Civilinė byla Nr. e2A-530-459/2023
Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01563-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.3; 2.6.8.6; 2.6.10.5.1; 3.1.7.6.; 3.3.1.18.3.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 22 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paysera LT“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. G. (toliau – ir ieškovas) ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančia Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (toliau – ir Sutartis) nesąžiningą sąlygą, ribojančią J. G. G. (toliau – ir klientė) teisę reikalauti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Paysera LT“ (toliau – ir atsakovė) mokėti Sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą; 2) priteisti iš atsakovės 307,10 Eur nuostolių atlyginimą; 3) priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; 4) priteisti visas su šios bylos nagrinėjimu patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad jis paveldėjo savo mamos J. G. G. turtą, kuris nurodytas testamente (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokiu būdu paveldėjo ir reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 2020-07-20 klientė atsakovės elektroninėje sistemoje suformavo mokėjimo nurodymą pervesti 16 600,00 Eur iš jos Paysera sąskaitos (duomenys neskelbtini) į jos asmeninę sąskaitą Tauragės kredito unijoje (duomenys neskelbtini), taip pat pateikė atsakovės prašomą papildomą informaciją apie lėšų gavėją bei lėšų kilmę. Tarp atsakovės ir klientės galiojo bendroji mokėjimo paslaugų sutartis privatiems klientams. Nesulaukusi finansinės operacijos įvykdymo klientė 2020-08-20 skundu kreipėsi į atsakovę dėl finansinės operacijos nevykdymo. Atsakovė atsakymo į skundą nepateikė, tačiau 2020-08-27 minėta finansinė operacija buvo įvykdyta. Klientė 2020-12-07 skundu kreipėsi į atsakovę dėl vartotojo teisių pažeidimo, atsakovei netinkamai vykdžius Sutarties įsipareigojimus ir dėl to jos patirtų nuostolių atlyginimo. Atsakovė 2020-12-29 atsakymu į skundą Nr. 2981/2020 klientės 2020-12-07 skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovė 2020-12-09 apribojo klientės Paysera paskyrą, pateikdama reikalavimą atlikti papildomą identifikacijos veiksmą Sutarties 2.10 punkte nenumatytu būdu, o būtent atliekant „Skype“ skambutį. Teigė, kad klientė 2020-12-11 skundu kreipėsi į atsakovę dėl neteisėto paskyros apribojimo bei diskriminacijos, tačiau atsakovė atsakymo į šį skundą nepateikė.
3. Ieškovo teigimu, gavus prašymą elektroniniai pinigai (16 600,00 Eur) turėjo būti išpirkti už jų nominaliąją vertę per vieną darbo dieną. Klientė turėjo gauti pinigus iki 2020-07-21, tačiau faktiškai gavo tik 2020-08-27, t. y. pavėlavus 37 kalendorines dienas. Ieškovas nurodė, kad tokiu būdu buvo pažeistos klientės vartotojo teisės. Atsakovė netinkamai vykdė Sutarties sąlygas ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo reikalavimus, todėl nurodytu laikotarpiu neteisėtai klientei buvo atimta galimybė disponuoti jos asmenine nuosavybe ir todėl jai padaryta žala. Atsakovė, gavusi klientės 2020-12-07 skundą ir reikalavimą atlyginti padarytą žalą, po dviejų dienų be išankstinio įspėjimo ir kokių nors paaiškinimų apribojo jos Paysera paskyrą, pateikdama reikalavimą atlikti papildomą identifikacijos veiksmą. Ieškovo teigimu, klientė atliko visas identifikacijos procedūras paskyros sukūrimo bei mokėjimų sąskaitos atidarymo metu ir apie metus laiko naudojosi paslaugomis.
4. Ieškovas nurodė, kad atsakovė ir klientė sudarė vartojimo Sutartį elektroninėmis ryšio priemonėmis. Teigė, kad Sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, klientė negalėjo daryti įtakos šių sąlygų parengimui. Sutarties 3.8 p. numatyta, jog klientas, laiku nesumokėjęs Paysera atlygio už suteiktas paslaugas, Paysera pareikalavus privalo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti Paysera 0,05 procentų dydžio delspinigius. Tačiau nei šiame, nei kituose Sutarties straipsniuose nėra numatyta atsakovės prievolė mokėti delspinigius klientui už pavėluotą ar netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą. Tuo būdu iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, todėl ribojimas klientei reikalauti iš atsakovės mokėti Sutarties 3.8 p. nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą turi būti pripažintas nesąžiningu ir negaliojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 1 dalis).
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad 2019-12-23 į ieškovo motinos J. G. G. Paysera sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atliktas 30 000,00 Eur dydžio piniginių lėšų pervedimas, mokėjimo paskirtis - ,,už butą (duomenys neskelbtini)“. 2020-07-20 „Paysera“ elektroninėje sistemoje klientė suformavo 16 600,00 Eur dydžio mokėjimo nurodymą. Vadovaujantis Klientų pažinimo anketoje klientės pateiktais duomenimis, Paysera sąskaitoje disponuojamų lėšų kilmė nurodyta senatvės pensijos išmokos, numatyta planuojama vidutinė lėšų apyvarta - nuo 1 000,00 iki 3 000,00 Eur per mėnesį. Įvertinus Paysera turimus duomenis apie klientę 16 600,00 Eur dydžio mokėjimo nurodymas sustabdytas. 2020-07-20 elektroniniu laišku klientės paprašyta pateikti papildomą informaciją, t. y. nurodyti, kokie santykiai ją sieja su piniginių lėšų gavėju, koks atliekamo pervedimo pagrindas ir tikslas, taip pat pateikti piniginių lėšų kilmę patvirtinantį dokumentą (sutartį, sąskaitą ar kt.). Gavusi šį prašymą klientė patikslino, jog piniginės lėšos pervedamos į kitą jos asmeninę sąskaitą, esančią Tauragės kredito unijoje, tačiau atsisakė pateikti Paysera prašomą dokumentą, kuris būtų patvirtinęs teisėtą pervedamų piniginių lėšų kilmę. Dėl šios priežasties mokėjimo nurodymo įvykdymas liko sustabdytas iki kol klientė pateiks visą prašomą informaciją ir dokumentus. Tačiau klientė prašomo dokumento nepateikė. 2020-08-27 mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) 16 600,00 Eur sumai buvo įvykdytas.
6. Atsakovės teigimu, ieškinyje nurodoma, kad klientė turėjo gauti pinigus iki 2020-07-21 tačiau faktiškai juos gavo tik 2020-08-27, t. y. pavėlavus 37 kalendorines dienas, tokiu būdu klientei buvo neteisėtai atimta galimybė disponuoti jos asmenine nuosavybe ir padaryta žala. Nurodo, kad bendrovė, atsižvelgdama į jos, kaip elektroninių pinigų įstaigos, veiklai keliamus reikalavimus, be kita ko, vykdo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją ir užtikrina mokėjimo operacijų teisėtumą. Dėl nurodytų priežasčių CK, Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo, PPTFPĮ ir kitų teisės aktų nuostatos bei juose įtvirtinti reikalavimai perkelti į Sutartį, reguliuojančią Paysera ir klientų tarpusavio santykius. Atsakovė pažymėjo, jog uždelsimas įvykdyti mokėjimo nurodymą buvo nulemtas klientės piktybiško elgesio, susijusio su duomenų, tame tarpe ir visų dokumentų, galinčių pagrįsti atliekamos operacijos tikslą, pagrįstumą, lėšų šaltinį, savalaikiu nepateikimu, nepaisant pakartotinių bendrovės prašymų. Tokiu atveju, klientei vengiant ir atsisakant atsakovei jos prašymu ir terminais pateikti papildomą informaciją, bendrovė neturėjo kitos išeities kaip tik atsisakyti vykdyti piniginę operaciją. Paysera laikotarpiu nuo 2020-07-20 iki 2020-08-27 sustabdė tik konkrečios mokėjimo operacijos vykdymą, ne galimybę naudotis Paysera turima sąskaita ir joje esančiomis piniginėmis lėšomis apskritai. Klientė turėjo ir teisę atšaukti suformuotą, tačiau sustabdytą, vykdyti mokėjimo nurodymą, bet tokio pageidavimo neišreiškė – tai patvirtina Paysera ir klientės susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Atsakovės teigimu, klientei minėta teise nepasinaudojus, sprendimas sustabdyti klientės suformuoto mokėjimo nurodymo įvykdymą iki kol bus pateikta visa prašoma informacija ir dokumentai, laikytinas teisėtu, pagrįstu bei atitinkančiu tiek Sutarties šalių interesus, tiek imperatyvias teisės normas.
7. Atsakovė nurodė, kad ieškovas ieškinyje taip pat teigia, kad Sutartyje nenumatyta atsakovės prievolė mokėti delspinigius už pavėluotą ar netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą, todėl toks ribojimas klientei, pažeidžiantis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, laikytinas nesąžiningu ir negaliojančiu. Atsakydama į šį klausimą atsakovė nurodė, kad klientė Sutartį sudarė savo noru, registruodamasi „Paysera“ sistemoje ir sudarydama Sutartį, susipažino su sutarties ir jos priedų sąlygomis (Sutarties 1.3. punktas, 2.4. punktas, 2.5. punktas), todėl sudarant Sutartį visos sutarties pagrindu kylančios teisės, pareigos, rizikos ir atsakomybės, jai buvo žinomos, suprantamos ir įvertintos. Sudarant Sutartį, priešingai nei teigia ieškovas, šalių sutartinė atsakomybė buvo paskirstyta sekančiai: 1) klientui numatant sutartinės atsakomybės taikymą netesybų forma, laiku neatsiskaičius už suteiktas paslaugas arba negrąžinus klaidingai įskaitytų pinigų (Sutarties 3.8, 5.17 punktai); 2) atsakovei - įpareigojant atlyginti nukentėjusios šalies patirtus tiesioginius nuostolius (tame tarpe, ir baudas, netesybas, kt.) Sutarties 14.1.1-14.1.4 papunkčiuose nustatytomis sąlygomis, t. y. Paysera atsako tik už tiesioginius nuostolius, patirtus dėl Paysera padaryto tiesioginio ir esminio sutarties pažeidimo, ir tik už tokius, kuriuos Paysera galėjo protingai numatyti sutarties pažeidimo metu (Sutarties 14.1.1 papunktis); Paysera sukeltų nuostolių kompensacija pažeidus šią sutartį negali viršyti 3 paskutinių mėnesių komisinių mokesčių vidurkio, kuriuos klientas sumokėjo Paysera už suteiktas paslaugas (šis ribojimas taikomas visiems to mėnesio pažeidimams kartu sudėjus; jeigu 3 mėnesių vidurkis negali būti paskaičiuotas, tuomet kompensacija negali viršyti 2 000,00 Eur ribos) (Sutarties 14.1.2 papunktis); Paysera visais atvejais neatsakys už kliento negautą pelną ir pajamas, reputacijos praradimą, verslo praradimą ar žlugimą, netiesioginius nuostolius (Sutarties 14.1.3 papunktis); Paysera atsakomybės ribojimai nebus taikomi, jeigu tokius ribojimus draudžia taikytina teisė (Sutarties 14.1.4 papunktis). Todėl atsakovė mano, kad Sutarties nuostatos nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, nustatant abiejų šalių sutartinę atsakomybę už netinkamą sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą / pažeidimą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis).
8. Atsakovė pažymėjo, kad Sutarties 14.5 punkte nurodytais atvejais (pateiktas sąrašas - baigtinis) Paysera nekyla sutartinė atsakomybė kliento atžvilgiu. Tame tarpe, Paysera neatsako: už pasekmes, kilsiančias Paysera teisėtai nutraukus sutartį, panaikinus ar apribojus kliento prieigą prie sąskaitos, taip pat pagrįstai apribojus ar nutraukus dalies paslaugų teikimą (Sutarties 14.5.4 papunktis); už savo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir nuostolius, jeigu įsipareigojimai nebuvo vykdomi ar žala buvo padaryta Paysera atliekant įstatymų nustatytas pareigas (Sutarties 14.5.6 papunktis). Atsižvelgiant į tai, jog: 1) atsakovė yra saistoma PPTFPĮ nustatytų reikalavimų, skirtų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonėms įgyvendinti ir vykdomų mokėjimo operacijų teisėtumui užtikrinti; 2) įgyvendinant minėtas priemones, klientės suformuoto 2020-07-20 mokėjimo nurodymo įvykdymas, įvertinus bendrovės turimas žinias apie ją, - sustabdytas iki bus pateikta visa prašoma informacija ir dokumentai apie lėšų kilmę; 3) klientė savalaikiai nebendradarbiavo ir vengė pateikti visus reikalaujamus duomenis, apsiribodama deklaratyviais paaiškinimais, net ir hipotetiškai svarstant, nebūtų pagrindo konstatuoti sąlygų, būtinų atsakovės sutartinei atsakomybei kilti, buvimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Tauragės apylinkės teismas 2023 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia vartojimo sutarties – atsakovės UAB „Paysera LT“ ir klientės J. G. G. Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (versija iki 2019-09-16) nesąžiningą sąlygą, ribojančią J. G. G. teisę reikalauti iš atsakovės UAB „Paysera LT“ mokėti Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 307, 10 Eur nuostolių atlyginimą, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (307,10 Eur) sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2022- 08-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas nustatė, kad tarp atsakovės ir klientės J. G. G. prisijungimo būdu sudaryta Bendroji mokėjimo paslaugų sutartis privatiems klientams, versija iki 2019-09-16. Teismas minėtą sutartį kvalifikavo vartojimo teisinių santykių sutartimi (CK 6.2281 straipsnis) ir atsižvelgdamas į tai, taikė greta bendrųjų sutarčių teisės normų, taikomas specialiąsias taisyklės, užtikrinančias vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą.
9.2. Teismas remdamasis atsakovės viešai prieinamais duomenimis ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – MĮ) 46 straipsnio 3 dalimi nurodė, kad atsakovei gavus klientės prašymą, elektroniniai pinigai (16 600,00 Eur) turėjo būti išpirkti už jų nominaliąją vertę per vieną darbo dieną, t. y. klientė pinigus turėjo gauti iki 2020-07-21, tačiau juos gavo 2020-08-27, t. y. uždelsus 37 kalendorines dienas. Teismo nuomone, tokiu būdu buvo pažeistos klientės kaip vartotojo teisės, kadangi atsakovė nurodytu laikotarpiu klientei atėmė galimybę disponuoti jos asmenine nuosavybe.
9.3. Pasisakydamas dėl atsakovės prašomo pateikti dokumento, t. y. ieškovės būsto esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo sutarties, teismas sprendė, jog atsakovė prašomą informaciją turėjo iš 2019-12-23 30 000,00 Eur dydžio piniginių lėšų pervedimo, kuriame nurodyta, jog mokėjimo paskirtis – „už butą (duomenys neskelbtini)“. Be to teismas pažymėjo, kad nei 2019-12-23 klientei gavus didelę pinigų sumą (30 000,00 Eur), nei vėliau klientei jais disponuojant - atliekant 2020-01-02 mokėjimo nurodymą dėl 6 000,00 Eur dydžio, atliekant 2020-08-20 mokėjimo nurodymą dėl 400,00 Eur dydžio lėšų pervedimo iš Paysera sąskaitos, atsakovei jokių klausimų nekilo ir ji papildomai jokios informacijos iš klientės neprašė, mokėjimo nurodymų nestabdė ir juos įvykdė. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovė dėl atliekamos piniginės operacijos į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą nesikreipė, atsakovė pripažino, jog buvo neaktuali PPTFPĮ 16 straipsnyje reglamentuota pranešimo tvarka.
9.4. Be to, nors ir klientė nepateikė atsakovei reikalaujamo piniginių lėšų kilmę patvirtinančio dokumento (pirkimo pardavimo sutarties), tačiau praėjus 37 kalendorinėms dienoms atsakovė pakeitė savo nuomonę ir 2020-08-27 įvykdė klientės 2020-07-20 suformuotą mokėjimo nurodymą dėl 16 600,00 Eur pervedimo. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė, jog klientės elgesys buvo piktybiškas, priešingai, byloje nustatyta, jog klientė pateikė visą atsakovei reikalingą informaciją: 2020-07-20 pateikė informaciją apie lėšų gavėją, informaciją apie lėšų šaltinį atsakovė turėjo iš 2019-12-23 30 000,00 Eur piniginių lėšų pervedimo, kurio mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „už butą (duomenys neskelbtini)“. Teismas nurodė, kad PPTFPĮ 9 straipsnio 1 punkto, 1,2, 7 papunkčiuose nustatyta, kad finansų įstaigos privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę: prieš pradėdamos dalykinius santykius, prieš atlikdamos vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias pinigines operacijas arba sudarydamos sandorius, kurių suma lygi arba viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, išskyrus atvejus, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybė jau yra nustatyta, kai kyla abejonių dėl anksčiau gautų kliento ir naudos gavėjo tapatybės duomenų teisingumo ar autentiškumo. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad klientės ir piniginių lėšų gavėjo tapatybė nustatyta: klientė iš sąskaitos, esančios pas atsakovę, suformavo mokėjimo nurodymą pervesti 16 600 Eur sumą į kitoje finansų įstaigoje esančią savo asmeninę sąskaitą.
9.5. Teismas nurodė, kad sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos. Pagal CK 6.2284 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo praktiką išskiriami du nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis (sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė), dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu, ir materialinis (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-823/2022). Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamos vartojimo Sutarties 3.8 punkte numatyta jog: „Klientas, laiku nesumokėjęs Paysera atlygio už suteiktas Paslaugas, Paysera pareikalavus privalo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti Paysera 0,05 proc. dydžio delspinigius“. Tačiau nei šiame punkte, nei kituose Sutarties punktuose nėra numatyta atsakovės UAB „Paysera LT“ analogiška atsakomybė, t. y. prievolė mokėti tokius pat delspinigius klientui už pavėluotą ar netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą. Teismas nurodė, kad nors ir atsakovės atstovė teigė, kad Sutartyje yra numatyta abiejų Sutarties šalių atsakomybė, kad atsakovės atsakomybė yra numatyta Sutarties 14 punkte, tačiau iš 14.1 punkto nustatyta, jog atsakovės atsakomybė pagal Sutartį visais atvejais yra ribojama, vadovaujantis 14.1.1-14.5.6 punktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 9.3 punkte nurodyta, jog klientas yra atsakingas ir įsipareigoja atlyginti bet kokius nuostolius, kuriuos patyrė Paysera, kiti Payseros klientai ir trečiosios šalys, klientui naudojantis Paysera paslaugomis ir pažeidus šią Sutartį ar jos priedus, o tai reiškia, kad kliento atsakomybė neribojama. Tokiu būdu, teismo vertinimu buvo akivaizdžiai iš esmės pažeidžiama Sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo (kliento) nenaudai.
9.6. Teismas sprendė, kad byloje nagrinėjamos vartojimo Sutarties sąlyga, ribojanti klientės teisę reikalauti iš atsakovės UAB „Paysera LT“ mokėti Sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia, kadangi tokia sąlyga Sutarties šalių nebuvo individualiai aptarta. Vartotojas (klientė) tokiai sąlygai negalėjo daryti įtakos ir ši sąlyga šiuo metu neatitinka vartotojo interesų. Teismo nuomone, vien tai, jog vartotojas (klientė) pasirašė, jog sutinka su tokia sutarties sąlyga, nereiškė, jog ji buvo individualiai aptarta, nes šalių sudaryta vartojimo sutartis yra standartinė, jos sąlygos parengimui vartotojas (klientė) negalėjo daryti įtakos. Todėl tai, kad vartotojas (klientė) sutartį pasirašė nurodydamas, jog sutinka su sutarties sąlygomis, nepatvirtina jo, kaip vartotojo, valios atsisakyti jam įstatymais nustatytos apsaugos. Klientė (vartotojas), būdama silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių aplinkybių, turėjo ribotas galimybes, sudarydama sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką Sutarties sąlygų turiniui, ji galėjo tik rinktis arba pasirašyti jai siūlomą sutartį, arba jos atsisakyti. Atitinkamai atsakovė (verslininkas) per sutarties sąlygas įgijo nepateisinamą pranašumą prieš klientę (vartotoją).
9.7. Teismas sprendė, jog tokiu būdu iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, todėl pripažintina negaliojančia vartojimo Sutarties nesąžininga sąlyga, ribojanti klientei (vartotojui) reikalauti iš atsakovės mokėti Sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą (CK 6.228-4 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Atsakovė UAB „Paysera LT“ (toliau – ir apeliantė) pateiktame apeliaciniame skunde prašo Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-525-439/2023 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. G. ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės veiklai taikomą teisinį reguliavimą, Lietuvos banko taikomas rekomendacijas, kiek tai susiję su tinkamu kliento dalykinių santykių stebėsenos atlikimu. Apeliantė pažymėjo, jog mokėjimo paskirties įrašymas mokėjimo paskirtyje savaime neįrodo ir nepatvirtina, kad mokėjimo paskirtis mokėjimo nurodyme atitinka tikrąjį lėšų gavimo šaltinį, kad šiuo atveju 30 000,00 Eur suma iš tikrųjų pervesta už butą (duomenys neskelbtini), kad butas priklausė klientei ir kt. aplinkybių, kurios yra svarbios atliekant sandorių stebėseną. Pagrindinis principas, kuriuo turi vadovautis bet kuris finansų rinkos dalyvis (toliau – FRD), kuriam privalu laikytis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) reikalavimų – FRD privalo žinoti, kaip jos klientas naudojasi įstaigos paslaugomis, kas yra jo lėšų šaltinis ir ar ta informacija atitinka įstaigos žinias apie klientą. Kylant neaiškumų FRD sustabdžius operaciją privalo kreiptis į klientą ir aiškintis situaciją.
10.2. Apeliantės manymu, atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. liepos 20 d. inicijuota mokėjimo operacija viršijo 15 000,00 Eur sumą, ji aiškindamasi situaciją turėjo teisę ir pagrįstai pasirinko tokią rizikos valdymo (mažinimo) priemonę kaip sandorį (operaciją) pagrindžiančio dokumento gavimas iš kliento jo prašant tokį dokumentą pateikti. Teigia, kad sandorių stebėsena atliekama ir restrospektyviai, todėl aplinkybė, kad 30 000,00 Eur suma į klientės sąskaitą Paysera buvo gauta 2019 m. gruodžio 23 d., nepaneigia jos teisės pagrįstai iš klientės pareikalauti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties. Todėl apeliantės pasirinkta priemonė prašyti pateikti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą vertintina kaip pagrįsta, proporcinga ir būtina vykdant klientės sandorių ir 2020 m. liepos 20 d. suformuotos mokėjimo operacijos analizę.
10.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad bylos faktinės aplinkybės pagrindžia klientės piktybišką elgesį, lėmusį uždelsimą įvykdyti mokėjimo nurodymą. Klientės piktybiškas elgesys pasireiškė toliau nurodytais veiksmais: 1) 2020 m. liepos 20 d. elektroniniu laišku klientės paprašyta pateikti papildomą informaciją, t. y. nurodyti, kokie santykiai ją sieja su piniginių lėšų gavėju, koks atliekamo pervedimo pagrindas ir tikslas, taip pat pateikti piniginių lėšų kilmę patvirtinantį dokumentą (sutartį, sąskaitą ar kt.), tačiau klientė, patikslinusi, jog piniginės lėšos pervedamos į kitą jos asmeninę sąskaitą, esančią Tauragės kredito unijoje, atsisakė pateikti Paysera prašomą dokumentą, kuris būtų patvirtinęs teisėtą pervedamų piniginių lėšų kilmę - dėl šios priežasties mokėjimo nurodymo įvykdymas liko sustabdytas iki kol klientė pateiks visą prašomą informaciją ir dokumentus; 2) vietoj prašytos informacijos, 2020 m. rugpjūčio 20 d. gautas klientės skundas dėl mokėjimo operacijos nevykdymo, nurodant, kad papildoma informacija apie lėšų gavėją, lėšų kilmę buvo pateikta, tačiau šis - vis dar neįvykdytas; atsižvelgiant į tai, prašyta nedelsiant užbaigti mokėjimo operaciją; 3) 2020 m. rugpjūčio 24 d. elektroniniu laišku klientei atsakyta, jog pateiktos informacijos neužtenka, todėl pakartotinai prašoma: nurodyti, koks yra mokėjimo pervedimo pagrindas / tikslas; pateikti piniginių lėšų kilmę patvirtinantį dokumentą (sutartį, sąskaitą ar kt.), tačiau klientė, atsakydama 2020 m. rugpjūčio 25 d., atsisakė pateikti prašomus duomenis.
10.4. Nors pirmosios instancijos teismo vertinimu PPTFPĮ nesuteikia finansų įstaigoms teisės reikalauti iš klientų, jog šie pateiktų joms turto pirkimo- pardavimo dokumentus, vadovaujantis Lietuvos banko viešai skelbiamomis rekomendacijomis, į kurias pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino, dokumentai, pagrindžiantys kliento lėšų bei turto kilmės teisėtumą, kurių apeliantė gali reikalauti iš kliento, yra šie: pirkimo-pardavimo sutartis, testamentas, kuriuo buvo paveldėtas verslas, sandorio, patvirtinančio pinigų dovanojimo faktą, ir pan. Taigi iš pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog bendrovės veiksmai sustabdant 2020 m. liepos 20 d. mokėjimo nurodymo įvykdymą iki bus pateikti prašomi duomenys buvo proporcingi vertinant juos PPTFPĮ reikalavimų kontekste, o tuo tarpu klientės vengimas ir atsisakymas atsakovei jos prašymu ir terminais pateikti papildomą informaciją – piktybiškas. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo liko nepasisakyta dėl to, jog ji laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. sustabdė tik konkrečios mokėjimo operacijos vykdymą, ne galimybę naudotis Paysera turima sąskaita ir joje esančiomis piniginėmis lėšomis apskritai. Klientė taip pat turėjo teisę atšaukti suformuotą, tačiau sustabdytą, vykdyti mokėjimo nurodymą, bet tokio pageidavimo neišreiškė – tai patvirtina Paysera ir klientės susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Apeliantės teigimu, klientei minėta teise nepasinaudojus, sprendimas sustabdyti klientės suformuoto mokėjimo nurodymo įvykdymą iki kol bus pateikta visa prašoma informacija ir dokumentai buvo teisėtas, pagrįstas bei atitinkantis tiek Mokėjimo paslaugų sutarties šalių interesus, tiek imperatyvias teisės normas.
10.5. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartojimo sutarčių sąlygų pripažinimą nesąžiningomis. Apeliantės teigimu, Sutarties 3.8 punkte nustatyta, kad klientas, laiku Paysera nesumokėjęs atlygio už suteiktas Paslaugas, Paysera pareikalavus privalo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti Paysera 0,05 proc. dydžio delspinigius. Kadangi, anot pirmosios instancijos teismo, nei šiame, nei kituose Sutarties punktuose prievolė mokėti delspinigius Paysera nėra numatyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo esant nesąžiningą Mokėjimo paslaugų sutarties sąlygą, ribojančią klientės teisę reikalauti iš Paysera mokėti Mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Mokėjimo paslaugų sutarties įsipareigojimų vykdymą. Apeliantė pažymi, kad skundžiamame sprendime jokia konkreti Sutarties sąlyga, kuri įtvirtintų Paysera atsakomybės ribojimą dėl delspinigių mokėjimo, nėra įvardijama. Todėl iš pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima spręsti kurią Mokėjimo paslaugų sutarties sąlygą teismas pripažino kaip nesąžiningą. Skundžiamame sprendime yra užsimenama, kad Paysera atsakomybė pagal Mokėjimo paslaugų sutartį ribojama vadovaujantis Mokėjimo paslaugų sutarties 14.1.1-14.5.6 papunkčių nuostatomis, kliento atsakomybė vadovaujantis Mokėjimo paslaugų sutarties 9.3 punktu nėra ribojama. Mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punktas yra skirtas tik klientei. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu sprendimu delspinigiai pritaikyti ir apskaičiuoti pagal Mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punktą, galima teigti, kad skundžiamu sprendimu buvo modifikuotas Mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punktas ir jį pirmosios instancijos teismas modifikavo taip, kad jis būtų taikomas ne tik klientui, bet ir Paysera, t. y. juo atsakomybę netesybų forma paliko klientei ir tuo pačiu nustatė Paysera.
10.6. Apeliantės teigimu, sudarant Mokėjimo paslaugų sutartį, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, šalių sutartinė atsakomybė buvo paskirstyta proporcingai. Mokėjimo paslaugų sutarties nuostatos nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, nustatant abiejų šalių sutartinę atsakomybę už netinkamą sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą / pažeidimą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Be to apeliantės atsakomybę įtvirtina ne vien Mokėjimo paslaugų sutarties sąlygos, bet ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 51 straipsnis, tiesiogiai numatantis mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybę už mokėjimo operacijų neįvykdymą, netinkamą arba pavėluotą įvykdymą. Taigi klientas, jeigu patyrė nuostolių ir savo patirtus nuostolius įrodo, turi teisę reikalauti jų atlyginimo. Apeliantės vertinimu, nesąžiningomis pripažintos sąlygos negali būti keičiamos, pildomos teismo, todėl jeigu Mokėjimo paslaugų sutarties sąlygos nenustato prievolės mokėti delspinigius Paysera ir tai teismo pripažinta nesąžiningu ribojimu, tai net jeigu toks vertinimas būtų pagrįstas, pirmosios instancijos teismas neturėjo kompetencijos tokią sąlygą savavališkai įtvirtinti Mokėjimo paslaugų sutartyje kaip taikytiną Paysera, o galėjo nebent konstatuoti Mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punktą esant netaikytiną pačiai klientei.
11. Atsiliepimu į atsakovės UAB „Paysera LT“ apeliacinį skundą ieškovas V. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ieškovo teigimu, atsakovė apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų įrodymų, vertinimų ar pagrindimų. Ieškovo teigimu, jis išsamiai pasisakė dėl atsakovės argumentų ankstesnėse proceso stadijose, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pritarė, todėl šiame atsiliepime dėl atsakovės argumentų nebepasisakys. Ieškovas atkreipia dėmesį į atsakovės daromas klaidas, jas išskirdamas: (i) atsakovė ištraukia teisės aktų nuostatas iš konteksto ir po to laisvai jas interpretuoja; (ii) nepagrįstai prisiskiria sau nebūtų teisių; (iii) imperatyvių įstatyminių nuostatų nevykdymą bando teisinti žemesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimų neva vykdymu; (iv) nors ir pripažįsta išskirtinę teismo kompetenciją aiškinti įstatymus, tačiau primygtinai įtikinėja neva teismas turėtų vadovautis tokios kompetencijos neturinčios vykdomosios valdžios institucijos - Lietuvos banko - nuomone ir rekomendacijomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
15. Nagrinėjamoje byloje dėl sutarties privatiems klientams (versija iki 2019-09-16) 3.8. punkte numatytos sąlygos pripažinimo (ne)sąžininga ir nuostolių atlyginimo sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės
16. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad tarp atsakovės UAB „Paysera LT“ ir klientės J. G. G. galiojo Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams versija iki 2019-09-16. Nustatyta, kad pagal šios Sutarties 2.4 punktą „Sutartis įsigalioja klientui užsiregistravus sistemoje, susipažinus su šios Sutarties sąlygomis ir elektroniniu būdu išreiškus savo sutikimą jų laikytis ir galioja neterminuotai“. Klientė pas atsakovę turėjo paskyrą ir sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo naudojama atsiskaitymams ir kitoms mokėjimo operacijoms vykdyti, kuri atidaroma tik atlikus kliento identifikaciją. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad klientė nebūtų atlikusi identifikacijos procedūrų paskyros sukūrimo bei mokėjimų sąskaitos atidarymo metu, taigi iš esmės klientė turėjo aktyvią ir galiojančią paskyrą, kuria naudojosi apie metus laiko. Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad 2019-12-23 į klientės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią pas atsakovę, buvo atliktas 30 000,00 Eur dydžio piniginių lėšų pervedimas, mokėjimo paskirtį nurodyta informacija – „už butą (duomenys neskelbtini)“. 2020-07-20 atsakovės UAB „Paysera LT“ elektroninėje sistemoje klientė suformavo mokėjimo nurodymą pervesti 16 600,00 Eur iš jos sąskaitos, esančios pas atsakovę, t. y. Nr. (duomenys neskelbtini), į jos asmeninę sąskaitą, esančią Tauragės kredito unijoje - Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad Atsakovė šį mokėjimo nurodymą automatiškai sustabdė iki papildomo atvejo patikrinimo. Taip pat nustatyta, kad klientė pas atsakovę esančioje sąskaitoje suformavo mokėjimo nurodymus: 2020-10-12 ( dėl 4 120,00 Eur), 2020-11-16 (dėl 120,00 Eur), 2020-12-07 (dėl 2 760,00 Eur), kurių atsakovė nestabdė ir įvykdė. 2020-12-07 J. G. G. kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo, t. y. dėl 307,10 Eur delspinigių sumokėjimo už tai, kad atsakovė pavėlavo 37 kalendorines dienas pervesti jai pinigus (16 600,00 Eur), nes dėl to jai buvo atimta teisė disponuoti savo asmenine nuosavybe ir taip padaryta žala.
17. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) J G. G. mirė ((duomenys neskelbtini) Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas). Nustatyta, kad ieškovas V. G. paveldėjo savo mamos J. G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtą, nurodytą testamente, pagal (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr.(duomenys neskelbtini)). Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių dėl netinkamų proceso šalių nėra.
Dėl Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (versija iki 2019-09-16) 3.8. punkte numatytos sąlygos pripažinimo (ne)sąžininga.
18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Sutarties 3.8 punkte numatytos sąlygos, kuri pažeidžia Sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kliento) nenaudai, kadangi į Sutartį nebuvo įtraukta analogiška sąlygą vartotojo naudai. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju iš esmės ginčas kilęs iš vartojimo teisinių santykių (CK 6.2281 straipsnis).
19. Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015; 2020 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020 23 punktą). Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 38 punktas; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-378/2019, 36 punktas; 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020, 50 punktas, kt.). Atitinkamai ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudaryta sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius ir pažymi, kad aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002).
21. Taigi, pagal CK 6.2281 straipsnio 2 dalį vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (šio straipsnio 3 dalis). Sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių: skirtingo profesinio statuso, patirties, informacijos, specialių žinių stokos, materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius ar kitų aplinkybių dažnai yra akivaizdžiai nelygiavertė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008). Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis.
22. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos (kaip ir šioje byloje nagrinėjamu atveju), todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą (žr. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, skelbta Teismų praktikoje Nr. 30, 2009).
23. Vertinant vartojimo Sutarties 3.8 punktą nustatyta, kad klientas, laiku nesumokėjęs Paysera atlygio už suteiktas Paslaugas, Paysera pareikalavus privalo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti Paysera 0,05 proc. dydžio delspinigius, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas nei šiame punkte, nei kituose Sutarties punktuose nėra numatyta apeliantės analogiška atsakomybė, t. y. prievolė mokėti tokius pat delspinigius klientui už pavėluotą ar netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą. Nors Sutartyje ir yra numatyta abiejų Sutarties šalių atsakomybė, t. y. tai, kad atsakovės atsakomybė numatyta Sutarties 14 punkte, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas Sutarties 14.1 punkte nurodyta, jog atsakovės atsakomybė pagal Sutartį visais atvejais yra ribojama, vadovaujantis 14.1.1-14.5.6 punktų nuostatomis. Sutarties 9.3 punkte nurodyta, jog klientas yra atsakingas ir įsipareigoja atlyginti bet kokius nuostolius, kuriuos patyrė Paysera, kiti Payseros klientai ir trečiosios šalys, klientui naudojantis Paysera paslaugomis ir pažeidus šią Sutartį ar jos priedus, o tai reiškia, kad kliento atsakomybė neribojama.
24. Apibendrindama tai kas aptarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kad Sutarties 3.8 punkte numatyta sąlyga nebuvo individualiai aptarta su kliente, kad vartotojas (klientė) tokiai sąlygai negalėjo daryti įtakos ir ši sąlyga šiuo metu neatitinka jos interesų, t. y., kad tik susidūrus su konkrečia situacija, o šiuo nagrinėjamu atveju, kai klientei buvo sulaikytas jos paprašytos sumos išmokėjimas ir supratus, kad už tai niekaip negalima gauti kokios nors patirtų nepatogumų kompensacijos tapo aišku, jog Paysera per Sutarties 3.8 sąlygą klientę pastatė į nelygiavertę padėtį. Minėta sąlyga, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra nesąžininga ir ribojanti klientės teisę reikalauti iš atsakovės UAB „Paysera LT“ mokėti Sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą, t. y. šiuo konkrečiu atveju pastarajai sulaikius 16 600,00 Eur mokėjimą klientei ir paaiškėjus, kad atsakovė už tokį nepagrįstą sulaikymą niekaip neatsakys. Darytina išvada, kad atsakovė sau nustatė tokią atsakomybę, kokia jai tokiais atvejais niekada nekils.
25. Taigi esant nurodytai situacijai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali palaikyti apeliantės pozicijos, kad ne va tai Sutarties nuostatos nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, nustatant abiejų šalių sutartinę atsakomybę už netinkamą sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą / pažeidimą ir minėtus argumentus atmeta, kaip iš esmės teisiškai nepagrįstus. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien tai, jog vartotojas (klientė) pasirašė, jog sutinka su tokia sutarties sąlyga, nereiškia, jog ji buvo individualiai aptarta, kadangi šalių sudaryta vartojimo sutartis yra standartinė, jos sąlygos parengimui vartotojas (klientė) negalėjo daryti įtakos. Taigi sutiktina ir dėl to, kad vartotojas (klientė) sutartį pasirašė nurodydamas, jog sutinka su sutarties sąlygomis, nepatvirtina jo, kaip vartotojo, valios atsisakyti jam įstatymais nustatytos apsaugos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas atsakovė (verslininkas) per sutarties sąlygas įgijo nepateisinamą pranašumą prieš klientę (vartotoją), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali spręsti kitaip, nei sprendė pirmosios instancijos teismas pripažindamas nagrinėjamos vartojimo Sutarties sąlyga ribojančią klientės teisę reikalauti iš atsakovės UAB „Paysera LT“ mokėti Sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą, nesąžininga ir negaliojančia.
Dėl nuostolių atlyginimo pagal Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (versija iki 2019-09-16) 3.8. punkte numatytą sąlygą
26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas prašydamas patirtų nuostolių atlyginimo už mokėjimo nurodymo sulaikymą, kuris remiantis bylos duomenimis buvo sulaikytas 37 kalendorines dienas, tačiau atsakovės vėliau įskaitytas, net ir negavus jos prašomų dokumentų, buvo paskaičiuotas remiantis Sutarties 3.8. punkte nurodyta tvarka, t. y. 16 600,00 Eur x 0,05 proc. x 37 k. d. = 307,10 Eur ir pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovo prašomus nuostolius priteisė iš atsakovės.
27. Taigi šios situacijos kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija palaiko atsakovės atsiliepimo argumentus, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo prašomi delspinigiai už netinkamą Sutarties sąlygų vykdymą pritaikyti ir apskaičiuoti pagal Sutarties 3.8 punktą, lemia tai, jog skundžiamu sprendimu buvo modifikuotas Sutarties 3.8 punktas ir jį pirmosios instancijos teismas modifikavo taip, kad jis būtų taikomas ne tik klientei, bet ir Paysera, t. y. juo atsakomybę netesybų forma paliko klientei ir tuo pačiu nustatė Paysera.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką civilinėse bylose dėl sutarties aiškinimo taisyklių taikymo ir sutarties pakeitimo teismo sprendimu pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu, tačiau vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2 straipsnis, 6.156 straipsnis). Dėl to siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Todėl sutarties pakeitimas teismo sprendimu visuomet yra išimtinė priemonė. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi ši įstatymo norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009).
29. Nagrinėjamu atveju ieškovas pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti negaliojančia Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams nesąžiningą sąlygą, ribojančią klientės teisę reikalauti iš atsakovės mokėti Sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą. Taigi šį ieškovo reikalavimą pirmosios instancijos teismas tenkino, t. y. pripažino nesąžininga ir negaliojančia nagrinėjamos vartojimo Sutarties sąlygą ribojančią klientės teisę reikalauti iš atsakovės UAB „Paysera LT“ mokėti Sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą Sutarties įsipareigojimų vykdymą, tam pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiau aptartuose motyvuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, nustatant abiejų šalių sutartinę atsakomybę už netinkamą sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą ar pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas šį klausimą minėtą Sutarties 3.8. punktą iš karto pritaikė atsakovei, t. y. pripažinęs sąlygą nesąžininga ir negaliojančia priteisė ieškovei iš atsakovės Sutarties 3.8. punkte numatytus delspinigius. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas Sutarties 3.8 punkte įtvirtintą sąlygą nesąžininga ir negaliojančia galėjo konstatuoti minėtą sąlygą esant netaikytiną pačiai klientei, bet ne iš karto taikyti ją atsakovei. Be to, minėtos Sutarties sąlyga galiotų ją taikant į ateitį, bet ne šios civilinės bylos nagrinėjimo momentu.
30. Apibendrindama aptartą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir į Sutartį įtraukdamas analogišką, Sutarties 3.8. p. numatytą sąlygą atsakovės atžvilgiu, bei iš karto joje numatytą atsakomybę taikydamas atsakovei šioje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai kas aptarta anksčiau ieškinio dalis dėl 307,10 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo atmestina, kaip nepagrįsta.
31. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pripažinti negaliojančia vartojimo sutarties – atsakovės ir klientės J. G. G. Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (versija iki 2019 m. rugsėjo 16 d.) nesąžininga sąlygą, ribojančią klientės teisę reikalauti iš atsakovės mokėti Mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą palikti nepakeistą, o kitą sprendimo dalį dėl 307,10 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme perskirstymo
33. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
34. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Esant nurodytai situacijai, t. y. ieškovo ieškinį tenkinus iš dalies bylinėjimosi išlaidos patirtos pirmosios instancijos teisme perskirstytinos (CPK 93 straipsnis 2 dalis)
35. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas sumokėjo 20,00 Eur žyminį mokestį už ieškinį teismui ir patyrė 800,00 Eur išlaidų už teisinę pagalbą byloje (500,00 Eur už ieškinio parengimą ir 300,00 Eur už dubliko parengimą). Tai patvirtina į bylą pateikti duomenys, t. y. 2023-02-01 sąskaita faktūra už teisines paslaugas serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023-02-01 pervedimo išrašas Nr. (duomenys neskelbtini), taigi ieškovas iš viso patyrė 820,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
36. Remiantis bylos duomenimis atsakovė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme nepateikė, duomenų apie patirtas jos bylinėjimosi išlaidas remiantis bylos medžiaga nėra, todėl klausimas dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme nesprendžiamas.
37. Taigi, kaip minėta ieškinį tenkinus iš dalies bylinėjimosi laidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, šiuo nagrinėjamu atveju, ieškinys tenkintas 50 proc., todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 410,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kurią ieškovas patyrė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme
38. Apeliacinės instancijos teismui šalys nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nesprendžiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimo dalį pripažinti negaliojančia vartojimo sutarties – atsakovės ir klientės J. G. G. Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties privatiems klientams (versija iki 2019 m. rugsėjo 16 d.) nesąžininga sąlygą, ribojančią klientės teisę reikalauti iš atsakovės mokėti Mokėjimo paslaugų sutarties 3.8 punkte nustatyto dydžio delspinigius už netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą, palikti nepakeistą.
Sprendimo dalį dėl 307,10 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“, juridinio asmens kodas 300060819, buveinės adresas Pilaitės pr. 16, Vilnius, ieškovo V. G., gim. (duomenys neskelbtini), naudai 410,00 Eur (keturis šimtus dešimt eurų 0 centų) bylinėjimosi išlaidų patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Teisėjos Raimonda Andrulienė
Irma Čuchraj
Aušra Maškevičienė