Baudžiamoji byla Nr. 2K-248-696/2016

                                                                                Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00995-2013-2

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                 1.2.19.1;

                                                                                2.1.4.11.3;

                                                                                 2.1.4.11.5

                                                                                 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžiu nuteisti:

G. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 150 MGL (5647 Eur) dydžio bauda,

L. D. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 150 MGL (5647 Eur) dydžio bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi nuteistųjų L. D. ir G. T. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. T. ir L. D. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, būdami valstybės tarnautojais – eidami (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniojo patrulio pareigas ir patruliuodami priskirtoje teritorijoje tarnybiniu automobiliu ,,Mitsubishi Pajero Sport“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. rugsėjo 27 d., apie 22 val., Trakų rajone, Rūdiškėse, Trakų–Įsmonių gatvių sankryžoje, savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš R. M. duoti 800 Lt kyšį už jo nepatraukimą administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis vairavo automobilį ,,Opel Corsa“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galimai būdamas neblaivus, ir iš R. M. savo naudai priėmė 800 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Kasaciniais skundais nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad iš G. T. ir L. D. pateikto kaltinimo galima daryti išvadą, jog juos papirko R. M., o N. M. padėjo tai padaryti suteikdama priemonę – pinigus, t. y. bendrininkavo padarant nusikaltimą.

BK 227 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia. BPK 214 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio Kodekso 212 straipsnio 3-9 punktuose numatytais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Nuteistųjų gynėjas teigia, kad nei R. M., nei N. M. ikiteisminis tyrimas nutrauktas nebuvo, todėl 2014 m. balandžio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo pareikštas prašymas grąžinti bylą prokurorui, motyvuojant tuo, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 straipsnio 3 dalis), nes, nepriėmus procesinio sprendimo dėl šių asmenų, yra neaiški jų procesinė padėtis – jų negalima laikyti nei liudytojais, nei kaltinamaisiais (papirkėjai visuomet yra teisiami toje pačioje byloje, kaip ir asmenys, paėmę iš jų kyšį), jų statusą būtų galima įvardyti kaip nepatrauktų baudžiamojon atsakomybėn kaltinamųjų. Teismas šį prašymą atmetė neskundžiama nutartimi, nurodydamas, kad kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų ir ikiteisminiame tyrime nepriimtas sprendimas dėl R. ir N. M., netrukdo nagrinėti bylą, bylos grąžinimas prokurorui būtų proceso vilkinimas.

Kasatorius nesutinka su tokia teismo pozicija ir nurodo, kad, nepriėmus procesinio sprendimo dėl R. ir N. M., yra neaiški jų procesinė padėtis. Įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės papirkėjo bendrininkų, t. y. padėjėjos, nes ji apie tai nepranešė teisėsaugos institucijai ir nenurodė to padaryti R. M.. Tai, kad R. M. pranešė teisėsaugos institucijai apie neva duotą kyšį, negali būti pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir dėl N. M.. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad šioje byloje turėjo būti mažiausiai trys, daugiausia keturi kaltinamieji arba nė vieno.

Prieš R. M. ir N. M. apklausą teismui buvo pateiktas prašymas išaiškinti, kad jie turi teisę, o ne pareigą duoti parodymus, kad gali atsisakyti duoti parodymus prieš save ir artimus giminaičius, t. y. vienas prieš kitą, o jei sutiktų duoti parodymus, jų neįspėti už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Teismas atmetė šį prašymą nenurodydamas motyvų. Kasatoriaus nuomone, N. ir R. M. duoda parodymus, nenaudingus L. D. ir G. T., todėl jų vertimas duoti parodymus prieš save, kartu yra vertimas duoti parodymus ir prieš nuteistuosius, nes tai tiesiogiai susiję. Nuteistųjų gynėjas mano, kad nepagrįstas atsisakymas išaiškinti asmenims teisės neduoti parodymų suvaržė L. D. ir G. T. teises į gynybą. Pripažinus pažeidimus, R. M. ir N. M. pasinaudojus teise atsisakyti duoti parodymus, įrodymų, kuriais grindžiama L. D. ir G. T. kaltė gerokai sumažėtų, įrodymus tektų vertinti iš naujo.

Kasatoriaus nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, apklausiant N. ir R. M., buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, BPK 80 straipsnio 1 dalis, 82 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai, todėl jų parodymai negali būti pripažinti leistinais įrodymais byloje ir jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Kasatorius sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tarp paties įvykio, pranešimo apie įvykį ir pareigūnų pirminių veiksmų praėjo gana trumpas laiko tarpas, per kurį būtų galimybė priimti kokį nors procesinį sprendimą dėl R. M. ir N. M. procesinės padėties. Tačiau tokį sprendimą buvo būtina priimti bet kuriuo metu iki bylą perduodant teismui, nes po to tokios galimybės nelieka. Prašydamas teismo grąžinti bylą prokurorui dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kasatorius siekė, kad prokuroras atliktų procesinius veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti, ir nagrinėjant bylą teisme būtų aiški R. M. ir N. M. procesinė padėtis, tačiau prašymas buvo atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad atlikus pirminius procesinius veiksmus pranešimas apie neteisėtus pareigūnų veiksmus pasitvirtino ir šiuo atveju tiek dėl R. M., tiek dėl N. M. nebuvo nustatytos jokios nusikalstamos veikos, ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu nebuvo pradėtas, pasak kasatoriaus, yra prieštaringi. Gynėjo nuomone, jei pasitvirtino, kad L. D. ir G. T. paėmė kyšį, tai ir pasitvirtino, kad R. M. juos papirko, o N. M. padėjo jam tai padaryti.

Kasatorius sutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, yra išskirtinė teismo kompetencija, tačiau pastebi, kad tokie sprendimai turi būti motyvuoti, o to pasigendama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimuose.

Apeliacinės instancijos teismas, anot gynėjo, neatsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Vilniaus apygardos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras pažymi, kad nė viena iš įstatymo įtariamajam ir kaltinamajam garantuojamų, teisių G. T. ir L. D., nebuvo suvaržytos nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu.

Kasatoriaus teiginiai, jog nepagrįstas atsisakymas išaiškinti R. M. ir N. M. teisę neduoti parodymų suvaržė G. T. ir L. D. teises į gynybą, prokuroro nuomone, yra nepagrįsti, nes iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad tai yra kasatoriaus ir jo ginamųjų gynybinė versija. Apie kyšio davimą R. M. pranešė pats, niekieno neverčiamas ir praėjus labai trumpam laiko tarpui po nusikalstamos veikos, t. y. iš karto grįžęs namo, o vėliau R. M. ir N. M. savo noru davė parodymus apie kyšininkavimo aplinkybes, todėl kasatoriaus nurodyti pažeidimai (jog pastariesiems privalėjo būti išaiškinta, kad jie turi teisę, o ne pareigą duoti parodymus, kad gali atsisakyti duoti parodymus prieš save ir vienas prieš kitą ir neįspėti jų apie atsakomybę už žinomai melagingų parodymų davimą) yra formalaus pobūdžio ir neturėjo realios įtakos gynybai, o gynėjo prašymas grąžinti bylą prokurorui ir atlikti minėtus veiksmus buvo teismo pagrįstai atmestas. Ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas jam yra išimtinė prokuroro kompetencija, todėl teismas negali perduoti bylos prokurorui, su įpareigojimu priimti procesinį sprendimą dėl tam tikrų asmenų, jei tai niekaip netrukdo nagrinėti bylos.

Kasatorius savo skunduose nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose išaiškina, jog verčiant liudyti prieš save pažeidžiamas teisingo proceso principas. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-303/2015). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien tik formalus, neesminis atitinkamų duomenų gavimo tvarkos pažeidimas, dėl kurio kilusias abejones galima pašalinti BPK nustatyta tvarka, savaime nepaneigia šių įrodymų patikimumo. Sprendžiant, ar duomenimis, gautais atlikus minėtus procesinius veiksmus, galima remtis (t. y. ar juos galima pripažinti įrodymais) ir, jeigu taip, kokiu mastu, reikia atsižvelgti į padarytų pažeidimų pobūdį, jų šiurkštumo laipsnį, atliekamo procesinio veiksmo esmę, jo reikšmę teisingo sprendimo priėmimui, taip pat į tai, ar tokius procesinius veiksmus išimtinai nulėmė duomenys, gauti pažeidžiant jų gavimo tvarką, ar ir kiti byloje esantys duomenys. Vien tik tai, kad procesiniai veiksmai buvo atlikti ir duomenų, gautų pažeidžiant tesės aktuose įtvirtintus reikalavimus, pagrindu, savaime nereiškia, jog šie veiksmai yra neteisėti ir byloje negalima remtis aplinkybėmis, nustatytomis atlikus tokius procesinius veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-699/2015).

Prokuroro nuomone, ginčijami įrodymai (liudytojų parodymai) gauti įstatymo numatytu būdu – atliekant apklausą, tačiau tai, kad liudytojams buvo suteiktas ne toks procesinis statusas, kokį nurodo kasatorius, negali būti pripažinta esminiu nuteistųjų teisių pažeidimu, keliančiu abejonių dėl tokiu būdu surinktų duomenų patikimumo. Liudytojų R. M. ir N. M. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, apie kyšininkavimą pranešė pats R. M., todėl, prokuroras abejoja, kad po kitokio procesinio statuso (specialaus liudytojo ar įtariamojo) R. M. ir N. M. suteikimo jie būtų pakeitę savo parodymus kaltinamųjų naudai. Tai, kad liudytojai procesiškai nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, yra tik formalus aspektas, nes sąlygos netraukti šių liudytojų atsakomybėn pagal BK 227 straipsnį bet kuriuo atveju egzistavo.

Atsiliepime teigiama, kad teismai nesuvaržė nuteistųjų ir jų gynėjų teisės į gynybą, nepažeidė rungtyniškumo ir sąžiningo proceso principų – nuteistieji ir gynėjai turėjo lygias galimybes bei sąlygas teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, ginčyti juos, teisme apklausiant liudytojus R. M. ir N. M. užduoti klausimus ir bandyti paneigti liudytojų parodymus pateikiant savo paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes. Teismai liudytojų parodymus pripažino leistinais įrodymais.

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pakanka patikimų įrodymų, gautų iš skirtingų šaltinių, patvirtinančių pateiktus kaltinimus dėl G. T. bei L. D. kyšininkavimo, yra pagrįsta byloje BPK nustatyta tvarka surinktų, teisme ištirtų ir teismo patikimais pripažintų įrodymų visuma. Teismo nuosprendis, anot prokuroro, yra motyvuotas, o padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes.

Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apelianto skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra motyvuotas, jame nėra prieštaravimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti BPK 320 ir 332 straipsnio pažeidimų vien dėl to, kad jame padarytos kitokios išvados ir priimti kitokie sprendimai, nei tikėjosi apeliantas.

Nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasaciniai skundai netenkintini.

Kasatorius neginčija faktinių bylos aplinkybių, susijusių su kyšio reikalavimu ir priėmimu policijos pareigūnų G. T. ir L. D., tačiau ginčija R. ir N. M. apklausų teisėtumą, nurodydamas, kad nepriėmus procesinio sprendimo dėl R. ir N. M., yra neaiški jų procesinė padėtis, jų negalima laikyti nei liudytojais, nei kaltinamaisiais. Kasatorius mano, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiant paminėtus liudytojus buvo pažeisti BPK 80 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 3 dalies reikalavimai, dėl to tiek R. M., tiek N. M. parodymai negali būti pripažinti leistinais įrodymais byloje, o apeliacinės instancijos teismas, anot gynėjo, neatsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Šį klausimą kasatorius kėlė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, pažymėjęs, kad „šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas ne R. M. ir N. M., o policijos pareigūnų G. T. ir L. D. veiksmų neteisėtumo klausimas. Be to, tiek dėl R. M., tiek dėl N. M. nebuvo nustatytos jokios nusikalstamos veikos, ikiteisminis tyrimas dėl jų nebuvo pradėtas. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų R. M. bei N. M. parodymai atitinka BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, jie patikrinti teisiamajame posėdyje, palyginti su kitais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas jų parodymus pagrįstai pripažino kaip tinkamus įrodymus ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį“. Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šį apeliacinio skundo motyvą.

Kita vertus, iš tikro byloje nėra procesinio sprendimo dėl R. M. bei N. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tai tokiu atveju numato BK 227 straipsnio 5 dalies nuostatos. Nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme šis klausimas nebuvo sprendžiamas.

Byloje nustatyta, kad R. M. pats asmeniškai nieko neverčiamas savo noru telefonu kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir pranešė apie byloje nagrinėjamą įvykį iš karto po to, kai iš jo buvo pareikalauta kyšio ir jis kyšį davė policijos pareigūnams. BK 227 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia. Taigi asmuo, kurio veiksmai atitinka BK 227 straipsnio 5 dalies sąlygas, baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir tą pažymėjo apeliacinės instancijos teismas R. M. padaryta veika atitinka visas BK 227 straipsnio 5 dalyje nustatytas sąlygas, dėl to jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kyšio davimą. Be to, pažymėtina, kad tokio asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra besąlyginis ir prokurorui bei teismui privalomas. Ryšium su tokiu įstatyminiu kyšio davėjo atsakomybės teisiniu reglamentavimu, asmeniui, atitinkančiam BK 227 straipsnio 5 dalyje numatytoms sąlygoms, prokuroras nereiškia ir negali pareikšti įtarimo, jam nėra ko bijoti baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos, dėl to jis nėra apklausiamas kaip specialusis liudytojas, jam netaikomi BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Dėl tokio kyšį davusio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimo teisinio reguliavimo, jam pačiam pranešus apie nusikaltimą ir esant pakankamai įrodymų dėl kyšio priėmimo fakto, asmeniui nėra prasmės nei atsisakyti duoti parodymus, nei duoti neteisingus parodymus. Duodamas parodymus jis negali nei sau pakenkti, nei suvaržyti kitų asmenų teisių. R. M. šioje situacijoje pagrįstai buvo apklausiamas kaip liudytojas, nes šioje byloje jis nebuvo ir negalėjo būti įtariamasis, o buvo tik asmuo, pranešęs apie nusikalstamą veiką. Kartu tam, kad būtų išvengta galimai neteisėto nuosprendžio priėmimo, nekaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, R. M. buvo pagrįstai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus. Liudytojo statuso suteikimas ne tik kad nepažeidė kaltinamųjų teisės į gynybą, o atvirkščiai, sudarė sąlygas tinkamai pasirengti gynybai, padėjo užtikrinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

O dėl N. M. vaidmens šioje byloje, tai apie jos kaip bendrininkės vaidmenį iš viso nėra pagrindo kalbėti. Bylos medžiagoje nėra konstatuota, kad ji būtų R. M. bendrininkė – padėjėja, kaip teigia kasatorius.

Jei bylos tyrimo ar nagrinėjimo metu būtų priimtas sprendimas dėl R. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, jis būtų apklausiamas kaip asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau ir tokiu atveju jis būtų apklausiamas kaip liudytojas, netaikant BPK 80 ir 82 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 227 straipsnio 5 dalimi yra besąlyginis ir negali būti panaikintas. Taigi R. M., duodamas parodymus kaip liudytojas, niekaip negalėjo pasunkinti savo teisinės padėties ir suvaržyti kaltinamųjų teisių į gynybą.

Teisėjų kolegija laiko, kad teismų sprendimai šioje byloje yra teisėti ir pagrįsti. Teismai nepadarė kasatoriaus minimų (BPK 80 straipsnio 1 dalies ir 82 straipsnio 3 dalies) baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, tinkamai išnagrinėjo apeliacinius skundus, todėl nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistųjų G. T. ir L. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                             Rima Ažubalytė

                                                                                                              Gintaras Goda              

                                                                                                                       Vytautas Piesliakas