Civilinė byla Nr. e2A-900-614/2022
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02910-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės viešosios įstaigos Draudimo ir rizikos valdymo instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Draudimo ir rizikos valdymo instituto ieškinį atsakovei A. L. dėl žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė viešoji įstaiga Draudimo ir rizikos valdymo institutas (toliau – ir Draudimo institutas) 2021 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės A. L. (toliau – atsakovė) 1 560 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad organizuoja mokymus, finansuojamus iš Europos Sąjungos fondų lėšų. Draudimo institutas paaiškino, kad atsakovei buvo pateikta užpildyti projekto dalyvio apklausos anketa (toliau – Dalyvio apklausos anketa), kurią atsakovė užpildė ir atsiuntė Draudimo institutui elektroniniu paštu. Draudimo institutas, gavęs atsakovės užpildytą Dalyvio apklausos anketą, pastebėjo, kad ji užpildyta neteisingai. Su atsakove buvo susisiekta telefonu ir paaiškinta, kad norint gauti nemokamus mokymus, jai reikia išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba). Antroje Dalyvio apklausos anketoje, kurią Draudimo institutas gavo per paštomatą, atsakovė patvirtino, kad nedirba, neieško darbo, nestudijuoja ir nesimoko. Su atsakove 2020 m. spalio 23 d. buvo sudaryta Profesinio mokymo sutartis (toliau – Mokymo sutartis). Vėliau Draudimo institutui tapo žinoma, kad atsakovė iš Užimtumo tarnybos neišsiregistravo. Išlaidos už dalyvavimą projekto veiklose buvo pripažintos netinkamomis finansuoti, nes atsakovė dalyvavimo projekto veiklose metu (nuo 2020 m. spalio 26 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.) neatitiko finansuojamo projekto aprašo reikalavimų, t. y. buvo registruota Užimtumo tarnyboje kaip bedarbio statusą ar sustabdytą bedarbio statusą turintis asmuo. Nurodė, kad šiuo atveju yra visos būtinos sąlygos atsakovės deliktinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes Dalyvio apklausos anketoje pateikė apie save tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl prisidėjo prie Draudimo instituto žalos tiek, kad būtų galima konstatuoti priežastinio ryšio buvimą. Draudimo institutas paaiškino, kad savo žalą laiko išlaidas už atsakovės mokymus, kurių nekompensavo Europos socialinio fondo agentūra (toliau – Agentūra). Draudimo institutas taip pat pastebėjo, kad skolininko kaltė, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, yra preziumuojama. Draudimo institutas dublike nurodė, kad pagrindinis šaltinis apie mokymus yra Draudimo instituto internetinis puslapis, kuriame aiškiai nurodyti reikalavimai, keliami projekto dalyviams, t. y. kad mokymai skirti ekonomiškai neaktyviems darbingiems asmenims, kurie nėra registruoti Užimtumo tarnyboje. Draudimo institutas dublike pažymėjo, kad Dalyvio apklausos anketa yra Mokymų sutarties sudedamoji dalis.
2. Atsakovė A. L. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsakovė pastebėjo, kad ieškinyje Draudimo institutas nurodė šiek tiek kitokias faktines aplinkybes nei atsakovei pateiktoje pretenzijoje, kas patvirtina, kad Draudimo institutas nėra sąžiningas ir tiesiog mėgina pateikti aplinkybes sau naudinga linkme. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Draudimo institutas ieškinyje meluoja, nes niekas iš Draudimo instituto niekada jai nesakė, kad mokymuose galima dalyvauti tik išsiregistravus iš Užimtumo tarnybos. Tai nėra paminėta ir Mokymo sutartyje, nors ji yra pagrindinis ir vienintelis šalių teises ir pareigas nustatantis dokumentas. Paaiškino, kad neturi patirties sutarčių sudaryme ir per paštomatą gautą Dalyvių apklausos anketą pasirašė, manydama, kad jai yra atsiųsta ta pati Dalyvio apklausos anketa, kurią ji pasirašė elektroniniu būdu. Atsakovė nurodė, jog nesitikėjo, kad pasirašius vieną anketą elektroniniu būdu, paštu jai bus atsiųsta visai kita anketa. Taip pat atsakovė nurodė, kad jai labai keista, jog Draudimo institutas, kuris verčiasi šiuo verslu (mokymų organizavimo) 12 metų, nepareikalavo iš atsakovės kokio nors įrodymo apie išsiregistravimą iš Užimtumo tarnybos. Nurodė, kad jos statusas Dalyvio apklausos anketoje buvo pažymėtas būtent Draudimo instituto, o ne atsakovės, kuri jokių duomenų apie savo statusą nenuslėpė. Atsakovė pastebėjo, kad ji net neturėjo tokios galimybės, nes sutiko, kad jos duomenys būtų perduoti Užimtumo tarnybai, pasirašydama Draudimo instituto atsiųstą sutikimą dėl duomenų tvarkymo. Jei atsakovei būtų atskleista, kad mokymai yra (gali būti) mokami, ji vienareikšmiškai nebūtų juose dalyvavusi, juo labiau, kad mokymų kaina 1 560 Eur, o atsakovė yra registruota Užimtumo tarnyboje. Žinodama, kad mokymus finansuoja Europos Sąjunga, t. y., kad mokymai yra nemokami, atsakovė apsisprendė pasirašyti Mokymų sutartį. Triplike atsakovė nurodė, kad Draudimo institutui taikytini didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai nei atsakovei. Visoje iš Draudimo instituto raštu gautoje informacijoje nėra sąlygos dėl išsiregistravimo iš Užimtumo tarnybos. Atsakovė pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų, t. y. dėl veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Atsakovė nurodė, kad Draudimo institutas yra savo srities profesionalas, turintis patirties mokymų dalyvių atrankoje, be to, esant atsakovės rašytiniam sutikimui tikrinti jos duomenis Užimtumo tarnyboje, o Draudimo institutui tokių duomenų nepatikrinus ir dėl to savo rizika sudarius Mokymo sutartį su asmeniu, neturinčiu teisės gauti nemokamus mokymus, patirti nuostoliai (atsisakyta kompensuoti mokymų kaina) turi tekti pačiam Draudimo institutui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu nusprendė ieškovės viešosios įstaigos Draudimo ir rizikos valdymo instituto ieškinį atmesti ir priteisti atsakovei A. L. iš ieškovės VšĮ Draudimo ir rizikos valdymo instituto 610 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo. Draudimo institutas atsakovės civilinę atsakomybę kildina ne iš atsakovės neteisėto veikimo ar neteisėto neveikimo, bet iš bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo atsakovei Dalyvio apklausos anketoje nurodžius neteisingus duomenis. Pasak Draudimo instituto, tai lėmė jo nuostolius, nes išlaidos už atsakovei skirtus mokymus Draudimo institutui nebuvo kompensuotos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Atsakovė nurodė, kad jos statusas Dalyvio apklausos anketoje buvo pažymėtas paties Draudimo instituto, taip pat nurodė, kad savo bedarbės statuso nuo Draudimo instituto nenuslėpė. Taigi, byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovės veikimas (Dalyvio apklausos anketos pasirašymas ir pateikimas Draudimo institutui) gali būti vertinamas kaip bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Jei taip, ar šis veikimas sukėlė Draudimo institutui nuostolius, taip pat, ar minėtą atsakovės veikimą lėmė jos kaltė.
5. Teismas nurodė, kad deliktinė atsakomybė kyla, kuomet šalių nesieja sutartiniai santykiai ir viena iš šalių pažeidžia ne sutartinę teisinio pobūdžio pareigą, kuri sukelia žalą kitam asmeniui. Deliktinei atsakomybei taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Deliktinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje, kuris yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai išraiška. Minėta CK norma nustato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.263 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, yra pripažįstama, kad jose įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė – kompensacinės civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimas, užtikrinant, kad nukentėjęs asmuo gautų jo teisių pažeidimu padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019).
6. Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo šiuo atveju grindžiamas generalinį deliktą reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl nagrinėjamu atveju aktualus atsakovės veiksmų vertinimas, taikant atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartą.
7. Teismas nurodė, kad atsakovė Dalyvio apklausos anketos pasirašymo metu buvo 28 metų amžiaus. Dalyvio apklausos anketoje atsakovė nurodė, kad turi aukštąjį išsilavinimą, todėl teismas sprendė, kad atsakovei tuo metu turėjo būti suprantama, jog jos užsiregistravimas Užimtumo tarnyboje reiškia darbo ieškančio asmens statusą ir, kad šis jos statusas neatitinka Dalyvio apklausos anketoje iš anksto pažymėto dalyvio statuso darbo rinkoje, t. y. neatitinka nurodytos informacijos, kad projekto dalyvis neieško darbo. Būtent tokią informaciją, t. y., kad atsakovė ne tik nedirba, nestudijuoja, nesimoko, bet ir neieško darbo, pasirašydama minėtas Dalyvio apklausos anketas, atsakovė net du kartus patvirtino Draudimo institutui.
8. Teismas vertino kritiškai atsakovės argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovė būtent šios anketos dalies dėl projekto dalyvio statuso darbo rinkoje nevertinto kaip reikšmingos dėl pačioje anketoje nurodytos pastabos, kad šią skiltį projekto vykdytojas gali ištrinti iš anketos formos, nes nepaisant šios pastabos minėta skiltis nebuvo ištrinta iš anketos formos, todėl atsakovė negalėjo šios anketos dalies neskaityti, pasirašydama anketą ir tokiu būdu patvirtindama, kad anketoje nurodyta informacija apie projekto dalyvį yra teisinga. Teismas pažymėjo, kad Dalyvio apklausos anketos pabaigoje buvo nurodyta, jog „patvirtinu, kad šios projekto dalyvio apklausos anketos 2–4 punktuose pateikta informacija yra teisinga“. Duomenys apie projekto dalyvio statusą darbo rinkoje buvo sudedamoji dalis anketos 2 punkto, t. y. bendros informacijos apie projekto dalyvį. Todėl savo parašu patvirtinusi, kad anketos 2 punkte pateikta informacija teisinga, atsakovė patvirtino ir tai, kad anketoje nurodyta informacija, jog ji neieško darbo yra teisinga. Atsižvelgdamas į tai, kad tuo metu atsakovė buvo užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje (dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra), ši informacija iš tiesų nebuvo teisinga, teismas sprendė, kad atsakovė pasirašiusi tokią Dalyvio apklausos anketą Draudimo institutui pateikė iš dalies neteisingą informaciją apie save, todėl, atsakant į klausimą, ar atsakovė galėjo protingai numanyti, kad dėl to kils reali grėsmė Draudimo institutui patirti nuostolius (žalą), svarbu nustatyti, kokią informaciją apie projektą atsakovė gavo iš Draudimo instituto.
9. Įvertinęs atsakovės į bylą kartu su procesiniais dokumentais pateiktą informaciją, kurią gavo iš Draudimo instituto taip pat atsakovės paaiškinimus, teismas konstatavo, jog iš mokymų organizatoriaus negavusi jokios informacijos apie projekto finansavimo sąlygas, atsakovė negalėjo protingai numatyti savo veiksmų keliamos rizikos, t. y. jog tokios Dalyvio apklausos anketos, kokią atsiuntė Draudimo institutas, pasirašymas sukels Dalyvio apklausos anketą atsiuntusiam juridiniam asmeniui realią grėsmę patirti 1 560 Eur dydžio žalą. Atsakovei neigiant, jog ji kada nors buvo Draudimo instituto informuota apie pareigą išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos, pirmos instancijos teismas vertino, jog ieškovė minėtos aplinkybės byloje neįrodė.
10. Nustatęs, kad nėra vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, teismas sprendė, kad neaktualu vertinti kitas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl dėl jų nepasisakė, nurodydamas, kad ieškinys atmetamas nekonstatavus bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo.
11. Atsižvelgdamas į tai, kad Draudimo instituto ieškinys atmestas, atsakovei iš ieškovės priteisė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 610 Eur.
III. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Ieškovė viešoji įstaiga Draudimo ir rizikos valdymo institutas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 18 d. spendimą civilinėje byloje Nr. e2-346-1141/2022 ir tenkinti ieškovės ieškinį bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
12.1. teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė buvo Draudimo instituto informuota apie pareigą išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos. Apeliantas nesutinka su tokia pirmos instancijos teismo išvada, kadangi atsakovei buvo siųstas 2020 m. spalio 21 d. elektroninis laiškas su visa programos pristatymo informacija, bendradarbiavimo instrukcija ir tvarka. Minėtame laiške be visos pateiktos informacijos buvo papildomai nurodyta: „p.s. A. prašė jai rytoj paskambinti (+ ), nes reikia dar patikslinti Jūsų statusą. p. Tatjana minėjo, kad dabar nedirbate – tai svarbu, nes projektas yra finansuojamas iš ES lėšų“. Teigia, jog, vėlesnio pokalbio metu ieškovė buvo patikinta, jog atsakovė nėra registruota Užimtumo tarnyboje ir atitinka mokymo programos reikalavimus. Pažymėtina, jog visas bendravimas vyko pakartotino karantino paskelbimo Vilniuje laikotarpiu, todėl akivaizdu, jog su atsakove buvo bendraujama tik telefoninio pokalbio metu;
12.2. pagrindinis informacijos šaltinis apie mokymus yra ieškovės internetinis puslapis, kuriame nurodomos teikiamos ieškovės paslaugos. Skirsnyje apie Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamą projektą Nr. 08.6.1-ESFA-T927-01-0330 ,,Finansinių paslaugų teikėjo draudimo produktų pardavimo specializacijos įgijimas – kaip ekonomiškai neaktyvių darbingų asmenų užimtumo galimybė“ yra nurodyta „Projekto metu ekonomiškai neaktyvūs darbingi asmenys (nėra registruoti Užimtumo tarnyboje) mokysis pagal programą „Draudimo produktų pardavimas“, kuri yra viena iš sudėtinių Finansinių paslaugų teikėjo profesinio mokymo programos dalių.“ Taigi, informacija apie keliamus reikalavimus yra prieinama viešai ir buvo aiškiai nurodyta, tačiau pirmos instancijos teismas dėl šių įrodymų nepasisakė;
12.3. nors mokymai buvo organizuojami įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų finansuojamus projektus, todėl tokie mokymai ne tik A. L., bet apskritai dalyviams yra nemokami, tačiau jie buvo skirti mokymų reikalavimus atitinkančioms žmonių grupėms. Tam, kad įsitikinti ar dalyvis atitinka reikalavimus buvo siunčiamos anketos, bei kalbama su norinčiais dalyvauti mokymuose asmeniškai telefonu. Pirmos instancijos teismas remiasi atsakovės teiginiu, jog ji apie būtinybę išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos nebuvo informuota, kaip ir nebuvo informuota apie galimą pareigą kompensuoti žalą dėl savo kaltų veiksmų. Pabrėžė, jog nei vienas kitas mokymų dalyvis nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, t. y. suprato jiems perduotą apelianto informaciją apie mokymų reikalavimus. Todėl su pirmos instancijos teismo konstatacija, jog atsakovė apie būtinybę išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos nebuvo informuota, apeliantė nesutinka, kadangi atsakovei buvo ne tik žodžiu paaiškintos dalyvavimo mokymuose sąlygos, bet ir pateikta užpildyti Dalyvio apklausos anketa. Faktiškai iš apelianto pusės buvo atlikti visi veiksmai, jog suderinti bendrą šalių valią sudaryti Profesinio mokymo sutartį;
12.4. teismas konstatavo, jog atsakovė pasirašiusi Dalyvio apklausos anketą Draudimo institutui pateikė neteisingą informaciją apie save. Taigi, apeliantė gavusi tikrovės neatitinkančią informaciją apie atsakovės statusą, negalėjo atsisakyti sudaryti sutartį, kadangi galvojo, jog pagal pateiktą informaciją atsakovei mokymai gali būti teikiami;
12.5. atsakovė nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją elgėsi neatidžiai, nerūpestingai ir nesąžiningai, todėl yra atsakinga už apeliantei padarytą žalą ir jos veiksmuose yra visos būtinos civilinei atsakomybei atsirasti sąlygos. Profesinio mokymo sutartyje 2020 m. spalio 23 d. VVG Nr. 6 mokinys yra įsipareigojęs atlyginti mokymo teikėjui kaltais veiksmais padarytą žalą (Sutarties 3.8. punktas)., šiuo atveju kaip buvo nurodyta ieškinyje – ieškovės patirtas mokymo išlaidas, kurias dėl atsakovės veiksmų Europos socialinio fondo agentūra atsisakė ieškovei kompensuoti. Pažymėjo, jog atsakovė suteiktas paslaugas priėmė, naudojosi jų rezultatais, dėl suteiktų mokymų kokybės atsakovė ieškovei nereiškė jokių pretenzijų.
13. Atsakovė A. L. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
13.1. ieškovė, būdama savo srities profesionale, turėdama atsakovės sutikimą tvarkyti asmens duomenis, pati nesikreipė į Užimtumo tarnybą dėl duomenų gavimo, nepareikalavo iš atsakovės kokio objektyvaus įrodymo apie išsiregistravimą iš Užimtumo tarnybos. Juk atsakovei nepateikus jokio dokumento, elektroninio laiško ir pan., ieškovė tiesiog galėjo nesudaryti su ja (atsakove) Profesinio mokymo sutarties;
13.2. ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tinkamai išaiškino (pvz., pasirašytinai dokumentų priede, elektroniniu laišku ir pan.) apie atsakovės pareigą išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos ir tik tokiu pagrindu tapti tinkama mokymų (nemokamų mokymų) dalyve;
13.3. atsakovė atsakingai pareiškia, kad niekada neturėjo tyčios nuslėpti fakto, jog buvo registruota Užimtumo tarnyboje, taip pat ir to fakto, kad niekas iš ieškovės (atsakingų asmenų) jai niekada nepabrėžė, kad jos registracija Užimtumo tarnyboje atima galimybę dalyvauti šiuose mokymuose ir dėl to gali kilti tokios turtinės pasekmės, dėl kurių yra pareikštas ieškinys prieš atsakovę. Niekas iš ieškovės atsakingų asmenų niekada nereikalavo išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos, t. y., apie tai net nebuvo kalbama.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
16. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės VšĮ Draudimo ir rizikos valdymo instituto ieškinį atsakovei A. L. dėl žalos atlyginimo.
17. Byloje kilo ginčas dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei A. L. pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo. Apeliantės teigimu, atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes Dalyvio apklausos anketoje pateikė apie save tikrovės neatitinkančią informaciją, dėl ko Draudimo institutas patyrė žalą, t. y. Draudimo institutas pasirašė su atsakove Mokymų sutartį, suteikdamas atsakovei nemokamus mokymus, tačiau už šiuos mokymus patirtos išlaidos Draudimo institutui nebuvo kompensuotos, nes tam tikrų reikalavimų neatitikusi atsakovė neturėjo teisės pasinaudoti nemokamais mokymais.
18. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.250 straipsniai). Sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).
19. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda ne tik neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), bet ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
20. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ši specialioji deliktinės atsakomybės norma yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai išraiška deliktų teisėje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga atsakingam asmeniui visiškai atlyginti žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nurodytais atvejais – ir neturtinę žalą.
21. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 246 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas teisės normas, yra pripažįstama, kad jose yra įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė – kompensacinės civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimas, užtikrinant, kad nukentėjęs asmuo gautų jo teisių pažeidimu padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 93 punktas, ir kt.).
22. Pagal generalinio delikto taisyklę deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. Pripažįstama, kad asmens elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto, kai asmuo nėra tiek atidus ir rūpestingas, kiek esant analogiškoms aplinkybėms būtų galima protingai reikalauti iš apdairaus asmens. Jeigu tokiu neteisėtu elgesiu padaroma žalos kitam asmeniui ar turtui, kurią su neteisėtais asmens veiksmais sieja priežastinis ryšys, tai sudaro pagrindą iš atsakingo asmens reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 28, 29 punktai).
23. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, jog priimdamas ginčijamą sprendimą teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė buvo Draudimo instituto informuota apie pareigą išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos. Nurodė, kad pagrindinis šaltinis apie mokymus yra Draudimo instituto internetinis puslapis, kuriame aiškiai nurodyti reikalavimai, keliami projekto dalyviams, be to, atsakovei buvo siųstas 2020 m. spalio 21 d. elektroninis laiškas su visa programos pristatymo informacija, bendradarbiavimo instrukcija ir tvarka, taip pat apie tai, jog norint gauti nemokamus mokymus privaloma išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos, atsakovė buvo informuota ir telefonu. Atsakovė nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją elgėsi neatidžiai, nerūpestingai ir nesąžiningai, todėl yra atsakinga už apeliantei padarytą žalą ir jos veiksmuose yra visos būtinos civilinei atsakomybei atsirasti sąlygos.
24. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
25. Kasacinio teismo praktika aiškinant pirmiau nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, sprendžia, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog tinkamai išaiškino atsakovei sąlygas (reikalavimus) dėl galimybės tapti tinkama mokymų (nemokamų mokymų) dalyve ir pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo konkrečiu atveju Dalyvio apklausos anketos pasirašymas negali būti vertinamas kaip bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas iš atsakovės pusės. Pažymėtina tai, kad atsakovei pateiktose Dalyvio apklausos anketose jau buvo nurodytas atsakovės statusas darbo rinkoje, t. y. Dalyvio apklausos anketos 2.1.3 punktas abejose atsakovės pasirašytose anketose buvo pažymėtas paties Draudimo instituto, t. y. atsakovei buvo paduota anketa, kurioje žymeniu „X“ buvo pažymėta informacija, jog „nedirbu, neieškau darbo, nestudijuoju ir nesimokau“. Be to, šiose anketose nebuvo nurodytos teisinės pasekmės, susijusios su tuo, kad neteisingų duomenų apie projekto dalyvio statusą darbo rinkoje nurodymas Dalyvio apklausos anketoje lems tai, kad mokymų organizatoriui mokymų išlaidos nebus kompensuotos, todėl iš projekto dalyvio bus reikalaujama sumokėti visą mokymų kainą, taip pat nebuvo nurodyta ir mokymų kaina. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Draudimo institutas atsakovei nebuvo pateikęs jokios informacijos, susijusios su mokymų finansavimu, taip pat nebuvo nurodęs ir konkrečių reikalavimų, kuriuos turi atitikti mokymuose norintis dalyvauti asmuo.
27. Apeliaciniame skunde nurodytas apeliantės atsakovei 2020 m. spalio 21 d. siųstas elektroninis laiškas taip pat nepatvirtina jos nurodytos aplinkybės, kad atsakovė buvo informuota apie būtinybę išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos, nes šiame laiške toks reikalavimas nenurodytas. Apeliantė nors ir nurodo, kad apie būtinybę išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos informavo atsakovę telefonu, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl atsakovei neigiant, jog ji telefonu buvo Draudimo instituto informuota apie pareigą išsiregistruoti iš Užimtumo tarnybos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė minėtos aplinkybės byloje neįrodė.
28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
31. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 240 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais: 2022 m. vasario 18 d. Sąskaita už teisines paslaugas Nr. AL 02 18 ir 2022 m. vasario 18 d. mokėjimo nurodymas. Išlaidų dydis už advokato paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei iš ieškovės priteistinos 240 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
ieškovės VšĮ Draudimo ir rizikos valdymo instituto apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės VšĮ Draudimo ir rizikos valdymo instituto, juridinio asmens kodas 300009543, atsakovės A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Eglė Surgailienė