Administracinė byla Nr. eI3-1803-596/2025
Teisminio proceso Nr. 3-68-3-10411-2023-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Linai Grebliauskaitei,
atsakovo atstovui Mindaugui Miliauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Senas laikraštis“ patikslintą skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyriui (šiuo metu – Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyrius), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
nustatė:
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Senas laikraštis“ (pagal ankstesnę procesinę padėtį – ieškovė, šioje byloje – pareiškėja) Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktame patiksliname skunde (ieškinyje) prašo panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 49SD-4559-(14.49.136 E.) „Dėl formuojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), išsipirkimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti jos 2022 m. lapkričio 21 d. prašymą „Dėl valstybinės žemės sklypo išpirkimo be aukciono (duomenys neskelbtini)“.
Nurodo, kad ji privačios nuosavybės teise valdo pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas). Nekilnojamojo turto registre įregistruota Pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo. Pastatas patenka į Trakų Vokės dvaro sodybos kompleksą (Kultūros vertybių registro Nr. (duomenys neskelbtini)); Pastatas, Kultūros vertybių registro duomenimis, žymimas kodu (duomenys neskelbtini) (Trakų Vokės dvaro sodybos svirnas), tačiau yra savarankiškai funkcionuojantis, privačios nuosavybės teise valdomas statinys. Pastatas yra formuojamame žemės sklype (projektiniai kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas)), dėl kurio 2021 m. lapkričio 26 d. priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus pavaduotojo įsakymas Nr. A30-3853/21 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Įsakymu patvirtinus Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Projektas), buvo atlikti Žemės sklypo kadastriniai matavimai, suderinti su NŽT Vilniaus miesto skyriumi. Pareiškėjai kadastrinių matavimų dokumentuose nustatyta Pastatui tenkanti Žemės sklypo dalis, šiuo pagrindu jai sudaryta galimybė kreiptis į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl Žemės sklypo dalies pardavimo ar nuomos be aukciono.
Paaiškina, kad 2022 m. lapkričio 21 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu dėl valstybinės žemės sklypo išpirkimo ar nuomos be aukciono jai nuosavybės teise priklausančiam Pastatui eksploatuoti. NŽT Vilniaus miesto skyrius skundžiamu Sprendimu atsisakė parduoti ar išnuomoti Žemės sklypą, todėl pareiškėja 2023 m. gegužės 17 d. pateikė skundą NŽT direktoriui, kadangi tokia apskundimo tvarka buvo nurodyta Sprendime. Pareiškėja 2023 m. birželio 14 d. gavo NŽT direktoriaus atsakymą, kuriame, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalimi bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Aplinkos ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų NŽT direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, 1 punktu, dėl skundžiamo Sprendimo pareiškėjai pasiūlyta kreiptis tiesiogiai į teismą, nurodant, kad jos skundas nebus nagrinėjamas.
Pareiškėja 2023 m. liepos 3 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), prašydama panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus Sprendimą ir įpareigoti jį išnuomoti pareiškėjai jos Pastato eksploatacijai priskirtą Žemės sklypo dalį. VAAT 2023 m. liepos 5 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti, išaiškindamas, kad pareiškėja dėl ginčo, kylančio iš valstybinės žemės pardavimo (nuomos) teisinių santykių, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Pareiškėja pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu Sprendimu, teigia, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius netinkamai aiškino Žemės reformos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės) nuostatas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas arba CK) nuostatomis, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas Sprendimas, kuris, be kita ko, prieštarauja ir Lietuvos teismų praktikai.
Paaiškina, kad skundžiamame Sprendime nurodyta, kad atsisakymas grindžiamas Žemės reformos įstatymo 13 straipsniu, kuris numato atvejus, kada valstybinė žemė neprivatizuojama. Pareiškėja pažymi, kad ji Prašyme suformulavo du skirtingus alternatyvius reikalavimus: 1) parduoti Žemės sklypą; 2) nesant galimybės parduoti, išnuomoti Žemės sklypą, tačiau Sprendime atsisakyta abiejų galimų Prašymo įgyvendinimo variantų, dėl „neprivatizuojamo konservacinės paskirties žemės sklypo“. Pareiškėja nurodo, kad, vadovaujantis Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, privačią žemę sudaro žemė, sugrąžinta ar kitaip įstatymų nustatyta tvarka įsigyta fizinių ar juridinių asmenų (išskyrus valstybę ir savivaldybes) nuosavybėn ir atkreipia dėmesį, kad išnuomojant valstybinės žemės sklypą, jo nuosavybės teisė pareiškėjai nepereitų, o Žemės sklypas išliktų valstybės nuosavybė. Pažymi, kad valstybinės žemės nuoma ir Sprendime minimas „privatizavimas“ yra dvi skirtingos turto valdymo formos. Laikosi pozicijos, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus atsisakymas išnuomoti Žemės sklypą yra ne tik kad teisiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, bet ir prieštarauja pačiame atsisakyme nurodytiems teisės aktams. Pareiškėjai neaišku, kokiu pagrindu atsakovas atsisakė išnuomoti Žemės sklypą, kadangi, kaip matyti iš Skundžiamo sprendimo turinio, atsisakymas išnuomoti Žemės sklypą yra grindžiamas teisės normomis, kurios draudžia privatizuoti žemę, kuri yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų – teritorijose, o Žemės reformos įstatymas nenumato pagrindo neišnuomoti pareiškėjai Žemės sklypo jai nuosavybės teise valdomam Pastatui eksploatuoti.
Kaip teigia ieškovė, ji atitinka tiek Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, tiek Sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punkte įtvirtintas nuostatas - nuosavybės teise valdo Pastatą, kuris stovi valstybinėje žemėje ir kuriam eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą paskirtį yra reikalinga nuomos teisė į Žemės sklypą.
Pareiškėjos įsitikinimu, skundžiamas Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir teisiškai nepagrįstas, jame nepagrindžiama, dėl kokių teisinių motyvų yra atsisakoma išnuomoti Žemės sklypą, pateikiamas ne išsamus atsakymas, o formali pozicija, iš kurios nėra aiškūs Sprendimo motyvai ir argumentacija, todėl jis naikintinas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4, 5, 9 punktų, 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patikslino skundo reikalavimus ir nurodė, kad Sprendimo dalis dėl atsisakymo parduoti Žemės sklypą nėra ginčijama, o ginčijama tik jo dalis dėl atsisakymo Žemės sklypą išnuomoti. Akcentavo, kad pareiškėjai lieka neaišku, ar buvo atsisakyta jai išnuomoti Žemės sklypą dėl to, kad jis yra konservacinės paskirties, o jei taip – kokiu pagrindu, ar dėl to, kad Žemės sklypas yra Projektuojamas.
Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos patikslinto skundo argumentais, pažymi, kad Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises, taigi teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvūs. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014).
Akcentuoja, kad Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.
Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje yra nurodyti atvejai, kada valstybinė žemė neprivatizuojama. Šio straipsnio 4 punktas numato, kad neprivatizuojama žemė, kuri yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
Žemės sklypas yra formuojamas vadovaujantis Įsakymu. Pareiškėjos Žemės sklypui yra nustatyta pagrindine žemės naudojimo paskirtis – konservacinė, naudojimo būdas – kultūros paveldo objektų teritorijos. Vadovaujantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KDP arba Departamentas) Vilniaus teritorinio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. (12.53-V E)2V-2306 „Dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų dokumentų derinimo“ (toliau – ir Departamento raštas), Žemės sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruoto nekilnojamojo objekto – Trakų Vokės dvaro sodybos (kodas (duomenys neskelbtini)) teritoriją, todėl jam taikomi paveldosaugos reikalavimai. Žemės sklypas tvarkomas pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. ĮV-536 patvirtintą Trakų Vokės dvaro sodybos, Vilniaus m. sav. Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą bei paveldo tvarkos projektu nustatytą teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą.
Pažymi, kad visuotinėje lietuvių enciklopedijoje privatizacijos sąvoka apibūdinama kaip valstybinės, savivaldybių ar visuomeninės nuosavybės (įmonių, jų padalinių ir turto, akcijų, gyvenamųjų namų ir butų, žemės, gamtinių išteklių ir kitos) perdavimas privačių subjektų nuosavybėn, taip pat šio turto valdymo perleidimas privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims.
Apibendrindamas atsakovas nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba negali nei parduoti, nei išnuomoti Žemės sklypą, nes tokia procedūra prieštarauja galiojantiems teisės aktams, t. y. Žemės reformos įstatymo 13 straipsniui, todėl naikinti skundžiamą Sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į patikslintą skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 9 straipsnio 19 punkte įtvirtintas teritorijų planavimas ir kuris yra viena iš savarankiškų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybės funkcijų. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį, savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus teritorijų planavimo dokumentus ir atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitus specialiojo teritorijų planavimo organizatorius. Tuo tarpu Žemės įstatymo 37 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami ir įgyvendinami šio įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka tais atvejais, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus reikia padalyti, atidalyti, sujungti ar atlikti jų perdalijimą, pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, taip pat formuojant naujus žemės sklypus valstybinėje žemėje.
Pažymi, kad vadovaujantis Žemės įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi bei Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (toliau – ir Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės), 12 punktu, Projektų rengimą miestų ir miestelių teritorijose organizuoja savivaldybės administracijos direktorius. Nors nagrinėjamu atveju Administracijos užsakymu ir buvo parengta Projektu suprojektuoto Žemės sklypo kadastro duomenų byla, tačiau Administracija į valstybinės žemės patikėtinį – NTŽ Vilniaus miesto skyrių dėl žemės sklypo suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nesikreipė. Atkreipia dėmesį, kad Įsakymu patvirtintame Projekte ir parengtoje kadastro duomenų byloje yra techninių bei faktinių trūkumų: 1) Projektu suprojektuotas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėms bei naudotis pėsčiųjų taku, suprojektuotas taip, kad dengia Kultūros vertybių registre registruotą Nekilnojamąją kultūros vertybę – ledainę (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)), kuri yra saugoma valstybės; 2) Žemės sklypo kadastrinių matavimų plane pažymėtas pastatas – laboratorija (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris 2018 m. išregistruotas iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro.
Akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu –sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybinės žemės nuomos sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas, yra niekiniai visa apimtimi arba ta dalimi, kuria buvo pažeistos imperatyviųjų teisės normų nuostatos, jeigu galima padaryti išvadą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (Civilinio kodekso 1.80, 1.96 straipsniai; LAT 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014). Analogiški reikalavimai bei teisiniai padariniai taikytini ir administraciniams aktams dėl valstybinės žemės nuomos, priimtiems pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3399/2011; 2014 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-173/2014).
Atkreipia dėmesį, kad LAT praktikoje taip pat konstatuota, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme nustatyta teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas; LAT 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008).
Nurodo, kad Administracija į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu suformuoti žemės sklypą ir jį įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nesikreipė bei atkreipia dėmesį į tai, kad Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Kauno skyrius 2023 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. SPR-3592 (14.4 E) atsisakė įrašyti Žemės sklypo kadastro duomenis į Nekilnojamo turto kadastrą dėl nustatytų trūkumų, kas reiškia, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, Žemės sklypas ir nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nėra įregistruotos.
Administracija laikosi pozicijos, kad pirmiausiai turėtų būti išspręstas klausimas dėl nustatytų trūkumų pašalinimo, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotas Žemės sklypas ir nuosavybės teisės į jį, o tik tuomet sprendžiamas klausimas dėl Žemės sklypo dalies perleidimo.
Pareiškėja dublike nurodo, atsakovo atsiliepime cituojamoje LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014 iš esmės nagrinėjama priešinga teisinė situacija nei nagrinėjamu atveju, kadangi yra priimta dėl šalies, kuri valstybinėje žemėje neturėjo jokių statinių. Pareiškėja taip pat laikosi pozicijos, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime interpretuoja Žemės reformos įstatymą ir neteisėtai ir netinkamai taiko šio įstatymo 13 straipsnio nuostatas valstybinės žemės nuomos teisiniams santykiams reguliuoti, kai minėtame straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kad konservacinės paskirties žemė nėra privatizuojama, t. y. nėra parduodama. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ji ginčija ne atsakovo atsisakymą parduoti Žemės sklypą, o atsisakymą jį išnuomoti nuosavybės teise valdomam Pastatui eksploatuoti. Pareiškėjos manymu, atsakovo atsiliepime išdėstyti teiginiai sudaro prielaidą, jog jis neskiria pardavimo (privatizavimo) teisinės sampratos nuo nuomos teisinių santykių, kai turto pirkimas - pardavimas ir nuoma yra du skirtingi teisiniai institutai. Teigia, kad šiuo atveju atsakovas savo nepagrįstą atsisakymą išnuomoti Žemės sklypą turėtų grįsti ne valstybinės enciklopedijos ištrauka, o konkrečiais teisės aktais. Pažymi, kad nei Žemės reformos įstatyme, nei Žemės įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra nustatyta, kad konservacinės paskirties žemė negali būti nuomojama.
Atsakovas triplike nesutinka su pareiškėjos dubliku ir iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypo formavimas dar nėra baigtas, pareiškėja neturi jokio teisinio pagrindo šiuo metu išsinuomoti Žemės sklypą, o tai, kad Žemės sklypas yra formuojamas, yra aiškiai nurodyta skundžiamo Sprendimo pavadinime - „Dėl formuojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) išpirkimo“.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į patikslintą skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra. Pažymi, kad Pastatas yra Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų Vokės dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) komplekso dalis - Trakų Vokės dvaro sodybos svirnas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), o formuojamas Žemės sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų Vokės dvaro sodybos teritoriją, todėl Žemės sklypui taikomos Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos, jog žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.
Paaiškina, kad Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 ,,Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ (toliau – ir Nutarimas) 1 punkte nurodyta, kaip įgyvendinti nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos metu buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų, esančių Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų bei naujai nustatomų istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose išsaugojimo principus. Nutarimo 1.2. punkte nurodyta, kad visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę.
Buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos bendrųjų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 ,,Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“ (toliau – ir Apsaugos bendrieji nuostatai) 3 dalyje nurodyta, kad dvaro (palivarko) sodyba yra dvaro valdomos teritorijos dalis, skirta gyventi, taip pat kitoms reikmėms (reprezentacinėms, ūkinėms, gamybinėms, rekreacinėms, švietimo). Ją sudaro istoriškai susiformavęs vientisas sodybinės žemės sklypas su visais jame esančiais dvaro įvairios paskirties trobesiais, statiniais, želdiniais, vandens telkiniais, susisiekimo, inžineriniais ir technologiniais įrenginiais, smulkiaisiais architektūros elementais bei dailės kūriniais, taip pat visų nurodytųjų sudėtinių dalių liekanomis ir jų vietomis, sujungtais į teritorinį, funkcinį bei architektūrinį vienetą.
Istoriškai susiformavęs ir išlikęs vientisas sodybos sklypas su visais jame esančiais įvairios paskirties elementais yra saugoma buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų kraštovaizdžio ir istorijos vertybė (Apsaugos bendrųjų nuostatų 5.1. punktas). Apsaugos bendrųjų nuostatų 15 dalyje įtvirtinta kultūros paminklų apsaugos institucijos teisė įstatymų nustatyta tvarka apriboti sandorius dėl žemės bei pastatų, statinių ir įrenginių, esančių buvusio dvaro ir palivarko paminklinėje sodyboje, jeigu šie sandoriai pažeidžia sodybos vientisumą.
Nurodo, kad vadovaujantis Žemės įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, žemė neprivatizuojama, jeigu ji: <...>; 4) yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių; <...>; 6) yra valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų teritorija, išskyrus šioje teritorijoje esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
Pažymi, kad vadovaujantis Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių V skyriaus nuostatomis, projektas teikiamas derinti Kultūros vertybių apsaugos departamento teritoriniam padaliniui – jeigu projektas rengiamas kultūros paveldo teritorijoje, o nagrinėjamu atveju Departamento Vilniaus skyrius gautam Žemės sklypo formavimo Projektui nepritarė.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo NŽT Vilniaus miesto skyriaus Sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą.
Rašytiniais bylos įrodymais ir proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso pastatas-sandėlis, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir kuris įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Administracijos direktoriaus pavaduotojas 2021 m. lapkričio 26 d. priėmė įsakymą Nr. A30-3853/21 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, kuriuo patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuriame yra Trakų Vokės dvaro sodybos statiniai, formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – suformuoti konservacinės paskirties valstybinės žemės sklypą, ir projekto erdvinius duomenis, nurodytus Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje (paslaugos Nr. ZSFP-23024), bei sprendinius: plotą – 151 212 (kv. m); ribas, pridedamame sprendinių brėžinyje pažymėtas indeksais 1-7, 11-45, 47-61, 62-70, 71-76, 77-86, 87-90, 91-120, 121-129; pagrindinę žemės naudojimo paskirtį – konservacinę; naudojimo būdą – kultūros paveldo objektų teritorijos; specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, įskaitant - kultūros paveldo objektų teritorijos ir vietovių, jų apsaugos zonos (V skyriaus pirmasis skirsnis).
Administracijos direktoriaus pavaduotojas 2022 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. A30-3446/22 Įsakymą papildė 4 punktu ir nustatė, kad Žemės sklypo plotas, ribos ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos gali būti tikslinami atlikus kadastrinius matavimus, įvažiavimo į sklypą vieta gali keistis rengiant statybos techninį projektą.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD) Vilniaus teritorinio skyrius 2022 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. (12.53-V E)2V-2306 „Dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų dokumentų derinimo“ UAB „Geoteka“ nurodė, kad Žemės sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruoto nekilnojamojo objekto – Trakų Vokės dvaro sodybos (kodas (duomenys neskelbtini)) teritoriją, todėl jam taikomi paveldosaugos reikalavimai, o Žemės sklypas tvarkomas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. ĮV-536 patvirtintu Trakų Vokės dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m. sav., Vilnius, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuoju planu – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planu bei paveldotvarkos projektu nustatytą teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą.
Pareiškėja 2022 m. lapkričio 21 d. pateikė atsakovui prašymą dėl „Valstybinės žemės sklypo išpirkimo be aukciono (duomenys neskelbtini)“, kuriuo prašė leisti išsipirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš valstybės, o nesant galimybės įsigyti Žemės sklypo be aukciono, leisti valdyti Žemės sklypą nuomos teisėmis, sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį (toliau – ir Prašymas).
Pareiškėja 2022 m. gruodžio 20 d. pateikė NŽT prašymą suformuoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įregistruoti jį teisės aktų nustatyta tvarka.
NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2023 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 49SK-158-(14.49.109 E.), kuriuo suformavo 151 212 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtino žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Geoteka“ matininko D. Ž. parengtą elektroninę žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), ir nusprendė kreiptis į VĮ Registrų centrą, pateikiant prašymą įregistruoti šio sprendimo 1 punktu suformuotą žemės sklypą ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos patikėjimo teisę į šį žemės sklypą. Sprendimo 3 punktu suformuotam žemės sklypui buvo nustatyti atitinkami kelio servitutai.
VĮ Registrų centras 2023 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. SPR5-3592 (14.4 E) nusprendė NŽT prašymą atmesti, kadangi: 1) nustatyta, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys apie žemės sklype miško naudmenų plotą (0,4100 ha) neatitinka ploto, įrašyto kadastro duomenų byloje (0,4166 ha); 2) nekilnojamajam daiktui teisės aktų nustatyta tvarka nesuteiktas adresas; 3) žemės sklypo ribos kerta besiribojančių inžinerinių statinių ribas; 4) žemės sklypo ribos neatitinka gretimo preliminariais matavimais pamatuoto žemės sklypo ribų; 5) žemės sklypo kadastro duomenų formoje nenurodyti Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių unikalūs numeriai.
NŽT Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą, 2023 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 49SD-4559-(14.49.136 E.) „Dėl formuojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), išpirkimo“. Atsakovas Sprendime informavo, kad Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje yra nurodyti atvejai, kada valstybinė žemė neprivatizuojama, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad neprivatizuojama žemė, kuri yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Pažymėjo, kad Žemės sklypas formuojamas vadovaujantis Įsakymu, pagal kurį Žemės sklypui nustatoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – konservacinė, naudojimo būdas – kultūros paveldo objektų teritorijos. Atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis 2022 m. rugpjūčio 23 d. Departamento raštu, Žemės sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruoto nekilnojamojo objekto – Trakų Vokės dvaro sodybos (kodas (duomenys neskelbtini)) teritoriją, jam taikomi paveldosaugos reikalavimai, Žemės sklypas tvarkomas pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. ĮV-536 patvirtintą Trakų Vokės dvaro sodybos, Vilniaus m. sav. Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą bei paveldotvarkos projektu nustatytą teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. Atsižvelgdamas į išdėstytą, atsakovas Sprendimu atsisakė parduoti ar išnuomoti pareiškėjai konservacinės paskirties žemės sklypą.
Nesutikdama su Sprendimu, pareiškėja su 2023 m. gegužės 17 d. skundu kreipėsi į NŽT direktorių, prašydama panaikinti Sprendimą ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių sudaryti su UAB „Senas laikraštis“ valstybinės žemės nuomos sutartį dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Trakų Vokės k. NŽT 2023 m. birželio 13 d. raštu Nr. 1SS-915-(5.59 E.) „Dėl pateikto skundo“ informavo pareiškėją kad, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Aplinkos ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų NŽT direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, 1 punktu, jos skundas nebus nagrinėjamas, todėl nurodė, kad jei ji nesutinka su NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu neparduoti ir nenuomoti Žemės sklypo dalies prie nuosavybės teise valdomo statinio, pasiūlė kreiptis į teismą.
Pareiškėja 2023 m. liepos 23 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, reikšdama tuos pačius reikalavimus, kaip ir skunde NŽT, kuris 2023 m. liepos 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eI3-10908-596/2023, skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu ir išaiškino pareiškėjai, kad ji dėl ginčo, kylančio iš valstybinės žemės pardavimo (nuomos) teisinių santykių, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
Pareiškėja 2023 m. liepos 12 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, kurį patikslino, prašydama panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą jos Prašymą išnagrinėti iš naujo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1048-842/2024 pagal pareiškėjos ieškinį, 2024 m. kovo 26 d. nutarė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo dėl bylos teismingumo klausimo išsprendimo, kuri 2024 m. gegužės 16 d. nutartimi nutarė, kad ginčas teismingas administraciniam teismui ir perdavė ją nagrinėti Regionų administraciniam teismui.
Byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėjai parduoti ar išnuomoti konservacinės paskirties Žemės sklypą, nurodydamas, kad tokia procedūra prieštarauja galiojantiems teisės aktams. Kaip minėta, pareiškėjos atstovė teismo posėdyje patikslino skundo reikalavimus ir nurodė, jog pareiškėja ginčija tik Sprendimo dalį dėl atsisakymo išnuomoti Žemės sklypą, o dalies dėl jo pardavimo neginčija. Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėja tik tos Sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, kuria buvo atsisakyta pareiškėjai išnuomoti Žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančio Pastato, ir nepasisako dėl Sprendime nurodyto Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto taikymo ginčo atveju, kadangi jame reglamentuotas atvejis, kuomet žemė negali būti privatizuojama, o pareiškėja pagal teismo posėdyje patikslintus reikalavimus ginčo šiuo aspektu nekelia.
Kaip minėta, atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė parduoti ar išnuomoti pareiškėjai konservacinės paskirties Žemės sklypą, nurodydamas, jog tokia procedūra prieštarauja galiojantiems teisės aktams. Sprendimas, be kita ko, grindžiamas Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktu, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 papunkčiu, Įsakymu, pagal kurį Žemės sklypui nustatoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – konservacinė, naudojimo būdas – kultūros paveldo objektų teritorijos, Departamento raštu, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. ĮV-536 patvirtintu Trakų Vokės dvaro sodybos, Vilniaus m. sav. Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuoju planu – teritorijos ir apsaugos zonų ribų planu bei paveldotvarkos projektu nustatytu teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimu (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas).
Sutinkamai su Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. Nr. 260 ((toliau – ir Taisyklės), ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. balandžio 16 d. iki 2024 m. kovo 28 d.), 2.2 papunkčiu, pagal Taisykles parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Taigi, minėta Taisyklių nuostata numato, kad valstybinės žemės sklypų nuoma yra reglamentuojama įstatymuose. Ginčijamame Sprendime atsakovas nenurodė jokių įstatymų ir konkrečių jų nuostatų, kuriais vadovaudamasis atsisakė išnuomoti pareiškėjai paskirties Žemės sklypą, o tik nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Žemės sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruoto nekilnojamojo objekto teritoriją, jam yra taikomi paveldosaugos reikalavimai ir jis tvarkomas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą. Taigi, Sprendime nurodytas abstraktaus pobūdžio paaiškinimas apie Žemės sklypo paskirtį, tvarkymo ir naudojimo režimą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Sprendimu išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išnuomoti Žemės sklypą yra tinkamai motyvuotas ir argumentas bei atitinkamai teisiškai pagrįstas. Tik esant konkretiems sprendimo priėmimo faktiniams pagrindams ir aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl skundžiamo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, o nagrinėjamu atveju Sprendime šių reikalavimų nebuvo paisoma.
Žemės įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas (redakcija, galiojusi iki 2024 m. sausio 1 d.) nustatė, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Konservacinės paskirties žemei priskiriami žemės sklypai pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą naudojimo būdą skirstomi į: 1) gamtinių rezervatų žemės sklypus; 2) kultūros paveldo objektų žemės sklypus (27 straipsnio 2 dalis). Konservacinės paskirties žemės naudojimo tvarką ir apsaugą reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas ir kiti įstatymai (Žemės įstatymo 27 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo Sprendimo turinio nėra aišku, nei kokios Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano nuostatos, nei kokie įstatymai ar kiti poįstatyminiai teisės aktai įtvirtina draudimą išnuomoti konservacinės paskirties Žemės sklypą pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiam Pastatui eksploatuoti, taigi darytina išvada, kad ir šiuo aspektu Sprendimas nelaikytinas tinkamai motyvuotu ir pagrįstu.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, o 6 punkte nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo motyvai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra akcentuota, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo remtasi priimant administracinį sprendimą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; viešojo administravimo subjekto veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ įtvirtintu reguliavimu yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).
Pažymėtina, jog atsakovas 2023 m. spalio 16 d. teismui pateiktame triplike nurodė jau visai kitą, nei skundžiamame Sprendime, atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl Žemės sklypo nuomos priežastį, t. y. nurodė, kad Žemės sklypo formavimas dar nėra baigtas, todėl pareiškėja neturi jokio teisinio pagrindo šiuo metu išsinuomoti Žemės sklypą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad administracinio sprendimo priėmimo motyvai privalo būti nurodyti pačiame administraciniame sprendime (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-990/2007, 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Administracinis teismas neturi atsižvelgti į skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo teisinių ir faktinių pagrindų papildymus, nurodytus procesiniuose dokumentuose, jeigu tokie papildymai savo esme yra visiškai nauji administracinio sprendimo priėmimo teisiniai ir faktiniai pagrindai (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo triplike nurodytas naujas atsisakymo išnuomoti Žemės sklypą pagrindas neturi įtakos vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi jame apie šią ginčui reikšmingą faktinę aplinkybę ir jos vertinimą visiškai nebuvo pasisakyta, o nagrinėjant skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta.
Teismas, įvertinęs NŽT Vilniaus miesto skyriaus, kuris yra viešojo administravimo subjektas ir kuris yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, Sprendimo turinį, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju iš Sprendimo motyvų nėra aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu buvo atsisakyta pareiškėjai išnuomoti Žemės sklypą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis dėl atsisakymo išnuomoti Žemės sklypą negali būti laikoma motyvuota ir pagrįsta, todėl ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų ir turi būti panaikinta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o pareiškėjos skundas patenkintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas). Atsakovas įpareigotinas pareiškėjos Prašymo dalį dėl Žemės sklypo nuomos išnagrinėti iš naujo ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Senas laikraštis“ skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 49SD-4559-(14.49.136 E.) „Dėl formuojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), išsipirkimo“ ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyrių iš naujo išnagrinėti uždarosios akcinės bendrovės „Senas laikraštis“ 2022 m. lapkričio 21 d. prašymo „Dėl valstybinės žemės sklypo išpirkimo be aukciono (duomenys neskelbtini)“ dalį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Jolita Rasiukevičienė
Vita Valeckaitė
Indrė Žvaigždinienė