Administracinė byla Nr. A-1198-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04630-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G. A. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 10 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 290 Eur neturtinės žalos dėl atsisakymo suteikti informaciją.

Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad periodiškai nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Šiaulių TI, o nuo 2013 m. birželio mėnesio iki 2014 m. vasario mėnesio Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad buvo nuolat laikomas perpildytose kamerose, tuo dirbtinai sukuriant įtampą tarp kalinamų asmenų, provokuojant tarp jų konfliktus. Nurodė, kad dėl patirtų dvasinių sukrėtimų (nevilties, bejėgiškumo, skriaudos jausmo, liūdesio) ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI psichologą ir psichiatrą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką asmens kalinimo sąlygos laikomos nežmoniškomis ir žeminančiomis žmogaus orumą, jei asmeniui nesuteikiama 4 kv. m laisvo kameros ploto ir nesudaroma galimybė būti ne kameroje 8 valandas per parą. Teigė, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI asmenys pasivaikščioti išvedami tik 1 val. per parą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Paaiškino, kad tiek Šiaulių TI, tiek Lukiškių TI-K nėra skalbyklų, todėl rūbai yra skalbiami ir džiovinami kamerose. Pažymėjo, kad kamerų langų neįmanoma atidaryti dėl to, kad per grotas jų negalima pasiekti. Dėl šių priežasčių kamerose yra drėgna, formuojasi pelėsis. Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad minkštasis lovos inventorius (antklodės, pagalvės) yra išduodami nešvarūs, tokiu būdu yra žeminamas asmenų orumas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas teigė, kad 290 Eur neturtinę žalą patyrė dėl Lukiškių TI-K atsisakymo pateikti informaciją apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas.

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Nurodė, kad kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Nurodė, kad apatiniai rūbai ir patalynė kartą per savaitę yra skalbiami nemokamai, o už viršutinių rūbų skalbimą reikia sumokėti. Paaiškino, kad tuo atveju, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius rūbus nemokamai. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad ginčo laikotarpiu tik tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pabrėžė, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su ventiliacijos nebuvimu ar drėgme, nes su tuo susiję reikalavimai yra taikomi tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o Šiaulių TI dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Paaiškino, kad pareiškėjas nebuvo niekaip išskirtas iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam nebuvo tyčia sudaromos blogesnės laikymo sąlygos ir nebuvo taikomi įstatymo nenumatyti apribojimai. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia samprotavimais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamą vykdymą, o dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės apie įstaigos patalpų būklę savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo G. A. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 924 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą, įvertintą 290 Eur, patyrė dėl Lukiškių TI-K 2014 m. rugsėjo 15 d. rašto Nr. 96-1869 „Dėl laikymo sąlygų“ (toliau – ir Raštas). Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad minėtu raštu Lukiškių TI-K siekė pažeisti pareiškėjo teises, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokios jo teisės Raštu buvo pažeistos, kokias neigiamas pasekmes Raštas jam sukėlė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė panaikinti Rašto, todėl konstatavo, kad Rašto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra šios bylos dalykas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl neturtinės žalos, susijusios su Raštu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą, įvertintą 10 000 Eur, patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, nustatančiu, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgęs į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu – nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2014 m. vasario 1 d. Lukiškių TI-K 7 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, todėl teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Atsižvelgęs į Šiaulių TI pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu – nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 24 d., Šiaulių TI 231 parą (dalį jų iš dalies) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, todėl teismas konstatavo, kad Šiaulių TI CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose dėl jose džiovinamų rūbų ir prasto vėdinimo (per grotas langų nebuvo įmanoma pasiekti atsidaryti) buvo drėgna, formavosi pelėsis. Be to, anot pareiškėjo, jam buvo išduodamas nešvarus minkštasis inventorius.

Teismas nustatė, kad buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl kalinimo sąlygų (galimybės vėdinti kameras nebuvimo, drėgmės, pelėsio ar kt.) įstaigų administracijai nereiškė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Teismas nurodė, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI teismui pateikė vaizdinę medžiagą, iš kurios teismas nustatė, kad prie langų esančios grotos nėra taip toli nuo lango, kad langas būtų nepasiekiamas. Tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas susipažinęs su Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI atsiliepimais, teismui nurodė jau kitą negalėjimo vėdinti kameras per langus priežastį – vėdinimas per langus praktiškai neįmanomas, nes kamerų langai yra maži.

Teismas įvertinęs bylos duomenis nustatė, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI nuteistiesiems ir suimtiesiems sudaro sąlygas pasinaudoti nešvarių rūbų skalbimo ir džiovinimo paslaugomis.

Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad buvo tikrintos tam tikros kameros, kuriose kurį laiką buvo laikomas pareiškėjas (kameros Nr. 105, Nr. 107 ir Nr. 113) ir 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) pažeidimai (susiję su vėdinimu, oro temperatūra, drėgme ar pelėsiu) tikrinimų metu nenustatyti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. birželio mėnesį atlikto patikrinimo metu nustatė, kad Lukiškių TI-K I ir II korpusuose yra įrengtos švaraus minkštojo inventoriaus laikymo / išdavimo patalpos, kuriose buvo švarus, tinkamas naudojimui minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės). Atsižvelgę į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su minėtomis aplinkybėmis (drėgme ir pelėsiu kamerose bei išduodamu nešvariu minkštuoju inventoriumi).

Pagal pareiškėjo asmens sveikatos istoriją teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodomi neigiami išgyvenimai pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis (psichiatro įrašuose) nenustatyti, tačiau teismas pažymėjo, jog neabejotina, kad pareiškėjas patyrė fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto tik 7 paras, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo Lukiškių TI-K patirti nepatogumai nebuvo esminiai, pareiškėjas dėl jų subjektyviai nejautė neigiamų dvasinių išgyvenimų, t. y. pareiškėjui šiuo laikotarpiu kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu. Taigi, konstatuotas Lukiškių TI-K pažeidimas pasižymi trumpalaikiškumu, todėl tai negali būti laikoma pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo, be laikinų fizinių nepatogumų, patyrė taip pat dvasinį sukrėtimą, depresiją ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K pažeidimo aspektu neegzistuoja kitos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog psichologinę traumą jam sukėlė ilgai trukę negatyvūs išgyvenimai, todėl teismas padarė išvadą, kad šiuos išgyvenimus dėl jų trukmės pareiškėjas sieja būtent su kalinimo sąlygomis Šiaulių TI, kuriame, kaip nustatyta, pareiškėjui nebuvo užtikrintinas minimalus gyvenamasis plotas 231 parą. Teismas konstatavo, kad dėl kalinimo Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius tęstinio pobūdžio neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat tvirtino, jog ploto trūkumas lėmė tai, kad gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą, todėl nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas vadovavosi EŽTT praktika, pagal kurią vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtų Šiaulių TI pažeidimų trukmė (daugiau nei 7 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose kartais buvo itin mažas) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.

Pasisakydamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas konstatavo, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, t. y. dalį ginčo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nepaisant to, teismo vertinimu, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamas plotas kartais nesiekė net 2 kv. m), trukmę (daugiau nei 7 mėnesiai) ir pasekmes (pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius ilgalaikius neigiamus išgyvenimus), taip pat į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 924 Eur, skaičiuojant 4 Eur už vieną parą (231 x 4), kai pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

III.

Pareiškėjas G. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas 7 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus, tačiau teismas dėl trumpo laiko tarpo laikė, kad pareiškėjas nepatyrė tokių dvasinių sukrėtimų, kurie laikytini esminiais CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas tvirtina, kad netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas 12, o ne 7 paras, taip pat pažymi, kad pripažindamas pažeidimą, tačiau nepriteisdamas žalos teismas toleruoja Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ir nepagrįstai neįvertino jo teisės nebūti kalinamam netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišnagrinėjo jo skundo dalies dėl HN 76:2010 21 punkto pažeidimo – sanitarinio mazgo neįrengimo.

Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino skundo argumentus dėl kameros vėdinimo – t. y. HN 76:2010 24 punkto pažeidimo. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovų paaiškinimais, jog langai yra lengvai pasiekiami. Pareiškėjas nurodo, kad iš tiesų vėdinti kameras atidarant langus yra sudėtinga, langus per grotas sunku pasiekti, nes iki lango nuo grotų yra apie 1 m. Pareiškėjas akcentuoja, kad nei Lukiškių TI-K, nei Šiaulių TI nėra mechaninės patalpų vėdinimo sistemos.

Pareiškėjas nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo išspręstas rūbų skalbimo bei džiovinimo klausimas. Pareiškėjas tvirtina, jog nei Lukiškių TI-K, nei Šiaulių TI viršutinių rūbų neskalbia, jie gali būti išskalbti tik asmeniui už šią paslaugą sumokėjus, todėl švarius rūbus gali turėti tik pinigų turintys asmenys. Pareiškėjas pažymi, jog teismas šios aplinkybės nevertino Konstitucijos 29 straipsnio bei Konvencijos 14 straipsnio aspektu.

Pareiškėjas nesutinka su teismo jam priteistos žalos dyžiu, kuris neatitinka EŽTT bei Lietuvis vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos. Pareiškėjas tvirtina, kad 4 Eur už parą žalos atlyginimas yra nepakankamas. Pareiškėjas vadovaujasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją, LVAT sprendimais administracinėse bylose Nr. A-1493-14/2014, A558-575/2015, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu byloje Nr. I-496-257/2015.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime pateikiami argumentai, iš esmės analogiški nurodytiems atsiliepime į skundą. Papildomai pažymima, kad priimtas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą.

Atsiliepime į atsakovų atsilipimus pareiškėjas nurodo, kad su jais nesutinka. Atsiliepime pareiškėjas taip pat vadovaujasi naujausiu EŽTT sprendimu, priimtu prieš Lietuvą (Mironovas ir kt. prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas G. A. kildina iš to, kad nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Šiaulių TI, o nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2014 m. sausio 30 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, bei iš to, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė jam pateikti prašomą informaciją, atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas skundą, kuriuo prašė atlyginti neturtinę žalą grindė tuo, kad jam kalint Šiaulių TI bei Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus jam tenkantis kameros plotas, kameros blogai vėdinamos, neįmanoma pasiekti lango, kad jį būtų galima atidaryti, išduota patalynė (čiužinys ir antklodė) yra blogos būklės, nehigieniška, nesudaryta galimybė išsiskalbti viršutinius drabužius. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K atsisakymo jam pateikti informaciją apie jo laikymo sąlygas, jis patyrė 290 Eur neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 924 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad pareiškėjui 231 paras Šiaulių TI teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus. Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 7 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, tačiau įvertinęs pažeidimo trukmę, teismas konstatavo, jog pareiškėjo Lukiškių TI-K patirti nepatogumai nebuvo esminiai, pareiškėjas dėl jų subjektyviai nejautė neigiamų dvasinių išgyvenimų, o pareiškėjui šiuo laikotarpiu kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu. Kitus pareiškėjo argumentus dėl laikymo sąlygų (vėdinimo, išduotos patalynės būklės, viršutinių drabužių skalbimo) pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais. Teismas nusprendė nenagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl 290 Eur neturtinės žalos, kildinamos ir Lukiškių TI-K atsisakymo suteikti informaciją, priteisimo, nustatęs, kad pareiškėjas neskundė Lukiškių TI-K sprendimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K 7 paras (pareiškėjas tvirtina, kad 12 parų) neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto poveikį nelaikė pakankamai intensyviu ir nusprendė nepriteisti pareiškėjui už tai neturtinės žalos. Pareiškėjas tvirtina, kad jam priteistos žalos dydis neatitinka LVAT bei EŽTT praktikos. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti jo skundo argumentai dėl kamerų vėdinimo ir drabužių skalbimo, taip pat nurodo, kad teismas neišnagrinėjo jo argumentų dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė.

Pažymėtina, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis be kita ko prašė teismo iš Lukiškių TI-K priteisti 290 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K 2014 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 96-1969 „Dėl laikymo sąlygų“ (I t., b. l. 12). Pirmosios instancijos teismas nusprendė nenagrinėti šio skundo reikalavimo nustatęs, kad pareiškėjas nereiškė reikalavimo nurodytą administracinį aktą panaikinti. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką paprastai reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, todėl klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti sprendžiamas atskirai ir, esant nustatytoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, turi būti sprendžiama dėl turtinės žalos atlyginimo būdo ir / ar dydžio (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011; 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013; 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-314/2013; 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-889/2013).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjo skundo dalies dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lukiškių TI-K Rašto, atlyginimo klausimo. Šis pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo, nes tam, jog būtų visapusiškai išnagrinėta ši aplinkybė, būtina papildoma informacija. Iš Rašto turinio matyti, kad juo atsisakoma išduoti pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 28 d. prašyme nurodytą informaciją. Siekiant nustatyti, ar Lukiškių TI-K atsisakydama pareiškėjui pateikti jo prašomą informaciją veikė teisėtai, be kita ko būtina nustatyti, kokios informacijos buvo prašoma, tačiau byloje nėra pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 28 d. prašymo.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam už jo laikymą Lukiškių TI-K 7 paras netinkamomis sąlygomis nepriteisė neturtinės žalos, tačiau nepritaria pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiui, kad jo teisė nebūti kalinamam netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K buvo pažeista 12 parų.

Įvertinusi atsakovo pateiktą informaciją apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K (I t., b. l. 46–61), teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjo teisė ginčo laikotarpiu į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą buvo pažeista 7 jo buvimo Lukiškių TI-K paras. Teigdamas, kad jo aptarta teisė ginčo laikotarpiu buvo pažeista 12 parų, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų byloje esančius.

Vadovaujantis bylos duomenimis pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 24 d. buvo laikomas Šiaulių TI. Pažymėtina, kad bylos duomenys taip pat patvirtina, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas nebuvo laikomas nuolat – į šią instituciją pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2014 m. sausio 30 d. būdavo atvežamas ir laikinai laikomas, kai buvo vežamas į kitas laisvės atėmimo įstaigas. Atsižvelgusi į šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K poveikį vertinti atskirai. Pažymėtina, kad padarytam pažeidimui neturi įtakos jo padarymo vieta bei institucija, neužtikrinusi tinkamų kalinimo sąlygų. Esminė aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas iš esmės tuo pačiu įkalinimo laikotarpiu buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nors ir skirtingose įkalinimo institucijose. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija nepagrįsta bei neteisėta pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria aptartas Lukiškių TI-K padarytas pažeidimas buvo įvertintas kaip nesukėlęs žalos pareiškėjui.

Teisėjų kolegija pritaria ir apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismo jam priteistos žalos dydis neatitinka EŽTT bei LVAT praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbu atsižvelgti į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016). Be to, pavyzdžiui, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pripažino nacionalinio teismo asmeniui priteistą 2 400 Eur sumą dėl 361 dienas trukusio kalinimo priimtina ir šio asmens pareiškimą pripažino nepriimtinu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta 4 Eur suma už vieną pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI parą neatitinka naujausios LVAT bei EŽTT praktikos, todėl teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, turėtų tai įvertinti.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kitų jo skunde nurodytų netinkamo laikymo Šiaulių TI bei Lukiškių TI-K sąlygų – t. y. netinkamo vėdinimo bei drabužių skalbimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tai, kad dėl negalėjimo atidaryti lango pareiškėjas nesikreipė nei į Lukiškių TI-K, nei į Šiaulių TI administraciją. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino tai, jog byloje nėra įrodymų, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatęs su vėdinimu susijusius pažeidimus. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis buvo atmestas aptariamas pareiškėjo skundo argumentas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas.

Atsižvelgusi į pareiškėjo ir atsakovo argumentus dėl viršutinių drabužių skalbimo, teisės aktų reikalavimus bei teismų praktiką, susijusią su diskriminacija, teisėjų kolegija pastebi, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą atsakovas turėjo pareigą sudaryti sąlygas Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI laikomiems asmenims skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius skalbykloje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tokios sąlygos skalbti asmeninius drabužius skalbykloje ginčo laikotarpiu buvo sudarytos, tik viršutinių drabužių paslaugos buvo mokamos. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K bei Šiaulių TI teikti kaliniams nemokamas viršutinių drabužių skalbimo paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimo pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes vienoda tvarka galiojo visiems Lukiškių TI-K bei Šiaulių TI laikomiems asmenims; byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo lėšų sąskaitoje, kad galėtų naudotis mokamomis viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis; Šiaulių TI atsiliepime pažymėjo, kad egzistavo galimybė raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų; pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad būtų kreipęsis į atsakovus su prašymu leisti nemokamai išsiskalbti viršutinius drabužius; taip pat nėra paneigta galimybė skalbti viršutinius drabužius kameroje. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebūtų sudarytos sąlygos išsiskalbti viršutinius drabužius.

Atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neišnagrinėjo jo skundo dalies dėl HN 76:2010 21 punkto pažeidimo – sanitarinio mazgo neįrengimo. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose. Įvertinusi pareiškėjo teismui pateikto skundo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad skunde pareiškėjas nebuvo nurodęs aplinkybių dėl sanitarinio mazgo neįrengimo ar netinkamo įrengimo, todėl šio apeliaciniame skunde nurodyto HN 76:2010 pažeidimo vertinimas nebuvo šios administracinės bylos dalykas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai dėl jo nepasisakė.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų byloje iškilusių teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.) ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, nebuvo atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje be kita ko turi būti nustatomos ir vertinamos iki šiol byloje nenustatinėtos ir nevertintos aplinkybės, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.