Civilinė byla Nr. e3K-3-206-684/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00290-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2.; 2.6.2.1.; 2.6.8.8.; 2.6.8.11.1

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliamiškis“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliamiškis“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia ir pagal atsakovės valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Žaliamiškis“ dėl baudos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, ieškinio senaties pradžios momentą reikalavimui dėl baudos pareikšti, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo pripažinti sutarties nutraukimą vienašaliu atsakovės pranešimu neteisėtu, o atsakovės reikalavimą dėl 647,50 Eur baudos mokėjimo – negaliojančiu. Ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo patiekti, o ieškovė – priimti per trejus metus 3000 kub. m medienos (kiekvienais metais po 1000 kub. m) ir sumokėti už ją sutartyje nustatytą kainą. Pagal sutarties 4.2 punktą medienos kainos kitam pusmečiui tikslinamos kas pusę metų per 15 darbo dienų po įvykusio aukciono pusmetinėms sutartims sudaryti. 2018 m. birželio 12 d. atsakovė pateikė ieškovei pasirašyti Priedą Nr. 5, kuriame nurodyta, kad medienos kaina 2018 metų antrąjį pusmetį bus 46,25 Eur/kub. m, t. y. per 1,5 metų ji pakilo beveik dvigubai. Ieškovė nepasirašė atsakovės pateikto priedo, kadangi jos netenkino padidėjusi medienos kaina. 2018 m. birželio 14 d. raštu ieškovė informavo atsakovę, kad atsakovės siūlomos kainos jai yra per didelės, todėl paprašė atsakovės sustabdyti sutarties galiojimą 2018 m. antrajam pusmečiui arba ją nutraukti dėl nesuderintų kainų nuo 2018 m. liepos 1 d.

3.       Šalys 2018 m. birželio 28 d. pasirašė susitarimą, kuriuo susitarė pratęsti 2017 m. gruodžio 5 d. Priedo Nr. 4, nustatančio 33,12 Eur/kub. m medienos kainą, galiojimą iki 2018 m. liepos 31 d. Šiuo susitarimu nebuvo sutartas 2018 metų antrojo pusmečio medienos kiekis ketvirčiais ir medienos kaina ir nebuvo sutartas medienos kiekis bei kaina ir susitarimo laikotarpiui. Šalys tiesiog pratęsė terminą deryboms dėl medienos kainos ir kiekio 2018 m. antrajam ketvirčiui. Iki 2018 m. liepos 31 d. nebuvo pasirašytas priedas, kuriuo būtų sutartas 2018 metų antrojo pusmečio medienos kiekis ketvirčiais ir medienos kaina. Atsakovė 2018 m. birželio 28 d. susitarimą nepagrįstai vertino kaip įpareigojantį ieškovę pirkti atsakovės paruoštą ir pasiūlytą pirkti medienos kiekį atsakovės nurodytu terminu sutarties 2.2 punkte nustatyta tvarka. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 17 d. informavo ieškovę, kad, vadovaudamasi šalių sudarytos sutarties 7.1 punktu, nutraukia sutartį. 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu atsakovė, vadovaudamasi sutarties 6.2 punktu, apskaičiavo ir pareikalavo sumokėti 10 procentų neįvykdyto sandorio dalies dydžio baudą – 647,50 Eur. 

4.       Vienašališkas atsakovės sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nes atliktas nesilaikant sutarties 7.1 punkto reikalavimų. Minėtas sutarties punktas suteikia teisę nutraukti sutartį, jeigu ieškovė neperka sutartyje nustatyto medienos kiekio, o ne jei ieškovė nenuperka atsakovės paruošto ir pasiūlyto medienos kiekio sutarties 2.2 punkte nurodytais terminais. Kadangi sutartyje nustatyti bendras medienos, metinis, pusmetinis ir ketvirtinis kiekiai, šiuo atveju yra reikšmingas būtent metinis medienos kiekis. Be to, šalys nebuvo sutarusios dėl medienos kiekio per 2018 m. antrąjį pusmetį. Todėl, atsakovei nepagrįstai vienašališkai nutraukus sutartį, ieškovei nepagrįstai apskaičiuota bauda, taikant šalių sudarytos sutarties sąlygų neatitinkantį įkainį. Be to, atsakovės reikalavimui priteisti baudą taikytinas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tada, kai atsakovei pagal sutartį baigėsi terminas atsakovės paruoštai medienai nupirkti.

5.       Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti 647,50 Eur baudą ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė nurodė, kad informavo ieškovę apie paruoštą parduoti 140 kub. m medienos kiekį, tačiau ieškovė neįvykdė pareigos nupirkti šią medieną per 5 darbo dienas nuo pasiūlymo, todėl, vadovaudamasi sutarties 6.2 punktu, apskaičiavo 647,50 Eur baudą pagal nenupirktą jai pasiūlytos medienos kiekį, taikant objektyviai aukcione nustatytas medienos kainas atitinkamam 2018 m. antrajam ketvirčiui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, atsakovės priešieškinį patenkino – priteisė atsakovei iš ieškovės 647,50 Eur baudos ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio priėmimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2016 m. gruodžio 6 d. sudarė apvaliosios medienos ir (ar) miško kirtimo atliekų ilgalaikę pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis), kurios pagrindu pardavėja įsipareigojo patiekti apvaliąją medieną ir (ar) miško kirtimo atliekas (toliau – mediena), o pirkėja įsipareigojo priimti medieną ir sumokėti už ją sutartyje nustatytą kainą. Sutartis sudaryta trejiems metams, bendras perkamas apvaliosios medienos kiekis – 3000 kub. m, kasmet parduodant po 1000 kub. m. 2017 m. pirmojo pusmečio medienos kaina buvo 25 Eur/kub. m, antrojo pusmečio – 25,09 Eur/kub. m, 2018 m. pirmojo pusmečio kaina – 33,12 Eur/kub. m. Iš 2018 m. birželio 12 d. surašyto sutarties pakeitimo (sutarties priedas Nr. 5) matyti, kad pardavėja įsipareigojo parduoti, o pirkėja – nupirkti 2018 m. antrąjį pusmetį 500 kub. m apvaliosios medienos už 46,25 Eur/kub. m kainą, tačiau ieškovė sutarties pakeitimo nepasirašė.

8.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar, ieškovei nepasirašius sutarties priedo Nr. 5, kuriame nurodytas 2018 m. antrojo pusmečio apvaliosios medienos kiekis ir kaina, jai išliko pareiga vykdyti įsipareigojimus pirkti medieną, nurodė, kad sutartimi atsakovė įsipareigojo patiekti medieną, o ieškovė – ją priimti ir atsiskaityti. Pagal sutarties 4.2 punktą parduodamos medienos kainas kitam pusmečiui pardavėja tikslina kas pusę metų per 15 darbo dienų po įvykusio aukciono. Būtent pardavėjai sutartis įtvirtino pareigą tikslinti kainą. Sutarties 4.2 punktas visiškai atitiko sutarties pasirašymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-32 patvirtintų Prekybos mediena taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 42 punktą ir nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Prekybos valstybiniuose miškuose pagaminta žaliavine mediena ir miško kirtimo liekanomis tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 36 punktą, kad medienos pradinę kainą nustato pardavėjas. Šalys, pasirašydamos sutartį, nenustatė, kad patikslintos kainos kitam pusmečiui bus įforminamos atskiru šalių susitarimu. Tokios formuluotės neįtvirtino ir sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Remdamasis šiais argumentais teismas padarė išvadą, kad sudarant sutartį nebuvo teisinio pagrindo manyti, jog kaina privalo būti suderinta su pirkėju. Įvertinęs sutarties metu galiojusį viešosios teisės normų reguliuojamą teisinį reglamentavimą ir sutarties nuostatas, teismas sprendė, kad atsakovė, neturėdama teisės spręsti dėl kainos dydžio, neturėjo nei teisės, nei pareigos kainos dydį derinti su ieškove. Teismas pritarė atsakovės argumentams, kad sutarties priedai yra informacinio pobūdžio, juos pasirašydamas pirkėjas patvirtina susipažinimo faktą. Ieškovės nesutikimą pasirašyti sutarties priedą teismas vertino kaip ieškovės atsisakymą be teisinio pagrindo vykdyti ilgalaikėje sutartyje prisiimtus įsipareigojimus.

9.       Spręsdamas dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pagal sutarties 7.1 punktą, jeigu pirkėja neperka medienos sutartyje nustatytais kiekiais nuo sausio 1 d. iki kovo 31 d. ir nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų arba nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 30 d. – ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, pardavėja, siekdama išvengti galimų nuostolių dėl medienos sugedimo, per 2 darbo dienas sustabdo medienos pardavimą ir vienašališkai nutraukia sutartį apie tai pranešusi pirkėjai raštu prieš 10 kalendorinių dienų. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog mediena yra greitai gendanti prekė, net ir dviejų savaičių trukmė lemia neigiamą kokybės pokytį, nelogiška būtų manyti, jog pardavėja iki sutarties nutraukimo privalo paruošti visą metų ketvirčiui sutartą medienos kiekį ir tik pirkėjai nenupirkus viso šio kiekio pardavėja įgauna teisę sutartį nutraukti.

10.       Ieškovė nepirko medienos nuo 2018 m. liepos 20 d. pranešimo, taigi 2018 m. rugsėjo 17 d. surašant pranešimą dėl sutarties nutraukimo jau buvo praėję daugiau nei 30 dienų. Atsakovė medieną siūlė tris kartus, tačiau ieškovė į siūlymus neatsiliepė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčijo aukciono būdu nustatytos medienos kainos 2018 m. antrajam pusmečiui, todėl tarp šalių nėra ginčo dėl kainų nustatymo tvarkos. Ieškovės argumentus, kad nepasirašiusi sutarties priedo Nr. 5 neprivalo vykdyti sutartinių įsipareigojimų pirkti medieną už žymiai didesnę, nei tikėjosi, kainą, kuri jai ekonomiškai nenaudinga, pripažino nepagrįstais. Teismas nurodė, kad ieškovės įsipareigojimai pirkti medieną trejus metus už kainą, kurios nustatymo tvarką reglamentuoja viešosios teisės normos, kyla ne iš kiekvieno sutarties priedo, kuriuo įforminama kiekvieną pusmetį kintanti kaina, bet iš sutarties esminių įsipareigojimų medienos pirkimą vykdyti trejus metus pagal kas pusmetį kintančias aukcionų būdu nustatytas kainas. Teismas pabrėžė, kad ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, verslo subjektas, ir, sudarydama ilgalaikę trejų metų sutartį, prisiėmė verslo riziką pirkti medieną kintančiomis kainomis, kurių dydžiui neturi teisės daryti įtakos nė viena sutarties šalių. Remdamasis šiais argumentais, teismas pripažino nepagrįstais ieškovės teiginius, kad negalima pažeisti sąlygų, dėl kurių šalys nesusitarė, ir todėl ieškovė teisėtai nepirko medienos.

11.       Teismas nepripažino pagrįstais ieškovės argumentų, kad bauda jai negalėjo būti skirta, nes ji sutarties nepažeidė, kadangi neturėjo pareigos pirkti siūlomos medienos. Teismas pabrėžė, kad ieškovės pareiga pirkti pasiūlytą medieną kilo iš sutarties 2.2 punkto, baudos skaičiavimui pagrįstai taikyta kaina, kurios dydis nustatytas pagal viešosios teisės normas, todėl sprendė, kad ieškovės atsisakymas pasirašyti sutarties priedą Nr. 5 baudos skaičiavimui neturi teisinės reikšmės.

12.       Spręsdamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo priteisti baudą ir ieškovės prašymo šiam reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad atsakovė 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu pareikalavo iš ieškovės iki 2018 m. spalio 28 d. sumokėti baudą. Ieškovei nesumokėjus baudos iki nurodyto termino, kitą dieną, t. y. 2018 m. spalio 29 d., atsakovė sužinojo apie savo pažeistą teisę. Priešieškinis teismui pateiktas 2019 m. kovo 27 d., todėl sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti baudą nepraleistas.

13.       Vadovaudamasis sutarties 6.2 punktu ir CK 6.256 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad ieškovė be teisinio pagrindo nevykdė pareigos nupirkti pasiūlytą medienos kiekį už nustatytą kainą, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimą tenkino.

14.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. 

15.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, pagal sutarties 4.2 punktą, parduodamos pagal ilgalaikes sutartis medienos kainas kitam pusmečiui pardavėja tikslina kas pusę metų per 15 darbo dienų po įvykusio aukciono pusmetinėms sutartims sudaryti pagal atitinkamų apvaliosios medienos sortimentų ar miško kirtimų atliekų vidutines svertines kainas, nustatytas pusmetinėse sutartyse, pardavus ne mažiau kaip 50 procentų pusmetiniams pardavimams skirto atitinkamo sortimento kiekio. Pardavus mažesnį atitinkamo sortimento kiekį, kainos tikslinamos po įvykusio pakartotinio aukciono. Kainų keitimas įforminamas sudarant ilgalaikės sutarties priedą. Sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad ieškovės ir atsakovės pasirašyti sutarties priedai, papildymai ir pakeitimai yra neatskiriamos sutarties dalys.

16.       Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovės vertinimu, kad medienos kainos kitimas, ją kas pusmetį nustatant sutarties priede, yra sutarties keitimas, kuriam būtina abiejų sutarties šalių suderinta valia. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalių sudarytos sutarties 4.2 punkte buvo susitarta dėl kas pusmetį kintančios medienos kainos ir objektyvių jos nustatymo kriterijų. Aplinkybė dėl kintančios medienos kainos išreikšta nustatant, kad kaina bus tikslinama kas pusmetį, o jos konkreti skaitinė išraiška įforminama sutarties priedu. Būtent pirmiau nurodyta tvarka abi šalys vykdė savo sudarytą sutartį. Pasirašomuose prieduose buvo nurodoma konkreti kaina konkrečiam laikotarpiui ir aplinkybė, kad ji nustatoma vadovaujantis Taisyklių 42 punktu, vėliau – Aprašo 38 punktu. Toks sutarties aiškinimas atitinka sutarties esmę ir jos sudarymo aplinkybes, nes ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties objektas – valstybiniuose miškuose pagamintos žaliavinės medienos pirkimas – yra reguliuojamas viešosios teisės normomis (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis).

17.       Nustatęs, kad medienos kainos tikslinimas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas buvo atliekamas vadovaujantis Taisyklių, o vėliau – Aprašo nuostatomis, kuriose įtvirtinta objektyvi medienos kainos nustatymo tvarka kiekvieną pusmetį sudarius ilgalaikę sutartį, teisėjų kolegija konstatavo, jog šių teisės aktų nuostatos buvo privalomos tiek ieškovei, tiek atsakovei. Įvertinusi sutarties esmę, teisėjų kolegija sprendė, kad sutarties sąlygos negali būti aiškinamos kaip reikalaujančios suderinti šalių valią dėl kiekvieną pusmetį taikytinos medienos kainos, kadangi šalys pagrindinėje sutartyje susitarė dėl jos kitimo. Šios aplinkybės nepaneigia ir sutarties 9.1 punkto sąlyga, nes ji išreiškia sutartį sudariusių šalių ketinimą ją keisti tik abipusiu sutikimu. Kolegija padarė išvadą, kad aplinkybė, jog sutarties priedas dėl medienos kainos 2018 m. antrajam pusmečiui nebuvo pasirašytas ieškovės, nereiškia, kad šis priedas nėra sutarties priedas ir nepatvirtina nustatytos naujos medienos kainos. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į teismą CK 6.309 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka patvirtinti kainos keitimo kaip sutarties pakeitimo fakto.

18.       Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytoje sutartyje nurodyta kainos tikslinimo tvarka atitiko tiek ieškovės, tiek atsakovės interesus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovės sudarytos sutarties objektas – valstybiniuose miškuose paruošta žaliavinė mediena – kaip prekė pasižymi tiek savo realizavimo specifika, tiek greito gedimo požymiais. Būtent dėl šios priežasties Taisyklėse, kurias keitė Aprašas, yra nustatyta valstybiniuose miškuose paruoštos žaliavinės medienos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo ir atsiskaitymo už medieną speciali tvarka, taip įgyvendinant Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą kompleksinę miškų ūkio veiklą, kuri apima ir racionalų miško išteklių naudojimą. Kitoks sutarties sąlygų aiškinimas neatitiktų reikalavimo sutarties sąlygas aiškinti taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių, šiuo atveju atsakovės, kaip įgalioto subjekto vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą teisės aktų nustatyta tvarka, atžvilgiu. Kolegija pabrėžė, kad aplinkybė, jog ieškovė, kaip verslo subjektas, nesitikėjo tokio kainos pokyčio, negali pateisinti ieškovės pateikiamo sutarties sąlygų aiškinimo, nes jis neatitinka nei sutarties esmės, nei sutarčiai vykdyti taikytinų teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškovei kaip verslo subjektui taikytinų atidumo, žinojimo, rūpestingumo reikalavimų ir galimybės pasirinkti kitą galimą valstybiniuose miškuose pagamintos žaliavinės medienos pirkimo būdą sudarant pusmetinę sutartį.

19.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, pripažino nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo šalių sudarytos sutarties sąlygų, įtvirtinančių kainos tikslinimo ir įforminimo tvarką, aiškinimo. Pripažinusi ieškovės argumentus, kad ji neturėjo pareigos pirkti atsakovės siūlomos medienos, nes nebuvo susitarta dėl medienos kainos 2018 m. antrajam pusmečiui, nepagrįstais, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai nutraukė su ieškove sudarytą sutartį jos 7.1 punkte nustatyta tvarka.

20.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė senaties termino pradžią reikalavimui sumokėti baudą nepagrįstai sieja su teisės reikalauti sumokėti baudą atsiradimo momentu. Kolegija nustatė, kad atsakovė pareikalavo iš ieškovės sumokėti baudą 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu, kuriame nurodytas baudos sumokėjimo terminas iki 2018 m. spalio 28 d., todėl sprendė, kad iki šios datos atsakovė negalėjo žinoti, jog jos teisė gauti sutartinę baudą yra pažeista. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė apie savo pažeistą teisę gauti iš ieškovės reikalaujamą baudą sužinojo 2018 m. spalio 29 d., t. y. kitą dieną, kai pasibaigus reikalavime nurodytam terminui ieškovė baudos nesumokėjo. Atsižvelgdamas į tai, kad priešieškinis teismui pateiktas 2019 m. kovo 27 d., apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti baudą negali būti laikomas praleistu, nes jis pasibaigė 2019 m. balandžio 29 d.

21.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl baudos dydžio, nustatė, kad šalių sudarytos sutarties 6.2 punkte įtvirtinta, jog jeigu nenuperkama arba pardavėja neparduoda sutartyje nustatyto medienos kiekio, sutarties sąlygų nesilaikanti šalis privalo mokėti kitai sutarties šaliai 10 proc. neįvykdytos sandorio dalies vertės dydžio baudą. Ieškovė nenupirko jai 2018 m. liepos 24 d., 2018 m. rugpjūčio 3 d., 2018 m. rugpjūčio 14 d. paruoštos medienos, iš viso 140 kub. m. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad šalys nesusitarė dėl medienos kainos 2018 m. antrajam pusmečiui, todėl padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai pasirinko taikyti 46,25 Eur/kub. m įkainį baudos dydžiui apskaičiuoti, nes būtent šis įkainis yra taikytinas sandorio vertei nustatyti 2018 m. antrąjį pusmetį pagal sutarties 4.2 punktą.

22.       Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų V. S. ir N. J. parodymais, teisėjų kolegija pažymėjo, jog ieškovė nenurodė konkrečių šių liudytojų teiginių, kurie prieštarautų byloje surinktiems įrodymams ar būtų vertintini kritiškai lyginant su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija neturėjo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis remiantis byloje ištirtų ir surinktų įrodymų visuma, taip pat ir minėtų liudytojų parodymais. Kolegija sprendė, kad ta aplinkybė, jog tarp ieškovės atstovo ir liudytojo V. S. egzistuoja konfliktiški santykiai, ir tiek V. S., tiek N. J. yra atsakovės darbuotojai, nesudaro pagrindo nesivadovauti šių liudytojų parodymais, jei jų nurodomos aplinkybės neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Teismai, aiškindami šalių sudarytos sutarties 4.2 ir 9.1 punktus ir padarę išvadą, kad tikslinant medienos kainas nebuvo būtina abiem šalims pasirašyti sutarties priedo, o atsakovė galėjo vienašališkai tikslinti medienos kainą, pažeidė CK 6.193 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių aiškinimo taisykles, ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos sutarčių aiškinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo praktikos. Aiškindami nurodytas sutarties nuostatas, teismai neaiškino jų vadovaudamiesi sąžiningumo reikalavimu, netaikė konsensualizmo ir sisteminio sutarties aiškinimo principų, nesivadovavo contra proferentem (neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos ją siūliusios šalies nenaudai) taisykle, neįvertino šalių elgesio po sutarties sudarymo. Jei bylą nagrinėję teismai būtų tinkamai aiškinę ir taikę aptartas teisės normas, tai būtų nustatę, kad medienos kaina privalėjo būti derinama su ieškove ir atsakovė neturėjo teisės vienašališkai nustatyti medienos kainos.

23.2.                      Netinkamą sutarties nuostatų aiškinimą patvirtina ir Aprašo nuostatų, t. y. jo 38 punkto, kuris iš esmės atitinka sutarties 4.2 punktą, pasikeitęs teisinis reguliavimas. Tiek sutarties sudarymo metu galiojusių Taisyklių 45 punktas, tiek sutarties metu galiojusio Aprašo 38 punktas, reglamentavę kainos nustatymo tvarką, įtvirtino, kad kainų keitimas įforminamas sudarant ilgalaikės sutarties priedą. 2019 m. birželio 21 d. įsigaliojo teisės nuostatų, reglamentuojančių prekybos valstybiniuose miškuose pagaminta mediena tvarką, pakeitimai, kuriais pakeista medienos kainų keitimo ir įforminimo tvarka. Pagal Aprašo 39 punktą apie patikslintas medienos kainas pardavėjas informuoja pirkėją raštu. Tai reiškia, kad tik nuo 2019 m. birželio 21 d. įsigaliojusios teisės nuostatos iš esmės pakeitė kainų keitimo ir įforminimo tvarką, įtvirtindamos, kad kainas vienašališkai nustato ir keičia pardavėjas kas pusmetį, raštu informuodamas apie tai pirkėją. Taigi teismai padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė galėjo vienašališkai pakeisti medienos kainą, kuri būtų privaloma ieškovei, nepriklausomai nuo to, ar ji pasirašo sutarties priedą, nustatantį medienos kainą. Sutarties sudarymo ir vykdymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas aiškiai nustatė, kad dėl medienos kainos ateinančiam pusmečiui pasikeitimo šalys turi sutarti raštu, abi pasirašydamos priedą prie sutarties. Teisės aktai nesuteikė galimybės pritaikyti tos pačios kainos ateičiai, nepasirašant šalims priedo.

23.3.                      Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.204 straipsnio, reglamentuojančio sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių sutarties šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia ir vienai šaliai sutartį vykdyti tampa sudėtingiau negu kitai šaliai. Jei bylą nagrinėję teismai būtų atsižvelgę į aplinkybes, kurios lėmė ieškovės atsisakymą pasirašyti sutarties priedą Nr. 5 (sutarties kaina pasikeitė iš esmės ir ieškovei pirkti medieną už naujai nustatytą kainą būtų buvę nuostolinga), nustatantį medienos kainas 2018 m. antrajam pusmečiui, byloje būtų buvęs priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. 

23.4.                      Teismai netinkamai aiškino sutarties nutraukimą reglamentuojantį CK 6.217 straipsnį. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį dėl to, kad ieškovė ją iš esmės pažeidė. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad šalys nebuvo sutarusios dėl medienos kainos 2018 m. antrajam pusmečiui, t. y. šalys nebuvo sutarusios dėl esminės sutarties sąlygos – medienos kainos, todėl ieškovė neturėjo prievolės pirkti atsakovės siūlomos medienos, o atsakovė neturėjo teisės reikalauti iš ieškovės pirkti jos siūlomą medieną. Šalims nesusitarus dėl medienos kainos, ieškovė negalėjo ir neprivalėjo vykdyti sutarties, todėl nepažeidė sutarties 7.1 punkto reikalavimo dėl sutartyje nustatytų medienos kiekių pirkimo per nustatytus terminus.

23.5.                      Teismai netinkamai taikė CK 6.72 straipsnį, kuris reglamentuoja, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Ieškovė nepasirašė sutarties priedo Nr. 5. Taigi medienos kainų keitimas nebuvo įformintas šalių susitarimu. Atsakovė nebuvo įsipareigojusi parduoti, o ieškovė nebuvo įsipareigojusi nupirkti 2018 m. antrąjį pusmetį medienos už 46,25 Eur/kub. m įkainį (medienos kainą). Tai reiškia, kad nebuvo šalių rašytinio susitarimo dėl 46,25 Eur/kub. m įkainio. Teismai priteisė iš ieškovės baudą nesant rašytinio susitarimo dėl baudos apskaičiavimui būtinos medienos kainos, t. y. iš esmės nesant aiškaus ir neginčijamo rašytinio susitarimo dėl baudos dydžio.

23.6.                      Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senatis nebuvo praleista, nes atsakovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik kitą dieną po to, kai pasibaigė atsakovės atskiru papildomu raštu ieškovei suteiktas terminas sumokėti baudą. Teismai teisės į ieškinį atsiradimo momentą siejo ne su subjektyviu atsakovės sužinojimu apie netesybų atsiradimo faktą, bet su atsakovės sužinojimu apie tai, kad ieškovė geranoriškai nesumokėjo baudos. Toks ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas prieštarauja CK 1.127 straipsniui ir neatitinka kasacinio teismo suformuotos praktikos. Ieškinio senaties eigos pradžia negali tapti priklausoma tik nuo atsakovės veiksmų – t. y. nuo to, ar ji pareikalavo sumokėti baudą ir (ar) nustatė terminą jai sumokėti. Šalių sudarytoje sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad pareiga mokėti netesybas atsiranda ne sutarties pažeidimo ar jos nutraukimo, o pareikalavimo sumokėti netesybas momentu ar momentu, kada paaiškėja, kad ieškovė atsisako mokėti netesybas. Sutarties 6.2 punktu šalys aiškiai susitarė, kad prievolė mokėti baudą atsiranda ne nuo to momento, kai atsakovė pareikalauja sumokėti baudą, o nuo to momento, kai ieškovė nenuperka atsakovės pasiūlyto medienos kiekio per sutartyje nustatytą 5 darbo dienų terminą. Pripažinę, kad atsakovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl baudos pareikšti, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotos CK 1.127 straipsnio aiškinimo taisyklės, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo vieno iš nurodytų momentų, atsižvelgiant į tai, kuris įvyksta anksčiau – kai asmuo suvokia arba kai asmuo turėjo suvokti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013). Sutarties 2.2 ir 2.3 punktai nustatė 5 darbo dienų terminą ieškovei nupirkti atsakovės pasiūlytą medienos kiekį. Atitinkamai, ieškovei nenupirkus atsakovės siūlomos medienos per 5 darbo dienas, vadovaujantis sutarties 6.2 punktu, atsiranda prievolė mokėti baudą.

23.7.                      Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 180 straipsnis, 185 straipsnis). Vertindamas atsakovės pakviestų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas neįvertino jų patikimumo, neatsižvelgė, kad liudytojai yra atsakovės darbuotojai, pažeidė įrodymų lygybės principą nepagrįstai suteikdamas prioritetą atsakovės ir jos liudytojų paaiškinimams prieš ieškovės paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti atsakovės pakviestų liudytojų parodymais.

23.8.                      Kasacinis teismas turėtų peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo. Atsakovė už priešieškinį nesumokėjo žyminio mokesčio, nurodė, kad žyminis mokestis nėra mokamas. Atsakovės priešieškinis pirmosios instancijos teismo buvo priimtas ir išnagrinėtas nenustačius šio procesinio dokumento trūkumų. Vadovaudamasi CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovė už priešieškinio reikalavimą turėjo sumokėti 20 Eur žyminį mokestį. Nors ši procesinė situacija neturėjo įtakos sprendimo ir nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau šiuo klausimu kasacinio teismo praktika nėra susiformavusi, CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo klausimas yra aktualus nuoseklios ir vienodos teismų praktikos formavimui.

24.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo         atmesti ieškovės kasacinį skundą ir teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1.                      Teismai nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino Taisyklių ir Aprašo nuostatas dėl medienos kainos perskaičiavimo tvarkos. Teismai pagrįstai sprendė, kad šalys sutartimi susitarė dėl kainų perskaičiavimo kas pusę metų pagal objektyvų kriterijų, todėl ieškovė turėjo pareigą pirkti atsakovės pasiūlytą medieną pagal perskaičiuotą kainą, o jai šios pareigos neįvykdžius, atsakovė nuo neįvykdytos sandorio dalies pagrįstai apskaičiavo baudą taikydama perskaičiuotą medienos kainą už nenupirktą medienos kiekį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalių sudaryta sutartis negali būti aiškinama kaip reikalaujanti suderinti šalių valią dėl kiekvieną pusmetį taikytinos medienos kainos, kadangi šalys sutartyje jau iš anksto yra susitarusios dėl medienos kainos kitimo kiekvieną pusmetį. Nei Taisyklių 42 punktas ir Aprašo 38 punktas, nei šalių pasirašyta sutartis neįtvirtino galimybės ieškovei prieštarauti medienos kainos koregavimo tvarkai ir nesutikti su pagal objektyvius kriterijus perskaičiuota medienos kaina kitam pusmečiui tik dėl to, kad patikslinta kaina ieškovei tapo ekonomiškai nenaudinga. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė, neturėdama teisės spręsti dėl kainos dydžio, neturėjo nei teisės, nei pareigos kainos dydį derinti su ieškove; kad sutarties priedai yra tik informacinio pobūdžio ir nereiškia, kad tik pasirašiusi tokį priedą ieškovė sutinka pirkti medieną pagal patikslintą kainą, o jo nepasirašydama gali sutarties nebevykdyti. Toks aiškinimas lemtų nepagrįstą ieškovė pranašumą.

24.2.                      Teismas nepažeidė CK 6.72 straipsnio, reglamentuojančio tai, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Sutarties 6.2 punktu šalys susitarė, kad, pardavėjui ar pirkėjui neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų, yra taikoma bauda, kuri yra lygi 10 procentų neįvykdytos sandorio vertės, todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, kad nesilaikyta CK 6.72 straipsnio reikalavimų. Bauda buvo pagrįstai apskaičiuota pagal tą laikotarpį galiojusią medienos kainą, kuri kas pusmetį buvo perskaičiuojama pagal objektyvius kriterijus, nepriklausomai nuo šalių valios.

24.3.                      Teismai nepažeidė sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų (CK 6.217 straipsnio) ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė sutartį nutraukė teisėtai. Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo paruošti ir pasiūlyti medieną, o ieškovė – ją įsigyti ir sumokėti. Ieškovė neturėjo apsisprendimo galimybės atsisakyti įsigyti medienos. Atsakovė trimis pranešimais informavo ieškovę apie paruoštą medienos kiekį, tačiau ieškovė jai pasiūlyto nupirkti medienos kiekio per 5 darbo dienas neįsigijo ir į siųstus pranešimus nereagavo. Kadangi ieškovė medienos nepirko ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, atsakovė 2018 m. rugsėjo 17 d. pranešimu, vadovaudamasi sutarties 7.1 punktu, pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį.

24.4.                      Teismai nepažeidė CK 6.204 straipsnio, reglamentuojančio sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms po sutarties sudarymo. Ieškovė sutarties nutraukimo neteisėtumo byloje negrindė CK 6.204 straipsniu, neįrodinėjo šio straipsnio egzistavimo sąlygų. Šiuos argumentus ieškovė pirmą kartą nurodė kasaciniame skunde, o kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

24.5.                      Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą. Teismai pagrįstai ieškinio senaties pradžios momentą siejo su atsakovės pateiktame reikalavime sumokėti baudą esančio termino pabaiga, kadangi atsakovė tik tada subjektyviai galėjo sužinoti, kad jos teisės yra pažeistos. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentas turėtų būti siejamas su tuo momentu, kada ieškovė nenuperka atsakovės pasiūlytos medienos kiekio per sutartyje nustatytą 5 darbo dienų terminą. Atsakovei, išsiuntusiai pranešimą apie paruoštą medienos kiekį, dar nėra subjektyviai žinoma, kad jos teisės yra pažeistos, kadangi atsakovė nežino, kokio konkretaus medienos kiekio ieškovė neįsigijo per atitinkamą metų ketvirtį. Ieškovei neįsigijus pasiūlyto medienos kiekio dar nepasibaigus ketvirčiui, atsakovė turi teisę sumažinti bendrą medienos kiekį atsakovės pasiūlytu ir ieškovės nenupirktu medienos kiekiu. Tik pasibaigus atitinkamam metų ketvirčiui atsakovei tampa žinoma, kokio konkretaus bendro medienos kiekio tą ketvirtį ieškovė nenupirko ir nuo kurio atsakovė gali skaičiuoti baudą.

24.6.                      Bylą nagrinėję teismai nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą. Priešingai nei teigia ieškovė, liudytoja N. J. į teismo posėdį buvo iškviesta ieškovės iniciatyva, ji žinojo ir įvertino, kad ši liudytoja yra atsakovės darbuotoja. Vien tai, kad ši liudytoja paliudijo aplinkybes, kurios yra nepalankios ieškovei, nesudaro pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu. Šios liudytojos duoti parodymai buvo nuoseklūs, aiškūs ir jos liudijimas atitiko kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, tad bylą nagrinėję teismai turėjo teisėtą pagrindą jais vadovautis. Teigdama, kad bylą nagrinėję teismai negalėjo vadovautis V. S. parodymais, kadangi tarp jo ir ieškovės egzistuoja konfliktiniai santykiai, ieškovė nenurodė, dėl kokių priežasčių šis liudytojas galėtų būti suinteresuotas duoti ieškovei nenaudingus parodymus. Kad šio liudytojo parodymai yra nepalankūs ieškovei, nesudaro pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu. Priešingai nei teigia ieškovė, bylą nagrinėję teismai išsamiai vertino ir ieškovės bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus. Tačiau vien tai, kad nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes jais nesivadovavo, negali reikšti, jog bylą nagrinėję teismai jų nevertino ir taip pažeidė įrodymų vertinimo lygybės principą. Bylą nagrinėję teismai, darydami išvadas dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, nesirėmė išimtinai vien tik liudytojų parodymais, o juos vertino visų byloje esančių įrodymų kontekste.

24.7.                      Nėra pagrindo peržengti kasacinio skundo ribų dėl žyminio mokesčio. Ieškovė nenurodo, kokias bendrąsias vertybes, viešąjį interesą kasacinis teismas turėtų užtikrinti peržengdamas kasacinio skundo ribas, nurodo tik bendro pobūdžio aplinkybę, kad yra būtina suformuoti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimą ir taikymą teismų praktikoje. Priešingai nei nurodo ieškovė, kasacinio teismo praktika šiuo klausimu yra suformuota ir ji yra nuosekli. Pati ieškovė teigia, kad išėjimas už kasacinio skundo ribų neturėtų teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Be to, pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė žyminio mokesčio sumokėjimo klausimo dėl pateikto priešieškinio nekėlė nei pirmosios instancijos teismui priėmus priešieškinį, nei teikdama atsiliepimą į atsakovės pateiktą priešieškinį, nei skųsdama pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apeliaciniu skundu. Be to, pirmosios instancijos teismas jau yra išsprendęs žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą, todėl bylos nagrinėjimo metu atsakovei buvo susiformavęs teisėtas ir pagrįstas lūkestis, kad priešieškinis atitiko jam keliamus reikalavimus. Kasacinio teismo vertinimas, ar atsakovė teikdama priešieškinį turėjo sumokėti žyminį mokestį, pažeistų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo

25.       Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

26.       Kasacinio teismo suformuotoje sutarčių aiškinimo praktikoje akcentuojama tai, kad, aiškinant sutartį, svarbiausia, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas bei kokias būtent (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010). Kasacinio teismo nurodoma, kad teismai, vertindami ir aiškindami sutartis, kilus ginčui dėl sutarties sąlygų reikšmės, visada turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

27.       Šalių sudarytos sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad parduodamos pagal ilgalaikes sutartis medienos kainas kitam pusmečiui pardavėja tikslina kas pusę metų per 15 darbo dienų po įvykusio aukciono pusmetinėms sutartims sudaryti pagal atitinkamų apvaliosios medienos sortimentų ar miško kirtimų atliekų vidutines svertines kainas, nustatytas pusmetinėse sutartyse, pardavus ne mažiau kaip 50 procentų pusmetiniams pardavimams skirto atitinkamo sortimento kiekio. Kainų keitimas įforminamas sudarant ilgalaikės sutarties priedą. Sutarties 9.1 punkte nurodyta, kad pirkėjos ir pardavėjos pasirašyti sutarties priedai, papildymai ir pakeitimai yra neatskiriamos sutarties dalys.

28.       Ieškovė kasaciniu skundu kvestionuoja teismų atliktą pirmiau nurodytų sutarties sąlygų aiškinimą, teigia, jog teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Anot ieškovės, jeigu teismai būtų sutarties sąlygas aiškinę vadovaudamiesi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sutarties sąlygas būtų išaiškinę taip, kad ieškovei, nepasirašius sutarties priedo, kuriuo keičiama medienos kaina, nekyla pareiga įsigyti atsakovės siūlomo medienos kiekio, o atsakovė neturi teisinio pagrindo nutraukti sutarties ir reikalauti baudos.

29.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės kasacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sutarties nuostatas apeliacinės instancijos teismas aiškino pirmiausia įvertinęs šalių sudarytos sutarties specifiką – sutartyje nebuvo nustatyta konkreti medienos įsigijimo kaina, o šios kainos nustatymo tvarka yra reglamentuota poįstatyminiais aktais – sutarties sudarymo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-327 patvirtintomis Prekybos mediena taisyklėmis ir jas pakeitusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 972 patvirtintu Prekybos valstybiniuose miškuose pagaminta žaliavine mediena ir miško kirtimo liekanomis tvarkos aprašu.

30.       Prekybos mediena taisyklės nustato valstybiniuose miškuose pagamintos apvaliosios medienos ir miško kirtimo atliekų pirkimo ir pardavimo organizavimo, prekybos sutarčių sudarymo ir atsiskaitymo už Medieną tvarką (Taisyklių 1 punktas). Mediena parduodama vykdant mažmeninę ir didmeninę prekybą (Taisyklių 4 punktas). Didmeninė prekyba mediena vykdoma per apvaliosios medienos ir miško kirtimo atliekų elektroninę pardavimų sistemą aukciono būdu. Aukcionai organizuojami: ilgalaikėms sutartims (nuo 3 iki 10 metų) sudaryti (Taisyklių 5.1 punktas); pusmetinėms sutartims (6 mėnesių) sudaryti (Taisyklių 5.2 punktas); trumpalaikėms sutartims (iki 6 mėnesių) sudaryti (Taisyklių 5.3 punktas). Taisyklėse nustatyta dalyvavimo aukcionuose sąlygos (Taisyklių IV dalis), medienos kainos nustatymo tvarka (Taisyklių VII dalis).

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, įvertinę šalių sudarytos sutarties sąlygas ir atsižvelgę į poįstatyminių teisės aktų reguliavimą (Taisykles ir Aprašą), padarė pagrįstą išvadą, kad šalys neturėjo galimybės derėtis dėl kainos, t. y. įtakos kainai negalėjo daryti nei ieškovė, nei atsakovė, kadangi kaina nustatoma pagal Taisyklėse ir Apraše įtvirtintą tvarką. Sutarties 4.2 punkte nurodyta, kad medienos kainas kitam pusmečiui tikslina pardavėjas. Tai, kad pagal sutarties nuostatas kainų keitimas įforminamas sudarant sutarties priedą (sutarties 4.2 punktas), kuris yra neatskiriama sutarties dalis (9.1 punktas), negali būtų aiškinama kaip galimybė nepasirašyti šių sutarties kainą keičiančių dokumentų be jokių ieškovei kilsiančių su sutarties nevykdymu susijusių teisinių pasekmių.

32.       Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutarties ypatumus dėl kainos nustatymo tvarkos, pagrįstai sprendė, kad šalių sudarytos sutarties 4.2 punkte buvo susitarta dėl kas pusmetį kintančios medienos kainos ir objektyvių jos nustatymo kriterijų; šių teisės aktų nuostatos buvo privalomos tiek ieškovei, tiek atsakovei. Sutarties esmė ir jos tikslas nesudarė pagrindo apeliacinės instancijos teismui sutarties nuostatas aiškinti ieškovės nurodytu būdu, t. y. kad turi būti suderinta abiejų šalių valia dėl taikytinos medienos kainos kiekvieną pusmetį.

33.       Teismai, aiškindami sutarties sąlygas, atsižvelgė į sutarties sudarymo aplinkybes, konkrečiai į tai, kad ieškovė pati pasirinko sudaryti ilgalaikę medienos įsigijimo sutartį. Ši sutartis užtikrino ieškovės interesą, kad sutarties galiojimo metu ji turės galimybę įsigyti didelį medienos kiekį, tačiau kartu prisiėmė riziką dėl kainos kitimo. Sisteminis sutarties nuostatų aiškinimas nesudarė pagrindo teismams sutikti su ieškovės argumentais, kad, nepasirašius kainas keičiančio sutarties priedo, jai neatsiranda pareiga įsigyti atsakovės už pakeistą kainą siūlomo medienos kiekio. Toks sutarties nuostatų aiškinimas paneigtų sudarytos sutarties prasmę ir tikslą bei esminį ieškovės įsipareigojimą, reglamentuotą sutarties 1.1 punkte, priimti medieną ir sumokėti nustatytą kainą. Būtent ieškovės nurodytas sutarties nuostatų aiškinimo būdas reikštų nesąžiningumą atsakovės atžvilgiu, nes sudarytų ieškovei išskirtines sąlygas nevykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nors šalių sudaryta sutartis joms turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

34.       Sutiktina su teismų išvada, kad sutarties priedai yra informacinio pobūdžio, juos pasirašydamas pirkėjas patvirtina susipažinimo faktą, todėl ieškovės nesutikimas pasirašyti sutarties priedą pagrįstai teismų pripažintas ieškovės atsisakymu be teisinio pagrindo vykdyti ilgalaike sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nesutikdama pirkti medienos už pasikeitusią kainą, ieškovė turi prisiimti dėl sutarties nevykdymo kylančias pasekmes.

35.       Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ieškovės argumentus, kad teismas nepagrįstai netaikė contra proferentem taisyklės, t. y. nurodytų sąlygų neaiškino atsakovės nenaudai. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalies taisyklė (contra proferentem) yra subsidiari sutarčių aiškinimo taisyklė. Ji taikoma, kai nepasiseka išaiškinti sutarties, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-706/2016). Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytų sutarties sąlygų prasmei atskleisti teismams pakako CK 6.193 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų taisyklių. Kita vertus, sutikus su ieškovės nurodytu sutarties nuostatų aiškinimu, būtų paneigtas sudarytos sutarties tikslas ir jos sudarymo prasmė, kadangi nebeliktų ieškovės įsipareigojimo įsigyti atitinkamą atsakovės siūlomos medienos kiekį.

36.       Teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamo sutarties sąlygų aiškinimo nepatvirtina ir nuo 2019 m. birželio 21 d. įsigaliojusi nauja Aprašo redakcija, kuri pakeitė kainų keitimo ir įforminimo tvarką.

37.       Sutarties pasirašymo metu galiojusių Taisyklių 42 punkte įtvirtinta, kad parduodamos pagal ilgalaikes sutartis medienos kainas kitam pusmečiui pardavėjas tikslina kas pusę metų per 15 darbo dienų po įvykusio aukciono pusmetinėms sutartims sudaryti pagal atitinkamų apvaliosios medienos sortimentų ar miško kirtimų atliekų vidutines svertines kainas, nustatytas pusmetinėse sutartyse, pardavus ne mažiau kaip 50 procentų pusmetiniams pardavimams skirto atitinkamo sortimento kiekio. Kainų keitimas įforminamas sudarant ilgalaikės sutarties priedą.

38.       Taisykles nuo 2018 m. sausio 1 d. pakeitusio Aprašo 38 punkte įtvirtinta, kad parduodamos pagal ilgalaikes sutartis medienos kaina kitam pusmečiui tikslinama šalių susitarimu kas pusę metų per 15 darbo dienų po įvykusio aukciono pusmetinėms sutartims sudaryti pagal atitinkamų sortimentų ar miško kirtimų liekanų vidutines svertines kainas, nustatytas pusmetinėse sutartyse, pardavus ne mažiau kaip 50 procentų aukcionuose pusmetinėms sutartims sudaryti skirto atitinkamo sortimento ar miško kirtimo liekanų kiekio. Kainų keitimas įforminamas sudarant ilgalaikės sutarties priedą.

39.       Pagal Aprašo 39 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. birželio 21 d.) parduodamos pagal ilgalaikes sutartis medienos kainas kitam pusmečiui pardavėjas privalo patikslinti kas pusę metų. Patikslintos medienos kainos nustatomos per 15 darbo dienų po įvykusio aukciono ar pakartotinio aukciono pusmetinėms sutartims sudaryti vadovaujantis Tvarkos aprašo 37 punkto nuostatomis. Apie patikslintas medienos kainas pardavėjas informuoja pirkėją raštu.

40.       Pasikeitęs teisinis reguliavimas, t. y. pasikeitusi medienos kainų įforminimo tvarka, nereikalaujanti, kad sutarties šalys pasirašytų ilgalaikės sutarties priedą, nesukūrė naujų įsipareigojimų šalims ir nepakeitė šalių įsipareigojimų turinio, todėl nepaneigia teismų tinkamai atlikto sutarties sąlygų aiškinimo, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šalių įsipareigojimai pagal sutartį įvertinti sistemiškai atsižvelgiant į visas sutarties sąlygas, nustačius šalių sutartinius įsipareigojimus, sutarties vykdymo tvarką, sutarties specifiškumą, kad sutartyje nėra nustatyta medienos kaina, kad ji nėra fiksuota, kad kas pusmetį keičiama poįstatyminių teisės aktų reglamentuota objektyvia tvarka, kad šalys įtakos dėl kainos daryti negali, o ieškovė negali atsisakyti vykdyti sutarties be neigiamų teisinių pasekmių.

41.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad teismai tinkamai aiškino sutarties 4.2 ir 9.1 punktus, nepažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių ir nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.

42.       Atsižvelgdama į tai, kad teismai tinkamai aiškino sutarties 4.2 ir 9.1 punktų sąlygas ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovei kilo pareiga įsigyti atsakovės siūlomos medienos kiekį, net ir nepasirašius sutarties priedo dėl kainos keitimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai aiškino CK 6.217 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, pagrįstai sprendė, kad ieškovė pažeidė sutartį, o atsakovė turėjo pagrindą ją nutraukti, todėl ieškovės argumentus dėl nurodyto CK 6.217 straipsnio nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo pripažįsta nepagrįstais ir detaliau dėl šių argumentų nepasisako.

43.       Teisėjų kolegija taip pat išsamiai nenagrinėja ieškovės kasacinio skundo argumentų dėl CK 6.72 straipsnio pažeidimo, kadangi konstatavus, jog pasikeitusi medienos kaina ieškovei buvo privaloma net ir nesant pasirašyto šalių susitarimo dėl kainos keitimo, nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog teismai priteisė iš ieškovės baudą nesant šalių rašytinio susitarimo dėl baudos dydžio. Teismų nustatyta, kad šalys dėl netesybų susitarė sutarties 6.2 punkte, todėl sutartyje buvo susitarta dėl netesybų pagal CK 6.72 straipsnio reikalavimus.

Dėl CK 6.204 straipsnio taikymo ginčo teisiniams santykiams

44.       Vienu iš kasacinio skundo argumentų ieškovė teigia, kad teismai ginčo teisiniams santykiams nepagrįstai netaikė CK 6.204 straipsnio, reglamentuojančio sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms.

45.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2012).

46.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šios normos taikymo klausimą ieškovė iškėlė tik kasaciniame skunde. Šia teisės norma negrindė nei ieškinio reikalavimų, nei apeliacinio skundo. Nei ieškovės ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės, nei ieškinio reikalavimas, nei priešieškinio faktinis ir teisinis pagrindai nesudarė teismui pagrindo tarp šalių susiklosčiusiam ginčui taikyti ieškovės nurodyto straipsnio.

47.       Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į šią nuostatą, kasacinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo pasisakyti dėl CK 6.204 straipsnio taikymo ginčo teisiniams santykiams.

Dėl        CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą reikalavimui dėl baudos pareikšti, aiškinimo ir taikymo

48.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

49.       CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

50.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 24 punktą).

51.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016 35 punktą).

52.       Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovė pareikalavo iš ieškovės sumokėti baudą 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu, kuriame nurodė baudą sumokėti iki 2018 m. spalio 28 d. Teismai sprendė, kad iki šios datos atsakovė negalėjo žinoti, jog jos teisė gauti sutartinę baudą yra pažeista. Teismai nustatė, kad atsakovė apie savo pažeistą teisę gauti iš ieškovės reikalaujamą baudą sužinojo 2018 m. spalio 29 d., t. y. kitą dieną, kai pasibaigus reikalavime nurodytam terminui ieškovė baudos nesumokėjo. Priešieškinis teismui pateiktas 2019 m. kovo 27 d., sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti baudą pasibaigė 2019 m. balandžio 29 d., todėl padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl baudos pareikšti nėra praleistas.

53.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai ieškinio senaties termino reikalavimui sumokėti baudą pradžią siejo su atsakovės reikalavime nustatyto termino sumokėti baudą pabaiga. Ieškovė nurodo, kad atsakovė apie tai, jog ieškovė nenupirko siūlomo medienos kiekio, turėjo (galėjo) sužinoti jau kitą dieną po to, kai baigėsi terminas pranešime nurodytam medienos kiekiui nupirkti – 2018 m. rugpjūčio 22 d.; pabrėžia, jog šalys aiškiai buvo susitarusios, jog prievolė mokėti baudą atsiranda ne nuo to momento, kai atsakovė pareikalauja sumokėti baudą, o nuo tada, kai ieškovė nenuperka atsakovės pasiūlyto medienos kiekio per sutartyje nustatytą terminą.

54.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės kasaciniame skunde pateiktas ieškinio senaties termino reikalavimui dėl baudos pareikšti pradžios skaičiavimo momentas neatitinka CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuotų ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklių ir šiuo klausimu formuojamos nutarties 50 punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos.

55.       Šalių sudarytos sutarties 6.2 punkte įtvirtinta, kad jeigu pirkėja nenuperka arba pardavėja neparduoda sutartyje nustatyto medienos kiekio, sutarties sąlygų nesilaikanti šalis privalo mokėti kitai sutarties šaliai 10 proc. neįvykdytos sandorio dalies dydžio baudą. Pagal sutarties 2.2 punktą pardavėja raštu informuoja pirkėją apie paruoštą pardavimui medienos kiekį. Gavusi pranešimą, pirkėja privalo per 5 darbo dienas nupirkti pasiūlytą medienos kiekį.

56.       Aptartos sutarties nuostatos leidžia daryti išvadą, kad ieškovės prievolė mokėti baudą atsirado jai nenupirkus atsakovės siūlomo medienos kiekio per sutarties 2.2 punkte nurodytą terminą, tačiau prievolės mokėti baudą atsiradimo momentas negali būti sutapatinamas su ieškinio senaties termino pradžios momentu reikalavimui dėl baudos pareikšti.

57.       Nors sutarties 6.2 punkte šalys susitarė dėl prievolės mokėti baudą atsiradimo momento, tačiau nebuvo nustatytas baudos sumokėjimo terminas. Pagal CK 6.53 straipsnio 1 dalį, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. CK 6.63 straipsnyje reglamentuoti atvejai, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai kreditorius pareikalavo įvykdyti prievolę ir nustatė protingą jos įvykdymo terminą, o skolininkas prievolės per šį terminą neįvykdė.

58.       Nagrinėjamu atveju teismai atsakovės sužinojimą apie savo teisių pažeidimą (ieškovės prievolės sumokėti baudą nevykdymą) siejo su objektyviu jos teisių pažeidimo suvokimu, t. y. ieškovės prievolės neįvykdymu per atsakovės nustatytą terminą, kas atitinka tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią, tiek jau aptartą šiuo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką.

59.       Negalima sutikti su ieškovės argumentais, kad tokiu pranešimu atsakovė pati sau nusistatė ieškinio senaties termino pradžią. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pažeidė sutartį ir atsakovė įgijo teisę reikalauti sumokėti baudą, jai teko pareiga tokią baudą apskaičiuoti. Kadangi sutartyje nebuvo nurodytas baudos sumokėjimo terminas, atsakovė apskaičiavo baudos dydį ir nustatė protingą terminą baudai sumokėti. Tokie veiksmai negali būti pripažinti piktnaudžiavimu teise, nes buvo nuoseklūs, be to, atitinka prievolių vykdymo principus (savo pareigas vykdyti sąžiningai, tinkamai, pareigas atlikti kuo ekonomiškiau ir bendradarbiaujant su kita šalimi) (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 3 dalis.).

60.       Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Ieškovės nurodytose kasacinio teismo nutartyse nebuvo pasisakoma dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo reikalavimui dėl baudos priteisimo pareikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-2004 ir 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009). Pirmoje nurodytoje byloje kasacinis teismas pasisakė dėl CK 6.54 straipsnio, reglamentuojančio įmokų paskirstymą, tinkamo taikymo. Antroje byloje buvo spręsta dėl netesybų mokėjimo prievolės atsiradimo momento. Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimas, taip pat nebuvo ginčo dėl prievolės mokėti baudą atsiradimo momento. Taigi nagrinėjamos bylos ir ieškovės nurodytų bylų ratio decidenti (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismai, senaties termino reikalavimui sumokėti baudą pradžią siedami su atsakovės reikalavime nustatyto termino sumokėti ieškovei baudą pabaiga, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.

61.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai teisingai nustatė ieškinio senaties termino reikalavimui dėl baudos pareikšti pradžios momentą, tinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas atsakovės reikalavimui dėl baudos priteisimo pareikšti nėra praleistas, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovės priešieškinio tenkinimo palikta nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

62.       CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

63.       Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

64.       Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016, 18 punktas).

65.       Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės pakviestų liudytojų parodymus, neįvertino jų patikimumo, pažeidė įrodymų lygybės principą suteikdamas prioritetą atsakovės ir jos liudytojų paaiškinimams prieš lygiavertį įrodymą – ieškovės paaiškinimus; vadovavosi liudytojo V. S. ir N. J., kurie yra atsakovės darbuotojai, paaiškinimais, todėl parodymus turėjo vertinti kaip nepatikimus. Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, sprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti atsakovės pakviestų liudytojų parodymais. 

66.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais dėl netinkamo teismų atlikto įrodymų vertinimo. Teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalys leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad teismai išvadas dėl šalių pareikštų reikalavimų pagrįstumo padarė tinkamai taikydami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, išsamiai ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, tinkamai aiškindami šalių sudarytos sutarties nuostatas. Teigti, kad tam tikros išvados dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo padarytos tik atsižvelgiant į atsakovės liudytojų parodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo vadovavimosi liudytojų V. S. ir N. J. parodymais, pabrėžė, kad ieškovė nenurodė konkrečių šių liudytojų teiginių, kurie prieštarautų byloje surinktiems įrodymams ar būtų vertintini kritiškai lyginant su kitais byloje esančiais įrodymais.

67.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasaciniame skunde, ginčydama teismų atliktą įrodymų tyrimą ir vertinimą, ieškovė taip pat nenurodė kitų įrodymų, kurie paneigtų teismų padarytų išvadų pagrįstumą.

68.       Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog atsakovė negavo ieškovės pranešimo apie pageidavimą stabdyti sutartį arba ją nutraukti, vadovavosi išimtinai liudytojos N. J. teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, kad toks raštas jai nebuvo perduotas, kad visi raštai įstaigoje yra registruojami, tačiau toks dokumentas registruotas nebuvo, į jį atsakymas neteiktas; kad neįvertino ieškovės teiginių, jog ieškovės direktorius šį raštą pristatė asmeniškai ir padavė atsakovės komercijos skyriaus darbuotojai.

69.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo su šia ieškovės įrodinėjama aplinkybe susijusius įrodymus – rašytinius dokumentus, abiejų šalių liudytojų parodymus, be to, įvertino ir šalių elgesį po šio pranešimo – šalys pasirašė dar vieną susitarimą, todėl teismas sprendė, kad ieškovės ketinimas nutraukti sutartį negalėjo būti aiškiai suprantamas atsakovei. Kita vertus, ši aplinkybė nebuvo esminė, susijusi su ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo vertinimu.

70.       Taip pat nėra pagrindo pritarti ieškovės argumentams, kad išvadas, jog pirkėjo sutikimas dėl medienos kainos nėra būtinas, o sutarties priedas sudaromas pirkėjui informuoti, teismai padarė vadovaudamiesi tik liudytojo V. S. paaiškinimais. Išvadas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo teismai padarė ištyrę ir įvertinę byloje esančių įrodymų visumą. Be to, ieškovės reikalavimo pobūdis lėmė tai, kad šio reikalavimo vertinimas daugiausia priklausė nuo sutarties sąlygų aiškinimo, o ne nuo aplinkybių, kurias nurodė liudytojai. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. 

Dėl už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio

71.       Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį) turtiniuose ginčuose mokamas žyminis mokestis nuo ieškinio sumos: iki trisdešimt tūkstančių eurų – 3 procentai, bet ne mažiau kaip dvidešimt eurų.

72.       Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad atsakovė už priešieškinį nesumokėjo 20 Eur žyminio mokesčio, pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovei termino priešieškinio trūkumams pašalinti, todėl pažeidė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ieškovė mano, jog kasacinis teismas turėtų pasisakyti šiuo klausimu, ir, jeigu mano esant pagrindą, vadovaudamasis CPK 353 straipsnio 2 dalimi, peržengti kasacinio skundo ribas.

73.       CPK 346 straipsnyje įtvirtinti įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai: materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas); jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas); jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda (CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktas). 

74.       Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

75.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų. Šio klausimo ieškovė nekėlė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ir šių klausimų teismai nenagrinėjo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti šiuo klausimu. Be to, kasacijos paskirtis nesudaro pagrindo revizuoti teismų vykdyto bylos nagrinėjimo proceso nuo bylos iškėlimo stadijos. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad neperžengus kasacinio skundo ribų nagrinėjamoje byloje dėl nesumokėto 20 Eure žyminio mokesčio būtų pažeistos valstybės teisės ir teisėti interesai.

Dėl bylos procesinės baigties

76.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, nekonstatuoja CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą ją panaikinti ar pakeisti. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

77.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

78.       Atsakovė už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 2327,45 Eur išlaidų. Kasacinį skundą atmetus, šių išlaidų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

79.       CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią 5 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl į valstybės biudžetą iš ieškovės nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Priteisti atsakovei valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai (j. a. k. 132340880) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliamiškis“ (j. a. k. 123241851) 2327,45 Eur (du tūkstančius tris šimtus dvidešimt septynis Eur 45 ct) kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė