Civilinė byla Nr. 2A-1581-467/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04859-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 69; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant ieškovei R. B.,

ieškovų atstovei adv. R. G.,

atsakovo atstovui D. T.,

trečiajam asmeniui G. A.,

trečiojo asmens atstovei adv. I. P.,

teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų R. B. ir K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. B. ir K. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl pažeistų teisių gynimo ir konkurso rezultatų panaikinimo, trečiasis asmuo – G. A..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovai K. M. ir R. B. 2014 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami panaikinti 2014 m. vasario 4 d. įvykusio konkurso viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės vadovo (direktoriaus) pareigoms užimti rezultatus. Nurodė, kad egzistuoja tokie ieškinio tenkinimo pagrindai: konkurso organizavimą reguliuojančių materialiųjų teisės normų - CK 6.948 straipsnio l dalies, 2013 m. kovo 13 d. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.V-259 patvirtintų Viešų konkursų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos  biudžetinių  ir viešųjų įstaigų, kurių steigėja yra Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministerija, vadovų pareigoms eiti, nuostatų (toliau – Nuostatai) pažeidimas, nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šio pobūdžio bylose; viešojo konkurso skaidrumo, nešališkumo, objektyvumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimas; viešojo intereso pažeidimas. Ieškovai ieškinyje nurodė, jog, organizuojant konkursą Kauno klinikinės ligoninės vadovo direktoriaus pareigoms užimti, Nuostatų reikalavimai buvo pažeisti, nes konkursas buvo organizuojamas nepriėmus sprendimo dėl jo paskelbimo. Taip pat pažeistas Nuostatų 18 punktas, kadangi konkursas įvyko 2014 m. vasario 4 d., tai ne vėliau kaip iki sausio 13 d. privalėjo būti sudaryta konkurso komisija Sveikatos apsaugos ministro įsakymo pagrindu. Tačiau toks įsakymas nebuvo priimtas, nebuvo viešai paskelbtas, dėl to visiškai neaišku, kada, kaip ir kokiais pagrindais buvo sudaryta komisija, kuri vertino konkurso rezultatus. Be to ministro įsakymas dėl komisijos sudarymo turėjo būti skelbiamas viešai arba bent jau turėjo būti patalpintas LR Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje, kas nebuvo padaryta ir tai sąlygojo skaidrumo, nešališkumo, objektyvumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimą. Taip pat, vykdant konkursą, buvo net du kartus padarytos pertraukos, kurių metu komisijos nariai buvo palikę posėdžių salę, kas sudaro pagrindą abejoti konkurso skaidrumu. Netinkamai, pažeidžiant LR  sveikatos   apsaugos   ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 299 patvirtintus kvalifikacinius reikalavimus Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų padalinių ir filialų vadovams, buvo vertinami ieškovų privalumai, t.y. jų gebėjimai, o privalumai apskritai nebuvo vertinami pagal šį įsakymą, vertinimo kriterijai buvo neapibrėžti ir dviprasmiški. Į viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės vadovo (direktoriaus) pareigas konkursas jau buvo organizuotas 2011 metais. Šį konkursą organizavo Kauno miesto savivaldybė, jo laimėtoju buvo trečiasis asmuo G. A. - tai yra tas pats asmuo, kuris laimėjo ir LR Sveikatos apsaugos ministerijos dabar organizuotą konkursą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartimi pirmesnis konkursas buvo pripažintas neskaidriu ir jo rezultatai panaikinti (civilinė byla Nr. 3K-3-383/2013). Tai, kad konkursą laimėjo vėl tas pats asmuo, kelia rimtų abejonių dėl jo skaidrumo. Komisija turėjo išankstinę nuomonę dėl kandidatų tinkamumo ir laimėtojo, komisijos pirmininkas E. M. turėjo tiesioginį suinteresuotumą laimėtoju, jį protegavo, pačios komisijos darbas nebuvo reglamentuotas, stebėtojų dalyvavimas konkurse yra abejotinas, nes neaišku, kas juos delegavo. Skaitmeninio posėdžio įrašo ydingumą rodo tai, kad pateiktas įrašas nėra ištisinis, todėl neaišku, kas buvo kalbama pertraukų metu ar kandidatams išėjus. Komisijos vertinimo lapai komisijos narių buvo užpildyti iš anksto, nors privalėjo būti atiduoti kandidatų akivaizdoje.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad konkursas vyko, vadovaujantis Viešų konkursų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurių steigėja yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, vadovų pareigoms eiti nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-259, nustatyta tvarka. Nuostatų reikalavimai pažeisti nebuvo. Konkursas vyko griežtai laikantis teisės aktų nuostatų, buvo skaidrus, sąžiningas ir objektyvus. Sveikatos apsaugos ministras 2013 m. gruodžio 9 d. pavedimu Nr. 17-620 „Dėl konkurso organizavimo“ pavedė personalo skyriui organizuoti viešą konkursą viešosios ištaigos Kauno klinikinės ligoninės vadovo pareigoms užimti. Tai ir yra konkurso organizavimo juridinis pagrindas. Sveikatos apsaugos ministras 2014 m. sausio 10 d. sakymu Nr. V-26 „Dėl konkurso į viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas komisijos sudarymo“ sudarė konkurso komisiją. Šis įsakymas yra ne norminis, o individualus teisės taikymo aktas, todėl jį skelbti teisės aktų registre ar kitoje informavimo priemonėje nebuvo būtina. Komisijos sudėtis buvo pristatyta konkurso komisijos pirmininko visiems pretendentams, jokių pastabų nebuvo sulaukta. Kelios pertraukos konkurso metu buvo padarytos elementariems žmonių fiziologiniams poreikiams patenkinti, tokios trumpos pertraukėlės jokiais teisės aktais nėra draudžiamos. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad konkurse nebuvo vertinti pretendentų privalumai pagal sveikatos apsaugos ministro 2001  m.  gegužės 25  d.  įsakymu Nr. 299 patvirtintus Kvalifikacinius reikalavimus Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams. Tiek Nuostatų l punkte, tiek minėtų Kvalifikacinių reikalavimų 9 punkte nurodyta, kad papildoma kompetencija vertinama geriausiai įvertintiems pretendentams surinkus po lygiai balų. Kadangi pirmieji du pretendentai nebuvo surinkę vienodo balų skaičiaus, jų papildoma kompetencija ir neturėjo būti vertinama. Jokio ryšio su anksčiau Kauno miesto savivaldybės organizuotu konkursu nėra, todėl šiuo požiūriu išsakyti ieškovų priekaištai nepagrįsti. Su konkurso rezultatais visi pretendentai buvo supažindinti pasirašytinai, pretendentai po konkurso rezultatų paskelbimo turi teisę susipažinti su konkurso protokolu ir savosios dalies garso įrašu. Tokių prašymų atsakovas negavo. Siekiant visiško konkurso skaidrumo, ministerija į konkursą stebėtojų teisėmis kvietė dalyvauti Lietuvos  Respublikos Prezidento kanceliarijos, Seimo Sveikatos reikalų komiteto, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos Trišalės tarybos darbuotojų ir darbdavių organizacijų atstovus. Konkurse stebėtojų teisėmis dalyvavo Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. L. L. ir Seimo Pirmininko pavaduotojas K. K.. Po įvykusio konkurso, jį stebėję asmenys, patvirtino, kad jokių pastabų neturi.

Trečiasis asmuo G. A. palaikė atsakovo poziciją, prašė ieškinį atmesti, o ieškovams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio teikimą skirti 20 000 Lt baudą, pusę jos išieškant trečiojo asmens naudai.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, trečiojo asmens prašymo dėl baudos skyrimo ieškovams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkino, priteisė iš ieškovų trečiajam asmeniui dalį jo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, jog ieškovai nenurodė, kuo pasireiškė CK 6.948 straipsnio l dalies pažeidimas. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovai iš esmės siekia nuginčyti jau įvykusio konkurso rezultatus, o ne pakeisti konkurso sąlygas arba jį atšaukti, ką ir reglamentuoja minėta teisės norma. Teismo proceso metu ieškovai neįrodė, kad nebuvo priimtas sprendimas skelbti konkursą. Teismas nustatė, kad Sveikatos apsaugos ministras 2013 m. gruodžio 9 d. pavedimu Nr. 17-620 „Dėl konkurso organizavimo“ pavedė personalo skyriui organizuoti viešą konkursą viešosios ištaigos Kauno klinikinės ligoninės vadovo pareigoms užimti. Tai ir yra konkurso organizavimo pirminis juridinis pagrindas, kuris atitinka Nuostatų 3 ir 4 punktuose nustatą reglamentavimą. Pagrindo skelbti jį oficialiai „Valstybės žiniose“ nebuvo. Sveikatos apsaugos ministras 2014 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. V-26 „Dėl konkurso į viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas komisijos sudarymo“ sudarė konkurso komisiją, nepažeisdamas Nuostatų 18 punkte numatyto 30 kalendorinių dienų nuo konkurso paskelbimo termino tokiai komisijai sudaryti. Todėl ieškovų teiginiai, kad komisija nebuvo sudaryta, ar kad ji buvo sudaryta pažeidžiant įstatymo numatytus reikalavimus, yra nepagrįsti. Kadangi komisija skirta konkrečiam konkursui organizuoti ir vykdyti, dėl jos priimtas ministro įsakymas laikytinas individualaus pobūdžio teisės aktu, o ne norminiu, todėl neturi būti registruojamas ir skelbiamas teisės aktų registre. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad pertraukų darymas pagal iš anksto nenumatytą poreikį savaime nerodo konkurso neteisėtumo ar akivaizdaus esminio procedūrinio pažeidimo. Teisės aktai nenumato jokių privalomų reikalavimų viešai vykdomų konkursų nuostatų turiniui. Ginčo konkurso nuostatuose konkurso eigos procedūros įsakmiai taip pat nėra detalizuotos. Teismas nesutiko su ieškovų teiginiais ir, išnagrinėjęs bylą nenustatė, kad konkurse nebuvo vertinti pretendentų privalumai, kaip tai numato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr.  299 patvirtinti Kvalifikaciniai reikalavimai Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams. Paskelbus konkursą ieškovai teikė reikiamus dokumentus, kurie buvo vertinami, todėl niekuo nepagrįsti teiginiai, kad pretendentus apibūdinantys duomenys, kompetencija nebuvo vertinama ar buvo vertinama nepakankamai, nes tai, kad konkursą laimėjo kitas pretendentas, savaime nerodo, jog kitų pretendentų programos ar kvalifikacija nebuvo vertinami ar kad komisija buvo šališka. Kvalifikacinių reikalavimų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams 9 punkte, Nuostatų 29 punkte nurodoma, kad papildoma kompetencija vertinama geriausiai įvertintiems pretendentams surinkus po lygiai balų. Kadangi pirmieji du pretendentai (ieškovė ir trečiasis asmuo) nebuvo surinkę vienodo balų skaičiaus, jų papildoma kompetencija ir neturėjo būti vertinama, todėl ši vertinimo suvestinės lentelė yra užpildyta be papildomų vertinimų, todėl pažeidimo nėra. Nuostatų 24 punkte nustatyta, kad konkursas vyksta atliekant testą žodžiu (pokalbis), kurio metu patikrinamas pretendentų gebėjimas atlikti įstaigos vadovo pareiginėje instrukcijoje nustatytas funkcijas. Testas žodžiu vykdomas individualiai, kitiems pretendentams nedalyvaujant. Testo žodžiu eigai fiksuoti daromas skaitmeninis garso įrašas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka saugomas kartu su konkurso protokolu. Garso įrašo darymo tvarka nei Nuostatais, nei kaip kitaip nėra detalizuota. Atsakovo pateiktas posėdžio garso įrašas nėra ištisinis, nes posėdžio eigos fiksavimo eiliškumas buvo sutrikdytas atskirus failus perkeliant į laikmeną ir tai yra labiau techninio pobūdžio trikdis, nesudarantis pagrindo manyti, kad įrašas netikras ar sumaketuotas. Taip pat neįrodyta (liudytojų parodymai), kad komisijos nariai iš anksto būtų užpildę vertinimo lapus, kaip teigia ieškovai. Tam tikri nežymūs prieštaravimai tarp liudytojų paaiškinimų yra, tačiau jie nerodo, kad vertinimo lentelės buvo užpildytos anksčiau, neišklausius visų pretendentų. Tai, kad konkursą laimėjęs asmuo G. A. jau buvo laimėjęs analogišką konkursą 2011 metais, kurį organizavo Kauno miesto savivaldybė, ir tas konkursas 2013 m. liepos 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012 buvo pripažintas neskaidriu, o jo rezultatai panaikinti, nereiškia, kad ir nagrinėjamas konkursas buvo neskaidrus. Šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi remtis nagrinėjamoje byloje negalima, nes bylų ratio decidenti nesutampa. Teismas taip pat nenustatė ir viešo intereso pažeidimo, neįžvelgė jokios grėsmės asmenų, visuomenės ar valstybės teisėms ir interesams ginčo Konkurso organizavimu ir jo atlikimu. Teismas netenkino trečiojo asmens prašymo skirti ieškovams 20 000 Lt dydžio baudą už nepagrįsto ieškinio pateikimą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi toks prašymas nepagrįstas.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai R. B. ir K. M. apeliaciniame skunde su sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog teismas netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, nesilaikė suformuotos teismų praktikos, ko pasėkoje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Teismas sprendime, nors ir konstatavo, jog konkursas nebuvo vykdomas griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau laikė tai leistinu dalyku, o nukrypimą nuo nustatytų reikalavimų – toleruotinu. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Iš 2013 m. kovo 13 d. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-259 patvirtintų Viešų konkursų Lietuvos nacionalinės  sveikatos  sistemos  biudžetinių ir viešųjų įtaigų, kurių steigėja yra Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija, vadovų pareigoms eiti nuostatų matyti, jog konkurso organizavimo juridinis pagrindas yra sprendimo skelbti konkursą priėmimas, tačiau šiuo atveju toks sprendimas priimtas nebuvo. Teismas laikė tinkamu konkurso organizavimo juridiniu pagrindu Sveikatos apsaugos ministerijos ministro pavedimą, tačiau toks dokumentas negali būti prilygintas administraciniam aktui. Ieškovai taip pat ginčija teismo sprendimą dėl konkurso komisijos sudarymo, kadangi nuostatuose nebuvo pažymėta, kad komisijos sudėtis sudaroma ne viešai ar sudarymas turi būti užslaptintas, ji turėjo būti išviešinta asmenims, kurių interesus liečia. Sudaryta komisija buvo šališka, todėl ieškovai, iš anksto žinodami jos sudėtį, tokį sprendimą būtų ginčiję. Konkurso metu buvo daromos bent dvi pertraukos, kurių metu komisijos nariai tarėsi. Tokios aplinkybės leidžia abejoti konkurso skaidrumu. Be kita ko, juo leidžia abejoti ir ta aplinkybė, jog konkurso pretendentai į salę buvo pakviesti sekretorei jau skaičiuojant balsus, nors nuostatų 28 punkte nurodyta, kad komisijos nariai užpildytas ir pasirašytas individualaus vertinimo lenteles įteikia komisijos sekretoriui dalyvaujant visiems pretendentams. Visas konkursas turėjo būti fiksuojamas vienu garso įrašu, o ne darant pertraukas tarp pretendentų, negana to, net ir byloje esantis garso įrašas yra 330,8 min. trukmės, nors iš protokolo matyti, jog konkursas truko viso 360,14 min. Vykdant konkursą pretendentų privalumai apskritai nebuvo vertinami. Realiai nebuvo vertinami ir bendrieji kvalifikaciniai reikalavimai, nes apie juos komisija sprendė tik iš pateiktų dokumentų bei pretendentų paruoštų veiklos programų. Dėl šių priežasčių akivaizdžiai buvo pažeistas skaidrumo reikalavimas. Papildomais paaiškinimais prie apeliacinio skundo ieškovai taip pat prašo teismo sumažinti trečiojo asmens atstovui priteistas bylinėjimosi išlaidas, kurios yra aiškiai per didelės ir neprotingos.

Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, jog Sveikatos apsaugos ministro pavedimas personalo skyriui organizuoti viešą konkursą yra tinkamas administracinis aktas, kuriame išreikšta kompetentingo asmens valia. Konkurso organizavimo skelbimas taip pat laikytinas tinkamu, nes, kaip matyti iš ieškovų veiksmų, jie apie tai suprato bei pateikė dokumentus, siekdami pretenduoti į užimamas pareigas. Atsakovas visiškai nepagrįstu laiko ieškovų argumentą, jog priimtas administracinis aktas turėjo būti išviešintas, nes tokio reikalavimo nenustato joks teisės aktas. Nepagrįstas ieškovų argumentas, jog jie būtų skundę komisijos sudėtį, jei tik apie ją būtų iš anksto žinoję, kadangi jie nežinojo konkurse dalyvaujančių asmenų ir to, ar galės šiame konkurse įžvelgti kokius nors ryšius. Kadangi konkursas vyko ilgiau nei 6 valandas, akivaizdu, jog asmenims turėjo būti suteikiamos galimybės pailsėti ir pavalgyti, tačiau dėl konkurso skaidrumo net ir to buvo atsisakyta. Konkurso metu buvo padarytos tik kelios trumpos pertraukėlės, kurios nėra draudžiamos teisės aktais. Nors apeliantai teigia, jog konkurso dalyviai į salę buvo pakviesti jau skaičiuojant balsus, tačiau toks argumentas yra visiškai nepagrįstas, nes nei vienas liudytojas tokio teiginio nepatvirtino. Kalbant apie įrašą, nėra jokių privalomų reikalavimų, jog toks įrašas būtų vientisas, o ir į konkursą kviesti stebėtojai neišreiškė nuomonės, jog jis galėjo vykti neskaidriai. Pretendentų papildoma kompetencija vertinama nebuvo, nes jie nebuvo surinkę vienodo balų skaičiaus.

Trečiasis asmuo G. A. su apeliaciniu skundu nesutinka, iš esmės palaiko atsakovo poziciją. Nurodo, jog byloje yra pateiktas LR sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 9 d. pavedimo dėl konkurso organizavimo Nr. 17-620 nuorašas. Šiame pavedime yra nurodyta organizuoti viešą konkursą viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės vadovo pareigoms užimti. Taip pat aiškiai įvardinta, kad šis pavedimas yra duodamas vadovaujantis Nuostatų 3 punktu, kuris kaip tik ir įtvirtina, kad sprendimą dėl konkurso skelbimo priima LR sveikatos apsaugos ministras. Akivaizdu, kad LR sveikatos apsaugos ministro pavedimas organizuoti konkursą sutapo su jo sprendimu pradėti konkurso procedūrą. Apeliantai galėjo savo nepasitenkinimą komisija išreikšti konkurso metu, tačiau to nepadarė. Konkursas vyko praktiškai visą dieną, todėl buvo objektyviai pagrįsta daryti pertrauką, nes komisijos nariai – valstybės tarnautojai turi teisę į įstatymo nustatytas pertraukas (pietų pertrauką, pertrauką fiziologiniams poreikiams patenkinti ir pan.). Todėl visiškai nesuprantama, kaip faktas, jog konkurso komisijos darbe buvo padarytos pertraukos, kurios yra numatytos valstybės tarnybą ir darbo santykius reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose, galėjo turėti įtakos konkurso rezultatų teisėtumui. Apeliacinio skundo teiginys, kad pertraukos padarymas daro konkurso rezultatus neteisėtais, yra nelogiškas, prieštaraujantis protingumo ir proporcingumo principams. Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad konkurso metu nebuvo vertinami bendrieji kvalifikaciniai reikalavimai ir kad nepateikti įrodymai, kaip buvo vertinami šie bendrieji reikalavimai, tačiau tokių teiginių, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jie nekėlė. Skunde teigiama, kad nebuvo vertinama pretendentų veiklos programa. Tačiau byloje pateiktas konkurso garso įrašas, iš kurio matyti, kad kiekvienas pretendentas pristatė savo veiklos programą, su šiomis veiklos programomis konkurso komisijos nariai buvo susipažinę iš anksto, nes uždavė iš jų klausimus ir pan.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė naujus įrodymus – Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nuosprendį (b.l. 192-203, t.2) ir apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nuosprendžio (b.l. 229-242, t.2).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų R. B. ir K. M. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. vasario 4 d. vykdė viešą konkursą viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės vadovo (direktoriaus) pareigoms eiti, kurio laimėtoju buvo pripažintas trečiasis asmuo G. A.. Ieškovai, nesutikdami su konkurso rezultatais, pateikė ieškinį dėl pažeistų tiesių gynimo ir konkurso rezultatų panaikinimo, kurį grindė konkurso organizavimą reglamentuojančių materialiųjų teisės normų (CK 6.948 str. 1 d.) pažeidimu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013-03-13 įsakymo Nr. V-259 „Dėl Viešų konkursų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurių steigėja yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, vadovų pareigoms eiti nuostatų patvirtinimo“ pažeidimu bei nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, viešojo konkurso skaidrumo, nešališkumo, objektyvumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimu, viešojo intereso pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Ieškovai apeliaciniu skundu su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grįsdami tokiais motyvais ir argumentais: teismas pripažino, kad konkursas buvo vykdomas ne griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl be pagrindo nepripažino, kad nebuvo tinkamai priimtas sprendimas skelbti konkursą; teismas taip pat be pagrindo nepripažino, kad buvo pažeista  komisijos sudarymo tvarka, kad buvo daromos pertraukos, kurios turėjo įtakos konkurso skaidrumui, kad buvo pažeista vertinimo lapų surinkimo tvarka, kad buvo pažeista  garso įrašo darymo tvarka, kad buvo pažeista specialiųjų kvalifikacinių reikalavimų ir privalumų vertinimo tvarka. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepripažino, jog konkursas buvo vykdomas ne griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Priešingai, nei apeliantai nurodo skunde, teismas sprendime nurodė, kad „imant domėn viešų konkursų paskirties svarbą, jų eiga turėtų būti fiksuojama ištisinio garso įrašo darymo būdu, o ne fiksuojant tik žodinį dalyvių prisistatymą. Tačiau šis pažeidimas, teismo manymu, negali būti laikomas esminiu, nes nėra susijęs su pretendentų žinių, duomenų apie kvalifikaciją ir atitikimą eiti pareigas vertinimu, neturėjo įtakos nei ieškovų dalyvavimui Konkurse nei lėmė Konkurso laimėtoją“. Toks įrašas teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje rodo, jog teismas tik rekomenduoja viešųjų konkursų eigą fiksuoti ištisinio garso įrašo darymo būdu, tačiau nekonstatuoja, kad tokiu būdu būtų pažeisti Nuostatai. Todėl apeliantai visiškai nepagrįstai nurodo, kad teismo sprendime yra išdėstyta nuostata, jog teisės aktų reikalavimai nėra imperatyvūs ir jų gali būti nesilaikoma.

Kitu apeliacinio skundo argumentu ieškovai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neįvertino, jog nebuvo tinkamai priimtas sprendimas skelbti konkursą. Ieškovai nurodo, kad teismas nepagrįstai tokiam sprendimui prilygino 2013-12-09 SAM ministro pavedimą Nr. 17-620 „Dėl konkurso organizavimo“, kuris neatitinka Nuostatų 3 punkto reikalavimo. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančio LR sveikatos apsaugos ministro 2013-12-09 pavedimo dėl konkurso organizavimo Nr. 17-620 nuorašo, šiame pavedime yra nurodyta organizuoti viešą konkursą viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės vadovo pareigoms užimti, taip pat aiškiai įvardinta, kad šis pavedimas yra duodamas vadovaujantis Nuostatų 3 punktu, kuris nustato, kad sprendimą dėl konkurso skelbimo priima LR sveikatos apsaugos ministras. Todėl teigti, kad nebuvo tinkamai priimtas sprendimas skelbti konkursą, nėra jokio pagrįsto pagrindo.

Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-02-20 įsakymo Nr. V-150 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V-232 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatomis, kad ministras leidžia tik įsakymus, todėl, apeliantų teigimu, turėjo būti priimtas sprendimas skelbti konkursą ir jis turėjo būti įformintas įsakymu. Tačiau minimame norminiame akte nėra aptartas klausimas dėl konkurso organizavimo. Pažymėtina, kad Darbo reglamente apskritai nenumatyta jokia speciali procedūra dėl sprendimų priėmimo, nes šis reglamentas numato pavedimų davimo (įforminimo) procedūrą, o ją visiškai atitiko LR sveikatos apsaugos ministro 2013-12-09 pavedimas dėl konkurso organizavimo Nr. 17-620. Be to LR sveikatos apsaugos ministerija vykdo Kauno klinikinės ligoninės steigėjo funkcijas, todėl pagal LR Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį viešą konkursą į Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas organizuoti turėjo būtent LR Sveikatos apsaugos ministerija. Pagal LR Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį administracinis sprendimas yra administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Dėl to LR sveikatos apsaugos ministro pavedimas organizuoti konkursą sutapo su jo sprendimu pradėti konkurso procedūrą. Tai buvo vienas valinis aktas, įformintas rašytiniu pavedimu dėl konkurso skelbimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantų nurodytos aplinkybės dėl tariamai pažeistos sprendimo dėl konkurso priėmimo tvarkos, nesutrukdė jiems pateikti dokumentus ir dalyvauti konkurse.

Apeliaciniame skunde ieškovai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino, jog LR sveikatos apsaugos ministro 2014-01-10 įsakymas Nr. V-26 „Dėl konkurso į viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas komisijos sudarymo“ neturėjo būti paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija ir šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš Nuostatų 4.3 punkto, komisija sudaroma kiekvienam konkursui atskirai, t.y. ji nėra nuolatinė, o skirta konkrečiam konkursui organizuoti ir vykdyti. Todėl atitinkamas ministro įsakymas dėl konkurso komisijos sudarymo yra individualaus pobūdžio teisės aktas. Nuostatuose (6 p.) įtvirtinta, kad tik skelbimas apie konkursą yra skelbiamas „Valstybės žiniose“. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo priimti aktai dėl konkurso skelbimo ir dėl komisijos sudarymo vertintini kaip vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam subjektui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 d.), todėl nelaikytini norminiais ir nėra skelbtini tvarka, kuri taikytina tik norminio pobūdžio ministro įsakymų skelbimams (Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 str. 3 d. LR teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatos).

Ieškovai apeliaciniame skunde tvirtina, kad tuo atveju, jeigu ministro įsakymas dėl konkurso komisijos sudėties būtų buvęs paskelbtas viešai, tai jie būtų skundę komisijos sudėtį (dėl viceministro E. M. skyrimo, kadangi jis buvo pažįstamas ir atitinkamą laikotarpį dirbo kartu su tuometiniu LR sveikatos apsaugos ministru V. A.). Apeliantų teigimu, komisijos sudėtis buvo neteisėta dėl to, kad į ją buvo skirtas E. M., o ieškovams buvo atimta teisė skųsti komisijos sudėtį, nes įsakymas nebuvo paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pagal Nuostatus konkurso komisija buvo sudaryta ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo konkurso paskelbimo dienos ir ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki konkurso. Nuostatuose nenumatytas konkurso komisijos sudėties skundimas, kaip atskiras etapas, kuriam pasibaigus gali būti tęsiamas konkurso vykdymas. Be to apeliantai asmeniškai dalyvavo konkurse, jo metu jokių skundų (nušalinimų, abejonių) dėl komisijos sudėties neteikė, konkurso nuostatų ar eigos teisėtumo neginčijo. Teismo posėdžių, tame skaičiuje ir apeliacinės instancijos teisme, metu ieškovė R. B. pripažino, kad konkurso pradžioje visiems pretendentams buvo pranešta komisijos sudėtis, bet nušalinimų komisijos nariams ji, o taip pat ir kiti konkurse dalyvavę pretendentai, nereiškė, nes tikėjosi, kad konkursas vyks skaidriai iki kol nepaaiškėjo, jog konkurso apeliantai nelaimėjo. Be to ieškovai, nors ir tvirtina, kad konkurso komisijos sudėtis turėjo būti paskelbta viešai, tačiau komisijos sudėties ieškinyje iš esmės neginčijo, nekėlė reikalavimo pripažinti, kad sprendimą dėl konkurso nugalėtojo priėmė neteisėtos sudėties komisija, todėl apeliantų teiginius, kad iš jų buvo atimta teisė skųsti konkurso komisijos sudėtį, teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius, niekuo nepagrįstus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra išaiškinęs, kad, pripažįstant įstatyme nustatytų reikalavimų konkurso organizavimui pažeidimo faktą, turi būti konstatuotas konkretaus pretendento teisių pažeidimas. Vien faktas, kad asmuo nelaimėjo konkurso, nesudaro pagrindo panaikinti konkurso rezultatus, jeigu neįrodoma, kad pažeidimą ir pretendento netekimą galimybės šį konkursą laimėti sieja priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2006; 2013-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/201; kt.). Apeliantai tokių aplinkybių neįrodė (CPK 178 str.).

Dar vienu apeliacinio skundo argumentu ieškovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino, kad konkurso metu darytos pertraukos ir garso įrašo darymo tvarka buvo pažeista, taip pat buvo pažeista vertinimo lapų surinkimo tvarka, kas nulėmė  konkurso rezultatų neteisėtumą ir leidžia abejoti konkurso skaidrumu. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka, kadangi Nuostatuose konkurso eigos procedūros apskritai nebuvo detalizuotos. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad konkursas vyko ilgą laiką, todėl objektyviai buvo pagrįsta daryti pertrauką, nes komisijos nariai (valstybės tarnautojai) taip pat turi teisę į įstatymo nustatytas pertraukas (pietų pertrauką, pertrauką fiziologiniams poreikiams patenkinti ir pan.). Tokios konkurso komisijos darbe padarytos pertraukos, kurios yra numatytos valstybės tarnybą ir darbo santykius reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose, akivaizdžiai negalėjo turėti įtakos konkurso rezultatų teisėtumui. Todėl apeliantų teiginys, kad pertraukos padarymas jau pats savaime daro konkurso rezultatus neteisėtais, yra nelogiškas, prieštaraujantis protingumo principui. Be to byloje apklausti liudytojai L. L., A. B., kiti asmenys nurodė, kad pertraukų metu apie konkurso dalyvius ar jų vertinimą kalbamasi nebuvo (buvo geriama kava, naudojamasi tualetu ir pan.). Šių aplinkybių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Kodėl liudytojų parodymus reikėtų vertinti kritiškai, apeliantai taip pat nenurodo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat, remdamasis byloje apklaustų liudytojų  (A. B., E. M., E. L. ir kt.) parodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad pretendentų vertinimo lapai buvo surinkti dalyvaujant pretendentams, nes byloje nebuvo nustatyta, kad vertinimo lapai (lentelės) būtų buvusios užpildytos anksčiau, neišklausius visų pretendentų. Apeliantai taip pat nepagrindžia, kaip galėjo įtakoti konkurso rezultatus pretendentų vertinimo lapų surinkimo momentas, jeigu jie nebuvo užpildyti iš anksto. Panaši situacija ir dėl garso įrašo vientisumo nebuvimo – apeliantai nepateikia jokių teisinių argumentų, kaip faktas, kad testo fiksavimas yra išsidėstęs atskiruose failuose, rodo konkurso rezultatų neteisėtumą. 

Pagal Nuostatų 24 punktą testo žodžiu eigai fiksuoti daromas garso įrašas, o testas žodžiu vykdomas individualiai. Iš pateikto konkurso garso įrašo matyti, kad būtent kiekvieno pretendento testo žodžiu eiga ir yra individualiai užfiksuota garso įraše nuo pradžios iki pabaigos. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs garso įrašą, konstatavo, kad nenustatyta, jog kam nors iš pretendentų teikiama kažkokia pirmenybė ar kažkokiu kitu būdu jis yra išskiriamas iš kitų dalyvių. Aplinkybių, paneigiančių šią teismo išvadą, apeliantai nenurodė ir įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad būtent nešališkas pretendentų vertinimas ir yra svarbiausias kriterijus sprendžiant dėl konkurso rezultatų teisėtumo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pertraukų darymas konkurso metu, vertinimo lapų paėmimas ir garso įrašo darymas buvo atlikta iš esmės laikantis nustatytos tvarkos ir apeliantų teisių ar teisėtų interesų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino, kad buvo pažeista kvalifikacinių reikalavimų vertinimo tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad konkursas turėjo būti vykdomas pagal 2001-05-25 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. 299 „Dėl kvalifikacinių reikalavimų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams tvirtinimo“.  Dėl to ginčo byloje nėra. Tačiau apeliantai nepagrįstai teigia, kad ieškovų privalumai pagal šį įsakymą apskritai nebuvo vertinami, nes tokios aplinkybės byloje nebuvo konstatuotos. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikacinius reikalavimus nustato ne tik įsakymas dėl kvalifikacinių reikalavimų, bet ir Viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus pareiginė instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013-12-06 įsakymu Nr. V-1122. Apeliantai skunde teigia, kad konkurso metu nebuvo vertinami bendrieji kvalifikaciniai reikalavimai ir kad nepateikti įrodymai, kaip buvo vertinami šie bendrieji reikalavimai, tačiau tokie teiginiai yra nepagrįsti, kadangi byloje yra rašytiniai įrodymai, kad konkurso pretendentų dokumentai buvo perduoti komisijos nariams 2014-01-31, t.y. prieš konkursą, ir visi konkurso komisijos nariai pasirašytinai patvirtino, kad su jais susipažino. Byloje esantis konkurso garso įrašas tvirtina, kad kiekvienas pretendentas pristatė savo veiklos programas ir su šiomis veiklos programomis konkurso komisijos nariai buvo susipažinę iš anksto, nes uždavė su tuo susijusius klausimus ir pan. Pažymėtina ir tai, kad pagal įsakymo dėl kvalifikacinių reikalavimų 9 punktą papildoma kompetencija vertinama tik tuo atveju, jei geriausiai įvertinti pretendentai surinko po lygiai balų. Nagrinėjamu atveju konkurse pretendentai surinko skirtingus balus, todėl atsakovas neturėjo pareigos vertinti ar atsižvelgti į papildomą pretendentų kompetenciją. Tokią pačią taisyklę nustato ir Nuostatų 29 punktas. Be to apeliantai iš esmės neginčija, kad konkursą laimėjęs trečiasis asmuo neatitinka keliamų kvalifikacinių reikalavimų.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamo konkurso atveju nėra pagrindo konstatuoti skaidrumo principo pažeidimus, o apeliantai nenurodė ir neįrodė, kaip tariamai buvo pažeistas šis viešo konkurso skaidrumo principas ar kiti apeliaciniame skunde deklaratyviai išvardinti principai.

Apeliantai, prašydami tenkinti jų skundą ir ieškinį, taip pat nepagrįstai prašo remtis Kauno apygardos teismo išnagrinėta byla, kurioje, jų teigimu, sprendžiant giminingą pagal faktines aplinkybes bylą, Kauno apygardos teismas panaikino konkurso rezultatus sveikatos priežiūros įstaigos vadovo pareigoms užimti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimas yra išimtinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencija. Be to, kaip teisingai nurodė, pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; ir kt.). Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nekonstatuotinos.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo remtis Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis (b.l. 192-203, t.2), nes nuosprendis yra neįsiteisėjęs - apskųstas  įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 229-242, t.2).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Apeliacinį skundą atmetus, išspręstinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, kompensavimo klausimas (CPK 93 str. 1 d.). Trečiasis asmuo atsakovo pusėje G. A. patyrė 1 952,64 EUR išlaidų už advokato teisines paslaugas (b.l. 244-248, t.2). Atmetus apeliacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis – po 976,32 EUR (CPK 47, 93 str.). Šiuo atveju yra pagrindas priteisti trečiajam asmeniui visą išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą, kadangi tokio dydžio išlaidos atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei CPK 98 straipsnio 2 dalies kriterijus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų R. B. ir K. M. po 976,32 EUR (devynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus 32 euro centus) iš kiekvieno išlaidų už advokato teisines paslaugas trečiojo asmens G. A. naudai.

Teisėjos                                                                      Romualda Janovičienė

                                                                      Eglė Surgailienė

Alma Urbanavičienė