Administracinė byla Nr. I1-8703-257/2020
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02333-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 7 d.
Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, neturtinę žalą.
Pareiškėjo A. S. skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu (b. l. 81). Pareiškėjas A. S. skunde (b. l. 1-15) ir atsikirtime (b. l. 82-94) nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo laikomas nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kambariuose buvo laikoma iki 21 asmens, o baldai kambariuose užima didelį kambario plotą: kambariuose yra iki 10 dviejų aukštų lovų, vienas arba du stalai, nuo 20 iki 21 spintelių daiktams susidėti, nuo vienos iki dviejų spintų rūbams susidėti, nuo dviejų iki septynių kėdžių. Jam, gyvenančiam kambaryje, laisvam judėjimui teko 1,52 m2 kambario ploto. Taigi, jam, laikomam Pataisos įstaigos bendrabučių tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 3,1 m2 ploto, o jam ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos. Pataisos namų karantino, kameros tipo, gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, jei kiltų grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto. Dušo patalpa yra už 300 metrų nuo gyvenamosios patalpos ir tą atstumą reikėdavo eiti žiemą, o pačioje dušo patalpoje įrengta 10 vnt. purkštuvų be pertvarų. Maudantis vienam asmeniui tenka apie 2 m2 asmeninės erdvės ir tai labai mažas plotas. Nesant dušo patalpoje pertvarų, jam maudantis kiti asmenys galėjo jį stebėti, tuo buvo pažeistas jo privatumas. Pataisos namuose taip pat nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, visose patalpose tualetai yra skylės grindyse, kur nuo kitų esančių kabinų yra atskirta skardine siena. Savaitgaliais išeidavo į pasivaikščiojimo kiemelį, į kurį tuo pačiu metu būdavo išvedami keturi būriai (apie 350 asmenų). Vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje tenka apie 1,5 m2 ploto ir asmenys kiemelyje ne vaikšto, o stovi arba sėdi. Įstaigos I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje yra įrengtas vienas kompleksinis sporto inventorius, kuriuo gali mankštintis 3 asmenys, o kiti nespėja pasinaudoti sporto inventoriumi. Ant Pataisos namų I - ojo gyvenamojo korpuso langų uždėtos smulkios metalinės groto, per kurias į gyvenamąsias patalpas nepatenka dienos šviesa ir grynas oras, dėl to gyvenamosiose patalpose drėgna, laikosi pelėsis, nedžiūsta rūbai. Pataisos namuose yra įrengti 5 taksofono aparatai, iš kurių jis galėjo skambinti, o jais naudojasi apie 1000 nuteistųjų. Naudotis taksofono aparatais ir pabendrauti su šeimos nariais bei giminaičiais neįmanoma, nes prie taksofono aparatų vaikšto kiti nuteistieji ir pareigūnai, kurie klausosi asmeninių pokalbių. Dėl per mažo taksofono aparatų skaičiaus kartais per dieną jis nesulaukdavo savo eilės paskambinti artimiesiems. Jis buvo Pataisos namų 3 – ame būryje, tačiau jame nebuvo laisvalaikio kambario, todėl nebuvo kur praleisti laisvalaikio, neturėjo vietos žaisti stalo žaidimus, skaityti knygas, bendrauti tarpusavyje. Nurodė, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. fizines ir vidines kančias, išgyvenimus, emocinę bei dvasinę depresiją, tapo grubus, užsidaręs. Neturtinę žalą įvertino 6000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovės.
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 36–41) pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis ir galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turėjo valyti patys nuteistieji. Teigė, kad pataisos įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai nenumato pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo lengvajai ir paprastajai priskirtų nuteistųjų grupėms, o iškvietimo mygtukai karantino patalpose laikinai neveikė. Nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato būriuose įrengtų prausyklų, dušų sietelių vietų atskyrimo, nes toks reikalavimas taikomas tik kamerų tipo patalpų dušinėms. Taip pat teigia, kad Pataisos įstaigos Antrajame ir Pirmajame sektoriuose nuteistieji turi galimybę pasinaudoti būrių teritorijose įrengtomis sporto aikštelėmis (futbolo, krepšinio, tinklinio, svorių kilnojimo) pagal numatytą būrių naudojimosi aikštelėmis grafiką, o būrių lokaliniuose sektoriuose įrengti suoliukai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Nurodė, kad gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės apsaugoti grotomis, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, o ne iš patalpų vidaus, kaip nurodo pareiškėjas. Įstaigos Antrajame sektoriuje 3, 1 būriuose ir Pirmojo sektoriaus 8 būryje poilsio kambariai nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Įstaigos Pirmajame ir Antrajame sektoriuose įrengtos bendros biblioteko, kuriose gali lankytis visi nuteistieji. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę pareigas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.
Pareiškėjo A. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo-judamo ploto norma (b. l. 2).
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T-41 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip: 3,1 m2 - pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 43–23, 41) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos Antrajame sektoriuje bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis nuo 2018-10-31 iki 2019-01-08 ir buvo laikomas Karantine nuo 2018-10-31 iki 2018-11-06, kurio plotas 40,69 m2, joje buvo įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 m2 (40,69 / 13 = 3,13); nuo 2018-11-06 iki 2018-12-05 1 būrio 3 brigadoje, kurios plotas 66,35 m2, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,16 m2 (66,35 / 21 = 3,16), nuo 2018-12-05 iki 2019-01-08 3 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 65,46 m2, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,12 m2 (65,46 / 21 = 3,12), pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Pirmąjį sektorių atvyko 2019-01-08 iš Antrojo sektoriaus. Laikotarpiu nuo 2019-01-08 iki 2019-08-30 pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis. Pirmajame sektoriuje pareiškėjas buvo nuo 2019-01-08 iki 2019-01-22 8 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,04, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,50 m2 (35,04 / 10 = 3,50), nuo 2019-01-22 iki 2019-08-30 buvo 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,28 m2, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,53 m2 (35,28 / 10 = 3,53). Atsižvelgiant į LVAT praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi ne visada žinomas tikslus gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius.
Iš aukščiau nurodytų duomenų daroma išvada, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo pažeista.
Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai, tačiau Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir LVAT nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis LVAT praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas) ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pataisos namuose nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, visose patalpose tualetai yra skylės grindyse, kur nuo kitų esančių kabinų yra atskirta skardine siena.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, 7.6 punkte nurodyta, kad sanitariniame mazge tualetas gali būti tupiamas, taigi, skylės grindyse, kaip nurodo pareiškėjas, neprieštarauja teisės aktų reikalavimams ir neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo įrengti sėdimą unitazą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (LVAT 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė, jo nuomone, privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu ar kitais sanitariniais įrenginiais. Pats pareiškėjas nurodė, kad tualetai nuo kitų esančių kabinų atskirti skardine siena. Taigi, pareiškėjas pripažįsta, kad tualetai vienas nuo kito yra atskirti, tačiau kuo pasireiškė privatumo pažeidimas (ar kabinų siena per žema, ar kabinos siena turi būti iš kitos medžiagos, ar nėra kabinos durų, ar kokios kitos aplinkybės) pareiškėjas nenurodė. Teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, o pagal abstrakčius pareiškėjo argumentus nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Kreipimosi į Pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo pažeidimo atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose drėgna, laikosi pelėsis, nedžiūsta rūbai.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 39) ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2020 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 77-1919 (b. l. 47-48) nurodyta, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015, 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pirmojo sektoriaus 8 būrio, Antrojo sektoriaus 3 ir 1 būrių patalpos vėdinamos per langus. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema ir nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Higienos normos HN 134:2015, 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo drėgna. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Į bylą atsakovės atstovas nėra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar panašiai) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo atidaryti langą ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę patalpoje. Teismas daro išvadą, kad toks gyvenamųjų patalpų vėdinimas atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas gyvenamosiose patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto ir atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio.
Pareiškėjas nurodė, kad ant Pataisos namų I - ojo gyvenamojo korpuso langų uždėtos smulkios metalinės grotos, per kurias į gyvenamąsias patalpas nepatenka dienos šviesa ir grynas oras.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 39) nurodė, kad gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės apsaugoti grotomis, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, o ne iš patalpų vidaus, kaip nurodo pareiškėjas, taip pat Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2020 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 77-1919 (b. l. 47-48) nurodyta, kad gyvenamuosiose kambariuose langai iš lauko pusės apsaugoti grotomis, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis.
Teismas daro išvadą, kad toks grotų iš lauko pusės gyvenamuosiuse kambariuose uždėjimas atitinka nurodytą teisinį reglamentavimą. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl grotų ant langų uždėjimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 3 - ame būryje, 1- ame gyvenamajame korpuse nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai (b. l. 7).
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 37-39) nurodė, kad Įstaigos Antrajame sektoriuje 3, 1 būriuose ir Pirmojo sektoriaus 8 būryje poilsio kambariai nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pirmajame ir Antrajame sektoriuose įrengtos bendros bibliotekos, kuriose gali lankytis visi nuteistieji. Tokios pat aplinkybės nurodytos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2020 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 77-1919 (b. l. 47-48).
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8.7 punktą, nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami laisvalaikio kambariai. Atsakovas neneigia, kad Įstaigos Antrajame sektoriuje 3, 1 būriuose ir Pirmojo sektoriaus 8 būryje poilsio kambariai nėra įrengti, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambario neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad savaitgaliais išeidavo į pasivaikščiojimo kiemelį, į kurį tuo pačiu metu būdavo išvedami keturi būriai (apie 350 asmenų). Vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje tenka apie 1,5 m2 ploto ir asmenys kiemelyje ne vaikšto, o stovi arba sėdi. Įstaigos I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje yra įrengtas vienas kompleksinis sporto inventorius, kuriuo gali mankštintis 3 asmenys, o kiti nespėja pasinaudoti sporto inventoriumi.
Higienos normoje HN 134:2015 nėra jokios nuostatos dėl pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemo. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Aptartas teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio. BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Iš byloje esančių Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2018-05-30 įsakymo Nr. V-258 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių 1 – ame sektoriuje patvirtinimo“ bei 2016-03-31 įsakymo Nr. V-143 „Dėl 2 -ame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų dirnotvarkių patvirtinimo“, pateiktų nuteistųjų dienotvarkių (b. l. 51–79) matyti, kad nuteistiesiems dienotvarkėje skirtas laikas laisvalaikiui. Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 37-38) nurodyta, kad Pataisos namuose nuteistieji sektoriuose gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji, pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Taip pat Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2020 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 77-1919 (b. l. 47-48) nurodyta, kad įstaigos Antrojo sektoriaus lokalinio sektoriaus, kuriame yra 1, 2, 3 ir 4 būriai, kiemo plotas - 2177,5 m2, o pirmojo sektoriaus 8-9-10 būrių kiemas yra 1634 m2. Teisės aktai nereglamentuoja vienam asmeniui tenkančio pataisos namuose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų ploto. Pataisos įstaigos Antrajame ir Pirmajame sektoriuose nuteistieji turi galimybę pasinaudoti būrių teritorijose įrengtomis sporto aikštėmis (futbolo, krepšinio, tinklinio, svorių kilnojimo) pagal numatytą būrių naudojimosi aikštelėmis grafiką. Būrių lokaliniuose sektoriuose įrengti suoliukai. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas tam tikromis valandomis, kurios pateko į laisvalaikiui skirtą laiką, turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti į kiemą, galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose, salėse, bandruose masiniuose renginiuose.
LVAT kolegija administracinėje byloje sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Pataisos namų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo ploto, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir jo įtakos pareiškėjo teisės, numatytos BVK 103 straipsnyje, įgyvendinimui ir pažymėjo tai, kad pareiškėjas savo skunde neteigė, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam iš viso nebuvo užtikrinta (žiūrėti LVAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jo teisė pasivaikščioti iš viso nebuvo užtikrinta. Atsižvelgdamas į pastarąsias aplinkybes, į tai, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jam vaikščiojant pasivaikščiojimo kiemas buvo perpildytas, į tai, kad pareiškėjas buvo išleidžiamas pasivaikščioti dienotvarkėje nustatytu laiku, į tai, jog teisės normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo dydžio, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušo patalpa yra už 300 metrų nuo gyvenamosios patalpos ir tą atstumą reikėdavo eiti žiemą, o pačioje dušo patalpoje įrengta 10 vnt. purkštuvų be pertvarų. Maudantis vienam asmeniui tenka apie 2 m2 asmeninės erdvės, o nesant dušo patalpoje pertvarų, jam maudantis kiti asmenys galėjo jį stebėti, tuo buvo pažeistas jo privatumas (b. l. 4) .
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 38) ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2020 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 77-1919 (b. l. 47-48) nurodyta, kad nuo 2017 m. birželio 7 d. nuteistųjų gyvenamos ir bendro naudojimo patalpos baldais ir kitu inventoriumi aprūpinamos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ normų reikalavimais dušo patalpose yra: dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui; suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė 1 sėdima vieta 1 besiprausiančiam asmeniui; kilimėlis arba grotelės 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos; veidrodis 1 vnt., sieninė pakaba drabužiams 3 kabliukai 1 asmeniui, lentynėlė higienos priemonėms 1 vnt. prie kiekvieno dušo čiaupo (galvutės); kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai pagal poreikį. Įstaiga užtikrina tinkamą dušo patalpų įrengimą pagal numatytus teisės aktus. Pirmojo sektoriaus bendroje dušinėje įrengta 12 dušo galvučių. Antrojo sektoriaus bendroje dušinėje įrengta 15 purkštukų. Įstaiga neturi prievolės įrengti matomumą ribojančias sieneles prausyklų patalpose. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato būriuose įrengtų prausyklų, dušų sietelių vietų atskyrimo. Toks reikalavimas taikomas tik kamerų tipo patalpų dušinėms. Karantino patalpos dušas įrengtas atskiroje patalpoje, atskitas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. Taigi, pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, dėl neužtikrinto privatumo dušo patalpoje. Tačiau teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinės patalpas visiškai atskirti (izoliuoti ar įrengti kabinas), taip pat įrengti atskiras persirengimo patalpas, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas pareiškėjo teisių pažeidimas analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo nesaugioje aplinkoje, nes Pataisos namuose yra daug šiferinių stogų, o asbestas yra kenksmingas sveikatai (b. l. 2).
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunktį, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovės atstovas nei atsiliepime, nei Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus pažymoje apie ši pareiškėjo argumentą nieko nepasisakė. Tačiau LVAT praktikoje pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Kad asbesto gaminiai būtų ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, t. y. būtų vykdomi tokie darbai, nenurodė ir pareiškėjas. Todėl teismas sprendžia, kad šiferinių stogų danga, turinti asbesto, nebuvo laužoma ir asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskyrė ir nekėlė pavojaus sveikatai (pavyzdžiui LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Be to, asmens sveikatos istorijos nuoraše (b. l. 25-35) nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti asbesto dulkių sukeltos ligos ir kad jam buvo diagnozuotos tokios ligos. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tuo, kad pastato stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pataisos namų karantino, kameros tipo, gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, jei kiltų grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 38) ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Turto valdymo skyriaus 2020 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 77-1919 (b. l. 47-48) nurodyta, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai nenumato pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo lengvajai ir paprastajai priskirtų nuteistųjų grupėms. Antrojo sektoriaus karantino patalpose iškvietimo sistema sumontuota, tačiau pasitaiko gedimų, o taip pat ir patys nuteistieji netausoja ar tyčia gadina valstybės turtą. Minėtu laikotarpiu iškvietimo mygtukai laikinai neveikė. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodyta, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis, todėl aliarminio iškvietimo mygtuko įrengimas gyvenamojoje patalpoje nenumatytas. Tačiau iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir Turto valdymo skyriaus pažymos matyti, kad Antrojo sektoriaus karantino patalpose iškvietimo sistema sumontuota, bet minėtu laikotarpiu iškvietimo mygtukai laikinai neveikė. Taigi, Pataisos namai iš dalies nesilaikė šio reikalavimo. Kita vertus, vien tai, kad tuo metu neveikė įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, sąlyginiai (kas būtų, jeigu būtų), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl pareigūnų iškvietimo sistemos laikino neveikimo Antrojo sektoriaus karantino patalpose pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad Pataisos namuose yra įrengti 5 taksofono aparatai, iš kurių jis galėjo skambinti, o jais naudojasi apie 1000 nuteistųjų. Naudotis taksofono aparatais ir pabendrauti su šeimos nariais bei giminaičiais neįmanoma, nes prie taksofono aparatų vaikšto kiti nuteistieji ir pareigūnai, kurie klausosi asmeninių pokalbių. Dėl per mažo taksofono aparatų skaičiaus kartais per dieną jis nesulaukdavo savo eilės paskambinti artimiesiems.
Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Pareiškėjas nurodo, kad pabendrauti su šeimos nariais bei giminaičiais neįmanoma, nes prie taksofono aparatų vaikšto kiti nuteistieji ir pareigūnai, kurie klausosi asmeninių pokalbių. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu ir nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius girdėdavo kiti asmenys (tiek pareigūnai, tiek kiti nuteistieji) ir dėl to jis patyrė išgyvenimus, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų (duomenų), kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų neturtinių padarinių. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Pataisos namų elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas įpareigoja Pataisos namų administraciją laikytis eilės tvarkos suteikiant galimybę skambinti telefonu, taip pat numato pareigą stebėti nuteistuosius, besinaudojančius teise paskambinti, o nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. Taigi nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Pataisos namų neteisėtų veiksmų.
Iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Pirmojo sektoriaus resocializacijos skyriaus 2020 m. spalio 8 d. pažymos Nr. 85-744 „Dėl nuteistojo A. S.“ (b. l. 45) ir Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos Antrojo sektoriaus resocializacijos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. pažymos Nr. 86-255 „Dėl nuteistojo A. S.“ (b. l. 46) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-10-30 iki 2019-10-31 dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į psichologus nesikreipė. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą (b. l. 25-35), negalima konstatuoti, kad dėl Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, nepatogumus, nerimą, baimę. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal
CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.
Teisėja Laisvutė Kartanaitė