Civilinė byla Nr. 2S-94-585/2012
Proceso Nr. 2-01-3-16225-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija: 106.4 ;122.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų G. A. ir S. A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti G. A. ir S. A. A. pareiškimą atsakovams Lietuvos Respublikai, Vilniaus edukologijos (buv. pedagoginiam) universitetui ir VĮ Registrų centras dėl juridinio fakto nustatymo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjai G. ir S. A. A. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1995-07-12 Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. patvirtintos buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo sutartimi Lietuvos Respublikai priklausantį turtą patikėjimo teise valdantis Vilniaus edukologijos universitetas pardavė ne tik gyvenamąją patalpą adresu (duomenys neskelbtini), įvertinta 173 Lt, bet ir tris bendrojo naudojimo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įvertintas 219,72 Lt suma; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuo 1995-07-12 yra sąžiningai įgiję patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini) bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdė minėtąjį nekilnojamąjį daiktą; Lietuvos Respublikos nuosavybės teises į 63,78 kv. m. patalpų teisinę registraciją; pripažinti dalyje (3319 kv.m.) teisinę registraciją (patikėjimo teises) pastato esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus edukologijos universiteto vardu neteisėtą.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-11-02 nutartimi pareiškimą atsisakė priimti. Nustatęs, kad pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – patalpas esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teismas nurodė, kad pagal LR CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kadangi nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė į nurodytus nekilnojamuosius daiktus yra įregistruota, pareiškimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka pagal CPK 137 str. 2 d. 1 p.
Pareiškėjai atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-02 nutartį panaikinti ir priimti pareiškimą. Apeliantų teigimu, atsisakydamas priimti pareiškimą teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apeliantai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektu esančias patalpas. Pabrėžė, kad reikalavimas taikyti įgyjamąją senatį nėra nurodomas pareiškime. Nurodė, kad reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie tai, kad pareiškėjai nuo 1995-07-12 yra sąžiningai įgiję ginčo patalpas bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdė minėtąjį nekilnojamąjį daiktą, yra reikalingas patvirtinti aplinkybę, kad šios ginčo patalpos pareiškėjams buvo perduotos.
Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, įvertinęs pareiškėjų reikalavimų pobūdį, pateiktus įrodymus, skundžiamos apeliacine tvarka nutarties motyvus bei atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo nutarčiai pakeisti arba panaikinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo nagrinėti teisme klausimą, kvalifikavo, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog jie įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektu esančias patalpas, nustatymo. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai iš esmės teismo prašo nustatyti tokius du juridinę reikšmę turinčius faktus – pirma, kad jiems 1995-07-12 pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotos ginčo patalpos ir antra – kad pareiškėjai nuo šios sutarties sudarymo dienos yra sąžiningai įgiję ginčo patalpas bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė šį nekilnojamąjį daiktą. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjai kreipėsi dėl šių dviejų juridinių faktų nustatymo LR CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka ir pagrindais.
Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu (nenagrinėtinas teisme), o priėmęs bylą nagrinėti, teismas turi ją nutraukti CPK 293 str. 1 p. pagrindu.
Kaip minėta, nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjai pirmiausia nori nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jiems 1995-07-12 pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotos ginčo patalpos. Nurodo, kad minėtą turtą pareiškėjai įsigijo 1995-07-12 buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ir jį įregistravo. Prie savo pareiškimo dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjai pridėjo 1995-07-12 pirkimo-pardavimo sutarties nuorašą. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjai kartu su prašymu vadovaujantis CPK 444 str. 2 d. 5 punktu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pateikė nuosavybės teisių į šį turtą dar 1995 metais įgijimą patvirtinančius dokumentus. Kaip nurodyta anksčiau, teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tik tokiu atveju, jeigu, be kita ko, pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą. Kadangi pareiškėjai pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog įgijo turtą nuosavybės teisėmis, todėl vadovaujantis CPK 137 str. 2 d. 1 p., toks reikalavimas teisme CPK 444str. tvarka nenagrinėtinas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 str. nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-09-27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-497/2004). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl antrojo apeliantų prašomo nustatyti juridinio fakto, pažymi, kad iš esmės apeliantai siekia vienu įrodinėtinu faktu patvirtinti kitą įrodinėtiną faktą, nurodydami, kad faktas apie tai, jog jie sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ginčo patalpas yra reikalingas patvirtinti faktinę aplinkybę, kad minėtos patalpos apeliantams buvo perduotos. Prašomų faktų nustatymas nesukeltų tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjams, todėl nenustatytos CPK 444 str. 1 d. ir CPK 444str.2d.9p. nurodytos sąlygos, o prašomi faktai gali būti nustatomi juos įrodinėjant civiliniame procese ginčo teisena, pareiškėjams pareiškus ieškinį dėl kurių nors savo pažeistų teisių gynimo arba atsikertant į kitų asmenų ieškinį.
Kadangi pareiškimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, pagrįstai šį pareiškimą atsisakė priimti, dėl ko teisėta ir pagrįsta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-02 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis LR CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teismas
n u t a r i a:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Vytautas Zelianka