Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-354/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17893-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.25.4.1; 2.4.6.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 19 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,
sekretoriaujant Neringai Tolvaišaitei-Aleksienei,
dalyvaujant prokurorui Linui Vitkui,
nuteistojo L. J. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 51 MGL (2550 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. J. paskirta galutinė bausmė – 34 MGL (1700 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir L. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje bei 34 MGL (1700 Eur) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 17 d. baudžiamąjį įsakymą atliktos laisvės apribojimo bausmės laikas.
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 17 d. baudžiamuoju įsakymu L. J. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nuspręsta nebendrinti ir vykdyti atskirai (BK 73 straipsnio 2 dalis).
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, L. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieneriems) metams, baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. L. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. balandžio 6 d., apie 18 val. 20 min, (duomenys neskelbtini), vairuodamas lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bei atlikdamas dviejų ta pačia eismo juosta važiavusių transporto priemonių lenkimo manevrą, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 128, 131.1, 136.2, 137, 140.1 ir 3 priedo 1.1 punktuose numatytus reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui galėtų sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, sudarė kliūtis jų eismui, prieš pradėdamas lenkti neįsitikino, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo, priekyje važiuojančios ir kairįjį posūkio signalą rodančios transporto priemonės neapvažiavo iš dešinės pusės arba nepalaukė, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą, sankryžoje pagrindiniame kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Sankryža su šalutiniu keliu“, paženklintame kelio ruože „Siaura ištisinė linija“, atlikdamas dviejų ta pačia eismo juosta važiuojančių transporto priemonių lenkimo manevrą, viršydamas jam, kaip vairuotojui leistiną 90 km/h greitį keliuose su asfalto danga, tikėtina, važiuodamas 100 km/h greičiu, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, artėjo link ištisine kelio ženklinimo linija pažymėto kelio ruožo, kai tuo metu priekyje nelygiareikšmių kelių sankryžoje su keliu, vedančiu į (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), kliudė pagrindiniu keliu važiavusį, kairiojo posūkio signalą rodantį bei posūkio manevrą į kairę pusę priešpriešinėje kelio dalyje atliekantį lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamą J. Ž., dėl ko, nuo susidūrimo smūgio lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertėsi ir abu automobiliai nuvažiavo nuo kelio sankasos, tokiu būdu įvyko eismo įvykis, kurio metu lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojui J. Ž. buvo padarytas dešinės krūtinės ląstos pusės II šonkaulio lūžis, kairės krūtinės ląstos pusės VIII šonkaulio lūžis, nubrozdinimas kairėje plaštakoje, atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. J. prašo Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš įrodyta pripažintos veikos aprašymo Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 127, 128, 131.1, 137, 140.1 ir 3 priedo 1.1 punktus, nustatyti 6 mėnesių terminą baudai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos savanoriškai sumokėti, panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad neginčija kaltės dėl eismo įvykio ir kilusių pasekmių, kaltę pripažino viso proceso metu, kaltę pripažino iš karto po įvykio – tai patvirtino ir nukentėjusysis J. Ž., tačiau jis (L. J.) prašo 2021 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį pakeisti dėl to, kad teismas nepagrįstai jam inkriminavo eilę KET pažeidimų, neįrodytų ir nesančių priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, tai turėjo įtakos sprendžiant klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, skyrimo, dėl to darytina išvada, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 str. 1 p., 3 p.)
2.2. Nuteistasis L. J. neneigia, kad lenkė kelias priekyje važiavusias transporto priemones ir pamatęs, jog pirmoji pradėjo daryto posūkio į kairę manevrą, stabdė bei bandė grįžti į savo eismo juostą (dešinę), tačiau manevras nepavyko ir jis savo automobilio priekine kaire dalimi kliudė posūkį darančio automobilio galinę dalį. Pastebi, kad KET nedraudžia lenkti kelias transporto priemones. Pažymi, kad ne visi jam inkriminuoti KET punktai atitinka nagrinėjamą situaciją, ne visi yra pagrįsti ir įrodyti. Nors nuosprendyje nurodytų KET punktų kiekis ir neturi įtakos veikos kvalifikavimui, tačiau teismas jais remiasi skirdamas bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę, argumentuodamas, kad jis (L. J.) pažeidė net aštuonis svarbių KET reikalavimus, daro nuorodą į Administracinių nusižengimų kodeksą, kuris už transporto priemonių vairavimą vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus numato teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Apelianto nuomone, iš skundžiamo nuosprendžio motyvų dėl KET pažeidimų matyti, kad jie labai formalūs, nepagrįsti byloje užfiksuotais faktiniais eismo įvykio duomenimis.
2.3. Nurodo, kad jam (L. J.) inkriminuotas KET 9 punkto pažeidimas. KET 9 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio eismo dalyvio pareiga, kurios turi laikytis visi eismo dalyviai, ne tik transporto priemonių vairuotojai, nuoroda į bendras eismo dalyvių pareigas negali būti atsakomybės pagrindas be nuorodos į konkrečius pažeistus KET punktus – taip aiškinama kasacinio teismo praktikoje (pvz., LAT nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10/2012). Todėl KET 9 punkto inkriminavimas nereiškia, kad padarytas atskiras pažeidimas.
2.4. Apeliantas taip pat pažymi, kad jam inkriminuotas KET 127 ir 131 punkto pažeidimas. Nuosprendyje nurodyta, kad jis nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui galėtų sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, sudarė kliūtis jų eismui, ir kad važiavo viršydamas jam, kaip vairuotojui leistiną 90 km/h greitį keliuose su asfalto danga, tikėtina, važiuodamas 100 km/h greičiu. Įvykio vietoje leistinas greitis 90 km/h, tiesus kelias, geros oro sąlygos, taigi nebuvo jokių aplinkybių, dėl ko jis (L. J.) turėjo rinktis kitokį, nei leistinas greitis, kad leistinas greitis buvo nesaugus. Todėl, apelianto nuomone, KET 127 p. pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai. Pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (užfiksuoto greičio, specialisto tyrimu nustatyto greičio), kad jis būtų viršijęs leistiną greitį. Tiek paties jo parodymai, kad jis padidino greitį lenkdamas, tiek kitų vairuotojų parodymai, kaip jiems atrodė jo vairuoto automobilio greitis, nėra greitį nustatantys įrodymai – liudytojas M. L. stovėjo šalutiniame kelyje, liudytojas D. Č. nenurodė, kokiu greičiu pats važiavo, todėl pastarųjų parodymai apie jo vairuoto automobilio greitį yra labai subjektyvūs, neaišku, kokiais kriterijais remdamiesi jie sprendė apie greitį. Byloje nebuvo atliktas joks specialus tyrimas, kuris pagal objektyvius duomenis būtų pateikęs tikėtiną (kaip nurodyta kaltinime) greitį, šiuo atveju kaltinimas greičio viršijimu paremtas tik prielaidomis, o jomis kaltė negali būti grindžiama. Todėl KET 131 p. pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai.
2.5. Nurodo, kad jam inkriminuotas KET 128 punkto ir 137 punkto pažeidimas. Apelianto nuomone, iš jo ir nukentėjusiojo J. Ž. parodymų seka, kad jis (L. J.), pamatęs jam kliūtį sudariusį kairį posūkį darantį automobilį, stabdė ir bandė jį apvažiuoti grįždamas į dešinę eismo juostą, iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad jo automobilio slydimo vėžės eina iš dešinės eismo juostos, tai reiškia, kad jis elgėsi taip, kaip reikalaujama KET 128 punkte, tik dėl to, kad jis posūkį darantį automobilį pamatė per vėlai, nepavyko saugiai išvengti susidūrimo. Todėl KET 128 punkto ir 137 punkto pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai.
2.6. Taip pat atkreipia dėmesį, kad jam inkriminuotas 140.1 punkto, KET 3 priedo 1.1 punkto ženklinimo pažeidimas. Dėl šių inkriminuotų pažeidimų pastebi, kad lenkimą jis pradėjo prieš sankryžą, prieš ženklą, prieš prasidedant ištisinei linijai, ir pagrįstai tikėjosi užbaigti lenkimą bei grįžti į eismo juostą iki sankryžos. Jo automobilio ratų pėdsakai dešinėje eismo juostoje patvirtina, kad jis taip ir padarė. Faktas tas, kad jis po lenkimo grįžo į dešinę eismo juostą, byloje nėra nustatyta, kad jis nebuvo grįžęs į dešinę juostą prieš ženklą ir ištisinės linijos pradžią. Net jei buvo kirsta ištisinė linija grįžtant į savo eismo juostą, tai nelaikytina pažeidimu.
2.7. Nurodo, kad jam inkriminuotas KET 136.2 punkto pažeidimas. Pažymi, kad būtent šio KET pažeidimo jis neneigė ir neneigia, jis nebuvo pakankamai atidus, pradėdamas dviejų automobilių lenkimą manė, kad jie važiuos nekeisdami krypties, iš to ir kyla jo neatsargi kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos.
2.8. BK 281 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kurie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastimi yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas yra būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus –sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Todėl skundžiamu nuosprendžiu jį (L. J.) pripažįstant kaltu dėl eismo įvykio turėjo būti nurodyti ne bet kokie KET pažeidimai, kuriuos ikiteisminio tyrimo institucija surašė į kaltinimą, o tik tie, kurie buvo priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu. Nagrinėjamo eismo įvykio atveju pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo tai, kad jis (L. J.) pradėjo lenkimą manydamas, kad jo lenkiamos transporto priemonės važiuos tiesiai nekeisdamos krypties, ir neįsitikinęs, kad J. Ž. rodo kairio posūkio signalą, t. y. KET 136.2 punkto pažeidimas.
2.9. Pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nenumato imperatyvaus reikalavimo, asmenį pripažinus kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, jam skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones. Bet kokia poveikio priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės naudotis jo įgyta teise vairuoti transporto priemones, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė atsakomybės našta. Proporcingumo principo reikalavimų įgyvendinimo problema kyla ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotos nuostatos, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
2.10. Apelianto vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas. Viena galiojanti nuobauda už greičio viršijimą 22 km/h nereiškia, kad jis yra piktybinis KET pažeidėjas. Tai, kad įvyko eismo įvykis, dar nėra pagrindas teigti, kad ir ateityje jis teise vairuoti transporto priemones gali naudotis nerūpestingai. Jis teisę vairuoti transporto priemones įgijo prieš 8 metus, 5 metus turi C kategoriją ir visą laiką dirbo vairuotoju, tai yra jo pragyvenimo šaltinis. Darbdavys (duomenys neskelbtini) jį apibūdino kaip svarbų komandos narį ir profesionalų vairuotoją, teismo prašė neatimti jam teisės vairuoti transporto priemones. Todėl mano, kad uždraudimas jam naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones, nėra proporcinga, teisinga ir būtina priemonė.
2.11. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje grįsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą teismas cituoja Šiaulių apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-131-616/2017 – visgi, pažymėtina, kad atsižvelgus į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu, kai dėl to padaroma žala kitų asmenų sveikatai, pavojingumą, nei kaltininko dirbamo darbo pobūdis, nei jo teigiamas charakterizavimas darbe, gyvenamoje vietoje, paprastai, nelaikytinos pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės, kuria naudodamasis kaltininkas ir padarė Baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką. Nors šis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas kitoje skundžiamą nuosprendį jo (L. J.) atžvilgiu priėmusios teisėjos išnagrinėtoje byloje (Nr. 1-14-874/2017), cituojamas nuosprendis nėra precedentas bet kurioje byloje. Pažymi, kad tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Apelianto nuomone, nuosprendyje minimas Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-131-616/2017 buvo priimtas dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužaloti keturi žmonės, dviem iš jų padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai, todėl eismo įvykiai net negali būti lyginami. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuoja, kad eismo įvykio pasekmės galėjo būti daug sunkesnės, tačiau jis negali būti baudžiamas už tai, kas galėjo būti, bet neįvyko, apkaltinamasis nuosprendis priimamas dėl įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, o ne dėl hipotetinių pasekmių.
2.12. Baudžiamajame įsakyme, priimtame jo atžvilgiu dėl to paties eismo įvykio, buvo nustatytas jam paskirtos bausmės – baudos – 6 mėnesių sumokėjimo terminas. Skundžiamu nuosprendžiu teismas jam paskyrė tokio paties dydžio baudą, jos sumokėjimo termino nenustatė, kas reiškia, kad bauda turi būti sumokėta per įstatymo nustatytą 2 mėnesių terminą. Prioritetas turėtų būti teikiamas savarankiškam baudos sumokėjimui, nuo to, kad prasidės priverstinis išieškojimas, jo finansinės galimybės nepagerės, todėl, atsižvelgiant į paskirtos baudos dydį, apelianto nuomone, teisinga būtų nustatyti 6 mėnesių sumokėjimo terminą.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
4. Apygardos teismo posėdžio metu nuteistojo L. J. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo L. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nustatant 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą, likusią skundžiamo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo L. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų, ir, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl L. J. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. J. neginčija kaltės dėl eismo įvykio ir kilusių pasekmių, tačiau prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti dėl to, kad teismas nepagrįstai jam inkriminavo KET 127, 128, 131.1, 137, 140.1 ir 3 priedo 1.1 p. pažeidimus, jo nuomone, neįrodytus ir nesančius priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Apeliantas nurodo, kad neteisingai inkriminuoti pažeidimai turėjo įtakos sprendžiant klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, skyrimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą, nesuteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apelianto skunde nurodytais argumentais dėl inkriminuotų KET 127, 128, 131.1, 137, 140.1 ir 3 priedo 1.1 p. pažeidimų.
7. KET 127 punkte nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 131.1. punkte numatyta, kad ne gyvenvietėse leidžiama važiuoti: lengvaisiais automobiliais, krovininiais automobiliais, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3,5 t, <...> keliuose su asfalto ar betono danga – ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, kituose keliuose – ne didesniu kaip 70 km/h greičiu.
7.1. Nagrinėjamu atveju L. J. teigia, jog KET 127 ir 131.1. punktų pažeidimai jam inkriminuoti nepagrįstai, kadangi nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jis būtų viršijęs leistiną greitį. Šie apelianto argumentai paneigiami bylos duomenimis. Nukentėjusysis J. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas važiavo mažiausiai 100 km/h greičiu, nes smūgis buvo labai didelis, po avarijos savo automobilį jis pardavė į metalo laužą. Nukentėjusiojo teigimu, (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas, pažeisdamas kelių eismo taisykles, draudžiančias lenkti prieš sankryžą, kirsti ištisinę kelio juostą, pradėjo lenkti koloną dideliu greičiu, nepastebėjo jo automobilio, sukančio į kairę, ir įvyko susidūrimas (1 t., b. l. 62-63). Liudytojas M. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pamatė nuo (duomenys neskelbtini) miesto pusės dideliu greičiu atvažiuojantį juodos spalvos automobilį (duomenys neskelbtini), mano, kad šis važiavo apie 140-160 km/h greičiu, (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas pradėjo stabdyti, bandė išvengti smūgio, tačiau dėl didelio greičio jam nepavyko sustoti ir išvengti kliūties, todėl trenkėsi priešpriešinėje kelio dalyje į automobilio (duomenys neskelbtini) kairę galinę dalį. Liudytojo M. L. aiškinimu, automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas važiavo labai dideliu greičiu, neatkreipė dėmesio į įspėjamuosius kelio ženklus, nepaisė ištisinės kelio ženklinimo linijos prieš sankryžą, lenkė dviejų automobilių koloną (1 t., b. l. 96–97). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas D. Č. parodė, kad jį apie 150 km/h greičiu aplenkė juodos spalvos (duomenys neskelbtini) automobilis (1 t., b. l. 101).
7.2. Įvertinus minėtų liudytojų parodymus matyti, kad jų visų parodymai iš esmės buvo vienodi dėl to, kad automobilis (duomenys neskelbtini), kurį vairavo L. J., lenkė daugiau nei vieną automobilį ir važiavo dideliu greičiu, mažiausiai 100 km/h. Taigi, nors, kaip ir apeliaciniame skunde nurodo L. J., specialus tyrimas, kuris pateiktų tikėtiną greitį ir nebuvo atliktas, tačiau įvertinus visumą aplinkybių pagrįstai nustatyta, kad L. J., atlikdamas dviejų ta pačia eismo juosta važiuojančių transporto priemonių lenkimo manevrą, viršijo jam, kaip vairuotojui leistiną 90 km/h greitį keliuose su asfalto danga.
8. KET 128 punkte nurodyta, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. KET 137 punkte nurodyta, kad, jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą.
8.1. Apeliaciniame skunde L. J. nurodo, kad jis elgėsi taip, kaip reikalaujama KET 128 punkte. Apelianto nuomone, tik dėl to, kad jis posūkį darantį automobilį pamatė per vėlai, nepavyko saugiai išvengti susidūrimo, todėl KET 128 punkto ir 137 punkto pažeidimai jam inkriminuoti nepagrįstai. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad automobilių lenkimas kelyje yra vienas pavojingiausių manevrų automobiliu, todėl atlikdamas šį manevrą vairuotojas turi būti itin atsargus, įvertintini ir atsižvelgti į visas kelyje esančias ar galinčias atsirasti kliūtis. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis J. Ž. parodė, kad (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas, pažeisdamas kelių eismo taisykles, draudžiančias lenkti prieš sankryžą, kirsti ištisinę kelio juostą, pradėjo lenkti koloną dideliu greičiu, nepastebėjo jo automobilio, sukančio į kairę (1 t., b. l. 62–63). Liudytojas M. L. parodė, kad (duomenys neskelbtini) vairuotojas važiavo labai dideliu greičiu, neatkreipė dėmesio į įspėjamuosius kelio ženklus, nepaisė ištisinės kelio ženklinimo linijos prieš sankryžą, lenkė dviejų automobilių koloną (1 t., b. l. 96–97). Iš minėtų nukentėjusiojo ir liudytojo nurodytų įvykio aplinkybių matyti, kad L. J. važiavo ne tik viršydamas leistiną greitį, bet ir priartėjęs prie ta pačia kryptimi važiuojančių transporto priemonių nesulėtino greičio, be to, matydamas kelio ženklą, informuojantį apie sankryžą su šalutiniu keliu, kelio ruože, paženklintame „Siaura ištisinė linija“, pradėjo dviejų ta pačia eismo juosta važiavusių transporto priemonių lenkimo manevrą, neįsitikinęs, kad važiuojančios priekyje transporto priemonės vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde patvirtino, kad lenkimą jis pradėjo prieš sankryžą, prieš ženklą. Taigi nuteistasis, nors ir žinojo, jog kelyje yra kelio ženklas, informuojantis apie sankryžą su šalutiniu keliu, į kurį leidžiama pasukti iš bet kurios kelio eismo juostos, to neįvertino, nusprendė atlikti lenkimo manevrą suprantant, jog į šalia esantį kelią gali sukti ta pačia kryptimi važiuojanti transporto priemonė arba priešais važiuojantis transportas. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad aptarti nuteistojo L. J. veiksmai buvo kilusių pasekmių būtina sąlyga (tiesioginė priežastis), todėl pagrįstai pripažinta, kad L. J. pažeidė KET 128 punktą ir 137 punktą.
9. KET 140.1. punkte nurodoma, kad lenkti draudžiama sankryžose, išskyrus leistiną lenkimą pagrindiniame kelyje, nepažymėtame kelio ženklais „Sankryža su šalutiniu keliu“, „Šalutinis kelias iš dešinės“, „Šalutinis kelias iš kairės“ arba „Pagrindinis kelias“. KET 3 priedo 1.1 punkte nurodyta, kad siaura ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta; žymi eismo juostų kraštus, važiuojamosios dalies ruožus, į kuriuos draudžiama įvažiuoti, transporto priemonių stovėjimo vietų ribas ir važiuojamosios dalies kraštą. Šią liniją kirsti draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai ji žymi važiuojamosios dalies kraštą arba stovėjimo vietą.
9.1. Nagrinėjamu atveju L. J. nurodo, kad lenkimą jis pradėjo prieš sankryžą, prieš ženklą, prieš prasidedant ištisinei linijai, ir pagrįstai tikėjosi užbaigti lenkimą bei grįžti į eismo juostą iki sankryžos. Jo automobilio ratų pėdsakai dešinėje eismo juostoje patvirtina, kad jis taip ir padarė. Aukštesnės instancijos teisėjų kolegija su tokia nuteistojo pozicija nesutinka. Tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš liudytojo M. L. parodymų matyti, kad L. J. nepaisė ištisinės kelio ženklinimo linijos lenkiant automobilius. Be to, iš informacijos apie eismo įvykį, eismo įvykio vietos schemos bei foto nuotraukų matyti automobilio ratų slydimo žymės (1 t., b. l. 28–44, 45–46), kurios aiškiai parodo ir patvirtina minėtų asmenų parodymus, kad L. J. vairuojamas automobilis visgi kirto ištisinę liniją ir tokiu būdu L. J. pažeidė KET 140.1. punktą ir KET 3 priedo 1.1 punktą.
10. Taigi, teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad L. J., atlikdamas dviejų ta pačia eismo juosta važiavusių transporto priemonių lenkimo manevrą, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 128, 131.1, 136.2, 137, 140.1 ir 3 priedo 1.1 punktuose numatytus reikalavimus ir tai sąlygojo eismo įvykį, kurio metu nukentėjusiajam J. Ž. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
11. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015). Tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.
Dėl uždraudimo naudotis specialia teise
12. Atsakant į skundo argumentą dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones, pažymėtina, jog BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius. Šis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas leidžia iš visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių išskirti turinčias didžiausią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008).
12.1. Apygardos teismas sprendžia, kad tiek paskiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios L. J. padaryto pažeidimo pavojingumą ir jo asmenybę. Pažymėtina, jog BK 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienų iki trejų metų (vidurkis – 2 metai). Iš bylos medžiagos matyti, kad L. J. dirba (duomenys neskelbtini) vairuotoju, yra teigiamai charakterizuojamas darbdavio, eismo įvykį sukėlė būdamas blaivus, tačiau anksčiau yra teistas (1 t., b. l. 119-122), eilę kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus (1 t., b. l. 131–138), kaip jau aptarta anksčiau, nagrinėjamu atveju pažeidė aštuonių svarbių KET punktų reikalavimus, dėl to padarė eismo įvykį, ir jo padarytos nusikalstamos veikos pasekmės yra nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, minėtos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog L. J. padaryta veika laikytina mažiau pavojinga, dėl ko reiktų neskirti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės.
12.2. Aplinkybė, kad L. J. darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas neskirti minėtą baudžiamojo poveikio priemonę. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistajam L. J., nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad pirmosios instancijos teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-502/2011, 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-85/2010). Apygardos teismo vertinimu, paskirtas teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimas minimaliam 1 metų terminui neabejotinai turės taisomąjį poveikį apeliantui, nes padės jam suvokti šios teisės turėjimo teikiamus privalumus, jos vertę bei tokią teisę turinčio asmens atsakomybę.
Dėl baudos sumokėjimo termino
13. Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas nenustatė baudos sumokėjimo termino. Nuteistojo L. J. nuomone, atsižvelgiant į jo finansines galimybes ir į paskirtos baudos dydį, teisinga būtų nustatyti 6 mėnesių sumokėjimo terminą.
13.1. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistasis jam paskirtą baudą privalo sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. L. J. apeliaciniu skundu prašo nustatyti 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą. Įvertinus paskirtos baudos dydį bei nuteistojo prašymo argumentus, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, paskirtos baudos sumokėjimo terminas nustatomas ilgesniam laikui, nei buvo nustatyta skundžiamu nuosprendžiu. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 4 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį pakeisti.
L. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį paskirtai 34 MGL (1700 Eur) baudai sumokėti nustatyti 6 mėnesių terminą, jį skaičiuojant nuo šios nutarties priėmimo dienos. Per nustatytą terminą nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškoma priverstinai.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Boleslovas Kalainis
Nijolė Matuzevičienė
Gražvydas Poškus