Administracinė byla Nr. A492-1746/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00815-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 34; (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Joanai Baublytei,

atsakovo atstovams Ramūnui Kaklauskui ir Eglei Vilimaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Mariui Liatukui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (teisių perėmėjas – Lietuvos bankas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DnB NORD banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai (teisių perėmėjas – Lietuvos bankas), tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. S., S. K., J. M., Č. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė DnB NORD bankas (toliau – ir Bankas, AB DnB NORD bankas, pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 3–24) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (teisių perėmėjas – Lietuvos bankas; toliau – ir Komisija, VPK, atsakovas) 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“, kuriuo Komisija nusprendė skirti AB DnB NORD bankui už Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir Finansinių priemonių rinkų įstatymas, FPRĮ) pažeidimus 15 000 litų baudą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. vasario mėn. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymą (toliau – ir VPRĮ) pakeitė du nauji įstatymai – FPR įstatymas ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas (toliau – ir VPĮ). Atsižvelgiant į tai, kad FPRĮ nustatė visiškai naujas investuotojų apsaugos priemones, numatytas 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje Nr. 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir Direktyva, MiFID direktyva), buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki FPRĮ įsigaliojimo. Finansinių priemonių rinkų įstatymas visa apimtimi įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. Bankas yra įgyvendinęs organizacines ir technines priemones, reikalingas užtikrinti tinkamą FPRĮ reikalavimų vykdymą. Pareiškėjo teigimu, investuotojų apsaugos ir investicinių paslaugų teikėjų interesų protingos pusiausvyros išlaikymas reikalauja tinkamo FPRĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo. Pernelyg platus šių nuostatų aiškinimas sudarys prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo, ypač finansų rinkų nuosmukio kontekste. Komisijos atliktas tyrimas yra vienpusiškas ir neišsamus. Tyrimo metu buvo neteisingai vertinamos arba ignoruojamos tam tikros faktinės aplinkybės, tendencingai aiškinamos FPRĮ nuostatos. Komisijos tyrimas paremtas daugiausia suinteresuotų asmenų paaiškinimais, netiriant kitų įrodymų.

FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis numato banko pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Komisija neginčija, kad Banko klientui J. M. pateikti dokumentai tinkamai atskleidžia visą pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį reikalingą informaciją. Kaip reikalauja Banko vidinės procedūros, 2008 m. rugsėjo 4 d., prieš sudarant sutartį dėl AB bankas Snoras euroobligacijų pirkimo–pardavimo, tarp Banko ir kliento J. M. buvo sudaryta Sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo (toliau – ir Finansinių priemonių tvarkymo sutartis) bei užpildyta Banko klientams skirta anketa (toliau – ir Anketa). Pasirašydamas Finansinių priemonių tvarkymo sutartį klientas patvirtino, kad susipažino su investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, kurios su pasirašyta sutartimi sudaro vientisą kliento ir Banko susitarimą dėl paslaugų teikimo. Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.7 punkte nurodyta, kad Bankas, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir siekdamas, kad klientas priimtų pagrįstą investicinį sprendimą, pateikia apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymą (toliau – ir Aprašymas, Rizikų aprašymas). Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.10 punkte taip pat nurodyta, kad klientas bet kuriuo metu gali susipažinti su Aprašymu ir kitais dokumentais Banko interneto tinklalapyje. Banko interneto tinklapyje pateikiamas Aprašymas yra skirtas supažindinti klientus ir potencialius klientus su finansinių priemonių esme bei rizikomis. Šiame dokumente apibūdinamas skolos vertybinių popierių pobūdis bei pateikiama išsami informacija apie investavimo skolintomis lėšomis strategiją. Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios. Informacija šiame dokumente yra pateikiama aiškia ir suprantama kalba. Aprašymas pateikiamas internete patvarioje laikmenoje, t. y. tinkamoje formoje. Toks dokumentas ir jo pateikimas visiškai atitinka Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 (toliau – ir Taisyklės), 33 ir 34 punktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad Banko dokumentuose (t. y. Finansinių priemonių tvarkymo sutartyje, Investicinių paslaugų teikimo sąlygose, Anketoje ir Aprašyme) buvo tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmę ir šiai investavimo strategijai būdingas rizikas, kurios pagrindu investuotojas J. M. galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Iš 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K‑154 galima suprasti Komisijos poziciją, kad Banko informavimo apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingas rizikas dokumentai bei pateikimo klientui J. M. būdas būtų tinkamas, jei klientas būtų davęs Bankui sutikimą gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu. Komisijos teiginys, kad nagrinėjamu atveju J. M. nėra davęs sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklalapį būdu, akivaizdžiai neteisingas. Ši aplinkybė Komisijos buvo nurodyta tik galutiniame sprendime, dėl ko Bankas neturėjo galimybės pasisakyti tyrimo metu. Tokiu būdu Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K‑154 išplėtė 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokole Nr. 12K‑11 suformuluotą kaltinimo turinį, taip pažeisdama šalių lygiateisiškumo principą ir reikšmingai apribodama Banko teisę apsiginti nuo jam pareikštų kaltinimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad gavęs visą reikalingą informaciją, tačiau nepaisydamas Banko įspėjimo dėl jam nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, klientas J. M. savarankiškai priėmė sprendimą įsigyti Snoro obligacijų, įsigijimą finansuojant Banko skolintomis lėšomis. Tuo tikslu 2008 m. rugsėjo 4 d. klientas sudarė Snoro obligacijų įsigijimo, o 2008 m. rugsėjo 9 d. – atvirkštinio atpirkimo sutartis. Atvirkštinio atpirkimo sutartys, pagal kurias klientas pardavė Snoro obligacijas, tarp Banko ir J. M. buvo sudarytos 2008 m. rugsėjo 9 d., t. y. praėjus 5 dienoms nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo. Per tą laiką klientas turėjo pakankamai galimybių išstudijuoti dokumentus, su kuriais jį supažindino Bankas, ramiai apgalvoti ir savarankiškai priimti investicinį sprendimą, užduoti klausimus Banko darbuotojams arba pasitelkti atitinkamus specialistus. Tyrimo medžiaga patvirtina, kad prieš sudarant sutartis klientas buvo tinkamai supažindintas su Banko atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygomis, kurios išsamiai ir teisingai suteikia informaciją apie atvirkštinio atpirkimo sutarčių sudarymą ir vykdymą, piniginių lėšų sumokėjimą klientui, jų grąžinimą, palūkanų mokėjimą, užstato suformavimo, papildymo ir realizavimo tvarką. Komisijos posėdyje J. M. pripažino, jog visiškai neskaitė su Banku sudaromų sutarčių. Toks elgesys neatitinka civilinės teisės ir teismų praktikoje įtvirtintų vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus savo teisių atžvilgiu asmens elgesio kriterijų, ypač atsižvelgiant į J. M. profesiją (jis yra teisininkas). Bankas supažindino klientą ne tik su bendro pobūdžio informacija apie investavimo skolintomis lėšomis strategijos esmę bei rizikas, bet ir konkrečiomis su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, tuo tinkamai įvykdydamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad Banko klientės S. K. atvejis labai panašus į J. M. atvejį. Esant klientės S. K. raštu išreikštam sutikimui gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu, Bankas tinkamai suteikė klientei visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tokiu būdu Bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą.

Pažymėjo, kad 2008 m. vasario 1 d. Č. R. užpildė Anketą, kurioje Bankas užfiksavo Č. R. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų. Tą pačią dieną klientas su Banku sudarė Banko su Rusijos akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 6 obligacijų pasirašymo sutartį. 2008 m. rugsėjo 9 d. Č. R. su Banku sudarė Finansinių priemonių tvarkymo sutartį bei pakartotinai užpildė Anketą, kurioje Bankas užfiksavo Č. R. skirtą rekomendaciją dėl tinkamų investicijų (investicinis indėlis) bei įspėjimą dėl klientui netinkamų investicijų (susietos obligacijos arba akcijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis; investiciniai fondai arba akcijos; susietos obligacijos; investicinis indėlis su padidintu pelningumu). Su šia Anketa ir joje užfiksuotu įspėjimu apie klientui netinkamas finansines priemones klientas buvo supažindintas pasirašytinai. Tą pačią dieną klientas sudarė AB bankas Snoras obligacijų įsigijimo sutartį. Kaip ir J. M. atveju, kliento Č. R. sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį / internetinės bankininkystės būdais yra nurodytas Finansinių priemonių tvarkymo sutarties Specialiojoje dalyje. Šiuo būdu klientas buvo tinkamai supažindintas su apibendrintu finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymu, kuris yra Banko paslaugų teikimo sutarties dalis. Aprašymas yra prieinamas Banko interneto tinklapyje, ir jame yra tinkamai atskleista visa reikalinga informacija apie investavimo skolintomis lėšomis esmę ir rizikas. Gavęs visą reikiamą informaciją ir nepaisydamas Banko įspėjimo dėl jam nerekomenduojamos investavimo skolintomis lėšomis strategijos, Č. R. savarankiškai priėmė sprendimą ir 2008 m. rugsėjo 12  d., t. y. po 3 dienų nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, sudarė obligacijų atvirkštinio atpirkimo sutartis. Esant kliento Č. R. raštu išreikštam sutikimui gauti informaciją nuorodos į tinklalapį internete būdu, Bankas tinkamai suteikė klientui visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tokiu būdu Bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą.

Nurodė, kad 2007 m. liepos 26 d. Banko klientas M. S. įsigijo Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų. Obligacijų įsigijimui finansuoti M. S. pasinaudojo jam suteikta tiksline Banko paskola, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Anot Komisijos, M. S. tokią investavimo strategiją pasirinko perskaitęs lankstinuko pavidalu išleistą Banko reklamą apie Pagrindines obligacijų emisijos sąlygas (toliau – ir Lankstinukas). Bankas savo veiksmais niekaip negalėjo pažeisti FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies, nes 2007 m. liepos 26 d., t. y. tuo metu, kai Bankas ir klientas sudarė Banko su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų pasirašymo sutartį, FPRĮ 22 straipsnio nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios. Komisijos teiginys, kad VPRĮ 24 straipsnis nustatė iš esmės analogiškas pareigas, visiškai nepagrįstas. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis detalizuoja 4 dalį ir Komisijos nutarimu patvirtintas Taisyklės (jų 21–45 punktus), kurios įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Visiems šiems reikalavimams vykdyti investicinių paslaugų teikėjai turėjo parengti kokybiškai naujus dokumentus ir sistemas. Atsižvelgiant į tai, Komisija netinkamai taiko Finansinių priemonių rinkų įstatymą ir pažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principą. Banko veiksmai M. S. atžvilgiu turi būti vertinami taikant tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija priima sprendimą dėl prospekto patvirtinimo, atlikusi prospekto išsamumo patikrinimą, įskaitant jame pateiktos informacijos suderinamumo ir suprantamumo patikrinimą. Prospekto patvirtinimas reiškia, kad prospekte pateikta informacija atitinka VPRĮ ir kituose teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Sistemiškai aiškinant VPĮ nuostatas, darytina išvada, jog viešai siūlomų vertybinių popierių, kuriems privaloma paskelbti prospektą, reklama būtų netiksli ar klaidinanti, jei ji neatitiktų prospekte esančios informacijos. Lankstinuko neatitikimo 2007 m. sausio 11 d. patvirtindama Banko 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospekte (toliau – ir Obligacijų prospektas) prospekte ir su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 galutinėse sąlygose (toliau – ir Galutinės sąlygos) esančiai informacijai Komisija neginčijo. Obligacijų prospektas ir Galutinės sąlygos užtikrino, jog investuotojams būtų sudarytos prielaidos susipažinti su visa reikiama informacija. Banko veiksmai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies reikalavimą veikti sąžiningai, rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu; pakankamai atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją. Įstatymo pareiga suteikti klientui reikalingą informaciją reiškia informacijos, kurios pakaktų vidutiniam neprofesionaliajam investuotojui priimti pagrįstą investicinį sprendimą suteikimu, tačiau negali būti išplečiama tiek, kad suponuotų Banko pareigą įsitikinti, kaip konkretus klientas ją supranta. Toks Banko pareigos aiškinimas būtų nepagrįstas ir objektyviai neįgyvendinamas. Tokio tikslo nėra nei Europos Sąjungos teisės aktuose, nei juos įgyvendinančiuose Lietuvos įstatymuose. M. S. buvo supažindintas su Obligacijų prospektu bei Galutinėmis sąlygomis ir su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, o tai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio reikalavimus. Pažymėjo, kad Komisija neturi kompetencijos vertinti Lankstinuko atitikimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) reikalavimams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. liepos 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-997/2008 yra išaiškinta, kad bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Vadovaudamasis Reklamos įstatymo nuostatomis, LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-931/2005 yra nustatęs kriterijus, kuriais remiantis nustatoma, ar konkreti reklama gali būti laikoma klaidinančia. Minėti kriterijai yra šie: (i) teisingumo; (ii) išsamumo; (iii) pateikimo. Vertinant, ar buvo pažeistas Reklamos įstatymo draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti Reklamos įstatymo nurodytus kriterijus ir įvertinti juos vidutinio reklamos vartotojo požiūriu. Lankstinuke pateikta informacija atitinka visus išvardintus kriterijus, todėl negali būti laikoma klaidinančia reklama. Pareiškėjo nuomone, Lankstinuke pateikiama informacija atitinka Komisijos patvirtintame Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktus duomenis. Obligacijų prospekto ir Galutinių sąlygų išsamumas ar teisingumas nebuvo ginčijamas tyrimo metu. Esant abejonių, prieš priimdamas sprendimą dėl investicijos, vidutiniškai rūpestingas ir apdairus žmogus būtų susipažinęs ne tik su reklamine informacija, bet ir su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Prospektas būtent ir yra dokumentas, skirtas neprofesionaliesiems investuotojams, jame privaloma atskleisti informacija yra detaliai reglamentuojama, o Obligacijų prospekto atitikimą reikalavimams tikrina ir tvirtina Komisija. Obligacijų prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktos informacijos išsamumo Komisija neginčija. Nagrinėjamu atveju vartotojas reklamuojamą investicinį produktą galėjo įsigyti tik Banke ar jo padaliniuose ir tik susipažinęs su Obligacijų prospektu bei Galutinėmis sąlygomis. Atsižvelgiant į nurodytą informaciją, byloje nėra pakankamai įrodymų apie reklamos išsamumo principo pažeidimą. Vartotojas, analizuodamas Lankstinuke pateiktą informaciją, nėra priverstas per ribotą laiką įsisavinti visą pateikiamą informaciją, jis gali ramiai, išsamiai išanalizuoti visą pateiktą informaciją, įvertinti teiginius apie pelningumą, apskaičiuoti investuotiną sumą pagal Lankstinuke pateiktą formulę, o kilus klausimų, kreiptis nurodytais kontaktais ar savarankiškai pasiskaityti viešai prieinamą Obligacijų prospektą ir Galutines sąlygas. Tarptautiniai investavimo veiklos standartai (toliau – ir GIPS), kuriais remiasi Komisija, yra rekomendacinio pobūdžio ir iš esmės nustato, kaip turėtų būti atspindimi istoriniai duomenys. Lankstinuke istoriniai duomenys yra atspindėti būtent taip, kaip rekomenduoja GIPS, t. y. nurodant metines palūkanas. Komisija nėra paskelbusi ar kitaip aprobavusi GIPS, dėl to jais negalima remtis kaip autoritetingu teisės šaltiniu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikimo kriterijus svarbus tais atvejais, kai sprendžiamas vartotojų galimo, o ne faktinio suklaidinimo klausimas. Todėl turėtų būti objektyviai, neprisirišant prie konkretaus vartotojo, sprendžiama, ar reklama atitinka šį kriterijų. Atsižvelgiant į tai, konkretaus vartotojo suklydimas negali būti laikomas vienareikšmišku reklamos klaidingumo ir neatitikimo pateikimo kriterijui įrodymu. M. S. yra daugiau nei 10 metų patirtį ir aukštąjį ekonominį išsilavinimą turintis verslininkas. Dėl šios priežasties jis negali būti prilyginamas vidutiniam vartotojui. Priešingai, M. S. sudarytas sandoris vertintinas kaip jo paties rizikos prisiėmimas. J. M. ir S. K. atveju, skirtingai nei teigia Komisija, Bankas neteikė investavimo rekomendacijų, kol nesurinko ir neįvertino informacijos apie šiuos klientus. Atsakymas į klausimą, ar turi būti taikomi FPRĮ 22 straipsnio reikalavimai, visų pirma, priklauso nuo to, ar Bankas teikia investicinę ar papildomą paslaugą. Apskritai Bankui teikiant paslaugas klientams, galima skirti kelias paslaugos teikimo stadijas: informacijos suteikimas, kai klientai skambina telefonu, kreipiasi į Banko darbuotojus klientų aptarnavimo skyriuose ir pan., teiraudamiesi bendro pobūdžio informacijos; investicinės ar papildomos paslaugos teikimas: investavimo rekomendacija, pavedimų sudaryti sandorius vykdymas, suteikimas paskolos finansinėms priemonėms įsigyti, ir kitų investicinių ir (arba) papildomų paslaugų, numatytų FPRĮ 3 straipsnio 13 ir 22 dalyse, teikimas. Teikiant tokias paslaugas, Bankui taikomi FPRĮ 22 straipsnio reikalavimai. Takoskyra tarp bendro pobūdžio informacijos teikimo ir investavimo rekomendacijos, kaip ji suprantama Finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme, reikalauja išsamios šios investicinės paslaugos sąvokos ir požymių analizės. Investavimo rekomendaciją apibrėžia FPRĮ 3 straipsnio 12 dalis. Taisyklių 157 punktas detalizuoja investavimo rekomendacijos sąvoką. Turi būti pateikiama tam asmeniui tinkama asmeninio pobūdžio rekomendacija arba ji turi būti pagrįsta asmeniui būdingomis savybėmis. Asmeninio pobūdžio rekomendacijoje turi būti pasiūlymas imtis vieno iš šių veiksmų: (i) pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti, išpirkti, laikyti arba platinti konkrečią finansinę priemonę; (ii) pasinaudoti arba nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išpirkti finansinę priemonę. Pareiškėjo nuomone, norint nustatyti, ar buvo teikiamos investavimo rekomendacijos, būtina konstatuoti šiuos būtinus investavimo rekomendacijos požymius: (i) rekomendacija teikiama finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva, (ii) teikiama būtent asmeninio pobūdžio rekomendacija konkrečiam asmeniui, ir (iii) yra konkreti rekomendacija imtis tam tikrų veiksmų, t. y. tam tikras siūlymas pirkti, parduoti ir pan., dėl sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Šių požymių konstatavimas yra esminis, siekiant nustatyti ar yra teikiamos „investavimo rekomendacijos“ ir ar investicinių paslaugų teikėjui kyla FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta pareiga, t. y. surinkti tam tikrą informaciją apie klientą, kad galėtų pasiūlyti konkrečias investicines paslaugas ar finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. Šie požymiai leidžia atskirti investavimo rekomendaciją nuo Banko teikiamos bendro pobūdžio informacijos apie produktus, kurios teikimas nėra investicinė paslauga. FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytos pareigos nekyla tol, kol klientas teiraujasi bendro pobūdžio informacijos, o konkrečios finansinės priemonės jam nėra siūlomos. Iki Anketų užpildymo Banko darbuotojai teikė klientams bendro pobūdžio informaciją, kuri neatitinka būtinų investavimo rekomendacijos požymių. Komisijos teiginiai, kad Banko darbuotojai iki informacijos apie klientus surinkimo ir įvertinimo teikė investavimo rekomendacijas, nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai siūlė klientams sudaryti konkrečius sandorius, nesurinkę ir neįvertinę informacijos apie klientus. Tokias klaidingas išvadas Komisija daro remdamasi vien suinteresuotų asmenų (t. y. pačių klientų) paaiškinimais. Klientų duoti paaiškinimai šiuo atveju vertintini kritiškai, nes jiems tokie paaiškinimai yra palankūs ir leidžiantys išvengti įsipareigojimų vykdymo. Komisija tinkamai neįvertino Banko pateiktų įrodymų ir argumentų, tarp jų ir Banko darbuotojų, kurie niekaip nėra suinteresuoti tyrimo baigtimi, paaiškinimų bei Banko vidaus organizacinių priemonių ir sistemų. Bankas yra priėmęs ir įgyvendinęs technines priemones ir vidines procedūras, reglamentuojančias investicinių paslaugų teikimą Banko klientams. Tuo tikslu Banko licencijuoti finansų makleriai yra parengę kliento Anketą, kurios užpildymas yra privalomas prieš teikiant investicines paslaugas (konkretaus finansų maklerio pavardė ir licencijos numeris nurodomas kiekvienoje Anketoje). Bendro pobūdžio informacijos teikimą traktuojant kaip investavimo rekomendaciją, būtų nepagrįstai išplečiama Finansinių priemonių rinkų įstatyme įtvirtinta sąvoka, kas neatitiktų nei šio įstatymo, nei Direktyvos siekiamų tikslų. Priešingai, susidarytų situacija, kada Bankas, nepriklausomai nuo kliento pageidaujamų paslaugų pobūdžio, ribotų klientų teisę į informaciją tol, kol nesurinktų detalių duomenų apie klientą. Toks perteklinis duomenų rinkimas nebūtų suderinamas su asmens duomenų naudojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Pažymi, kad Bankas negali atsisakyti teikti informacijos klientams, nes tokią pareigą teikti suponuoja Banko paslaugų, kaip viešosios ofertos, pobūdis.

Pažymėjo, kad siekiant atsakyti į klausimą, ar Bankas laiku ir tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnyje numatytas pareigas, reikia nustatyti, kokias investicines paslaugas ir kieno iniciatyva Bankas teikė. Šiuo atveju klientai J. M. ir S. K. kreipėsi į Banką prašydami sudaryti sandorius dėl konkrečių jų pasirinktų finansinių priemonių, dėl kurių jau buvo savarankiškai priėmę investicinius sprendimus. Tokiais atvejais, kai klientas kreipiasi dėl konkretaus sandorio priėmęs investicinį sprendimą savo iniciatyva, Bankui kyla pareigos pagal FPRĮ 22 straipsnio 7 dalį, o ne 5 dalį. Remiantis FPRĮ 22 straipsnio 7 dalimi, tik po to momento, kai klientai išreiškė savo pageidavimą sudaryti sandorius dėl konkrečių finansinių priemonių, Bankui atsirado pareiga pasiūlyti įvertinti ir įspėti klientą, jei pageidaujama finansinė priemonė jam būtų netinkama. Banko darbuotojai tai padarė laiku ir tinkamai. J. M. kreipėsi į Banką, prašydamas jam pateikti informaciją apie finansinę priemonę. 2008 m. rugsėjo 4 d. klientui išreiškus konkretų pageidavimą sudaryti jo pasirinktų obligacijų įsigijimo sandorį, J. M. buvo pateikta užpildyti Anketa, kurios pagrindu, įvertinęs kliento pateiktą informaciją apie jo žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus, Bankas įspėjo, kad nepataria šiam klientui investicijų finansuojant skolintomis lėšomis. Praėjus 5 dienoms nuo Anketos užpildymo, klientas, turėjęs daugiau nei pakankamai laiko įvertinti Banko įspėjimą, nusprendė jo nepaisyti ir sudarė Atvirkštinio atpirkimo sutartį dėl Snoro obligacijų. S. K. kelis mėnesius iki obligacijų įsigijimo epizodiškai domėjosi Banko teikiamomis investicinėmis paslaugomis, atvykdama į Banko klientų aptarnavimo skyrių ar tiesiogiai skambindama Banko vadybininkui. Po kelių dienų nuo Finansinių priemonių tvarkymo sutarties sudarymo ir Anketos užpildymo, 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 15 d. S. K., nusprendusi nepaisyti Banko įspėjimo, sudarė Atvirkštinio atpirkimo sutartis dėl Snoras euroobligacijų ir Banko Pasaulis – 21 obligacijų. J. M. ir S. K. buvo užpildytos Anketos ne todėl, kad jie kreipėsi į Banką siekdami gauti Banko specialistų rekomendacijas dėl investicijų, bet todėl, kad jie prašė sudaryti konkretų sandorį dėl finansinių priemonių, kurias pasirinko savo iniciatyva. Pažymėjo, kad tiek kai Finansinių priemonių rinkų įstatymas įpareigoja atlikti suitability, tiek kai appropriatness testą, Bankas naudoja tą pačią Anketą, t. y. visais atvejais taiko griežčiausią standartą. Anketos pagrindu buvo sugeneruotas įspėjimas dėl klientui netinkamų finansinių priemonių ir rekomendacija dėl tinkamų finansinių priemonių. Tokiu būdu Bankas tinkamai įvykdė pareigą pagal FPRĮ 22 straipsnio 7 dalį (įspėti klientą apie netinkamas jo pasirinktas finansines priemones) ir kartu suteikė klientui investavimo rekomendaciją (pasiūlymą dėl tinkamų finansinių priemonių) savo iniciatyva. Tokią praktiką Bankas taiko atsižvelgdamas į klientų interesus, nes klientams tokiais atvejais labiau naudinga ne tik gauti įspėjimą apie netinkamas finansines priemones, bet ir rekomendaciją dėl tinkamų finansinių priemonių. Tiek FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis, tiek 7 dalis įpareigoja Banką įspėti klientą apie jam netinkamas finansines priemones, tačiau neįpareigoja Banko nesudaryti ar uždrausti klientui sudaryti sandorį, kurio, nors ir gavęs visą reikalingą informaciją ir Banko įspėjimą, klientas vis tiek pageidauja. J. M., S. K., M. S. ir Č. R. aptarnavę Banko darbuotojai veikė savo kompetencijos riboje, jų turimi įgūdžiai, žinios ir patirtis yra pakankami jiems priskirtoms funkcijoms atlikti. Bankas turi įdiegęs sistemą, užtikrinančią informacijos apie klientą surinkimą ir įvertinimą. Pagal konkretaus kliento žinias, patirtį, finansinę padėtį ir investavimo tikslus sistema generuoja finansų maklerių paruoštas rekomendacijas apie konkrečiam klientui tinkamas ir įspėjimą apie netinkamas finansines priemones.

Pareiškėjas nurodė, kad FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų. Tai turi būti protingos ir proporcingos tikslui priemonės, kurių protinga būtų reikalauti iš organizacijos, o ne priemonės, absoliučiai apsaugančios nuo kiekvieno galimo suklydimo ar apgaulės, jei tokia būtų. Sprendžiant, ar Bankas laikosi šios pareigos, turi būti vertinamos Banko įdiegtos priemonės ir procedūros bei jų adekvatumas, o ne konkrečių darbuotojų veiksmai. Atsižvelgdamas į FPRĮ reikalavimus, be kitų, Bankas yra priėmęs Darbo su kapitalo rinkų skyriaus klientais, prekiaujančiais finansinėmis priemonėmis, tvarką (BVR-10-108/02). Tvarkos 3.1 punkte numatyta, kad prieš teikiant investicines paslaugas bet kuriam asmeniui, su juo turi būti sudaryta atitinkama sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo bei atidarytos finansinių priemonių bei piniginių lėšų sąskaitos. Tvarkos 3.2 punkte numatyta, kad potencialus klientas pirmiausia yra supažindinamas su Banko pavedimų vykdymo politika ir investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, pateikiant rašytinį minėtų dokumentų tekstą. Atlikus aprašytus veiksmus, potencialiam klientui yra pateikiama pasirašyti viena iš šios tvarkos priede esančių sutarčių. Bankas taip pat turi Informacijos apie investuotojus tvarką (BVR-15-996), kuri detaliai nustato darbuotojų veiksmus, surenkant informaciją apie klientą ir pildant Anketas. Šios tvarkos yra privalomos Banko darbuotojams, aptarnaujantiems klientus, ir darbuotojai su jomis yra supažindinti. Komisija neseniai atliko Banko kompleksinį patikrinimą ir 2009 m. balandžio 30 d. surašė Banko kompleksinio patikrinimo protokolą Nr. IT-18, kuriame konstatavo, kad Banko veiklos, susijusios su investicinių paslaugų teikimu, organizavimas yra tinkamas, o susiję asmenys yra supažindinti su procedūromis, kurių jie turi laikytis tinkamai vykdydami savo pareigas. Banko Investicinės bankininkystės departamento klientų skaičius siekia 15 000. Siekdamas maksimaliai užtikrinti savo darbuotojų kvalifikaciją ir kompetenciją, Bankas reguliariai organizuoja darbuotojų apmokymus. Pareiškėjo nuomone, vertinant jo veiklos organizavimo politiką ir procedūras bei jų adekvatumą, reikia įžvelgti skirtumą tarp Banko, kaip juridinio asmens, pareigų įgyvendinti sistemines priemones ir procedūras, ir darbuotojų veiksmų konkrečiais atvejais. Šių dalykų negalima sutapatinti vertinant, ar Bankas, kaip organizacija, padarė teisės pažeidimą. Net ir tuo atveju, jei konkretus darbuotojas būtų padaręs veiksmus, neatitinkančius Banko vidinių procedūrų reikalavimų, tokie veiksmai būtų vertintini kaip žmogiškoji klaida, vien kurios nepakanka paneigti visos Banko veiklos organizavimo politikos ir procedūrų tinkamumo. Tyrimo metu Komisija nevertino Banko veiklos organizavimo politikos ir procedūrų, o savo išvadas pagrindė vien tik remdamasi suinteresuotų asmenų paaiškinimais apie konkrečius darbuotojų veiksmus. Mano, kad Komisijos tyrimo medžiaga yra prieštaringa. Komisija, įrodinėjanti pažeidimo faktą, turėjo pateikti kiekybiškai ir kokybiškai pakankamą kiekį įrodymų, kad galima būtų tvirtai ir nepaneigiamai (o ne tikėtinai) nustatyti administracinio nusižengimo sudėties buvimą, be to, užtikrinti tinkamą rungtyniškumo principo įgyvendinimą. Komisija nesilaikė šių principų ir tinkamo administracinės bylos nagrinėjimo proceso neužtikrino.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 39–46) nurodė, kad Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. 2K-154 savo turiniu visiškai atitinka materialinės teisės normas, reglamentuojančias finansinių priemonių rinkas. Nagrinėjant bylą buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nepriklausomą ir nešališką procesą; buvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas. Sprendimas pagrįstas būtinomis nustatyti aplinkybėmis ir įrodymais. Vienas iš pagrindinių Direktyvos, taip pat ir Direktyvą įgyvendinančio Finansinių priemonių rinkų įstatymo tikslų yra aukštesnis investuotojų teisių ir interesų apsaugos lygis. Šiam tikslui pasiekti Finansinių priemonių rinkų įstatyme atkartojami iš esmės tie patys principiniai reikalavimai, kurie buvo įtvirtinti iki šio įstatymo priėmimo galiojusiame VPRĮ. Pagrindinė finansų maklerio įmonės ir kredito institucijos (toliau – ir FMĮ arba tarpininkai) pareiga santykiuose su klientu – sąžininga, teisinga ir profesionali veikla geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (FPRĮ 22 str. 1 d.). FMĮ privalo aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą jiems reikalingą ir pagrįstam investiciniam sprendimui priimti būtiną informaciją, investavimo rekomendacijas klientams teikti tik surinkus ir įvertinus informaciją apie klientų žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, taip pat užtikrinti, kad klientams paslaugas teikiantys ir konsultuojantys darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti. Atsakovas, gavęs keturių Banko klientų skundus, objektyviai ir išsamiai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su šių asmenų skunduose išdėstytomis pretenzijomis, nustatė, kad Bankas nesilaikė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse įtvirtintų reikalavimų, ir 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 2K-154 skyrė 15 000 litų baudą. Bendras visus minėtus klientus siejantis bruožas yra tas, kad jie 2008 m. sudarė su Banku Finansinių priemonių tvarkymo sutartis bei užpildė Banko klientams skirtas Anketas. Pagal klientų pateiktą informaciją Bankas Anketose užfiksavo J. M., S. K. ir Č. R. skirtas rekomendacijas dėl jiems tinkamų ir netinkamų investicijų. Visi klientai su Banku sudarė obligacijų pirkimo–pardavimo sutartis, o šių finansinių priemonių įsigijimą klientai finansavo Banko jiems paskolintomis lėšomis, t. y. sudarę su Banku atvirkštinio atpirkimo sutartis. Atpirkimo sandoris yra susijęs su ypač didele ir dažnai vidutinių gebėjimų investuotojui sunkiai identifikuojama papildoma rizika. Atpirkimo sandoris laikomas susitarimu finansines priemones parduoti, o vėliau atpirkti sudarymo metu sutarta kaina. Sudarant tokį sandorį, paprastai viena sandorio šalis sutinka perleisti finansines priemones kitai šaliai už mažesnę nei rinkos kainą, o vėliau atpirkti už iš anksto sutartą kainą (įprastai rinkos kainą, sandorio sudarymo momentu pridedant sukauptas palūkanas). Esminė rizika, kurią tenka prisiimti šį sandorį sudariusiam (finansines priemones rinkos dalyviui pardavusiam ir ateityje jas įsipareigojusiam atpirkti) asmeniui – tai rizika dėl galimų papildomų finansinių įsipareigojimų ir pareigų, t. y. nukritus finansinių priemonių rinkos kainai, asmuo ne tik patirs nerealizuotą nuostolį dėl investicijų vertės kritimo, bet ir privalės papildomai įnešti pinigines lėšas į garantinę sąskaitą (kitaip tariant – suformuoti užstatą), kad išlaikytų parduotų finansinių priemonių ir už jas gautų piniginių lėšų verčių pusiausvyrą. Garantinėje sąskaitoje esanti užstato suma yra įkeičiama finansines priemones įsigijusiam asmeniui, kad užtikrintų finansines priemones pardavusio asmens įsipareigojimų vykdymą. Asmeniui nepajėgiant įvykdyti tokių papildomų finansinių įsipareigojimų (nesuformavus užstato), kita sandorio šalis įgyja teisę savo nuožiūra ir vienašaliu sprendimu priverstinai realizuoti (parduoti rinkoje) finansines priemones ir iš gautų lėšų patenkinti savo reikalavimus, o tuo atveju, jei gautų lėšų nepakanka – savo reikalavimus patenkinti iš kito papildomų finansinių įsipareigojimų nesugebėjusio vykdyti kliento turto. Taigi sumažėjus asmens parduotų finansinių priemonių rinkos kainai, kyla grėsmė, kad asmuo ne tik praras galimybę atpirkti finansines priemones, bet ir liks skolingas kitai sandorio šaliai, t. y. patirs finansinius nuostolius. Nagrinėjamu atveju būtent tokio pobūdžio atpirkimo sandorius J. M., S. K. ir Č. R. sudarė su Banku, t. y. klientai iš Banko įsigijo obligacijas, o jas apmokėjo piniginėmis lėšomis, kurias gavo tas pačias obligacijas atpirkimo sandoriu pardavę Bankui. Vertinant išskirtinai tik ekonominiu požiūriu, klientai, norėdami įsigyti obligacijas ir negalėdami už jas sumokėti iš nuosavų lėšų, tas obligacijas įkeitė Bankui. Tokia investavimo strategija pasižymėjo ypač didele rizika, apie kurią klientai turėjo būti tinkamai informuoti. Atsakovas atkreipė dėmesį į šioje situacijoje labai svarbią aplinkybę, kurią pripažįsta tiek J. M., S. K., Č. R., tiek ir pats Bankas – šie klientai yra laikomi neprofesionaliais investuotojais. Pastaroji aplinkybė lemia tai, kad minėtiems klientams Bankas turėjo taikyti maksimalų jų interesų apsaugos režimą, kurio svarba tampa ypač didelė įvertinus ir minėtą aplinkybę, kad klientai su Banku sudarė itin rizikingus sandorius. Atsakovas teigė, kad Bankas turėjo aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Įgyvendindamas šią pareigą, Bankas, be kita ko, privalėjo pateikti klientams informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. Klientams turi būti pateiktas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas, atsižvelgiant į klientų kategoriją (profesionalusis ar neprofesionalusis klientas) ir kitas aplinkybes. Taisyklės nustato, kad tokiame aprašyme turi būti paaiškintas konkretaus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį ir jo žinių lygį, todėl be kitos informacijos Taisyklių 34 punktas įpareigoja pateikti klientui paaiškinimą apie sverto principą (angl. leverage) ir jo poveikį bei informaciją apie riziką netekti viso savo investuoto kapitalo, informaciją apie tam tikrų finansinių priemonių kainos nepastovumą, įspėjimą, kad tokių finansinių priemonių sandorius sudarančiam investuotojui gali tekti prisiimti finansinius įsipareigojimus ir kitas papildomas pareigas, įskaitant finansinių priemonių įsigijimo metu nenumatytus įsipareigojimus (angl. contingent liabilities), informaciją apie pareigą mokėti garantinę įmoką (angl. margin) ar apie kitas panašias pareigas, taikomas tokio tipo finansinei priemonei. Šią informaciją Bankas klientams turėjo pateikti patvarioje laikmenoje ir iš anksto, prieš pradedant teikti jiems paslaugas (Taisyklių 22, 24 punktai). Kompleksiškas Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir Taisyklių teisės normų aiškinimas leidžia atskleisti elementarų įstatymų leidėjo siekį, kad investuotojui būtų sudarytos visos sąlygos pagrįstam investiciniam sprendimui priimti. Šis siekis gali būti įgyvendintas tik tuomet, kai tenkinamos visos šios sąlygos: 1) investuotojui tarpininkas suteikia pakankamai su juo susijusios ir jam reikalingos informacijos, pagal kurią investuotojas gali suprasti investavimo strategijos esmę ir rizikas; 2) šią informaciją investuotojui tarpininkas suteikia suprantamai, aiškiai, apibendrinto aprašymo forma; 3) šią informaciją tarpininkas klientui pateikia patvarioje laikmenoje (popieriuje); 4) šią informaciją tarpininkas klientui pateikia iš anksto, prieš pradedant teikti paslaugas, pvz., prieš sudarant sandorius. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad žodžiu teikiama informacija ir konsultacijos taip pat turi atitikti visus Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir Taisyklių keliamus reikalavimus ir neprieštarauti bei būti suderinamos su ta informacija, kuri yra pateikiama raštu. Atlikusi nuodugnų Banko veiklos teikiant paslaugas J. M., S. K. ir Č. R. tyrimą, apklaususi klientus ir Banko atstovus, Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 konstatavo, kad Bankas, prieš sudarydamas su klientais nagrinėjamus sandorius, nesugebėjo klientams pateikti jiems reikalingos informacijos pagal visas aukščiau nurodytas sąlygas. Tą netiesiogiai patvirtina ir faktas, jog klientai sudarė jiems netinkančius sandorius, t. y. sandorius, kurie pagal Banko nustatytą investuotojo profilį jiems (investavimo tikslus ir asmeninį gebėjimą įvertinti bei suvokti riziką) yra nerekomenduotini. Deklaratyvus reikalavimo supažindinti investuotojus su jiems reikalinga informacija laikymasis negali būti pripažintas tinkamu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos vykdymu. Neprofesionaliam klientui turi būti pateikiamas rašytinis aiškus, išsamus aprašymas apie jo pageidaujamas ar jam siūlomas investavimo strategijas, prieš jam sudarant bet kokius sandorius. Bankas to nepadarė. Neigiamai vertintinas ir Banko teiginys, kad J. M., S. K. ir Č. R. išreiškė norą informaciją, pranešimus ir ataskaitas gauti nuorodos į tinklalapį būdu. Taisyklės numato, jog paprastai klientams informacija apie finansinių priemonių esmę ir rizikas turi būti pateikiama patvarioje laikmenoje (pvz., popieriuje), tačiau galimybė tokią informaciją klientui pateikti nuorodos į tinklalapį internete būdu egzistuoja tik tuomet, kai laikomasi visų Taisyklių 6 punkte nurodytų reikalavimų. Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K‑154 akcentavo dvi šiuo atveju svarbiausias sąlygas, kurių egzistavimu Bankas privalėjo įsitikinti, t. y. toks bendravimo (taip pat ir informacijos pateikimo) būdas privalėjo atitikti klientų ir Banko santykių bei veiklos pobūdį, ir klientai turėjo būti išreiškę konkretų sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklalapį būdu. Iš patikrinimo metu surinktų aplinkybių visumos matyti, kad šiuo atveju Banko elgesys su klientais buvo nerūpestingas ir formalus. Visiems klientams (J. M., S. K. ir Č. R.) Bankas pateikė pasirašyti tipines Finansinių priemonių tvarkymo sutartis, kuriose yra įrašytos nuostatos dėl galimybės Bankui su klientais bendrauti internetinio ryšio pagalba. Pateikdamas pasirašyti šį ir kitus dokumentus, Bankas nesiaiškino, ar toks bendravimo būdas realiai yra priimtinas neprofesionaliam, mažą investavimo patirtį turinčiam arba iš viso jos neturinčiam klientui, ar konkretus klientas turi galimybę visada naudotis interneto ryšiu ir ar iš tikrųjų klientas sutinka tokią svarbią informaciją, kaip finansinių priemonių rizika, gauti nuorodos į Interneto tinklalapį būdu. Komisija yra aiškiai išreiškusi Bankui savo nuomonę apie tai, kad Aprašyme pateikiama informacija nėra pakankama ir išsami, suprantama neprofesionaliajam klientui. Aprašymas, kaip neprofesionaliems investuotojams skirtas dokumentas, aiškiai neatskleidžia obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmės ir pagrindinės rizikos. Banko akcentuojamos klientų pasirašytos Anketos neturi jokio ryšio su pareigos pateikti klientui visą informaciją apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingas rizikas vykdymu. Sprendžiant klausimą, ar Bankas tinkamai vykdė minėtą pareigą, neturi reikšmės faktas, kad J. M., S. K. ir Č. R. pasirašė Anketas. Anketose išvardinti tik klientams siūlytų ir nerekomenduotų finansinių priemonių, investavimo strategijų pavadinimai, neišdėstant jų esmės bei joms būdingų rizikų.

Nagrinėjant Banko atsakomybės klausimą teikiant investicines paslaugas M. S., svarbus yra paslaugų teikimo klientui ir poveikio priemonių Bankui taikymo metu galiojusių įstatymų klausimas. M. S. 2007 m. liepos 26 d. įsigijo Banko su Pasaulio akcijomis susietų Obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų. Šias obligacijas klientas finansavo Banko jam suteikta tiksline paskola, t. y. 2007 m. liepos 26 d. M. S. pasirašė su Banku Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį. Šių sandorių sudarymo metu Banko pareigas reglamentavo Finansinių priemonių rinkų įstatymas, kuris pilnai įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. Vadovaujantis FPRĮ 99 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamu momentu (2007 m. liepos 26 d.) Bankas privalėjo laikytis tų FPRĮ nuostatų, kurios galiojo iki šio įstatymo galiojusiame VPRĮ. Finansinių priemonių rinkų įstatyme liko galioti visi principiniai reikalavimai, kurie buvo įtvirtinti ir VPRĮ. Pareiškėjas teisus, teigdamas, kad FPRĮ papildomai nustatė naujus reikalavimus FMĮ ir reguliuojamos rinkos operatoriams bei nustatė pereinamąjį laikotarpį šiems asmenims pasirengti tinkamai vykdyti tuos reikalavimus. Tačiau Bankas nepagrįstai teigia, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata negaliojo 2007 m. liepos 26 d. Pareiga atskleisti klientui su juo susijusią ir reikalingą informaciją buvo įtvirtinta tiek VPRĮ (24 str. 4 d.), tiek dabar galiojančiame FPRĮ (22 str. 3 d.). Komisija, ištyrusi visas su Banko M. S. teiktomis paslaugomis susijusias aplinkybes, 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K‑154 konstatavo, kad Bankas nesuteikė klientui visos reikalingos informacijos apie investavimo strategijos – obligacijų įsigijimo finansuojant jam suteikta tiksline paskola – esmę ir rizikas, todėl pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad tokią investavimo strategiją M. S. pasirinko susipažinęs su informacija lankstinuko pavidalu išleistoje Banko reklamoje apie pagrindines obligacijų emisijos sąlygas. Komisija nustatė, kad klientą aptarnavusi Banko darbuotoja neinformavo jo, kad Lankstinuke nurodyti paskaičiavimai buvo klaidingi, t. y. neinformavo apie pagrindinę ir esminę tokios investicijos (obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis) riziką. Kliento teigimu, darbuotoja žodžiu jam paaiškino, kad prieaugis yra metinis, ir taip jį papildomai suklaidino. Komisija šio kliento, kaip suinteresuoto asmens, teiginio nelaiko įrodymu ir juo nesiremia.

Atsakovas pažymėjo, kad Bankas, platinęs savų vertybinių popierių (obligacijų) emisiją, įgijo dvejopą teisinį statusą, t. y. veikė kaip emitentas ir kartu kaip investicines paslaugas teikiantis rinkos dalyvis. Vertybinių popierių viešas siūlymas pats savaime nepatenka į Direktyvos reguliavimo sritį, jam taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/71/EB, kurios nuostatos perkeltos į VPĮ. Tolesnis savų vertybinių popierių platinimo ir pardavimo klientams procesas patenka į Direktyvos reguliavimo sritį, todėl jo metu turi būti laikomasi Finansinių priemonių rinkų įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kliento, kuriam teikiama paslauga, tipą, šie reikalavimai apima atitinkamų įspėjimų dėl susijusios rizikos ir informacijos apie produktą pateikimą (FPRĮ 22 str. 2-4 d.), produkto priimtinumo ir tinkamumo testų atlikimą (FPRĮ 22 str. 5, 7 d.), klientų klasifikaciją ir kt. Taigi Bankas, vykdydamas pirminę obligacijų emisiją, privalėjo laikytis visų VPRĮ (ir atitinkamai VPĮ) viešam vertybinių popierių siūlymui nustatytų reikalavimų. Parduodant šias finansines priemones investuotojui, tinkamai ir aiškiai turėjo būti atskleista visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimą skolintomis lėšomis ir tokiam investavimui būdingą riziką. Viešai siūlydamas obligacijas, Bankas privalėjo laikytis VPRĮ nustatytų reikalavimų prospektui, vienas iš kurių – paskelbti Komisijos patvirtintą prospektą. Komisija, patvirtindama Obligacijų prospektą, konstatavo, kad Obligacijų prospektas atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, tačiau pabrėžė, jog šis faktas neturėjo jokios įtakos Banko pareigoms, susijusioms su obligacijų reklama (konkrečiai – Lankstinuku). Komisija 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K‑154 konstatavo, kad Lankstinuke pateikta informacija neatitiko išsamumo kriterijaus. Visuotinai priimta, kad visuomenei pateikiama tam tikros investicijos pelno ar pajamų procentinė išraiška per vienerius metus. Tokia pozicija išdėstyta GIPS, kurie ne tik nurodo, kad reklaminėje medžiagoje informacija apie investavimo rezultatus turi būti išsami ir teisinga, bet ir nustato, jog investavimo rezultatams skaičiuoti ir skelbti turi būti naudojami vieningi standartai. Tuo tarpu Bankas, ignoruodamas finansų rinkose priimtiną informacijos pateikimo praktiką, Lankstinuke pateikė informaciją klaidinančiai, naudodamas skirtingus (1 metų ir 3 metų) laiko termino matus. Atsakovo nuomone, neigiamai vertintinos Banko pastangos atsakomybę perkelti klientui, teigiant, kad Lankstinuke pateikiama tik bendra informacija apie investicinę galimybę, o prieš priimdamas sprendimą, M. S. privalėjo susipažinti su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Taip pat nepagrįsti Banko teiginiai, kad klientas neturėjo teisės suklysti, vertindamas Lankstinuke pateiktą informaciją, nes yra patyręs ir išsilavinęs verslininkas. Atsakovas pabrėžė, kad M. S. yra laikomas neprofesionaliu investuotoju ir paprastu reklamos vartotoju. Nagrinėjama Banko reklaminė medžiaga yra skirta visiems investuotojams (išsilavinusiems ir neišsilavinusiems, turintiems patirtį versle ir neturintiems), todėl ji neturi klaidinti vidutinių sugebėjimų investuotojo. Komisija turėjo teisę vertinti Lankstinuko atitikimą VPĮ 11 straipsnio 3 dalies reikalavimams, tačiau nesprendė Banko atsakomybės klausimo už šių reikalavimų pažeidimą. Aplinkybė, kad Lankstinuke pateikiama informacija buvo klaidinanti, turėjo lemtingą reikšmę vertinant Banko paslaugų teikimo M. S. atitikimą teisės aktus. Komisija patikrinimo metu nustatė ir 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 konstatavo, kad klientas, remdamasis Lankstinuke pateikta klaidinančia informacija, priėmė sprendimą įsigyti obligacijų skolintomis iš Banko lėšomis, o pastaroji įstaiga, prieš sudarydama su klientu obligacijų pasirašymo ir skolinimo sutartis, nesuteikė jam informacijos apie esminę tokios investavimo strategijos riziką, susijusią su Obligacijų garantuoto prieaugio ir paskolos palūkanų santykiu per metus. Bankas turėjo aiškiai ir suprantamai paaiškinti M. S., kad metinės paskolos palūkanos 5,5 proc., o garantuojamas Obligacijų prieaugis 6 proc. nustatytas 3 metams. Patikrinimo metu surinktų aplinkybių visuma leido Komisijai konstatuoti, kad minėta esminė informacija klientui nebuvo tinkamai pateikta. Tinkamu Kliento informavimu nelaikytina tai, kad Banko darbuotoja J. J. įteikė M. S. Galutines sąlygas prieš jam pasirašant obligacijų pasirašymo sutartį, o skolos sutartyje buvo nustatytos paskolos sąlygos ir jos negrąžinimo pasekmės. Nagrinėjamu atveju reikšminga 2009 m. kovo 5 d. vykusio Komisijos posėdžio metu J. J. pareikšta priežastis, dėl kurios minėta informacija nebuvo pateikta jos aptarnaujamam klientui, atspindi Banko požiūrį į klientų aptarnavimą: esą J. J. nerūpėjo M. S. sudaromo sandorio tikslai, motyvai, jos taip pat nedomino, ar klientas suprato sudaromo sandorio naudą ir rizikas. Per metus garantuojamas ne 6, o tik 2 proc. obligacijų prieaugis, – ši informacija buvo esminė, todėl jos trūkumas neleido Klientui priimti pagrįsto investicinio sprendimo, t. y. M. S. nusprendė investuoti remdamasis klaidinančia reklama, kurios tikrųjų sąlygų Bankas jam iki galo neišaiškino prieš pasirašant Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo sutartis. Tuo Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Investavimo rekomendacija Finansinių priemonių rinkų įstatyme ne tik įtraukta į investicinių paslaugų sąrašą (pagal galiojusį VPRĮ konsultavimo investavimo į vertybinius popierius klausimais paslaugos teikimui nebuvo būtina FMĮ licencija), bet kartu nustatytos papildomos pareigos tarpininkams, teikiantiems šią paslaugą. Toks ypatingas dėmesys šiai investicinei paslaugai skiriamas todėl, kad ja galima ženkliai įtakoti investuotojo valią priimant vienokius ar kitokius investicinius sprendimus, tad toks poveikis gali būti daromas tik turint teisėtą pagrindą ir naudojant teisėtas priemones. Atsižvelgiant į tai, FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje numatytas imperatyvus draudimas teikti investavimo rekomendaciją nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, apie finansinę padėtį ir apie tikslus, kurių klientas siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Surinkusi ir įvertinusi minėtą informaciją, FMĮ turi rekomenduoti klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, geriausiai atitinkančias kliento interesus (FPRĮ 22 str. 6 d.). Bankas, neatsižvelgęs į kliento žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, suteikė J. M. investavimo rekomendaciją, nesudarydamas galimybės tinkamai susipažinti su jam tinkančių ir netinkančių finansinių priemonių sąrašu. Siekdama objektyvaus visų bylos aplinkybių ištyrimo, Komisija 2009 m. balandžio 27 d. raštu prašė Banko užtikrinti J. M. aptarnavusių Banko darbuotojų dalyvavimą 2009 m. balandžio 30 d. Komisijos posėdyje. Tačiau minėtame posėdyje dalyvavo tik Banko darbuotoja V. K.. Todėl mano, kad Bankas vengė nustatyti tiesą šios bylos nagrinėjimo metu.

Atsakovas paaiškino, kad Banko platinamos obligacijos (Snoro euroobligacijos ir Banko su Pasaulio akcijomis susietos obligacijos, kurių įsigijimas būtų finansuojamas Banko paskolintomis lėšomis) S. K. buvo siūlomos Banko iniciatyva. Tinkamų ir kvalifikuotų Banko paslaugų teikimo klientams pagrindą sudaro vienas kitą papildantys elementai, t. y. tiek tinkamos darbuotojų kvalifikacijos užtikrinimas, sudarantis pagrindą tikėtis, kad įmonė, jos vadovai ir darbuotojai laikysis teisės aktų reikalavimų, tiek reikiamų ir tinkamų Banko procedūrų bei vidinių tvarkų turėjimas. Bankas, kaip profesionalus rinkos dalyvis, savo pareigas, susijusias su paslaugų klientams teikimu, įgyvendina per savo žmogiškuosius resursus, todėl Banko darbuotojai privalo būti tinkamos kvalifikacijos, turėti specifinių žinių apie finansinių priemonių rinką ir ją reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Teigė, kad faktas, jog Bankas turi parengęs reikalingas procedūras ir vidines tvarkas, liudija tik apie formalų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Realių Banko teikiamų paslaugų kokybę ir atitikimą Finansinių priemonių rinkų įstatyme nustatytus reikalavimus parodo J. M., S. K., M. S., Č. R. aptarnavusių Banko darbuotojų konkretūs veiksmai. Tai, kad Banko darbuotojai, teikdami paslaugas minėtiems klientams, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse įtvirtintus reikalavimus, rodo, jog skunde minimos Banko priimtos vidinės tvarkos bei darbuotojų apmokymo programos praktiškai nėra efektyvios. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai, kad Komisija, priimdama 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2K‑154, pažeidė tam tikrus ABTĮ įtvirtintus sprendimo priėmimo principus, yra nepagrįsti, kadangi skundžiamas sprendimas nėra teismo sprendimas administracinėje byloje. Komisijos Sprendimui taikomi bendrieji individualaus administracinio akto reikalavimai, nustatyti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje, o ne ABTĮ nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Č. R. atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 107 ir 108) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagristą. Nurodė, kad 2008 m. vasario 1 d. kreipėsi į Banko filialą Vilniaus g. 18 dėl investavimo konsultacijos. Jį aptarnavusi klientų konsultantė V. M. rekomendavo visas turimas lėšas investuoti į su Rusijos įmonių akcijomis susietas obligacijas (ISIN T0000430449). Pokalbio metu konsultantė buvo informuota, jog tai yra jo pirmoji ir kol kas vienintelė investicinė priemonė, išskaidyti jo norimą investuoti sumą į skirtingos rizikos vertybinius popierius konsultantė nepasiūlė. Pokalbio metu jokių konkrečių planų apie tolesnes investicijas nenurodė. Remiantis klientų konsultantės rekomendacijomis, buvo pasirašyta sutartis ir įsigyta 100 vnt. obligacijų bendra 9 956 Lt verte. Pasirašant sutartį, pagal atliktą apklausą Č. R. buvo priskirtas „neprofesionaliojo kliento kategorijai“. 2008 m. rugsėjo 12 d. jis kreipėsi į Banko investicijų konsultantą, norėdamas sužinoti turimos finansinės priemonės tuometinę rinkos vertę. Kadangi konsultacijos metu sužinojo, kad turimų obligacijų vieno vieneto rinkos vertė nukrito iki 80 litų, jį konsultavęs investicinių paslaugų vadybininkas K. R. rekomendavo sudaryti atvirkštinio atpirkimo (REPO) sandorį. Sandorio metu bankui buvo perduotos jo turimos finansinės priemonės ir iš banko pasiskolinta suma vadybininko rekomenduotų vertybinių popierių (banko Snoro obligacijų, kodas XS0301140512) pirkimui. Viso buvo įsigyta 8 vnt. obligacijų, bendra mokėjimo suma – 7 550,90 eurų. 2008 m. spalio 12 d. Č. R. sulaukė investicinių paslaugų vadybininko K. R. skambučio. Pokalbio metu buvo informuotas, kad jo turimų vertybinių popierių vertė nukrito, todėl, remiantis sutarties sąlygomis, jis privalo suformuoti 6 000 litų užstatą. Vėliau tą pačią dieną sulaukė kito skambučio ne darbo metu (22 val. 30 min.), kurio metu buvo priminta, kad jis privalo atvykti į banko poskyrį ir įnešti užstatą. K. R. netgi siūlė reikalingą sumą skolinti iš nuosavų lėšų. Č. R. atvykus į banko poskyrį, vadybininkas minėjo, kad jaučiasi kaltas dėl susiklosčiusios situacijos. Č. R. paprašė vadybininko raštu pakomentuoti, kodėl buvo teiktos būtent tokios investavimo rekomendacijos. Šis užtikrino, kad atsakymą pateiks raštu per 30 dienų. Tačiau iki 2008 m. gruodžio 31 d. atsakymas nebuvo gautas. Kadangi sutarties pasirašymo metu sandorio sąlyga dėl „užstato suformavimo“ buvo nepakankamai aiškiai išdėstyta bei nesuprasta, ir dėl to neatrado galimybės per trumpą laiką suformuoti reikalingo dydžio užstato, todėl spalio 13 d. Č. R. turimi vertybiniai popieriai buvo parduoti tos dienos rinkos kainomis. Pardavus turimus vertybinius popierius rinkos kaina, gauta pinigų suma buvo padengtas įsipareigojimas bankui už suteiktą paskolą, ir dar Č. R. liko skolingas bankui 600 litų paskolos palūkanų. Taigi bendra jo patirtų nuostolių suma yra 10 779,17 litų, kurią Č. R. linkęs priskirti banko veiklos rezultatui. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad jo profesija ir išsilavinimas su finansų rinkomis niekaip nesusiję, todėl visus sprendimus pirkti ar parduoti vertybinius popierius jis priėmė vadovaudamasis banko darbuotojų rekomendacijomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu (II t., b. l. 110–112) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagristą. Paaiškino, kad jį sudomino per radijo reklamą pateikta informacija, kurioje buvo skelbiama apie galimybę investuoti į obligacijas įkeičiant žemės sklypus. Išsamiau išsiaiškinti sąlygas kreipėsi į Banko poskyrio vadovę J. J.. Apie tokią investicijos galimybę J. J. informacijos pateikti iš karto negalėjo ir tik paskambinusi atsakingam už investicijas Banko asmeniui šią informacija suteikė. Tuo metu Bankas platino obligacijas, kurios negarantavo palūkanų. Bankui pradėjus platinti su akcijomis susietas obligacijas Nr. 21, jam paskambino J. J. ir pranešė apie naujas sąlygas, kurios garantuoja 6 proc. metines palūkanas, o bankui reikės mokėti tik 5,5 proc. metinių palūkanų. Šios sąlygos J. J. buvo pateiktos kaip labai geros ir labai retai siūlomos klientams. Taip pat M. S. buvo suteikta informacija, kad obligacijos Nr. 21 yra visiškai nerizikinga investicija, jei obligacijos bus išlaikytos iki sutarties termino pabaigos, jam bus sumokėtos 6 proc. metinės palūkanos. Tai jį labai sudomino ir lėmė jo sprendimą įsigyti minėtas obligacijas pagal Banke galiojančias procedūras. Banko turto vertinimo atstovas įvertino M. S. žemės sklypus ir sutvarkė visus reikalingus dokumentus. Banko iniciatyva paskola buvo padidinta du kartus, lyginant su įvertinta žemės sklypų rinkos verte. Paskolos sutartis paruošta be papildomos informacijos. Sutartyje nenumatyta rizika ir galimų nuostolių ataskaita. Pagrindinių sąlygų reklaminėje medžiagoje yra aiškiai pateikta informacija ir suteikta Banko garantija, kad investuotojas nepraras investuotų lėšų. Šias sąlygas patvirtino ir J. J.. Įsigyjant obligacijas Nr. 21 skolintomis lėšomis, Bankui nereikėjo pateikti jokių pajamų ar kitų M. S. įsipareigojimų ataskaitos. Pagal tuo metu galiojančius įstatymus jam, kaip nepatyrusiam ir neprofesionaliam investuotojui, turėjo būti taikomos visos apsaugos priemonės ir skirta geriausia bei išsamiausia konsultacija. Tačiau jo atveju nekvalifikuota ir VPK nelicencijuota J. J. konsultacija bei klaidinanti Banko pagrindinių sąlygų reklaminė medžiaga lėmė neteisingus ir rizikingus sprendimus įsigyjant obligacijas Nr. 21. Atsakydamas į M. S. pateiktą 2009 m. vasario 27 d. raštą, Bankas dar kartą patvirtino, kokį turėjo požiūrį į klientą ir kiek J. J. skyrė dėmesio išsiaiškindama jo poreikius. Paskolos ir obligacijų Nr. 21 įsigijimo sutartis buvo paruošta paskutinę obligacijų platinimo dieną, likus tik kelioms minutėms iki obligacijų platinimo termino pabaigos, nesuteikiant jam galimybių tinkamai susipažinti su sąlygomis ir įvertinti visas rizikas. Tai sukelia trečiajam suinteresuotam asmeniui papildomų abejonių dėl J. J. tinkamos kvalifikacijos ir skaidrios Banko politikos neprofesionalių investuotojų atžvilgiu. Su obligacijų Nr. 21 galutinėmis sąlygomis Banko poskyrio vadovė J. J. supažindino jį tik prieš pasirašant sutartį, o sutarties pasirašymo metu dėl bazinio prospekto sąlygų, su kuriomis gali susipažinti, nurodė internetinės svetainės adresą. J. J. taip pat patikino, kad pagrindinių sąlygų reklaminėje medžiagoje ir galutinėse sąlygose pateikta informacija atitinka bazinio prospekto sąlygas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu
(II t., b. l. 141–169) pareiškėjo AB DnB NORD banko skundą patenkino – panaikino Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2K‑154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nepagrįstai inkriminuoti Finansinių priemonių rinkų įstatymo pažeidimai. Vienas iš šio įstatymo tikslų – investuotojų interesų apsauga. Tačiau toks reguliacinis tikslas nereiškia, kad bet kuriuo atveju už neprofesionalių investuotojų, kaip specialių investavimo žinių neturinčių arba mažai turinčių, patirtus finansinius nuostolius turi atsakyti stipresnioji pusė – finansų maklerio įmonės, komerciniai bankai. Jei šie veikia investuotojo interesais, iš esmės elgiasi sąžiningai ir pan., nėra pagrindo tvirtinti, kad pažeidžiama investuotojų interesų apsauga. Klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentus, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Atsižvelgdama į gautą informaciją, finansų maklerio įmonė turi įvertinti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos klientui, tačiau joks teisės aktas tokios įmonės neįpareigoja nesudaryti ar uždrausti klientui sudaryti sandorį, prisiimant atitinkamą riziką. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad pernelyg platus FPRĮ nuostatų aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo, ypač finansų rinkų nuosmukio kontekste. Tas faktas, kad investuotojas neišsamiai buvo susipažinęs su tais dokumentais, kuriuos jis pasirašė, negali pateisinti jo veiksmų ar neveikimo. Toks elgesys neatitinka rūpestingumo ir apdairumo kriterijų, kurie itin reikšmingi prisiimant tam tikrus finansinius įsipareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog siekiant geriau išsiaiškinti kliento poreikius, Bankas prašė pateikti informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, taip pat apie finansinę padėtį bei tikslus, kurių jis siekia naudodamasis taupymo ar investavimo paslaugomis. Tokiu būdu iš esmės tinkamai buvo atliktas tinkamumo testas (suitability test). Atsižvelgiant į kliento suteiktą informaciją, Banko nuomone, J. M. labiausiai tiko investuoti į susietas obligacijas; taip pat tiko investuoti į šiuos instrumentus: investicinį indėlį, terminuotą indėlį, tačiau jie, Banko manymu, nebuvo optimali investicija. Bankas įspėjo, kad instrumentai – susietos obligacijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, investiciniai fondai arba III pakopos pensijų fondai, investicinis indėlis su padidintu pelningumu – nėra tinkami klientui, į juos investuoti nepatarė. Su tokia rekomendacija ir įspėjimu J. M. buvo supažindintas pasirašytinai, tačiau tokio įspėjimo nepaisė. Banko nuomone, S. K. ir Č. R. labiausiai tiko investuoti į investicinį indėlį; taip pat į terminuotą indėlį, tačiau, jis, Banko manymu, nebuvo optimali investicija. Bankas įspėjo, kad instrumentai – susietos obligacijos arba akcijos, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, investiciniai fondai arba akcijos, susietos obligacijos, investicinis indėlis su padidintu pelningumu – nėra tinkami šiems klientams, į juos investuoti nepatarė. Su tokia rekomendacija ir įspėjimu S. K. ir Č. R. buvo supažindinti pasirašytinai, tačiau tokio perspėjimo nepaisė. 2008 m. balandžio 9 d. su J. M. buvo pasirašyta sutartis dėl finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo Nr. 4652. Analogiška sutartis 2008 m. rugsėjo 9 d. buvo pasirašyta ir su S. K. bei 2008 m. rugsėjo 9 d. – su Č. R.. Pasirašydami šias sutartis, klientai patvirtino, kad yra informuoti apie tai, jog priskirtini neprofesionaliojo investuotojo kategorijai; kad Anketoje pateikta informacija apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje yra tiksli, teisinga ir išsami; kad sutinka, jog informacija, kuri nėra skirta klientui asmeniškai, būtų teikiama nuorodos į Banko tinklapį internete būdu ir kt. Pasirašydamas Finansinių priemonių tvarkymo sutartį, klientas patvirtina, kad susipažino su investicinių paslaugų teikimo sąlygomis ir Banko paslaugų teikimo sąlygomis bei kad su jomis sutinka.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Bankas, siekdamas, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą, taip pat pateikė apibendrintą Aprašymą, nurodydamas, jog šis Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio patirtis ir investavimo galimybės yra minimalios. Jame išdėstyta informacija apie atskiras finansines priemones – akcijas, obligacijas ir kt. Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.10 punkte buvo numatyta, kad klientas bet kuriuo metu gali susipažinti su šiomis sąlygomis, Aprašymu bei kitais išvardintais dokumentais Banko interneto tinklalapyje, taip pat Banko Investicinės bankininkystės departamente nemokamai gali gauti išvardintų dokumentų kopijas. Laiko tarpas tarp sudaromų sutarčių visais atvejais iš esmės buvo pakankamas tam, kad būtų galima priimti apgalvotą investicinį sprendimą. Šiuo atveju Banko klientams nebuvo jokių kliūčių dėl atliekamų veiksmų pagrįstumo kreiptis į Banko darbuotojus ar kitus specialistus. Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygų 8 punkte buvo numatyta klientų pareiga suformuoti užstatą. Pažymėta, kad tuo atveju, jei šiame punkte nustatyta tvarka ir terminais užstatas nesuformuojamas, Bankas turi teisę nutraukti sutartį. Su šiomis sąlygomis klientai buvo supažindinti pasirašytinai, todėl turėjo suprasti savo atliekamų veiksmų rizikingumą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog J. M., S. K., Č. R., iš esmės žinodami, kad susietų obligacijų įsigijimas skolintomis lėšomis Banko yra nurodoma kaip netinkama investavimo priemonė, laisva valia pasirinko šią investavimo priemonę, todėl atsiradusios neigiamos pasekmės – patirti finansiniai nuostoliai negali būti vertinami kaip iš esmės nulemti vien tik Banko darbuotojų veiksmų. Bankas šiuo atveju įvykdė FPRĮ 22 straipsnio
3, 5, 6 dalių ir Taisyklių VI ir VIII skyriuose numatytas pareigas dėl reikalingos informacijos suteikimo klientams ir potencialiems klientams, todėl Komisija nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pažeisti minėti FPRĮ reikalavimai. Tuo atveju, jei klientams trūko informacijos apie pasirenkamą investavimo priemonę, jie turėjo teisę teikti Banko darbuotojams detalesnius klausimus dėl pasirenkamos investavimo strategijos ar pan. Byloje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai V. M., K. R., V. K. ir J. J., kurie buvo apklausti teisminio nagrinėjimo metu, ignoravo klientų klausimus apie konkrečias investavimo strategijas ar kitokio pobūdžio klausimus. Nagrinėjamu atveju matyti, kad klientų J. M., S. K., Č. R. rašytinis sutikimas gauti informaciją, pranešimus ir ataskaitas nuorodos į tinklalapį ar internetinės bankininkystės būdais nurodytas Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių Specialiojoje dalyje (8.6 p.), todėl toks informacijos pateikimo būdas iš esmės atitiko Taisyklių 5-7 punktų reikalavimus. Dėl Lankstinuko pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad klientas, žinodamas išpirkimo momentą, neturėjo tikėtis būtent 6 proc. prieaugio per metus. Tačiau tikėdamasis gauti tam tikrą dydžio finansinę naudą, kilus tam tikriems neaiškumams, klientas galėjo teikti paklausimą Banko darbuotojams dėl metinio prieaugio. Todėl nesutiktina su Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 padaryta išvada dėl klaidinančios reklamos. Banko pateikta reklama iš esmės buvo išsami, teisinga ir suprantama vidutiniam vartotojui. Šiuo atveju paties kliento pasyvumas (nekreipimas dėmesio į tai, kad ne mažesnis nei 6 proc. prieaugis mokamas tik išpirkimo metu) lėmė tai, kad jis sudarė nenaudingą sandorį. Be to, atsižvelgtina į tai, kad M. S. pasirašytinai susipažino su obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis, kuriose aiškiai nurodyta obligacijų išpirkimo data, kainos apskaičiavimo formulė, numatanti 6 proc. obligacijų prieaugį iki jų išpirkimo, ir kt.

Pripažinęs, kad informacijos pateikimas klientams atitiko teisės aktų reikalavimus ir kad būtent pačių klientų pasirinkimas lėmė atsiradusius finansinius nuostolius, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo inkriminuotas ir FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas pažeidimas. Pažymėjo, kad klientus aptarnavę Banko darbuotojai yra dalyvavę apmokymuose apie konkrečius investicinius produktus. Tai patvirtina Banko apmokymuose dalyvavusių darbuotojų sąrašai. Iš Banko darbuotojų apklausos teisminio nagrinėjimo metu akivaizdu, kad klientai savarankiškai apsisprendė pasirinkti tam tikrą investavimo strategiją, tuo pačiu prisiimdami ir riziką dėl nesėkmingos investicijos. Teismas pažymėjo, kad vien suinteresuotų asmenų (klientų) paaiškinimai apie jiems netinkamai teiktas paslaugas įrodymų pakankamumo prasme negali būti besąlygiškas atsakomybės taikymo pagrindas. Klientams iš esmės buvo suteikta visa reikalinga informacija apie obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis esmę, šiai investavimo strategijai būdingas rizikas. Banko pateikta informacija pagal savo turinį bei pagal jos pateikimo būdą buvo pakankama tam, kad būtų galima priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Vien dėl to, kad klientai, norėdami investuoti, nepaisė perspėjimo, kad investavimas skolintomis lėšomis yra netinkamas, negali būti pagrindas Bankui, kuris iš esmės elgėsi sąžiningai, taikyti ekonominę sankciją.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija apeliaciniu skundu (II t., b. l. 177–183) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgdami į besiformuojančią praktiką, kai FMĮ vis intensyviau siūlo itin sudėtingas ir rizikingas finansines priemones neprofesionaliems investuotojams, nepaisydamos bendrųjų teisės aktuose įtvirtintų veiklos principų bei stengdamosi juos apeiti, Europos Sąjungos teisėkūros subjektai Direktyvoje ir ją įgyvendinančioje Europos Komisijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. direktyvoje 2006/73/EB (toliau – ir Įgyvendinimo direktyva) papildomai įtvirtino griežtą ir aiškiai reglamentuotą investicinių paslaugų teikimo procesą – nustatė ne tik visumą detalių klientų aptarnavimui taikomų reikalavimų, bet ir įpareigojo tuos reikalavimus vykdyti tam tikra forma bei laikantis griežto eiliškumo. Direktyvos nuostatos perkeltos į Finansinių priemonių rinkų įstatymą, Įgyvendinimo direktyvos – į Taisykles. Direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatos turi būti vienodai aiškinamos ir taikomos visos Europos Sąjungos mastu.

Dėl svarbiausios informacijos apie finansines priemones suteikimo J. M., S. K. ir Č. R. atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino klientų pasirašymo tipinėse Banko sutartyse faktą. Pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pavyzdį dėl standartinių sutarties sąlygų vertinimo (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000). Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino laiko tarpą tarp obligacijų įsigijimo ir atvirkštinio atpirkimo sutarčių sudarymo, nes tai yra dvi skirtingos sutartys, o sprendimas investuoti buvo priimtas pasirašant ne antrąją investavimo strategiją sudarančią sutartį, o pirmąją (obligacijų įsigijimo). Dėl esminės informacijos apie finansines priemones suteikimo M. S. pažymėjo, kad Lankstinuke yra praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą Lankstinuke pateikiamą informaciją, buvo būtinas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Lankstinuke taip pat neaiškiai ir nesuprantamai pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad Bankas nesugebėjo užtikrinti, jog J. M., S. K., M. S. ir Č. R. paslaugas teikę ir juos konsultavę Banko darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti. Tuo Bankas pažeidė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį. Banko darbuotojai mechaniškai vykdė Banko platinamų obligacijų pardavimo programą, nesigilindami nei į klientų poreikius, nei į jų finansines galimybes sudaryti atitinkamus sandorius.

Pareiškėjas AB DnB NORD bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 1-11) prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo teiginiai dėl formos ir eiliškumo yra atmestini, nes juos tinkamai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais (klientų pasirašytais dokumentais ir liudytojų parodymais). Be to, Komisija remiasi neteisingu investavimo rekomendacijų aiškinimu. Šiuo atveju aktualus Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (toliau – ir CESR) 2009 m. spalio 14 d. išaiškinimas dėl investavimo rekomendacijos sąvokos aiškinimo pagal Direktyvą. Bendro pobūdžio patarimas dėl vienos ar kitos finansinių priemonių rūšies, bet ne konkrečios finansinės priemonės, nėra laikomas investavimo rekomendacija. Byloje nėra įrodymų, kad Bankas būtų siūlęs konkrečias finansines priemones, t. y. teikęs investicinę paslaugą – investavimo rekomendaciją, iki visos reikiamos informacijos surinkimo. Komisija taip pat klaidina teismą, teigdama, kad paslaugos klientams buvo teikiamos Banko iniciatyva, kadangi klientai, nesilaikydami Banko įspėjimų, savarankiškai priėmė sprendimus investuoti į jiems netinkančias finansines priemones. Informacija apie klientų pasirinktos investavimo strategijos netinkamumą jiems buvo suteikta pasirašant Anketas, t. y. prieš obligacijų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymą. Net ir sudarę obligacijų įsigijimo sutartis, klientai galėjo nesudaryti atvirkštinio atpirkimo sutarčių. Komisijos nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000 yra kvestionuojama teisės doktrinoje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Lankstinukas yra skirtas tik informuoti potencialius investuotojus apie Banko siūlomus investicinius produktus, tačiau jame negali būti pateikiama visa investuotojui reikalinga informacija – ji yra pateikiama prospekte, į kurį nuoroda yra ir pačiame Lankstinuko tekste. Iš Lankstinuko yra pakankamai aišku, kad 6 proc. prieaugis yra garantuojamas išpirkimo metu, bet ne kiekvienais metais. Lankstinuke pateikta informacija turėjo būti aiški vidutiniam vartotojui, abejojo, ar M. S. gali būti priskiriamas vidutiniam vartotojui. Mano, kad Komisija daro neteisingas paraleles tarp plataus vartojimo prekių ir investicinių paslaugų, kurios yra specifinės, analizuodama vidutinio vartotojo sąvoką ir jos taikymą nagrinėjamoje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 15–22) prašė apeliacinį skundą tenkinti. Rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija pateikė teismui prašymą (III t., b. l. 23–24) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 13 straipsnio 2 dalies bei 19 straipsnio 3, 4 dalių ir Įgyvendinimo direktyvos 3, 31 straipsnio bei 35 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi (III t., b. l. 104–132) atsakovo Vertybinių popierių komisijos apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad ginčas kilo dėl 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“, kuriuo Komisija už FPRĮ 13 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimus skyrė AB DnB NORD bankui 15 000 litų baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui pritaikyta FPRĮ 86 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta poveikio priemonė – ekonominė sankcija – bauda, pagal savo pobūdį ir esmę atitinka administracinę nuobaudą. Tai reiškia, jog viešojo administravimo subjekto, šiuo atveju, Vertybinių popierių komisijos, priimtame ginčijamame Sprendime nurodomas kaltinimas turi būti inter alia suformuluotas aiškiai, tiksliai, būtina nurodyti kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas konkretus teisės pažeidimas. Būtent tokios nurodytos aplinkybės apibrėžia administracinio ginčo dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ribas, kas, be kita ko, atsižvelgiant į atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ (I t., b. l. 25–33) bei 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokolo Nr. 12K-11 ir 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokolo Nr. 12K-16 (I t., b. l. 34–42 ir I t., b. l. 51–53) turinį, lemia, jog nagrinėjamu atveju atsakovo paskirta poveikio priemonė gali būti pripažinta teisėta tik konstatavus, jog būtent ginčijamame sprendime nurodytais veiksmais ir/ar neveikimu pareiškėjas pažeidė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis, o toks pažeidimas konstatuotas remiantis atsakovo surinktais įrodymais. Teisminės priežiūros būdu nėra pagrindo vertinti tų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos ir vertinamos ginčijamame sprendime. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad tarp pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų susiklostę teisiniai santykiai iš esmės nėra vertinami civilinės teisės požiūriu, tai nėra šios bylos dalykas, nes, kaip minėta, joje nagrinėjamas atsakovo priimto individualaus teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Byloje vertinamiems teisiniams santykiams taikytinos atitinkamos Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Šio įstatymo nuostatas, be kita ko, įgyvendina 2007 m. gegužės 31 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, įsigaliojusios 2007 m. lapkričio 1 d. Teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys yra neprofesionalūs investuotojai FPRĮ prasme. Pažymėjo, kad byloje taikytinu Finansinių priemonių rinkų įstatymu, be kita ko, siekta įgyvendinti atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus, konkrečiai, – 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 skyrius, 7 tomas, p. 263). Be to, bylai reikšminga 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyva 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai (OL L 241, 2006, p. 26). Pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1204/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011 ir kt.). Todėl šioje byloje aiškinant ir taikant FPRĮ ir Taisyklių nuostatas, turi būti atsižvelgiama į MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos reikalavimus.

Dėl atsakovo pateikto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, siekiant išsiaiškinti tam tikrų MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatų turinį, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pateiktame prašyme atsakovas nenurodo, kokie konkrečiai neaiškumai dėl MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos turinio jam kyla, kokiu aspektu jo nurodomi direktyvų straipsniai turėtų būti aiškinami, nepaaiškina, kuo konkrečiai Europos Sąjungos teisės normų aiškinimas prisidėtų prie ginčo išsprendimo, taip pat nenurodo, kokie konkretūs prejudiciniai klausimai turėtų būti pateikti ESTT. Vien tai, jog atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, kad nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo. Įvertinusi bylos medžiagą ir proceso dalyvių argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra sutariama ne tiek dėl teisės aiškinimo, kiek dėl faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimo. Pažymėjo, kad šioje byloje taikytinos MiFID direktyvos ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatos teisėjų kolegijai yra pakankamai aiškios, todėl padarė išvadą, kad pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nėra. Dėl išdėstytų priežasčių atsakovo prašymo netenkino.

Kadangi ginčijamame Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 konstatuoti teisės normų pažeidimai yra santykinai savarankiški, teisėjų kolegija vertino juos atskirai:

1. Dėl investavimo rekomendacijų teikimo –  atsakovas ginčijamame sprendime, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjas, teikdamas J. M. ir S. K. investavimo rekomendacijas nesurinkęs ir neįvertinęs informacijos apie klientų žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, kaip matyti iš FPRĮ 1 straipsnio 1 dalies (taip pat MiFID direktyvos preambulės 2-3 konstatuojamųjų dalių), siekiama užtikrinti tinkamas investuotojų apsaugos priemones, ypač atsižvelgiant į tai, kad dalis investuotojų yra neprofesionalūs investuotojai, o finansinių priemonių rinkos pasižymi savo specifiniais bruožais. Aiškinant Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas turi būti atsižvelgiama į šį įstatymų leidėjo siekiamą tikslą. Vertinant konkrečiai su investavimo rekomendacijų teikimu susijusius reguliavimo aspektus, pažymėtina, jog FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, kad finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Tuo tarpu FPRĮ 22 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė, surinkusi ir įvertinusi šio straipsnio 5 dalyje nurodytą informaciją, turi rekomenduoti klientui ar potencialiam klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. Minėtas nuostatas įgyvendina Taisyklių 48 punktas, kuriame nurodyta, jog finansų maklerio įmonė privalo surinkti iš klientų ir potencialių klientų visą informaciją, reikalingą esminiams faktams apie klientą nustatyti (suitability test). Finansų maklerio įmonė, įvertinusi apie klientą surinktą informaciją ir klientui teikiamos paslaugos pobūdį ir mastą, privalo turėti pagrindą manyti, kad konkretus sandoris, kurį siūloma sudaryti arba kuris yra sudaromas teikiant portfelio valdymo paslaugą, atitinka šiuos kriterijus: 48.1. sandoris atitinka šio kliento investavimo tikslus; 48.2. klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti su jo investavimo tikslus atitinkančio sandorio sudarymu susijusią riziką; 48.3. klientas turi pakankamai reikiamų žinių ir patirties, kad suprastų riziką, būdingą sandorio sudarymui ir jo portfelio valdymui. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos MiFID direktyvos 19 straipsnio 4 ir 5 dalyse, jas detalizuoja Įgyvendinimo direktyvos 35–37 straipsniai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į MiFID direktyvos 19 straipsnio 5 dalies antros įtraukos nuostatą, reikalaujančią, kad jeigu, remdamasi ankstesne pastraipa gauta informacija, investicinė įmonė mano, kad produktas ar paslauga netinka esamam ar būsimam klientui, investicinė įmonė įspėja esamą ar būsimą klientą. Šio įspėjimo pateikimo forma gali būti standartizuota. Kaip matyti iš nurodytų teisės normų turinio, jomis, atsižvelgiant į finansų rinkų produktų specifiką ir neprofesionalių investuotojų turimų žinių lygį šioje srityje, siekiama užtikrinti, kad prieš pateikiant investavimo rekomendaciją būtų surinktas tam tikras informacijos minimumas, kuris būtinas finansų maklerio įmonei įvertinant potencialų klientą, jo poreikius ir suformuluojant būtent šiam klientui tinkamą asmeninę investavimo rekomendaciją. Taigi prieš potencialiam neprofesionaliam investuotojui pateikdama investavimo rekomendaciją finansų maklerio įmonė privalo apie šį asmenį surinkti tam tikrą teisės aktuose apibrėžtą informaciją ir ją įvertinti.

Siekiant išsamiai įvertinti minėtų teisės normų prasmę, visų pirma būtina atskleisti „investavimo rekomendacijos“ sąvokos turinį. Kaip matyti iš FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies, investavimo rekomendacija yra investicinė paslauga, o FPRĮ 3 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodoma, jog investavimo rekomendacija – tai finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Ši nuostata iš esmės perkelia MiFID direktyvoje įtvirtintą konsultacijos dėl investicijų sąvoką (MiFID direktyvos 4 str. 1 d. 4 p.). Finansinių priemonių rinkų įstatyme pateiktą investavimo rekomendacijos sąvoką detalizuoja Taisyklių 157 punktas, kuriame numatyta, jog asmeninio pobūdžio rekomendacija yra rekomendacija, teikiama asmeniui, kuris veikia kaip investuotojas ar potencialus investuotojas arba investuotojo ar potencialaus investuotojo agentas. Turi būti pateikiama tam asmeniui tinkama asmeninio pobūdžio rekomendacija arba ji turi būti pagrįsta asmeniui būdingomis savybėmis. Asmeninio pobūdžio rekomendacijoje turi būti pasiūlymas imtis vieno iš šių veiksmų: 157.1. pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti, išpirkti, laikyti arba platinti konkrečią finansinę priemonę; 157.2. pasinaudoti arba nepasinaudoti konkrečios finansinės priemonės suteikiama teise pirkti, parduoti, pasirašyti, apsikeisti arba išpirkti finansinę priemonę. Taisyklių 158 punkte nurodyta, kad rekomendacija nelaikoma asmeninio pobūdžio rekomendacija, jei ji pateikiama tik informacijos platinimo kanalams arba visuomenei. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atskleidžiant investavimo rekomendacijos sąvokos turinį, atsižvelgtina ir į Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ESMA), iki 2011 m. sausio 1 d. – Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (CESR), konsultacinius dokumentus, konkrečiai, – 2009 m. spalio 14 d. konsultacinį dokumentą dėl investavimo konsultacijos sąvokos (CESR/09-665) ir 2010 m. balandžio 19 d. konsultacinį dokumentą (CESR/10-293). Iš minėtuose teisės aktuose pateiktos sąvokos turinio matyti, kad vertinant, ar tam tikra asmeniui teikiama informacija yra investavimo rekomendacija, turi būti nustatyti keli elementai: pirma, tokia rekomendacija gali būti teikiama ir įmonės, ir kliento iniciatyva; antra, tai turi personalizuota, konkrečiam asmeniui skirta ir neviešai teikiama rekomendacija; trečia, tai informacija/rekomendacija apie konkrečias finansines priemones ir potencialiam klientui siūloma atlikti konkrečius veiksmus (pirkti, parduoti ar pan.); ketvirta, rekomendacija teikiama kaip tinkama klientui arba teikiama įvertinus kliento asmenines savybes. Tik konkrečiu atveju nustačius šių elementų visumą, galima konstatuoti esant investavimo rekomendaciją. Tokiu investavimo rekomendacijos apibrėžimu, be kita ko, siekiama ją atriboti nuo bendros informacijos, kurią reklamos ar kitais tikslais gali viešai platinti finansų maklerio įmonė (žr. Įgyvendinimo direktyvos preambulės 81 konstatuojamąją dalį).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, iš esmės neatskleidė investavimo rekomendacijos sąvokos turinio, todėl šiuo aspektu jo sprendimas yra ydingas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nekyla esminių ginčų dėl investavimo rekomendacijos apibrėžimo. Iš esmės pagrindinis ginčas šiuo aspektu yra dėl faktinių aplinkybių vertinimo, t. y. atsakovas teigia, kad pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. pateikė investavimo rekomendacijas (t. y. investavimo rekomendacijas pirkti susietas obligacijas, jas finansuojant pareiškėjo skolintais pinigais), dar nesurinkę teisės aktais reikalaujamos informacijos apie nurodytus asmenis (t. y. prieš Anketos užpildymą), tuo tarpu pareiškėjas teigia, kad to nebuvo. Atitinkamai būtina įvertinti, ar atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrindė jį surinktais įrodymais.

Įvertinusi bylos medžiagą šiuo aspektu, teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 padaryta išvada, jog pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą investavimo rekomendacijos sąvoką, konstatavo, jog atsakovas privalėjo nustatyti, t. y. surinkti įrodymus, jog pareiškėjo darbuotojų atlikti veiksmai (teikta informacija) trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu iki Anketos užpildymo atitinka visus investavimo rekomendaciją apibūdinančius bruožus. Darydamas išvadą, kad pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, atsakovas iš esmės rėmėsi trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M. ir S. K. paaiškinimais. J. M. atveju atsakovas konstatavo, jog investavimo rekomendaciją jam pateikė Banko kasos vadybininkė, tuo tarpu S. K. atveju atsakovas nurodė ir faktinę aplinkybę, kad Banko darbuotojas K. R. 2009 m. kovo 5 d. Komisijos posėdžio metu patvirtino, jog su kliente susisiekė pats. Atsakovo teigimu, abiem atvejais Anketa buvo užpildyta jau po investavimo rekomendacijos suteikimo, taigi investavimo rekomendacija buvo suteikta nesurinkus ir neįvertinus teisės aktais reikalaujamos informacijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, be J. M. (II t., b. l. 47 ir 48) ir S. K. (II t., b. l. 52) paaiškinimų apie tai, kad pareiškėjas apie juos netinkamai surinko informaciją ir netinkamu laiku pateikė investavimo rekomendacijas, joje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių tokią atsakovo išvadą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų parodymai, atsižvelgiant į byloje esančią įrodymų visumą, vertintini kritiškai, nes šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad VPK 2008 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. 1T-12 (I t., b. l. 81–84) yra padarytos išvados, jog tikslinio patikrinimo metu faktų, leidžiančių pagrįsti J. M. ir S. K. teiginius, nustatyta nebuvo. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjo darbuotojo K. R. paaiškinimai leidžia teigti, jog jis S. K. iki Anketos užpildymo pateikė investavimo rekomendaciją, K. R. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje (II t., b. l. 133 ir 134) tokios išvados nepatvirtina. 2009 m. vasario 23 d. paaiškinimų protokole K. R. nurodė, kad investavimo rekomendacijų klientams jis neteikia (I t., b. l. 182 ir 183). Vien faktinė aplinkybė, jog K. R. pats susisiekė su S. K. ir teikė jai informaciją, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad jis jai pateikė būtent investavimo rekomendaciją. Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančių įrodymų visumą, taip pat atsižvelgė į tai, kad ir J. M. (I t., b. l. 62), ir S. K. (I t., b. l. 91) atveju prieš pasirašant sutartis buvo užpildytos Anketos, kuriose pareiškėjas minėtiems asmenims pateikė kitokias investavimo rekomendacijas nei teigia tretieji suinteresuoti asmenys, be to, abiem atvejais susietos obligacijos finansuojant investicijas skolintomis lėšomis buvo aiškiai nurodytos kaip netinkami instrumentai (MiFID direktyvos 19 straipsnio 5 dalies antra įtrauka). Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. iki Anketų užpildymo momento būtų siūlę atlikti konkrečius veiksmus (t. y. pirkti, parduoti ar pan. finansinių priemonių) su konkretaus tipo finansinėmis priemonėmis (t. y. susietomis obligacijomis, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis). Byloje nesant kitų įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo darbuotojai J. M. ir S. K. iki Anketų užpildymo būtų teikę investavimo rekomendacijas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų užpildytose Anketose buvo aiškiai nerekomenduojama investuoti į susietas obligacijas, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis, konstatuotina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalis, nėra pagrįsta surinktais įrodymais. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2K-154.

2. Dėl svarbiausios informacijos apie finansines priemones suteikimo klientams J. M., S. K. ir Č. R. – atsakovas ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad Bankas, nesuteikęs J. M., S. K. ir Č. R. visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu šie asmenys galėtų suprasti finansinių priemonių esmę, atitinkamai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Įvertinusi šioje dalyje ginčijamą sprendimą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jis ydingas tuo požiūriu, jog iš jo turinio nėra visiškai aiškus Bankui suformuluotas kaltinimas. Atkreipė dėmesį, kad aptariant Banko pareigų nevykdymą, J. M. atveju ginčijamame sprendime analizuojama ne tik apibendrintos informacijos pateikimo forma, bet ir užsimenama apie jos turinio kokybę (Aprašyme „... informacija <...> pateikiama neišsamiai, t. y. neaiškiai ir fragmentuotai ...“), tačiau iškart nurodoma, kad Banko 2009 m. balandžio 1 d. Komisijai pateiktuose paaiškinimuose išdėstyti teiginiai dėl „Banko aprašymo turinio nagrinėjamai bylai reikšmės neturi“. Atsižvelgiant į šį teiginį ir į suformuluotą kaltinimą („Bankas, J. M. nesuteikęs visos reikalingos informacijos“) darytina išvada, kad atsakovas nevertino Rizikų aprašyme pateiktos apibendrintos informacijos turinio atitikties teisės aktų reikalavimams. Nors 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-16 (I t., b. l. 52) aptardama Banko veiksmus/neveikimą Č. R. atžvilgiu VPK analizuoja Rizikų aprašymo (Banko aprašymo) turinio kokybės aspektus, ši analizė nėra įvertinta ginčijamame sprendime aptariant, atsakovo manymu, Banko padarytą pažeidimą Č. R. atžvilgiu, o, kaip minėta, J. M. atžvilgiu nurodoma, kad klientams reikšmingos apibendrintos informacijos turinio aspektai nagrinėjamai bylai reikšmės neturi.

Darytina išvada, kad šioje dalyje teisminio ginčo ribos – Komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 įvardinti Banko padaryti FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimai, pasireiškę teisės aktais reikalaujamos apibendrintos informacijos pateikimo formos, o ne turinio/kokybės pažeidimais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai apibrėžė ginčo ribas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, nepateikia argumentų, susijusių su Rizikų aprašymo (Banko aprašymo) turiniu, o pateikta pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika iš esmės susijusi su apibendrintos informacijos pateikimo forma, jos pateikimo savalaikiškumu. Todėl šios dalies ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, Banko veiksmų/neveikimo teisėtumas vertinami tik šiuo aspektu, t. y. neanalizuojamas Rizikų aprašyme ar sutartiniuose dokumentuose išdėstytos informacijos turinys, jos kokybė. Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplėstos administracinio ginčo ribos ir paneigta teisminė ginčijamo administracinio akto kontrolės prigimtis. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Č. R. atveju Banko padarytas pažeidimas apibrėžtas ydingai, nes yra nekonkretus: ginčijamame sprendime nurodoma, kad Bankas netinkamai supažindino Č. R. su jam siūlomų ir nerekomenduotinų finansinių priemonių, investavimo strategijų esme bei rizikomis, tačiau aiškiai nėra įvardijama, kuo pasireiškė toks netinkamas supažindinimas. Vis dėlto ginčijamame sprendime įvardintas Banko padarytas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimas Č. R. atžvilgiu suvoktinas kartu su 2009 m. balandžio 21 d. pažeidimo protokolu Nr. 12K-16 (I t., b. l. 51–53), kurio turinys leidžia daryti išvadą, jog netinkamas Č. R. supažindinimas traktuojamas kaip analogiškas J. M. ir S. K. atvejams.

Atsižvelgdama į pirmiau apibrėžtas teisminio nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija konstatavo, kad visų pirma būtina aptarti, koks teisinis reguliavimas taikytinas susiklosčiusiems teisiniams santykiams, o po to įvertinti, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog Bankas santykiuose su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Minėtomis įstatymo normomis iš esmės perkelta MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalis. Įgyvendinimo direktyvos 29–33 straipsniai detalizuoja MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos apimtį ir įgyvendinimo tvarką. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad minėta informacija būtų pateikiama „pakankamai iš anksto“, o Įgyvendinimo direktyvos preambulės 48 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, jog „nustatydama, ką reiškia nuostata pateikti informaciją pakankamai iš anksto iki šioje direktyvoje nurodyto laiko, investicinė įmonė, atsižvelgdama į konkrečios situacijos skubotumą ir laiką, kurio klientui reikia pateiktai konkrečiai informacijai suvokti ir į ją sureaguoti, turėtų atsižvelgti į kliento poreikį turėti pakankamai laiko ją perskaityti ir suprasti prieš priimant investicinį sprendimą. Klientui tikriausiai prireiks mažiau laiko peržiūrėti informaciją apie paprastą ar standartizuotą produktą ar paslaugą arba apie produktą ar paslaugą tokios pat rūšies, kaip buvo nusipirkęs anksčiau, palyginti su laiku, kurio jam prireiktų sudėtingesniam ar nežinomam produktui ar paslaugai įvertinti“. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatos detalizuotos Taisyklių 33 punkte, kuriame nurodyta, jog finansų maklerio įmonė privalo pateikti klientams ir potencialiems klientams apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, atsižvelgdama į klientų kategoriją, kuriai klientas priskirtas (neprofesionalusis ar profesionalusis klientas), ir kitas aplinkybes. Tokiame aprašyme turi būti paaiškintas konkretaus finansinių priemonių tipo pobūdis ir šiam finansinių priemonių tipui būdinga rizika, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Tuo tarpu Taisyklių 34 punkte numatyta, jog rizikos aprašymas turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį ir jo žinių lygį. Pagal tai turi būti pateikiama ši informacija: 34.1. rizika, būdinga to tipo finansinei priemonei, įskaitant sverto principo (leverage) paaiškinimą ir jo poveikį, bei rizika, kad visas investuotas kapitalas gali būti prarastas; 34.2. tam tikrų finansinių priemonių kainos nepastovumas ir tokių finansinių priemonių rinkoje taikomi apribojimai; 34.3. įspėjimas, kad investuotojui, sudarančiam sandorius dėl tokių finansinių priemonių, gali tekti prisiimti finansinius įsipareigojimus ir kitas papildomas pareigas, įskaitant finansinių priemonių įsigijimo metu nenumatytus įsipareigojimus (contingent liabilities); 34.4. pareiga mokėti garantinę įmoką (margin) ar kitos panašios pareigos, taikomos tokio tipo finansinėms priemonėms.

Iš byloje taikytino teisinio reguliavimo matyti, kad be neprofesionaliam investuotojui pateikiamai informacijai taikomų turinio reikalavimų, taikomi ir tokios informacijos pateikimo formos reikalavimai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad Taisyklių 22 punkte nustatytas minėtos informacijos pateikimo laikas ir nurodyta, jog finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti neprofesionaliajam klientui ar potencialiam neprofesionaliajam klientui investicines ar papildomas paslaugas, privalo iš anksto jam pateikti šių Taisyklių 30–45 punktuose nustatytą informaciją. Taisyklių 24 punkte nurodyta, kad šių Taisyklių 21–23 punktuose nurodyta informacija turi būti pateikiama patvariojoje laikmenoje arba darant nuorodą į tinklalapį internete (kai tai nėra laikoma patvariąja laikmena) su sąlyga, kad yra laikomasi šių Taisyklių 6 punkte nustatytų reikalavimų.

Įvertinusi pirmiau minėtus bendruosius MiFID direktyvos ir FPRĮ tikslus, aptartų teisės normų turinį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagrindinis nustatytų informacijos pateikimo klientui reikalavimų tikslas – užtikrinti, kad prieš priimdamas investicinį sprendimą neprofesionalus investuotojas turėtų aiškią informaciją, leidžiančią jam suvokti priimamo sprendimo pasekmes, be kita ko, rizikas, kurios gali kilti priėmus tokį sprendimą. Nustatant tokį reguliavimą, atsižvelgiama į tai, jog neprofesionaliems investuotojams gali būti sunku suvokti kompleksinius ir sudėtingus finansinių rinkų ir juose cirkuliuojančių priemonių veikimo niuansus. Visų pirma, reikalaujama, kad tokia informacija būtų pateikiama „pakankamai iš anksto“ prieš sudarant sandorį dėl investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 3 d.; Taisyklių 22 p.; Įgyvendinimo direktyvos 29 str. 1 d.). Tokiu reikalavimu iš esmės siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas investicinį sprendimą klientas turėtų pakankamai laiko suvokti prisiimamų įsipareigojimų esmę ir pobūdį. Be to, aptariama informacija turi būti pateikta apibendrinta forma (FPRĮ 22 str. 3 d.; Taisyklių 33 p.; MiFID direktyvos 19 str. 3 d.; Įgyvendinimo direktyvos 31 str. 1 d.), t. y. teisės normose aiškiai pripažįstama, kad finansinių priemonių rinkoje atitinkamas šalių teises ir pareigas (o kartu, ir jų nulemtą riziką) nepakanka aptarti šalių pasirašomuose sutartiniuose dokumentuose, ir reikalaujama, kad be pasirašomų sutartinių dokumentų, kuriuose išdėstomi konkretūs sutartiniai įsipareigojimai, prieš priimant investicinį sprendimą, klientui suprantama kalba ir forma būtų pateikiama bendro pobūdžio informacija, leidžianti jam suvokti konkrečiai priemonei, kurią jis ketina įsigyti, būdingą riziką. Galiausiai pirmiau aptarta informacija turi būti pateikiama patvarioje laikmenoje, arba, jei klientas yra išreiškęs savo sutikimą, – darant nuorodą į interneto tinklapį (Taisyklių 6 ir 24 p.; Įgyvendinimo direktyvos 3 str. ir 29 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors, kaip matyti iš pirmiau aptarto teisinio reguliavimo, jame nustatomi įvairūs informacijos neprofesionaliems investuotojams pateikimo turinio ir formos reikalavimai, ginčijamame Komisijos sprendime iš esmės nurodomas tik vienas pažeidimas – t. y. nurodoma, kad J. M. (ir pagal analogiją S. K. bei Č. R.) Banko aprašymas (Rizikų aprašymas) pateiktas nebuvo. Grįsdamas tokią išvadą, atsakovas nurodo, jog „Banko paaiškinimuose aprašytas formalus šio dokumento susiejimas su Paslaugų teikimo sutartimi negali būti laikomas Banko aprašymo pateikimu klientui, <...> nagrinėjamu atveju J. M. nėra davęs Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu“. S. K. atžvilgiu atsakovas nurodo, kad „Bankas, teikdamas paslaugas S. K., turėjo laikytis tokių pat teisės aktų reikalavimų, kaip ir teikdamas paslaugas J. M.“. Kolegija sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad, turint galvoje tokias ginčijamo sprendimo formuluotes, darytina išvada, jog pats informacijos, kaip Bankas ją pateikė pirmiau minėtiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims, būdas, atsakovo manymu, būtų tinkamas, jeigu šie klientai būtų davę Bankui sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu. Atsižvelgdama į minėtą Komisijos Bankui suformuluotą kaltinimą, teisėjų kolegija sprendė, kad teisminis nagrinėjimas šioje dalyje turi apsiriboti įvertinimu, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog J. M., S. K. ir Č. R. iki obligacijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo nebuvo davę Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks atsakovo teiginys nėra pagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. M. (I t., b. l. 58), S. K. (I t., b. l. 87), Č. R. (I t., b. l. 105), pasirašydami Finansinių priemonių tvarkymo sutartis, šių sutarčių Specialiosiose dalyse aiškiai nurodė informacijos, pranešimų ir ataskaitų gavimo būdą: nuorodos į tinklapį būdu/internetinės bankininkystės priemonėmis. Minėtų Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių Bendrųjų dalių 8.6 punkte aiškiai įtvirtinta, kad klientas, šios Sutarties Specialiojoje dalyje pažymėjęs, jog pageidauja gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu, sutinka, kad informacija, kuri nėra skirta asmeniškai Klientui, būtų teikiama nuorodos į Banko tinklapį internete būdu, bei patvirtina, jog turi galimybę nuolat naudotis interneto ryšiu. Taigi J. M., S. K. ir Č. R. buvo davę aiškų ir nedviprasmišką sutikimą gauti informaciją nuorodos į interneto tinklapį būdu. Kaip minėta, Taisyklių 24 punkte yra nustatyta, kad šių Taisyklių 21–23 punktuose nurodyta informacija turi būti pateikiama patvariojoje laikmenoje arba darant nuorodą į tinklalapį internete (kai tai nėra laikoma patvariąja laikmena) su sąlyga, kad yra laikomasi šių Taisyklių 6 punkte nustatytų reikalavimų (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 2 dalyje). Taisyklių 6 punkto 2 dalyje nurodyta, kad kai finansų maklerio įmonė informaciją klientui teikia nuorodos į tinklapį internete būdu, klientas turi būti išreiškęs konkretų sutikimą gauti informaciją tokia forma. Kaip matyti iš nurodytų Taisyklių nuostatų, jomis expressis verbis leidžiama klientui teikti informaciją nuorodos į tinklapį internete būdu, jei klientas yra išreiškęs konkretų sutikimą gauti informaciją tokia forma. Byloje nekyla ginčo, kad Rizikų aprašymas (Banko aprašymas) nėra asmeniškai klientui skirta informacija, ji teiktina visiems neprofesionaliems investuotojams. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamame sprendime atsakovas nepateikė argumentų, jog toks trečiųjų suinteresuotų asmenų sutikimas gauti informaciją nėra tinkamas. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į Taisyklių 7 punktą, kuriame nustatyta, jog pirmiau nurodytas informacijos pateikimo būdas yra tinkamas, jei ji pateikiama atsižvelgiant į finansų maklerio įmonės ir kliento esamų arba būsimų santykių pobūdį bei finansų maklerio įmonės ir kliento vykdomą arba planuojamą vykdyti veiklą ir jei yra įrodymų, kad klientas turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Tokiu įrodymu, be kita ko, laikoma tai, kad klientas vykdomos arba planuojamos vykdyti veiklos tikslais yra pateikęs finansų maklerio įmonei savo elektroninio pašto adresą. Kaip matyti iš pirmiau minėtų trečiųjų suinteresuotų asmenų pasirašytų Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių Specialiųjų dalių turinio, visi trys klientai nurodė elektroninio pašto adresus. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas Finansinių priemonių tvarkymo sutarčių nuostatas, kuriomis tretieji suinteresuoti asmenys sutiko gauti informaciją nuorodos į tinklapį internete būdu, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo 2009 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2K-154 padarytą išvadą, jog tretieji suinteresuoti asmenys Bankui nebuvo davę sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu, paneigia byloje surinkti įrodymai, todėl tokia išvada nėra pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas nepadarė teisės pažeidimo, kurio padarymu aptariamoje ginčijamo sprendimo dalyje jį kaltino atsakovas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nebuvo aptariamos ir vertinamos Taisyklių 6 punkte paminėtos sąlygos – ar informacijos pateikimas atitiko Banko ir klientų tuo metu buvusių ir būsimų santykių pobūdį. Kaip minėta, atsakovo kaltinimas siejamas tik su tuo, kad Bankas klientams nebuvo pateikęs Rizikų aprašymo, nes šie klientai nebuvo davę Bankui sutikimo informaciją apie finansines priemones ir investavimo strategijas gauti nuorodos į interneto tinklapį būdu. Nei pažeidimų protokoluose, nei ginčijamame sprendime šis aspektas nėra aptariamas, atsakovas jame nenurodė, kad Bankas savo veiksmais pažeidė Taisyklių 6.1 punktą, todėl minėtas klausimas nepatenka į šio teisminio ginčo ribas. Turint galvoje pirmiau apibrėžtas teisminio ginčo ribas, teisėjų kolegija nemato pagrindo vertinti kitų aptariamos apibendrintos informacijos pateikimo formos (pvz., ar tokia informacija buvo pateikta pakankamai iš anksto) ir turinio/kokybės atitikties teisės aktų reikalavimams klausimų.

Dėl išdėstytų priežasčių kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje dalyje ginčijamas Sprendimas neteisėtas, todėl naikintinas.

3. Dėl esminės informacijos apie finansines priemones suteikimo M. S. – ginčijamu Sprendimu atsakovas taip pat nusprendė, kad Bankas, nesuteikęs M. S. visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų įsigijimo, finansuojant Banko jam suteikta tiksline paskola, esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Analizuojant šią ginčijamo sprendimo dalį, matyti, kad atsakovas Banko padarytą teisės pažeidimą M. S. atžvilgiu iš esmės kildina iš tos faktinės aplinkybės, kad M. S. byloje aptariamą investavimo strategiją pasirinko dėl Banko reklamos apie Pagrindines Obligacijų emisijos sąlygas, kuri buvo lankstinuko pavidalu (I t., b. l. 126 ir127). Atsakovas teigia, kad perskaitęs Lankstinuką, M. S. susidarė nuomonę, jog siūlomas produktas jam garantuos 6 proc. metines palūkanas, tuo tarpu vėliau paaiškėjo, jog toks jo lūkestis nebuvo pagrįstas, nes ir iš Galutinių sąlygų, ir iš Skolinimo sutarties nuostatų tapo aišku, kad garantuoti 6 proc. mokami už visą laikotarpį (t. y. tris metus), o ne už vienerius metus. Nurodoma ir tai, kad M. S. aptarnavusi Banko darbuotoja J. J. taip pat nepateikė tokios informacijos, o Galutinėse sąlygose esanti formulė buvo pernelyg sudėtinga, kad ją suprastų vidutinis vartotojas. Taigi Banko padarytas pažeidimas siejamas su dviem faktinėmis aplinkybėmis: Banko platinto reklaminio Lankstinuko ydingumu, iš esmės teigiant, kad jame buvo pateikta neišsami ir klaidinanti informacija apie siūlomą finansinę priemonę, ir Banko darbuotojos J. J. neveikimu.

Šiuo aspektu kolegija pažymėjo, kad, kaip minėta, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Vertinant šios ginčijamo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, būtina įvertinti teisės normų taikymą laiko atžvilgiu. Kaip minėta, atsakovas konstatavo, jog Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. M. S. Obligacijos emisijos Nr. 21 obligacijų įsigijo 2007 m. liepos 26 d. Šiuo aspektu pažymėtina, jog FPRĮ 99 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio įstatymo nuostatų taikymą laiko atžvilgiu, nurodoma, kad šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Kaip matyti iš FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalių turinio, jos turi būti suvokiamos ir aiškinamos sistemiškai ir kartu. Minėtomis įstatymo nuostatomis perkeliamos MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pažymėtina ir tai, kad VPK priimtos Taisyklės, kurių 21–45 punktai įgyvendina ir detalizuoja FPRĮ 22 straipsnį, buvo priimtos 2007 m. gegužės 31 d. ir įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. (2007 m. gegužės 31 d. VPK nutarimo Nr. 1K-22 2 punktas), t. y. po to, kai M. S. su Banku jau buvo sudaręs šioje byloje aptariamus sandorius. Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklėmis (Taisyklių 2 p.), be kita ko, perkeliamos Įgyvendinimo direktyvos nuostatos. Lyginant Taisyklių 21–45 punktų ir Įgyvendinimo direktyvos 2 skirsnio turinį, darytina išvada, kad minėtomis Taisyklių nuostatomis iš esmės perkeliamos Įgyvendinimo direktyvos 2 skirsnio nuostatos. Įgyvendinimo direktyvos 53 straipsnio 2 dalyje yra expressis verbis numatyta, kad valstybės narės taiko nacionalinės teisės nuostatas, perkeliančias Įgyvendinimo direktyvos nuostatas, nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Taigi ES valstybės narės šiuo atveju neturi diskrecijos pasirinkti, nuo kurio momento taikyti aptartas MiFID ir Įgyvendinimo direktyvos nuostatas.

Nors atsakovas teigia, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra iš esmės analogiškos Vertybinių popierių rinkos įstatymo 24 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams, toks teiginys, įvertinus šių nuostatų turinį ir jomis nustatomus įpareigojimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad minėtos FPRĮ normos buvo detalizuotos Taisyklėse, atmestinas. Kaip matyti iš MiFID direktyvos turinio, ja buvo nuspręsta iš naujo nuosekliai sureguliuoti finansinių priemonių rinkas, o ne taisyti prieš tai galiojusias direktyvas. Europos Komisijos pateiktuose MiFID direktyvos travaux préparatoires (konkrečiai, 2002 m. lapkričio 19 d. Direktyvos projekto (2002/0269 (COD) aiškinamajame rašte) nurodoma, kad MiFID direktyva siekiama dideliu mastu peržiūrėti galiojančio reguliavimo, susijusio su investuotojų apsauga, principus.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčui aktualiu metu, t. y. 2007 m. liepos 26 d., FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata dar nebuvo taikytina, todėl nebuvo teisinio pagrindo ginčijamame sprendime konstatuoti, jog Bankas šiuo aptariamu aspektu pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai aiškino teisės normas, pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad šioje skundžiamo sprendimo dalyje atsakovas akcentuoja Banko Lankstinuke pateiktos reklamos ydingumą, tačiau reklaminio pobūdžio informacijai apie siūlomas paslaugas keliami reikalavimai yra įtvirtinti ne FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, o FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje, tuo tarpu atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė, jog pareiškėjas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 2 dalį. Pastaroji teisės norma perkelia ne MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalį, o MiFID direktyvos 19 straipsnio 2 dalį, ką nurodė ir Europos Komisija savo 2010 m. lapkričio 29 d. rašte MARKT.G.3 Ares D(21010) 875898. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ginčijamame sprendime nurodoma, jog aptariamos informacijos M. S. nesuteikė ir jį aptarnavusi Banko darbuotoja J. J., tokios išvados byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, nes J. J., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, teigė paaiškinusi M. S., jog siūlomas produktas yra su 6 procentų prieaugiu per 3 metus (I t., b. l. 134).

4. Dėl FPRĮ 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo – atsakovas ginčijamame sprendime taip pat konstatavo, jog Bankas, neužtikrinęs, kad J. M., S. K., M. S., Č. R. paslaugas teikę ir šiuos klientus konsultavę Banko darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti, pažeidė FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį. FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad finansų maklerio įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, ir taisykles, reglamentuojančias finansų maklerio įmonės vadovų, darbuotojų ir agentų sandorių sudarymą savo sąskaita. Kaip matyti iš šios nuostatos turinio, ja reikalaujama, kad finansų maklerio įmonė užtikrintų tam tikras bendro pobūdžio struktūrines ir procedūrines priemones, leidžiančias užtikrinti tinkamą teikiamų paslaugų lygį. Vertindama šios dalies ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad joje nurodomas Banko padarytas pažeidimas siejamas su prieš tai aptartais ginčijamame sprendime nurodytais Banko pažeidimais. Taigi šis pažeidimas yra išvestinis iš pirmiau vertintų pažeidimų. Todėl konstatavus, jog prieš tai aptartos ginčijamo Sprendimo dalys nėra teisėtos, darytina išvada, kad ir ši ginčijamo sprendimo dalis nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nenurodė, kokias konkrečiai kvalifikaciją, žinias ir patirtį banko darbuotojai privalėjo turėti, kokie teisės aktai to reikalauja. Nors ginčijamame sprendime nurodoma, kad trečiuosius suinteresuotus asmenis konsultavę Banko darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos, nėra nurodyta, kokiame teisės akte reikalaujama, kad minėti Banko darbuotojai turėtų tokias licencijas. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti pagrindo nėra.

Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir nenustačiusi pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmetė apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Romanas Klišauskas 2011 m. balandžio 14 d. administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 raštu išdėstė savo atskirąją nuomonę (III t. , b. l. 133 ir 134). Teisėjų kolegijos narys iš esmės manė, kad siekiant nustatyti, ar atsakovas pagrįstai Banką pripažino pažeidusiu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį dalyje dėl informacijos M. S. suteikimo, būtina buvo vertinti, ar pareiškėjas laikėsi šioje nuostatoje įtvirtintų reikalavimų ir atskleidė visą investiciniam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, šiuo tikslu ištiriant visus atsakovo surinktus bei skundžiamame sprendime ir protokole užfiksuotus įrodymus (ABTĮ 57 str. 6 d.).

V.

2011 m. liepos 12 d. trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašymą atnaujinti procesą pastarojoje administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais 2011 m. spalio 26 d. pateikė ir atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija.

2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi Lietuvos vyriausiais administracinis teismas patenkino M. S. prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tenkino nurodydamas galimą esminį Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalies ir 99 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

Teismas pažymėjo, kad 2007 m. sausio 18 d. Finansinių priemonių rinkų įstatymas Nr. X-1024 įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d. Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios iki tol tuos pačius visuomeninius santykius reguliavusio Vertybinių popierių rinkos įstatymo normos (FPRĮ 99 str. 2 d.). FPRĮ 99 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Tai reiškia, kad nuo 2007 m. lapkričio 1 d. įsigalioja tik tos FPRĮ nuostatos, kurios dėl savo turinio pripažintinos iš esmės naujomis ir kurioms analogiškų nuostatų anksčiau galiojęs VPRĮ nenumatė.

Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje, pasisakydama dėl esminės informacijos apie finansines priemones suteikimo M. S. nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu (2007 m. liepos 26 d.) vertino FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies normų taikymą laiko atžvilgiu bei atmetė atsakovo argumentus, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra iš esmės analogiškos VPRĮ 24 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams. Tačiau proceso atnaujinimą sprendusi teisėjų kolegija pateikė nuomonę, jog atlikus FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies bei VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies nuostatų turinio lyginamąją analizę, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas abiem atvejais finansų maklerio įmonėms (tarpininkams) nustatė klientų atžvilgiu iš esmės analogiško turinio reikalavimus, t. y. veikti sąžiningai, profesionaliai, atsakingai, suteikti neprofesionaliam klientui visą jam reikalingą esminę informaciją dėl investicinių produktų, įskaitant galimą sandorių sudarymo riziką, kad klientas galėtų apsispręsti turėdamas visą atitinkamo sandorio sudarymo informaciją. FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies konstrukcija yra tokia, kad ja nėra imperatyviai nustatyta, jog atitinkami šio įstatymo straipsniai (jų dalys, punktai), tarp jų ir FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis, įsigalioja nuo atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos datos, o tik nurodyta, kad „šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d.“. Taigi FPRĮ 99 straipsnio 1 dalis nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytinos nuo 2007 m. lapkričio 1 d., o ne nuo 2007 m. vasario 8 d. (Finansinių priemonių rinkų įstatymo įsigaliojimo dienos). Teismas taip pat pripažino, kad byloje pateiktoje teisėjo R.Klišausko atskirojoje nuomonėje (III t., b.l. 133, 134), pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad priėjus prie išvados, jog FPRĮ 99 straipsnio 1 dalies taikymo prasme FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d., tektų pripažinti ir tai, jog laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 8 d. (Vertybinių popierių rinkos įstatymo pripažinimo netekusiu galios) iki 2007 m. lapkričio 1 d. jokia įstatymo norma nereglamentavo finansų maklerio įmonių pareigos, susijusios su informacijos suteikimu klientams ir potencialiems klientams, nors toks pripažinimas būtų nelogiškas ir nesuderinamas su FPRĮ 1 straipsnio 1 punkte nurodytu vienu iš finansinių priemonių rinkų reguliavimu siekiamu pagrindinių tikslų – užtikrinti sąžiningą, atvirą finansinių priemonių rinkų veikimą bei investuotojų interesų apsaugą.

Proceso atnaujinimo klausimą sprendusi teisėjų kolegija pripažino, kad 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 galėjo būti netinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, t. y. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis ir 99 straipsnio 1 dalis, ir tai galėjo turėti įtakos šioje byloje teismo priimto baigiamojo akto teisėtumui. Papildomai pažymėjo, kad teismo padaryta išvada dėl FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies galiojimo laike sąlygojo tai, jog apeliacinės instancijos teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje nevertino ginčijamo Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalyje dėl Komisijos nustatyto Banko padaryto FPRĮ 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kurį teisėjų kolegija pripažino išvestiniu iš kitų Komisijos nustatytų pažeidimų.

Klausimą dėl proceso atnaujinimo sprendusi teisėjų kolegija taip pat patenkino trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011, kuriuo buvo pradėta formuoti praktika dėl FPRĮ 22 straipsnio nuostatų yra pateiktas kitoks įstatymo normų aiškinimas nei 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 priimtame sprendime teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo teisiniai santykiai patenka į Finansinių priemonių rinkų įstatymo reguliavimo sritį, o 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė priešingą išvadą – t. y. kad ginčui aktualiu metu (2007 m. liepos 26 d.) FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostata netaikytina. Proceso atnaujinimo klausimą sprendusi teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad į administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 pateiktą FPRĮ 22 straipsnio nuostatų aiškinimą ir taikymą buvo atsižvelgta priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-873/2011 (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.) ir konstatuota, kad atsakovas, taikydamas FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. susiformavusiems teisiniams santykiams, pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą, t. y. netinkamai pritaikė materialinės teisės normą.

Konstatavęs, kad buvo praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti (ABTĮ 156 str. 1 d.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėta 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pateiktą prašymą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294, ir joje nurodytą praktiką; taip pat 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502‑3034/2011).

Vadovaudamasi minėta taisykle, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje, turinį bei nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje spręstinas atsakovo Vertybinių popierių komisijos, kurios teises ir pareigas nuo 2012 m. sausio 1 d. perėmė Lietuvos bankas (Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 6 str. 1 d.), 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K‑154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ (I t., b. l. 25–33; toliau – ir Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas tik toje dalyje, kuria:

(1) nuspręsta, jog AB DnB NORD bankas (toliau – ir Bankas, pareiškėjas), nesuteikęs trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti Banko su Pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų (toliau – ir Obligacijos) įsigijimo, finansuojant Banko jam suteikta tiksline paskola, esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPR įstatymas; šiame sprendime remiamasi ginčo santykiams aktualia 2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X‑1024 redakcija, išskyrus atvejus, kai šio procesinio dokumento tekste konkrečiai nurodoma kitaip) 22 straipsnio 3 dalį;

(2) pripažinta, jog Bankas, neužtikrinęs, kad M. S. paslaugas teikę ir šį klientą konsultavę Banko darbuotojai turėtų pakankamai įgūdžių, žinių ir patirties jiems pavestoms funkcijoms tinkamai vykdyti, pažeidė FPR įstatymo 13 straipsnio 1 dalį;

(3) už pirmiau paminėtus pažeidimus buvo pritaikyta poveikio priemonė – skirta piniginė bauda.

Pastebėtina, kad pareiškėjui skirta piniginė bauda pagal savo pobūdį ir esmę atitinka administracinę nuobaudą. Vadinasi, viešojo administravimo subjekto – Vertybinių popierių komisijos – sprendime nurodomas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, nuosekliai ir nedviprasmiškai, nurodant kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas teisės pažeidimas. Būtent šios aplinkybės ir apibrėžia administracinio ginčo dėl tokio individualaus administracinio akto ribas (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63‑2604/2011).

Pirmiausia susipažinus su ginčijamo Sprendimo turiniu, taip pat su byloje esančiu pažeidimo protokolu (I t., b. l. 34–41), matyti, jog atsakovas pareiškėjo padarytą FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą trečiojo suinteresuoto asmens M. S. atžvilgiu iš esmės kildino iš fakto, kad Bankas (Banko darbuotojai) nepateikė informacijos apie vieną iš esminių finansinės priemonės sąlygų – palūkanas, kurios turėjo esminę reikšmę kliento apsisprendimui dėl to šis asmuo nebuvo tinkamai informuotas, kad galėtų suprasti jam siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pabrėžtina, jog nors Komisija taip pat akcentuoja šio asmens neinformavimą apie pasirinktai investavimo strategijai būdingą riziką, tačiau šį pažeidimą (neinformavimą) atsakovas tiesiogiai ir betarpiškai kildina iš aplinkybės, jog Bankas, prieš M. S. priimant atitinkamą (galutinį) investicinį sprendimą, neatskleidė (nepateikė) informacijos apie minėtą esminę investavimo į ginčo finansines priemones sąlygą – palūkanas. Atitinkamai būtent šis ginčijamame Sprendime išdėstytas kaltinimas ir apibrėžia šios atnaujintos administracinės bylos, kiek tai susiję su FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimu, ribas.

VII.

Minėta FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalis, kurią pažeidusiu buvo pripažintas pareiškėjas, nustato, kad „finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma“. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad „įgyvendindama [FPR įstatymo 22] straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus“. Taigi šiomis nuostatomis, kurios turi būti aiškinamos ir taikomos kartu, yra įtvirtinama finansų maklerio įmonės pareiga suteikti informaciją esamiems ar potencialiems klientams apie siūlomas finansines paslaugas (finansines priemones) bei nustatomos šios pareigos vykdymo sąlygos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Bankas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį (I t., b. l. 119–125) bei Obligacijų pasirašymo sutartį (I t., b. l. 128) sudarė 2007 m. liepos 26 d., t. y. jau po to, kai 2007 m. vasario 8 d. įsigaliojo FPR įstatymas (Žin., 2007, Nr. 17‑627). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas akcentuoja šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalį, be kita ko, numatančią, kad „[FPR] įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame <...> [Vertybinių] popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d.“

Vertindama, ar FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalis buvo taikytina ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63‑2604/2011 pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis dėl FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies taikymo laiko požiūriu.

Iš tiesų teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Tačiau iš minėto Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimo turinio aiškiai matyti, kad jame FPR įstatymo nuostatų taikymo klausimas buvo sprendžiamas vertinant ginčo aplinkybes, kai pareiškėjas laiku ir tinkamai nepranešė trečiajam suinteresuotam asmeniui, jog pagal tarp jų sudarytus vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartį bei vertybinių popierių atpirkimo sandorius parduotų vertybinių popierių vertė 2008 m. rugsėjo–spalio mėnesiais tapo mažesnė už atitinkamo sandorio nuostatose nurodytą garantinį koeficientą. Kitaip tariant, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens minimame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime buvo sprendžiama dėl FPR įstatymo nuostatų taikymo tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado (susiformavo) jau po šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalyje numatytos 2007 m. lapkričio 1 d. Šios aplinkybės konstatavimas eliminuoja galimybę šioje byloje kaip precedentu vadovautis minėtu Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu.

Kaip minėta, FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalis, skaitoma kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtina finansų maklerio įmonės pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tame tarpe ir informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. Vertinant, ar šiomis nuostatomis buvo įtvirtintas naujas reikalavimas, kurio nebuvo iki 2007 m. vasario 8 d. galiojusiame Vertybinių popierių rinkos įstatyme (toliau – ir VPR įstatymas), paminėtina, jog, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, pripažindamas Banką pažeidusiu minėtą FPR įstatymo nuostatą, atsakovas inter alia rėmėsi VPR įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 5 punktu (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija; I t., b. l. 30), įtvirtinusiu tarpininko, kokiu šioje byloje pripažintinas pareiškėjas (VPR įstatymo 2 str. 31 d. (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija), pareigą „klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, įskaitant informaciją apie taikomą įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą arba jos nebuvimą“.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad VPR įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX‑2174 redakcija) nustatyta šio įstatymo paskirtis – „sudaryti teisinį pagrindą sąžiningai, atvirai ir efektyviai veikti vertybinių popierių rinkai, kad būtų kuo geriau apsaugoti investuotojų interesai bei apribota sisteminė rizika“. Todėl VPR įstatyme, taip pat ir jo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte, nustatytos tarpininkų pareigos turi būti aiškinamos inter alia investuotojų, kurie apibrėžiami kaip asmenys, nuosavybės teise turintys vertybinių popierių arba ketinantys jų įsigyti (VPR įstatymo 2 str. 12 d. (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija), interesų apsaugos kontekste.

Toliau būtina paminėti, kad be tarpininko pareigos klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, VPR įstatymo 24 straipsnio 3 dalis (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija) taip pat nustatė šių ūkio subjektų pareigą: sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1 p.); veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2 p.); siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (4 p.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarpininkas, laikydamasis VPR įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatytų veiklos reikalavimų, kartu privalėjo atsižvelgti į tai, ar klientas yra profesionalus investuotojas (įskaitant ir tą atvejį, kai investuotojas pavedimą paduoda per kitą tarpininką (VPR įstatymo 24 str. 4 d. (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija). Šiomis nuostatomis yra remiamasi ir ginčijamame atsakovo Sprendime.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad paminėtos VPR įstatymo nuostatos buvo įtvirtintos siekiant, be kita ko, įgyvendinti 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyvos Nr. 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/87/EB (toliau – ir Direktyva 93/22), nuostatas (VPR įstatymo 1 str. 2 d., priedo 3 d. (2004 m. balandžio 27 d įstatymo Nr. IX‑2174 redakcija). Šios Direktyvos 11 straipsnio 1 dalimi valstybėms narėms iš esmės buvo pavesta inter alia užtikrinti, kad investicinė įmonė (tarpininkas): užsiimdama savo verslu veiktų sąžiningai ir teisingai, kad kuo geriausiai patenkintų savo klientų interesus ir nepažeistų rinkos vientisumo; siekdama kuo geriausiai patenkinti savo klientų interesus ir nepažeisti rinkos vientisumo veiktų deramai profesionaliai, atsargiai ir stropiai; siektų gauti iš savo klientų informaciją apie jų finansinę būklę, investavimo patirtį ir pageidaujamų paslaugų tikslus; pakankamai atskleistų atitinkamą esminę informaciją sandoriuose su savo klientais; vykdytų visus jos veiklai taikomus priežiūros reikalavimus, kad kuo geriau patenkintų savo klientų interesus ir skatintų rinkos vientisumą. Be to, kaip matyti iš šios Direktyvos 32 konstatuojamosios dalies, vienas iš jos (Direktyvos) tikslų buvo apsaugoti investuotojus.

Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, VPR įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPR įstatymo 24 str. 3 d. 1 p. (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija), suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat ir pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką.

Iš tiesų iš lingvistinės bei loginės paminėtos nacionalinės teisės nuostatos konstrukcijos, ją (nuostatą) aiškinant atsižvelgiant ir į minėtą Direktyvoje 93/22 numatytą reikalavimą investicinei įmonei pakankamai atskleisti atitinkamą esminę informaciją sandoriuose su savo klientais, yra matyti, kad joje buvo įtvirtintas reikalavimas klientui pakankamai atskleisti esminę informaciją, inter alia susijusią su sudaromais (investiciniais) sandoriais. Be to, aplinkybė, kad įstatymų leidėjas aptariamą pareigą nustačiusia nacionalinės teisės nuostata reikalavo pateikti klientui „reikalingą informaciją“, aiškiai iliustruoja, jog klientui privalėjo būti teikiama tokia su jais susijusi informacija, kuri jam būtų reikalinga inter alia konkrečiam sprendimui dėl sandorių su tarpininku (investicine įmone) priimti. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, sandorio rizika yra tokia informacija, kuri yra reikalinga (reikšminga) sprendimui dėl sandorio priimti. Toks vertinimas bei sisteminė VPR įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkto (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija) analizė kitų šio įstatymo nuostatų (ypač VPR įstatymo 24 str. 3 d. 1, 2 ir 4 p. bei 4 d. (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX‑655 redakcija) bei vertybinių popierių rinkos reguliavimu siektų (siekiamų) tikslų kontekste, leidžia daryti išvadą, kad klientui, be kita ko, privalėjo būti pateikiama tokia informacija, kurios pagrindu jis galėtų priimti jo siekiamiems investiciniams tikslams įgyvendinti tinkamus investicinius sprendimus.

Apibendrindama tai kas pasakyta pirmiau, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl minėtoje nuostatoje įtvirtintos pareigos pareiškėjas privalėjo laikytis ir ginčo teisinių santykių su trečiuoju suinteresuotu asmeniu M. S. metu. Minėtos nuostatos netaikyti ir jos nesilaikyti buvo galima tik tuo atveju ir tik tokia apimtimi, kuria ji įtvirtino naujus reikalavimus, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Vertybinių popierių rinkos įstatyme. Tačiau šios bylos aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo nustatyti ir jis buvo pripažintas kaltu dėl tokių reikalavimų elgtis atitinkamu būdu, kurie nebuvo nustatyti iki įsigaliojant FPR įstatymui.

VIII.

Vertinant, ar ginčo atveju pareiškėjas tinkamai įvykdė FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą, pirmiausia būtina pastebėti, kad Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties (I t., b. l. 119–125; toliau – ir Skolinimo sutartis) ir Obligacijų pasirašymo sutarties (I t., b. l. 128; toliau – ir Pasirašymo sutartis) bei jose įtvirtintų sąlygų teisėtumo klausimas nėra (ir negali būti) šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Šios sutartys pareiškėjo pareigų kontekste analizuojamos tik tiek, kiek tai yra būtina trečiojo suinteresuoto asmens pasirinktos investavimo strategijos esmei ir pasirinkimo prielaidoms bei priežastims atskleisti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta (ginčo dėl šių aplinkybių nėra), kad trečiojo suinteresuoto asmens M. S. investavimo strategiją sudarė Obligacijų įsigijimas, šias Obligacijas apmokant Banko suteikta tiksline paskola vienarūšių priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymo būdu (Skolinimo sutarties 1.1, 3.1 p.). Skolinimo sutartis buvo sudaryta bendram 3 metų laikotarpiui, už suteiktą 780 000 Lt paskolą numatant 5,5 proc. metines palūkanas (Skolinimo sutarties 1.3, 1.7, 1.8, 3.1, 4.1, 5.1 p.). Pasirašymo sutartimi 3 metų laikotarpiui buvo įsigyta 7 800 vnt. obligacijų, kurių prieaugis (palūkanos) jų išpirkimo momentu turėjo būti apskaičiuotos pagal Galutinėse sąlygose (I t., b. l. 164) nustatytą formulę.

Kaip minėta, atsakovas pareiškėją pažeidusiu FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus pripažino konstatavęs, kad trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. nebuvo informuotas apie vieną iš esminių jo investavimo strategiją sudariusių sandorių sąlygų – Obligacijų palūkanas, t. y. apie tai, jog ginčo Obligacijų išpirkimo momentu buvo garantuojamos bendros, bet ne metinės 6 proc. palūkanos (prieaugis).

Šiuo klausimu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Banko reklaminis lankstinukas apie Pagrindines Obligacijų emisijos sąlygas (I t., b. l. 126, 127; toliau – ir Lankstinukas), atsižvelgiant į jo paskirtį ir jame pateikiamos informacijos pobūdį, nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas, kaip susijęs su FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos (ne)vykdymu. Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodomi galimi jame pateikiamos informacijos išsamumo trūkumai, kaip ir pats Lankstinukas, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės administracinės atsakomybės taikymui ir atskirai nevertintini.

Toliau paminėtina, kad savo nesutikimą su aptariamu kaltinimu pareiškėjas iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog: pirma, trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. apie garantuotą Obligacijų prieaugį (palūkanas) buvo pasirašytinai informuotas jam įteikiant Galutines sąlygas ir, antra, apie šią esminę sudaromų sandorių sąlygą jį papildomai žodžiu informavo aptarnavusi Banko darbuotoja. Byloje nėra jokių duomenų, kad Bankas šį asmenį apie aptariamą esminę investavimo į finansines priemones sąlygą prieš jam priimant galutinį investicinį sprendimą būtų bandęs informuoti kitu būdu. Pabrėžtina ir tai, jog Komisija ginčijamu Sprendime pareiškėjo nurodomas aplinkybes įvertino, tačiau atsisakė jas pripažinti paneigiančiomis aptariamos FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos pažaidą, iš esmės pripažinęs minėtus veiksmus netinkamais.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad, skirtingai nuo Komisijos Sprendime aptartų atvejų, susijusių su FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies taikymu Banko santykiuose su S. K., J. M. ir Č. R., pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens M. S. teisinių (sutartinių) santykių susiklostymo metu galiojusios viešosios teisės normos iš esmės nedetalizavo, kokia forma ir tvarka turėjo būti įgyvendinama aptariama finansų maklerio įmonės (tarpininko) pareiga. Atitinkamai tai, jog M. S. apie ginčo Obligacijų esmines sąlygas nebuvo informuotas tokia pat forma ir tvarka, kaip kiti šioje byloje dalyvaujantys tretieji suinteresuoti asmenys, savaime nesudaro prielaidos konstatuoti aptariamos įstatymo nuostatos pažeidimo. Tačiau, atsižvelgiant į atsakovo ginčo Sprendime apibrėžto kaltinimo ribas, būtina įvertinti, ar Bankas minėtais veiksmais tinkamai atliko FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą, t. y., ar pasirinko tinkamą šios pareigos įvykdymo formą atskleidžiant (potencialiam) klientui reikalingą informaciją.

Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas (pareiškėjo darbuotojai) įteikė trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. ginčo Obligacijų emisijos bazinį prospektą (I t., b. l. 129–163; toliau – ir Prospektas) bei Galutines sąlygas (I t., b. l. 164). Formaliu požiūriu aplinkybę, jog su šiais dokumentais trečiasis suinteresuotas asmuo susipažino, patvirtina jo parašas minėtose Galutinėse sąlygose. Tačiau sprendžiant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo tokiu būdu (forma) buvo tinkamai pareiškėjo informuotas apie pasirinktos investavimo strategijos esmę (pagrindines sąlygas) bei riziką, sutiktina su Komisijos ginčijamame Sprendime pateikiamu vertinimu, jog aplinkybė, kad klientą aptarnavusi Banko darbuotoja J. J. įteikė (pasirašytinai supažindino) M. S. ginčo Prospektą bei Galutines sąlygas prieš pat jam pasirašant Skolinimo ir Pasirašymo sutartis, nagrinėjamu atveju savaime negali būti vertinama, kaip tinkamas aptariamos pareigos įvykdymas.

Iš tiesų vertinant FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies bei minėto VPR įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkto (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX–655 redakcija) nuostatas investuotojų interesų apsaugos bei kitų bendrųjų šioje reguliuojamoje rinkoje veikiančių finansų maklerių įmonių (tarpininkų) pareigų, inter alia sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (FPR įstatymo 22 str. 1 d.; VPR įstatymo 24 str. 3 d. 1 ir 2 p. (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX–655 redakcija), kontekste, yra akivaizdu, jog visa investiciniam sprendimui priimti reikalinga informacija, įskaitant informaciją apie riziką, (potencialiam) klientui privalo būti pateikta pakankamai iš anksto, kad investuotojas turėtų pakankamai laiko tinkamai susipažinti su ja, prieš priimdamas atitinkamą sprendimą. Priešingas aiškinimas, t. y., kad reikiama informacija pateikiama tuo pačiu metu, kai priimamas atitinkamas investicinis sprendimas, paneigtų aptariamos pareigos esmę bei paskirtį, o šiomis nuostatomis garantuojamą (potencialaus) investuotojo teisę į jam reikalingą informaciją paverstų formalia ir iliuzine, kas akivaizdžiai neatitiktų įstatymų leidėjo siektų tikslų.

Paminėtina, jog toks nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas atitinka ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/61 l/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EB, (toliau – ir MiFID) 19 straipsnio 3 dalį, kuriai įgyvendinti skirta FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalis (FPR įstatymo 1 str. 2 d., priedo 3 p.), bei kurią, be kita ko, detalizuoja 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos Nr. 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai, (toliau – ir Įgyvendinimo direktyva) 29 straipsnis.

Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad MiFID 70 straipsnio antroje pastraipoje bei Įgyvendinimo direktyvos 53 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad direktyvose numatytas priemones valstybės narės taiko nuo 2007 m. lapkričio 1 d., savaime neturi įtakos FPR įstatymo nuostatų, kuriomis nebuvo nustatytos iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame VPR įstatyme nenumatytos finansų maklerio įmonės pareigos, taikymui. Be to, šios direktyvų nuostatos negali būti pripažintos paneigiančiomis teismo teisę ir pareigą nacionalinės teisės nuostatas aiškinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktus, kuriuos šios nuostatos įgyvendina. Iš tiesų nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing, C‑106/89, 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Commune de Mesquer, C‑188/07, 84 p.). Be to, šiomis direktyvomis nagrinėjamu atveju gali būti pasitelkta ir kaip antriniu šaltiniu aiškinant teisę, padedančiu suvokti nacionalinio teisinio reglamentavimo prasmę, nes, kaip minėta, ginčo teisiniams santykiams taikytinos FPR įstatymo nuostatos priimtos, be kita ko, siekiant perkelti MiFID į nacionalinę teisę (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1‑355/2004).

Minėta MiFID 19 straipsnio 3 dalis nustato, kad „esamiems ir būsimiems klientams suprantama forma pateikiama atitinkama informacija apie <...> finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas (tai turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus dėl rizikos veiksnių, susijusių su investicijomis į tas priemones arba konkrečiomis investavimo strategijomis), kad jie galėtų tinkamai suvokti siūlomų investicinių paslaugų ir konkrečios rūšies investicinės priemonės pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius bei priimti investicinius sprendimus, remdamiesi turima informacija“. Šią nuostatą detalizuojanti Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog „valstybės narės reikalauja, kad investicinės įmonės pakankamai iš anksto, prieš mažmeniniam klientui arba potencialiam mažmeniniam klientui sudarant bet kurį susitarimą dėl investicinių paslaugų arba pagalbinių paslaugų teikimo arba prieš teikiant tas paslaugas – atsižvelgiant į tai, kas įvyksta anksčiau – suteiktų tam klientui arba potencialiam klientui šią informaciją: a) bet kurio tokio susitarimo sąlygas; b) pagal 30 straipsnį reikalaujamą informaciją, susijusią su tuo susitarimu arba su tomis investicinėmis arba pagalbinėmis paslaugomis“. Analizuojant šioje normoje minimas bei kitas MiFID 19 straipsnio 3 dalį detalizuojančias Įgyvendinimo direktyvos 29–34 straipsnių nuostatas, matyti, jog pagal informavimo tikslus bei informacijos pobūdį jomis siekiama užtikrinti, kad (potencialiam) klientui, dar prieš priimant sprendimą dėl susitarimo dėl investicinių paslaugų teikimo, būtų suteikta visa reikiama informacija investiciniam sprendimui priimti.

Taigi tiek iš savarankiško FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies (VPR įstatymo 24 str. 3 d. (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX–655 redakcija) aiškinimo, tiek iš šios FPR įstatymo nuostatos aiškinimo pacituotų Europos Sąjungos teisės aktų normų kontekste, yra akivaizdu, jog finansų maklerio įmonė klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, privalo pateikti pakankamai iš anksto, t. y., kad būtų pakankamai laiko investuotojui susipažinti su informacija, tam, kad jos pagrindu jis galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą.

Byloje esantys įrodymai (I t., b. l. 38; II t. b. l. 117, 134), pareiškėjo (I t., b. l. 11, 46; II t., b. l. 79) bei trečiojo suinteresuoto asmens (II t., b. l. 130) pateikti paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog Bankas M. S. Prospektą ir Galutines sąlygas įteikė (pasirašytinai supažindino) tik Skolinimo ir Pasirašymo sutarčių sudarymo momentu. Todėl toks informacijos pateikimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju negali būti pripažintas atitikusiu FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju dar prieš M. S. priimant galutinį sprendimą dėl aptariamos investavimo strategijos, buvo atliekami įvairūs veiksmai būtini ginčo sandoriams sudaryti (pvz., įkeičiamo turto vertinimas), todėl pareiškėjo delsimas pateikti Prospektą iki paskutinio momento, nagrinėjamu atveju negali būti pripažintas atitikusiu pareigą veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, kuri yra neatsiejama nuo FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos įgyvendinimo (FPR įstatymo 22 str. 1 d.; atitinkamai VPR įstatymo 24 str. 3 d. 1, 2 ir 5 p. bei 4 d. (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX–655 redakcija).

Dėl antrojo pareiškėjo argumento, neva paneigiančio aptariamą kaltinimą, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalimi, įstatymų leidėjas nėra eksplicitiškai nurodęs, kokia forma atitinkama informacija gali (turi būti) teikiama. Atitinkamai, nesant jokių kitų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų normų, sutiktina, kad informaciją apie ginčo Obligacijų palūkanas (prieaugį) Bankas (potencialiam) klientui, prieš šiam priimant atitinkamą investicinį sprendimą, galėjo suteikti (paaiškinti) ir žodžiu.

Atitinkamai vertinant pareiškėjo bei posėdžio pirmosios instancijos teisme metu  liudytojos J. J., kuri aptarnavo trečiąjį suinteresuotą asmenį sudarant ginčo sandorius, pateiktus paaiškinimus (II t., b. l. 134, 135), jog  M. S. buvo informuotas (jam buvo žinoma), kad Obligacijų išpirkimo metu garantuojamas bendras, o ne metinis 6 proc. prieaugis (palūkanos), paminėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčijamame Sprendime atsakovas argumentą, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui priimant sprendimą dėl aptariamos investavimo strategijos nebuvo žinoma, atitinkamai – nebuvo informuotas, jog garantuojamas bendras 6 proc., o ne Obligacijų vertės metinis prieaugis jų išpirkimo momentu, be kita ko, grindžia 2008 m. balandžio 3 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (II t., b. l. 63) pateiktu M. S. raštu, iš kurio turinio galima matyti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš tiesų klaidingai suprato aptariamų garantuoto Obligacijų prieaugio (palūkanų) esmę. Šią aplinkybę trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo ir atsakovui pateiktame 2008 m. gruodžio 15 d. skunde (II t., b. l. 53, 54), ją atskleidžia ir M. S. susirašinėjimo su Banku dokumentai (II t., b. l. 56–59, 117). Šios faktinės aplinkybės buvo užfiksuotos  Komisijos surašytame 2009 m. sausio 21 d.  tikslinio patikrinimo akte Nr. T1-14 (I t., b. l. 165–171), 2009 m. kovo 20 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-11 (I t., b. l. 34–41) bei įvertintos ginčijamame Sprendime. Be to, pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 27 d. rašte aiškiai nurodyta, kad banko darbuotoja neturėjo konsultuoti trečiojo suinteresuoto asmens dėl įsigyjamų produktų ateities rezultatų ir to nedarė (II t., b. l. 117). Apklausiama Vertybinių popierių komisijoje Banko darbuotoja J. J. taip pat nenurodė, kad būtų mėginusi informuoti klientą apie galimą riziką (praradimus), teigė, jog tiesiog nebuvo klausimų šiuo aspektu.

Nurodytų faktinių aplinkybių visuma, byloje nesant jokių jas (aplinkybes) objektyviai paneigiančių duomenų, leidžia pareiškėjo argumentus, jog sudarant ginčo sandorius M. S. buvo eksplicitiškai informuotas apie garantuojamų Obligacijų palūkanų (prieaugio) esmę, vertinti kritiškai ir kaip nagrinėjamu atveju nesudarančius pakankamo pagrindo pripažinti Banką tinkamai įvykdžiusiu aptariamą pareigą.

Atsižvelgdama į visas ankščiau išdėstytas aplinkybes bei argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas ginčijamu Sprendimu pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. nesuteikęs visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti Obligacijų įsigijimo Banko jam suteikta tiksline paskola esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, netinkamai įvykdė FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą panaikinti atsakovo Sprendimą šioje dalyje, netinkamai aiškino ir taikė materialias teisės normas, todėl šia apimtimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.

IX.

Pasisakant dėl minėto FPR įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo paminėtina, kad ši įstatymo nuostata, be kita ko, įtvirtina, jog „finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad finansų maklerio įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų“. Analogiški reikalavimai (tarpininko pareiga) iš esmės buvo įtvirtinti ir VPR įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, 3 dalies 3 punkte.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje, aptariamą pažaidą atsakovas iš esmės grindė bendro pobūdžio ir nekonkrečiais argumentais. Nors Komisija akcentuoja (galimus) pareiškėjo darbuotojų kvalifikacijos trūkumus, tačiau nėra visiškai nurodoma, kokias konkrečiai kvalifikaciją, žinias ir patirtį M. S. aptarnavę banko darbuotojai privalėjo turėti, kokie teisės aktai to reikalauja. Be to, nei ginčijamame Sprendime, nei minėtame Pažeidimo protokole nėra detalizuoti konkretūs pareiškėjo veiklos organizavimo politikos ir procedūrų trūkumai, susiję su (galbūt) netinkama Banko darbuotojų kompetencija, t. y. jie nėra identifikuoti ir aiškiai apibrėžti (išskirti) ginčo individualiame administraciniame akte. Kitaip tariant, šiuose dokumentuose iš esmės nėra nurodomi jokie konkretūs duomenys, leidžiantys teigti, kad FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą konkrečiame teisiniame santykyje su trečiuoju suinteresuotu asmeniu M. S. lėmė būtent pareiškėjo veiklos politikos ir organizavimo trūkumai. Pats FPR įstatymo nuostatų (reikalavimų) pažeidimo faktas šiuo atveju savaime negali suponuoti išvados apie aptariamų trūkumų buvimą ar nebuvimą. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, aptarti nagrinėjamą kaltinimą grindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą ginčo Sprendimą šioje dalyje pripažinti neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X‑1743 redakcija) individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų.

Primintina ir tai, kad tokie sprendimai, kaip ginčijamas šioje byloje, turi būti motyvuojami taip, kad teisės subjektai, kuriuos liečia ekonominio, baudžiamojo poveikio priemonės, galėtų suprasti tokiame administraciniame akte apibrėžtą savo teisių ir pareigų apimtį. Viešojo administravimo subjektas, kokiu nagrinėjamu atveju laikytinas atsakovas, privalo aiškiai, nuosekliai ir nedviprasmiškai formuluoti savo poziciją ir kaltinimus ūkio subjektams. Priešingu atveju apsunkinama ne tik asmenų teisė žinoti, kuo jie iš tikrųjų yra kaltinami, bet ir teisingumo vykdymo procesas teismuose (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444‑1433/2011).

Anksčiau paminėtos aplinkybės nagrinėjamu atveju sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą atsakovo Sprendimo dalį, kuria pareiškėjas dalyvaudamas teisiniame santykyje su M. S. buvo pripažintas pažeidusiu FPR įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir už šį pažeidimą jam buvo skirta ekonominio pobūdžio sankcija, pripažinti nepagrįsta ir naikintina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.). Savo ruožtu šios aplinkybės konstatavimas sudaro pagrindą atmesti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens M. S. apeliacinius skundus šioje dalyje bei eliminuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą papildomai vertinti proceso šalių argumentus šiais klausimais.

X.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui už Komisijos Sprendime nustatytus pažeidimus buvo skirta 15 000 Lt dydžio FPR įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta piniginė bauda.  Ši įstatymo nuostata įtvirtino, kad „Vertybinių popierių komisija turi teisę skirti pinigines baudas <...> juridiniams asmenims, nesilaikantiems kitų šio įstatymo II skyriuje nustatytų reikalavimų, – iki 100 tūkstančių litų.“ Pripažinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas atsakovo Sprendimas visa apimtimi, iš dalies nepagrįstu, kyla klausimas dėl Komisijos pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos dydžio.

Piniginių baudų skyrimo tvarką reguliuojančio FPR įstatymo 96 straipsnio 5 dalis nustato, kad Komisija diferencijuoja skiriamos baudos dydį, atsižvelgdama į: pažeidimu padarytos žalos dydį (1 p.); pažeidimo trukmę (2 p.); asmeniui dėl pažeidimo tekusių pajamų dydį (3 p.); atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes (4 p.). FPR įstatymo 96 straipsnio 6 dalyje lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma „tai, kad įtariamas asmuo savo noru užkerta kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, padeda Vertybinių popierių komisijai tyrimo metu, atlygina nuostolius ar ištaiso padarytą žalą. Vertybinių popierių komisija gali nutarti laikyti lengvinančiomis atsakomybę ir kitas čia nenumatytas aplinkybes“. Vadovaujantis to paties straipsnio 7 dalimi, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma „tai, kad įtariamas asmuo kliudo atlikti tyrimą, slepia padarytą pažeidimą, tęsia pažeidimą nepaisydamas įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakartotinai padaro pažeidimą, už kurį jau buvo paskirta [FPR] įstatymo nustatyta bauda“.

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, už visus jame konstatuotus pareiškėjo pažeidimus, atsižvelgus į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – bendradarbiavimą su Komisija tyrimo metu (FPR įstatymo 96 str. 6 d.), atsakovas Bankui skyrė subendrintą 15 000 Lt piniginę baudą. Kadangi atsakovo Sprendimas pripažintas pagrįstu tik dalyje, susijusioje su pareiškėjo FPR įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos santykiuose su M. S. netinkamu vykdymu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinus įstatymų leidėjo nustatytas baudos dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes (FPR įstatymo 96 str. 5 d.) bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui Komisijos Sprendimu skirtos piniginės baudos dydis mažintinas iki 5 000 Lt.

XI.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 ir 5 dalimis, tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 6 d.). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.).

Byloje yra gautas trečiojo suinteresuoto asmens M. S. prašymas priteisti iš pareiškėjo 1 210 Lt atstovavimo išlaidų, kurias jis turėjo atnaujinant procesą šioje administracinėje byloje.

Šiuo klausimu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, jog skirtingai, nei nurodo trečiasis suinteresuotas asmuo savo prašyme dėl minėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, nutarimu), patenkinimas nėra laikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodytu sprendimu pareiškėjo naudai, sudarančiu prielaidas teisei į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šių išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas savarankiškai, bet priklauso nuo administracinės bylos, kurioje procesas buvo atnaujintas, rezultatų.

Kaip minėta, atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Kadangi šiuo teismo sprendimu iš dalies apginamos trečiojo suinteresuoto asmens M. S. teisės bei teisėti interesai, jis pagrįstai reikalauja priteisti sprendžiant proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje klausimą patirtas atstovavimo išlaidas. Byloje pateikti PVM sąskaita faktūra (serija ADV Nr. 17134), 2011 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymas, 2011 m. gruodžio 27 d. Atliktų darbų išklotinė bei tos pačios dienos NORDIA BAUBLYS & Partners advokatų profesinės bendrijos pažyma patvirtina, kad prašymo atnaujinti procesą surašymas trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. kainavo 1 210 Lt. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.8 punktą, byloje nagrinėto ginčo pobūdį, sudėtingumą, kitas Rekomendacijų 2 punkte nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog M. S. priklauso visa jo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų, susijusių su proceso atnaujinimu administracinėje byloje Nr. A858‑48/2011, suma.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį.

Atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (teisių perėmėjas – Lietuvos bankas) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą.

Atmesti pareiškėjo akcinės bendrovės DnB NORD bankas skundą dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ ta apimtimi, kuria nuspręsta, jog pareiškėjas, nesuteikęs trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti Banko su Pasaulio akcijoms susietų obligacijų emisijos Nr. 21 obligacijų įsigijimo, finansuojant Banko jam suteikta tiksline paskola, esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalį.

Pakeisti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2K-154 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ dalį, kuria pareiškėjui paskirta 15 000 Lt piniginė bauda, ir sumažinti paskirtą baudą iki 5 000 Lt (penki tūkstančiai litų).

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. iš pareiškėjo akcinės bendrovės DnB NORD bankas 1 210 Lt (vienas tūkstantis du šimtai dešimt litų) atstovavimo išlaidų

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                                Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė