Baudžiamoji byla Nr. 2K-226/2006
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.5.1.1; 1.1.5.2; 1.2.28.3; 1.2.14.13; 2.2.1; 2.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
sekretoriaujant L. Baužienei,
dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,
gynėjui advokatui T. Bezgėlai,
nuteistiesiems M. K., R. G.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir R. G. kasacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalimis bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas M. K. atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą; R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalimis bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas R. G. atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. K. ir R. G. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistųjų M. K. ir R. G., prašiusių kasacinius skundus patenkinti, gynėjo, taip pat prašiusio kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus, papildomus nuteistųjų M. K., R. G. ir jų gynėjo paaiškinimus,
n u s t a t ė :
M. K. ir R. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2004 m. liepos 11-osios naktį, nuo 00.30 val. iki 4.00 val., veikdami bendrininkų grupe, Ukmergės r., prie Makių ežero, dingus R. G. daiktams (magnetolai „Panasonic“, žiūronams, alkoholiniams gėrimams ir kt.), kurie buvo laikomi stovyklavietės pavėsinėje, įtardami vagyste A. M., D. M. ir V. M., nuvyko į jų stovyklavietę, esančią prie to paties ežero ir, nesilaikydami įstatymo nustatytos tvarkos, surišo jiems rankas ir kojas, paguldė juos ant žemės, reikalavo atiduoti dingusius daiktus, sudavė rankomis ir kojomis A. M., D. M. ir V. M. kiekvienam ne mažiau kaip po dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, taip padarė nukentėjusiesiems A. M. ir D. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, o V. M. – nesunkų sveikatos sutrikdymu, grasindami susidoroti su jais (nupjauti ausis, įmesti į ežerą) vertė prisipažinti padariusius vagystę, taip prieš nukentėjusiuosius panaudodami fizinę ir psichinę prievartą padarė didelės žalos jų teisėtiems interesams.
M. K. ir R. G. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, savavaldžiaudami bendrininkų grupe, sudaužė D. M. priklausančio automobilio „Opel Calibra“ (vals. Nr. duomenys neskelbtini) galinį stiklą, dešinės pusės šoninį stiklą, priekinį kairės pusės žibinto stiklą, taip padarė nukentėjusiajam 839,08 Lt turtinę žalą.
Kasaciniais skundais nuteistieji M. K. ir R. G. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 1 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartį, ir bylą prieš juos nutraukti.
Kasatoriai M. K. ir R. G. nurodo, kad teismas, pripažindamas juos kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, rėmėsi tik nukentėjusių D. M. ir A. M. bei V. M. parodymais, o jų, liudytojų R. R., E. K. parodymais nesivadovavo, nenurodė, dėl kokių priežasčių juos atmeta. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad nukentėjusiųjų parodymai nenuoseklūs (iš pradžių nurodo, kad automobilio stiklai buvo daužomi, jiems būnant automobilyje, kitą kartą – kad jiems gulint ant žemės šalia automobilio, vieną kartą aiškina, kad nematė, kas juos mušė, kitą kartą – kad juos mušė M. K. arba R. G.), prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kad nukentėjusieji skirtingai pasakoja įvykio aplinkybes, ir šių prieštaravimų nepašalino. Taip buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai ir šie procesiniai pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Prieštaravimai nukentėjusiųjų parodymuose, kiti byloje esantys duomenys, taip pat nukentėjusiuosius apibūdinantys duomenys – nukentėjusieji teisėsaugos institucijoms buvo žinomi kaip asmenys, darantys nusikaltimus, A. M. ir D. M. buvo iškeltos baudžiamosios bylos, o V. M. teistas tris kartus – kasatorių nuomone, leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad jie (M. K. ir R. G.) iškvietę policiją nuvyko į nukentėjusiųjų stovyklavietę, pagrįstai manydami, kad šie asmenys kartu su N. T. juos apvogė ir gali iš įvykio vietos su jų pagrobtais daiktais pabėgti, turėdami tikslą įtariamuosius sulaikyti iki atvyks policijos pareigūnai, pareikalavo, kad šie nepasišalintų iš įvykio vietos, nes tuoj atvyks policija, tačiau nukentėjusieji puolė juos. Kasatoriai gindami savo sveikatą bei gyvybę, panaudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusiuosius ir juos sužalojo. Taigi jų veiksmai padaryti asmenų, padariusių nusikaltimą, sulaikymo ir būtinosios ginties sąlygomis, todėl teismai turėjo taikyti BK 28 ir 29 straipsnių nuostatas. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad jeigu asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal faktines aplinkybes neprivalėjo ir negalėjo to suvokti, tai jis baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Be to, nebuvo atitikimos tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo veiksmų – jie atvykę į nukentėjusiųjų stovyklą rado neblaivius A. M. ir D. M. bei V. M., iš kurių D. M. turėjo rankose kirvį, V. M. peilį; pareikalavus nepasišalinti ir laukti policijos, nukentėjusieji juos puolė (D. M. kirviu mosuodamas puolė R. G., V. M. su peiliu M. K.). Šioje situacijoje, kasatorių teigimu, jie neturėjo kitos galimybės, kaip tik gintis nuo pavojingo nukentėjusiųjų kėsinimosi, gresiančio jų sveikatai ir gyvybei. Teismams reikėjo įvertinti ir jėgų santykį (jie tryse, o M. K. su R. G. – dviese), tai, kad nukentėjusieji buvo ginkluoti kirviu ir peiliu, taip pat, kad buvo nakties metas, M. K. ir R. G. psichologinę būseną (atvykę su mažamečiais vaikais), be to, nežinojo, kiek asmenų dar yra stovyklavietėje. Nei kasatorius M. K., nei R. G. neperžengė fizinės prievartos panaudojimo ribų (dviem nukentėjusiesiems buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, vienam – nesunkus). Tyčios sužaloti nukentėjusiuosius nebuvimą patvirtina ir ta aplinkybė, kad jie, sužinoję iš vieno juos apvogusiųjų asmenų N. T., kad daiktus pavogė jis (N. T.), atvykęs su draugais automobiliu „Opel Calibra“, prieš vykdami į stovyklavietę patys iškvietė policiją, turėdami vienintelį tikslą juos sulaikyti, kol atvyks policija. Be to, kasatoriai nurodo, kad nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokios įstatymų nustatytos tvarkos jie nesilaikė, teismas neįvardijo jokio įstatymo, jokios kitos teisės normos, kurią jie savo veiksmais pažeidė. Kasatoriai nurodo, kad jų veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties, nes jie turėjo teisę sulaikyti nusikaltimą padariusius asmenis ir šia teise pasinaudojo. Taigi teismai, vadovaudamiesi BK 28 ir 29 straipsniais, BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylą prieš juos turėjo nutraukti. Pasak nuteistojo M. K. ir R. G., net ir nustačius, kad yra peržengtos asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo ir būtinosios ginties ribos, veika turėtų būti kvalifikuojama tik pagal BK 138 ir 140 straipsnius.
Kasatoriai M. K. ir R. G. dar prašo atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagal BK 294 straipsnį nuteisė už tai, kad pažeisdami įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarką, nesilaikė įstatymo nustatytos tvarkos (neva policijos pareigūnai nurodė laukti jų, tačiau jie nepaklausė), tačiau netiesiogiai galima daryti išvadą, kad jie buvo nuteisti už tai, kad pažeisdami įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarką, įgyvendino asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo teisę, o apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringą išvadą, kad pažeisdami įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarką, įgyvendino savo teisę saugoti ir ginti savo nuosavybę. Nuteistiesiems M. K. ir R. G. neaišku, už kokios teisės įgyvendinimą, pažeidžiant įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarką, jie buvo nuteisti.
Skunde nuteistieji M. K. ir R. G. nurodo, kad automobilio stiklus išdaužė pats D. M. kirviu, grumdamasis su R. G. Veika pagal BK 187 straipsnį kvalifikuota kaip bendravykdytojų, tačiau BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, kuris realizuoja nusikaltimo objektyviuosius požymius. Kasatoriai nesupranta, kaip vienu metu du vykdytojai gali išdaužti tą patį stiklą, nes tai galima padaryti tik vienu veiksmu. Taigi šiuo atveju žalą turi atlyginti tas, kuris išdaužė langą, todėl byloje buvo svarbu nustatyti, kokius veiksmus, darant šią veiką, konkrečiai atliko kasatorius M. K., kokius – R. G.
Be to, kasatoriai M. K. ir R. G. nurodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, negalėjo būti pradėtas, atliktas ir baigtas, nes nėra savininkės R. M. pareiškimo dėl sugadinto jai priklausančio automobilio „Opel Calibra“ ar jos teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Taip visose bylos tyrimo stadijose buvo pažeisti baudžiamojo proceso reikalavimai, nustatyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 167 straipsnio 3 dalyje, 212 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 417 straipsnio 1 dalyje. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria jie nuteisti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, turi būti panaikinta ir baudžiamoji byla nutraukta.
Nuteistųjų M. K. ir R. G. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 28, 29 straipsnių ir 294 straipsnio 2 dalies taikymo
Nuteistųjų M. K. ir R. G. kasaciniuose skunduose pakartojami jų pačių apeliacinių skundų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvados apie BK 28 ir 29 straipsniuose numatytų sąlygų įvykio aplinkybėse nebuvimą, pagrįstumo. Šie kasatorių argumentai buvo grindžiami teiginiais, kad teismo išvados dėl bylos aplinkybių esančios neteisingos, nes padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus vertinant įrodymus atsižvelgti į jų visetą, t. y. ne tik į kaltinančius, bet ir į teisinančius, kurie teisiamųjų kaltę neigė. Kasatorių teigimu abiejų instancijų teismai būtent šių jų kaltę neigiančių įrodymų nėra įvertinę ir dėl jų nepasisakę.
Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl kasacinis teismas šiuos kasatorių argumentus patikrina tik baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikymosi aspektu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti duomenys – įrodymai, tiek patvirtinantys, tiek ir paneigiantys pareikštą kaltinimą, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendyje šie duomenys įvertinti, motyvuotai pasisakyta dėl kiekvieno atskirai ir lyginant juos tarpusavyje, nurodyti motyvai, kodėl teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus įrodymus (tarp jų R. R. ir R. K. parodymai) atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistųjų apeliacinius skundus patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bylos aplinkybių pagrįstumą, dar kartą įvertino byloje esančius įrodymus ir nutartyje išdėstė motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. K. ir R. G. kaltės padarius jiems inkriminuojamas veikas yra teisingos.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skunduose pateiktus argumentus pagal byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų kontekstą, konstatavo, kad D. M ir A. M. bei V. M., atvykę prie Makių ežero žvejoti, maždaug apie 1.00 val., buvo užpulti R. G. ir M. K. jiems bemiegant (broliams M. miegant automobilyje, o V. M. – šalia laužavietės). Išdaužus automobilio langą D. M ir A. M. buvo prievarta ištempti iš automobilio, jie, taip pat ir V. M. buvo mušami, liepta gulėti ir nejudėti, jiems automobilyje rasta lipnia juosta buvo surištos rankos, o batų raišteliais kojos. Pagal teismo medicinos specialistų išvadas A. M. sužalojimai padaryti trim trauminiais poveikiais (tarp jų nugaroje ir dešinėje blauzdoje), D. M. – devyniais trauminiais poveikiais (kūno nugariniame paviršiuje ir kojose penki sužalojimai), V. M. ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais (taip pat ir nugariniame kūno paviršiuje, be to, dešiniojo alkūnkaulio lūžis nuo tiesioginio smūgio kietu buku riboto paviršiaus daiktu). Atsižvelgdami į šiuos įrodymus bei liudytojo D. K. parodymus, apie tai, kad įvykio vietoje peilis rastas ant automobilio dangčio, o kirvukas ir meškerė – bagažinėje, nukentėjusieji surišti ir suguldyti ant žemės, teismai atmetė M. K. ir R. G. parodymus, kad nukentėjusieji juos puolę su kirviu ir peiliu, ir tik gindamiesi nuo pastarųjų puolimo juos sužalojo. Abejoti šia teismų išvada nėra pagrindo, atsižvelgiant į tai, kad neva trijų asmenų užpultiems su kirviu ir peiliu nuteistiesiems jokių kūno sužalojimų nebuvo padaryta. Nukentėjusiesiems padarytų kūno sužalojimų pobūdis ir lokalizacija patvirtina jų teiginius, kad buvo mušami ir surišti bei suguldyti ant žemės.
Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius teisiamųjų kaltę, ar apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, kuriais buvo ginčijama teismo išvadų pagrįstumas, būtų pažeidę baudžiamojo proceso įstatymus, todėl neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų. Pagal nustatytas įvykio aplinkybes nebuvo ir sąlygų taikyti nuteistiesiems BK 29 straipsnio 2 dalies ir 28 straipsnio nuostatas, nes atvykus prie laužavietės M. K. ir R. G., nukentėjusieji miegojo, taigi nesiruošė niekur bėgti ar aktyviai priešintis sulaikymui, nes tuoj pat panaudojus smurtą buvo surišti ir suguldyti ant žemės.
Būtinosios ginties sąlygos, numatytos BK 28 straipsnyje, atsiranda tada, kai asmuo, sulaikydamas padariusį nusikalstamą veiką asmenį atremia pastarojo pasipriešinimą (BK 29 straipsnio 2 dalis). Pagal bylos aplinkybes nėra nustatyta duomenų, kad nukentėjusieji būtų aktyviais veiksmais bandę išvengti sulaikymo, ar kad jie būtų fiziškai priešinęsi nuteistųjų veiksmams.
Kita esminė BK 29 straipsnio taikymo sąlyga yra sulaikančiojo įsitikinimas, kad asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nuteistųjų teiginius, kad jie pagrįstai manė, jog nukentėjusieji taip pat dalyvavo vagiant jų turtą, nes taip sakė anksčiau sulaikytas juos apvogęs N. T., teismas atmetė, remdamasis tai paneigiančiais šio liudytojo parodymais bei teisiamojo M. K. parodymais teisme, kad jie nebuvo įsitikinę, jog būtent prie laužavietės buvę asmenys dalyvavo vagiant jų turtą. Teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiųjų parodymus, kad jiems bandant sakyti, jog daiktų nevogę, buvo tik dar intensyviau mušami, bauginami.
Kasatorių teiginiai dėl nemotyvuoto ir netinkamo BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo jų padarytai veikai, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas šio baudžiamojo įstatymo taikymo motyvus išdėstė, pagrįsdamas konkrečiomis nustatytomis bylos aplinkybėmis. Nuteistųjų tariamos teisės savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos vykdymas pasireiškė tuo, kad jie įtardami nukentėjusiuosius D. M. ir A. M. bei V. M. pavogus R. G. turtą, atvykę į pastarųjų stovyklavietę, reikalavo atiduoti dingusius daiktus, vertė prisipažinti padarius vagystę, tai darė panaudodami fizinį ir psichinį smurtą: surišę rankas ir kojas, sumušę padarydami sužalojimus, išdaužę automobilio langų stiklus, taigi savo nuosavybės teisę gynė tokiu būdu, kokio neleidžia įstatymas. Todėl apeliacinės instancijos teismo motyvas dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo yra iš esmės teisingas ir neprieštaraujantis pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistieji šiuos veiksmus atliko neturėdami teisėto pagrindo ir įgaliojimų taip elgtis. Tai, kad M. K. ir R. G. buvo policijos pareigūnų įspėti laukti įvykio vietoje, tik patvirtina teismo išvadą, jog paskesni nuteistųjų veiksmai buvo savavališki. Nukentėjusiesiems padaryti sveikatos sutrikdymai, sugadintas turtas, neteisėtai atimta laisvė, panaudojant smurtą, ir šių aplinkybių visuma pagrįstai teismo įvertinta kaip sukėlusi BK 294 straipsnyje numatytus padarinius – didelę žalą nukentėjusiųjų teisėtiems interesams. Nuteistieji šiuos padarinius sukėlė panaudodami fizinę ir psichinę prievartą – ir tai yra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis. Padariniai sukelti abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais, abiem siekiant vieno tikslo, kiekvienas iš nuteistųjų konkrečiais veiksmais tiesiogiai dalyvavo realizuojant nusikalstamą sumanymą, todėl abu vienodai atsakingi už tyčiniais veiksmais sukeltus padarinius.
Dėl BK 187 straipsnio 4 dalies, BPK 167 straipsnio 3 dalies ir 417 straipsnio 1 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorių teiginys, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje pradėtas, atliktas bei baigtas, nesant nukentėjusiosios R. M. skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, taip šiurkščiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o apylinkės teismas nuteisdamas kasatorius už veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, pažeidė ir BPK 254 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nepagristas.
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 1 dalyje pagal Ukmergės rajono PK KP tyrėjo 2004 m. liepos 21 d. tarnybinį pranešimą. Šios veikos yra priskiriamos valstybinio kaltinimo nusikalstamų veikų kategorijai. Vadovaujantis BPK 171 straipsnio 1 dalies ir 172 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šis pranešimas buvo patvirtintas prokuroro pavedimu atlikti ikiteisminį tyrimą šioje byloje, ir nuo to momento, laikantis BPK normų reikalavimų, dėl M. K. ir R. G. veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. rugpjūčio 3 d. apklausiamas kaip liudytojas D. M. savo parodymuose apie įvykio aplinkybes nurodė ne tik prievartinius įtariamųjų smurto veiksmus prieš jį, bet ir jo asmeniui bei turtui padarytą žalą, taip pat automobiliui, kuriuo jis su broliu ir kitais atvyko prie Makių ežero žvejoti, padarytą žalą (jos pobūdį ir dydį). Šiame apklausos protokole užrašytas ir jo prašymas nustatyti kaltus asmenis ir juos nubausti bei pripažinti jį civiliniu ieškovu dėl padarytos turtinės ir neturinės žalos. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2004 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 28 straipsniu, D. M. pripažintas nukentėjusiuoju dėl padarytos turtinės, fizinės ir neturtinės žalos, o Ukmergės rajono apylinkės prokurorės tos pačios dienos nutarimu, vadovaujantis BPK 109 ir 110 straipsniais, D. M., tenkinant jo pareiškimą, pripažintas civiliniu ieškovu. Pareiškime D. M. nurodė ir tai, kad žala jam padaryta dėl automobilio sugadinimo. Taigi ikiteisminio tyrimo metu D. M. įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu taip pat ir dėl automobilį sugadinus atsiradusios turtinės žalos, yra jo prašymas nubausti asmenis, kaltus dėl padarytos žalos.
Pagal bylos duomenis D. M. su broliu ir kitais asmenimis į įvykio vietą atvyko vairuodami jo motinai R. M. priklausantį automobilį. Byloje nėra duomenų, kad jis šiuo automobiliu naudojosi prieš automobilio savininkės valią ir jis buvo jo žinioje neteisėtai. Teismo posėdyje R. M. patvirtino, kad leido sūnui naudotis automobiliu, todėl laikytina, kad D. M. įvykio metu buvo teisėtas automobilio valdytojas. Pagal Civilinio kodekso 4.34 straipsnį (valdymo gynimas) 2 dalį – valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo, atlyginimo. Taigi nukentėjusiuoju dėl turtui padarytos žalos gali būti pripažintas ne tik to turto savininkas, bet ir teisėtas valdytojas. Tokiu atveju jis įgyja visas BPK 28 straipsnyje numatytas teises ir atitinkamą procesinę padėtį. Savo pozicijos D. M. nekeitė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu – prašė nubausti kaltus asmenis ir priteisti civilinį ieškinį.
M. K. ir R. G. įtarimai padarius veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 1 dalyje, pareikšti 2004 m. spalio 19 d., o po atliktų su nukentėjusiaisiais akistatų, 2004 m. lapkričio 26 d. pranešta apie įtarimą padarius veikas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje. Šios abi veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, veika, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra valstybinio kaltinimo dalykas, todėl nepriklausomai nuo to, kad įtarimas pareikštas ir dėl BPK 407 straipsnyje numatytos veikos požymių, ikiteisminis tyrimas atliekamas ir baigiamas bendra tvarka laikantis BPK 1 straipsnyje nustatyto reikalavimo greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą.
Nenustačius BPK 369 str. numatytų teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų M. K. ir R. G. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Jonas Prapiestis
Lidija Liucija Žilienė