Administracinė byla Nr. A492-607/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01448-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 16.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Arūno Sutkevičiaus, Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gegužės 28 d. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2012 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės įsakymą Nr. P-367 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. M.“ (toliau – ir Įsakymas).

Skunde paaiškino, kad pildydamas privačių interesų deklaracijas tikrai nenurodė jo ir sutuoktinės kelionių į užsienį sandorių, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tą pripažino, tačiau akcentuoja, kad taip pasielgė ne piktybiškai, o per neapsižiūrėjimą, nes apie šias keliones buvo informuota pareiškėjo vadovybė, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Pabrėžė, kad deklaracijas užpildė iš karto, kai buvo informuotas apie padarytą pažeidimą. Nesutiko su Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvada nevertinti jo apgailestavimo dėl padarytų pažeidimų kaip lengvinančios aplinkybės. Teigė, kad nepakanka išvadoje tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas – būtina tokį nusižengimą pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Akcentavo, kad griežto papeikimo skyrimas turi būti pagrįstas nusižengimo pasekmėmis, nusižengimo aplinkybių visuma, valstybės tarnautojo kalte ir veikla iki nusižengimo padarymo. Visų šių aplinkybių išvadoje nurodyta nebuvo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose administracinėse bylose Nr. A14-726/04, Nr. A17-795/2007, pateiktais išaiškinimais. Teigė, kad už itin formalų nusižengimą, nesukėlusį jokių pasekmių, nuobauda – griežtas papeikimas – yra per griežta, neadekvati tokio pobūdžio nusižengimui, todėl prašė neskirti jam nuobaudos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM, atsakovas) atsiliepime į skundą (b. l. 15–19) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintose Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėse įtvirtintą privalomą etikos principą – gerbti įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytis jų reikalavimų. Teigė, kad pareiškėjo skunde nurodyta teismų praktika šioje byloje nėra pagrindo remtis, nes visos procedūros, pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo atliktos tinkamai. Pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo fakto nustatymui nėra reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjas neslėpė informacijos apie savo keliones, nes, vadovaudamasis Krašto apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1133 patvirtintu Informavimo apie krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karių, valstybės tarnautojų ir asmenų, dirbančių pagal darbo sutartis, išvykas į užsienį tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), tinkamai informavo Krašto apsaugos viceministrą ir Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą prie Krašto apsaugos ministerijos. Akcentavo, kad Tvarkos apraše nurodytos asmenų pareigos nėra siejamos su valstybės tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytomis bendromis valstybės tarnautojų pareigomis. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis privalėjo ne tik viešai deklaruoti ginčo sandorius, bet ir laiku pateikti nustatytos formos deklaracijas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijai (toliau – ir Komisija), tačiau to nepadarė, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Įstatymas) ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Aiškino, kad faktas, jog pareiškėjas dėl 2009–2010 metais sudarytų sandorių nepateikė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai privačių interesų deklaracijų, kaip to reikalauja teisės aktai, gali formuoti nuomonę, kad valstybės tarnautojas tarnybinėje veikloje turi galimybę įgyvendinti privačius interesus. Pabrėžė, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, atlikdama tyrimą ir siūlydama valstybės tarnautojui nuobaudą, vertino tiek kaltės formą, tiek padaryto nusižengimo pobūdį, tiek kitas nusižengimo kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Tarnybinio tyrimo metu buvo įvertinta, kad pažeidimą padarė įstaigos vadovas, kuris privalo kontroliuoti kaip savo pareigas vykdo jam pavaldūs įstaigoje dirbantys asmenys, todėl pareiškėjui keliami didesni pareigingumo, atsakingumo ir pavyzdingumo reikalavimai. Aiškino, kad buvo atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjo padarytas nusižengimas yra tęstinio pobūdžio, t. y. jis tyčia ilgą laiką (2009–2010 m.) vengė vykdyti galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes, laiku nevykdant minėtos pareigos, tokia pareiga savaime neišnyksta ir tęsiasi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą bei ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, KAM tinkamai taikė ir aiškino tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, aktualias tinkamai ir teisingai išnagrinėti kilusį ginčą. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas neveikė ultra vires. Teismas sprendė, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija tinkamai kvalifikavo nustatytas faktines aplinkybes: kad pareiškėjas, eidamas Infrastruktūros plėtros departamento prie KAM (toliau – ir Departamentas) direktoriaus pareigas, 2009 m. ir 2010 m., sudaręs sandorius dėl savo privačių kelionių, privalėjo per 30 kalendorinių dienų nuo kiekvieno sandorio sudarymo užpildyti ir pateikti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai teisės aktų nustatytos formos Privačių interesų deklaraciją, nurodydamas sandorio kodą, objektą, sudarymo datą, sandorio šalies pavadinimą bei vertės litais kodą, tai yra: dėl 2009 m. rugpjūčio 20 d. sandorio (kelionė į Balį ir Singapūrą) deklaraciją privalėjo pateikti iki 2009 m. rugsėjo 20 d., dėl 2010 m. sausio 21 d. sandorio (kelionė į Braziliją) deklaraciją privalėjo pateikti iki 2010 m. vasario 21 d., dėl 2010 m. rugsėjo 28 d. sandorio (kelionė į Keniją) deklaraciją privalėjo pateikti iki 2010 m. spalio 28 d. Tačiau pareiškėjas šios prievolės per nurodytus terminus neįvykdė, deklaracijas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pateikė tik 2012 m. kovo 22 d. Pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo bei Taisyklių imperatyvias nuostatas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, būdamas direktoriumi, pats pasirašė įsakymą, kuriuo paskyrė asmenį (Departamento specialistą), atsakingą už valstybės tarnautojų privačių interesų deklaracijų priėmimą, saugojimą, kontrolę ir konsultavimą bei patvirtino pareigybių, kurias užimantys asmenys privalo deklaruoti privačius interesus, sąrašą. Todėl atmetė pareiškėjo skundo argumentus, esą jis nežinojęs, jog reikia deklaruoti ginčo sandorius. Teismas pabrėžė, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Akcentavo, kad pareiškėjas yra įstaigos vadovas.

Teismas konstatavo, kad vertinti aplinkybes kitaip nei jos buvo įvertintos Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadoje neturi jokio pagrindo. Pažymėjo, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių prejudicinę galią turinčių įrodymų, kurie paneigtų Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadoje nustatytas aplinkybes ir patvirtintų Įsakymo neteisėtumą bei nepagrįstumą. Todėl teismas konstatavo, kad Įsakymas priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, juo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra adekvati padarytam pareiškėjo pažeidimui.

III.

Pareiškėjas R. M. padavė apeliacinį skundą (b. l. 75–78), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Mano, kad šiurkštaus pažeidimo konstatavimui yra būtinos abi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos (piktnaudžiavimas tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas), tačiau Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nustatė tik vieną jų – Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų formalų pažeidimą. Akcentuoja, kad pažeidimas nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto, o piktnaudžiavimo tarnyba faktas nebuvo nustatytas.

2. Nurodo, kad jo, kaip valstybės tarnautojo, pajamų–išlaidų balansą bei pajamų teisėtumą tikrino Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį tyrimą, jo tarnybinę veiklą tikrino Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM. Minėtos institucijos nerado jokių pažeidimų pareiškėjo tarnybinėje veikloje, neatitikimų jo šeimos turto–pajamų balanse.

3. Pažymi, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kad jeigu pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) privačius interesus pasikeitė, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos, yra dviprasmiška. Paaiškina, kad, sudarius sandorius su kelionių agentūra, nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės privatūs interesai nepasikeitė, t. y. jokio privačių ir viešųjų interesų konflikto nekilo.

4. Teigia, kad teismas nukrypo ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos (administracinė byla Nr. A14-726/04) pozicijos, nes nebuvo atsižvelgta nei į kaltės formą, nei į pažeidimo priežastis (kurių nebuvo), nei į tai, kad pažeidimas nesukėlė jokių pasekmių, nei į pareiškėjo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo (iki tol pareiškėjo veikla buvo vertinama tik gerai arba labai gerai, jis nuolat buvo skatinamas Viešųjų pirkimų tarnybos, KAM vadovybės, Lietuvos kariuomenės vadovybės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės padėkomis, medaliais).

5. Teigia, kad teismas nevertino skundo argumento, jog pareiškėjui skirta nuobauda – griežtas papeikimas – yra neadekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui. Nurodo, kad sužinojęs apie deklaravimo prievolę, sandorius nedelsiant deklaravo (ne tik keliones, bet visus minimo laikotarpio sandorius, kuriuos prisiminė), geranoriškai bendradarbiavo su Komisija, gailėjosi dėl formalaus įstatymo pažeidimo, pareiškėjo kaltė pasireiškė neatsargumu (nepagrįstu pasitikėjimu), jo veika (neveikimas) nesukėlė jokių neigiamų pasekmių (nebuvo supainioti viešieji ir privatūs interesai). Todėl mano, kad atsižvelgiant į visas aplinkybes, nesant sunkinančių ir įvertinus lengvinančias aplinkybes, nuobauda negali būti tokia griežta.

6. Mano, kad teismas netinkamai interpretavo faktą, jog pareiškėjas pasirašė įsakymą, kuriuo paskyrė asmenį, atsakingą už valstybės tarnautojų privačių interesų deklaracijų priėmimą, saugojimą, kontrolę ir konsultavimą bei patvirtino pareigybių, kurias užimantys asmenys privalo deklaruoti privačius interesus, sąrašą. Mano, kad ši aplinkybė nereiškia, jog pareiškėjas buvo susipažinęs su įstatymo nuostatų pakeitimais. Teigia, kad jo paskirtas asmuo ir privalėjo supažindinti tiek jį, tiek ir kitus Departamento darbuotojus apie daromus įstatymo ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių viešųjų ir privačių deklaracijų pildymą, pakeitimus.

7. Nesutinka su teismo išvada, kad padarytas pažeidimas yra tęstinis. Paaiškina, kad ginčo pažeidimo pobūdis nepriklauso nuo praleisto laiko pateikti deklaracijas.

Atsakovas KAM atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 89–93) nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai akcentuoja:

1. Teigia, kad pareiškėjas, būdamas ne tik valstybės tarnautojas, bet ir įstaigos vadovas, privalantis kontroliuoti teisės aktų reikalavimų laikymąsi vadovaujamoje institucijoje, privalėjo gerai žinoti teisės aktuose valstybės tarnautojams nustatytas prievoles.

2. Pažymi, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklalapyje 2011 m. (t. y. jau galiojant naujai deklaravimo tvarkai) yra patalpinta pareiškėjo Privačių interesų deklaracija PID1 forma (bendrieji duomenys), PID5 forma (deklaruota 2008 m. kovo 13 d. gauta dovana), PID7 forma (deklaruoti 2010 m. gruodžio 16 d. bei 2011 m. sausio 6 d. sandoriai, tarp kurių aptariamų kelionių nėra), kas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas žinojo apie pareigą deklaruoti tiek sandorius, tiek kitas aplinkybes (dovanas ir pan.).

3. Akcentuoja, kad aptariamo tarnybinio nusižengimo fakto ar kaltės nustatymui nėra reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjas neslėpė informacijos apie savo keliones, nes vadovaudamasis Tvarkos aprašu, apie šias keliones tinkamai informavo krašto apsaugos viceministrą ir Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą prie KAM. Atsakovas mano, kad Tvarkos apraše nurodytos asmenų pareigos apskritai nėra siejamos su valstybės tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytomis bendromis valstybės tarnautojų pareigomis.

4. Mano, kad įpareigojimas valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims nustatyta tvarka teikti privačių interesų deklaracijas ar kitaip vengti interesų konflikto yra formalus, todėl ir šio imperatyvo pažeidimas neturi būti nustatinėjamas remiantis padariniais, t. y. siekta iš atitinkamų veiksmų gauti konkrečios asmeninės naudos ar ne.

5. Teigia, kad teismas, pasisakydamas dėl apelianto kaltės formos, pagrįstai nurodė, kad pažeidimą padarė įstaigos vadovas, kuris privalo ne tik pats sąžiningai vykdyti teisės aktų reikalavimus, bet ir privalo kontroliuoti, kaip savo pareigas vykdo jam pavaldūs įstaigoje dirbantys asmenys, todėl jam turėtų būti keliami didesni pareigingumo, atsakingumo ir pavyzdingumo reikalavimai. Akcentuoja, kad buvo atsižvelgta į tai, jog apelianto padarytas nusižengimas yra tęstinio pobūdžio, t. y. apeliantas, žinodamas apie pareigą deklaruoti sandorius, ilgą laiką (2009–2010 m.) vengė vykdyti galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes laiku nevykdant minėtos pareigos, tokia pareiga savaime neišnyksta ir tęsiasi. Todėl atsakovas mano, kad tokie apelianto veiksmai (neveikimas) turėtų būti vertinami kaip tyčiniai.

6. Mano, kad apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika pareiškėjas šioje byloje remtis negali, nes vertinant (konstatuojant) jo padaryto tarnybinio nusižengimo šiurkštumą, buvo atsižvelgta ne tik į formalų pareigos deklaruoti nevykdymą, bet ir į papildomus aptariamą nusižengimą charakterizuojančius kriterijus. Akcentuoja, kad skiriant apeliantui aptariamą tarnybinę nuobaudą, buvo laikomasi tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų, t. y. buvo išaiškintos visos tarnybiniam nusižengimui kvalifikuoti būtinos aplinkybės.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl 2012 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės įsakymo Nr. P-367 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. M.“, kuriuo R. M. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2012 m. balandžio 10 d. išvada Nr. VL-27 patvirtina, kad R. M. tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas skirta už tai, kad jis  nedeklaravo sandorių, kuriais įsigijo keliones (2009 m. – kelionės į Indoneziją, Singapūrą, o 2010 m. – į Braziliją, Keniją) ir tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 7 straipsnio 1 dalies, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintų privačių interesų deklaracijos pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 49–50 punktų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1 punkto nuostatas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nekyla ginčo dėl Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas iš esmės kyla dėl nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, t. y. keliami teisės aiškinimo ir jos taikymo konkrečioms faktinėms aplinkybėms klausimai.

Pasak atsakovo, pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo (ginčui aktuali 2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1836 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktus, kuriuose įtvirtinti pagarbos žmogui ir valstybei bei pavyzdingumo principai, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame įtvirtinta valstybės tarnautojų pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas pažeidė šias Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (ginčui aktuali 2011 m. kovo 15 d. įstatymo Nr. XI-1279 redakcija) nuostatas: 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog „valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją (toliau – deklaracija)“; 5 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas einantis asmuo deklaraciją pateikia Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai“; 6 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kuris numato, jog deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo ir sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) duomenis apie savo ar sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 20 MGL; 7 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta: „Jeigu pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) privačius interesus pasikeitė, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos“. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. KS-84 (ginčui aktuali 2012 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. KS-6 redakcija) patvirtintų Privačių interesų deklaracijos pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių 49–50 punktus, kuriuose nustatyta: „Deklaracijos bendrosios dalies VII skyriuje (PIDB7) „Sandoriai“ nurodomi duomenys apie deklaruojančio asmens ar jo sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) per 12 kalendorinių mėnesių iki Deklaracijos pildymo datos sudarytus vienašalius, dvišalius ir daugiašalius sandorius su juridiniais ar fiziniais asmenimis. Sandoriai deklaruojami, jeigu jų vertė sandorio sudarymo momentu didesnė negu 20 Bazinių socialinių išmokų (anksčiau – MGL). Sandorio vertė užsienio valiuta nustatoma pagal sandorio sudarymo dieną Lietuvos banko skelbiamą oficialų valiutos kursą litais“; Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1 punktą, kuriame nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo  gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių.

Dėl privačių ir deklaruotinų interesų pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 ir 7 straipsnius

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tarnybinio pažeidimo, dėl kurio nubaustas pareiškėjas, pobūdį, atsižvelgusi į ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, pažymi, kad šioje byloje pirmiausia atsakytina į klausimą, ar pareiškėjo 2009–2010 m. sudaryti kelionių sandoriai laikytini privačiu deklaruotinu interesu pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, taigi kyla šio įstatymo nuostatų aiškinimo klausimas.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog teisės doktrinoje pripažįstama, kad teisės normų, susijusių su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, negalima aiškinti plečiamai. Atsižvelgiant į tarnybinės atsakomybės prigimtį ir pobūdį, šios atsakomybės taikymo pagrindai neabejotinai turi būti aiškiai nustatyti įstatyme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus, o teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog esant pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, atitinkamos įstatymo normos turi būti aiškinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 – 604/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 – 2967/2011, 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-665/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, jog įstatymo sąvokų aiškinimas turi būti ne tik pažodinis, bet ir loginis, sisteminis (1996 m. rugsėjo 25 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai), atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan. Tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus, tarp jų – sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto <...> sudedamoji dalis, susijusi su kitomis to teisės akto normomis (Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui, ėjusiam Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas, skirta tarnybinė nuobauda dėl to, jog jis neva pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, t. y. nepatikslino savo privačių interesų deklaracijos per nustatytą laikotarpį – 30 dienų nuo to momento, kai pasikeitė duomenys apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) privačius interesus, kadangi nenurodė deklaracijoje Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytų sandorių.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta: „Deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) duomenis ­– informaciją apie savo ar sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 20 MGL.“ To paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Jeigu pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) privačius interesus pasikeitė, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos.“ Privatūs interesai Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo yra apibrėžiami kaip asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į šias įstatymo normas ir jose vartojamas sąvokas, t. y. į skirtingas sąvokas, vartojamas įstatymo 6 ir 7 straipsniuose (duomenys ir duomenys apie privačius interesus), taip pat į minėtą principą, jog, esant pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, atitinkamos įstatymo normos turi būti aiškinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog šios Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kitaip kaip tiktai nustatančios pareigą deklaracijoje nurodyti visus duomenis, išvardytus šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, tais atvejais, kai deklaracija yra pildoma pirmąjį kartą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma įpareigoja patikslinti deklaraciją tais atvejais, kai pasikeičia deklaracijoje nurodyti duomenys apie privačius interesus, t. y., duomenys apie asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį nulemti sprendimus atliekant tarnybines pareigas. Taigi asmuo neprivalo patikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, t. y., kai tokios aplinkybės negali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tokia deklaruotinų privačių interesų, kurie gali sukelti interesų konfliktą, samprata taip pat įtvirtinta 2003 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Tarybos rekomendacijoje dėl interesų konflikto valstybės tarnyboje valdymo gairių, kurioje nurodyta, jog, siekiant skaidrumo, valstybės tarnautojų narystė organizacijose bei privatūs interesai, galintys sutrukdyti objektyviam pareigų atlikimui, turėtų būti tinkamai atskleisti, kad leistų atlikti pakankamą interesų konfliktų sprendimo kontrolę ir valdymą.

Kaip minėta, pareiškėjas buvo nubaustas tarnybine nuobauda už tai, jog nepatikslino savo privačių interesų deklaracijos dėl aplinkybių, nurodytų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte, t. y. nedeklaravo sandorių, kuriais pirko keliones į Balį, Singapūrą, Braziliją bei Keniją. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog gali būti sudaromi labai įvairūs, skirtingo pobūdžio ir turinio sandoriai, sprendžia, kad ne kiekvienas sandorio sudarymas lemia privačių interesų, kuriuos privaloma deklaruoti pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, asmeniui nekyla pareiga deklaruoti aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmuo neprivalo deklaruoti sandorių, kurie, nors formaliai atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintus kriterijus, bet neatitinka esminio deklaruotino privataus intereso požymio – asmens suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, ir esančio pakankama prielaida interesų konfliktui kilti. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog kontroliuojantis subjektas, konstatuojantis deklaracijos pildymo pažeidimą, privalo nurodyti konkrečius faktus ir aplinkybes, patvirtinančius tokį pažeidimą. Tačiau, atsižvelgdama į aplinkybę, kad Įstatymu pareiga deklaruoti privačius interesus, atsakomybė už tinkamą deklaracijos užpildymą, faktų, galinčių sukelti interesų konfliktus nurodymą, nustatyta asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, pažymi, jog kilus ginčui, ar tam tikra aplinkybė laikytina privačiu deklaruotinu interesu (t. y. gali būti pakankama prielaida interesų konfliktui kilti) įrodinėjimo našta, kad dėl tam tikro sandorio negali kilti interesų konfliktas ir todėl jo neprivaloma deklaruoti, tenka privačius interesus deklaruojančiam asmeniui. Jam tenka pareiga pateikti įrodymus ir argumentus, paneigiančius Įstatyme įtvirtinto privataus intereso, kaip interesų konflikto tarnyboje prielaidos, egzistavimą, ir pagrindžiančius, kad sudarytas sandoris negali ir negalėjo turėti reikšmės sprendimams atliekant tarnybines pareigas.

Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas pateikė argumentus ir įrodymus (paaiškinimus), kodėl jo sudaryti sandoriai nesukėlė ir negalėjo sukelti interesų konflikto. Byloje nėra duomenų, kad šių sandorių kita pusė (kelionių agentūros), šalys, į kurias pareiškėjas vyko su sutuoktine, ar vietos, kuriose jie buvo apsistoję, galėtų būti kokiais nors aspektais susiję su pareiškėjo interesais tarnyboje, turėtų reikšmę sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Atsakovas pareiškėjo nurodytų aplinkybių iš esmės neneigė. Jau minėtų sandorių sudarymo metu buvo akivaizdu, jog šie sandoriai neturėjo jokio ryšio su pareiškėjo sprendimais atliekant tarnybines pareigas, be to, vėliau jokių objektyvių duomenų dėl to, jog minėti sandoriai galėtų turėti įtaką sprendimams pareiškėjui atliekant savo tarnybines pareigas, neatsirado (to neginčijo ir atsakovas, byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokio ryšio egzistavimą). Taigi, atsižvelgiant į Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą deklaruoti būtent privačius interesus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjui nekilo pareiga deklaruoti minėtus sandorius, todėl ir tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta nepagrįstai.

Dėl tarnybinės nuobaudos už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimą skyrimo procedūros

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta krašto apsaugos ministrės įsakymu, gavus Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadą, o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija buvo informuota apie tarnybinės veiklos patikrinimo rezultatus (b. l. 11, 22–31). Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus. Remiantis minėto įstatymo 9 straipsnio 1 punktu, deklaracijos duomenis gali tikrinti institucijos, kurioje dirba asmuo, vadovas ar jo įgalioti asmenys, ir pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą, institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai vykdo kontrolę, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas. Taip pat šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu yra gauta pagrįsta informacija apie tai, kad asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai savo iniciatyva arba Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pavedimu atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą. Apie patikrinimo rezultatus informuojama Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri turi teisę vertinti atliktų patikrinimų išvadas. Jeigu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nesutinka su valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje atlikto tyrimo išvada, ji turi teisę tyrimą pavesti atlikti pakartotinai arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą nustato Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas (ginčui aktuali 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. 81-3176 redakcija). Komisijos įgaliojimus apibrėžia minėto įstatymo 17 straipsnis. Pagal nurodyto straipsnio 1 punktą Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prižiūri, kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Lobistinės veiklos įstatymas, kiti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos kompetencijai priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojantys teisės aktai, teikia rekomendacijas dėl šių teisės aktų nuostatų tobulinimo bei įgyvendinimo ir priima sprendimus bei rezoliucijas šiais klausimais, o pagal 2 punktą – tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų.

Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įvardyti sprendimai, kuriuos, atlikusi tyrimą, gali priimti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą: 1) pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; 2) pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas; 3) kreiptis į teismą dėl administracinės nuobaudos pažeidėjui skyrimo; 4) siūlyti valstybės ar savivaldybės institucijos vadovui (ar kolegialiai institucijai) skirti pažeidėjui tarnybinę (drausminę) nuobaudą; 5) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų; 6) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų; 7) sustabdyti tyrimą; 8) nutraukti tyrimą; 9) perduoti tyrimo metu surinktus duomenis ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui arba kitai įgaliotai institucijai; 10) pateikti rekomendaciją.

Kaip matyti iš to, kas paminėta pirmiau, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme yra nustatyta, kad paaiškėjus, jog asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, institucija turi pareigą inicijuoti pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą, tačiau, remiantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, privalo apie patikrinimo rezultatus informuoti Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, ir tik Komisija gali vertinti atlikto patikrinimo išvadą ir konstatuoti, ar asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, bei priimti vieną iš sprendimų, numatytų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnyje, arba, pagal šio įstatymo 25 straipsnio 4 dalį, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, nesutikdama su valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje atlikto tyrimo išvada, turi teisę pavesti atlikti tyrimą pakartotinai arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą.

Aptarta Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos kompetencija, vykdant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo vykdymo priežiūrą, patvirtina, jog ji turi išimtinę teisę vertinti, ar asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, ir tik jos sprendimo pagrindu asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, gali būti skirta tarnybinė (drausminė) nuobauda dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011, 2013 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nusiuntė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2012 m. balandžio 10 d. išvados Nr. VL-27 kopiją (b. l. 23), o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija informavo atsakovą, jog susipažino su pateiktomis tarnybinio tyrimo išvadomis (b. l. 22). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, dokumentas, kuriuo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija informavo, jog susipažino su tarnybinio tyrimo išvadomis, nelaikytinas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio prasme. Taigi atsakovas, skirdamas nuobaudą pareiškėjui dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo, nesant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, netinkamai atliko galbūt padaryto pažeidimo tyrimo bei vertinimo procedūras ir taip pažeidė įstatymais suteiktą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos kompetenciją vertinti galbūt padarytą pažeidimą, bei neteisėtai paskyrė nuobaudą pareiškėjui dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkto pažeidimo.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei pateikiamu teisės aiškinimu, išplėstinė teisėjų kolegija atsakovo 2012 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P-367 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. M.“ pripažįsta neteisėtu iš esmės, nes jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras bei taisykles, ir konstatuoja, kad tai yra pagrindas šį įsakymą panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1  d. 1 p., 3 p.).

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė aktus, reglamentuojančius ginčo santykius, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą. Tenkinant apeliacinį skundą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas visa apimtimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti.

Panaikinti 2012 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės įsakymą Nr. P-367 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. M.“.

Sprendimas neskundžiamas.