Civilinė byla Nr. 3K-3-479/2013

Proceso Nr. 2-55-3-01474-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 87 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo įmonės „Bausch & Lomb Incorporated“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo įmonės „Bausch & Lomb Incorporated“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Valentis“ dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ir prekių ženklo savininko teisių gynimo; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas įmonė „Bausch & Lomb Incorporated“ ieškiniu prašė: 1) pripažinti atsakovo UAB „Valentis“ prekių ženklo „OCUVAL“ registraciją Nr. 57175 negaliojančia Lietuvos Respublikoje visoms 5 klasės prekėms; 2) įpareigoti atsakovą nutraukti prekių ženklo „OCUVAL“ registracijos Nr. 57175 naudojimą 5 klasės prekėms žymėti, siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje.

Ieškovas pareikštą reikalavimą grindė tuo, kad jis yra tarptautinio prekių ženklo „OCUVITE“ (tarpt. reg. Nr. 6130378A), registruoto 3 ir 5 klasės prekėms ir galiojančio Lietuvos Respublikoje nuo 2002 m. gegužės 8 d., savininkas, o atsakovas paraišką įregistruoti prekių ženklą „OCUVAL“ 5 klasės prekėms žymėti Valstybiniam patentų biurui pateikė 2007 m. liepos 10 d., todėl ieškovo prekių ženklas yra ankstesnis. Ieškovo teigimu, prekių ženklai „OCUVITE“ ir „OCUVAL“  (toliau – ginčo prekių ženklai) klaidinamai panašūs, o tai, kad prekių ženklai su pradžia „OCUV“ yra panašūs, nustatė ir Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius 2009 m. birželio 29 d. sprendime. Atsakovo prekių ženklas yra registruotas tapačioms arba panašioms 5 klasės prekėms žymėti (medicininės paskirties ir farmaciniai preparatai), o tai sudaro pagrindą teigti, jog atsakovo prekės yra tapačios ir panašios į ieškovo prekių ženklu žymimas 5 klasės prekes. Ieškovas pažymėjo, kad dėl jo ir atsakovo prekių ženklų vizualaus ir fonetiško panašumo bei prekių tapatumo egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė. Ieškovo teigimu, dėl nurodyto atsakovo prekių ženklo „OCUVAL“ registracija prieštarauja Prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui, todėl yra pagrindas taikyti PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir tenkinti ieškinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 30 d. sprendimu atmetė ieškinį.

Teismas nurodė, kad ieškovo ir atsakovo prekių ženklais „OCUVITE“ ir „OCUVAL“ žymimos prekės yra maisto papildai akims, o lotyniško žodžio „oculus” reikšmė – „akis”, tarptautinis žodis „okulistas” reiškia akių ligų gydytoją. Teismo teigimu, įvertinus atsakovo pateiktus įrodymus, matyti, kad elementu „OCU“ prasideda daug skirtingų savininkų prekių ženklų, skirtų farmaciniams produktams žymėti, o tai rodo, jog elementas „OCU“ neturi ryškaus skiriamojo požymio prekių ženkluose, skirtuose farmaciniams produktams žymėti, todėl šalių prekių ženkluose sutampanti dalis „OCU“ yra silpnas elementas (formantas), reiškiantis sutrumpintą regėjimo organo (akies) pavadinimą ir nusakantis numanomą prekių ženklais žymimų prekių paskirtį. Pasak teismo, ryškią skiriamąją reikšmę turinčių prekių ženklų elementuose „VITE“ ir „VAL“ sutampa tik pirma raidė, skiriasi raidžių ir skiemenų skaičius, todėl šie elementai tariami skirtingais garsais ir nevienoda trukme, t. y. neturi fonetinio panašumo. Teismas pažymėjo, kad elementai „VITE“ ir „VAL“ nėra panašūs vizualiai, nes sutampa tik pirma raidė, o kitos raidės, atitinkamai trys ir dvi, nesutampa. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgus į tai, kad sutampanti ginčo prekių ženklų pradžios dalis „OCU“ neturi ryškaus skiriamojo požymio, o pabaigos elementai nėra panašūs nei fonetiškai, nei vizualiai, ginčo prekių ženklai nėra panašūs. Vidutinis vartotojas, žinodamas žodžių „oculus” ir „okulistas” reikšmę, neturėtų vertinti, kad visi akims skirti farmaciniai produktai, prasidedantys elementu „OCU“, yra kilę iš to paties ar ekonomiškai susijusio šaltinio, vidutinis vartotojas šiuo atveju atkreips dėmesį į skirtingą prekių ženklų pabaigą ir bendrą ženklais sukuriamą įspūdį. Be to, produktai, pažymėti ginčo prekių ženklais, pardavinėjami skirtingose pakuotėse, o tai, kad suklaidinimo tikimybė yra minimali, patvirtino ginčo prekių ženklų vartotojų žvalgybinio tyrimo ataskaitos duomenys. Vaistinės, prekiaujančios ginčo prekių ženklais pažymėtomis prekėmis, Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pateikė duomenis, kad nėra gavusios vartotojų ar kitų asmenų nusiskundimų dėl išvardytų prekių panašumo ar vartotojų klaidinimo. Teismas sprendė, kad neįrodytas ir ieškovo teiginys apie didesnę ieškovo prekių ženklo reputaciją bei skiriamąjį požymį. Teismas konstatavo, kad visuomenės suklaidinimo tikimybės nenustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir papildomai pažymėjo, kad išvados, jog nėra pagrindo konstatuoti semantinio ginčo prekių žodinių ženklų panašumo, nepaneigia byloje pateikta dr. R. Kregždžio 2011 m. vasario 23 d. lingvistinė prekinių ženklų pavadinimų Ocuval ir Ocuvite analizė, kurios duomenimis pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nesivadovauti, nes šis dokumentas neatitinka CPK nustatytų įrodymų leistinumo taisyklių, nesant duomenų, kad dr. R. Kregždys turi reikiamą kvalifikaciją tokiai išvadai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo kaip įrodymu rėmėsi ir dr. K. Saboliaus 2011 m. sausio 25 d. išvada dėl ginčo prekių ženklų panašumo kalbos atžvilgiu. Ji taip pat neatitinka įrodymų leistinumo taisyklių civiliniame procese, nors tai nesudaro pagrindo pakeisti iš esmės teisingą skundžiamą teismo sprendimą. Kolegijos nuomone, ieškovas leistinomis priemonėmis neįrodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo prekių ženklai yra klaidinamai panašūs arba kad egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė. Kolegija pažymėjo, kad iš ieškovo pateiktos gyventojų apklausos duomenų matyti, jog respondentams užduotas klausimas „Ar Jūs supainiotumėte maisto papildus akims OCUVAL ir OCUTIVE?“ ir pateikti galimi atsakymai (pirmiausia nurodant teigiamus atsakymus) buvo suformuluoti tendencingai, dėl to nėra pagrindo vadovautis šio dokumento duomenimis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas už kasacinio skundo surašymą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Advokatui Gediminui Pranevičiui atstovavimo sutarties pagrindu buvo suteikti įgaliojimai atstovauti atsakovui byloje iki 2011 m. gegužės 3 d. Šis advokatas 2011 m. birželio 1 d. pasirašė ir pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nors nauja atstovavimo sutartis nebuvo pateikta. 2012 m. balandžio 17 d. advokatas G. Pranevičius pateikė prašymą priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atstovavimo sutartis buvo pasirašyta tik 2012 m. rugsėjo 17 d. be nuorodos, kad atsakovas pritaria jo atstovo atliktiems veiksmams. Kasatoriaus nuomone, tiek atsiliepimas į ieškinį, tiek prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pateikti tam neįgalioto asmens, todėl, remiantis CPK 296 straipsnio l dalies 3 punkto analogija, atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą turėjo būti paliktas nenagrinėtas, atsakovui negalėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

2. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas 2012 m. spalio 4 d. pateikė papildomus įrodymus: atsakovo prekių ženklo OCU paraiškos Nr. 2011 0024 duomenis, Valstybinio patentų biuro 2012 m. rugsėjo 26 d. atsakymą į paklausimą dėl šio prekių ženklo ekspertizės, Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2011 m. vasario 22 d. sprendimo publikacijos kopiją ir atsakovo vaizdinio prekių ženklo reg. Nr. 64349 duomenis. Ieškovas paaiškino, kad išvardytų įrodymų anksčiau pateikti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismas neišsprendė šių įrodymų pridėjimo klausimo, tačiau laikytina, kad neatsisakė juos pridėti, nes šie yra byloje, taigi privalėjo būti ištirti nagrinėjant apeliacinį skundą. Teismas pažeidė betarpiškumo principą, nes pagal CPK 14 straipsnio 1 dalį teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus.

3. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nesivadovavo kasatoriaus pateikta dr. R. Kregždžio 2011 m. vasario 23 d. lingvistine prekinių ženklų pavadinimų Ocuval ir Ocuvite analize, kaip bet kuriuo kitu rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jei byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir, nepaisant jo tiriamojo – mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme, toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Congestum group“ v. UAB ,,Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009).

4. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai sprendė, kad gyventojų apklausoje respondentams užduotas klausimas „Ar Jūs supainiotumėte maisto papildus akims OCUVAL ir OCUTIVE?“ ir pateikti galimi atsakymai, pirmiausia nurodant teigiamus atsakymus, buvo suformuluoti tendencingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Samsonas“ v. AB „Panerių investicijos, bylos Nr. 3K-3-461/2004, nurodyta, kad visuomenės apklausos gali būti įvairaus pobūdžio ir klausimai jose gali būti pateikiami bei atsakymai formuluojami įvairiais aspektais. Kasatorius pažymi, kad, pateikiant galimus atsakymų variantus, įprastai pirma yra pateikiami teigiami variantai. Be to, teismas taip pat nurodė, kad nebuvo pateikta kitų visuomenės nuomonės apklausos duomenų, nepaaiškindamas, kokių duomenų trūksta.

5. Teismai nurodė, kad, vaistinių, prekiaujančių šiais produktais, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis nėra gauta skundų dėl ginčo prekių ženklais pažymėtų produktų panašumo ar vartotojų suklaidinimo. Vaistai ir maisto papildai yra nekeičiama prekė, todėl vartotojas, supratęs, kad nusipirko ne to gamintojo preparatą, žino, kad jo pakeisti į kitą negalima ir dėl to jokių nusiskundimų nepateikia. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos funkcijos pagal šių tarnybų nuostatus nėra ginčų dėl prekių ženklų sprendimas, taip pat ir vaistų supainiojimo klausimų sprendimas.

6. Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas lyginamųjų ženklų vizualų panašumą, atsižvelgė į tai, kad ginčo prekių ženklai ant produktų pakuočių rašomi skirtingų rūšių, šriftų ir spalvų raidėmis. Toks vertinimas prieštarauja Paryžiaus konvencijos 6quinquies straipsniui, kuriame nustatyta, kad prekių ženklas yra saugomas toks, koks įregistruotas. Lyginamieji prekių ženklai yra žodiniai, todėl teismas nepagrįstai jų vizualų panašumą vertino atsižvelgdamas į tai, kaip jie yra naudojami, o ne remdamasis tuo ženklų vaizdu, kuris yra pateiktas ženklų registracijose. Tokia taisyklė įtvirtinta teismų praktikoje, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Julius Meinl International AG v. Gustav Paulig Ltd., bylos Nr. 3K-3-135/2005.

7. Teismai nevertino vizualaus ženklų panašumo, nors ženklai yra vizualiai panašūs. Pažymėtina, kad vizualus, fonetinis ir semantinis kriterijai yra lygiaverčiai, todėl teismai privalėjo įvertinti lyginamųjų prekių ženklų panašumą pagal visus kriterijus.

8. Tam tikri prekių ženklų skirtumai turi būti vertinami bendrame prekių ženklų panašumo vertinimo kontekste sprendžiant, ar dėl tam tikrų ženklų skirtumų jie yra klaidinamai panašūs, ar priešingai – nepanašūs. Lietuvos apeliacinis teismas neatliko ir tinkamo fonetinio ženklų panašumo vertinimo, nes tik konstatavo ženklų skirtumus, bet nevertino, kiek jie yra reikšmingi sprendžiant dėl ženklų fonetinio panašumo.

9. Teismai šioje byloje nepagrįstai didelį dėmesį skyrė ženklų daliai OCU-, kuri neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl ženklų panašumo, nes ženkluose sutampantis elementas yra ne OCU-, bet OCUV-, kuris nėra formantas, t. y. raidžių derinys, pasikartojantis skirtingų savininkų prekių ženkluose.

10. Teismams konstatavus, kad ženklų pradžia OCU- turi tam tikrą prasmę, teismai turėjo pagrindą konstatuoti, kad lyginamieji ženklai sukuria panašias prasmines asociacijas, o tai kartu su vizualiu ir fonetiniu panašumu leidžia spręsti apie klaidinamą ženklų panašumą. Toks vertinimas atitinka Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią, kai dirbtiniuose žodžiuose yra elementų, turinčių tam tikrą semantinę prasmę, jie laikomi sukeliančiais panašias prasmines asociacijas. Nors paprastas vartotojas paprastai prekių ženklą suvokia kaip visumą ir nenagrinėja jo skirtingų detalių, vis dėlto, suprasdamas žodinį žymenį, jį suskaido į žodinius elementus, jam turinčius konkrečią reikšmę ar primenančius jam žinomus žodžius.

11. Teismai nepagrįstai teigė, kad ieškovas leistinomis priemonėmis neįrodė, jog egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė. Reikalavimas pateikti įrodymus dėl suklaidinimo tikimybės kaip fakto yra neteisėtas. Pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą visuomenės suklaidinimo tikimybės egzistavimas yra konstatuojamas tais atvejais, kai lyginamieji prekių ženklai yra klaidinamai panašūs ir kai jais žymimos prekės yra tapačios arba panašios. Sprendžiant klausimą, ar įregistruotas prekės ženklas gali suklaidinti visuomenę, būtina vadovautis tam tikrais kriterijais, kurie leistų padaryti objektyvią išvadą apie galimo visuomenės klaidinimo faktą. Teisimai, vertindami, ar egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė, neatsižvelgė į faktą, kad lyginamieji ženklai yra registruoti tapačioms ir panašioms prekėms žymėti. Didesnis prekių panašumo laipsnis gali atsverti mažesnį prekių ženklų panašumo laipsnį.

Atsakovo atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti dėl įstatymo reikalavimų nesilaikymo jį pateikiant.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl prekių ženklų panašumo vertinimo (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Ieškinio teisiniais pagrindais nurodyta Prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) 7 straipsnio „Kiti ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai“ 1 dalies 2 punktas ir 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas. PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms arba klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu. PŽĮ 38 straipsnio „Ženklo savininko teisės“ 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su įregistruotu ženklu. Abiejose normose inter alia kalbama apie lyginamųjų ženklų tapatumą arba klaidinamą panašumą, ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją, kaip pagrindą šių normų taikymui (atitinkamai – ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia arba uždraudimas naudoti komercinėje veikloje). Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, atmesdami ieškinį pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, dėl antrosios materialiosios teisės normos (įtvirtintos PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte) nepasisakė, nes tai iš tikrųjų reikštų tų pačių (analogiškų) aplinkybių vertinimą.

Ginčo šalims priklausantys prekių ženklai yra žodiniai. Nėra ginčo, kad ieškovui priklausantis ženklas yra ankstesnis negu atsakovo prekių ženklas. Ieškovo žodinis prekių ženklas „OCUVITE“ (w.) (tarpt. reg. Nr. 6130378A) registruotas žymėti 3 ir 5 klasių prekėms; atsakovo žodinis prekių ženklas „OCUVAL“ (w.) (reg. Nr. 57175) registruotas žymėti 5 klasės prekėms. Ginčo dėl prekių, kurioms žymėti registruoti lyginamieji prekių ženklai, tapatumo ir (arba) panašumo, nėra. Pagrindinis klausimas, dėl kurio nesutaria ginčo šalys ir kuris keliamas kasaciniame skunde, yra būtent minėtų ženklų panašumo, dėl kurio yra (arba nėra) galimybė suklaidinti visuomenę, klausimas.

Prekių ženklai, kaip ir pramoninė nuosavybė apskritai, yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė, pagal kurią vartotojas atpažįsta prekes, identifikuoja (plačiąja prasme) atitinkamų prekių komercinės kilmės šaltinį. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas taip pat ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, savo jurisprudencijoje yra ne kartą dėl to pasisakęs  (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ZAO „TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A. SMIRNOVA“ (Rusijos Federacija) v. UDV NORTH AMERICA, Inc. (šiuo metu bendrovės pavadinimas yra GUINESS UDV NORTH AMERICA, Inc.) (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras; bylos Nr. 3K-3-167/2003; 2005 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Julius Meinl International AG v. Gustav Paulig Ltd., bylos Nr. 3K-3-135/2005; 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltasis pyragas“ v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-59/2012; kt.). Kartu būtina turėti galvoje, kad tais atvejais, kada tarp subjektų kyla ginčas dėl ženklų panašumo, reiškia, kad bent jau tam tikras ženklų panašumas egzistuoja, nes kitaip nekiltų ginčo. Teismo, nagrinėjančio tokį ginčą, pareiga – įvertinti, ar dėl to panašumo yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu. Savo esme toks atsakymas reiškia teismo atsakymą dėl prekių ženklo, kaip konkuravimo rinkoje priemonės; pripažinus antrojo (ginčijamojo) prekių ženklo registraciją negaliojančia ir (arba) uždraudus tokį ženklą naudoti komercinėje veikloje, reiškia, kad atmetama (nepripažįstama) galimybė tokiam ženklui tapačių ir (arba) panašių prekių rinkoje koegzistuoti kartu su pirmuoju.

Dėl prekių ženklų panašumo vertinimo atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija nagrinėjamu klausimu yra suformuota ir nuosekli. Viena naujausių kasacinio teismo nutarčių, kurioje, atsižvelgiant taip pat į ankstesnę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, išsamiai analizuotas inter alia ir nagrinėjamai bylai aktualus ženklų panašumo klausimas, yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gemaga“ v. UAB „Angolita“, bylos Nr. 3K-3-188/2013. Šioje nutartyje Aukščiausiasis Teismas inter alia pažymėjo, kad kai kurios nacionalinėje teisėje vartojamos teisinės konstrukcijos (klaidinamas panašumas/galimybė suklaidinti visuomenę) Europos Sąjungos teisės kontekste (turima galvoje šiuo metu galiojanti 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su  prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (ankstesnė redakcija – 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti) gali būti vertinamos kaip idem per idem, tačiau tai neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl konkrečių nacionalinės teisės normų taikymo konkrečiose bylose. Kaip pažymėjo Aukščiausiasis Teismas nurodytoje nutartyje, atsakymas konkrečiose bylose, vertinant ženklus, yra „galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu“. Ar lyginamuosius ženklus įvardijant (jeigu taip sprendžiama) kaip panašius, ar kaip klaidinamai panašius, neturi esminės reikšmės, nes nurodyta nacionalinėje teisėje vartojama teisinė konstrukcija savaime nereiškia nei aukštesnio, nei žemesnio ženklų panašumo vertinimo standarto ir kriterijų.

Šią bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė; vertindami lyginamųjų ženklų panašumą, sprendė, kad šie ženklai gali koegzistuoti, t. y. atsakovui priklausančio ženklo panašumas į ieškovo ženklą nėra toks, jog dėl to egzistuotų galimybė suklaidinti visuomenę (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Samsonas“ v. AB „Panerių investicijos, bylos Nr. 3K-3-461/2004; 2003 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Zakrytoje akcionernoje obščestvo “TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A. SMIRNOVA” (Rusijos Federacija) v. UDV NORTH AMERICA, Inc. (šiuo metu bendrovės pavadinimas yra GUINESS UDV NORTH AMERICA, Inc.) (Jungtinės Amerikos Valstijos), bylos Nr. 3K-3-167/2003; kt.). Bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamuosius procesinius sprendimus, įvertino, kad lyginamųjų ženklų sutampančios pradžios „OCU-“  (sutrumpinimas nuo lotyniško žodžio „oculus“ – akis) atspindi prekių paskirtį (produktai, susiję su akių priežiūra). Teismai šioje byloje pagrįstai išskyrė ir lyginamuose prekių ženkluose kaip sutampantį elementą analizavo OCU-, nusakantį prekių paskirtį ir būtent dėl to dažną prekių ženkluose tokios pat paskirties prekėms žymėti, bet ne kasatoriaus nurodomą OCUV-, kuris neturi jokios semantinės reikšmės. Kasatorius yra teisus, kad lyginamųjų ženklų pradžios „OCU-“ atsikartojimas vartotojams sukelia (gali sukelti) panašias prasmines asociacijas (produktai, susiję su akių priežiūra), tačiau kartu pažymėtina, kad ieškovas negalėtų pretenduoti monopolizuoti šios lotyniško žodžio „oculus“ pradžios 5 klasės prekėms žymėti. Būtina turėti galvoje, kad tam tikrais atvejais, kada ženklo savininkas siekia vartotojus orientuoti į prekių, pažymėtų tuo ženklu, paskirtį, tam tikras rinkoje esančių ženklų panašumas (dėl nuorodos į prekių paskirtį) bus neišvengiamas, o vienas iš atitinkamos paskirties prekių gamintojų negali tam tikro elemento (formanto) monopolizuoti. Tai, pavyzdžiui, demonstruoja ir Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro prekių ženklų duomenų bazės (prieiga per internetą: http://www.vpb.gov.lt/index.php?&l=lt&n=180&kas=rez), tiek ir Europos Bendrijos prekių ženklų duomenų bazėje (http://oami.europa.eu/CTMOnline/RequestManager/en_SearchBasic) duomenys. Kasacinio teismo praktikoje, taip pat remiantis atitinkama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra nurodyta, kad prekių ženklų teisės moksle ir teismų praktikoje yra vartojami terminai, tokie kaip „silpnas prekių ženklas“, „silpnas prekių ženklo elementas“, „stiprus prekių ženklas“, „stiprus prekių ženklo elementas“ Kai sprendžiama dėl ženklo (ar atitinkamo ženklo elemento) apsaugos apimties, inter alia dėl kito ženklo klaidinamo panašumo, būtent ženklo (ženklo elemento) „stiprumas“ ar „silpnumas“ ir yra aplinkybė, lemianti išimtinių teisių į prekių ženklą ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Infomedia“ v. AB TEO LT, bylos Nr. 3K-3-446/2012; kt.).

Bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad ženklų dalis („OCU-„) yra vadinamasis „silpnas“ lyginamųjų ženklų elementas, toliau analizavo (lygino) kitas ženklų dalis („-VITE“ ir „-VAL“). Tai, kaip jau minėta, visų pirma, yra susiję su faktinių aplinkybių, kurių kasacinis teismas netiria iš naujo (CPK 353 straipsnio 1 dalis), vertinimu, nes kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tik teisės klausimai. Įvertinę bylos faktines aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus, teismai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti esant visuomenės suklaidinimo galimybę ir tenkinti ieškovo ieškinį. Kasaciniame skunde daug argumentuojama dėl to, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kurie, kasatoriaus teigimu, įgalina daryti kitokią išvadą dėl ženklų panašumo, negu sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad nurodomi argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių, kurios ištirtos ir įvertintos bylą nagrinėjusių teismų, vertinimu iš naujo, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai būtų pažeidę įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles (CPK 177, 180, 185 straipsniai). Dėl tokių pačių priežasčių neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai ir nurodomi argumentai dėl proceso taisyklių pažeidimo apeliacinės instancijos teisme. Dėl kasatoriui (ieškovui) priklausančio ženklo reputacijos ir platesnės arba, kitaip tariant, „stipresnės“ („platesnės“) ieškovo prekių ženklo apsaugos kasacinis teismas nurodo, kad kasaciniame skunde suformuluoti argumentai, nesudaro pagrindo kasaciniam teismui daryti kitokias teisines išvadas, negu sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai (netiriant faktinių bylos aplinkybių iš naujo). Kartu pažymėtina, kad iš tikrųjų, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, teismas, be kita ko, nurodė, jog ginčo prekių ženklų ant produktų pakuočių išraiška skirtinga. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant ginčą tarp dviejų įregistruotų prekių ženklų, jie turi būti lyginami tokie, kokie įregistruoti, nes palyginus tokius, kokie naudojami, teismas pasisako dėl kito ginčo dalyko, negu suformuluotas ieškinyje. Kita vertus, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išsamiai įvertino ir pasisakė dėl ginčo ženklų, būtent tokių, kokie jie yra įregistruoti. Teismo argumentas dėl prekių ženklų skirtingo faktinio naudojimo ant produktų pakuočių yra daugiau šalutinis, iliustratyvus, bet ne toks, dėl ko būtų pagrindas teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, lyginamuosius ženklus vertino ne tokius, kokie jie yra įregistruoti, taip, be kita ko, pažeidžiant ir Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 6quinqies straipsnį, ir taip pat nesudaro pagrindo naikinti bylą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus.

Apibendrindama tai, kad nurodyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nurodomi argumentai nepagrindžia, jog bylą nagrinėjusių teismų išvados padarytos pažeidžiant materialiosios teisės normas, jas netinkamai taikant arba išaiškinant, kas įgalintų kasacinį teismą panaikinti priimtus procesinius sprendimus ir tenkinti ieškinį. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kaip pareikštą registruoti prekių ženklą „OCU“ (paraiškos Nr. 2011 0024) vertino Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, priimdamas teigiamą sprendimą dėl tokio ženklo registracijos, neturi prejudicinės reikšmės kasaciniam teismui, nagrinėjant šią bylą, t. y. kai peržiūrimos bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl prekių ženklų, kuriuose atsikartoja elementas „OCU-“ panašumo (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Infomedia“ v. AB TEO LT, bylos Nr. 3K-3-446/2012).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Vertindama kasacinio skundo argumentus, susijusius su atstovavimo taisyklių pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu besitęsiantys atsakovo UAB „Valentis“ ir jo atstovo advokato Gedimino Pranevičiaus santykiai bei jų pobūdis nesudaro pagrindo abejoti, kad atsakovas pritaria atstovo atliktiems veiksmams, taigi ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutarties, nors 2012 m. rugsėjo 17 d. atstovavimo sutartyje expressis verbis nėra įrašytas sakinys apie pritarimą atliktiems veiksmams (t. y. atliktiems nuo pirmesnės atstovavimo sutarties pasibaigimo iki 2012 m. rugsėjo 17 d. atstovavimo sutarties pasirašymo).

Kiti kasacinio skundo argumentai (pavyzdžiui, dėl šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimo) taip, kaip jie suformuluoti, nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-559/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. V. T. , bylos Nr. 3K-3-373/2013; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė teisės normas, jas netinkamai aiškindami ar taikydami, ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasacinis skundas atmestinas, o bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme priteisimo

Kadangi kasacinis skundas atmetamas, išlaidos (26,60 Lt), susijusios su procesinių dokumentų siuntimu kasacinės instancijos teisme, priteistinos iš kasatoriaus (ieškovo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. spalio 11 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti valstybei iš ieškovo įmonės „Bausch & Lomb Incorporated“ 26,60 Lt (dvidešimt šešis litus 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė

                                                                      Vincas Verseckas