Civilinė byla Nr. 3K-3-318/2012
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-16969-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 34.7
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės privatizuoti butą įgyvendinimo pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui.
Ieškovas R. V. prašė pripažinti jam teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). 2010 m. lapkričio 26 d. mirus R. V., R. K. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti R. V. bei R. K., kaip R. V. įpėdiniui pagal testamentą, teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo ( toliau – Įstatymo) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Ieškovas nurodė, kad 1990 m. dėl naujai statomo tilto Kaune R. V. namas (duomenys neskelbtini) buvo nugriautas, o jis iškeldintas. Kauno miesto mero 1990 m. liepos 13 d. buvo priimtas potvarkis Nr. 170 „Dėl 1990 metų valstybinių kapitalinių įdėjimų limito ir bendrojo ploto paskirstymo įmonėms ir organizacijoms plano“, kurio 5 priedėliu patvirtintas griaunamų namų dėl naujų namų statybos ir gatvių rekonstrukcijos sąrašas. Kauno miesto mero 1990 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 518 „Dėl gyvenamojo, bendrojo ploto suteikimo“ buvo nutarta R. V. suteikti 3 kambarių 35,85 kv. m gyvenamojo ploto ir virtuvės butą, Kaune, (duomenys neskelbtini). Kauno miesto mero 1991 m. spalio 17 d. potvarkiu Nr. 1602 „Dėl pripažinimo netekusiu galios, gyvenamojo, bendrojo ploto suteikimo“ 1 dalies 4 punktu ankstesnis mero potvarkis dėl trijų kambarių buto suteikimo R. V. buvo pripažintas netekusio galios ir nutarta jam suteikti vieno kambario 19,03 kv. m gyvenamojo (38,46 kv. m bendrojo ploto) butą Kaune, (duomenys neskelbtini). 1995 m. kovo 20 d. priėmimo–perdavimo aktu – važtaraščiu ginčo butas nuosavybės teise buvo perduotas Kauno miesto savivaldybei. 1999 m. vasario 25 d. šalių buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. 2010 m. rugpjūčio 16 d. R. V. kreipėsi į atsakovą, prašydamas leisti lengvatine tvarka privatizuoti butą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Ieškovas nurodo, kad jei jo namas (duomenys neskelbtini) nebūtų buvęs nugriautas dėl statomo per Nemuną tilto, jis būtų sutvarkęs visus reikalingus dokumentus ir įregistravęs asmeninę nuosavybę. Kadangi R. V. buvo iškeldintas iš būsto nugriaunant namą dėl visuomenės poreikių, tai jam buvo suteiktas butas. Ieškovas teigia, kad už nugriaunamą namą jam turėjo būti atlyginama. Be to, atsakovo darbuotojai R. V. klaidino, kad buto privatizuoti nereikia. Dėl šių aplinkybių laiku butas nebuvo privatizuotas, tačiau 2008 m. išaiškėjus šiam faktui R. V. ir jo įpėdinis R. K. turi teisę privatizuoti butą, nes už nugriautą namą valstybės nebuvo atlyginta.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, buvusiems namų savininkams (jų nesant, įpėdiniams, gyvenantiems buvusiam savininkui suteiktame bute), kuriems butai buvo suteikti nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Teismas vertino, kad šioje įstatymo normoje nurodyta, jog nuosavybės teisė į nuomojamą butą pripažįstama tik tiems asmenims, kuriems gyvenamieji namai priklausė nuosavybės teise. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi nustatyta, kad R. V. gyveno savavališkai pastatytame name, niekada neturėjo įstatymo nustatyta tvarka sukurto ir įregistruoto nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas padarė išvadą, kad R. V. negali būti pripažįstamas tinkamu privatizavimo subjektu Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kuris suteikė teisę privatizuoti butus tiems nuomininkams, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nustatyta, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu nebuvo R. V. pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl buto Kaune, (duomenys neskelbtini), privatizavimo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino. Pažymėta, kad iki 1998 m. birželio 16 d. galiojusio Lietuvos Respublikos butų kodekso 136 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu griaunami piliečių asmeninėje nuosavybėje esantys gyvenamieji namai dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams, šiems piliečiams pagal nustatytas normas suteikiami butai valstybinio ar visuomeninio butų fondo namuose. Be to, tiek šioje dalyje, tiek Butų įstatymų pagrindų 45 straipsnyje buvo nustatyta, kad nugriaunamo namo savininkams ne tik suteikiamas butas, bet taip pat jų pačių pasirinkimu arba išmokama nugriaunamų namų statinių ar įrenginių vertė, arba suteikiama teisė naudoti šių išardytų namų, statinių, įrenginių medžiagas savo nuožiūra. Teisę gauti kompensaciją pinigais arba paimti namų, statinių, įrenginių medžiagas turi ir tie savininkai, kurie yra aprūpinti butais ir namuose, kuriuos reikia nugriauti, negyvena. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad R. V. neturi privatizavimo santykiams būtino subjektiškumo. TSRS Aukščiausiojo Teismo plenumo 1984 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismams sprendžiant ginčus, susijusius su piliečiams priklausančių namų nugriovimu paimant žemės sklypus valstybės arba visuomenės reikalams“ 6 punkte buvo nurodyta, kad, sprendžiant ginčus dėl piliečių iškeldinimo iš savavališkai pastatytų namų, kuriuos reikia nugriauti, jiems turi būti suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios sanitarinius ir techninius reikalavimus, tada, jeigu LDT vykdomasis komitetas iki žemės sklypo paskyrimo valstybės ir visuomenės reikalams nebuvo priėmęs sprendimo dėl savavališkai pastatyto namo nugriovimo ir jeigu tie piliečiai neturi gyvenamojo ploto. Byloje nepateikta įrodymų, kad iki buto suteikimo R. V. Kauno miesto LDT VK ar kita įgaliota institucija buvo priėmusi sprendimą dėl savavališkai pastatyto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (be adreso), kuriame gyveno R. V., nugriovimo, todėl jam ir buvo įstatymų nustatyta tvarka suteiktas butas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui ir nesant priešingų įrodymų, visiškai tikėtinais pripažįstami argumentai, kad jeigu R. V. namas (duomenys neskelbtini) nebūtų buvęs nugriautas dėl statomo per Nemuną tilto, jis būtų sutvarkęs visus reikalingus dokumentus ir įregistravęs patalpas asmenine nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė teismine tvarka įgyvendinti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises nustatyta Įstatymo. Byloje nustatyta, kad 1993 metais R. V. buvo Kauno miesto savivaldybėje dėl buto privatizavimo, tačiau buvo suklaidintas atsakovo darbuotojų, kad buto privatizuoti jam nereikia. Byloje nėra jokių įrodymų, kad R. V. buvo išmokėta kompensacija už griaunamą namą. Galiojant įstatymo nuostatai, suteikiančiai galimybę gauti butą neatlygintai (Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis), ir nesant duomenų apie tai, kad R. V. buvo kompensuota namų vertė, jis visiškai pagrįstai galėjo tikėti, kad butas, kuris jam buvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka už nugriaunamą namą, bus perduotas neatlygintinai. Tai, kad butas buvo suteiktas ne nuosavybėn, o nuomos pagrindu, atsakovas R. V. informavo tik 2009 m. sausio 20 d., atsakydamas į jo 2008 m. gruodžio 15 d. kreipimąsi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, aiškinimo ir taikymo. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 puntas taikomas asmenims, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkami subjektai, o patalpos privatizavimui buvo tinkami objektai, tačiau dėl konkrečiai šioje teisės normoje nurodytų valstybės institucijų veiksmų šie asmenys negalėjo pasinaudoti suteikiama subjektine teise. Ši teisės norma taikoma tuo atveju, jeigu asmuo būsto negalėjo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, jo galiojimo metu, taigi subjektinė privatizavimo teisė turėjo būti įgyta galiojant šiam įstatymui. Byloje nėra duomenų, kad R. V. būtų teisės aktų nustatytais terminais pateikęs prašymą privatizuoti ginčo butą. Kauno miesto mero 1990 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 518 „Dėl gyvenamojo, bendrojo ploto suteikimo“ buvo nutarta R. V. suteikti 3 kambarių 35,85 kv. m gyvenamojo ploto ir virtuvės butą, (duomenys neskelbtini), tačiau jis atsisakė šito buto ir Kauno miesto meras 1991 m. spalio 17 d. potvarkiu Nr. 1602 nusprendė suteikti jam butą (duomenys neskelbtini). Prie potvarkio pateiktoje pažymoje nurodyta, kad R. V. gyveno savavališkai pastatytame name, todėl namo nugriovimo metu jame gyvenęs R. V. neturėjo nuosavybės ar nuomos teisių į jį. Nenustačius, kad R. V. buvo nuomininkas (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis) ar savininkas (Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis) namo, kuris buvo nugriautas, nėra teisinio pagrindo pripažinti jį tinkamu privatizavimo subjektu. Neįvertinta, kad sprendimas nugriauti namą (duomenys neskelbtini)buvo priimtas 1990 m. liepos 13 d., o Butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi Butų kodekso komentaru, kuris yra teisės doktrinos dalis, nenurodydamas jokių konkrečių materialiosios teisės normų. 1991 m. spalio 21 d. išduotas orderis patvirtina, kad ginčo patalpos buvo suteiktos nuomos, o ne nuosavybės pagrindais, taip pat 1999 m. vasario 25 d. buvo pasirašyta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, mokėtas nuomos mokestis, todėl R. V. turėjo žinoti, jog butas jam nuosavybės teise nepriklauso.
- Dėl procesinių teisių perėmimo galimumo. Tuo atveju, kai neleidžiama perimti materialiųjų subjektinių teisių, t. y. kai materialusis teisinis reikalavimas neatskiriamai susijęs su konkrečiu asmeniu, negalima perimti ir procesinių teisių. Kadangi teisė reikalauti pripažinti privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis ginčo butą yra asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi su vienu iš ginčo materialiojo teisinio santykio subjektų – R. V., tai ši teisė pereiti kitiems asmenims negali. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad subjektinę teisę gali įgyti tik nuomininkai ar jų šeimos nariai, o R. K. nėra nei namo nuomininkas, nei R. V. šeimos narys, todėl tokios teisės neturi.
- Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatydamas, kad ieškovas įgijo teisę privatizuoti ginčo patalpas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Nepagrįstai nebuvo vertintas Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2010 m. spalio 25 d. raštas Nr. 66-3-591 kaip oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią, kuriame nurodyta, jog R. V. nebuvo kreipęsis dėl buto privatizavimo į atitinkamas institucijas. Dėl to nesant jokių įrodymų apie pareiškimo pateikimą, turėjo būti laikoma, kad nebuvo įvykdyta Butų privatizavimo sąlyga lengvatinei butų privatizavimo teisei įgyti.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas R. K. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, aiškinimo ir taikymo. R. V. atitiko Butų privatizavimo įstatymo 2, 3, 4, straipsniuose nustatytas sąlygas, kad įgytų subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, nes privatizuoti gyvenamojo namo jis neturėjo galimybės dėl jo nugriovimo. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nenumato jokių reikalavimų, kad gyvenamoji patalpa, iš kurios asmuo buvo iškeldintas, jam turi priklausyti asmenine nuosavybe. Kasatorius nepagrįstai siaurai aiškina šią įstatymo nuostatą, argumentuodamas, kad asmuo įgyja teisę privatizuoti butą tik būdamas nuomininku name, kuris buvo nugriautas. Įstatyme nustatyta, kad asmuo turi būti turto, kurį kreipiasi privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, nuomininkas. Pagrįstai apeliacinės instancijos teismas rėmėsi namo nugriovimo metu buvusia teismų praktika, kad net ir tų asmenų, kurie gyveno savavališkai pastatytuose namuose, kuriuos nuspręsta griauti, teisės buvo ginamos ir jiems buvo suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos. Ta aplinkybė, kad sprendimas dėl namo nugriovimo buvo priimtas anksčiau negu įsigaliojo Butų privatizavimo įstatymas, negali užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti turto įsigijimo lengvata, nes gyvenamoji patalpa iš asmens buvo paimta visuomenės poreikiams ir už tai asmeniui nebuvo tinkamai atlyginta. Apeliacinės instancijos teismas argumentuodamas pagrįstai rėmėsi Butų kodekse, nurodytu TSRS Aukščiausiojo Teismo plenumo priimtu 1984 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu „Dėl įstatymų taikymo teismams sprendžiant ginčus, susijusius su piliečiams priklausančių namų nugriovimu paimant žemės sklypus valstybės arba visuomenės reikalams“. Šis nutarimas atskleidžia, kokia tuo metu buvo formuojama teismų praktika, ir negali būti laikomas neoficialia kelių asmenų nuomone. Byloje yra duomenų, kad R. V. buvo išreiškęs norą privatizuoti butą. 1993 m. su V. B. buvo nuėjęs į Kauno miesto savivaldybę ir parašęs prašymą privatizuoti butą. Tačiau savivaldybės darbuotoja nurodė, kad nereikia privatizuoti buto, suteikto jam vietoj nugriauto buto. Pažymėtina, kad tik 1995 m. kovo 20 d. priėmimo–perdavimo aktu butas, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise buvo perduotas Kauno miesto savivaldybei. Dėl to 1993 m. privatizavimo sutartis šalių negalėjo būti sudaryta ne todėl, kad R. V. neišreiškė savo valios, bet todėl, jog ginčo butas dar nepriklausė savivaldybei.
- Dėl procesinių teisių perėmimo galimumo. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad R. K., kaip R. V. teisių perėmėjas, yra netinkamas privatizavimo subjektas. Ieškovas paveldėjo palikėjo R. V. turtinę reikalavimo teisę pripažinti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, todėl yra tinkamas subjektas pareikšti ieškinį teisme.
- Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai darydamas išvadą vadovavosi įrodymų visetu, o ne vieninteliu įrodymu, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2010 m. spalio 25 d. raštu Nr. 66-3-591.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo
1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas.
Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. įstatymas negalioja atgaline tvarka (lex retro non agit), bet ir tai, kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui. Kartu teisėjų kolegija pažymi tai, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K., R. K. v. Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, bylos Nr. 3K-3-783/2000; kt.). Taigi, ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta jam galiojant.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-548/2009).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad ginčo santykių teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB Tauro bankas v. UAB Kaišiadorių agrofirma, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.).
Nagrinėjamu atveju aptarta teismo pareiga kvalifikuoti ginčo teisinius santykius yra aktuali dėl to, kad, R. V. ieškinyje prašė pripažinti jam teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis butą, (duomenys neskelbtini), ir nurodė teisinį pagrindą – Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taigi pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą teisę privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, turi nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teisė privatizuoti savivaldybių (valstybės) gyvenamąsias patalpas laikantis šio įstatymo12 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų suteikta: 1) nuomininkams, iškeldintiems arba kai dėl jų yra priimtas sprendimas iškeldinti iš visuomenės poreikiams paimamų pastatų, ir 2) būtent dėl nuomojamų patalpų paėmimo visuomenės poreikiams jų negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Taigi šio privatizavimo pagrindo taikymo būtina sąlyga yra ta, kad butas, iš kurio iškeldinami nuomininkai, turėjo būti gyvenamoji patalpa, kuri buvo privatizavimo objektas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau pasinaudoti šia teise nuomininkai negalėjo dėl tokio objekto panaudojimo visuomenės poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. Ž. ir kt. v. Vilniaus universitetas, bylos Nr. 3K-3-481/2009). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1990 m. dėl naujai statomo tilto Kaune R. V. (duomenys neskelbtini) namas, kuris buvo savavališkai pastatytas, buvo nugriautas, o jis iškeldintas į ginčo butą (duomenys neskelbtini). Taigi namas, iš kurio R. V. buvo iškeldintas dėl statomo tilto, negali būti laikomas gyvenamąja patalpa, kuri buvo privatizavimo objektas. Šis namas buvo pastatytas savavališkai, savivaldybė nuosavybės teisės į jį neturėjo, R. V. nebuvo nustatyta tvarka suteikta teisė jame gyventi, taip pat jis nebuvo nuomininkas. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo atveju yra netenkinamas nė vienas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimas ir jis nagrinėjamos bylos faktinėje situacijoje negali būti taikomas. Teismai turėjo tinkamai kvalifikuoti ginčo šalių teisinį santykį ir pritaikyti normas, atitinkančias išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar R. V. neįgijo teisės privatizuoti butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui ir ar ši teisė nebuvo pažeista, t. y. dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių R. V. negalėjo įgyvendinti šio įstatymo galiojimo metu įgytos teisės privatizuoti ginčo butą.
Atsakant į klausimą, ar R. V. turėjo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012, kt.).
Teismų, nagrinėjusių bylą, nustatyta, kad 1990 m. dėl naujai statomo tilto Kaune R. V. (duomenys neskelbtini) namas, kuris buvo savavališkai pastatytas, buvo nugriautas, o jis iškeldintas. Kauno miesto mero 1991 m. spalio 17 d. potvarkiu Nr. 1602 „Dėl pripažinimo netekusiu galios, gyvenamojo, bendrojo ploto suteikimo“ kasatoriui suteiktas vieno kambario 19,03 kv. m gyvenamojo (38,46 kv. m bendrojo ploto) butas Kaune, (duomenys neskelbtini). 1995 m. kovo 20 d. priėmimo–perdavimo aktu – važtaraščiu ginčo butas nuosavybės teise buvo perduotas Kauno miesto savivaldybei.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo nuomojamas butas gali būti privatizavimo objektas, tačiau šalys nesutaria dėl to, ar ieškovas gali būti pripažintas tinkamu privatizavimo subjektu ir ar jis išreiškė savo valią pasinaudoti Būtų privatizavimo įstatyme įtvirtinta teise galiojant šiam įstatymui.
Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nustatyta, kad R. V. iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jam 1991 m. spalio 17 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 1602 buvo suteiktos gyvenamosios patalpos Kaune, (duomenys neskelbtini), t. y. po Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. V. yra subjektas, kuriam suteikta teisė privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ne tik asmenims, siekiantiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas, tačiau ir patalpas parduodantiems subjektams, t. y. pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Taigi tam, kad savivaldybė galėtų sudaryti buto ar namo pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį, ji turi turėti nuosavybės teisę į parduodamą objektą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tik 1995 m. kovo 20 d. priėmimo–perdavimo aktu – važtaraščiu kasatoriui buvo perduotas ginčo butas, taigi tik nuo šios dienos pats kasatorius tapo pirkimo–pardavimo subjektu Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prasme. Darytina išvada, kad R. V. objektyviai, dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, iki 1995 m. kovo 20 d. negalėjo privatizuoti ginčo buto, nes Kauno miesto savivaldybė neturėjo teisės jo parduoti (leisti privatizuoti).
Sąlyga, kad ieškovas išreiškė savo valią pasinaudoti šio įstatymo suteikta teise privatizuoti gyvenamąją patalpą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, taip pat privalo būti nustatyta. Dėl šios trečiosios sąlygos buvimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė skirtingai. R. V. ieškinyje nurodė, kad jis 1993 m. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo. Savivaldybės tarnautoja jam paaiškino, kad butas jam suteiktas vietoj nugriauto namo, todėl privatizuoti jo nereikia. Liudytojas V. B., kartu su ieškovu ėjęs į savivaldybę, patvirtino, kad R. V. parodžius buto gavimo dokumentus, savivaldybės darbuotoja patvirtino, jog jo privatizuoti nereikia. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad R. V. neatliko visų Butų privatizavimo įstatyme nustatytų butui privatizuoti būtinų veiksmų, nes neišreiškė savo valios privatizuoti butą. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų įrodymų, ieškinyje nurodytų aplinkybių labiau tikėtina, kad R. V. galiojant Butų privatizavimo įstatymui į atsakovą įstatymo nustatyta tvarka nesikreipė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, galiojant įstatymo nuostatai, suteikiančiai galimybę gauti butą neatlygintai (Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis) ir nesant duomenų apie tai, kad ieškovui buvo kompensuota namų vertė, R. V. visiškai pagrįstai galėjo tikėti, kad butas, kuris jam buvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka už nugriaunamą namą, jam bus perduotas neatlygintinai. Teismas neturėjo pagrindo netikėti ieškovo nurodytomis ir liudytojo patvirtintomis aplinkybėmis, kad savivaldybės darbuotoja buvo patikinusi R. V., kad buto privatizuoti jam nereikia. Darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė aplinkybes, susijusias su R. V. atliktais veiksmais buto privatizavimo procese, tik skirtingai tuos veiksmus vertino ir padarė skirtingas išvadas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius pateikė vienintelį įrodymą, kuriuo grindė R. V. valios neišreiškimo faktą, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2010 m. spalio 25 d. raštą Nr. 66-3-591, kuriame patvirtinta, kad R. V. nebuvo kreipęsis dėl buto privatizavimo į atitinkamas institucijas. Kasatoriaus argumentas, kad šis raštas vertintinas kaip oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią ir patvirtinantis R. V. valios neišreiškimą, laikytinas nepagrįstu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog tam tikras rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik tokiomis sąlygomis: 1) dokumentas išduotas valstybės arba savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami tokį dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus formos ir turinio reikalavimus; 4) dokumente pateikta informacija yra pakankama tam, kad būtų nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Š. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-235/2006, kt.). Kasatoriaus nurodytas Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus raštas nelaikytinas prima facie įrodymu nagrinėjamu atveju. Šis dokumentas išduotas institucijos, kuri byloje yra atsakovas, turintis materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, ir neatitinka oficialiojo įrodymo turinio reikalavimų: iš nurodyto rašto turinio matyti jį išdavusios institucijos interesas byloje. Dėl to teismai nagrinėjamos bylos atveju pagrįstai vertino įvardytą raštą kaip paprastą rašytinį įrodymą kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismu, kad įvertinus byloje šalių pateiktų įrodymų visetą šios konkrečios bylos atveju darytina išvada, jog R. V. kasatoriui išreiškė savo norą (valią) privatizuoti ginčo butą tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas, tačiau dėl kasatoriaus ir jo darbuotojų kaltės šios teisės galiojant šiam įstatymui neįgyvendino, todėl R. V. pagal įstatymą įgyta privatizavimo teisė buvo pažeista ir ji turėjo būti ginama.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamus sprendimus priėmę teismai taikė ne tą specialiojo įstatymo nuostatą, kurią turėjo taikyti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K., UAB „Kriptonika“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-135/2008; kt.). Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos ir teisingos išvados, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovas įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, tik nurodydamas sprendimo teisinį pagrindą, rėmėsi ne tik Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, bet ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nagrinėjamos bylos atveju netaikytinas. Šis materialiosios teisės normų pažeidimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
Dėl subjektinės teisės privatizuoti butą paveldėjimo
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, 2010 m. lapkričio 26 d. ieškovui R. V. mirus, pirmosios instancijos teismas jį pakeitė teisių perėmėju, įpėdiniu pagal testamentą R. K. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių teisių perėmimas įmanomas tik tada, kai galimas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas. Tuo atveju, kai neleidžiama perimti materialiųjų subjektinių teisių, t. y. kai materialusis teisinis reikalavimas neatskiriamai susijęs su konkrečiu asmeniu, negalima perimti ir procesinių teisių. Sprendžiant klausimą, ar konkrečiame ginčo materialiajame teisiniame santykyje galimas teisių perėmimas, būtina išsiaiškinti ginčo teisinio santykio pobūdį ir nustatyti byloje pareikštų reikalavimų ryšį su iš bylos dėl mirties pasitraukusios šalies asmeniu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentas, kad teisė reikalauti pripažinti teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis ginčo butą yra asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi su R. V. asmeniu, laikytinas nepagrįstu. Paveldimų teisių sąrašas apibrėžtas CK 5.1 straipsnyje: paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima. Specialiojo teisės akto (Butų privatizavimo įstatymu) nustatytas reglamentavimas lemia, kad ši teisė nėra absoliuti – tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, tarp jų – nebūti pasinaudojęs teise pagal šį įstatymą įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-342/2004; 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-694/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-254/2008). Atsižvelgiant į tai, kad R. V. galiojant Butų privatizavimo įstatymui įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, tačiau šios teisės neįgyvendino, jo įpėdinis, neprivatizavęs kitos gyvenamosios patalpos, gali įgyvendinti iš R. V. paveldėtą reikalavimo teisę įsigyti butą lengvatine tvarka.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus bylą, nenustatyta pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme
Kasaciniame teisme patirta 19,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. pažymoje ,,Apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu“. Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319) 19.05 Lt (devyniolika litų 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
Juozas Šerkšnas