Civilinė byla Nr. e2A-2331-925/2025

 Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.5.1.1;

3.3.1.19.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Paninos, Jorūnės Pukinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Batra“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. U. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Batra“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – ir Darbo ginčų komisija, DGK) 2024 m. spalio 8 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-2-18504/2024, išnagrinėjusi darbuotojo (ieškovo) D. U. prašymą, nusprendė atmesti ieškovo D. U. prašymą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei  „Batra“ pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas) neteisėtu.

2.       Ieškovas D. U. (toliau – ir ieškovas), nesutikdamas su aukščiau paminėtu Darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Batra“ (toliau – ir atsakovė) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, prašydamas išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir: 1) pripažinti 2024 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 24/03/18 dėl ieškovo atleidimo iš užimamų vadybininko pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu; 2) priteisti DK nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, nustatant, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 3) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai įstatymo numatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovas nurodė, kad šalys – ieškovas ir atsakovė – 2023 m. lapkričio 30 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį. Šalys žodžiu susitarė dėl visiškai kitokių darbinių santykių: ieškovas niekada neidavo į darbovietę darbo sutartyje numatytų funkcijų atlikimui – dirbdavo išskirtinai nuotoliniu būdu. Šalys sutarė, kad atsakovės atstovas priims ieškovą į darbą savo vadovaujamoje įmonėje, o pastarasis padės savo žiniomis, ilgamete patirtimi ir ryšiais, siekiant išplėtoti atsakovės veiklą (išskirtinai pardavimus) užsienio šalyse. Ieškovui nei žodžiu, nei raštu niekada nebuvo suteikta darbo vieta. Ieškovas su atsakovės atstovu (čia ir toliau sprendime nurodomas atsakovės atstovas yra T. J., atsakovės direktorius – apeliacinės instancijos teismo pastaba) betarpiškai bendraudavo telefonu, o į darbo vietą (ofisą) vykdavo labai retai – tik aptarti svarbesnius veiklos aspektus. Pažymėjo, kad nei vienas iš atsakovės darbuotojų nepažinojo ieškovo kaip bendradarbio, keletas darbuotojų žinojo ieškovą kaip atsakovės atstovo draugą. Nurodė, kad jis taip pat nepažįsta atsakovės darbuotojų, išskyrus tuos, kuriuos galėjo būti matęs, kai atvykdavo į darbdavio ofisą. Jis niekada su atsakovės darbuotojais nėra bendravęs darbiniais klausimais, nėra pildęs jokių įmonės dokumentų, užsakymų, niekada nėra bendravęs su jokiais įmonės tiekėjais dėl prekių. Dažniausiai ir, ne rečiau kaip 3 kartus per savaitę (laiko trukmė iki poros valandų), su atsakovės atstovu, UAB „Batra“ direktoriumi T. J., veiklos klausimus spręsdavo ieškovo gyvenamojoje vietoje. 

4.       Ieškovo teigimu, prieš pusę metų iki jo neteisėto atleidimo iš darbo atsakovės atstovas buvo informuotas, kad ieškovas įsigijo kelionės bilietus ir su šeima vyks atostogų į užsienį. Atsakovės atstovas nurodė, kad prašymo dėl atostogų suteikimo rašyti nereikia. Prieš ieškovo suplanuotą kelionę į užsienį su šeima tarp ieškovo ir atsakovės atstovo įvyko žodinis konfliktas, kadangi atsakovės atstovas paprašė, kad ieškovas, pristatęs transporto priemones į Vokietijoje nurodytą įmonę, pasirašytų ant pardavimo dokumentų, kurie visiškai nesusiję su atsakove. Ieškovas prieš kurį laiką buvo informuotas, kad bus įdarbintas į kitos šalies įmonę, tačiau dar iki šių dokumentų pasirašymo į kitos šalies įmonę nebuvo įdarbintas. Ieškovui kilo pagrįstų abejonių dėl tokių dokumentų pasirašymo teisėtumo. Tarp bylos šalių nesutarimai paaštrėjo, kai atsakovės atstovas iš ieškovo pareikalavo atsiimti ieškinį iš teismo dėl žalos atlyginimo iš Vokietijos kompanijos, kuri pardavė asmeninę ieškovo transporto priemonę ir pinigų negrąžino. Tiek atsakovės atstovas, tiek minima užsienio (Vokietijos) kompanija gali turėti glaudžias sąsajas. Ieškovui išvykus su šeima į kelionę užsienyje iš atsakovės atstovo buvo gautas reikalavimas pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą. Ieškovas suprato, kad atsakovės atstovas tokiu būdu siekia nutraukti bendradarbiavimą su ieškovu. Ieškovas pateikė paaiškinimą ir 2024 m. liepos 18 d. atsakovės atstovo iniciatyva ieškovas buvo atleistas iš užimamų vadybininko pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

5.       Atsakovė UAB „Batra“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

6.       Atsakovė nurodė, kad visiškai nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog jis buvo samdomas plėtoti atsakovės veiklą užsienio šalyse. Ieškovas buvo priimtas į įmonę dirbti vadybininko pareigose, jo pareigas apėmė tokie darbai kaip: tinkamos transporto priemonių techninės būklės užtikrinimas, transporto priemonėms reikalingų detalių suradimas, parvežimas, darbuotojų aprūpinimas tinkamomis darbo priemonėmis. Tarp šalių nebuvo jokių kitų žodinių susitarimų dėl darbo sutarties vykdymo, išskyrus teises ir pareigas, aiškiai užfiksuotas darbo sutartyje ir DK. Ieškovas nebuvo priimtas dirbti nuotoliniu būdu, o atsakovė nebuvo gavusi jo prašymo dėl tokio darbo. Ieškovui buvo pavesta dirbti atsakovės patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), kur yra įrengtas biuras ir vykdoma veikla. Atsakovė nebūtų tenkinusi ieškovo prašymo dėl nuotolinio darbo, net jeigu jis ir būtų pateiktas, kadangi dėl darbo pobūdžio atsakovei reikalingas nuolatinis kontaktas su darbuotojais, operatyvus atliekamų darbų derinimas, iškylančių problemų sprendimas. Nė vienas iš atsakovės darbuotojų nedirba nuotoliniu būdu. Nuotolinis darbas, kaip darbo organizavimo forma, neatitinka atsakovės veiklos pobūdžio, nes reikalingas nuolatinis kontaktas tarp automechaniko ir vadybininko, kuris tiekia reikalingas medžiagas ir darbo priemones. Tai būtina siekiant užtikrinti nenutrūkstamą darbo procesą, tinkamą transporto priemonių techninę būklę bei inventoriaus apžiūrą vietoje. Aplinkybė, kad dalis darbo užduočių, kurios buvo pavedamos ieškovui (pavyzdžiui, prekių pirkimas), reikalavo išvykimo už biuro ribų, nesuteikia darbo sutarčiai nuotolinio darbo pobūdžio. Ieškovui be pateisinamos priežasties neatvykus į darbą 2024 m. liepos 15–17 d. ir 2024 m. liepos 17 d. atsiuntus pasiaiškinimą, kuris neatitiko tikrovės ir nepateisino jo nebuvimo darbe (ieškovas teigė neva yra žodiniu sutarimu išleistas nemokamų atostogų), o taip pat nepasirodžius darbe ir 2024 m. liepos 18 d., atsakovė atleido ieškovą iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Nepriklausomai nuo santykių pobūdžio, nė vienas darbuotojas, tame tarpe ir ieškovas, neturi teisės išvykti atostogų kada panorėjęs, negavęs darbdavio sutikimo. Pažymėjo, kad atsakovė nėra gavusi ieškovo prašymo nei dėl nemokamų, nei dėl kasmetinių atostogų suteikimo ir nėra priėmusi sprendimo išleisti ieškovą atostogų (nemokamų ar kasmetinių).

7.       Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo darbas UAB „Batra“ buvo susijęs su automobilių pardavimu Vokietijoje. Nuolatinės darbo vietos jis neturėjo: dirbdavo namuose, bendraudavo su T. J., partneriais, derindavo reikalus telefonu, vykdavo į Vilnių, Klaipėdą, Vokietiją, rūpindavosi įsigytų automobilių tvarkymu, darydavo vaizdo įrašus apie automobilių būklę, pateikdavo juos T. J.. Pasirašant darbo sutartį, jie susitarė, kad jo darbas bus nuotolinis. Apie poilsinę kelionę Skandinavijos šalyse jis informavo darbdavį žodžiu. Prašymo atostogoms jis nerašė, kadangi atsakovės vadovas pasakė, kad rašyti jo nereikia, nes jis darbo vietos neturi, galės darbo funkcijas atlikti telefonu. Ieškovas paaiškino, kad jo kelionė buvo numatyta 2024 m. liepos 15 d. T. J. pas jį atvyko 2024 m. liepos 12 d. ir pasakė, kad jam reikės nuvykti į Vokietiją ir perrašyti automobilius Estijos įmonei ir jis turės pasirašyti sutartis Estijos įmonės vardu. Jis su tuo nesutiko, kadangi tie sandoriai jam atrodė įtartini, dėl ko T. J. suirzo. To vizito metu jie kalbėjosi apie kelionę, T. J. žinojo, kad 2024 m. liepos 15 d. jis išvyksta, visą jų pokalbį girdėjo ir ieškovo sutuoktinė. T. J. pas jį atvažiavo ir 2024 m. liepos 13 d., tuomet jam pasakė, kad kai grįš iš kelionės 2024 m. liepos 25 d., jį įdarbins Estijos įmonėje ir tada perrašys tuos automobilius. 2024 m. liepos 16 d., būdamas kelionėje, per „Viber“ programėlę jis gavo prašymą pasiaiškinti dėl pravaikštos. Ieškovas paaiškino, kad mėgino susisiekti su T. J., tačiau jis vengė bet kokio kontakto. Ieškovas parašė pasiaiškinimą, o 2024 m. liepos 18 d. buvo atleistas iš pareigų už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovas prieš tai yra dirbęs kitur, todėl žinojo, kad norint išeiti atostogų reikia pateikti prašymą ir gauti įsakymą, tačiau nepateikė prašymo, nes to nereikalavo direktorius. Ieškovas pažymėjo, kad jis supranta angliškai, gali susikalbėti vokiečių kalba ir moka rusų kalbą. Jis nebuvo atsakingas už rūbų įsigijimą ir nepažįsta nė vieno darbuotojo. Nurodė, kad įmonėje lankėsi daugiausiai penkis kartus, joje dirbo vadybininku. Pareiginių nuostatų jis neturėjo. Sudarius darbo sutartį, darbdavys paaiškino, kad jis turės Vokietijoje kuruoti automobilių prekybą – bendraudamas telefonu, siųsdamas žinutes, filmuodamas. Darbdavys niekada nereikalavo, kad jis būtų fiziškai darbdavio buveinėje, todėl ten vykdavo tik trumpam aptarti darbinių klausimų. Visų darbo santykių metu atsakovės vadovas 2–3 kartus per savaitę atvykdavo pas jį į namus. Dažniausiai kalbėdavo darbiniais klausimais. Atsakovės vadovas nurodė jam bendrauti su M. R. automobilių prekybos klausimais. Direktorius nurodymus dažniausiai duodavo žodžiu susitikus arba skambindavo telefonu. Darbdavį tenkindavo toks darbo funkcijų atlikimo pobūdis. Ieškovas papildomai nurodė, kad 2024 m. kovo 14 d. jis su sūnumi įmonės automobiliu vyko į Vokietiją, kartu nugabeno automobilį pardavimui. Komandiruotės nebuvo forminamos, dienpinigiai nebuvo mokami. Ieškovas gavo tik kortelę kurui užsipilti, o į komandiruotę vykdavo pagal žodinį nurodymą. Ieškovas paaiškino, kad kelionės Skandinavijoje metu jis skambino ir susirašinėjo darbiniais klausimais Vokietijoje. Vidutiniškai Vokietijoje jis užtrukdavo apie 5 dienas. Iš įmonės kasos jam nebuvo išduodami grynieji pinigai ir jam nebuvo patikėti jokie daiktai. Pas jokius Lietuvos tiekėjus nėra vykęs, atsakovės vardu niekada nėra užsakęs jokių prekių, kurias nurodo atsakovė atsiliepime. Jam nebuvo išduotas joks įgaliojimas atstovauti įmonei. Perdavus jam atsakovės automobilį, degalų kortelę, jokie perdavimo aktai nebuvo pasirašyti.

8.       Atsakovės direktorius T. J. teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime nurodytą poziciją ir nurodė, kad ieškovas visada dirbdavo darbo vietoje. Jis kabinete kartu sėdėjo su dviem vadybininkais, nurodymus jiems duodavo žodžiu. Jis retkarčiais užsukdavo pas ieškovą į namus. Prieš atleidžiant ieškovą iš užimamų pareigų, paskutines dvi savaites jis užsukdavo 2–3 kartus per savaitę, o anksčiau – praktiškai niekada. Užsukdavo tik pasiteirauti, kodėl ieškovas neatvyko į darbą, kitais klausimais, bet pasitarimų nebuvo. Dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovas atliko kokius nors užsakymus, nėra. Ieškovas veždavo prekes. Atsakovė nėra sudariusi sutarčių su vietinėmis parduotuvėmis. Vadybininkai už prekes grynais pinigais neatsiskaitydavo – prekes jie pasiimdavo, o sąskaitas gaudavo iš įmonių mėnesio pabaigoje ir jas apmokėdavo. Kaip direktorius, jis yra sudaręs sutartį, o kiekvienoje sąskaitoje nurodomi jo duomenys. Kiekvienam pirkimui atskirai sąskaita nėra išrašoma. Atsakovės atstovas papildomai nurodė, kad ieškovas visada turėdavo priežasčių neatvykti į darbą, tačiau šalys geranoriškai sutardavo ir ieškovą išleisdavo tvarkyti asmeninių reikalų. Kai prasidėjo piktybiškas vengimas atvykti į darbo vietą ir išvykimas iš darbo, žodžiu aptarė, kad tai turi baigtis. Jis apie ieškovo atostogas sužinojo tos pačios dienos rytą ir su tuo nesutiko, nes jau buvo suplanuoti darbai. Tuomet jis pasiūlė ieškovui išeiti iš darbo savo noru, tačiau ieškovas nesutiko. Ieškovui neatvykus į darbą, jis kreipėsi į buhalterę, pradėjo atleidimo iš darbo procesą pagal įstatyme ir įstatuose numatytą tvarką. Ieškovas į Vokietiją įmonės reikalais niekada nevyko. Ieškovas pats užsiima automobilių prekyba, vyko savo asmeniniais reikalais. Įmonės veikloje automobiliai, kroviniai gabenami surašant važtaraščius. Ieškovas to nežino, nes jo darbas buvo „prie stalo“. Atsakovės pareiga buvo aprūpinti darbuotojus darbo priemonėmis. Iki tol yra buvę pravaikštų, tačiau dėl jų geranoriškai sutardavo. Tikėjo, kad ieškovas pasitaisys. Įmonei priklauso automobilis Toyota Hilux. Ieškovui buvo leista naudotis įmonės automobiliu vykti į Vokietiją tvarkyti asmeninių reikalų, tačiau direktorius nežino, ką ieškovas gabeno į Vokietiją. Degalų kortelė ieškovui nebuvo suteikta. Įmonė turi degalų korteles, tačiau jos naudojamos tik įmonės reikmėms. Degalų kortelė darbuotojui be jo žinios negali būti perduota. Ieškovui nebuvo rašomi įsakymai dėl drausminių nuobaudų. Ieškovui grįžus iš kelionės, jis nesusisiekė telefonu, neatvyko į darbą, rašė atsakovės atstovui piktas žinutes, po kurių jis jį užblokavo. Ieškovo pateikti pokalbių įrašai vyko tarp UAB „Batra“ vadovo ir ieškovo. Su ieškovu telefonu neaptarinėjo blogai atliekamų darbo funkcijų, apie tai kalbėjo susitikę gyvai. Rašytinių įrodymų, kad atsakovas užsakinėjo prekes, nėra. Ieškovo kaimyno jis nepažįsta, R. E. pažįsta iš matymo. Jį yra matęs ieškovo namuose vieną kartą po jo darbo laiko, tačiau tik pasisveikino, pokalbių nebuvo. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad dėl to, jog ieškovas neatvyko į darbą, nebuvo atlikti suplanuoti kasdieniai darbai, kuriuos turėjo atlikti kiti asmenys, arba darbai užsitęsė ilgiau nei numatyta.

9.       Teismo posėdžio metu liudytojas S. U. paaiškino, kad ieškovas yra jo tėtis. 2024 m. kovo 14 d. jis ir jo tėtis nuvažiavo į įmonę UAB „Batra“. Įmonės direktorius T. J. jiems davė savo įmonės mašiną Toyota Hilux, prie kurios prisikabinę tralą vežė jo mašiną BMW X7 į Vokietijos autosaloną. BMW X7 buvo pakrauta T. J. įmonės teritorijoje. Buvo duotos automobilio dokumentų kopijos, ne originalai. Nuvežus tą automobilį, reikėjo pervežti kitus –BMW 850, BMW X7, Mecedes Benz S63 AMG. Nuvykus iki tų automobilių paaiškėjo, kad jų techninė būklė buvo labai prasta. Jie aptvarkė automobilius ir pervežė į kitą aikštelę, į kitą autosaloną. Jis vyko, kad padėtų tėčiui. Jo tėtis UAB „Batra“ dirbo su pardavimais Vokietijoje. Jis darbo vietoje nedirbdavo. Iki įsidarbinimo UAB „Batra“ jo tėtis užsiėmė automobilių verslu. BMW X7, kurį gabeno į Vokietiją, buvo lyg ir registruotas Estijos įmonės vardu, tačiau faktiškai priklausė T. J. Jis matė automobilio dokumentus. Jie važiavo pasirašyti dokumentus, kuriais tie automobiliai buvo perrašyti. Įgaliojimo T. J. nebuvo davęs. T. J. matydavo pas tėtį namuose. Jis dažnai, 2-3 kartus, atvykdavo pas tėtį į namus; jie yra vykę pas jį į darbą. Atvykęs T. J. dažniausiai kalbėdavo apie jo mašinas Vokietijoje. Nėra girdėjęs, kad T. J. kada nors jo tėčiui būtų sakęs pretenzijas dėl darbo. Apie tėčio atleidimą daug nežino, labai nesigilino. Tėvai 2024 m. vyko į Skandinaviją, tiksliai neprisimena, gal liepą. Prieš kelionę T. J. buvo atvykęs pas tėtį, bet tame pokalbyje jis nedalyvavo, tuomet kalbėjo apie Vokietijos reikalus. Ginčų, nesutarimų nebuvo. Tėtis ir T. J. visada buvo kaip draugai, jie ilgai pažįstami, nėra matęs, kad jie būtų susipykę. Jo tėtis vykdavo į Klaipėdą pas M. R., lyg į (duomenys neskelbtini) esančią įmonę. Vyko kartą ir pats kartu su tėčiu pas jį pasikalbėti dėl T. J. mašinų Vokietijoje. Į Klaipėdą vykdavo T. J. iniciatyva, nes jis liepdavo. Kurą Vokietijoje pylė su T. J. tiesiogiai jiems paduota kuro kortele. Jie rinko visus čekius, kuriuos po kelionės atidavė T. J. Jis pats į Skandinaviją su tėvais nevyko.

10.       Teismo posėdžio metu liudytoja D. U. parodė, kad ieškovas yra jos sutuoktinis. Vyras dirbo UAB „Batra“. Jis dirbo ne ofise, o namie. Bendravimas vyko telefonu. Jis rūpinosi detalių nupirkimu, parvežimu, su sūnum vyko į Vokietiją. Kiek žino, T. J. davė jiems savo mašiną, tiksliai pavadinimo neprisimena, tačiau mano, kad Hilux. Taip pat mano, kad jiems davė ir kuro kortelę, nes patiems už kurą mokėti nereikėjo. Ji yra mačiusi UAB „Batra“ direktorių, jis atvykdavo pas juos į namus. Kaip dažnai jis atvykdavo, pasakyti negali, nes ji pati dirbanti, nebūdavo namuose. Pati T. J. jų namuose yra mačiusi 4-5 kartus. Matydavo tik grįžusi iš darbo. Atvykdavo į jų namus ir darbo reikalais, ir asmeninius reikalus aptardavo. Sutuoktinis buvo atleistas kelionės metu. Prieš kelionę jos sutuoktinis informavo T. J. apie kelionę. Ji girdėjo jų pokalbį – jos sutuoktinis klausė T. J., ar nereikia forminti atostogų, tačiau T. J. patikino, kad nereikia, jį bus galima pasiekti telefonu ir kelionės metu. Dėl šios priežasties nepateikė prašymo dėl atostogų. Kai kelionės metu gavo atleidimo laišką, jie abu buvo labai nustebę. Ji neatsimena, kad tarp jos sutuoktinio ir T. J. būtų buvę nesutarimų. Ji nedalyvaudavo jų pokalbiuose. Pokalbį apie atostogas ji girdėjo, kadangi jis vyko jų namuose jai grįžus iš darbo ir jie visi sėdėjo terasoje. Apie kelionę sutuoktinis pasakė kelios dienos prieš kelionę. Buvo nesutarimas tik dėl atleidimo, kitų nesutarimų nežino, gal ieškovas jai nesakė.

11.       Teismo posėdžio metu liudytojas R. D. parodė, kad yra ieškovo kaimynas ir kad jis bendrauja su ieškovu. Ieškovas liudytojui pasakojo, kad vežė mašinas. Jis pasidomėjo, iš kur tokios mašinos pas jį, nes tokių jis neturėjo. Ieškovas pasakė, kad tos mašinos ne jo. Ieškovas taip pat papasakojo, kad įsidarbino T. J. firmoje, (duomenys neskelbtini), dirba vadybininku telefonu. Ieškovas krovė tas mašinas, vežė į Vokietiją. Liudytojas nurodė, kad pažįsta T. J., jis atvažiuodavo pas ieškovą 2024 metais. Kiek jam teko matyti, T. J. atvažiuodavo kartą per savaitę, dienos metu su sunkvežimiu Nissan. Ieškovas visada būdavo namuose. Ieškovas jam sakė, kad dirba telefonu, nuotoliniu būdu. Ieškovas jam pasakė, kad dirba pas atsakovę nuo 2024 m. pavasario. Apie ieškovo atleidimą iš darbo jis sužinojo tik vėliau. Pamatė, kad veikla nevyksta, tuomet ieškovas pasakė, kad nebedirba – esą buvo atleistas dėl to, kad neva nevyko į darbą. Įmonę UAB „Batra“ jis žino kaip raseiniškis, tačiau pats toje įmonėje nėra buvęs.

12.       Teismo posėdžio metu liudytojas M. R. paliudijo, kad yra pažįstamas su T. J. Jis neturi jokių santykių su bylos šalimis. Jis su automobilių pirkimais nei su atsakove, nei su ieškovu nėra susijęs. Jis yra matęs ieškovą. Ieškovas kažkada buvo atvažiavęs su T. J. į svečius įmonės „Baltic shipping“ registracijos adresu vieną ar du kartus. Ar abu kartus buvo atvykęs su T. J. ir kokiu tikslu, neprisimena – viskas vyko seniai. Paskutinį kartą pas jį buvo maždaug prieš metus. Neprisimena, ar ieškovas jam yra kada nors skambinęs. Su T. J. palaiko draugiškus santykius. Jis pats užsiima automobilių iš Amerikos gabenimu konteineriais, Klaipėdoje juos iškrauna, o automobilius vėliau atsiima klientai. Liudytojas taip pat neprisimena, ar su T. J. kada nors kalbėjo apie automobilių gabenimą ir ar T. J. yra tiesiogiai pardavęs ar tarpininkavęs dėl kokio nors automobilio pardavimo. Pačiam T. J. tikrai nėra pardavęs jokio automobilio. Kada paskutinį kartą buvo susitikęs su ieškovu, neprisimena – galbūt tai buvo tuo metu, kai atvyko kartu su T. J. Komercinių reikalų su atsakove ir T. J. jis neturi. Neprisimena, kada ieškovas paskutinį kartą jam skambino.

13.       Teismo posėdžio metu liudytojas R. E. paaiškino, kad artimai bendrauja su ieškovu, o T. J. pažįsta minimaliai – anksčiau bendraudavo dėl automobilių. Jo mama gyvena už dviejų gatvių nuo ieškovo, todėl dėl jos sveikatos būklės jis po kelis kartus per dieną važiuoja pas ją. Tuo pačiu matydavo ieškovą dirbantį kieme – žiemos laikotarpiu rečiau, vasarą dažniau. Kartais užeidavo pas ieškovą išgerti kavos. Pavasarį ieškovo kieme stovėjo automobilis BMW X7. Pasiteiravus, kieno tai automobilis, ieškovas atsakė, kad ne jo ir kad važiuoja į Vokietiją. Ieškovas pasakojo, kad su T. J. kartu dirba ir veža automobilį ten parduoti. Jis į verslo peripetijas nesigilino. Kai atvykdavo pas ieškovą, epizodiškai keletą kartų sutikdavo T. J., tačiau dėl skirtingų interesų jis nelįsdavo į akis. Ieškovas po savo jubiliejaus ruošėsi liepos mėnesį važiuoti į kelionę. Prieš ją buvo užsukęs pas ieškovą ir ten taip pat buvo T. J. Jie kalbėjo apie kelionę, paklausė, ar ieškovas jau susidėjęs daiktus. Taip pat paklausė T. J. apie keliones, jis irgi pasigyrė, kad pats keliauja. T. J. išvykdamas ieškovui pasakė, kad palaikys ryšį, susisieks. Kiekvieną kartą, kai jis atvažiuodavo, ieškovas būdavo namuose ir krapštydavosi prie mašinų. Tačiau jis nesidomėdavo, kieno tai automobiliai, tik paklausdavo, kaip sekasi prekyba, o atsakymas būdavo – kad gerai. Liudytojo manymu, prekyba su darbdaviu tikriausiai sekėsi gerai, nes jis vykdavo į Vokietiją ir veždavo jo (darbdavio) automobilius. Jis kelis kartus skambino ieškovui, klausdavo, ar gali užsukti, pastarasis sakė, kad yra Vokietijoje, tvarko reikalus. Įsivaizduoja, kad bendri reikalai su T. J. Jis nėra matęs, kad prekyba užsiimtų savo erdvėje. Ieškovas automobilius tvarkydavo kieme, bet liudytojas nesigilindavo, kieno jie. Ieškovas jam minėjo, kad dirba pas T. J., rūpinasi automobilių taisymu, jų pervežimais. Su T. J. yra gal 2– 3 kartus prasilenkęs. Paskutinis kontaktas su T. J. buvo, kai jie pas ieškovą kalbėjo apie atostogas. T. J. suprato, kad ieškovas išvažiuoja į užsienį, nes jis pats užklausė prie jo (liudytojo) ieškovo, ar sukrauti jau daiktai, tada T. J. ir pasakė, kad jie bus ryšyje, susisieks. Tas pokalbis buvo 2024 m. liepos 12 ar 13 dienomis. Po to netrukus ieškovas išvyko į kelionę. Liudytojas nepastebėjo, kad jie pyktųsi ar nesutartų. Ieškovas ilgus metus vykdė automobilių prekybos veiklą, tačiau šiuo metu mano, kad nevykdo, nes, jo teigimu, pastebimas sąstingis. Nei iš ieškovo, nei iš T. J. jis nėra pirkęs automobilio. Prašė iš T. J. automobilio, tačiau šis neturėjo tokio, kokio jam reikėjo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14.       Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2025 m. balandžio 16 d. sprendimu

15.       Teismas nustatė, kad 2023 m. lapkričio 30 d. atsakovė ir ieškovas sudarė darbo sutartį Nr. 64, kuria ieškovas nuo 2023 m. gruodžio 1 d. buvo įdarbintas vadybininko pareigose. 2024 m. liepos 17 d. raštu atsakovė pareikalavo ieškovo pateikti motyvuotą rašytinį pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. liepos 17 d. Tą pačią dieną ieškovas pasiaiškinime nurodė, kad į darbą buvo priimtas lanksčiam darbo grafikui, kuris neįpareigojo lankytis darbo vietoje, o apie dar vasario mėnesį suplanuotą kelionę jis buvo iš anksto informavęs direktorių. Atsakovės 2024 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 24/07/18 ieškovas atleistas iš vadybininko pareigų darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės nuo 2024 m. liepos 18 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus Darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK; Darbo ginčų komisija) su prašymu pripažinti atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu. DGK 2024 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. DGKS-7909 darbo byloje Nr. APS-2-18504/2024 (toliau – Sprendimas) ieškovo prašymą atsakovei pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetė kaip nepagrįstą.

16.       Ieškovas (darbuotojas), kreipdamasis į teismą, ginčijo jo atleidimo iš darbo, padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t. y. neatvykus į darbą laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. liepos 18 d. be pateisinamos priežasties, teisėtumą. Atsakovė (darbdavys) viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad ieškovas atleistas teisėtai – ieškovas nurodytu laikotarpiu privalėjo būti savo darbo vietoje, tačiau joje nepasirodė be pateisinamų priežasčių. Pastarąją aplinkybę atsakovė įrodinėjo remdamasi šalių sudaryta darbo sutartimi, ieškovui siųstu prašymu pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, atsakovės direktoriaus priimtu įsakymu dėl ieškovo atleidimo. Ieškovas neneigė, kad 2024 m. liepos 15 d. – 2024 m. liepos 18 d. nebuvo atsakovės veiklos vykdymo adresu, tačiau, jo vertinimu, jis ir neprivalėjo joje būti, kadangi nuo darbo santykių pradžios bendru šalių sutarimu jis darbo funkcijas atliko nuotoliniu būdu. Ieškovas apie 2024 m. liepos 15 d. planuojamą išvyką darbdavį informavo iš anksto, tačiau pastarasis tikino, jog prašymo atostogoms rašyti ieškovui nereikia, taigi ir šiurkštaus darbo pažeidimo, ieškovo įsitikinimu, nebuvo padaryta.

17.       Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, jog labiau tikėtina, kad ieškovo pateiktos aplinkybės atitiko realius tarp šalių susiformavusius santykius. Ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovės atstovo nurodymu jis vyko į Vokietiją patvirtina liudytojai S. U., R. D., R. E. Pažymėjo, kad šio fakto neneigia ir atsakovės atstovas. Nors atsakovės atstovas ir nurodė, kad kelionė į Vokietiją buvo ieškovo asmeniniais reikalais, tačiau aplinkybės, kad ji vyko darbo metu (2024 m. kovo 14 d. – 2024 m. kovo 17 d.), tai, kad visos kelionės metu ieškovas nuolat informuodavo atsakovės vadovą apie kelionės eigą: iš ieškovo pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad ieškovas atsakovės atstovui 2024 m. vasario 29 d. siuntė lokaciją Vokietijoje, 2024 m. kovo 14 d. 12.02 val. – nuotraukas, kuriose matyti vokiški kelio ženklai, po atsakovės vadovo ieškovui skambučio 15.26 val., 15.42 val. ieškovas atsiuntė atsakovės vadovui automobilio BMW 850 ridos duomenis, 16.06 val. skambino atsakovės vadovui, 2024 m. kovo 15 d. 7.30 val. siuntė atsakovės direktoriui balso žinutę, kuria informavo apie jau įvykusį susitikimą, nakvynę, apie dviejų automobilių transportavimą, numatytą kitos dienos susitikimą, apie mašinų apžiūrą, jų tvarkymą, charakterizavo asmenį, pardavinėjantį mašinas, informavo apie darbų tąsą; 2024 m. kovo 15 d. 14.43 val. informavo atsakovės vadovą apie tolimesnius veiksmus, apie tai, kad važiuoja į kitą automobilių vietą; 19.47 val. siuntė kelionės automobiliu vaizdo įrašus, 2024 m. kovo 17 d. žinutėmis informavo apie kelionės link Lietuvos eigą, Lenkijos sienos kirtimą, atstumus iki namų, leidžia daryti išvadą, kad visgi kelionė vyko atsakovės interesais, jos vadovo nurodymu. Iš to, kad ieškovas 2024 m. kovo 18 d. atsakovės atstovui persiuntė „Kestas Vok“ siųstus vaizdo įrašus, kuriuose pastarasis aprodo transporto priemonę, aptaria jos būklę, aprodo automobilio defektus, nurodo, kad jie aprodomi norint iš anksto užbėgti galimoms pretenzijoms ateity, 2024 m. kovo 18 d. ieškovas atstovės direktoriui rašo: „Man labiau patiktų, kad pats tiesiai bendrautum. Cia tik pradzia“; 2024 m. liepos 9 d. 22.51 val. ieškovas atstovės vadovą žinute informuoja, kad jam skambino tralistas, todėl akivaizdu, jog ieškovui buvo pavesta bendrauti su atsakovės partneriais automobilių pirkimo-pardavimo klausimais.

18.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė byloje iš esmės buvo pasyvi, nesiėmė aktyvaus savo nurodytų atsikirtimų įrodinėjimo, dėl ko liko nepaneigtos ieškovo nurodytos jo vykdytos funkcijos, atsakovė neįrodinėjo ieškovo užimamų pareigų apimties, nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas atliko vadybininko funkcijas tokia apimtimi, kokia nurodyta atsiliepime į ieškinį, t. y. kad ieškovo užimamas vadybininko pareigas apėmė tokie darbai kaip: tinkamos transporto priemonių techninės būklės užtikrinimas, transporto priemonėms reikalingų detalių suradimas, parvežimas, darbuotojų aprūpinimas tinkamomis darbo priemonėmis.

19.       Teismas atsakovės atstovo T. J. duotus parodymus vertino skeptiškai, kadangi jie buvo prieštaringi. Viena vertus, T. J. nurodė, kad ieškovo darbas buvo susijęs su reikalingų detalių ir drabužių darbuotojams užsakymu bei pristatymu, kita vertus – teigė, kad ieškovo darbas buvo „prie stalo“. Kokias konkrečiai funkcijas ieškovas turėjo atlikti „prie stalo“, atsakovės vadovas nenurodė. Teismas vertino, jog iš atsakovės atstovo paaiškinimų matyti, kad ieškovas netvarkė jokios įmonės dokumentacijos. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovės vadovo paaiškinimų prieštaringumą: vienu metu T. J. teigė, kad jie nėra sudarę su vietinėmis parduotuvėmis sutarčių, vėliau – kad jis, kaip direktorius, tokias sutartis buvo sudaręs, todėl kiekvienoje sąskaitoje nurodomi jo duomenys.

20.       Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau nurodytą, priėjo prie išvados, kuri labiau tikėtina, t. y. kad ieškovo funkcijos buvo susijusios su automobilių pirkimo-pardavimo vadyba, o ne atsakovės darbuotojų aprūpinimu darbo priemonėmis.

21.       Teismas, spręsdamas dėl ieškovo vykdomų funkcijų būdo, priėjo prie išvados, jog nepaisant to, kad, atsakovės teigimu, įmonėje nebuvo nusistovėjusios nuotolinio darbo praktikos, labiau tikėtina, jog visgi ieškovas buvo priimtas į darbą šalims sutarus dėl jo darbo funkcijų atlikimo nuotoliniu būdu. Teismas sprendė, jog pastarąją aplinkybę patvirtina ieškovo paaiškinimai, liudytojų byloje duoti parodymai, kad ieškovas jo darbo metu buvo namuose; ieškovo pateikti vaizdo įrašai, kuriuose matyti ieškovo ir atsakovo nuolatinis bendravimas telefonu šalis siejant darbo santykiams darbo dienomis, darbo valandomis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog iki 2024 m. liepos 15 d. ieškovui už nebuvimą atsakovės veiklos vykdymo adresu būtų taikyta drausminė nuobauda. Tai, kad atsakovės įmonėje nebuvo reglamentuota nuotolinio darbo organizavimo tvarka, nesudaro pagrindo kategoriškai daryti išvadą, jog tokia neegzistavo ir negali egzistuoti. Teismo vertinimu, padarius priešingą išvadą, būtų sudaromos sąlygos darbdavių piktnaudžiavimui.

22.       Teismas, įvertinęs ieškovo darbo pobūdį ir būdą, nusistovėjusią ieškovo ir atsakovės vadovo bendravimo praktiką, sprendė, kad ieškovo neatvykimas į atsakovės veiklos vykdymo vietą laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. liepos 18 d. negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, leidusių pripažinti, kad atsakovės įmonėje buvo reglamentuota nuotolinio darbo organizavimo tvarka, t. y. kad atsakovė būtų sukūrusi tinkamas ir aiškias taisykles, kaip organizuojamas nuotolinis darbas, kaip vykdoma tokio darbo apskaita, kokia tvarka teikiami ir vertinami prašymai dirbti tokį darbą, kaip darbuotojas turi bendrauti su darbdave. Todėl susiformavus anksčiau nurodytai ieškovo ir atsakovės bendravimo praktikai, ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį tikėti, jog gali išvykti į užsienio šalį, išvykos metu ir toliau vykdyti jam priskirtas darbo funkcijas nuotoliniu būdu, tuo labiau, kad byloje nėra patvirtinančių duomenų, jog atsakovė anksčiau būtų nors kartą išreiškusi pastabas dėl ieškovo darbo organizavimo. Pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. liepos 18 d. buvo pavedusi ieškovui atlikti konkrečias užduotis, kurių jis nebūtų įvykdęs nuotoliniu būdu, kad dėl ieškovo neatvykimo į atsakovės veiklos vykdymo vietą atsakovė patyrė tam tikras realias pasekmes. Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas tenkino ieškovo reikalavimą pripažinti 2024 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 24/03/18 dėl ieškovo atleidimo iš užimamų vadybininko pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas) neteisėtu, tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis). Teismas pažymėjo, jog ieškovas jo grąžinti į darbą neprašė, kartu nurodė, kad nėra pagrindo ieškovo grąžinti į darbą, nes dėl tarp šalių susiklosčiusio nesusikalbėjimo darbo santykiai negalės būti racionalūs, be to, ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

23.       Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, nurodė, kad ieškovą atleidus nuo 2024 m. liepos 18 d., skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis už 2024 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesius. Duomenų, kad ieškovui šiais mėnesiais, neskaitant mokėtino mėnesinio darbo užmokesčio, buvo išmokėtos kitos su darbu susijusios išmokos, nėra. Darbo sutartimi buvo sulygta dėl 1 200 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio. Laikotarpiu 2024 m. balandžio mėn. – 2024 m. birželio mėn. buvo 62 darbo dienos (balandžio mėnesį 21 d. d., gegužės mėn. 22 d. d., birželio 19 d. d.), todėl vidutinis darbo dienos užmokestis 58,06 Eur (neatskaičius mokesčių), vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 1 213,45 Eur (neatskaičius mokesčių) (58,06 Eur x Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2023 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. A1-895 patvirtintas 2024 metų vidutinis darbo dienų, esant penkių darbo dienų savaitei – 20,9 d. d.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2024 m. liepos 18 d. iki šio teismo sprendimo priėmimo momento yra praėję devyni mėnesiai, o iki sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti ir metai, vertino, kad vidutinis darbo užmokestis už visus metus sudarytų 14 561,40 Eur (neatskaičius mokesčių) ir tai būtų pernelyg didelė suma, atsižvelgiant į darbo santykių trukmę, ieškovo darbo funkcijų atlikimo pobūdį ir neatitiktų priteistinos sumos socialinės paskirties, šalių interesų pusiausvyros principo. Todėl teismas ją mažino iki keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio ir sprendė, kad vidutinis darbo užmokestis už keturis mėnesius sudaro 4 853,80 Eur (4 x 1 213,45) (neatskaičius mokesčių). Teismo vertinimu, tai labiau atitinka DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalių paskirtį ir užtikrina mokėjimo termino stabilumą. Teismas sprendė, kad dėl užsitęsusios teisminio nagrinėjimo trukmės toks kompensacijos dydis nelemtų nepagrįstai neigiamų pasekmių darbdaviui, tuo pačiu laikytinas protingu ir pakankamai kompensuojančiu ieškovo / darbuotojo praradimus dėl neteisėto atleidimo. Teismas, įvertinęs, kad šalių darbo teisiniai santykiai nesiekė 2 metų, kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį nepriteisė.

24.       Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikoma darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 303 straipsnis. Pagal įstatymų nustatytą reglamentavimą DK nuostatos, reguliuodamos darbo santykius, turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu (DK 11 straipsnio 1 dalis).

25.       Teismas pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir išsprendė neteisėto atleidimo pasekmių klausimus, dėl kurių dydžio šalys nesiginčijo. Teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, konstatavo, kad ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

26.       Atsakovė (apeliantė) UAB „Batra“ apeliaciniu skundu prašo prie bylos prijungti su apeliaciniu skundu teikiamus duomenis, kurie anksčiau buvo pateikti nagrinėjant ginčą Darbo ginčų komisijoje; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovui taikomas nuotolinis darbas. Tarp apeliantės ir ieškovo nebuvo sudarytas susitarimas dėl nuotolinio darbo, kaip tai nustatyta DK 52 straipsnyje: nebuvo suderinta šalims priimtina nuotolinio darbo vieta ir kitos nuotolinio darbo sąlygos. Ieškovas nėra pateikęs apeliantei prašymo leisti dirbti nuotoliniu būdu ar paaiškinęs teismui, kaip vedė savo darbo laiko apskaitą (DK 52 straipsnio 5 dalis). Pažymi, kad į bylą pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, iš kurių matoma, kad ieškovo darbo laikas buvo apskaitomas pagal standartinę tvarką, t. y. nelaikant, kad ieškovas dirba nuotoliu. Be ieškovo deklaratyvių teiginių, neegzistuoja objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovas pas apeliantę dirbo nuotoliniu būdu.

26.2.                      Teismo išvada, kad ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį tikėti, jog gali išvykti į užsienio šalį, o išvykos metu ir toliau vykdyti jam priskirtas darbo funkcijas nuotoliniu būdu neatitinka faktinių aplinkybių. Ieškovas nurodė, kad jis buvo išleistas nemokamų atostogų. Tuo pačiu teigė, kad sutikimą išvykti gavo, nes gali nuotoliniu būdu atlikti visas jam patikėtas užduotis. Ieškovo pozicija yra nenuosekli ir prieštaringa, kadangi nėra aišku, ar jis buvo išleistas nemokamų atostogų, ar tiesiog dirbti iš užsienio. Šie prieštaravimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti. Pažymi, kad byloje nebuvo jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių bylos šalių susitarimą dėl nemokamų atostogų suteikimo.

26.3.                      Teismas visapusiškai nevertino byloje pateiktų duomenų ir netinkamai nustatė ieškovo darbo pobūdį. Teismas nevertino apeliantės argumentų, kad nuotolinis darbas nėra taikomas kitiems įmonės darbuotojams ir toks darbo organizavimo būdas neatitinka apeliantės darbo pobūdžio. Taip pat byloje buvo akcentuojama situacija, kai ieškovas su apeliantės automobiliu Toyota Hilux vyko į Vokietiją ir ten neva vykdė darbines funkcijas. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovo vežtas automobilis BMW X7 priklausė ne apeliantei, o ieškovui. Viso proceso metu buvo nuosekliai teigiama ir į bylą pateikta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad apeliantė neužsiima lengvųjų automobilių prekyba, o specializuojasi išskirtinai sunkiasvorių automobilių ir statybinės technikos įsigijimu ir pardavimu. Taigi vien leidimas naudotis apeliantei priklausančiu automobiliu savo asmeninių reikalų tvarkymui ir ieškovo vienpusis bendravimas su apeliantės direktoriumi nepatvirtina ieškovo darbinių funkcijų atlikimo kelionės į Vokietiją metu. 

26.4.                      Teismas, neturėdamas pagrindo, nagrinėjo klausimą, ar ieškovui taikoma nuotolinio darbo forma. Teismas turėjo vertinti ne tai, ar ieškovas dirbo nuotoliniu būdu, o tai, ar jis buvo pateikęs atostogų prašymą ir ar apeliantė buvo išleidusi jį atostogų. Šių aplinkybių teismas neanalizavo, o apeliantės atstovo paaiškinimams, kad ieškovas neteikė atostogų prašymo ir nebuvo išleistas atostogų nesuteikė reikšmės. Dėl to buvo pažeistas lygiateisiškumo principas.

26.5.                      Teismas nepašalino prieštaravimų tarp ieškovo teiginių dėl jo įdarbinimo lanksčiu grafiku ir nuotolinio darbo. Bylos šalys nebuvo nustačiusios darbo dienos pradžios, pabaigos ar konkrečių darbo dienos valandų, kuriomis ieškovas privalėjo dirbti darbovietėje. Teismas taip pat neįvertino nenuoseklios ieškovo pozicijos, išdėstytos 2024 m. liepos 17 d. pasiaiškinime, kuriame nurodė, kad: „Man suabejojus, kad minėtos autotransporto priemonės galimai fiktyviai įforminamos ir atsisakius pasirašyti galimai fiktyvias sutartis, man buvo pranešta, kad būsiu atleistas už pravaikštas.“, tuo tarpu žodiniuose paaiškinimuose nurodė, jog tuo metu įvyko „žodinis konfliktas“, tačiau apie galimą atleidimą nieko nebuvo paminėta. Priešingai, 2024 m. liepos 11 d. apeliantės direktoriui atvykus pas ieškovą į namus, jie kalbėjosi apie apeliantės direktoriaus kelionę po Siciliją. Todėl akivaizdu, kad esant įtemptiems apeliantės direktoriaus ir ieškovo santykiams, jie nebūtų kalbėję apie asmenines keliones, o juo labiau ieškovas, būdamas įspėtas apie galimą atleidimą už pravaikštas, nebūtų keliavęs į užsienį, negavęs raštiško apeliantės leidimo.

26.6.                      Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nes ieškovas, nors ir nebūdamas darbo vietoje, tinkamai vykdė savo pareigas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas vykdė darbines funkcijas nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. liepos 18 d. Be to, ieškovas negalėtų vykdyti darbo funkcijų minėtą laikotarpį, kadangi, kaip teigia ieškovas, jis buvo išvykęs tariamai su apeliante suderintų atostogų. Todėl ieškovo išvykimas atostogų be prašymo pateikimo – šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

26.7.                      Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas nebuvimu darbe nepadarė žalos, nes neva nebuvo įrodyta, kad apeliantė buvo jam paskyrusi konkrečius darbus. Toks vertinimas dėl darbuotojo atleidimo teisėtumo neturi reikšmės, nes pravaikšta nėra negaliojanti, jei darbdavys dėl tokios pravaikštos nepatyrė žalos ar kitokių nepatogumų. Pažymi, kad DK nenumato pareigos darbdaviui darbuotojams skirti darbus iš anksto.

26.8.                      Teismas nepašalino prieštaravimų dėl ieškovo išvykos, kurios pagrindu buvo priimtas 2024 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 24/03/18 „Dėl atleidimo iš darbo“. Liko neaišku, ar tai buvo atostogos, ar nuotolinio darbo išvyka.

26.9.                      Teismas neprijungė prie bylos svarbios medžiagos ginčą nagrinėjant DGK. Nagrinėjant ginčą DGK, į bylą buvo pateikti 2023 m. gruodžio – 2024 m. liepos mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo užmokesčio skaičiavimo žiniaraščiai, apeliantės 2024 m. rugsėjo 17 d. banko sąskaitos išrašas, 2024 m. liepos 18 d. Kompensacijos už nepanaudotas atostogų skaičiavimo pažyma, 2024 m. rugsėjo 17 d. Pažyma apie vidutinį darbuotojo darbo užmokestį. Dalis šių dokumentų (darbo laiko, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai) nebuvo nei pateikti į bylą, nei teismas juos prijungė, nors jie buvo itin svarbūs teisingam bylos išnagrinėjimui. Iš šių dokumentų matyti, kad ieškovo darbo laiko apskaita buvo tvarkoma standartine tvarka ir nėra jokių požymių, kad tarp bylos šalių buvo sudarytas susitarimas dėl nuotolinio darbo. Tai lėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 414 straipsnio 1 dalies ir DK 231 straipsnio 5 dalies pažeidimus bei nevisapusišką bylos išnagrinėjimą, kadangi nebuvo įvertinti visi bylai aktualūs duomenys.

27.       Ieškovas D. U. atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. balandžio 16 d. sprendimą nepakeistą, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Apeliantės teikiami dokumentai buvo surašyti dar iki šios civilinės bylos iškėlimo teisme. Apeliantė, vesdama bylą per atstovą, nepasinaudojo teise šiuos dokumentus pateikti, todėl nėra jokio pagrindo apeliantės prašomus dokumentus priimti į bylą šioje proceso stadijoje.

27.2.                      Teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad ieškovas ir atsakovės atstovas T. J. buvo susitarę dėl nuotolinio darbo. Apeliantės teiginius, kad ieškovas nedirbo nuotoliniu būdu paneigia sekančios aplinkybės ir byloje esantys įrodymai: i) ieškovo paaiškinimai, kad atsakovė nebuvo suteikusi darbo vietos ir atskirų darbo priemonių; ii) aplinkybė, kad atsakovės atstovas T. J., siekdamas paneigti aplinkybę, kad ieškovas dirbo nuotoliniu būdu, nurodė aplinkybę, kad ieškovo darbas buvo atsakovės vardu pirkti jos veiklai reikalingas prekes. Ieškovas tvirtino, kad jis niekada nepirko atsakovės vardu jokių priemonių, įrankių ar kitų prekių. Byloje nėra nei vienos PVM sąskaitos–faktūros ar kito prekių įsigijimo dokumento, kuris patvirtintų atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes dėl ieškovo prekių pirkimo; iii) vaizdo medžiaga, kuri patvirtino, kad ieškovas veikė atsakovės vardu kaip darbuotojas, kuris rūpinosi atsakovės automobilių pardavimu Vokietijoje; iv) aplinkybė, kad atsakovė teismui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad ieškovas būtų baustas dėl darbo drausmės nesilaikymo; v) tai, kad nors atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad ieškovui buvo pavesta dirbti atsakovės patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), naudotis darbo patalpose esančiu kompiuteriu, kanceliarinėmis priemonėmis ir kita biuro įranga, tačiau jokių priėmimo–perdavimo aktų, kurie patvirtintų, kad darbo priemonės (kompiuteris, kanceliarinės priemonės, kita biuro įranga) būtų perduotos ieškovui, arba kad atsakovė būtų reikalavusi tokias priemones grąžinti po darbo sutarties nutraukimo, nėra; vi) vaizdo medžiaga patvirtina, kada ir kiek kartų buvo skambinta atsakovės vadovui T. J., todėl iš esmės visi nurodymai dėl darbo funkcijų vykdymo buvo teikiami telefoniniais pokalbiais; vii) aplinkybė, kad atsakovės atstovas negalėjo paaiškinti ieškovo išvykos atsakovės naudai į Vokietiją su šiai bendrovei priklausančia priemone, kadangi ieškovo komandiruotė nebuvo įforminta; viii) aplinkybė, kad atsakovė negali paaiškinti, kodėl visi pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtinto atsakovės atstovo T. J. atvykimus į ieškovo gyvenamąją vietą, o dalis jų patvirtina ir darbo klausimais vykusius pokalbius bei girdėtus pokalbius apie kelionę. Taigi, tai patvirtina, kad ieškovas ir atsakovės atstovas T. J. buvo susitarę dėl nuotolinio darbo, o atsakovės nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

27.3.                      Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovui buvo taikomas nuotolinis darbas. DK teisės normose nustatyta, kad nuotolinis darbas gali būti skiriamas tiek darbuotojo prašymu, tiek ir šalių susitarimu (DK 52 straipsnio 2 dalis). Darbdavys privalo apsvarstyti tokį darbuotojo prašymą ir gali jį tenkinti arba ne. Kadangi byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovės įmonėje buvo reglamentuota nuotolinio darbo organizavimo tvarka, atsakovė nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ieškovas būtų dirbęs atsakovės buveinės vietoje ir nesant atsakovės ieškovui pareikštų reikalavimų atvykti dirbti į atsakovės buveinės vietą, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas dirbo nuotoliniu būdu pagal jo ir atsakovės direktoriaus susitarimą nuo darbo sutarties sudarymo. Pažymi, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis).

          Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

29.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

30.       Šios apeliacijos objektas – teismo sprendimo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

31.       Apeliantė UAB „Batra“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pripažino UAB „Batra“ 2024 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 24/03/18 dėl ieškovo D. U. atleidimo iš užimamų vadybininko pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo) neteisėtu; negrąžino ieškovo į darbą; darbo sutartį tarp atsakovės ir ieškovo laikė nutraukta nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

32.       Atsakovė apeliacinės instancijos teismui su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus –duomenis, kurie anksčiau buvo pateikti nagrinėjant ginčą Darbo ginčų komisijoje: darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo užmokesčio skaičiavimo žiniaraščius, 2024-09-17 banko sąskaitos išrašą, 2024-07-18 kompensacijos už nepanaudotas atostogų skaičiavimo pažymą, 2024-09-17 pažymą apie vidutinį darbuotojo darbo užmokestį. Atsakovė, prašydama priimti naujai teikiamus įrodymus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prie bylos medžiagos neprijungė Darbo ginčų komisijai pateiktų duomenų, kurie reikšmingi ginčo išsprendimui.

33.       Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prieštarauja dėl atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų prijungimo ir teigia, kad nėra pagrindo manyti, jog atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, negalėjo pateikti šių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismui. Atkreipė dėmesį, kad atsakovės teikiami dokumentai surašyti pačios atsakovės, jie surašyti dar iki šios civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, o tai reiškia, kad atsakovė turėjo visas galimybės pasinaudoti teise pateikti dokumentus tiek kartu atsiliepimu į ieškinį, tiek parengiamajame teismo posėdyje.

34.       Pažymėtina, kad papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

35.       Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 30-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

36.       Nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, todėl pagal CPK 414 straipsnio 1 dalies nuostatas bylą nagrinėjantis teismas turi teisę ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, jog tai būtina, siekiant teisingai išspręsti ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į įstatymo leidėjo teismui suteiktą teisę būti aktyviam, taip pat į tai, kad prašomi prijungti įrodymai nėra didelės apimties, teikiami siekiant paneigti skundžiamame sprendime teismo nustatytas aplinkybes ir motyvus, susijusius su šalis siejusiais darbo santykiais ir jų nutraukimu, be to, įprastai teismas, nagrinėdamas darbo ginčą, iš Darbo ginčų komisijos bylos nagrinėjimui išreikalauja visą šiai komisijai pateiktą medžiagą, sprendžia, kad nauji atsakovės pateikti duomenys gali būti reikšmingi apeliacinio skundo nagrinėjimui, todėl priimtini. Ieškovas yra susipažinęs su naujai pateiktais įrodymais, atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstė savo nuomonę dėl šių įrodymų, todėl šalių lygiateisiškumo principas nebus pažeistas (CPK 17 straipsnis). Dėl to atsakovės pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (ne)buvimo ir ieškovo atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo

37.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, 2023 m. lapkričio 30 d. UAB „Batra“ ir D. U. sudarė darbo sutartį Nr. 64, kuria ieškovas nuo 2023 m. gruodžio 1 d. buvo įdarbintas vadybininko pareigose. 2024 m. liepos 17 d. raštu UAB „Batra“ pareikalavo ieškovo D. U. pateikti motyvuotą rašytinį pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. liepos 17 d. Tą pačią dieną ieškovas pasiaiškinime nurodė, kad į darbą buvo priimtas lanksčiam darbo grafikui, neįpareigojant lankytis darbo vietoje, apie dar vasario mėnesį suplanuotą kelionę ieškovas direktorių buvo informavęs iš anksto. UAB „Batra“ 2024 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 24/07/18 D. U. atleido iš vadybininko pareigų darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės nuo 2024 m. liepos 18 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą).

38.       Pažymėtina, jog ieškovas neneigė, kad 2024 m. liepos 15 d. – 2024 m. liepos 17 d. nebuvo UAB „Batra“ veiklos vykdymo adresu, tačiau, jo vertinimu, jis ir neprivalėjo ten būti, kadangi nuo darbo santykių pradžios bendru šalių sutarimu jis darbo funkcijas atliko nuotoliniu būdu, apie 2024 m. liepos 15 d. planuojamą išvyką darbdavį informavo iš anksto, tačiau pastarasis tikino, jog prašymo atostogoms rašyti ieškovui nereikia, taigi ir šiurkštaus darbo pažeidimo nebuvo padaryta, todėl ieškovas ginčijo jo atleidimo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo teisėtumą. Tuo tarpu atsakovė (darbdavė) įrodinėja, kad ieškovas atleistas teisėtai – ieškovas nurodytu laikotarpiu (2024 m. liepos 15 d. – 2024 m. liepos 17 d.) privalėjo būti savo darbo vietoje, t. y. atsakovės veiklos vykdymo adresu (duomenys neskelbtini), tačiau joje nepasirodė be pateisinamų priežasčių.

39.       Darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl darbuotojo kaltų veiksmų. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). DK 58 straipsnio 3 dalis įtvirtina nebaigtinį šiurkštaus darbo pareigų pažeidimų sąrašą.

40.       Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. Darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018).

41.       Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, jog darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštos, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011).

42.       Kasacinio teismo išaiškinta, jog atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys (DK 214 straipsnio 3 dalis). Dėl to darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-684/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

43.       Taigi teismui vertinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo faktą, kaltę, o įrodinėjamos aplinkybės turi būti pagrįstos konkrečiu darbo pareigų pažeidimu.

44.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog darbuotojas galėtų tinkamai vykdyti savo darbines funkcijas darbdavio interesais, darbdavys turi supažindinti darbuotoją su jo darbo sąlygomis, lokaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojo darbo sąlygas, jo pareiginėmis instrukcijomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 85 punktas). DK 6  straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai.

45.       Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimų atsakovė pripažino ieškovo neatvykimą į atsakovės vykdomos veiklos vietą, esančią (duomenys neskelbtini), 2024 m. liepos 15-18 dienomis. Tuo tarpu ieškovas teigė, jog jam nebuvo nurodyta ir suteikta nuolatinė darbo vieta ir jis savo darbo funkcijas nurodytu ginčo laikotarpiu vykdė nuotoliniu būdu, kaip ir visą laiką nuo jo priėmimo į darbą, t. y. nuo 2023 m. gruodžio 1 d. Taigi byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovas neatvyko į atsakovės nurodomą darbo vietą (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu, tačiau šalys skirtingai vertina susiklosčiusią darbo tvarką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, šalių įrodinėjamas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neturėdamas pagrindo nagrinėjo klausimą, ar ieškovui buvo taikoma nuotolinio darbo forma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovo darbo formos nustatymas yra aktualus ir teisiškai reikšmingas ieškovo byloje įrodinėjamai pozicijai įvertinti. Be to, teisingam ginčo išsprendimui svarbu nustatyti, ar buvo šalių susitarimas (atsakovės leidimas/ sutikimas) dėl ieškovo neatvykimo į atsakovės nurodomą darbo vietą (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 15 d., jei taip, kokio pobūdžio ir turinio – kaip darbo funkcijų atlikimas nuotoliniu būdu, atostogos ar kt.

46.       DK 52 straipsnio 1 dalyje nuotolinis darbas apibrėžiamas kaip darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu yra darbovietė, vietoje, taip pat naudodamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas (teledarbas). DK 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu. Pagal DK 52 straipsnio 5 dalį, nuotolinio darbo atveju darbuotojo dirbtas laikas apskaičiuojamas darbdavio nustatyta tvarka. Savo darbo laiką darbuotojas skirsto savo nuožiūra, nepažeisdamas maksimaliųjų darbo ir minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų.

47.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad nuotoliniu darbu laikytinas darbas, kai darbuotojas visas ar dalį savo funkcijų atlieka, visą ar dalį savo darbo laiko dirba: 1) kitoje vietoje, nei yra darbovietė, arba 2) naudodamasis informacinėmis technologijomis (teledarbas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943-2021, 23 punktas). Be to, DK 52 straipsnio 1, 3–5, 7 dalių nuostatos leidžia spręsti, kad nuotoliniam darbui būdingas ir kitas požymis, jog jis vyksta pagal nustatytą nuotolinio darbo tvarką. Nuotolinį darbą dirbantis darbuotojas nėra nuolatinėje darbdavio priežiūroje, todėl darbdaviui, pasirinkusiam taikyti tokią darbo organizavimo formą, tenka ir pareiga nustatyti tokio darbo organizavimo tvarką, kurioje, be kita ko, turėtų būti aptariami visi tokio darbo organizavimo ypatumai, bendravimo su darbuotoju būdai ir (ar) taisyklės, darbo laiko apskaitos taisyklės, darbo vietai keliami reikalavimai, jeigu tokie būtini pagal darbo pobūdį, nustatoma suteikiamų darbo priemonių naudojimo tvarka, dėl tokio darbo patiriamų išlaidų kompensavimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-684/2024).

48.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors atsakovės įmonėje nebuvo nusistovėjusios nuotolinio darbo praktikos ir įmonėje nebuvo reglamentuota nuotolinio darbo organizavimo tvarka, tai savaime nereiškia, kad negalėjo egzistuoti ir faktiškai neegzistavo šalių žodinis susitarimas dėl ieškovo nuotolinio darbo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų, kurie detaliau bus aptarti toliau, visuma patvirtina, kad ieškovas darbo funkcijas vykdė neatvykdamas į atsakovės ofisą ir tai atitiko tarp šalių susiklosčiusią praktiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik atsakovės parengtais dokumentais (darbo laiko apskaitos žiniaraščiais) negali būti paneigtas šalių susitarimo dėl nuotolinio darbo egzistavimas, juo labiau, kad byloje nustatyta ir atsakovė neginčijo, kad atsakovės įmonėje nebuvo parengta ir reglamentuota nuotolinio darbo organizavimo tvarka, taigi atsakovė, neturėdama tokios tvarkos, neturėjo pagrindo tvarkyti darbo laiko apskaitos kitaip nei standartine tvarka, tačiau tai nepatvirtina, kad atsakovės vesta darbo laiko apskaita teisingai ir tinkamai atspindėjo faktinę situaciją ieškovo darbo atveju.

49.       Šalių sudarytoje darbo sutartyje buvo numatyta, jog ieškovas yra priimamas vadybininko pareigoms, tačiau jų turinys darbo sutartyje nedetalizuotas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovė būtų priėmusi vadybininko pareigybės aprašymą, kuriame būtų aiškiai įtvirtinta, kokios darbo funkcijos vadybininko pareigybei buvo priskirtos ir kad su šiomis funkcijomis būtų supažindintas ieškovas. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovui skiriamos darbinės užduotys apėmė tokius darbus kaip: užtikrinti tinkamą transporto priemonių techninę būklę, automechanikui nustačius transporto priemonių pažeidimus, surasti ir parvežti reikalingas detales, aprūpinti darbuotojus tinkamomis darbo priemonėmis (darbo rūbai, pirštinės ir pan.) ir užtikrinti, kad jos nuolat būtų tinkamos būklės, susidėvėjusios atnaujintos. Tuo tarpu ieškovas teigė, kad jo darbo funkcijos buvo organizuoti transporto priemonių remontą, gabenimą ir pardavimą Vokietijoje, užsakinėti detales. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių pozicijos išsiskyrė ne tik dėl ieškovui priskirtų konkrečių darbo funkcijų (jų turinio), bet ir jų atlikimo būdo, t. y. ieškovas teigė, jog jis darbo funkcijas vykdė nuotoliniu būdu, tuo tarpu atsakovė teigė, kad ieškovo darbo vieta buvo tik UAB „Batra“ veiklos vykdymo adresu - (duomenys neskelbtini). 

50.       Nors atsakovė nurodė, kad ieškovui buvo pavesta dirbti atsakovės patalpose, jos biure, įsikūrusiame (duomenys neskelbtini), naudotis darbo patalpose esančiu kompiuteriu ir kita biuro įranga, kanceliarinėmis priemonėmis, tačiau iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas atsakovės nurodomas darbo funkcijas būtų faktiškai vykdęs atsakovės nurodytu darbo veiklos adresu, kad ieškovui būtų suteikta konkreti darbo vieta, perduotos atsakovės nurodytos darbo priemonės ar kad atsakovė būtų reikalavusi konkrečių darbų priemonių grąžinimo nutraukiant darbo sutartį ar įforminusi jų grąžinimą. Atsakovė taip pat teigė, kad dėl darbo pobūdžio ieškovui buvo reikalingas nuolatinis kontaktas su kitais atsakovės darbuotojais, kuriuos ieškovas, be kita ko, turėjo aprūpinti darbo priemonėmis, tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti ieškovo bendravimą su kitais konkrečiais atsakovės darbuotojais aprūpinimo darbo priemonėmis ar kitais klausimais. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovė leistinais įrodymais nepaneigė ieškovo nurodytų jo vykdytų funkcijų, nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas atliko vadybininko funkcijas tokia apimtimi, kokia nurodyta atsiliepime į ieškinį, t. y. atsakovė neįrodė jos deklaruotų ieškovo darbo funkcijų vykdymo (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės vadovo paaiškinimų, kurie iš esmės buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, nesant kitų įrodymų, nėra pagrindo vertinti kaip patikimų ir/ar pakankamų atsakovės teiginiams dėl ieškovui priskirtų ir jo vykdytų darbo funkcijų patvirtinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors atsakovės vadovas teigė, kad ieškovas atlikdavo prekių užsakymus, veždavo prekes iš įmonių, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad užsakymus atsakovės vardu atliko būtent ieškovas ar kad jis būtų bendravęs su kitų įmonių, kurios atsakovei yra išrašiusios sąskaitas, konkrečiais atstovais dėl prekių atsakovei tiekimo, kad būtų faktiškai vykdęs prekių iš konkrečių tiekėjų paėmimą ir pristatymą atsakovei (CPK 178 straipsnis).

51.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų (vien tik atsakovės vadovo paaiškinimai ar atsakovės vienašališkai parengti dokumentai negali būti laikomi patikimais įrodymais), kad ieškovas per visą darbo laikotarpį būtų faktiškai atlikęs kokias nors darbo užduotis būtent atsakovės vykdomos veiklos adresu, jos ofise. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas darbo dienomis, darbo metu nuolat būdavo savo namuose, be to, darbo dienomis tarp ieškovo ir atsakovės vadovo vyko nuolatinis bendravimas telefonu, atsakovės vadovas atvykdavo ir pas ieškovą į namus, kur būdavo aptariami darbiniai klausimai. Šias aplinkybes patvirtina tiek byloje apklaustų liudytojų parodymai, tiek ieškovo ir atsakovės vadovo bendravimo turinys, užfiksuotas į bylą pateiktuose įrašuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas nuo jo priėmimo į darbą dirbo nuotoliniu būdu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, kad šalių žodinis susitarimas dėl nuotolinio darbo nuo kažkurio momento nebegaliojo, t. y. nepateikė įrodymų, kad atsakovė būtų pareikalavusi ieškovo nutraukti nuotolinį darbą, nurodžiusi to priežastis ar nurodžiusi, kur konkrečiai privalo būti ieškovo darbo vieta. 

52.       Dėl nustatyto aukščiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovas įgijo teisėtą lūkestį, jog darbas nuotoliniu būdu nebus vertinamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, sukuriantis sąlygas darbo santykius nutraukti dėl darbuotojo kaltės. Be to, kaip minėta, atsakovė nebuvo paruošusi ir darbo pareigybės aprašymo, kuriame būtų išdėsčiusi ieškovo užimtų pareigų funkcijas, pareigas, užduotis, kartu tokiu būdu suformuodama lūkesčius ir tikslus, kuriais būtų galima vertinti ieškovo elgesį ir darbo rezultatus. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog dėl ieškovo darbo funkcijų vykdymo, darbo organizavimo atsakovė anksčiau būtų reiškusi nepasitenkinimą ar pretenzijas. Nors atsakovė teigė, kad iki 2024 m. liepos 15 d. jau yra buvę ieškovo pravaikštų, tačiau jos nėra niekaip fiksuotos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės vadovo paaiškinimai dėl jau anksčiau (iki 2024 m. liepos 15 d.) buvusio ieškovo piktybiško nevienkartinio vengimo atvykti į darbo vietą yra neįtikinami ir nelogiški, nes, viena vertus, atsakovės vadovas teigė, kad nors ieškovas visada turėdavo priežasčių neatvykti į darbą, tačiau šalys geranoriškai sutardavo ir jis išleisdavo ieškovą tvarkyti asmeninių reikalų, be to, pats atsakovės vadovas nurodė suteikęs ieškovui įmonės automobilį vykti į Vokietiją asmeniniais reikalais, niekaip nepaaiškindamas, kaip ir kokiu pagrindu leido ieškovo išvyką asmeniniais reikalais į kitą šalį darbo metu (darbo dienomis) darbdavio automobiliu; kita vertus, atsakovės vadovas teigė, kad ieškovas turėdavo dirbti įmonės veiklos vykdymo vietoje, tai buvo svarbu ir būtina ieškovo darbo funkcijoms vykdyti, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, kad būtų reiškęs ieškovui reikalavimus ar ėmęsis kokių nors konkrečių priemonių ieškovo buvimui atsakovės nurodytoje darbo vietoje užtikrinti. Teisėjų kolegiją atkreipia dėmesį, kad nei byloje apklausti liudytojai nenurodė girdėję, nei pateiktuose ieškovo ir atsakovės vadovo pokalbių įrašuose nėra užfiksuota jokių atsakovės vadovo priekaištų ieškovui dėl netinkamai atliekamų darbo funkcijų ar dėl ieškovo neatvykimo į atsakovės nurodomą darbo vietą (ofisą) iki 2024 m. liepos 15 d. Esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tarp ginčo šalių susiklosčiusią darbo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog vien tik ieškovo neatvykimo į atsakovės veiklos vykdymo vietą (ofisą) 2024 m. liepos 15-18 d. nėra jokio pagrindo laikyti darbuotojo darbo pareigų pažeidimu, juo labiau - šiurkščiu.

53.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020).

54.       Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Pabrėžtina, kad, kaip minėta, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas).

55.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi visus į bylą pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir išvadas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių darė remdamasis įrodymų visuma, tirdamas ir šalindamas įrodymų tarpusavio prieštaravimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių ieškovo poziciją, kad pagrindinės ieškovui priskirtos darbo funkcijos buvo susijusios su automobilių pirkimo-pardavimo kuravimu, vadyba Vokietijoje ir šias funkcijas ieškovas vykdė nuotoliniu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo paaiškinimai tiek dėl jo faktiškai vykdytų darbo funkcijų, tiek dėl darbo pobūdžio (nuotolinio darbo) buvo išsamūs, nuoseklūs, be to, juos patvirtina tiek apklaustų liudytojų S. U., D. U., R. D., R. E. parodymai, tiek į bylą pateikti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas ieškovo ir atsakovės vadovo bendravimas.  

56.       Atsakovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovas atsakovės suteiktu pastarajai priklausančiu automobiliu Toyota Hilux 2024 m. kovo 14 d.-17 d. vyko į Vokietiją. Atsakovės atstovas, duodamas paaiškinimus teisme, teigė, kad ieškovui buvo leista naudotis įmonės automobiliu ir vykti į Vokietiją tvarkyti asmeninių reikalų. Apeliaciniame skunde atsakovė pažymėjo, kad vien leidimas ieškovui naudotis apeliantei priklausančiu automobiliu ir ieškovo bendravimas su atsakovės direktoriumi, nepatvirtina ieškovo darbinių funkcijų atlikimo kelionės į Vokietiją metu. Visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė niekaip nepaaiškina ir nepagrindžia, kokiu pagrindu ir kokiu būdu ieškovo kelionė asmeniniais reikalais galėjo vykti darbo metu, nes atsakovės į bylą pateikti Darbo užmokesčio skaičiavimo ir Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2024 m. kovo mėnesį patvirtina, kad ieškovas kovo mėnesį pas atsakovę dirbo visas kovo mėnesio darbo dienas, t. y. 20 dienų (kovo mėn. ieškovui nebuvo fiksuota nei pravaikšta, nei suteiktos atostogos). Atsakovė taip pat nenurodo, kokiu pagrindu ieškovui galėjo būti leista naudotis atsakovės automobiliu ne atsakovės reikmėms, nepateikia duomenų, kaip ieškovo naudojimasis įmonės automobiliu minėtos kelionės metu buvo įformintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti žiniaraščių duomenys, taip pat į bylą pateikti duomenys, patvirtinantys, kad visos kelionės metu ieškovas nuolat informuodavo atsakovės vadovą apie kelionės eigą, teikė atsakovei informaciją apie Vokietijoje apžiūrimas transporto priemones leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovo kelionė į Vokietiją vyko visgi ne asmeniniais ieškovo, bet atsakovės interesais, jos vadovo nurodymu.

57.       Atsakovės vadovas, duodamas paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog apie ieškovo atostogas (ieškovo išvykimą į Skandinaviją liepos 15 d.) sužinojo tik tos pačios dienos rytą ir su tuo nesutiko, nes jau buvo suplanuoti darbai. Tačiau šią atsakovės vadovo nurodytą aplinkybę paneigia byloje apklaustų liudytojų D. U., R. E. parodymai, iš kurių matyti, kad atsakovės vadovas apie ieškovo planuojamą kelionę į Skandinaviją su ieškovu kalbėjo lankydamasis jo namuose likus kelioms dienoms iki kelionės (liepos 12 d. ar 13 d.), planavo kelionės metu su ieškovu palaikyti ryšį. Akivaizdu, kad ieškovas kelionę planavo ir jai ruošėsi iš anksto, todėl tai, kad ieškovas apie planuojamą kelionę savo vadovą būtų informavęs tik išvykimo dieną ir nebūtų iš anksto derinęs savo išvykimo sąlygų prieštarauja elementariai logikai. Be to, nors, kaip minėta, atsakovės vadovas, duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad nesutiko su ieškovo atostogomis dėl iš anksto suplanuotų darbų, tačiau atsakovė konkrečių ieškovui 2024 m. liepos 15-18 d. priskirtų/ pavestų atlikti darbų nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir neįrodinėjo, priešingai, atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog DK nenumato pareigos darbdaviui darbuotojams skirti darbus iš anksto. Toks atsakovės pozicijos nenuoseklumas papildomai tik patvirtina ieškovo poziciją ir leidžia spręsti apie tai, jog ieškovas apie savo išvyką į Skandinaviją atsakovės vadovą buvo informavęs iš anksto ir ją suderinęs, t. y. ieškovas tikėjosi ir planavo savo išvykos metu, gavęs konkrečias darbdavės užduotis, įvykdyti kaip įprastai - nuotoliniu būdu. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys leidžia spręsti, jog dėl tarp šalių susiklosčiusios darbo praktikos, buvusių ieškovo ir atsakovės vadovo draugiškų santykių, ieškovas iš esmės neprieštaravo, jog, darbdavio pageidavimu, jo išvyka galėtų būti forminama ir kaip nemokamos atostogos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti ieškovo, kuris pagal savo amžių turi įvairios gyvenimiškos ir darbinės patirties, paaiškinimais, kad jam buvo žinoma atostogų suteikimo tvarka – pagal rašytinį prašymą, tačiau šiuo konkrečiu atveju jis (ieškovas) atsižvelgė į įgalioto darbdavės atstovo – vadovo T. J. – poziciją, kad jis galės suderinti ir išvyką, ir darbo funkcijų atlikimą, todėl prašymo raštu dėl atostogų suteikimo neteikė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atostogų (nemokamų ar kasmetinių) ieškovui suteikimo laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 15 d. faktas nebuvo fiksuotas rašytiniu darbdavio sprendimu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos įrodymai leidžia spręsti, kad ieškovas jo išvykimo į užsienį klausimą su atsakovės vadovu buvo suderinęs, t. y. jis išvyko su atsakovės vadovo žinia ir sutikimu ir buvo pasirengęs viso išvykimo laikotarpiu vykdyti jam atsakovės pavedamus darbus. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad 2024 m. liepos 15-18 d. ieškovas turėjo būti darbo vietoje – adresu (duomenys neskelbtini), nes byloje nėra duomenų ir atsakovė neįrodė, kad ieškovas darbo funkcijas turėjo atlikti konkrečioje darbo vietoje, priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovui nuolatinė darbo vieta ofise nebuvo suteikta, jis darbo funkcijas atlikdavo nuotoliniu būdu, tuo tarpu duomenų, kad atsakovė 2024 m. liepos 15-18 d. būtų pavedusi ieškovui konkrečius darbus/ užduotis, kad ieškovas būtų atsisakęs atlikti jam šiuo laikotarpiu pavestus darbus/ užduotis, byloje nėra.      

58.       Atsižvelgdama į aukščiau aptartas nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo padarytas darbo pareigų pažeidimas, todėl atsakovė neteisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškovu pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo darbo sutarties nutraukimo su ieškovu vertinti kaip pagrįsto ir teisėto.

59.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniu skundu, t. y. atsietai nuo darbo sutarties nutraukimo pagrindo teisėtumo, neginčijo teismo pritaikytų neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių – priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių reikėtų peržiūrėti skundžiamu sprendimu priteistą sumą už priverstinę pravaikštą.

60.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme 

61.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatė ir nuosekliai išnagrinėjo visas ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

62.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

63.       Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Ieškovas pateikė duomenis, kad jis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 900 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų ir prašė jas priteisti. Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas priteisti ieškovo nurodomas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Batra“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Batra“, juridinio asmens kodas 
300631374, 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui D. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                        Svetlana Panina

Jorūnė Pukinskienė

Ieva Navickaitė-Sakalauskienė