Administracinė byla Nr. I-1206-561/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03602-2013-0 Procesinio sprendimo kategorija 28; 15.2.3.1; 59; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Mantui Gerdauskiui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos IĮ „Modestina ir ko“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja IĮ „Modestina ir ko“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 461 418,55 Lt žalos atlyginimo bei 1815 Lt bylinėjimo išlaidų. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų (toliau – ir Fiksuoti tarifai) didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.
Skunde pareiškėja pažymėjo, kad 2011-05-12 priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą. Įstatymo 3 str. 2 d. 1 punkte įtvirtinta skatinimo priemonė yra Fiksuotas tarifas, kuris Įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis garantuoja už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013-01-31, buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už Fiksuotą tarifą, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į Įstatyme nustatytus Fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Tos pačios redakcijos 20 str. 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, o Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.
Nurodė, kad Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“, 24 punkte nustatyta, kad įmonė, norinti gauti leidimą plėtrai, kiekvienu atveju turi pateikti atskirą prašymą: statyti naujus elektros energijos gamybos pajėgumo objektus naujoje vietoje (nauju adresu); išplėtoti esamą elektros energijos gamybos pajėgumą, viršijantį apimtį, nustatytą anksčiau išduotame leidime. Saulės elektrinių statyba Lietuvoje yra galima tik gavus leidimą plėtrai.
Pabrėžė, kad pareiškėja leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėtoti) gavo 2012 metais, galiojant 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifui elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Šie tarifai buvo patvirtinti Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (toliau – Nutarimas 1).
Komisija 2012-09-28 nutarimo Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ (toliau – Nutarimas 2) 2.1 punktu patvirtino 1,25 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, o 1.1 punktu patvirtino 1,6 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Komisija 2013-02-28 nutarimo Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ (toliau – Nutarimas 3) 1.2 punktu patvirtino 0,69 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW, o 1.1 punktu patvirtino 0,87 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW.
Pareiškėja nurodė, kad pakeitus Fiksuoto tarifo nustatymo tvarką buvo priversta pagamintą elektros energiją parduoti ne leidimo plėtrai, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiais tarifais ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti elektros energiją mažesniais tarifais, nei buvo nustatyta iki 2013-01-31 galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Pareiškėjos vertinimu, Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pažeidžiamos elektros energijos gamintojų, kuriems elektros energijos Fiksuotas tarifas jau buvo nustatytas, teisės.
Pareiškėja pažymėjo, kad Energetikos ministerija Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 dalis, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 dalį ir dėl šių pažeidimų pareiškėja patyrė žalą, o Energetikos ministerijai kilo civilinė atsakomybė. Priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeisti įstatymų negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principai, teisėkūros reikalavimai. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali tik išimtiniais atvejais nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Pakeitimo įstatymu Energetikos ministerija nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013-01-31, Fiksuotas tarifas buvo susietas su leidimo plėtoti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, tad šio Įstatymo redakcijos 20 str. 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjai išdavus Leidimą plėtoti. Fiksuotas tarifas pareiškėjos parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas, tad faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas Fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo pareiškėjai išduoto Leidimo plėtoti išdavimo momento.
Rėmėsi Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo 2012-01-25 sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023. Pareiškėjos teigimu, Pakeitimo įstatymas iš esmės pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjų turėtas teises, įgytas pagal iki 2013-02-01 galiojusią Įstatymo redakciją, Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal. Nurodė, kad pareiškėja, gavusi Leidimą plėtoti iki 2013-01-31, pagrįstai galėjo tikėtis, kad jai bus taikomas Fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtoti išdavimo momentu. Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013-01-31, buvo teisėta ir joje įtvirtintos teisės normos neprieštaravo kitiems teisės aktams bei Konstitucijai, todėl galėjo lemti pareiškėjos teisėtų lūkesčių atsiradimą. Bendrovė, įgyvendindama teisės aktais suteiktas teises ir pareigas, negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad pradėjus įgyvendinti Įstatyme nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jai iki 2013-01-31 galiojusios redakcijos Įstatymo suteiktas teises ir pažeis pareiškėjos teisėtus interesus. Įstatymų leidėjo skuboti sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo sukėlė teisinį neapibrėžtumą elektros energijos gamintojams, kadangi juo energetikos projekto įgyvendintojai bei jų finansuotojai sužinojo, kad projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta iki 2013-01-31 galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Tik žinodama garantuojamą supirkimo Fiksuotą tarifą, pareiškėja galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.
Energetikos ministerija 2013-01-07 pateikė Vyriausybei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 13-64-01 (toliau – ir Projektas), kuris buvo įregistruotas teisės aktų projektų informacinėje sistemoje (toliau – ir TAPIS) tik 2013-01-07, t. y. vos prieš 10 dienų iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Vyriausybės 2013-01-14 nutarimu Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarta prašyti Seimo Projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka. Taip buvo neįvertintas Projekto lemiamas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis, o teikiamas Projektas buvo nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis ir visuomene.
Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija 2013-01-09 rašte Nr. (1.6)2T-23 nurodė, kad Projektas teikiamas Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento, Vyriausybės teisėkūros taisyklių nustatytos tvarkos ir terminų. Tokia teisės akto projekto pateikimo Vyriausybei ir jo svarstymo Vyriausybėje tvarka nesudaro galimybių visapusiškai ir išsamiai įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo, neužtikrina teisės aktų kokybės ir teisėkūros proceso efektyvumo bei sistemiškumo. Energetikos ministerija Projekto nesuderino su Teisingumo ministerija ir kitomis kompetentingomis valstybės institucijomis, Projektas nebuvo paskelbtas viešai susipažinti iki 2013-01-07 teikimo Vyriausybei. Energetikos ministerija neatliko numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaujantis Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2003-02-26 nutarimu Nr. 276. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti paaiškinimai yra abstraktūs ir paviršutiniški.
Pareiškėja nurodė, kad Projekto trūkumai išdėstyti Ūkio ministerijos 2012-12-06 rašte Nr. (26.14-81)3-6733 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“, Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013-01-15 išvadoje Nr. XIIP-204 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto 2013-01-16 išvadoje Nr. 103-P-2 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. XIIP-204)“. 2013-01-17 Seimo I (rudens) sesijos rytinio posėdžio Nr. 19 stenograma patvirtina, kad įstatymų leidėjas žinojo apie galimas neigiamas finansines pasekmes, kurios kiltų priėmus Projektą.
Tvirtino, kad priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas proporcingumo principas. Pakeitimo įstatymu nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių. Pakeitimo įstatymo svarstymo ar priėmimo metu Lietuvos Respublikoje ypatingos situacijos nebuvo. Pakeitimo įstatymas, Projektas arba jo lydimieji raštai, komitetų, ministerijų išvados bei raštai patvirtina, kad valstybėje ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties ar kt.) nebuvo. Pažymėjo, kad atsakovė negali remtis šia aplinkybe, pateisinančia Fiksuotų tarifų mažinimą atgaline tvarka, nes ši aplinkybė Pakeitimo įstatymo priėmimo metu objektyviai neegzistavo. Pakeitimo įstatymu nebuvo nustatyta, jog Fiksuoti tarifai mažinami tik tam tikram laikotarpiui.
Pareiškėja Leidimą plėtoti gavo tada, kai galiojo Nutarimu 1 patvirtintas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW bei 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Remiantis iki 2013-01-31 galiojusia Įstatymo redakcija, šis Fiksuotas tarifas pareiškėjai turėjo būti taikomas 12 metų skatinamuoju laikotarpiu, tačiau, priėmus Pakeitimo įstatymą, pareiškėja yra ir bus priversta parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtoti išdavimo, o leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiais elektros energijos supirkimo Fiksuotais tarifais. Pareiškėjos patiriami nuostoliai pasireiškia Leidimo plėtrai ir leidimo gaminti išdavimo metu galiojusių elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumu.
Pareiškėja rėmėsi 2013-10-22 UAB „Arginta“ pažyma ir tvirtino, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ji patirs 461 418,55 Lt nuostolių. Skunde išsamiai pateikė nuostolių apskaičiavimą ir nurodė, kad jau šiai dienai yra patyrusi 2 269,50 Lt nuostolių.
Pažymėjo, kad Energetikos ministerija numatė ir galėjo bei turėjo numatyti, jog dėl jos veiksmų pareiškėja patirs ar gali patirti nuostolių. Atsakovė gerai žinojo ir suprato savo veiksmų pasekmes, kad ribojant kainą Leidimus plėtrai iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos gavusiems elektros energijoms gamintojams, bus pažeisti elektros energijos gamintojų teisėti lūkesčiai. Jeigu Pakeitimo įstatymas nebūtų priimtas, pareiškėja gautų tokias pajamas iš elektros energijos pardavimo, kokios buvo numatytos gauti pagal iki 2013-01-31 galiojusią Įstatymo redakciją. Energetikos ministerijos neteisėti veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuostolių pareiškėjai atsiradimo.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti visą.
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti, nurodydama, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą iki Įstatymo 2013-02-01 redakcijos 13 str. 3 d. 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.
Pažymėjo, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšomis, kaip nustatyta Vyriausybės 2012-07-18 nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012-09-19 nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė Pakeitimo įstatymą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Tvirtino, kad Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Viešas interesas tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai.
Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių.
Pažymėjo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Vartotojas turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatos buvo pakeistos ginant silpnesnę sandorio šalį. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Atsakovės teigimu, pareiškėjai leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas jau įsigaliojus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl atsakovė plačiau dėl lex retro non agit pricipo nepasisakė.
Atkreipė dėmesį, kad Energetikos ministerija 2013-01-11 raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ Vyriausybę informavo, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013-01-09 rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas. Taip pat informavo, kad tikslinant įstatymų projektus neatsižvelgta į Teisingumo ministerijos siūlymą nustatyti vėlesnę įstatymų projektų įsigaliojimo datą. Pažymėjo, kad atidėjus įstatymų įsigaliojimo datą, per atidėjimo laikotarpį dar išaugtų Įstatymo nustatyta tvarka pateiktų prašymų gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius.
Nurodė, kad projektas 2013-01-07 buvo patalpintas Seimo teisės aktų informacinės sistemos (toliau – ir TAIS) Projektų registravimo posistemėje. Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244, 4 punktas nustatė, kad dėl TAIS Projektų registravimo posistemėje skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys. Darė išvadą, kad visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl Projekto.
Atsakovė nesutinka, kad pareiškėjai žalą tiesiogiai sukėlė Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte Energetikos ministerija deklaruoja tikrąjį Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslą – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius.
Teigė, kad pareiškėja pateikė informaciją apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos žalos atlyginimą. Pareiškėja ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie jos pateiktą ieškinį dėl sutarties sąlygų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą. Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją yra naujas reiškinys Lietuvoje. Energetikos ministerijai nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Atsakovė tvirtino, kad pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jos negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Pažymėjo, kad Seimas veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, o nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl pasikeitusio saulės energetikos skatinimo teisinio reglamentavimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jos nurodytos valdžios institucijos – Energetikos ministerijos – neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjos teigimu, Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams. Projektas parengtas ir pateiktas Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus (Projekto rengimo, priėmimo procedūras, Projektas nebuvo suderintas su kompetentingomis valstybės institucijomis ir visuomene, neatliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas ir neatlikti būtini pataisymai), Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių išteklių energetikos politikos ir reguliavimo praktikos, taip pat Pakeitimo įstatymo nuostatos pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius ir interesus, lemia ženklius finansinius nuostolius ir iš esmės pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012-09-09 bei 2012-09-14 pareiškėja pateikė prašymus gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 56, 64). Energetikos ministerija, atsižvelgusi į pareiškėjos 2012-09-09 ir 2012-09-14 prašymus, 2012-11-26 išdavė pareiškėjai leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4080, o 2012-11-28 leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4156 (b. l. 62, 70). 2013-06-26 pareiškėja pateikė prašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 61, 69). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-06-26 energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymose Nr. 15ĮP2-45643 ir Nr. 15ĮP2-45642 patvirtino, kad elektrinės sumontuotos, išbandytos ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojamos pagal paskirtį (b. l. 63, 71). Atsakovė 2013-06-28 IĮ „Modestina ir ko“ išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-2202 Modestinos ir ko saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02996 MW (b. l. 17) ir Nr. LG-2201 Modestinos ir ko saulės elektrinė 2, kurios įrengtoji galia – 0,02912 (b. l. 18). Leidimuose gaminti pažymėta, kad jie yra išduoti Leidimų plėtoti pagrindu. Šių leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Viena iš skatinimo priemonių yra fiksuotas energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimo tarifas (Įstatymo 3 str. 2 d. 1 punktas). Įstatymo 3 str. 4 dalis nustato, kad skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas, kiek jų nereglamentuoja šis ir (ar) kiti įstatymai, vadovaudamasi šio įstatymo reikalavimais, nustato Vyriausybė.
Pažymėtina, kad Leidimų plėtoti ir Leidimų gaminti išdavimo pareiškėjai procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos Įstatymo 20 str. 7 dalį Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 str. 8 dalį nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Taigi, gamintojams buvo nustatyti fiksuoti tarifai 12 metų laikotarpiui, atsižvelgiant į Leidimo plėtoti išdavimo metu Komisijos nustatytus tarifus.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas. Pagal šios redakcijos Įstatymo 20 str. 6 dalį Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos Įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013-02-01 tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.
Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Leidimų plėtrai pareiškėjai išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas, o Leidimų gaminti išdavimo metu teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir galiojo 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas. Pareiškėja nurodo turėjusi lūkesčių, jog 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas galios 12 metų laikotarpiu, kaip tai buvo numatyta Leidimų plėtrai išdavimo metu galiojusiame Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01), ir dėl priimto, pareiškėjos manymu, neteisėto Pakeitimo įstatymo patirsianti 461 418,55 Lt nuostolių.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Taigi, asmuo gali kreiptis į teismą, gindamas nuo pažeidimo jo subjektinę teisę ar laisvę. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomų interesų) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu (LVAT nutartis administracinėje byloje A11–1192/2006). Asmens teisių pažeidimas turi būti realus, o ne hipotetinis. Vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės pažeidžiamos, savaime jo teisių pažeidimo nepagrindžia.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.
Teismo vertinimu, nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimų gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-02-01 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.
Pareiškėja žalą sieja su teisėtų lūkesčių pažeidimu, nurodo, kad nuo Leidimų plėtrai gavimo momento pareiškėja, žinojusi būsimą Fiksuotą tarifą, vertino savo būsimas investicijas, kreipėsi į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Dėl šių pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėja, pasirinkusi tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.
Turtinė žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).
Įstatymų leidyba yra išskirtinė Lietuvos Respublikos Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997-05-29 nutarimas, 1998-04-21 nutarimas, 2001-07-12 nutarimas, 2008-12-04 nutarimas). Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjai skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 str. 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima tvirtinti, kad pareiškėjos veikla apskritai tapo nuostolinga.
Dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl teisėkūros reikalavimų laikymosi priimant Pakeitimo įstatymą teismas nepasisako, nes jie pareiškėjos nurodytu aspektu iš esmės susiję su atitikimo Konstitucijos 69 str. 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, kas nėra priskirta administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15, 22 straipsniai).
Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.
Konstitucijos 110 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata nustatyta ABTĮ 4 str. 1 dalyje. Konstitucijos 110 str. 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 str. 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo normos konstitucingumo nekyla, todėl šis pareiškėjos prašymas taip pat atmestinas.
Teismui nenustačius valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų (kaltų) veiksmų, kiti pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.
ABTĮ 44 str. 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85?87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, teismas
n u t a r ė:
Pareiškėjos IĮ „Modestina ir ko“ skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Arūnas Kaminskas