, atsakovas galėtų visiškai atsiskaityti su ieškovu, o tai įrodo, kad atsakovas yra pajėgus įvykdyti ieškovui galimą palankų teismo sprendimą.

3. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis areštavus atsakovui priklausančias pinigines lėšas, buvo sutrikdyta įmonės ūkinė – komercinė veikla, atsakovas negali organizuoti krovinių pervežimo bei įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, dėl ko didėja atsakovo įsiskolinimai. Vadovaujantis ginčo šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros bei lygiateisiškumo principais, atsakovui turėtų būti sudaryta galimybė ir toliau stabiliai bei netrikdomai vykdyti savo veiklą. Šiam tikslui pasiekti yra būtina leisti atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų naudotis bent 5 000 Eur per mėnesį suma.

Ieškovas Bergmille United LLP atsiliepime į  atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Net jei atsakovas galimai sėkmingai vykdo ūkinę – komercinę veiklą (nors byloje ši aplinkybė neįrodyta), tai nėra lemianti aplinkybė, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Svarbu yra kiek ir kokio turto skolininkas turi, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Iš atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad įmonės turimi įsipareigojimai gerokai viršija jos turimą ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, įmonė veikia nuostolingai. Atsakovas atskirajame skunde pripažįsta, kad įmonė yra skolinga kitiems kreditoriams ir nepateikia įrodymų, jog šios skolos būtų sąlygotos būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.  

2. Atsakovas atskirajame skunde pripažįsta, jog jis, kaip vežėjas, yra atsakingas už krovinio praradimą ir būsimas teismo sprendimas atsakovo nenaudai yra aiškus. Nėra pagrindo teigti, kad draudikas neabejotinai sumokės atsakovui draudimo išmoką, padengiančią nuostolius dėl krovinio praradimo, o atsakovo finansinė padėtis akivaizdžiai neleidžia atsakovui atsiskaityti su ieškovu.

3.  Pats atsakovas pripažįsta, kad įmonė neturi pakankamai nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, iš kurio galėtų būti patenkintas ieškovo pareikštas reikalavimas, todėl būsimo teismo sprendimo tinkamas įvykdymas gali būti užtikrintas, areštavus ir atsakovui priklausančias pinigines lėšas.

4. Ieškovo pareikšto reikalavimo suma atsakovui yra didelė, atsakovas nepateikė duomenų, kad turėtų pakankamai turto šio reikalavimo patenkinimui. Todėl teismas neturėtų leisti atsakovui naudotis ir 5 000 Eur dydžio ar mažesne suma per mėnesį iš areštuotų piniginių lėšų, kadangi tai gali dar labiau pabloginti atsakovo finansinę padėtį ir pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisėtus interesus.  

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, siekiant užtikrinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, apeliantui iki ieškinio pareiškimo teismui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl apelianto turtinės padėties

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.). CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti pusės šio Kodekso 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-04 nutartis c. b. Nr. e2-744-180/2015, 2015-01-22 nutartis c. b. Nr. 2-47-183/2015).

Apeliantas atskirajame skunde neginčija teismo išvados, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ketinamo pareikšti ieškinio reikalavimą dėl žalos priteisimo, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog ieškovo ketinamas pareikšti ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas, todėl išsamiau nepasisako dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo (CPK 144 str. 1 d.; 320 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar šioje byloje egzistuoja grėsmė, kad, apeliantui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti nebegalimas. Apeliantas teisingai nurodo, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Pagal susiformavusią teismų praktiką teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti visas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimui galinčias turėti reikšmės aplinkybes, tarp kurių esminę reikšmę turi atsakovo finansinė – turtinė padėtis, nes būtent ji atspindi atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam konkretaus ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-22 nutartis c. b. Nr. e2-1355-302/2015, 2015-07-16 nutartis c. b. Nr. e2-949-117/2015). Pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį (galimybę įvykdyti ieškovo reikalavimą) ir taip paneigti minėtą prezumpciją tenka atsakovui, suinteresuotam laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-18 nutartis c. b. Nr. e2-886-241/2015, 2015-02-19 nutartis c. b. Nr. 2-200-381/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė pakankamai didele apeliantui, kaip juridiniam asmeniui, ieškinio suma (105 681,79 Eur). Todėl apeliantas, siekdamas paneigti būtinumą taikyti jam laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti, kad ketinamo pareikšti (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šiuo metu jau priimto ir nagrinėjamo teisme) ieškinio suma jam nėra didelė, o apelianto finansinė padėtis eliminuoja grėsmę, kad būsimas jam galimai nepalankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas (CPK 12 str., 178 str.). Nors apeliantas atskirajame skunde nurodė, jog įmonė sėkmingai veikia ir nuolat gauna užsakymų, šie bei kiti bylos duomenys, apeliacinio teismo vertinimu, nėra pakankami konstatuoti, jog apelianto finansinė padėtis yra tokia gera ir stabili, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju apeliantas neabejotinai galėtų sumokėti ieškovui 105 681,79 Eur. Pagal apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikto 2014-12-31 balanso duomenis, kuriuos apeliacinės instancijos teismas, siekdamas teisingai išnagrinėti keliamą klausimą, priima ir vertina kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 314 str., 338 str.), apeliantas 2014-12-31 iš viso turėjo 131 039,45 Eur (452 453 Lt) vertės turto, kurio didžiąją dalį (107 139,13 Eur, t. y. 369 930 Lt) sudarė trumpalaikis turtas (atsargos, išankstiniai apmokėjimai, nebaigtos vykdyti sutartys bei per vienerius metus gautinos sumos), įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 178 196,83 Eur (615 278 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos – net 108 504,4 Eur (374 644 Lt). Apelianto pateikto ilgalaikio turo likučių ataskaitos duomenimis, įmonės ilgalaikį turtą sudaro 2 puspriekabės, vilkikas ir lingės, kurių likutinė vertė – 4 228,32 Eur (14 599,53 Lt). Juridinių asmenų registre pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonė 2014 metais patyrė 97 444,39 Eur (336 456 Lt) nuostolių, apelianto vardu nėra įregistruoto nekilnojamojo turto (CPK 179 str. 3 d.). Taigi apelianto per vienerius metus mokėtinos sumos (108 504,4 Eur) yra beveik lygios įmonės viso turto vertei (131 039,45 Eur), įmonė veikia nuostolingai, nekilnojamojo turto neturi, ilgalaikio turto likutinė vertė tik 4 228,32 Eur, trumpalaikio turto reali vertė abejotina, todėl akivaizdu, jog apeliantui ieškovo pareikšto reikalavimo suma, įvertinus įmonės finansinę padėtį, yra didelė ir apeliantas nepaneigė didelės ieškinio sumos, kaip grėsmės būsimo teismo įvykdymui, prezumpcijos (CPK 12 str., 178 str.).

Apeliantas taip pat nepagrįstai tvirtina, kad jis yra pajėgus įvykdyti ieškovui galimą palankų teismo sprendimą, kadangi dėl krovinio vagystės draudimo kompanija apeliantui išmokės draudimo išmoką ir ji bus skirta atsiskaitymui su ieškovu. Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-4587-467/2015 duomenimis nustatyta, jog AB „Lietuvos draudimas“ (su kuriuo apeliantas buvo sudaręs Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo sutartį) 2015-04-07 įvykį, kurio metu buvo pavogta transporto priemonė (DAF/KRONE valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su joje esančiu kroviniu, gabenta minėta transporto priemone maršrutu Lietuva – Vokietija, pripažintas nedraudžiamuoju (ginčo objektas neįeina į draudimo apsaugos ribas) ir apeliantui buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantas nėra kreipęsis į teismą dėl šio AB „Lietuvos draudimas“ sprendimo panaikinimo bei draudimo išmokos išmokėjimo. Taigi nėra pagrindo ir išvadai susiformuoti, jog apeliantas iš AB „Lietuvos draudimas“ dėl 2015-04-07 įvykio gaus draudimo išmoką, kuria atsiskaitys su ieškovu.

Dėl leidimo disponuoti dalimi areštuotų piniginių lėšų

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytais proporcingumo ir ekonomiškumo principais, pirmiausia nurodė areštuoti apeliantui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, ir tik šio turto nesant ar esant nepakankamai nurodė areštuoti ir apelianto pinigines lėšas, nenurodant, kad leidžiama atlikti kokias nors piniginių lėšų operacijas. Iš Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4587-467/2015 esančių Turto arešto aktų registro išrašų matyti, jog, laikantis šioje nutartyje nustatyto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumo, buvo areštuotos apeliantui priklausančios transporto priemonės, o šių vertės ieškinio reikalavimų užtikrinimui neužtekus, buvo areštuotos apelianto piniginės lėšos (CPK 179 str. 3 d.). Taigi nei įstatymas, nei teismo nutartyje nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti (CPK 145 str. 2 d., 145 str. 6 d., 147 str. 6 d.).

Tačiau sutiktina su apelianto pozicija, kad, pritaikius piniginių lėšų areštą, iš esmės gali būti sutrikdoma įprastinė įmonės ūkinė – komercinė veikla. Įstatyme numatyta galimybė pagrindinę bylą nagrinėjančiam teismui teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 str. 1 d.). Skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu galiojo CPK 145 straipsnio 6 dalies redakcija, kurioje buvo numatyta, kad, areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Tuo tarpu nuo 2015-08-01 įsigaliojusioje aktualioje CPK 145 straipsnio 6 dalies redakcijoje numatyta, kad, areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje; teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Taigi pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, teismas nutartimi nustato, kokias operacijas su jomis galima atlikti, o antstolis, teismo nurodymu, turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagal atskirojo skundo duomenis negali nustatyti, kokias operacijas yra pagrindo leisti atlikti apeliantui, kadangi pastarasis nepateikė visiškai jokių įrodymų, kokias konkrečiai operacijas ir kokias sutartis (ar kitus įsipareigojimus) vykdyti jam yra būtina (CPK 12 str., 178 str., 185 str., 145 str. 6 d.). Tokiu atveju apeliantui išaiškintina jo teisė kreiptis į pirmosios instancijos teismą su rašytiniais įrodymais pagrįstu prašymu leisti atlikti konkrečias piniginių lėšų operacijas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir teisėtą nutartį, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją pakeisti arba panaikinti (CPK 329 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                           Dalia Kačinskienė