Civilinė byla Nr. e2-792-253/2016

              (Proceso Nr.2-57-3-00671-2015-9)

              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              2.1.1.3.3; 2.2.2.3.1; 2.5.8.8; 2.5.8.9.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 20 d.

Klaipėda

              Klaipėdos apygardos teismo teisėja Albina Pupeikienė, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant vertėjai A. Tyščukienei, ieškovės atstovui advokatui Piotrui Orlovui, atsakovės atstovams V. L., advokatui Deividui Ivanauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės VšĮ „Tauragės futbolas“ ieškinį atsakovei VšĮ „Atlanto“ futbolo klubui dėl įpareigojimo tinkamai vykdyti 2014 m. birželio 23 d. sutarties Nr. 1 6 punktą ir piniginių sumų priteisimo,

              n  u  s  t  a  t  ė :

ieškovė, patikslinusi savo reikalavimus, prašo:

1) įpareigoti atsakovę VšĮ „Atlanto“ futbolo klubą tinkamai vykdyti 2014 m. birželio 23 d. sutarties Nr. 1, pagal kurią VšĮ „Tauragės futbolas“ perdavė VšĮ „Atlanto“ futbolo klubui visas teises į FK „Tauras“ komandos žaidėją E. G., 6 punktą, t. y. sumokėti VšĮ „Tauragės futbolas“ 50 proc. nuo gautos iš Prancūzijos futbolo klubo „Rennes“ sumos už teisių į žaidėją E. G. perleidimą;

2) priteisti iš atsakovės VšĮ „Atlanto“ futbolo klubo 100 000 Eur pagal 2014 m. birželio 23 d. sutarties Nr. 1 6 punktą;

3) priteisti iš atsakovės VšĮ „Atlanto“ futbolo klubo 4 619,64 Eur palūkanų (minimalius nuostolius) už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą;

4) priteisti iš atsakovės VšĮ „Atlanto“ futbolo klubo 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

5) priteisti iš atsakovės VšĮ „Atlanto“ futbolo klubo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškiniuose ir teismo posėdžių metu atstovai paaiškino, kad 2014-06-23 tarp ieškovės VšĮ „Tauragės futbolas“ ir atsakovės buvo sudaryta sutartis Nr. 1, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei visas teises į FK „Tauras“ komandos žaidėją E. G.. Sutarties 5 punktu buvo susitarta, kad minėto žaidėjo perėjimo mokestis turi būti suderintas su ieškove. Sutarties 6 punktu atsakovė įsipareigojo minėto žaidėjo perėjimo į kitą Lietuvos ar užsienio komandą atveju sumokėti ieškovei 50 proc. nuo gautos sumos, jei žaidėjo perėjimas įvyks laikotarpiu nuo 2014-06-23 iki 2015-06-23. 2015 m. sausio mėn. pradžioje tapo viešai žinoma, kad futbolo žaidėjas E. G. pasirašė ilgalaikę sutartį su Prancūzijos futbolo klubu „Rennes“. Atsakovė pažeisdama šalių pasirašytos Sutarties 5 p. su ieškove nederino žaidėjo perėjimo mokesčio dydžio. Tik vėliau ieškovei buvo pranešta, kad kontrakto suma yra 300 000 Eur. 2015-08-03 el. paštu ieškovei buvo pranešta, kad atsakovė už žaidėją E. G. iš Prancūzijos gavo 92 500,00 Eur; 2015-08-04 mokėjimo nurodymu Nr. 276 atsakovė sumokėjo ieškovei 46 250,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „pagal sutartį 2014-06-23 Nr. 1“. Ieškovė pateikė pretenziją atsakovei, tačiau 2015-09-25 raštu atsakovė atsisakė pateikti prašomą informaciją, motyvuodama, kad žaidėjo perėjimo sutartis yra konfidenciali. Be to, ji nurodė, kad jau pervedė 50 procentų nuo iš užsienio klubo gautos sumos už teisių į E. G. perleidimą (atėmusi patirtas sąnaudas, susijusias su klubo žaidėjui suradimo ir kitais patirtais tiesioginiais mokesčiais). Kadangi dėl jokių patirtų sąnaudų, susijusių su klubo žaidėjui suradimu, atskaitymo sutartyje nėra susitarta, mano, kad atsakovė CK 6.4 straipsnio, 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.200 straipsnio 1 dalies, 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu privalo įvykdyti savo prievolę – sumokėti ieškovei 100 000 Eur sumą bei CK 6.261 ir 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindu sumokėti nuo 2015 m. vasario 5 d. (pinigų sumokėjimo terminas) iki civilinės bylos iškėlimo dienos (2015-11-13) apskaičiuotas 4 619,64 Eur palūkanas, o nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – 6 procentų dydžio procesines palūkanas.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį nurodė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė yra juridiniai asmenys, veikiantys futbolo srityje ir esantys Lietuvos futbolo federacijos (toliau – LFF) ir Tarptautinės futbolo federacijos (toliau – FIFA) tiesioginiai ir netiesioginiai nariai. Atsakovė kaip futbolo rinkos narė nėra pajėgi rasti potencialius užsienio futbolo klubus žaidėjams, todėl 2014-05-25 atsakovė sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. 10, kuria su futbolo agentu K. N. (K. N.) susitarė, kad pastarasis imsis visų veiksmų siekdamas pritraukti pirkėją, kuris pirks atsakovei priklausančius futbolo žaidėjus. Iki 2014-06-23 šalys vedė tarpusavio derybas dėl žaidėjo E. G. perleidimo atsakovei. 2014-06-23 Sutarties 6 p. atsakovė įsipareigojo žaidėjo E. G. perėjimo į kitą Lietuvos ar užsienio komandą atveju sumokėti ieškovei 50 proc. nuo gautos sumos, jei žaidėjo perėjimas įvyks laikotarpiu nuo 2014-06-23 iki 2015-06-23. 2014-06-30 atsakovė ir futbolo agentas K. N. pasirašė Susitarimus Nr. 1 ir Nr. 2 prie Bendradarbiavimo sutarties Nr. 10, juose susitarė, kad už futbolo žaidėjo E. G. perėjimą tretiesiems asmenims agentui yra mokamas 200 000 Eur dydžio mokestis. Minėtas agentas žaidėjui E. G. surado Prancūzijos futbolo klubą „Rennes“, kuris 2015-02-05 atsakovei pervedė 200 000 Eur (pastaroji dalį pinigų – 190 000 Eur pervedė agentui K. N.) ir 2015-07-31 – 92 500 Eur (iš jų 2015-08-03 atsakovė 46 250 Eur pervedė ieškovei). Nurodo, kad kadangi profesionalių sportininkų, sporto klubų agentavimo paslaugos nėra reglamentuotos CK, santykiams tarp atsakovės ir futbolo agento K. N. taikytinos CK 6.716 straipsnio nuostatos. Todėl už šio asmens darbą atsakovė privalėjo sumokėti susitartą 200 000 Eur mokestį. Mano, kad ieškovė, kuri ruošė 2014-06-23 sutarties projektą ir į jį įtraukė 6 p., būdama atidi, protinga, turinti patirtį sporto versle, turi žinoti tikrąją padėtį sporto versle, jog be tinkamo futbolo agento surasti užsienio klubą LFF registruotiems žaidėjams yra neįmanoma. Todėl atsakovė, vykdydama tarp šios bylos šalių pasirašytą 2014-06-23 sutartį, už žaidėją E. G. ieškovei sumokėjo 50 proc. gautos sumos, t. y. 46 2500 Eur, o 190 000 Eur sumokėjo agentui K. N.. Papildomai nurodo, kad šalių sudaryta sutartis, iš kurios yra kildinamas šis ginčas, negali būti laikoma transferio kontraktu, nes ji nėra užregistruota LFF, sudaryta 2 egzemplioriais (pagal LFF Žaidėjų statuso ir perėjimo iš klubo į klubą reglamentą (toliau – Reglamentas) turi būti 3 egzemplioriai). Teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad šioje sutartyje turėjo būti ir žaidėjo E. G. parašas. Nesutinka mokėti ieškovės nurodytas palūkanas, kadangi jų mokėjimas nebuvo numatytas sutartyje, ieškovė nebuvo išrašiusi sąskaitos faktūros dėl palūkanų sumos mokėjimo.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė visiškai tenkinti patikslintą ieškinį, atsakovės atstovai – ieškinį atmesti.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad 2014-06-23 tarp šalių buvo sudaryta sutartis Nr. 1, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei visas teises į FK „Tauras“ komandos žaidėją E. G.. Sutarties 6 punktu atsakovė įsipareigojo minėto žaidėjo perėjimo į kitą Lietuvos ar užsienio komandą atveju sumokėti ieškovei 50 proc. nuo gautos sumos, jei žaidėjo perėjimas įvyks laikotarpiu nuo 2014-06-23 iki 2015-06-23. 2015 m. sausio mėn. futbolo žaidėjas E. G. pasirašė sutartį su Prancūzijos futbolo klubu „Rennes“, kuris 2015-02-05 atsakovei pervedė 200 000 Eur (pastaroji dalį pinigų – 190 000 Eur pervedė agentui K. N.) ir 2015-07-31 – 92 500 Eur (iš jų 2015-08-03 atsakovė 46 250 Eur pervedė ieškovei). Abi bylos šalys yra LFF narės.

Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu

2016-03-07 atsakovė teismui pateikė prašymą ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą. Nurodė, kad teismas nepagrįstai priėmė ieškinį, kadangi ieškovė nesilaikė privalomos išankstinės ginčų sprendimo LFF tvarkos ir tarp šalių yra sudarytas arbitražinis susitarimas. Prašymą grindė tarp šalių 2014-06-23 pasirašytos sutarties 9 punktu, LFF įstatų 13 straipsnio 1 dalies e punktu ir LFF Žaidėjų statuso ir perėjimo iš klubo į klubą reglamento 26.2 punktu. Mano, kad ši byla yra neteisminga bendrosios kompetencijos teismui, o teisminga LFF Apeliaciniam komitetui, kaip pirmajai ginčo sprendimo instancijai, ir Tarptautiniam sporto arbitražo teismui (CAS), kaip paskutiniajai instancijai.

Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo (toliau – KKSĮ) 51 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad ginčai dėl KKSĮ nustatytų teisių gynimo yra nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Ši norma taip pat numato, kad atitinkamos sporto šakos taisyklėse gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Taip pat, pagal KKSĮ, jeigu ginčo šalys pageidauja, jos gali spręsti ginčą sporto arbitraže, kurio sudarymo tvarką ir darbo reglamentą nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas (toliau – KKSD).

Šalių sudarytos 2014-06-23 sutarties Nr. 1, kuri yra galiojanti ir nenuginčyta, 9 punktas numato, kad visus ginčus šalys stengsis spręsti derybų būdu. Šalims neišsprendus ginčo draugiškai per 30 dienų nuo tos dienos, kai viena iš šalių įteikė kitai šaliai pretenziją sutarties klausimu, toks ginčas sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka arba pagal UEFA ir FIFA įstatymus. Nustatyta, kad ieškovė 2015-09-10 kreipėsi į atsakovę su raštu Nr. 74, atsakovė 2015-09-25 raštu atsisakė tenkinti ieškovės pretenziją. Atsakovei atsisakius tenkinti ieškovės pretenziją dėl prievolės sumokėti pinigines sumas, ieškovė kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo tinkamai vykdyti 2014-06-23 sutarties Nr. 1 6 punktą ir piniginių sumų priteisimo. Šiuo atveju konstatuotina, kad tarp šalių kilo ginčas dėl finansinių prievolių nevykdymo. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra išvardytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriuos nustatęs teismas atsisako priimti ieškinį. Vienas iš tokių pagrindų yra atvejis, kuomet suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Sprendžiant, ar konkrečiam ginčui įstatymas numato jo išankstinio sprendimo ne teisme tvarką, reikia vertinti tiek proceso, tiek materialinės teisės normas, reguliuojančias atitinkamų ginčų nagrinėjimą. Pagal CPK 22 straipsnį išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymais, bet ne įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais. Išankstinei ginčo sprendimo ne teisme tvarkai taip pat negali būti priskiriami įvairūs materialinėje teisėje numatyti veiksmai ar procedūros, susiję su pačios materialinės subjektinės teisės įgyvendinimu, bet ne su jos gynimu nuo pažeidimų. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymui įstatyme numatyta išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka aktuali tik tuo atveju, kai tokia tvarka šalims yra privaloma. Atsakovė teigia, kad pagal sutartis šalims buvo privalomas ikiteisminis ginčo sprendimas LFF, tačiau toks argumentas nepagrįstas. Kaip minėta, pagal CPK 22 straipsnį, išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymais, bet ne įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais ar sutartimis, todėl nenustatęs, kad ieškovė nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymuose nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, teismas turi pagrindą bylą nagrinėti iš esmės.

Atsakovė taip pat nurodo, kad LFF Žaidėjų statuso ir perėjimo iš klubo į klubą reglamento 26.2 punktas numato, kad suinteresuota šalis dėl bet kokio kito nei Reglamento 26.1 punkte nurodyto ginčo, susijusio su šio Reglamento taikymu, įskaitant (bet neapsiribojant) dėl kompensacijos už treniravimą, solidarumo įmokų mokėjimo, nagrinėjimo gali kreiptis tik į Apeliacinį komitetą LFF nustatyta tvarka. Kadangi nurodoma Reglamento 26.2 punkto redakcija įsigaliojo 2016-03-10, todėl šio ginčo atveju netaikytina.

Ginčo sutarties, iš kurios kildinamas šis ginčas, sudarymo metu galiojusi Reglamento redakcija (Reglamento 23.1 p.) suteikė besikreipiančiajai sutarties šaliai teisę pasirinkti: kreiptis į teismą ar į LFF drausminius organus, tačiau ne sutartį sudarantiems asmenims susitarti dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos.

Nesutiktina ir su atsakovės teiginiais, kad tarp šalių yra sudarytas arbitražinis susitarimas. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus profesionalaus sporto santykiai laikomi atskira pagal sporto veiklos sutartis susiklostančių teisinių santykių rūšimi, reglamentuojama KKSĮ. Kaip buvo nurodyta anksčiau, KKSĮ 51 straipsnyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu ginčo šalys pageidauja, jos gali ginčą spręsti sporto arbitraže. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vertinant, ar šalių ginčas teismingas teismui ar arbitražui, svarbu nustatyti, kokia buvo principinė šalių valia dėl tarpusavio ginčų sprendimo, t. y. ar šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl arbitražinės išlygos. Nagrinėjamu atveju šalys, 2014-06-23 sudarydamos ginčo sutartį, tokios išlygos nenumatė, o, kaip buvo minėta, LFF Žaidėjų statuso ir perėjimo iš klubo į klubą reglamentas, t. y. pačios LFF priimti aktai, ginčams spręsti leido pasirinkti alternatyvą: arba teisme, arba LFF drausminiuose organuose, todėl teigti, kad ieškovė su atsakove aiškiai susitarė pašalinti teismo jurisdikciją nagrinėjant ginčus, kylančius iš ginčo sutarties, ir ją perduoti arbitražui, negalima. Aiškinant sutartis, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.). Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas neturi teisinio pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą.

Dėl 100 000 Eur priteisimo

Byloje iš esmės kilo ginčas, nuo kokios iš užsienio klubo gautos sumos atsakovė turi sumokėti 50 proc. už teisių į E. G. perleidimą – nuo 300 000 Eur ar nuo 92 500,00 Eur, t. y. jau atėmus patirtas sąnaudas, susijusias su klubo žaidėjui suradimu ir kitais patirtais tiesioginiais mokesčiais. Ieškovės manymu, šalys, sudarydamos ginčo sutartį, susitarė, kad atsakovė ieškovei sumokės 50 proc. nuo visos iš užsienio klubo gautos sumos. Atsakovė nesutikdama nurodo, jog nei pati ieškovė, nei atsakovė nebuvo pajėgios rasti žaidėjui užsienio klubą, todėl buvo naudojamasi agento paslaugomis, už ką pastarajam buvo sumokėta 190 000 Eur (atsakovės teigimu, agentui K. N. skola pagal susitarimą dar yra 10 000 Eur), todėl iš gautos 300 000 Eur sumos turi būti minusuota 200 000 Eur, o likusi suma dalijama po 50 proc. atsakovei ir ieškovei, ką realiai atsakovė ir padarė, pervesdama ieškovei 46 250 Eur.

Aiškinantis tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, būtina nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį, siekė ir kaip suderino savo valią, taip pat būtina atsižvelgti į šalių tarpusavio santykių praktiką bei kitas svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės aiškinant sutartis (CK 6.193 str.).

Šalių atstovų, byloje apklaustų liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad derybos dėl E. G. perėjimo į „Atlanto“ futbolo klubą vyko ilgą laiką tiek klubų vadovams ir treneriams susitinkant tiesiogiai, tiek sutarties sąlygas derinant elektroniniu paštu. Atsakovės atstovai teismo posėdžių metu paaiškino, kad pirminiuose sutarties projekto variantuose nebuvo numatyta jokių piniginių kompensacijų mokėjimo ieškovei, 2014-06-23 sutarties sąlygos jai buvo prievarta primestos, nes būtent 2014-06-23 23.59 val. baigėsi registracija varžyboms: UEFA Europos lyga 2014/2015/Pirmas kvalifikacinis raundas. Atsakovė savo teiginiams pagrįsti jokių rašytinių įrodymų nepateikė, nurodydama, kad el. pašte susirašinėjimas nėra išlikęs, tačiau ieškovė teismui pateikė 2014-06-20 susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad ginčo sutarties 5 ir 6 punkto sąlygos jau buvo numatytos sutarties projekte, todėl nelaikytinos siurprizinėmis ir primestomis atsakovei. Nei sutarties projekte, nei ginčo sutartyje nenumatyta, kad šalys būtų sprendusios klausimą dėl agento išlaidų apmokėjimo. Nors atsakovės atstovai, liudytojai P. P., V. S., V. T. ir paaiškino, kad be agento pagalbos E. G. nebūtų išvykęs į užsienio futbolo klubą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovė su futbolo agentu K. N. jau iki ginčo sutarties pasirašymo buvo sudariusi 2014-05-25 Bendradarbiavimo sutartį Nr. 1, todėl būdama savo srities profesionalė, manydama, kad iš už sportininko perėjimo į kitą klubą gautų sumų minusuotinos agentui mokėtinos sumos, turėjo tai aptarti su ieškove sudaromoje sutartyje. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad vykdant 2013-06-23 šalių pasirašytos sutarties Nr. 1 6 punktą yra pagrindas iš atsakovės ieškovei priteisti 50 proc. sumos, ją skaičiuojant nuo visos iš klubo „Rennes“ gautos sumos už teisių į E. G. perleidimą, neminusuojant sumų, išmokėtų agentui, t. y. priteisti ieškovei 100 000 Eur (CK 6.4 str., 6.189 str. 1 d., 6.200 str. 1 d., 6.213str. 1 d.). Pažymėtina, kad nors byloje ir yra duomenys, kad atsakovė iš klubo „Rennes“ gautų pinigų dalį pervedė agentui K. N., tačiau įvertinus byloje esančią 2015-01-04 Perėjimo sutartį, sudarytą tarp klubo „Rennes“, atsakovės ir žaidėjo E. G., kurioje nurodyta, kad šalys aiškiai pripažįsta, kad „Stade Rennais FC“ nesinaudojo tarpininko paslaugomis šiai sutarčiai sudaryti ir pasirašyti, bei liudytojo V. G. paaiškinimus, duotus teisme, konstatuotina, kad atsakovė, mokėdama pinigus agentui, prisiėmė riziką dėl galbūt kilsiančių pasekmių.

Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, nurodė, kad ginčo sutartis nelaikytina transferio sutartimi, kokią ją numato LFF Žaidėjų statuso ir perėjimo iš klubo į klubą reglamentas, nes joje nėra E. G. parašo, be to, vėlesniuose teismo posėdžiuose nurodė, kad nuo 2014-06-20 E. G. buvo laisvas žaidėjas, nes ieškovė būtent 2014-06-20 išdavė pastarajam „paleidžiamąjį“ raštą. Teismas, įvertinęs šalių atstovų, liudytojų J. Š., V. G., J. S., V. T., J. G., P. P., V. S., G. Š. paaiškinimus, daro išvadą, kad nors ir ginčo sutartyje nėra E. G. parašo, tačiau jis apie sudaromą sutartį žinojo, su ja sutiko. Pažymėtina, kad jau po „paleidžiamojo“ rašto gavimo, t. y. 2014-06-21, VšĮ „Tauragės futbolas“ komandoje „Tauras“ E. G. žaidė su FK „Utenis“, jo perėjimas iš klubo į klubą FIS sistemoje buvo užregistruotas 2014-06-23, kaip to reikalavo Reglamento 2.1.36 punktas. Todėl E. G. negali būti nuo 2014-06-20 laikomas laisvu žaidėju.

Dėl palūkanų priteisimo

Patikslintame ieškinyje ieškovė CK 6.261 straipsnio pagrindu prašo priteisti minimalius nuostolius, kuriuos sudaro palūkanos už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 5 d. (pinigų sumokėjimo terminas) iki civilinės bylos iškėlimo dienos (2015 m. lapkričio 13 d.), kurių dydis yra 4 619,64 Eur, ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu – 6 procentų dydžio procesinės palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė nesutikdama su reikalavimu nurodo, kad palūkanų mokėjimas nebuvo numatytas sutartyje, ieškovė nebuvo išrašiusi sąskaitos faktūros.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje. Teismo nuomone, atsakovė nėra tinkamas subjektas mokėti 6 proc. dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkė ar privatus juridinis asmuo. Atsakovė yra viešasis juridinis asmuo (CK 2.34 str. 2 d.), todėl iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį.

Netenkintinas reikalavimas dėl 4 619,64 Eur palūkanų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 5 d. (pinigų sumokėjimo terminas) iki civilinės bylos iškėlimo dienos (2015 m. lapkričio 13 d.), kadangi 2014-06-23 sutartyje šalys nenumatė termino, per kurį atsakovė turi sumokėti pinigus (jei tokie bus gauti) ir palūkanų už termino praleidimą mokėjimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovė bylos nagrinėjimo metu patyrė bylinėjimosi išlaidas, susidedančias iš sumokėto žyminio mokesčio (147 Eur), 1 710 Eur advokato pagalbos išlaidų, 48,60 Eur vertimo paslaugų išlaidų. 2015-11-13 ir 2016-01-11 Klaipėdos apygardos teismo nutartimis ieškovei buvo atidėtas 1 506 Eur žyminio mokesčio mokėjimas. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu patyrė 1 800 Eur advokato pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad šalių patirtos advokatų pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių.

Ieškinį tenkinus 95,58 proc., ieškovei iš atsakovės priteistina 1 634 Eur advokato pagalbos išlaidų, atsakovei iš ieškovės – 80 Eur advokato pagalbos išlaidų. Esant vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimas, taikytinas įskaitymas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 1 554 Eur advokato pagalbos išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p.), 48,60 Eur vertimo paslaugų išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 1p.).

Kadangi ieškovė yra sumokėjusi 147 Eur žyminio mokesčio ir 1 506 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas, ieškinį tenkinus iš dalies, žyminio mokesčio mokėjimas paskirstytinas taip: ieškovei iš atsakovės priteistina 140 Eur jos sumokėto žyminio mokesčio (147 Eur x 95,58 proc.); atidėto žyminio mokesčio mokėjimas paskirstytinas taip: iš ieškovės valstybei priteistina 66,56 Eur (1506 Eur x 4,42 proc.), iš atsakovės valstybei priteistina 1 439,44 Eur (1506 Eur x 95,58 proc.) žyminio mokesčio. Iš atsakovės valstybei taip pat priteistinos 7,67 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Klaipėdos apygardos teismo 2015-11-13 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, turtinių teisių, o jų neradus, ar esant nepakankamai, atsakovei priklausančių lėšų, neviršijant 103 750 Eur sumos, areštas. Ieškinį tenkinus iš dalies, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas sumažintinas iki 100 000 Eur ir jos paliktinos galioti iki sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 2 ir 3 d.).              

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais,

n  u  s  p  r  e  n  d  ž  i  a:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės VšĮ „Atlanto“ futbolo klubo (j. a. k. 193100191) ieškovei VšĮ „Tauragės futbolas“ (j. a. k. 301272885) 100 000 Eur (vieno šimto tūkstančių eurų) sumą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 100 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-11-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės VšĮ „Atlanto“ futbolo klubo (j. a. k. 193100191) ieškovei VšĮ „Tauragės futbolas“ (j. a. k. 301272885) 1 554 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt keturis eurus) advokato pagalbos išlaidų, 48,60 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus 60 ct) vertimo paslaugų išlaidų ir 140 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) ieškovės sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės VšĮ „Atlanto“ futbolo klubo (j. a. k. 193100191) 1 439,43 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt devynis eurus 43 ct) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovės VšĮ „Tauragės futbolas“ (j. a. k. 301272885) 66,56 Eur (šešiasdešimt šešis eurus 56 ct) žyminio mokesčio valstybei.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Klaipėdos apygardos teismo 2015-11-13 nutartimi atsakovei VšĮ „Atlanto“ futbolo klubui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti iki 100 000 Eur ir palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                                              Albina Pupeikienė