Administracinė byla Nr. A-4926-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01158-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. H. (V. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos V. H. (V. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (15/6-1)3I-390(00200) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei V. H.“ (toliau – ir sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas).
2. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento nurodomi duomenys apie jos buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes yra surinkti vien tik iš abejotino patikimumo šaltinių. Jos atžvilgiu tendencingai taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, bandoma kištis į jos asmeninį gyvenimą, trikdyti jos judėjimo laisvę ir privataus verslo vykdymą. Pareiškėja pabrėžė, kad visi atsakovo teiginiai apie (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė) fiktyvumą, veiklos nevykdymą turi būti pagrįsti juridiškai pakankamais ir teisėtais būdais gautais įrodymais, tačiau atsakovas nėra pateikęs nei teismo leidimo dėl bendrovės veiklos tyrimo, nei tokio tyrimo išvadų, nei VĮ „Registrų centras“ išrašo apie bendrovės fiktyvumą. Pareiškėjos įsitikinimu, reikalavimai įrodyti bendrovės veiklos realumą, jos socialinius ryšius prieštarauja teisės aktams ir trikdo jos privatų gyvenimą ir veiklą. Pareiškėja taip pat teigė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja prašė išduoti leidimą tuo pagrindu, kad ji yra (duomenys neskelbtini), kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbą Lietuvos Respublikos piliečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, akcininkė ir jos atvykimo tikslas yra darbas minėtoje bendrovėje. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą kilo pagrįstų įtarimų dėl (duomenys neskelbtini) vykdomos veiklos, joje dirbančių darbuotojų ir pareiškėjos ketinimų Lietuvos Respublikoje, nes Migracijos departamentas gavo dar 2 užsieniečių, kurie yra (duomenys neskelbtini) akcininkai, prašymus dėl leidimų išdavimo. Nagrinėjant pareiškėjos pateiktus dokumentus buvo nustatyta, jog ji yra 2016 m. kovo 14 d. juridinių asmenų registre įregistruotos (duomenys neskelbtini), kurios įstatinis kapitalas yra 45 000 Eur, akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklauso 15 000 paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos vertė yra 1 Eur. Bendrovė neturi ilgalaikio turto, jos nuosavą kapitalą sudaro 51 954 Eur, o visą turtą sudaro trumpalaikis turtas – 52 116 Eur. Per 7 (duomenys neskelbtini) veiklos mėnesius ši bendrovė neįgijo jokių mokėtinų sumų ar įsipareigojimų, taigi bendrovės balanse nėra ryškių jos veiklos požymių. Be to, patikrinus duomenis apie bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad bendrovėje du Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įdarbinti 2016 m. lapkričio 8 d. ir vienas – 2016 m. lapkričio 9 d., o iki tol (duomenys neskelbtini) darbuotojų neturėjo. Bendrovės direktorius 2016 m. balandžio 4 d. buvo atleistas ir vėliau 2016 m. lapkričio 7 d. vėl įdarbintas. Taigi, atsakovo teigimu, nuo 2016 m. balandžio 4 d. (duomenys neskelbtini) apskritai neturėjo darbuotojų, todėl negalėjo teikti paslaugų ar vykdyti veiklos, dėl to pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, o (duomenys neskelbtini) vertintina kaip neatitinkanti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimų, t. y. reikalavimo, kad (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo išdavimo būtų vykdžiusi steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.
5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad visose darbo sutartyse, sudarytose su bendrovės darbuotojais, kaip mokėtinas darbo užmokestis nurodytas minimali mėnesinė alga. Tai kelia pagristų abejonių dėl šių sutarčių tikrumo, nes toks sutarčių įforminimas leidžia nekeisti sutarties ir nereikalauja darbuotojo parašo, kai pasikeičia minimalus atlyginimas, nors įprastai darbdavys su darbuotoju sutartyje sudera dėl konkretaus atlyginimo. Duomenų, kad (duomenys neskelbtini) darbuotojams faktiškai mokėjo darbo užmokestį, nėra. Migracijos departamentas taip pat pastebėjo, kad pareiškėja apklausos metu nurodė, jog bendrovės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, tačiau tokių įrašų darbuotojų darbo sutartyse nėra. Nors pareiškėja nurodė, kad bendrovė turi sąskaitą banke ir klientai už paslaugas moka banko pavedimu, nes jie dažniausiai yra kitose šalyse, tačiau pareiškėja nepateikė (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašų, o pateikti kasos pajamų orderiai patvirtina apmokėjimą už suteiktas paslaugas grynaisiais pinigais. Pareiškėja negalėjo nurodyti (duomenys neskelbtini) pajamų ir gauto pelno 2016 metais, negalėjo pakomentuoti pateiktų interjero projektavimo ir dizaino paslaugų sutarčių bei kasos pajamų orderių, įvardinti bendrovės klientų. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjos paaiškinimai yra prieštaringi, neišsamūs, todėl, įvertinus duomenų visumą, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos teiginiai dėl jos ketinimų dalyvauti (duomenys neskelbtini) veikloje neatitinka tikrovės. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja, pateikusi prašymą išduoti leidimą, nesikreipė dėl nacionalinės D vizos išdavimo šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu ir nepasiliko tęsti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, kas tik dar kartą patvirtina, kad teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas.
6. Migracijos departamento teigimu, nurodytų aplinkybių jam visiškai pakako konstatuoti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų aplinkybių buvimą, t. y., kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą, neatitinka tikrovės. Visi nurodyti duomenys buvo gauti teisėtais būdais ir nereikalavo jokio teismo leidimo jiems gauti, be to, didžiąją dalį dokumentų pateikė pati pareiškėja. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai. Paaiškino, kad užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė vykdoma vadovaujantis UTPĮ nuostatomis, todėl šios kontrolės vykdymas objektyviai negali būti pripažintas neteisėtu kišimusi į užsieniečio asmeninį gyvenimą. Atsakovo nuomone, pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. (15/6-1)3I-390(00200) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei V. H.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju taikytina UTPĮ redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėja buvo iškviesta į apklausą, kuri vyko žodžiu, o ne raštu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 84.2 ar 101.1 punktuose. Tačiau, teismo vertinimu, toks informacijos rinkimo būdas nėra esminis procedūrinis pažeidimas, kadangi apklausa buvo protokoluota, be to, Tvarkos aprašo 101.5 punkte nustatyta, kad patikrinimo metu informacija gali būti gaunama ir kitais teisėtais būdais.
9. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, sutiko su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjai negali būti išduotas leidimas. (duomenys neskelbtini) neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pareiškėja dėl leidimo išdavimo kreipėsi 2016 m. lapkričio 29 d. ir kaip įrodymus, jog bendrovė vykdo veiklą, pateikė 2016 m. balandžio–lapkričio mėn. sudarytas interjero projektavimo ir dizaino paslaugų sutartis, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, tačiau minėti dokumentai nepatvirtina realios bendrovė veiklos, nes iki 2016 lapkričio 7 d. bendrovėje nebuvo nė vieno darbuotojo. Taip pat bendrovė neturi patalpų, kuriose vykdytų veiklą, ilgalaikio turto.
10. Teismo vertinimu, pareiškėjos apklausos metu pateikta informacija apie bendrovės veiklą nėra išsami, pagrįsta dokumentais arba neatitinka tikrovės ir sudaro pagrindą pagrįstai abejoti pareiškėjos deklaruojamu gyvenimo Lietuvoje tikslu. Pareiškėja teigė, kad bendrovės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, tačiau darbo sutartyse įrašų apie tokį darbo pobūdį nėra. Pareiškėja taip pat teigė, kad (duomenys neskelbtini) turi sąskaitą banke, į kurią klientai perveda užmokestį už suteiktas paslaugas, tačiau pačios pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad bendrovė pinigus gaudavo grynaisiais, o jokių įrodymų apie bendrovės turimą banko sąskaitą nei atsakovui, nei teismui nebuvo pateikta. Pareiškėja taip pat nežinojo bendrovės pajamų ir pelno. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad Migracijos departamentas pagrįstai taikė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktus kaip pagrindą atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjai.
11. Kadangi pareiškėja siekė tik formaliai atitikti UTPĮ reikalavimus, tačiau neįrodė, nei bendrovės atitikties UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, nei to, jog ji realiai ketina vykdyti teisėtą veiklą (duomenys neskelbtini), todėl, teismo nuomone, atsakovas pagrįstai vadovavosi ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu ir tuo pagrindu pripažino, kad nagrinėjamu atveju kyla pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
12. Teismo vertinimu, ginčijamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos departamentas ją diskriminavo, vertintini kritiškai, nes pareiškėjai nepalankaus sprendimo priėmimas, kai ji neatitinka UTPĮ keliamų reikalavimų, negali būti laikomas diskriminacinių metodų taikymu. Todėl teismas neturėjo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

III.

13. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
14. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. lapkričio 9 d. turėjo tinkamą skaičių darbuotojų pagal UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas, todėl su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, sutikti negalima. (duomenys neskelbtini) tinkamai ir laiku mokėdavo atlyginimus darbuotojams, o faktas, kad tam tikru laiku nebuvo tinkamo darbuotojų skaičiaus pagal UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra prielaida teigti, kad šiuo metu bendrovėje nėra atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų. Pareiškėjos nuomone, atsakovui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti, ar (duomenys neskelbtini) yra fiktyvi įmonė, kadangi sprendžiant klausimą dėl įmonės fiktyvumo reikia vertinti faktinį darbuotojų darbo atlikimą.
15. Pareiškėja teigia, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (tiek įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., tiek įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš esmės rėmėsi tik atsakovo argumentais, netinkamai aiškino UTPĮ 35 straipsnio 1 dalį ir nesivadovavo pareiškėjos pateiktais įrodymais dėl bendrovės tinkamai vykdomos veiklos. (duomenys neskelbtini) po įsisteigimo iš karto ėmėsi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti, tuo pagrindu atlikinėjo privalomus įmokų mokėjimus valstybinėms institucijoms, įdarbino tinkamą darbuotojų skaičių, o pareiškėja atsakovui pateikė tai pagrindžiančius rašytinius įrodymus.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu pareiškėjos apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
17. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2017-04-06 sprendimo Nr. (15/6-1)3I-390(00200), kuriuo atsisakyta išduoti (duomenys neskelbtini) pilietei V. H., gim. 1996-07-04, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
19. Lietuvos Respublikos įstatymo ‚Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 45 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, atsisakyta išduoti vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, 12 punktu – yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė ir 14 punktu – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu 
21. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovui nagrinėjant V. H. pateiktus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kilo pagrįstų abejonių dėl (duomenys neskelbtini) veiklos, joje dirbančių darbuotojų ir pareiškėjos ketinimų Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad bendrovė neturi ilgalaikio turto, jos nuosavą kapitalą sudaro 51 954 Eur, visą turtą sudaro trumpalaikis turtas, kurio vertė 52 116 Eur, per 7 mėnesius minėta bendrovė neįgijo jokių mokėtinų sumų ar įpareigojimų. Nuo 2016 m. kovo mėn. (duomenys neskelbtini) kiekvieną mėnesį išrašydavo po vieną sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderį už 150-700 Eur, viso išrašyti 9 kasos pajamų orderiai, bendrovė gavo 3028 Eur pelno. Atsakovas teisingai pažymėjo, jog nėra ryškių (duomenys neskelbtini) veiklos požymių.
22. Pagrįstomis laikytinos ir atsakovo nustatytos aplinkybės, kuriomis vadovaujantis padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini)neatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (du darbuotojai įdarbinti atitinkamai 2016-11-08 ir 2016-11-09, o iki tol bendrovė darbuotojų neturėjo, (duomenys neskelbtini) direktorius atleistas 2016-04-04 ir 2016-10-07 vėl įdarbintas). Taigi bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. nebuvo darbuotojų, kurie galėtų teikti paslaugas, o (duomenys neskelbtini) vykdytų steigimo dokumentuose numatytą veiklą.
23. V. H. atsakovo buvo apklausta apie (duomenys neskelbtini) veiklą, darbuotojus bei kitas su minėtos bendrovės veikla susijusias aplinkybes. Atsakydama į atsakovo pateiktus klausimus, pareiškėja išsamių ir aiškių atsakymų į juos nepateikė. Iš atsakymų į pateiktus klausimus darytina išvada, kad pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruota, t. y. ji siekia atitikti UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas, nei deklaruojama.
24. Teisėjų kolegijai jokių abejonių, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) yra diskriminacinio pobūdžio nekyla. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad šia įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).    
25. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pareiškėja nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Byloje pateiktų įrodymų visuma tvirtina, jog atsakovas pagrįstai atsisakė V. H. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais.
26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos V. H. (V. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

              Artūras Drigotas

              Virginija Volskienė