Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-69-227-2012].doc
Bylos nr.: 2A-69-227/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Panevëþio apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

KRISTINA TAMOŠIŪNAITĖ

                                                                                    Civilinė byla Nr. 2A-69-227/2012

Teisminio proceso Nr.2-50-3-00846-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

121.15; 121.18

 

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. vasario 2 d.

Panevėžys

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės,

sekretoriaujant Angėlei Andrikonienei,

dalyvaujant ieškovei I. D.,

atsakovo viešosios įstaigos Utenos ligoninė atstovams advokatui Valdui Bivainiui ir G. G.,

 

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. D. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui VšĮ Utenos ligoninė dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

Ieškovė prašė panaikinti VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus 2011-04-22 įsakymu Nr. P-147 paskirtą drausminę nuobaudą - papeikimą, priteisti iš atsakovės 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad drausminė nuobauda skirta nesant teisinio pagrindo, nes skundžiamame įsakyme nėra nurodytas gautas paciento skundas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginti įstatymas ir su jokiu skundu ji nebuvo supažindinta. Nuobauda skirta remiantis vien tik pateiktais darbuotojų pasiaiškinimais ir tarnybiniu pranešimu. Be to, įsakyme nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, nes skyriuje nebuvo tinkamos įrangos – specialios lentos paciento perkėlimui ir pristatymui į ligoninės priimamąjį. Nebuvo laikytasi drausminės nuobaudos skyrimo procedūros, nes nebuvo raštu nurodyta dėl kokių aplinkybių turi pateikti pasiaiškinimą bei padarytas DK 292 str. nuostatų pažeidimas, kadangi nebuvo priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas. Dėl neteisėtai paskirtos drausminės nuobaudos patyrė dvasinį išgyvenimą, sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo aplinkybių sumažėjimą, nes jaučiamas kolegų nepasitikėjimas.

 

Utenos rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės VĮ Utenos ligoninei 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų bei 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Nustatė, kad ieškovei 2011-04-22 atsakovės įsakymu Nr. P-147 buvo paskirta drausminė nuobauda - papeikimas už tai, kad ji 2011-03-26 apie 16 val. prie ligoninės Priėmimo skyriaus atgabenus traumuotą pacientą, neįsitikinusi paciento būkle, nesiėmė priemonių padėti pacientą atgabenusiam asmeniui pristatyti pacientą į skyriaus patalpas apžiūrai, dėl ko pacientą atgabenusiam asmeniui pačiam teko skambinti į GMPT ir prašyti pagalbos dėl traumuoto asmens pristatymo į ligoninės Priėmimo skyriaus patalpas (13-14 b.l.), tuo nevykdė savo tiesioginių pareigų ir pažeidė Bendrosios praktikos slaugytojų pareiginių nuostatų, patvirtintų ligoninės direktoriaus 2005-04-09 įsakymu Nr.V-23 II skyriaus 1.3.1. p., III skyriaus 1.1. p. (50-56 b.l.), Priėmimo skubios pagalbos skyriaus nuostatų, patvirtintų ligoninės direktoriaus 2010-10-20 įsakymu Nr.V-59 II skyriaus 2.2.1. p. (47-49 b.l.), Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginti įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 2 p., 3 str. 1 d. Ieškovė supažindita pasirašytinai 2007-04-06 su Bendrosios praktikos slaugytojų pareiginių nuostatais  (53 b.l.) ir 2010-1-21- su Priėmimo skubios pagalbos skyriaus nuostatais (61 b.l.). Teismas laikė, kad bylos duomenimis yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog paciento atgabenimo metu poste buvusi ieškovė, pati neįsitikinusi atgabento paciento būkle, neorganizavo jo atgabenimo į skyriaus patalpas, nesiėmė visų įmanomų priemonių padėti paciento artimiesiems atgabenti pacientą iš automobilio į ligoninės priėmimo skyriaus patalpas, dėl ko pacientą atgabenusiam asmeniui pačiam teko skambinti į GMPT ir ieškoti pagalbos.Teismas pripažino, kad tokį sprendimą ieškovė priėmė su niekuo nederindama. Iš Ilgalaikio turto apyvartos žiniaraščio (102 b.l.), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašto (126-128 b.l.), vertinimo akto (79-81 b.l.), liudytojų G. K., E. R. parodymų nustatė, kad skyriuje yra reikiamos priemonės, kurios buvo naudojamos pacientų perkėlimui. GMPT darbuotojų parodymais (131-133 b.l.), jų praktikoje nėa buvę, kad GMPT būtų kviečiama paciento iškėlimui iš automobilio . Teismas laikė įrodyta, kad ieškovė pažeidė Bendrosios praktikos slaugytojų pareiginių nuostatus, Priėmimo skubios pagalbos skyriaus nuostatų bei Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginti įstatymo nuostatas dėl bendravimo ir bendradarbiavimo su pacientais bei jų šeimos nariais, sveikatos priežiūros komandos nariais, kitomis institucijomis, turinčiomis įtakos žmogaus sveikatai, pati asmeniškai neįsitikinusi atgabento paciento būkle, nesiėmė visų įmanomų priemonių pačiai organizuoti pagalbą atgabentam pacientui, nepasikvietė į pagalbą kitų skyriuje buvusių neužimtų darbuotojų. Esant skubiam atvejui darbuotojai palieka poilsio vietą ir pasitelkia į pagalbą vieni kitus Tokią galimybė turėjo ieškovė, nes tuo metu nbuvo  kitų pacientų skyriuje. Esant šioms aplinkybėms darbdavys pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista darbo drausmė ir dėl jos pažaidos kalta ieškovė. Ieškovei buvo parinkta drausminė nuobauda - papeikimas, kuri nėra pati griežčiausia iš galimų. Teismas pažymėjo, kad itin sunkių pasekmių dėl pažeidimo nekilo, tačiau įvertino aplinkybes, jog nesant didelio darbo krūvio paciento atgabenimo metu nebuvo įsitikinta paciento būkle ir pagalbos organizavimas be pagrįstų priežasčių buvo perkeltas pacientą atgabenusiam asmeniui. Sprendė, kad drausminė nuobauda parinkta tinkamai. Ieškovė pažeidė pareiginių nuostatų , elgesio ir profesinės etikos principus – pagarbos žmogui, padorumo, pavyzdingumo principus. Be to, ieškovės pareigų specifika lemia ir atsakomybės ypatumus, t.y. griežtus atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimus. Pažymėjo, kad DK 240 straipsnio 1 dalis nustato pareigą darbdaviui  pareikalauti iš darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo, tačiau vien šios pareigos nevykdymas nedaro  paskirtos drausminės nuobaudos neteisėta. Ieškovė pasiaiškinimą dėl R. A. tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių parašė gavusi siūlymą žodžiu (66, 115 b.l.), su tarnybiniu pranešimu ji buvo supažindinta. Duomenų, jog pasiaiškinimui surašyti nebuvo suteikta pakankamai laiko nepatvirtina jokie įrodymai.Prieš skiriant drausminę nuobaudą įvykis buvo svarstytas su įstaigos vadovu bei buvo teiktas prašymas darbo ginčų komisijai, taigi įvykio aplinkybes buvo galima paaiškinti išsamiai. Ieškovės motyvus, kad darbo drausmės tyrimas negalimas nesant rašytinio paciento skundo, pateikto pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginti įstatymo nuostatas, pripažino nepagrįstais, nes šis įstatymas reguliuoja santykius tarp paciento ir sveikatos priežiūros įstaigos, bet ne darbdavio ir darbuotojo santykius. Pripažino, kad Darbo ginčų komisijos protokolas (24-26 b.l.) surašytas laikantis LR Vyriausybės 2004-02-12 nutarimu Nr.166 nustatytos formos, turinys ir priimtas sprendimas pakankamai aiškus bei įteiktas ieškovei. Nenustačius pagrindo panaikinti skirtą drausminę nuobaudą, teismas nesprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti.

Nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į bylos esmę, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus visas bylos aplinkybes, pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei CPK 270 str. 3 d. 4 d. nuostatas. Apeliaciniame skunde pakartoja ieškinyje nurodytas aplinkybes ir teisme duotus paaiškinimus.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad liudytojų H. T., E. Š., G. K. ir E. R. parodymai iš esmės sutampa ir neprieštarauja tarpusavyje. Teigia priešingai, kad liudytojos G. K. ir E. R., siekdamos išvengti  asmeninės atsakomybės, nes budėjusios kartu nepadėjimo ieškovei, keitė parodymus. Rašytiniuose pasiaiškinimuose jos teigė, kad priėmimo skyriuje reikalingos įrangos nėra ir kad veiksmai dėl ligonio buvo suderinti. Teisme jos teigė priešingai, t.y. jog ligoninėje buvo reikalinga įranga ištraukti žmogų su stuburo trauma ir greitosios medicinos pagalbos kviesti nereikėjo. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skyriuje yra reikiamos priemonės pacientų perkėlimui. Ilgalaikio turto apyvartos žiniaraštyje nurodyta perkėlimo (perstūmimo) lenta. Šiuo atveju turėjo būti naudojama kita, transportavimo lenta su kietu neslidžiu pagrindu, kurios skyrius neturėjo.Šią aplinkybę patvirtino ieškovės iniciatyva apklaustas liudytojas, priėmimo skyriuje gydytoju dirbantis R. L.. Liudytoja Dalia Žemaitienė teisme patvirtino, kad jei atvejis labai sunkus, greitosios medicinos pagalba duoda savo lentą priėmimo skyriui. Nesutinka su teismo išvada, kad sprendimą kviesti GMP priėmė vienasmeniškai su niekuo nederindama. Šią išvadą paneigia  liudytojos R. ir G. K. rašytiniuose pasiaiškinimuose. Teigia, kad liudytojas E. Š. teisme davė nenuoseklius, nesklandžius parodymus, teigdamas”neatsimenu”, “man atrodo” ir pan.  ir dėl to jo parodymai turi būti vertinami kritiškai. Pacientas nusiskundimų neturėjo. 

Skunde teigia, kad teismas netyrė ir nevertino įsakymo paskirti drausminę nuobaudą turinio, dėl to nepagrįstai pripažino įsakymą teisėtu ir pagrįstu. Priimant įsakymą nebuvo apklausti nukentėjusysis, nukentėjusįjį atvežęs asmuo, jie nebuvo kviečiami į bylos nagrinėjimą Darbo ginčų komisijoje. R. A., dėl įvykio surašiusi tarnybinį pranešimą pagal G. K. ir E. R. pasakojimus, įvykio dieną net nedirbo, į bylos nagrinėjimą Darbo ginčų komisijoje nebuvo pakviesta. Įsakymas, surašytas tik pagal tarnybinį pranešimą ir dėl šio pranešimo pateiktais G. K. ir E. R. pasiaiškinimas, kurie prieštarauja jų parodymams teismo posėdžio metu. Todėl įsakymas nepagrįstas ir neteisėtas. . Nukentėjusysis ar jo atstovas nepateikė skundo ligoninei dėl pažeistų teisių ar teisėtų interesų. Skiriant jai(ieškovei) drausminę nuobaudą buvo pažeista drausminės nuobaudos skyrimo procedūra. Ji  negavo darbdavio rašto dėl jos atžvilgiu pradėtos drausminės nuobaudos skyrimo procedūros, dėl kurios būtų galėjusi rašyti pasiaiškinimą, nenustatytas terminas pasiaiškinimui pateikti. Kadangi  2011-04-01 darbo metu pagal žodinį R. A. nurodymą buvo iškviesta į personalo skyrių, kur turėjo rašyti pasiaiškinimą dėl 2011-03-30 R. A. tarnybinio pranešimo, tai negali būti vertinama kaip darbuotojo pasiaiškinimas darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo. Darbo ginčų komisija, nagrinėdama prašymą dėl įsakymo panaikinimo, į bylos nagrinėjimą nekvietė nukentėjusiojo H. T., vairuotojo E. Š., R. A., surašiusios tarnybinį pranešimą, nagrinėjama buvo paviršutiniškai, nesigilinant į esmę, be motyvų, dėl ko sprendimas priimtas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai. Dėl paskirtos drausminės nuobaudos ji patyrė dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl prašo priteisti iš atsakovo 2000 Lt neturtinę žalą.

 

              Atsakovas VšĮ „Utenos ligoninė” atsiliepime į skundą nurodė, kad su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės  bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad darbo dausmės pažeidimą ieškovė pripažino Darbo ginčų komisijos posėdžio metu. Nesutinka su apeliante, kad  ji dėl užimtumo ir skubotumo nebuvo išėjusi apžiūrėti paciento ir dėl to atvežusiam jį vairuotojui nurodė pačiam skambinti dėl pagalbos į Greitosios medicininės pagalbos tarnybą, gydytojų specialistų nekvietė, kadangi pati stengėsi greičiau suteikti pagalbą. Teigia, kad priėmimo skubios pagalbos skyriuje tuo metu nebuvo jokių pacientų. Iš liudytojų E. Š., G. K., E. R. parodymų teisme nustatyta, kad sprendimas buvo priimtas asmeniškai pačios apeliantės su niekuo nederinant. Apeliantės teiginys, kad priėmimo skubios pagalbos skyrius neturi priemonių pristatyti nukentėjusįjį į skyrių, nepagrįstas. Ilgalaikio turto apyvartos žiniaraštis, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vertinio aktas bei liudytojų G. K., E. R. parodymai patvirtina, kad skyriuje yra visos reikiamos priemonės, t.y. perkėlimo lenta „RollerSlide” ir perkėlimo neštuvai „FlexiMove”, kuriuos buvo galima panaudoti paciento perkėlimui iš automobilio ant vežimėlio ligonių pervežimui. Liudytojo gydytojo R. L. parodymai nepaneigia aukščiau nurodytų aplinkybių. Jis  nėra dirbęs Priėmimo skyriuje(dirba Utenos ligoninės Chirurgijos klinikoje bei Konsultacinėje poliklinikoje), todėl jo parodymai vertinami kaip šališki.  Drausminė nuobauda paskirta tinkamai, nepažeista jos skyrimo tvarka. Ieškovės darbo drausmės pažeidimai, o ypač nepagarba traumuotam pacientui ir jį lydėjusiam asmeniui (vairuotojui) neigiamai veikia Priėmimo skyriaus bei ligoninės autoritetui, mažina patrauklumą pacientams, kas turi tiesioginę įtaką įstaigos finansinei veiklai. Apeliantės motyvai, kad ji pasiūlė vairuotojui, atvežusiam nukentėjusįjį, pačiam skambinti į greitosios medicininės pagalbos tarnybą dėl to, kad jis tai padarys greičiau negu ji, parodo ieškovės žemą profesionalumo lygį, nepagarbą klientui bei pasitikėjimo ligonine žeminimą ir jos autoriteto menkinimą. Teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, bei nustatė, kad ieškovė pažeidė Bendrosios praktikos slaugytojų pareiginius nuostatus, Priėmi­mo skubios pagalbos skyriaus nuostatų bei tuo pačiu Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginti įstatymo nuostatas, elge­sio ir profesinės etikos principus. Iš pateikto Priėmimo skubios pagalbos skyriaus vyresniosios slaugytojos R. A. 2011 m. kovo 30 d. tarnybinio pranešimo, kuriame VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus rezoliucija : „Personalo sk., prašau paimti pasiaiškinimus iš priėmimo sk. darbuotojų, nepadėjusių pacientui. 2011.03.30 (parašas)”, matyti, kad buvo rašytinis darbdavio nurodymas ieškovei pasiaiškinti. Vadinasi, atsakovas nepažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, numatytos LR DK 240 str. 1 d. Formalus drausminės nuobaudos skyrimo pažeidimas, pasireiškęs tuo, jog darbdavys nurodymas pasiaiškinti duotas ne ant atskiro blanko ir nenurodytas  pasiaiškinimo terminas, nėra pakankamas pagrindas panaikinti ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą. Prieš nuobaudos paskyrimą  šis įvykis buvo svarstytas įstaigos vadovo ir ieškovei buvo suteikta galimybė pasiaiškinti asmeniškai darbdaviui. Teisme I. D. nenurodė, ką ji būtų papildomai parašiusi paaiškinime. Mano, kad teismas teisingai įvertino, jog darbo ginčų komisija bylą išnagrinėjo tinkamai. Nenustačius pagrindo panaikinti skirtą drausminę nuobaudą, nėra pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovei 2011-04-22 atsakovės įsakymu Nr. P-147 buvo paskirta drausminė nuobauda - papeikimas už tai, kad ji 2011-03-26 apie 16 val. prie ligoninės Priėmimo skyriaus atgabenus traumuotą pacientą, neįsitikinusi paciento būkle, nesiėmė priemonių padėti pacientą atgabenusiam asmeniui pristatyti pacientą į skyriaus patalpas apžiūrai, dėl ko pacientą atgabenusiam asmeniui pačiam teko skambinti į GMPT ir prašyti pagalbos dėl traumuoto asmens pristatymo į ligoninės Priėmimo skyriaus patalpas (13-14 b.l.). Ieškovė su Bendrosios praktikos slaugytojų pareiginių nuostatais supažindinta pasirašytinai 2007-04-06 (53 b.l.), su Priėmimo skubios pagalbos skyriaus nuostatais - 2010-10-21 (61 b.l.).

Darbo drausmės pažeidimui konstatuoti ir drausminei atsakomybei taikyti turi būti nustatyta darbo drausmės pažeidimo sudėtis, t. y. subjektas (prasižengęs darbuotojas), objektas (tam tikroje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatyta darbo tvarka), objektyvieji požymiai (neteisėta darbuotojo veika, t. y. darbo pareigų, nustatytų norminių teisės aktų, neatlikimas arba netinkamas jų atlikimas); subjektyvieji požymiai (pažeidusio darbo drausmę darbuotojo kaltė). Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms, taip pat nustatytoms darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui. Teisme tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Nagrinėjamos bylos atveju nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad jai drausminė nuobauda (papeikimas) skirta nenustačius jos neteisėtų veiksmų, kaltės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad paciento atgabenimo metu poste buvusi ieškovė, pati neįsitikinusi atgabento paciento būkle, neorganizavo jo atgabenimo į skyriaus patalpas, nesiėmė visų įmanomų priemonių padėti paciento artimiesiems atgabenti pacientą iš automobilio į ligoninės priėmimo skyriaus patalpas, dėl ko pacientą atgabenusiam asmeniui pačiam teko skambinti į GMPT ir ieškoti pagalbos. Tuo ji nevykdė savo tiesioginių pareigų ir pažeidė Bendrosios praktikos slaugytojų pareiginių nuostatų, patvirtintų ligoninės direktoriaus 2005-04-09 įsakymu Nr.V-23 II skyriaus 1.3.1. p., III skyriaus 1.1. p. (50-56 b.l.), Priėmimo skubios pagalbos skyriaus nuostatų, patvirtintų ligoninės direktoriaus 2010-10-20 įsakymu Nr.V-59 II skyriaus 2.2.1. p. (47-49 b.l.), Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginti įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 2 p., 3 str. 1 d. Bendrosios praktikos slaugytojų pareiginių nuostatų II sk. 1.3.1. p. nustato, kad bendrosios praktikos slaugytoja turi „bendrauti ir bendradarbiauti su pacientais bei jų šeimos nariais, sveikatos priežiūros komandos nariais, kitomis institucijomis, turinčiomis įtakos žmogaus sveikatai“, III sk. 1.1. p. nustato, kad bendrosios praktikos slaugytoja privalo „organizuoti ir įgyvendinti slaugą bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros specialistais, pacientais ir (ar) šeima“. Priėmimo skubios pagalbos skyriaus nuostatų II sk. 2.2.1. p. nustato, kad skyrius tai ligoninės padalinys, kuriame priimami pacientai „pristatyti greitosios ar atvykę patys dėl būtinosios pagalbos“. Kolegija sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pagrindu darytina išvada, kad ieškovės elgesys prieštaravo aukščiau nurodytiems lokaliniams aktams ir galėjo būti traktuotajamas kaip darbo drausmės pažeidimas. Tuo pačiu ieškovė pažeidė Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginti įstatymo nuostatas dėl bendravimo ir bendradarbiavimo su pacientais bei jų šeimos nariais, sveikatos priežiūros komandos nariais, kitomis institucijomis, turinčiomis įtakos žmogaus sveikatai, pagarbos žmogui, padorumo, pavyzdingumo principus, atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimus.

Atmestini apeliantės teiginiai, kad ji tinkamai organizavo darbą priimant prie ligoninės Priėmimo skubios pagalbos skyriaus atvežtą nukentėjusįjį. Iš liudytojo E. Š. parodymų teisme nustatyta, kad jam atvežus automobiliu sužalotą asmenį, ieškovė atsisakė imtis priemonių siekiant įnešti sužalotąjį į vidų, liepė tą padaryti pačiam E. Š. arba kviesti greitąją pagalbą. Pasiūlė jam iš ligoninės priėmimo skyriaus telefono paskambinti į greitosios medicinos pagalbą trumpuoju numeriu 003, pati tai daryti atsisakė, taip pat neišėjo apžiūrėti atvežtojo asmens, įvertinti jo sužalojimo masto. Be to, atvykus greitosios pagalbos medikams ieškovė nepadėjo iškelti sužaloto asmens iš automobilio, neleido slaugytojo padėjėjai E. R. padėti vairuotojui. Pripažintina, kad apeliantė atmestinai, abejingai įvertino situaciją, elgėsi nepagarbiai, neprofesionaliai, nesiėmė tinkamų priemonių suteikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, tuo pačiu savo elgesiu pakenkė ligoninės autoritetui.

Apeliantės teiginį, kad sprendimą kviesti greitąją pagalbą priėmė pasitarusi su kolegėmis G. K., E. R., paneigia byloje esantys duomenys: liudytojų E. Š. parodymai, G. K., E. R. pasiaiškinimai bei jų parodymai teisme. Net ir nustačius, kad tai buvo kolegialus sprendimas, jis neturėtų esminės reikšmės sprendžiant ieškovės, kaip darbuotojos, atsakomybės klausimą.

Apeliantė       nepaneigė, kad  Priėmimo skyriuje yra tinkamos priemonės- specialios lentos,  kurių pagalba                                                                                                                                                                                    galima saugiai perkelti nukentėjusį asmenį iš automobilio (CPK 178 str.). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008).

Iš Ilgalaikio turto apyvartos žiniaraščio (102 b.l.), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašto (126-128 b.l.), vertinimo akto (79-81 b.l.), liudytojų G. K., E. R., GMPT darbuotojų parodymų (131 - 133 b.l.) pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skyriuje yra reikiamos priemonės, kurios buvo naudojamos pacientų perkėlimui. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas papildomai pateikė UAB “Slaugivita” raštą dėl perkėlimo priemonių, perkėlimo lentos RollerSlide, perkėlimo neštuvų FlexiMove aprašymus, instrukcijas, UAB “Slaugivita” 2009-12-15 komercinį pasiūlymą VšĮ Utenos apskrities ligoninei mažos vertės pirkimui apklausos būdu ligonių kėlimo-vartymo priemonėms įsigyti, iš kurių nustatyta, kad ligoninei buvo pasiūlyta įsigyti 8 vnt. perkėlimo lentų RollerSlide, kurios skirtos naudoti gulinčių pacientų perkėlimams nuo (ant) lovos ant operacinio stalo, rengeno stalo ir pan., tinkančios naudoti tarp skirtingo aukščio paviršių, 6 vnt. perkėlimo neštuvų FlexiMove, kurie skirti naudoti pakeliant pacientą aukščiau lovoje, apverčiant pacientą lovoje, iš lovos į dušo vežimėlį ir pan., pakeliant pacientą nuo grindų į lovą (b.l. 166-173). Apeliantė teiginį, kad Priėmimo skyriuje nėra specialios lentos ligonių su stuburo trauma  transportavimui(perkėlimui), grindžia liudytojų A. Ž. ir R. L. parodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovė cituoja tik dalį liudytojos A. Ž. parodymų ir juos  interpretuoja sau naudinga linkme. Ši liudytoja parodė, kad sunkaus ligonio atveju jie duoda savo įrangą priėmimo skyriui tuo tikslu, kad ligonį vežant įvairių tyrimų atlikimui jo nebereikėtų perkėlinėti, ar tokia lenta yra Priėmimo skyriuje- ji nežinanti. Kadangi liudytojas R. L. iki 2011-05-22 dirbo Chirurgijos klinikoje, Konsultacinėje poliklinikoje (b.l.174), o ne Priėmimo skyriuje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus įvertino kritiškai.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad liudytojų  G. K. ir E. R. rašytiniai  paaiškinimai nepilnai sutampa su parodymais teisme. Tačiau, pirmosios instancijos teismas išsiaiškino parodymų nesutapimo priežąstis. Liudytoja G. K. teisme pripažino,   kad ji, personalo skyriaus  darbuotojos siūlymu švelninti I. D. padėtį, kad tai nebūtų skirta nuobauda, pateikė neteisingus duomenis dėl priemonių nebuvimo. Liudytoja E. R. teisme patvirtino, kad pasiaiškinimą rašė niekieno neįtakota ir jame paaiškino tikrasias aplinkybes, kad greitosios pagalbos medikai iškėlė pacientą iš automobilio su nukeliamais plastikiniais neštuvais, kurių ligoninė neturi. Tuo pačiu ji patikslino, kad Priėmimo skyriuje yra kitokie neštuvai, kurie taip pat tinkami paciento iškėlimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šių liudytojų teisme duoti parodymai neprieštarauja kitiems aukščiau išvardintiems įrodymams. Todėl  šiuos parodymus įvertinęs pirmosios instmnacijos teismas kartu su kitais, aukščiau nurodytais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad ligoninės Priėmimo skyriuje buvo priemonės, reikalingos iškelti nukentėjusįjį iš automobilio.

Byloje nustatyta, kad ieškovė pasiaiškinimą dėl R. A. tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių parašė gavusi siūlymą žodžiu (66, 115 b.l.). Pati ieškovė pripažino, kad su tarnybiniu pranešimu buvo supažindinta, prieš skiriant drausminę nuobaudą įvykis buvo svarstytas su įstaigos vadovu bei buvo teiktas prašymas darbo ginčų komisijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad darbdaviui pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimą raštu pareikalauti, jog darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimų, dėl tokios pažaidos paskirta drausminė nuobauda negali būti laikoma neteisėta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2003, 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1298/2002). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus, atsižvelgiant į DK 2 straipsnyje įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami tik darbuotojo interesai; tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, vien tik formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-20/2009). Akivaizdu, kad ieškovei buvo suprantama dėl kokių jos veiksmų buvo pasiūlyta  pasiaiškinti prieš drausminės nuobaudos skyrimą,  kokia jai grėsė drausminė atsakomybė, tiek tai, už ką jai paskirta nuobauda. Jos teisės nebuvo pažeistos. Ji pasinaudojo teise pasiaiškinti dėl įvykio aplinkybių. Tai, jog tą padaryti pareikalauta personalo skyriaus darbuotojų neduoda pagrindo pripažinti, kad ji pasiaiškinimą rašė ne darbdaviui. Aplinkybė, kad darbdavys ne raštu, o žodžiu pasiūlė ieškovei pasiaiškinti prieš drausminės nuobaudos skyrimą, taip pat negali būti pagrindas ją panaikinti.

Ieškovės teiginys, kad darbo ginčų komisijos sprendimas netinkamas, atmestinas. Pirmosios instnacijos teismas pagrįstai pripažino, kad Darbo ginčų komisijos protokolas (24-26 b.l.) surašytas laikantis LR Vyriausybės 2004-02-12 nutarimu Nr.166 nustatytos formos, turinys ir priimtas sprendimas pakankamai aiškus bei įteiktas ieškovei. Teisėjų kolegija aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nenustatė. Atkreipia  dėmesį  į  tai, jog visi komisijos nariai, tame tarpe du darbuotojų atstovai, priėmėm vienbalsiai sprendimą atmesti ieškovės  prašymą panaikinti drausminę nuobaudą ir ją palikti galioti.

Ieškovės motyvai, kad darbo drausmės tyrimas negalimas nesant rašytinio paciento skundo, pateikto pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginti įstatymo nuostatas, laikytini nepagrįstais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis įstatymas nustato paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus, t.y. reguliuoja santykius tarp paciento ir sveikatos priežiūros įstaigos, bet ne darbdavio ir darbuotojo santykius. Tuo tarpu darbdavio pareiga, kad visi darbuotojai tinkamai atliktų jiems pavestas darbines funkcijas ir imtis priemonių pažeidimams pašalinti.

Viešosios įstaigos Utenos apskrities ligoninės Priėmimo- skubios pagalbos skyriaus nuostatų 2 skyriaus 2.2.1 punkte įtvirtinta, kad skyrius priima pacientus,  pristatytus greitosios, atvykę patys dėl būtinosios pagalbos. Tai, jog reikėjo suteikti pacientui skubią medicininę pagalbą, ginčo nėra. Tačiau, kaip pripažino ieškovė, ji net nebuvo išėjusi apžiūrėti artimųjų atvežto paciento, nors tuo metu skyriuje nebuvo kitų pacientų, o gydytoją ji pakvietė tuo metu, kai greitosios pagalbos darbuotojai pacientą  transportavo. Tuo ji pati paneigė savo teiginį, jog  atliko visus veiksmus siekdama kuo greičiau suteikti pagalbą atvežtam pacientui. Kaip nurodė greitosios pagalbos darbuotojai, jiems atvykus iš automobilio paiimti paciento,  prie  automobilio jau buvo atvežti rateliai, galimai paciento artimųjų. Taigi, ji nebendravo su pacientu ir  neišsiaiškino jo būklės. Apie jo sužalojimus sprendė iš lydinčio asmens pasakojimo Ji taip pat nebendradarbiavo su greitosios pagalbos darbuotojams, jeigu manė, kad tik jie gali saugiai iškelti pacientą iš automobio. Pati   nepadėjo ir neleido kitiems padėti greitosios pagalbos darbuotojams iškelti pacientą iš automobilio. Tuo nevykdė  Slaugytojos nuotatų reikalavimų .

DK 238 straipsnis įpareigoja darbdavį skiriant drausminę nuobaudą atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirdamas drausminę nuobaudą darbdavys įvertino visas minėtas aplinkybes ir ieškovei skyrė pagrįstą nuobaudą.              

Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai.

Atsakovo prašymu iš ieškovės priteistinos atsakovo turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinėje instancijoje, kurių dydį patvirtina pateikti dokumentai (CPK 98 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovo turėtos advokato pagalbai apmokėti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš I. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) viešajai įstaigai Utenos ligoninė, kodas juridinių asmenų registre 183854143, 800 Lt advokato pagalbos išlaidų.

 

Teisėjai                                                                       Laimantas Misiūnas

 

Margarita Dzelzienė

 

                             Birutė Jonaitienė