Administracinė byla Nr. I-3711-815/2019

                        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01887-2019-9

                        Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I

1. Pareiškėjas T. K. su skundu (b. l. 1–10) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

2.2. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo pažeistas minimalus teisės aktuose nustatytas kamerų ploto reikalavimas, kadangi jose buvo laikoma po 1-13 asmenų.

2.3. Sanitarinis mazgas atskirtas sienele, ne mažesne nei 1,5 m aukščio ir užuolaida, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Tualetai buvo įrengti prie įėjimo į kamerą.

2.4. Pareiškėjo teigimu, tualeto duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis, todėl buvo stebimas jį prižiūrinčių pareigūnų. 

2.5. Kamerose pareiškėjas nuolat jautė iš tualetų sklindantį nemalonų kvapą, todėl negalėjo valgyti, gerti, miegoti. Dezinfekuojančios priemonės tualetų valymui nebuvo išduodamos.

2.6. Kamerose buvo drėgna.

2.7. Pareiškėjui maudytis po karštu dušu kartą per savaitę 15 min. neužteko, nesuspėdavo apsirengti drabužių, dėl to buvo nuolat žeminamas pareigūnų, truko higienos priemonių.

2.8. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašo atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų Vilniaus PN administracijos veiksmų.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–25) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1. Dėl kamerų ploto

1.1. Atsakovė nurodė, kad pateiktais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus 2017 m. vasario 24 d., kai gyvenamojoje kameroje buvo laikomi 3 asmenys.

2. Dėl privatumo užtikrinimo sanitariniame mazge

2.1. Atsakovė paaiškino, kad įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. -  gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. 

2.2. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m2). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių.

2.3. Įstaigos bendrabučio gyvenamosios patalpos Ūkio būrio tualetas (įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos), prausykla, dušas (įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos), drabužių ir avalynės džiovykla, valgykla aprūpinta baldais ir kitu inventoriumi. Kiekviename aukšte yra įrengta po du atskirus tualetus ir po dvi atskiras dušo kabinas nuteistųjų privatumui užtikrinti. Sekcijose atlikti remontai, todėl patalpos erdvios, tvarkingos, suremontuotos.

2.4. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TI Taisyklės), III skyriuje yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Taisyklėse nurodoma, kad duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Pažymi, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, jog Vilniaus PN pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

3. Dėl kamerų drėgmės

Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi.

4. Dėl išvedimo į dušą

Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

5. Dėl neturtinės žalos

5.1. Atsakovė su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Argumentuoja, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

  5.2. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 i kt.).

5.3. Atsakovės nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

1. Pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.  

2. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42  straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17  straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

3. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN kamerose vienam suimtam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

3.1. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

3.2. Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus 2017 m. vasario 24 d., kai kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m buvo laikomi 3 asmenys. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2017 m. vasario 24 d. (1 parą) Vilniaus PN nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto reikalavimą.

Teismas

4. Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienelę, pažeidė jo teisę į privatumą.

4.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.

4.2. Europos Žmogaus T. T. (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. R. (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Į bylą pateiktas Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl T. K. skundo“ (b. l. 139–141), kuriame nurodoma, kad Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 111, 115, 118, 164, 172, 173, 184,  283, 289, 291, 292, 301, 309, 331 buvo laikomas ne vienas (b. l. 15-18), išskyrus kameroje Nr. 252, kurioje sanitarinio mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskirtos kabinos su durimis, taip pat sekcijose Nr. 1 bei Nr. 3, kuriose tualetai yra apskritai ne gyvenamosiose patalpose (b. l. 20-21), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad įstaigos kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 155 paras.

5. Pareiškėjas skunde nurodė, jog pro tualeto duryse buvo įrengtą stebėjimo langelį, buvo stebimas jį prižiūrinčių pareigūnų.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pagal TI Taisyklių 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

6. Pasak pareiškėjo, kamerose nuolat jautė iš tualetų sklindantį nemalonų kvapą, todėl negalėjo valgyti, gerti, miegoti. Dezinfekuojančios priemonės tualetų valymui nebuvo išduodamos.

6.1. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo sanitariniame mazge nenustato. TI Taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

6.2. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl T. K. skundo“ (b. l. 139–141), nurodoma, kad Vilniaus PN gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, Vilniaus PN atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) privalo tvarkyti jose gyvenantys asmenys. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-157 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis“ , per mėnesį išduodama 100 gr. geriamosios sodos indų plovimui ir 100 gr. kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjimo direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-278 „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašas“, į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius.

6.3.Teismo nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės atstovas tinkamai vykdo aptariamų teisės aktų nuostatas. Šiuo atveju pareiškėjas nusiskundimų nekonkretizavo, t. y. nenurodė ir nepateikė konkrečių duomenų apie kameras, į kurias nebuvo išduotas valyti skirtas inventorius, taip pat, kad dėl šio nusiskundimo kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais išduoti valyti skirtą inventorių. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktų (b. l. 45–138) turinio matyti, jog visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu, o dalis atliktų patikrinimų duomenų nesusiję su vertinamu laikotarpiu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo nusiskundimai laikytini abstrakčiais, nepagrįstais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

7. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo drėgna.

7.1. Dėl drėgmės teismas pažymi, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc.

7.2. Į bylą pateiktas Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl T. K. skundo“ (b. l. 139–141), kuriame nurodoma, kad Vilniaus PN nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipė dėmesį į tai, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, ir pelėsio, ir nemalonaus kvapo.

7.3. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktų (b. l. 45–138) turinio matyti, jog visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu, o dalis atliktų patikrinimų duomenų nesusiję su vertinamu laikotarpiu.

7.4. Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad kamerose buvo drėgna, tačiau nenurodo, kokia santykinė oro drėgme, jo nuomone, yra netinkama ir kokiose kamerose. Taigi pareiškėjas nenurodė reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių, todėl šie jo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti. Be to, pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN teiginiais, kad kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Konstatuotina, kad Vilniaus PN kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinti, taigi kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą. Pažymėtina, kad Vilniaus departamentas nenustatė pažeidimų dėl per didelės drėgmės.

8. Pasak pareiškėjo, jam maudytis po karštu dušu kartą per savaitę 15 min. neužteko, nesuspėdavo apsirengti drabužių, dėl to buvo nuolat žeminamas pareigūnų, truko higienos priemonių.

8.1. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

8.2. Pareiškėjas ginčiją tą aplinkybę, jog turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti ne mažiau nei du kartus per savaitę. Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

8.3. Pažymėtina, kad pareiškėjas aplinkybės dėl higienos priemonių neišdavimo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kokios konkrečios higienos priemonės jo prašymu nebuvo išduotos, todėl abstrakčių ir niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti Vilniaus PN veiksmai.

9. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 480 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo T. K. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 480 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo T. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. K.., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. (laikytas su pertraukomis).

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                Ernestas Spruogis