Administracinė byla Nr. A-1292-438/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01020-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3; 9.3.7; 10.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Toridas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Toridas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Toridas“ (toliau – ir UAB „Toridas“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 165–202), prašydamas panaikinti: 1) Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. liepos 4 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320050M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 1A-377 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-377), išskyrus dalį, kuria pareiškėjui sumažinta bauda iki 10 proc.; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2013 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. S-36(7-15/2013), išskyrus dalį, kuria patvirtinamas Muitinės departamento sprendimo punktas dėl baudos sumažinimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad ginčas yra kilęs dėl 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tarifo taikymo pareiškėjo importuotiems šaldytos žuvies produktams. Nors skundžiamuose sprendimuose ir yra konstatuota, jog pareiškėjo tikrinimui pateikti dokumentai patvirtina, kad UAB „Toridas“ importuotos prekės buvo parduotos Europos Sąjungos valstybėje narėje registruotam ūkio subjektui, PVM mokėtojui Estijos Respublikos firmai „Megalain OU“, tačiau nepripažįstama, jog pateikti dokumentai patvirtina importuotų prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę narę faktą. Pareiškėjo įsitikinimu, jo tikrinimo metu pateikti dokumentai pagrindžia prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos. Pateiktuose CMR važtaraščiuose nurodyta reikšminga informacija, kurios visuma patvirtina tiekiamas prekes ir jų išvežimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę narę. Pareiškėjo įsitikinimu, jis tinkamai įvykdė pareigą įrodyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl muitinė nepagrįstai apmokestino sandorius ir papildomai apskaičiavo mokėtiną PVM. Visų Patikrinimo ataskaitoje esančių dokumentų, pateiktos informacijos gausumas rodo, kad pareiškėjas tinkamai ir geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina išsireikalauti informaciją iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau tai nebuvo padaryta.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (II t., b. l. 5–8) atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama, ar pareiškėjas, importavęs ginčo prekes į Bendrijos muitų teritoriją, jas išgabeno į kitą Europos Sąjungos valstybę narę jos PVM mokėtojui per laiką ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento. Pareiga šias aplinkybes įrodyti tenka pareiškėjui, tačiau pareiškėjas nepagrindė, kad jo importuotos prekės buvo išgabentos Estijos firmai „Megalain OU“ laikantis visų teisės aktuose nurodytų reikalavimų. Pareiškėjui neįrodžius realaus prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto, jis buvo apmokestintas importo PVM. UAB „Toridas“ pateikti CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nesilaikant Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – ir CMR konvencija) 6 straipsnio nuostatų (3, 4, 5 pažeidimai), pažeidimo Nr. 1 atveju važtaraščiai apskritai nepateikti. Kitų pažeidimų atveju (5, 7, 8, 9 pažeidimai) pareiškėjui PVM buvo apskaičiuotas už kitų reikalavimų nesilaikymą: į kitą valstybę narę buvo išgabenti mažesni prekių kiekiai, prekės išgabentos praleidus 1 mėnesio terminą, neįrodyta, kad kitų valstybių narių PVM mokėtojams teiktos tos pačios prekės, kurios buvo importuotos. Pareiškėjas nepagrindė realaus prekių išgabenimo (1, 2, 3, 4, 5 pažeidimai), o kitais nustatytų pažeidimų atvejais (5, 7, 8, 9, 11 pažeidimai) nesilaikė 2004 m. balandžio 29 d. Muitinės departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.4 ir 4.5 punktuose įtvirtintų reikalavimų. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad mokestinis ginčas dėl pažeidimo Nr. 6 apskritai nebuvo kilęs, kadangi pats pareiškėjas prašė tvirtinti ataskaitą šioje dalyje. Įrodymus mokestiniame ginče teikia ginčo šalys, o mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomai nepateikė jokių iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos gautų įrodymų, pagrindžiančių jo skunde išdėstytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (II t., b. l. 9–14) trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad UAB „Toridas“ pateikti dokumentai neįrodo prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos arba į kitą valstybę narę buvo išgabenti mažesni prekių kiekiai ar prekės išgabentos praleidus 1 mėnesio terminą, taip pat neįrodyta, jog kitų valstybių narių PVM mokėtojams tiektos tos pačios prekės, kurios buvo importuotos. Aplinkybė, jog pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, turėjo įtakos skiriant baudą, t. y. Muitinės departamentas sumažino paskirtą baudą iki minimumo. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškėjo mokestinio patikrinimo medžiagą trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad tokią medžiagą pareiškėjas, kaip proceso dalyvis, gali pateikti pats, tuo labiau, kai jis yra tikrinamasis asmuo, turintis teisę susipažinti su patikrinimo medžiaga. Be to, Kauno teritorinė muitinė pati kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir gavo patikrinimui atlikti reikiamą medžiagą, Patikrinimo ataskaitą priėmė įvertinusi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo metu surinktus įrodymus.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 180–188) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 24 d. nutartimi (III t., b. l. 108–114) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu (III t., b. l. 168–173) pareiškėjo UAB „Toridas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai apskaičiuoto importo PVM ir su juo susijusių sumų, nustačius, jog pareiškėjas importuotų prekių (šaldytos žuvies) Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnyje nustatytomis sąlygomis neišgabeno į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, todėl nepagrįstai importuotoms prekėms taikė 0 procentų importo PVM tarifą.
Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog Kauno TM, atlikusi pareiškėjos ūkinės komercinės veiklos nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. patikrinimą, 2012 m. liepos 4 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 2KM320050M nustatė 0 procentų importo PVM taikymo pažeidimus, konstatavusi, kad importuotos prekės (sušaldyta žuvis) nebuvo išgabentos į kitą valstybę narę, ir įregistravo pareiškėjui 851 848 Lt importo PVM, 375 125 Lt PVM delspinigių ir 255 555 Lt baudos mokestinę prievolę (MGK bylos II t., b. l. 50–93). Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Muitinės departamentą (MGK bylos II t., b. l. 30–39), kuris 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1A-377 panaikino Kauno TM 2012 m. liepos 4 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 2KM320050M dalį, kurioje papildomai apskaičiuota 1 710 Lt mokestinė prievolė (1 121 Lt importo PVM, 589 Lt PVM delspinigių), vietoj paskirtos 30 proc. dydžio (255 555 Lt) baudos nurodė sumokėti 10 proc. dydžio (85 072 Lt) baudą, likusioje dalyje patikrinimo ataskaitą patvirtino (MGK bylos I t., b. l. 26–29). Pareiškėjas su skundu kreipėsi į MGK (MGK bylos I t., b. l. 2–22), kuri 2013 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. S-36(7-15/2013) patvirtino Muitinės departamento 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 1A-377 (MGK bylos VI t., b. l. 76–96).
Nagrinėdamas administracinėje byloje kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 35 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. PVMĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos; dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas. Teismas taip pat atsižvelgė į PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies, 122 straipsnio 3 dalies, Taisyklių 4 punkto, 6 punkto, CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vadovaudamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu įvykdytos visos sąlygos, nurodytos PVMĮ 35 straipsnyje, Taisyklių 4 punkte.
Teismas pažymėjo, kad pagrindinis ir esminis prekių išgabenimo į kitą valstybę dokumentas (įrodymas) yra CMR važtaraštis. Tik tvarkingai ir teisingai užpildytas, pasirašytas CMR važtaraštis patvirtina aplinkybes apie prekių išvežimą, ir tik toks CMR važtaraštis laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu tinkamą prekių išgabenimą į kitą valstybę narę. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs MGK bylos Nr. 6.11-02(7-15/2013) (6 tomai) ir MGK bylos Nr. 6.11-01(7-51/2014) (7 tomai) dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai yra netvarkingi – neišsamūs (ne visi vežėjų pasirašyti, be vairuotojų duomenų, kai kuriuose net nenurodytas vežėjas, nurodytos transporto priemonės, kurios Lietuvoje neregistruotos (MGK bylos Nr. 6.11-02(7-15/2013) I t., b. l. 49–52, 63–72, 79, 87, 91, 95, 101, 117, 129, III t., b. l. 157–161, 189–200, IV t., b. l. 1–69)), užpildyti nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnyje nustatytų važtaraščio pildymo taisyklių, o vienu atveju – prekes išvežant pirkėjui Vokietijos firmai „Iceland Seafood Gmbh“ CMR važtaraštis visai nepateiktas. Iš tokių CMR važtaraščių neįmanoma nustatyti, ar pirkėjai prekes apskritai priėmė, kas ir kur konkrečiai vežė pareiškėjo tiekiamas prekes. Pareiškėjo prašymai patvirtinti, kad juose nurodytas iš pareiškėjo pirktas prekes firma „Megalain OU“ gavo ir išsivežė iš Lietuvos Respublikos, šiuose prašymuose esantys firmos „Megalain OU“ patvirtinimai neprilygsta tiesioginiams išvežimo faktą patvirtinantiems įrodymams – CMR važtaraščiams. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas, juridinis asmuo, privalėjo žinoti CMR važtaraščių pildymo reikalavimus, tačiau jų nesilaikė, elgėsi nerūpestingai, turėjo galimybę pastebėti CMR važtaraščių pildymo trūkumus, tačiau minėtų trūkumų nepašalino. Tokį pareiškėjo sąmoningai aplaidų elgesį, didelį nerūpestingumą, neatsakingumą pildant esminius dokumentus teismas vertino kaip siekį išvengti mokesčių mokėjimo.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai, mokėjimo dokumentai ir kt.) patvirtina tik faktą, jog pareiškėjas perleido kitų asmenų nuosavybėn ginčo prekes ir jas perdavė Lietuvoje, tai yra patvirtino tik prekių įsigijimą. Tačiau teismas pažymėjo, kad šie įrodymai nepatvirtina fakto, jog ginčo prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktas yra visai kitas (atskiras) faktas nei prekių pardavimo faktas, prekių pardavimas pats savaime dar nepatvirtina, jog prekės yra ne tik parduotos, bet ir išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų apie prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktą, muitinei taip pat nepavyko gauti jokių papildomų duomenų, kurie šį faktą patvirtintų, teismas, įvertinęs abi MGK bylas Nr. 6.11-02(7-15/2013) (6 tomai) ir Nr. 6.11-01(7-51/2014) (7 tomai), sąlygų 0 procentų PVM tarifo taikymui taip pat nenustatė. Tačiau teismui pateikta CMR važtaraščių analizė, VĮ „Regitra“ pateikta informacija apie prekes vežusius automobilius (nustatyti automobiliai, kurie nurodyti kaip vežę prekes, VĮ „Regitra“ yra neregistruoti arba neturi šaldymo įrangos, todėl jie negalėjo vežti šaldytos žuvies) (MGK bylos Nr. 6.11-02(7-15/2013) I t., b. l. 49–52, 63–72, III t., b. l. 157–161) leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog prekės realiai išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebuvo, tuo tarpu pareiškėjo teiginius apie klaidingus valstybinių numerių nurodymus teismas vertino kaip siekį išvengti atsakomybės.
Dėl trikampės prekybos nagrinėjamu atveju teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tiektas prekes Estijos firma „Megalain OU“ perpardavė ne dar kitai Europos Sąjungos valstybės narės firmai, o Lietuvos firmai UAB „Digrama“ Lietuvoje (MGK bylos Nr. 6.11-02(7-15/2013) I t., b. l. 57–58), byloje nėra įrodymų, kad parduotos prekės Estijos firmos „Megalain OU“ buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tai, ar UAB „Digrama“ vėliau išvežė prekes iš Lietuvos Respublikos, teismas vertino kaip bylai nereikšmingą aplinkybę. Šiuo atveju pasikeitė tik prekių savininkas Lietuvoje, t. y. tiekimas vyko Lietuvos PVM mokėtojui Lietuvoje, todėl teismas sprendė, kad tokia situacija neatitinka trikampės prekybos atvejo, įtvirtinto PVMĮ 122 straipsnio 3 dalyje.
Dėl 1 mėnesio termino prekėms išgabenti nesilaikymo teismas nustatė, kad pareiškėjas sutiko su termino pažeidimu, tačiau vien aplinkybė, jog prekė yra specifinė, nesudaro galimybės pareiškėjui savo valia pažeisti terminą. PVMĮ 35 straipsnyje 2 dalyje įtvirtina galimybę dėl objektyvių aplinkybių teritorinei muitinei nustatyti ilgesnį išgabenimo terminą, tačiau pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti šia nuostata, privalo pats veikti aktyviai ir kreiptis su atitinkamu prašymu į teritorinę muitinę. Teismas nenustatė byloje duomenų, patvirtinančių nurodytus pareiškėjo veiksmus, todėl pripažino, kad Taisyklių 4.5 punkto pažeidimas buvo nustatytas pagrįstai.
Pasisakydamas dėl išgabentų prekių kiekio neatitikimo, teismas pažymėjo, jog tokios išvados padarytos pagrįstai vertinant patikrinimo metu surinktą informaciją ir nesant įrodymų apie visų prekių išvežimą, pagrįstai apskaičiuotas papildomai mokėtinas PVM. Be to, nustatyta, kad dalis prekių buvo perdirbtos UAB „Plungės šaltis“ ir ne visos jos buvo išgabentos, už ką atsakingas yra pareiškėjas. Dėl kitų, nei importuotos, prekių tiekimo kitoms Europos Sąjungos valstybės narės PVM mokėtojoms, faktas pagrįstai nustatytas remiantis CMR važtaraščiais (MGK bylos Nr. 6.11-02(7-15/2013) II t., b. l. 180–186, III t., b. l. 189–200, IV t., b. l. 1–69). Teismas sutiko su muitinės ir MGK padarytomis išvadomis, todėl jų nekartojo.
Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, jog pareiškėjas tinkamai neįvykdė pareigos įrodyti, kad atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos – byloje esantys dokumentai nepagrindžia, jog prekės faktiškai buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę narę.
Kartu teismas pabrėžė, kad muitinė, tuo laikotarpiu kai buvo atliktas patikrinimas, administravo importo PVM, o mokesčių inspekcijos sprendime importo PVM nėra minimas, jame minimas įsigytų prekių PVM, tai yra skirtingi mokesčiai.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1842/2012), konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas UAB „Toridas“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 176–186), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Teismas sprendė, kad pagrindinis ir esminis prekių išgabenimo į kitą valstybę dokumentas (įrodymas) yra CMR važtaraštis. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir atkreipia dėmesį į tai, kad iš PVMĮ 35 straipsnio 1 ir 2 dalių, 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies, 122 straipsnio 3 dalies, Taisyklių 4 ir 6 punktų analizės akivaizdu, kad šiam mokestiniam ginčui spręsti aktualus teisinis reglamentavimas yra skirtas apsaugoti valstybės fiskalinius interesus prekių neišgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos atveju, o ne dokumento turinio, formos principus. Teismas, skundžiamame sprendime akcentuodamas vien CMR važtaraščių užpildymo trūkumus, neatsižvelgė į mokesčių teisingumo principą, kuris neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Teismas, argumentuodamas savo sprendimą tik nustatytais formaliaisiais CMR važtaraščių rekvizitų trūkumais (forma), nepagrįstai paneigė kitų įrodymų egzistavimą, ignoravo prekybinio sandorio rezultatą (turinį) – t. y. prekių išgabenimą iš Lietuvos, jų suvartojimą kitoje ES šalyje, prejudicinį trikampės prekybos sandorių egzistavimo faktą.
- 2006 m. spalio 10 d. sutarties Nr. 06/10/10, sudarytos tarp UAB „Toridas“ ir „Megalain“ OU, 4.9 punkte numatyta, kad „Megalain“ OU pirktas prekes iš Bendrovės įsipareigoja išvežti iš Lietuvos per 30 dienų ir pateikti Bendrovei dokumentus, įrodančius, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos teritorijos. Bendrovė pateikė muitinei jos turimus prekių išgabenimo iš Lietuvos faktą patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, sutartis, prekių apmokėjimo dokumentus, prekių gabenimo važtaraščius (CMR), pirkėjų patvirtinimus, kad prekės yra gautos ir apskaitytos galutinėse jų pirkėjų valstybėse), tačiau teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų apie prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktą. Prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą patvirtina ir prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungtoje kitoje administracinėje byloje Nr. I-8902-968/2014 esančiame Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) patikrinimo akte pateikti iš Estijos mokesčių administracijos ir Vokietijos mokesčių administracijos gauti faktiniai duomenys, taip pat mokesčių mokėtojo pateikti CMR važtaraščiai. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į Bendrovės pateiktus bei iš kitų ES valstybių mokesčių administratorių gautus prekių išgabenimo iš Lietuvos įrodymus, nenurodė dėl kurių konkrečių sandorių ir PVM sumų jam kyla pagrįstų abejonių dėl pačių prekių išgabenimo fakto, neatsižvelgė į tai, kad Bendrovės parduotos prekės buvo apskaitytos jų įsigijimo šalyse ir nuo jų apmokestinamosios vertės buvo apskaičiuotas pardavimo PVM. Be to, pati VMI byloje Nr. I-8902-968/2014 taip pat neginčijo fakto, jog didžiąją dalį prekių „Megalain“ OU perleido pirkėjams ne Lietuvos teritorijoje, o šių prekių pristatymo pirkėjams vietose (ši aplinkybė nustatyta pagal „Megalain“ OU prekių pristatymo sąlygas – DDP Vokietija, DDP Nyderlandai ir kt., bei „Megalain“ OU įvykdytų apmokėjimų už prekių vežimo paslaugas dokumentus).
- Apeliantas iš esmės sutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl trikampės prekybos dalyvaujant Lietuvos firmai UAB „Digrama“, tačiau atkreipia dėmesį, kad prekių tiekimas UAB „Digrama“ sudaro labai mažą lyginamąją apimtį (iš viso „Megalain“ OU pardavė UAB „Digrama“ 84 861,5 kg žuvies), todėl negali būti vertinamas kaip įrodymas kitų prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos kontekste. Mokestinių ginčų komisija (MGK byla Nr. 6.11-02(7-15/2013) savo sprendimu nustatė Bendrovės veiksmuose PVMĮ 122 straipsnio 3 dalies pažeidimus tik šioje nurodytoje apimtyje.
- Apeliantas sutinka su teismo sprendimo motyvais dėl išgabentų prekių kiekio neatitikimo ir pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju buvo pažeistas Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių apmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių 4 punktas, tačiau tik ta apimtimi, kuri nustatyta patikrinimo metu po perdirbimo UAB „Plungės šaltis“ ir sudaro apie 1–2 tonas. Šios faktinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip įrodymas kitų prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos kontekste.
- Apeliantas sutinka su muitinės nustatytomis aplinkybėmis, kad per nustatytą terminą neišgabeno 13 223,9 kg žuvies, tačiau pažymi, jog kitais atvejais Bendrovė išgabeno prekes per įstatymo nustatytus terminus.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 2–5) atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmos instancijos teismui. Šio ginčo atveju pareiga įrodyti, kad į Lietuvos Respubliką importuotos prekės per 1 mėnesį nuo apmokestinimo momento buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka Bendrovei, tačiau išnagrinėję visą pateiktą medžiagą, tiek Muitinės departamentas, tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek teismas konstatavo, jog Bendrovė nepagrindė aplinkybių, kad jos importuotos prekės buvo išgabentos Estijos firmai „Megalain OU“ laikantis visų teisės aktuose nurodytų reikalavimų. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai, mokėjimo dokumentai ir kt.) patvirtina tik faktą, jog pareiškėjas perleido kitų asmenų nuosavybėn ginčo prekes ir jas perdavė Lietuvoje, t. y. patvirtina tik prekių įsigijimą, tačiau šie įrodymai nepatvirtina fakto, jog ginčo prekės realiai buvo išgabentos. Todėl apeliantas, neįrodęs realaus prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto, pagrįstai buvo apmokestintas importo PVM.
Atsakovas taip pat pažymi, kad šio ginčo atveju pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnio nuostatų (3, 4, 5 pažeidimai), 1 pažeidimo atveju važtaraščiai apskritai nepateikti. Kitų pažeidimų atveju (5, 7, 8, 9, 11 pažeidimai) pareiškėjui PVM buvo apskaičiuotas už kitų Taisyklių 4 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymą: į kitą valstybę narę buvo išgabenti mažesni prekių kiekiai, prekės išgabentos praleidus 1 mėnesio terminą, neįrodyta, kad kitų valstybių narių PVM mokėtojams teiktos tos pačios prekės, kurios buvo importuotos. Taigi, tiek Muitinės departamentas, tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek teismas, išanalizavę Bendrovės pateiktus važtaraščius bei kitą bylos medžiagą ir nustatę, kad CMR važtaraščiai yra neišsamūs ir juose esanti informacija prieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybėms, pagrįstai padarė išvadą, kad Bendrovė nepagrindė realaus prekių išgabenimo (Ataskaitoje nustatyti pažeidimai 1, 2, 3, 4, 5), o kitais nustatytų pažeidimų atvejais (5, 7, 8, 9, 11 pažeidimai) nesilaikė Taisyklių 4.4 ir 4.5 punktuose įtvirtintų reikalavimų. Atsakovas pažymi, kad dėl 6 pažeidimo mokestinis ginčas nebuvo kilęs.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 6–10) trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, nors apeliantas iš esmės pripažįsta dalį mokestinių pažeidimų (2, 3, 6, iš dalies 8, 9, 10). Kauno TM nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas.
Trikampės prekybos apmokestinimo principas yra tas, kad PVM sumokamas paskutinėje grandyje, t. y. sumoka tos ES valstybės pirkėjas, į kurią prekės atgabenamos. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad šiuo atveju įrodymų vertinimo aspektu lieka neaišku, ar PVM sumokėtas paskutinėje trikampės prekybos grandyje, ar prekės ir toliau tiektos kitiems pirkėjams į kitą valstybę narę su 0 proc. tarifu. Kadangi VMI nepripažino apelianto tiekimams trikampės prekybos sandorių iš esmės, lieka neaiškus įrodymų buvimas / nebuvimas, jų vertinimas „Megalain“ OU tolimesniems tiekimams. Todėl Kauno TM nesutinka su apelianto pozicija, jog šiame ginče faktas, kad prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra įrodytas. Šio ginčo atveju mokesčio mokėtojas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad prekės buvo išvežtos laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, o muitinės įstaigos, Mokestinių ginčų komisija ir teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų ir leistinų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog ginčui aktualios prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos laikantis nustatytų teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno teritorinės muitinės 2012 m. liepos 4 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 2KM320050M; Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 1A-377 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. S-36(7-15/2013). Šiais sprendimais pareiškėjui buvo priskaičiuota 850 767 Lt importo PVM; 374 536 Lt delspinigių ir 85 072 Lt bauda, nustačius, jog pareiškėjas importuotų prekių (šaldytos žuvies) Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnyje nustatytomis sąlygomis neišgabeno į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, todėl nepagrįstai importuotoms prekėms taikė 0 procentų importo PVM tarifą.
Byloje nagrinėjamu atveju tarp šalių iš esmės yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo teisės pritaikyti 0 procentų importo PVM tarifą jo 2008 -2010 m. importuotoms prekėms.
Šiuos teisinius santykius reglamentuoja PVM įstatymo 35 straipsnis bei jį įgyvendinančios Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-04-29 įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintos Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo PVM taisyklės (Taisyklės).
Šiuose teisės aktuose įtvirtintos elgesio taisyklės apsprendžia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose. Pagal šias teisės normas asmuo įgyja teisę į 0 procentų PVM tarifą kai yra visuma šių aplinkybių: prekės turi būti skirtos išgabenti į kitą valstybę narę; importuotojas turi būti registruotas PVM mokėtoju Lietuvoje; prekės turi būti išgabentos į kitą valstybę narę ne per ilgesnį kaip 1 mėnesio terminą nuo apmokestinimo momento atsiradimo; turi būti išgabenamos tos pačios prekės, kurios ir buvo importuotos; teisės aktai turi numatyti galimybę konkrečias importuojamas prekes apmokestinti 0 procentų PVM tarifu.
Pagal PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš Lietuvos į kitą valstybę narę faktą tenka importuotojui.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, susijusius su minėtų prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos, ir teisingai įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjui atsakovas inkriminavo vienuolika veikų (ūkinių – finansinių operacijų), kurias įvertino kaip pažeidžiančias minėtas PVM įstatymo nuostatas, o tuo pačiu nesuteikiančias pareiškėjui teisės taikyti 0 procentų PVM tarifą.
Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad dviem atvejais iš minėtų vienuolikos atvejų, pareiškėjo importuotos prekės buvo parduotos kitam Lietuvos PVM mokėtojui – UAB „Digrama“, todėl šios prekės PVM įstatymo 35 straipsnio taikymo prasme negali būti pripažįstamos išgabentomis iš Lietuvos, dėl ko pagrįstai ir teisingai atsisakyta pareiškėjui už šias ūkines – finansines operacijas suteikti teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą.
Byloje surinkti įrodymai taip pat įrodo, kad likusiais atvejais buvo pažeistas PVM įstatymo 35 straipsnio 2 dalies reikalavimas – importuotas prekes išgabenti į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos. Pareiškėjas priešingų šiuo klausimu įrodymų iš esmės nepateikia bei nenurodo.
Minėta, kad šio reikalavimo nesilaikymas atima teisę iš asmens į 0 procentų PVM tarifo taikymą. Byloje duomenų, kad 1 mėnesio prekių išgabenimo iš Lietuvos terminas nustatyta tvarka pareiškėjui buvo pratęstas, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.
Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės yra siejami su skirtingu minėtų PVM įstatymo nuostatų aiškinimu, pareiškėjo teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą, siejant išimtinai tik su prekių išgabenimo iš Lietuvos faktu. Tačiau, kaip minėta, ši aplinkybė yra tik viena iš penkių, kurių visumos egzistavimas ir sudaro prielaidas atsirasti asmens teisei į 0 procentų PVM tarifo taikymą.
Todėl nustačius, kad nėra vienos iš šių aplinkybių, nebereikia nustatinėti bei įrodinėti ar yra likusios aplinkybios. Dėl šių priežasčių nėra išsamiau analizuojami pareiškėjo pateikti argumentai dėl prekių išgabenimo iš Lietuvos fakto.
Atmestini ir tie pareiškėjo argumentai, kuriais teigiama, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. S-105(7-51/2014), priimtu kitoje mokestinėje byloje, yra įrodyta, jog jis yra įgijęs teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio nuostatas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais sprendimais nustatyti faktai vienoje byloje, neturi išankstinės įrodomosios galios, teismui nagrinėjančiam kitas administracines bylas. Dėl ko remtis minėtu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 2 d. sprendimu, nagrinėjant šią bylą nėra teisinio pagrindo.
Priešingai, šis Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 2 d. sprendimas dar tik ateityje bus kitos teisme nagrinėjamos bylos dalykas ir negali būti tapatinamas su šios bylos dalyku.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Toridas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas